Jeigu pastebėjote – aš nieko nerašau apie visokius radlerius. Nerašau, nes man ne prie širdies (o ir kepenų) visokie alaus-limonado miksai, gausiai pagardinti sintetiniais skonio / spalvos / aromato priedais. Tačiau ignoruoti, kad jie yra taip pat nėra prasmės. Jie yra, vadinasi juos perka, vadinasi – yra kam jie patinka.

Idant dabar madinga viską pasidaryti pačiam, tad papasakosiu kaip pasigaminti savo radlerių. Skanesnių, originalesnių ir natūralesnių nei tie, kuriuos siūlo prekybininkai.

Radler mada yra kilusi iš Bavarijos 20-ojo amžiaus pradžioje. Ji prasidėjo tuomet, kai žmonės norėjo atsigaivinti, bet nenorėjo apsvaigti. Taip atsirado alaus (dažniausiai šviesaus lagerio) ir limonado miksai, maišomi lygiomis dalimis. Aš siūlau jums kiek įdomesnes alaus kokteilių variacijas, kurios ne tik atgaivins, bet ir paliks įspūdį jūsų svečiams.

Arbūzinis alus

Reikės: šviesaus kvietinio alaus, arbūzo.

Gamyba: alų atvėsinti, arbūzą supjaustyti gabaliukais ir gerai susmulkinti virtuviniame kombaine ar blenderio pagalba. Nukošti arbūzo sultis. Į taurę pilti 2/3 alaus, ant viršaus užpilti sulčių, patiekti nedelsiant. Šaltinis.

Teksaso radleris

Reikės: šviesaus alaus (tiktų IPA), greipfruto, ledukų.

Gamyba: į atvėsintą taurę dedami keli ledo kubeliai, lėtai (stengiantis be putos) supilama 2/3 tūrio alaus, likusi dalis užpildoma šviežiai spaustomis greipfruto sultimis. Puošiama skiltele greipfruto ir pateikiama su šiaudeliu. Šaltinis.

Gyvatės kirtis (The Snakebite)

Reikės: sidro, šviesaus lagerio, grenadino (nebūtinai).

Gamyba: į atvėsintą taurę įpilama 1/2 tūrio dalies sidro, ant viršaus atsargiai (rekomenduojama naudoti šaukštelį kaip piltuvėlį sušvelninimui) supilamas alus. Nemaišoma. Puošiama šlakeliu grenadino. Šaltinis.

Shandy

Reikės: šviesaus lagerio, limonado (tinka imbierinis limonadas, sprite, ar tiesiog gazuotas mineralinis vanduo), citrinų, žaliųjų citrinų arba apelsinų pagal pomėgį.

Gamyba: spaudžiam vaisių sultis, pilame limonadą ir alų lygiomis dalimis (geriausia – į didelį ąsotį), spaustų sulčių paskanininmui ir kelias skilteles pasirinkto citruso. Ledukai ir su taurėmis – ant stalo. Vėsu, gaivu, nenuobodu. Šaltinis.

Braškių – rabarbarų shandy

Reikės: braškių, rabarbaro kotų, witbier arba hefeweizen stiliaus alaus.

Gamyba: braškes ir rabarbarus lygiomis dalimis dedame į blenderį, smulkiname iki tyrelės, nuspaudžiame sultis, kad neliktų sėklyčių ir lastelienos – tik skystis. Pilame atvėsintą alų, paskaniname sultimis, lengvai šmaišome šiaudeliu. Šaltinis.

Kapitono laimo shandy

Reikės: Baltojo  Captain Morgan romo, žaliųjų citrinų, 0,33 buteliuko šviesaus alaus, ledukų, gazuoto vandens ar mėgiamo limonado.

Gamyba: į ąsotį dedame ledo, pilame 50ml romo, 50ml spaustų žaliųjų citrinų sulčių, supilame alų ir užpilame limonadu. Pilstydami į taures puošiame citrinos skiltele. Šaltinis.

Campari shandy

Reikės: Campari, mėgiamo šviesaus ar kvietinio alaus, citrinos papuošimui.

Gamyba: 1 dalį Campari taurėje sumaišome su 6 dalimis alaus. Puošiame citrinos skiltele. Šaltinis.

Gervuogių – citrinų shandy

Reikės: gervuogių, citrinos, pale ale alaus, mėtos šakelės papuošimui.

Gamyba: į taurės dugną įdėti gervuogių, apšlakstyti citrinų sultimis, supilti alų, papuošti mėtos šakele. Šaltinis.

Kaip matote čia viskas labai paprasta ir plati erdvė improvizacijai. Pabandykite kvietinio alaus ir šviežiai spaustų apelsinų derinį, IPA su anansų sultimis, ir gal būt – aitriosios paprikos natomis. Kiekvienas galite atrasti savo mėgiamą gėrimą karštos vasaros dienai ar iškylai gamtoje.

O pabaigai aš papasakosiu kaip „anais gūdžiais laikais“ mes gėrėme alaus kokteilius. Tai buvo vadinami „vairuotojų kokteliai“, kuriuos skirstėme į „benzininius“ ir „dyzelinius“. Benzininis buvo fanta arba sprite su šviesiu alumi, kurio gaudavome bare maišomas lygiomis dalimis. „Dyzelio“ fanai su alumi maišė coca – cola.

Penktadienis tokia diena, kai galima atsipalaiduoti prieš artėjantį savaitgalį ir pasižvalgyti visokių nerimtų dalykų. Tad ir įrašas nebus rimtas – greičiau toks lengvas įvadas į savaitgalį.

Alaus reklama. Arba alus reklamoje.

Visi esam įpratę, kad alaus reklamos būna arba šmaikščios arba pozicionuoja alų kaip socialinį katalizatorių, kuomet pats alus tampa pretekstu susitikimams, bendravimui ir gerai praleistam laikui su kitais žmonėmis.

Pastaraisiais metais ši tendencija kiek keičiasi. Nesakau, kad neliko klasikos, tačiau akivaizdu, kad išmaniosios ir moderniosios technologijos, kurios įsibrovė į visas mūsų gyvenimo sritis, nepaliko nuošalėje ir alaus. Tame tarpe ir alaus reklamos. Šiandien – nedidelė apžvalga apie moderniasias technologijas ir jų buvimą alaus reklamoje.

Carlsberg į naujoves žiūri moderniai ir rimtai. Jų naujas konceptas yra „laimės valandos“ su Carlsberg ir interaktyviomis technologijomis:

Kita interaktyvi Carslberg idėja yra išmanaus telefono pagalba perkelti „vienarankio bandito“ (kas nežinot – taip vadinami azartinių žaidimų automatai kazino patalpose) idėją į barus:

Heineken nuėjo dar toliau – jie sukūrė interaktyvų alaus butelį:

Andes alaus reklama savo scenarijumi, švelniai tariant, kiek keistoka. Joje naudojamas QR kodas ir išmanusis:

Foca alaus gamintojai pasitelkė internetą, surinko parašus ir futbolą Brazilijoje pripažino oficialia religija. Kiek tame tiesos – sunku pasakyti, bet reklama turi savo išskirtinio žavesio:

Moderniosios technologijos yra patogu ir gerai, tačiau sutikime – kartais jų būna per daug ir jos trukdo tikram, gyvam bendravimui. Todėl kai kurie alaus gamintojai panaudojo technologijas prieš jas pačias.
Velkopopovický Kozel siūlo aplikaciją išmaniesiems, kuri draudžia liesti telefoną, o kantriuosius – apdovanoja:

Amstel siūlo atsiplėšti nuo darbų, socialinių tinklų bei aplikacijų ir atėjus į barą atiduoti savo įrenginį į telefonų rūbinę:

Polar beer renkasi dar modernesnį įrenginį ir drastiškai palieka telefonus be komunikacijų:

Vienok technologijos gal ir palengvina gyvenimą, bet neturėtų tapti jo dalimi. Aš senamadiškai manau, kad baras ir alus skirti ne technologijoms, o geroms emocijoms be jokių kompromisų. Gražaus savaitgalio ir jei eisite į barą – palikite telefoną namuose. Tiesiog pabūkite vieni su kitais ir pasimėgaukite gyvu bendravimu.

Vokietis nuo varinės vinies nukabino krepšį ir apvertęs gerai pakratė. Ant stalo išriedėjo trijų ir vieno penso monetos.
-Tai viskas, – pasakė jis, – klaretui* neužteks.
-Bet užteks alui! – džiugiai sušuko majoras. – Pats laikas išgerti kvortą už keturis pensus.“

Arthur Conan Doyle, Raštai.

Jeigu tikėt internetais – devyniolikto amžiaus svaras šiandien turėtų 73 GBP perkamąją galią. Pensas buvo 1/240 svaro dalis.

Vadinasi XIX amžiaus Anglijoje kvorta alaus bare šiandieniniais pinigais kainavo 5,24Lt. O anglų pinta (0,568 l) – 2,62Lt.

*- Klaretas (pr. clairet, angl. claret) – bendrinis to meto pavadinimas raudoniems Bordo vynams ir Bordo stiliaus vynui, gamintam už Prancūzijos ribų.

Alaus pasaulis dėl apynių ir IPA eina iš proto. Būdamas niurzga galėčiau pasakyti tipišką lietuvio bambeklio frazę: jums nėra nieko šventa!

Kvietinis alus dažniausiai mėgiamas dėl aukštos ir standžios putos, drumstos išvaizdos, specifinių esterių, kurie žaižaruoja bananų, citrusinių ir tropinių vaisių aromatais ir švelnaus, gaivinančio skonio, taip derančio karštą vasaros dieną. Apyniai kvietiniame aluje visada buvo antraplanis, nežymus reiškinys.

Ir še tau boba devintinės – dabar ir kvietinis alus verdamas IPA stiliumi.

Naujausias „Brew Your Own“ žurnalo numeris publikuoja patarimus ir paaiškinimus kaip išsivirti kvietinės IPA.

Jamil Zainasheff rekomenduoja tokį receptą 19L alui, turinčiam 94IBU:

6 kg white wheat malt (2 °L)
250 g biscuit malt (25 °L)
21.25 AAU Columbus pellet hops (60 min.) (1.25 oz./35 g at 17% alpha acids)
1 oz. (28 g) Centennial pellet hops at 10% alpha acids (0 min.)
2 oz. (57 g) Cascade pellet hops at 6% alpha acids (0 min.)
1 oz. (28 g) Centennial pellet hops at 10% alpha acids (dry hop)
2 oz. (57 g) Cascade pellet hops at 6% alpha acids (dry hop)
White Labs WLP001 (California Ale) or Wyeast 1056 (American Ale)

Kvietinis salyklas, biskvitinis – tik kaip nežymus prieskonis ir apyniai, apyniai, apyniai….

Visą receptą su virimo patarimai galite perskaityti čia.

O aš einu ramiai padūmosiu, mat dar nesuprantu ar šia pakraipa džiaugtis ar liūdėt dėl kvietinukų klasikos, į kurią kėsinasi craft’eriai.

Porteris – tamsios spalvos viršutinės fermentacijos alaus rūšis, iki XX a. I pusės paplitusi Didžiojoje Britanijoje ir Airijoje. Iš porterio yra kilusios alaus rūšys stautas (populiari Airijoje ir Didžiojoje Britanijoje; iš pradžių šį rūšis vadinta Stout porter ‘stiprusis porteris’) ir Baltijos porteris (gaminamas Baltijos jūros šalyse, tarp jų ir Lietuvoje). Pasak legendos, porteris (angl. porter ‘nešikas’) taip vadinamas todėl, kad XVIII amžiuje ši alaus rūšis buvo itin populiari tarp Londono uosto ir gatvių nešikų. Šaltinis: Vikipedija.

Išties – porteris yra stauto tėvas. Tai senoji Anglijos alaus rūšis. Mums įprasta, kad porteris yra nuo tamsios vario iki tamsiai rudos, bet ne juodos spalvos. Tačiau porteris ne visada buvo tamsus.

Anglijos pietuose, tarp Plymouth ir Southampton yra nedidelis Dorchester miestelis. Šiuo metu jis nėra išskirtinis, jame gyvena vos 12000 gyventojų. Tačiau 18 – 19 amžiuje jis buvo įdomus savitais aludarystės niuansais.

Kadangi aplink tvyrančiose žemėse gausu klinčių, todėl geležingas vanduo, perbėgęs per šias klintis, buvo gana kietas. Tai sąlygojo specifinę fermentaciją: ji buvo labai lėta ir įpusėjus šiam procesui alus buvo perpilamas į statines, kur fermentacija lėtai trukdavo toliau. Beje, statinės buvo saugomos klinčių kloduose iškastuose rūsiuose. Rūsiai pasižymėjo labai tolygia temperatūra apskritus metus ir sausu patalpų oru. Ši specifika leido išgarsėti specifiškam, gana stipriam ir gausiai apyniuotam, Dorčesterio eliui, kurio fermentavimo temperatūra buvo ~15C, o alus statinėse galėjo išbūti ne vienerius metus.

The Dorchester beer, which is so much admired, is for the most part brewed of chalky water, which is almost everywhere in that county and as the soil is generally chalk, the cellars, being dug in that dry soil, contribute to the good keeping of their drink, it being of a close texture and of a drying quality, so as to dissipate damps; for damp cellars, we find by experience, are injurious to the keeping of liquors as well as destructive to the casks. A constant temperature air digests and softens malt liquors, so that they taste quite smooth on the palate; but in cellars which are unequal, by letting in heats and colds, the liquor is subject to grow stale and sharp. For this reason, it is that liquor brewed for long voyages at sea, should be perfectly ripe and fine before it be exported; for when it has had sufficient time to digest in the cask, and is racked from the bottom or lee, it will bear carriage without injury.

Pagrindinės sudedamosios Dorčesterio elio dalys buvo nuo vien šviesiojo salyklo iki 1/3 šviesiojo ir 2/3 gintarinio salyklų. Porteris tuo metu Anglijoje buvo labai populiarus, bet ir čia Dorčesterio aludariai pasižymėjo: jie virė alų, kuris buvo vadinamas „Baltuoju porteriu“.

Ir nors šis alus jau pamirštas, tačiau įdomu tai, kad tuo metu šis alus buvo gana garsus ir net tuometiniai alaus kritikai jį gyrė savo įrašuose kaip išskirtinį ir vertą išskirtinio dėmesio.

Well, there is no nation that drinks so hoggishly as the English. What passes for wine among us, is not the juice of the grape. It is an adulterous mixture, brewed up of nauseous ingredients, by dunces, who are bunglers in the art of poison-making; and yet we, and our forefathers, are and have been poisoned by this cursed drench, without taste or flavour — The only genuine and wholesome beveridge in England, is London porter, and Dorchester table-beer; but as for your ale and your gin, your cyder and your perry, and all the trashy family of made wines, I detest them as infernal compositions, contrived for the destruction of the human species — But what have I to do with the human species? – Tobias Smollet raštų citata.

Kodėl visa tai rašau? Šių dienų crafteriai išradinėja alų iš naujo. Baltasis porteris nėra išimtis ir pristatomas kaip išskirtinė naujiena. Deja, kaip sako klasikai, viskas kas atrodo nauja tėra pamiršta sena

Atrodo paprastas klausimas: kaip atidaryti alaus butelį? Ir atsakymas paprastas – paimti atidarytuvą ir atidaryti. O jeigu atidarytuvo nėra?

Štai keli video su patarimais kaip atidaryti alaus butelį be atidarytuvo.

Naudojant karabiną:

Naudojant paprastą popieriaus lapą:

Naudojant tušinuką arba kitokį rašiklį:

Alaus butelį galima atidaryti ir turint tvirtą žiedą ant piršto (nebandykite to su auksiniu ar sidabriniu žiedu – jų metalas minkštas):

O kai butelį atidarysite – neišmeskite kamštelio. Išgėrus alų galėsite susilažinti su bičiuliais ir šauniai juos patrolinti

arba:

Alus naudojamas ne tik gėrimui, bet ir maisto gamybai. Tai įrodė ne vienas kulinaras savo virtuvėse. Tad šį kart apie keptą viščiuką.

Keptas viščiukas???! Nuobodu….! – jau girdžiu atsiliepiant anoje monitoriaus pusėje. Taip, bet ir keptas viščiukas gali būti kitoks.

Patiekalas, kurį pagamins net ir tie, kas nemoka gaminti maisto.

• Įjungiam orkaitę ir nustatom t +220C
• Imam viščiuką ir įtrinam jį druska su prieskoniais viduje ir išorėje.
• Atidarom alaus skardinę ir nugeriam porą didelių gurkšnių.
• Skardinę dedame į kepimo skardą, ant skardinės pasodiname (užmauname) viščiuką. Taip, kaip nuotraukoje viršuje.
• Kepame orkaitėje (priklausomai nuo viščiuko dydžio) 1 – 1,5val.

Skanaus!

Paprasta, ar ne?

Beje, tokiu pačiu būdu nedidelių (~1kg.) viščiukų galima iškepti ir ant žarijų lauko kepsninėje, tik tolygesniam iškepimui reiktų kepsninės su dangčiu. Statome viščiuką su skardine ant grotelių, uždengiame dangčiu ir kepame 1 val. Viščiukas bus ne tik keptas, bet ir karštai parūkytas.

Kame šio principo esmė? Alus, esantis skardinėje, garuoja lauk ir garais drėkina viščiuką, todėl jis būna ne tik sultingas, tačiau ir su alaus prieskoniu bei aromatu. O be to, viščiukas keps tolygiai – ir iš išorės ir iš vidaus.

O jeigu skardinėje būtų ne paprastas lageris, o stautas arba IPA? O gal tai visai nebloga idėja artėjančiam vasariškam savaitgaliui?

Daugiau info smalsiems pasiūlys Google, raktinis žodis „beer can chicken“.

Iliustracija: mscritique.com

Rodos klausimas primityvus ir paprastas. Kaip ir atsakymas: įdėti į indaplovę ir ji išplaus. Arba palikti žmonai (draugei, mamai, sesei, etc.) – ji išplaus.

Deja, ne viskas taip paprasta, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio. Po to, kai paragauju, įvertinu ir aprašau naują komercinį alų – domiuosi ką kiti alaus mėgėjai apie jį parašė, kaip įvertino. Man įdomi kitų nuomonė, potyrių skirtumai. Dažniausiai randu tokius vertinimus „maža, netvari puta, alaus karbonizacija vidutinė – didelė“. Plačiau aprašantys prideda „nežinau kas ką sako, bet aš neradau tos putos“. Sutinku, yra alaus su prasta išvaizda. Tačiau didele dauguma atvejų tai būna ne alaus gamintojo, o… ragautojo problema. O tiksliau – prastai paruoštos degustacinės taurės problema.

Pažvelkite į paveikslėlį viršuje. Matytas vaizdas? Gal net dažniausiai matomas vaizdas? Nes gamintojas „padarė eilinį niekalą“? Ne. Tai jūs patingėjote ir gavote tokį rezultatą.

Kodėl tai svarbu, kaip to išvengti ir kaip tinkamai paruošti taurę alaus degustavimui? Apie viską – iš eilės.

Kodėl tai svarbu?

Nemaža alaus mėgėjų grupė nepelnytai nuvertina alaus putą. Sako, kad puta per daug sureikšminta ir jai skiriama pernelyg daug dėmesio. Yra ir tokių, kuriuos puta erzina – mat per ją neįmanoma „prisibrauti“ iki alaus aromato ir skonio. Tai yra didelė klaida. Puta, kaip ir alaus išvaizda yra svarbi ir neatsiejama alaus dalis. Rimti dėdės, aprašinėdami alaus stiliaus požymius atskirai aprašo putą ir karbonizaciją ne todėl, kad nori sublizgėti savo žiniomis ar serga grafomanija. Priklausomai nuo alaus stiliaus jam priklauso tam tikros konsistencijos puta. Didelė, maža, tvari, kreminė, porėta, balta – visokia arba jokia, priklausomai nuo stiliaus. Tačiau ji yra svarbi. Jau vien tuo, kad amžinos putos nebūna, ji nyksta, sproginėja ir iš savęs išleidžia alaus aromatą. Vieniems stiliams jį sustiprina, kitiems – šiek tiek prislopina. Kartais pirmam gurkšniui suteikia papildomą kremiškumą, kartais – jos nėra, idant ji nekeistų alaus. Ir tai ne vien estetiniai dalykai. Jeigu puta būtų nesvarbi – alus būtų pateikiamas dekantavus, tartum ilgai brandintas vynas: putos neliktų, karbonizacija sumažėtų o dekanteryje susikauptų visi alaus aromatai.

Beje, apie karbonizaciją. Vertinti alų, kuris ragaujamas iš netinkamai paruoštos taurės, taip pat neobjektyvu. Tinkamai paruoštoje taurėje angliarūgštė pasiskleis mažais, nežymiais burbuliukais, tuo tarpu netinkamai – trumpais, dideliais burbulais, ko pasekoje gausime kur kas sausesnį alaus skonį, nei jis yra iš tikrųjų.  Tad sutarkime: puta, tinkama karbonizacija ir tinkamai degustacijai paruošta taurė yra svarbu. Ir ne, tai nėra sureikšminta.

Kaip išvengti klaidų?

Štai čia jau paprasčiau: reikia tinkamai išplauti ir paruošti alaus taurę būsimam ragavimui. Netinkamai paruošta taurė visų pirma yra nešvari. Ji gali vizualiai akinamai blizgėti, tačiau vidinėje taurės pusėje esanti plėvelė sąveikoje su alumi sunaikina putą ir sudarko karbonizaciją. Plėvelės kilmė gali būti įvairi: indaplovės plovimo ar skalavimo priemonių likučiai, indų ploviklio likučiai. Riebalai. Net ir rankšluostis, kuriuo šluostote taurę, palieka savo mikro plaušelius, kurie keičia alaus struktūrą ir iškraipo tikrąją alaus išvaizdą.

Kaip tinkamai paruošti taurę alaus degustavimui?

Visų pirma – pradėkite nuo priemonių. Alaus taurės, gera tvarka, plaunamos tik rankomis. Jokių indaplovių ir jose naudojamų cheminių medžiagų.

Antra – reikės naujos, švarios, dar nenenaudotos kempinėlės. Paprasta kempinėlė netinka – joje bus likę riebalų ir skalbiklio nuo indų plovimo.

Trečia – reikės plovimo priemonių. Ne, Feiriai netinka. Jie lieka ant taurės sienelių net ir po 7 perskalavimų (čia ne iš piršto laužti duomenys – tai laboratorinis faktas.) Viena paprasčiausių priemonių – ūkiškas muilas. Taip, toks rudas, pigus, nekvepiantis ir neestetiškas gabalėlis. Jis geras tuo, kad jame beveik gryna šarminė neutrali terpė, kurioje nėra jokių papildomų priedų – kvapų, dažiklių ir pan.

Imame taurę, gerai praskalaujame po tekančiu drungnu vandeniu, sudrėkintą kempinėlę pamuluojame ir plauname taurę. Išplovus gerai nuskalaujame po bėgančiu vandeniu. Gerai, tai reiškia gerai – tiesiog kyštelti po vandeniu neužteks.

Kita būdas: pasiruošiame specialios pastos taurių plovimui. Indelyje sumaišome 2 šaukštelius sodos, 1/2 šaukštelio druskos ir 4 šaukštelius vandens. Maišome, kol gausis dantų pastos konsistencija. Dėkite papildomai sodos, jeigu reikės sutirštinti, arba – vandens, jeigu paskystinti mišinį. Štai šiuo mišiniu ir kempinėle švelniai plauname taurę. Jeigu taurė aukšta ir nepasiekiate dugno – nusipirkite specialų šepetuką, arba kempinėlę su rankena. Būna ir tokios. Plauname, skalaujame.

Taurė jau išskalauta. Dabar ją reikia išdžiovinti. Tam, kaip ir minėjau, nenaudojame nei medžiaginių, nei popierinių rankšluosčių. Taurę tiesiog apverčiame dugnu aukštyn ir leidžiame vandeniui nuvarvėti. Jeigu labai reikia – apdžiūvusią taurę, tiksliau jos išorinę pusę, pablizginam frotiniu rankšluosčiu. Bet geriau ir to nedaryti.

Taip išplautos taurės yra tinkamos alui pilti arba – saugoti iki kito karto. Skirtumai:

Štai dvi taurės: kairioji tiesiog išplauta, o dešinioji – išplauta tinkamai. Foto ne mano, labai nebauskit. Juk vardan gerų norų, o ne pasipelnymo tikslais, nu.

Ir pabaigai – dar keli patarimai:

• alus pilamas ne į sausą ir šiltą, o į šaltu vandeniu praskalautą ir nuvarvintą taurę. Taurė turi būti vėsi ir lengvai drėgna.
• prieš pildami alų pauostykite tuščią taurę. Ji turi neturėti jokių kvapų. Jeigu yra bent vienas kvapas – plaukite taurę iš naujo.
• nelaikykite taurių šaldytuve ar šaldiklyje – jos prisigers ten esančių parazitinių kvapų ir taurę teks plauti iš naujo.
• išplautas taures dera laikyti apverstas – taip jos apsaugomos nuo pridulkėjimo.
• nedžiovinkite taurių ant guminių paviršių ar rankšluosčių. Rinkitės plastikines arba nerūdijančio plieno groteles.
• jeigu sudaužėte taurę ar bokalą ant grindų – vien sušluoti neužteks. Stiklo šukės pasklinda po visos patalpos grindis, todėl po šlavimo imkitės siurblio ir stropiai išsiurbkite visas pakampes.

Dailios putos jūsų bokalams, kad ir kaip jos nevertinate!

Kiekvienas alus ir jo stilius turi savą istoriją. Yra alus, kuris verdamas apskritus metus, o yra sezoninis alus, kuris turi savo ilgametę istoriją ir verdamas tam tikru metų laiku. Vienas iš tokių – lengvas, gaivinantis alus Saison.

Saison stiliaus alus kilęs iš Valonijos, prancūziškai kalbančios Belgijos dalies. Pats žodis saison prancūzų kalboje reiškia „sezonas“. Tradiciškai tai belgų kaimo alus, kuris buvo verdamas žiemos – ankstyvo pavasario metu ir brandinimas visą vasarą, saugomas rudeniui ir skirtas atsigaivinti darbininkams, talkos metu nuimantiems derlių. Savo savybes šis alus dalinai perėmęs iš Biere de Garde ir buvo gan stipriai apyniuojamas, kad išliktų tinkamas gerti iki naujojo derliaus nuėmimo. Dabartinis, modernusis saison stilius išplitęs ir verdamas visame pasaulyje. Jo stiprumas siekia 5-8% ABV. Originalusis alaus stilius buvo silpnesnis ir ABV tesudarydavo vos 3-4%.  Silpnesnis alus buvo gaminamas sąmoningai: ūkio šeimininkui reikėjo, kad sunkiai dirbantys valstiečiai išliktų santykinai blaivūs ir galėtų dirbti visą dieną. Istoriškai buvo skaičiuojama, kad per dieną vienam darbininkui skiriama 4-5L saison alaus.

Alus buvo verdamas sodybose ir skirtas darbininkams, todėl čia pat vietoje jis buvo brandinamas ir pilstomas. Kai kurios tradicinės saison versijos buvo maišomos su belgišku lambic alumi, idant alus taptų kiek rūgštesnis ir kompleksiškesnis. Valoniečiai saison alų virdavo ne vėliau nei balandžio pabaiga – gegužės pradžia, idant vasaros karščiai nesugadintų fermentavimo proceso. Be to prasidėdavo visi lauko darbai ir žmonėms buvo kitų rūpesčių, nei alaus virimas.

Kalbant apie alaus pilstymą būtina paminėti dar vieną įdomų faktą. Iki šiol dauguma komercinių tradicinio saison alaus yra pilstomi į šampano butelius. Tai nėra snobiškumo apraiška – tai sena istorija, kuri gimė 19-tame amžiuje. Tuo metu neturtingi aludariai alui pilstyti pradėjo naudoti putojančio vyno butelius, kuriuos surinkdavo turtingesnių gyventojų išmestus kaip šiukšles. Buteliai buvo surenkami, vežami į ūkį, išplaunami, išpilstytas alus buvo užkemšamas savadarbiais kamščiais, kurie buvo rankomis aprišami viela. Taip išmesti šampano buteliai tapdavo talpomis subrandintam alui.

Šiandien saison yra kompleksiško stiliaus alus, kuris yra lengvas, gaivus, tačiau kupinas prieskonių aromatų ir niuansų. Dar mėgstama sakyti: saison yra prieskoningas alus be prieskonių. O kaip kitaip, kai kalbama apie belgišką alų? Visus prieskonių aromatus aluje sukuria mielės. Mielės ir fermentavimo aplinka yra esminis šio alaus savitumo faktorius. Stilius neapibrėžia griežtos ribos spalvoje – ji gali būti vaiski ir šviesi, galimos ir tamsesnės alaus versijos. Tačiau aromatui keliami labai aiškūs reikalavimai: ryškūs vaisiniai ir citrusiniai esteriai, pipirinės natos. Apynių aromatas pageidaujamas, tačiau jis neturi dominuoti, o harmoningai susilieti su pagrindiniais  mielių pagamintais esteriais. Galimi salykliniai aromatai, tačiau be diacetilo. Leidžiama lengva rugštelė skonyje papildomam gaivumui. Tam į šio alaus gamybą dedami nedideli kiekiai rūgščiojo salyklo arba jau subrendęs alus dalinai maišomas su lambic alumi. Tai alus, kuris tradiciškai brandinamas buteliuose ir turi aukštą karbonizacijos lygį.

Sukurkime Bière de saison.

Saison alaus bazė yra pilsnerio salyklas. Papildomai recepte gali būti naudojami Vienos arba Miuncheno salyklai (iki 10%. ) – jie skirti alaus spalvai ir kompleksiškumui. Kartais naudojami nedideli kiekiai kvietinio salyklo, tačiau jie nėra privalomi. Tamsesnėms saison versijoms papildomai naudojami tamsieji crystal salyklai. Kaip jau minėjau – galimi rūgščiojo salyklo priedai gaivumui išgauti.

Šio alaus gamybai naudojami kilmingieji East Kent Goldings irba Styrian Goldings apyniai. Tetnager naudojami alaus kartinimui. Apyniai turi sudaryti balansą salyklui, tačiau nedominuoti. Silpnesnės saison versijos turi 20, o stipresnės – iki 40IBU. Kai kurioms saison versijoms taikomas šaltasis apyniavimas. Prieskoniai nerekomenduojami – tikrai meistriškas saison sukuriamas be jų, tačiau pradinėse versijose galite bandyti papildomai naudoti kalendrą ir curacao.

Vanduo, naudojamas šio alaus gamybai, yra kietas. Toks jis yra Valonijoje, todėl kietas turi būti verdant šį alų. Tiesą sakant man tai visiška atgaiva, mat skirtingai nuo lagerių, ypač vokiškų ir čekiškų pilsnerių, kuriems reikia minkšto vandens, čia galima naudoti tą vandenį, kuris tiesiog bėga iš Vilniaus vandentiekio čiaupų be jokio papildomo paruošimo. Jeigu jūsų turimas vanduo yra gana minkštas, tuomet jį derėtų pakietinti naudojant gipsą.

Unikalios belgiškos, saison stiliui skirtos mielės yra griežtai rekomenduojamos. Tai taip pat turi istorinę reikšmę šiame stiliuje – prancūzakalbiai belgai, virdami šį alų, naudojo tas pačias mieles karta iš kartos. Taip jie natūraliai išsiaugino unikalius mielių štamus, kurie vėliau buvo išgryninti ir naudojami šiandieninėje aludarystėje. Neturint specializuotų mielių galima bandyti versijas su Fermentis T-58 arba S-33 mielėmis.

Šiam alui būdingas kūnas yra nuo lengvo iki vidutinio, todėl salinimo temperatūros turėtų būti ~ +64C…66C

Verdamas alus be didelių technologinių išskirtinumų, tik baigus virti dera puode sukurti nedidelį sūkurį ir  nusodint apynius su baltymais. Atvėsinus misą reikia gerai įaeruoti ir leisti pirminėje fermentacijoje darbuotis mielėms nevaržomai maksimaliose darbinių temperatūrų ribose. Pradžioje esanti aktyvi fermentacija antroje pusėje gali kiek aprimti – kantrybės! Saison fermentuojamas nuo 2 iki 3 savaičių.

Pasibaigus fermentavimui alus išpilstomas į butelius, naudojama nemažai cukraus karbonizacijai – standartiškai 8g/1l. Užkemšamas ir brandinamas ne mažiau kaip 3 mėnesius kambario temperatūroje. Kai kurie aludariai tam turi specialius „šiltuosius kambarius“, kurių temperatūra būna ~ +25C.

Tiek trumpai apie šį įdomų belgiškai – prancūzišką elį pilsnerio salyklo bazėje. Dabar kovo pabaiga, pats metas virti saison’us, kuriais galėsime mėgautis vasaros pabaigoje.

Indai, skirti alui ragauti, Lietuvoje nepelnytai nuvertinami. Alus baruose pilstomas į bokalą, kuris pakliuvo po ranka, dažniausiai pasirenkamas tik pagal užsakyto alaus kiekį. Namuose svečiams alus pilamas į tai kas turima – nuo stiklinės iki viskio taurės. Dar egzistuoja nuomonė, kad geriausias bokalas alui yra molinis arba alus geriamas tiesiog iš butelio irba skardinės. Visa tai vainikuojama provincialia nuomone, neva alaus bokalo ar taurės parinkimas tėra marketinginis triukas, kuris jokios įtakos alaus skoniui neturi.

Tai yra klaidinga nuomonė. Gerti alų iš molinių bokalų mus išmokė įvairios kaimiško stiliaus mugės ir tokios laidos kaip „Duokim garo!“, o gerti alų tiesiai iš butelio – įmantrios video reklamos, sukurtos žmonių, kurie nieko nenusimano alaus gėrimo kultūroje. Žinoma, alaus gėrimas tiesiai iš butelio ar skardinės gali būti tinkamas pasirinkimas tuo atveju, jeigu alų parduotuvėje renkatės pagal kainą, o pats alus yra kaip priedas užgerti degtinę. Tokiu atveju bokalo pasirinkimas nėra svarbus faktorius. Visais kitais atvejais dera rinktis konkrečiam alaus stiliui tinkamą taurę.

Tai, kad alaus taurės forma yra svarbu liudija šalys, turinčios šimtametę alaus gamybos ir gėrimo kultūrą. Pavyzdžiui Belgijoje kiekvienas save gerbiantis alaus gamintojas kuria ne tik alų, bet ir šiam alui reikiamos formos taurę, todėl kiekviena alaus rūšis bare įpilama į tam skirtą specialią taurę. Britai turi savitos formos bokalus, kokių nerasite Belgijoje. Tiesiog todėl, kad jų alus – kitoks.

Beje, ar žinote iš kur kilęs žodis „bokalas“? Jo kilmės šaknys – Vokietijoje, kur taurė, skirta alui gerti, buvo vadinama pokal. Taip per amžius ir tautas šis žodis Rusijoje tapo бокал (kartu apibūdinantis vyno taurę), o pas mus jis mutavo į pavadinimą bokalas. Tiesa, tarptautinių žodžių žodynas pateikia versiją „bokãlas [pranc. bocal < lot. poculum], didelė taurė“, tačiau mes žinom, kad alus į Lietuvą keliavo ne iš Prancūzijos, o būtent iš Vokietijos.

Kodėl tinkamos taurės alui parinkimas yra svarbus? Ragaujant alų mes vertiname tris pagrindines alaus savybes, kurių pojūčių visuma mums smegenyse suformuoja verdiktą „alus geras / skanus / įdomus / išskirtinis arba ne. Kiekvienam alaus stiliui skirta speciali taurės forma todėl, kad būtent ši forma paryškina ir atskleidžia konkretaus alaus stiliaus savybes. Pavyzdžiui puta, dar vadinama „alaus galva“. Yra manančių, kad puta nėra svarbus alaus kokybės kriterijus ir jos nesureikšmina net ir degustacijos bei alaus vertinimo metu. Tačiau alaus puta, susidaranti pilant alų į taurę, yra svarbi kaip kvapniųjų alaus dalelių nešėja. Ji, reaguodama su oru, iškyla, laikosi ir nyksta, atiduodama į aplinką alaus aromatus, kurie sudaryti iš apynių aliejų, fermentacijos produktų – tokių kaip alkoholis, fuzeliai ir vaisiniai esteriai, prieskonių aromatai ir kt. Taigi taurės, kurių forma prisideda prie tvarios putos formavimo, kartu sustiprina šių kvapiųjų medžiagų koncentraciją. Ir priklausomai nuo alaus stiliaus, kuriam būdinga tam tikra alaus puta, formuojama speciali taurės forma. Beje, alų dera gerti tik iš skaidraus stiklo taurių ar bokalų. Gerdami alų iš molinių bokalų jūs mėgaujatės kaimiška rankų darbo autentika, tačiau prarandate vieną iš trijų alaus vertinimo ir pažinimo kriterijų – vizualinę. Jūs nepamatysite alaus spalvos, skaidrumo, karbonizacijos ir putos dydžio bei spalvos. O tai tolygu gerti alų iš skardinės.

Tad kokią alaus taurę ar bokalą rinktis pagal turimo alaus stilių?

Tulpės žiedo arba šampaninės taurės formos aukšta taurė ant laibo kotelio, dar žinoma kaip flute glass. Šio tipo taurės išsaugo ir pabrėžia alaus karbonizaciją, neleisdamos ištirpusiai angliarūgštei išsisklaidyti pernelyg greit. Jos leidžia pasigrožėti alaus spalva ir žaismingai kylančiais burbuliukais. Be to visos aromatinės alaus savybės yra sustiprinamos ir pateikiamos tolygiai, tokiu būdu išvengiant trumpo ar neryškaus aromato ydų.

Taurė tinkama ragauti šių stilių alui: American Wild Ale, Bière de Champagne / Bière Brut, Bock, Czech Pilsener, Dortmunder / Export Lager, Eisbock, Euro Strong Lager, Faro, Flanders Oud Bruin, Flanders Red Ale, German Pilsener, Gueuze, Lambic – Fruit, Lambic – Unblended, Maibock / Helles Bock, Munich Dunkel Lager, Munich Helles Lager, Schwarzbier, Vienna Lager, Weizenbock.

Goblet arba tikroji taurė skirta gan aukštos putos suformavimui, kuri išgaunama dėl taurės viduje, apačioje, esančio suapvalinti susiaurėjimo. Čia ir gimsta CO2 užuomazgos, kurios kildamos į viršų stiprėja ir formuoja reikiamo dydžio putą. Ši taurė leidžia mėgautis ne tik putos, bet ir alaus spalvos niuansais. Deja, ji nėra skirta visiems alaus stiliams.

Iš šio tipo taurės dera ragauti Belgian IPA, Belgian Strong Dark Ale, Berliner Weissbier, Dubbel, Quadrupel (Quad), Tripel stiliaus alų. Deja, tokios taurės, kurios restoranuose skirtos pateikti stalo vandeniui, neretai naudojamos supilti viskam, kas vadinama alumi. Taip, alus jose atrodo efektingai, suformuojama, kad ir trumpalaikė, bet gana aukšta puta. Deja, ne visiems alau stiliams to reikia.

Didelio stiklinio puodelio su rankena, dar vadinamo mug tipo alaus bokalai buvo populiarūs sovietiniais laikais; ilgainiui juos išstūmė tiesūs alaus bokalai su stikline rankena. Šie sunkūs, talpūs, turintys rankeną stiklo gaminiai yra populiarūs visame pasaulyje. Iš tokių bokalų mėgiama gerti alų veik visose šalyse ir ypač tuomet, kai alaus gėrimas yra kompanijoje. Kaip nei vienas kitas, šie bokalai tinkami pakelti ir susidaužti alumi su bičiuliais. Po teisybei jie tam ir skirti – smagiai išgerti alaus, neieškant didelių niuansų taurėje. Bokalai skirti tiems, kam alus yra ne gėrimas o bendravimo būdas. Tad ir alaus stilių jiems yra visa įvairovė: American Amber/ Red Ale, American Amber / Red Lager, American Black Ale, American Blonde Ale, American Brown Ale, American Dark Wheat Ale, American IPA, American Malt Liquor, American Pale Ale (APA), American Pale Wheat Ale, American Porter, American Stout, American Strong Ale, Baltic Porter, Bock, California Common / Steam Beer, Chile Beer, Cream Ale, Czech Pilsener, Doppelbock, English Bitter, English Brown Ale, English Dark Mild Ale, English India Pale Ale (IPA), English Porter, English Stout, English Strong Ale, Euro Dark Lager, Extra Special / Strong Bitter (ESB), Fruit / Vegetable Beer, German Pilsener, Herbed / Spiced,  Beer, Irish Dry Stout, Irish Red Ale, Kellerbier / Zwickelbier, Maibock / Helles Bock, Märzen / Oktoberfest, Milk / Sweet Stout, Oatmeal Stout, Rauchbier, Roggenbier, Sahti, Scottish Ale, Scottish Gruit / Ancient, Herbed Ale, Smoked Beer, Vienna Lager, Witbier.

Pilsner taurė, dar žinoma kaip tas pats legendinis pokal. Aukšta, į viršų platėjant taurė, skirta pilsner stiliaus alui. Dėl jos formos savybių ne tik suformuojama pilsner’iui būdinga puta, tačiau kartu sustiprinamas alaus aromatas, atskleidžiama spalva ir karbonizacija. Į šio tipo taurę dera pilti šiuos alaus stilių atstovus: American Adjunct Lager, American Amber / Red Lager, American Double / Imperial Pilsner, American Malt Liquor, American Pale Lager, Bock, California Common / Steam Beer, Czech Pilsener, Doppelbock, Dortmunder / Export Lager, Euro Dark Lager, Euro Pale Lager, Euro Strong Lager, German Pilsener, Happoshu, Japanese Rice Lager, Light Lager, Low Alcohol Beer (įskaitant bealkogolinį alų), Maibock / Helles Bock, Munich Dunkel Lager, Munich Helles Lager, Schwarzbier, Vienna Lager, Witbier.

Pintos taurė yra beveik lygios cilindro formos, nežymiai išplatėja viršuje ir turi charakteringą stiklo išplatėjimą taurės viršuje. Taurė itin paplitusi Anglijos ir Airijos baruose vėliau išplito ir į kitas šalis dėl savo dėkingų savybių: ją pigu pagaminti, nesudėtinga sandėliuoti ir iš jos lengva gerti. Be to, ji puikiai atskleidžia elių charakterius. Į šią populiarią taurę tradiciškai pilama: American Amber / Red Ale, American Amber / Red Lager, American Barleywine, American Black Ale, American Blonde Ale, American Brown Ale, American Dark Wheat Ale, American Double / Imperial Stout, American IPA, American Malt Liquor, American Pale Ale (APA), American Pale Wheat Ale, American Porter, American Stout, American Strong Ale, Baltic Porter, Berliner Weissbier, Black & Tan, California Common / Steam Beer, Chile Beer, Cream Ale, English Barleywine, English Bitter, English Brown Ale, English Dark Mild Ale, English India Pale Ale (IPA), English Pale Ale, English Pale Mild Ale, English Porter, English Stout, English Strong Ale, Euro Dark Lager, Extra Special / Strong Bitter (ESB), Foreign / Export Stout, Fruit / Vegetable Beer, Happoshu, Herbed / Spiced Beer, Irish Dry Stout, Irish Red Ale, Low Alcohol Beer, Märzen / Oktoberfest, Milk / Sweet Stout, Oatmeal Stout, Old Ale, Pumpkin Ale, Russian Imperial Stout, Rye Beer, Sahti, Saison / Farmhouse Ale, Scotch Ale / Wee Heavy, Scottish Ale, Scottish Gruit / Ancient Herbed Ale, Smoked Beer, Winter Warmer, Witbier.

Taurė, panaši į tą, kuri skirta gerti konjakui, yra specialiai sukurta stipriojo alaus aromatų pateikimui. Jos gali būti įvairaus dydžio, tačiau visų jų paskirtis viena – taurės paviršiuje koncentruoti aromatines medžiagas. Nuo konjako taurės iš esmės skiriasi tik stiklo sienelės storiu (pastaroji yra kiek storesnė). Į šią taurę pilami stipriojo stiliaus alaus atstovai: American Barleywine, American Double / Imperial IPA, American Double / Imperial  Stout, American Strong Ale, Belgian Dark Ale, Belgian Pale Ale, Belgian Strong Dark Ale, Belgian Strong Pale Ale, Braggot, Eisbock, English Barleywine, Flanders Oud Bruin, Flanders Red Ale, Foreign / Export Stout, Gueuze, Lambic – Fruit, Old Ale, Quadrupel (Quad), Russian Imperial Stout, Scotch Ale / Wee Heavy, Tripel, Wheatwine.

Taisyklingos cilindro formos taurė (stange – vok. strypas) yra klasikinė vokiška taurė, skirta subtilesniam alui, kai siekiama išryškinti salyklų ir apynių aromatus. Aromato koncentracija yra jos pagrindinis privalumas. Į šią taurę pilama: Altbier, Bock, Czech Pilsener, Faro, Gose, Gueuze, Kölsch, Lambic – Fruit, Lambic – Unblended, Rauchbier, Rye Beer – (beveik) vien tik vokiškos kilmės atstovai.

Tulpės taurė ant žemos kojelės, su išplatėjančiu viršumi  skirta suformuoti aspecifinę aromatingą alaus putą taurės viršuje. Paplito Škotijoje, siekiant atskleisti nacionalinį viskio ir alaus charakterį. Tokia taurė atskleidžia alaus aromatą, kartu ilgiau išlaikydama tvarią alaus putą. Į šias taures pilama: American Double / Imperial IPA, American Wild Ale, Belgian Dark Ale, Belgian IPA, Belgian Pale Ale, Belgian Strong Dark Ale, Belgian Strong Pale Ale, Bière de Garde, Flanders Oud Bruin, Flanders Red Ale, Gueuze, Lambic – Fruit, Quadrupel (Quad), Saison / Farmhouse Ale, Scotch Ale / Wee Heavy.

Specialiai kvietiniam alui buvo sukurta taurė, kuri taip ir vadinama – weizen glass, dėl stiliaus Weizenbier pavadinimo. Tai – autentiška Bavariška taurė. Ši taurė skirta atskleisti visam weizen’o grožiui: natūraliai drumstai alaus spalvai, didelei ir standžiai putai bei stipriai išraiškingiems, specifiniams kvietinio alaus aromatams. Ir, dėl Dievo meilės, jeigu pilsit kvietinį alų taurę – pamirškit tą nelemtą citrinos skiltelę!!! Ji neduoda jokios naudos, o alaus skonį ir putą sugadina. Jeigu gamintojas nesugebėjo pagaminti tikrai gero weizen’o – citrinos skiltelė savo aromatu alaus neišgelbės. Nesunku atspėti, kad į šio stiliaus taures pilami kvietiniai alūs: American Dark Wheat Ale, American Pale Wheat Ale, Dunkelweizen, Gose, Hefeweizen, Kristalweizen, Weizenbock.

Ir jau visai pabaigai – milžiniška vyno taurė. Taip, ji nėra skirta raudonam vynui gerti. Ji skirta alui. Niekas nepila viso vyno butelio į vieną taurę. O alus supilamas visas. Maža to, alus – ne vynas. Degustuojant jis nėra sukamas taurėje, mat sąlyčio su deguonimi metu mažėja jo karbonizacija, išsisklaido aromatas ir alus oksiduojasi. Yra pripilama turė, iki viršaus ir tada pradedama gerti. Į tokią taurę pilami išskirtinis alus, taure siekiama sukaupti ir išlaikyti joje alaus aromatą iki paskutinio gurkšnio. Tokioje taurėje dažniausiai ragaujami šio stiliaus atstovai: American Black Ale, American Double / Imperial IPA, American Double / Imperial Stout, American Wild Ale, Belgian Dark Ale, Belgian IPA, Belgian Pale Ale, Belgian Strong Dark Ale, Belgian Strong Pale Ale, Bière de Garde, Braggot, Eisbock, English Barleywine, Old Ale, Saison / Farmhouse Ale, Wheatwine. Ir tai – ne visi, o tik išskirtiniai.

Kaip patys matote – viskio stiklinių čia nėra, nėra ir alaus bokalų. Nenaudokite jų alaus ragavimui. Juk žinote, kokį alaus stilių mėgstate – išsirinkite jam tinkamas taures. Beje, tinkama taurė – tai tik pusė darbo. Ją dar reiks tinkamai paruošti, prieš pilant alų. Apie tai papasakosiu kitame įraše.