Jeigu pastebėjote – aš nieko nerašau apie visokius radlerius. Nerašau, nes man ne prie širdies (o ir kepenų) visokie alaus-limonado miksai, gausiai pagardinti sintetiniais skonio / spalvos / aromato priedais. Tačiau ignoruoti, kad jie yra taip pat nėra prasmės. Jie yra, vadinasi juos perka, vadinasi – yra kam jie patinka.

Idant dabar madinga viską pasidaryti pačiam, tad papasakosiu kaip pasigaminti savo radlerių. Skanesnių, originalesnių ir natūralesnių nei tie, kuriuos siūlo prekybininkai.

Radler mada yra kilusi iš Bavarijos 20-ojo amžiaus pradžioje. Ji prasidėjo tuomet, kai žmonės norėjo atsigaivinti, bet nenorėjo apsvaigti. Taip atsirado alaus (dažniausiai šviesaus lagerio) ir limonado miksai, maišomi lygiomis dalimis. Aš siūlau jums kiek įdomesnes alaus kokteilių variacijas, kurios ne tik atgaivins, bet ir paliks įspūdį jūsų svečiams.

Arbūzinis alus

Reikės: šviesaus kvietinio alaus, arbūzo.

Gamyba: alų atvėsinti, arbūzą supjaustyti gabaliukais ir gerai susmulkinti virtuviniame kombaine ar blenderio pagalba. Nukošti arbūzo sultis. Į taurę pilti 2/3 alaus, ant viršaus užpilti sulčių, patiekti nedelsiant. Šaltinis.

Teksaso radleris

Reikės: šviesaus alaus (tiktų IPA), greipfruto, ledukų.

Gamyba: į atvėsintą taurę dedami keli ledo kubeliai, lėtai (stengiantis be putos) supilama 2/3 tūrio alaus, likusi dalis užpildoma šviežiai spaustomis greipfruto sultimis. Puošiama skiltele greipfruto ir pateikiama su šiaudeliu. Šaltinis.

Gyvatės kirtis (The Snakebite)

Reikės: sidro, šviesaus lagerio, grenadino (nebūtinai).

Gamyba: į atvėsintą taurę įpilama 1/2 tūrio dalies sidro, ant viršaus atsargiai (rekomenduojama naudoti šaukštelį kaip piltuvėlį sušvelninimui) supilamas alus. Nemaišoma. Puošiama šlakeliu grenadino. Šaltinis.

Shandy

Reikės: šviesaus lagerio, limonado (tinka imbierinis limonadas, sprite, ar tiesiog gazuotas mineralinis vanduo), citrinų, žaliųjų citrinų arba apelsinų pagal pomėgį.

Gamyba: spaudžiam vaisių sultis, pilame limonadą ir alų lygiomis dalimis (geriausia – į didelį ąsotį), spaustų sulčių paskanininmui ir kelias skilteles pasirinkto citruso. Ledukai ir su taurėmis – ant stalo. Vėsu, gaivu, nenuobodu. Šaltinis.

Braškių – rabarbarų shandy

Reikės: braškių, rabarbaro kotų, witbier arba hefeweizen stiliaus alaus.

Gamyba: braškes ir rabarbarus lygiomis dalimis dedame į blenderį, smulkiname iki tyrelės, nuspaudžiame sultis, kad neliktų sėklyčių ir lastelienos – tik skystis. Pilame atvėsintą alų, paskaniname sultimis, lengvai šmaišome šiaudeliu. Šaltinis.

Kapitono laimo shandy

Reikės: Baltojo  Captain Morgan romo, žaliųjų citrinų, 0,33 buteliuko šviesaus alaus, ledukų, gazuoto vandens ar mėgiamo limonado.

Gamyba: į ąsotį dedame ledo, pilame 50ml romo, 50ml spaustų žaliųjų citrinų sulčių, supilame alų ir užpilame limonadu. Pilstydami į taures puošiame citrinos skiltele. Šaltinis.

Campari shandy

Reikės: Campari, mėgiamo šviesaus ar kvietinio alaus, citrinos papuošimui.

Gamyba: 1 dalį Campari taurėje sumaišome su 6 dalimis alaus. Puošiame citrinos skiltele. Šaltinis.

Gervuogių – citrinų shandy

Reikės: gervuogių, citrinos, pale ale alaus, mėtos šakelės papuošimui.

Gamyba: į taurės dugną įdėti gervuogių, apšlakstyti citrinų sultimis, supilti alų, papuošti mėtos šakele. Šaltinis.

Kaip matote čia viskas labai paprasta ir plati erdvė improvizacijai. Pabandykite kvietinio alaus ir šviežiai spaustų apelsinų derinį, IPA su anansų sultimis, ir gal būt – aitriosios paprikos natomis. Kiekvienas galite atrasti savo mėgiamą gėrimą karštos vasaros dienai ar iškylai gamtoje.

O pabaigai aš papasakosiu kaip „anais gūdžiais laikais“ mes gėrėme alaus kokteilius. Tai buvo vadinami „vairuotojų kokteliai“, kuriuos skirstėme į „benzininius“ ir „dyzelinius“. Benzininis buvo fanta arba sprite su šviesiu alumi, kurio gaudavome bare maišomas lygiomis dalimis. „Dyzelio“ fanai su alumi maišė coca – cola.

Kovo mėnesio VAK’e kolega Artūras M. aka Peckelis, susirinkusius pavaišino ir bochet’u – karamelizuoto medaus midumi. Gėrimas nestiprus (~6,5% abv) ir toks puikus, kad kolegos privertė Artūrą surašyti bochet’o receptą, kurį toliau ir pateikiu. Tik pasakau, kad 7,5 litro gėrimo pagaminti buvo sunaudoti 3 kg medaus ir 14 gramų, t.y. 2 pakeliai, sausų Bioferm Champ mielių.

************

Medus karamelizuojamas, skiedžiamas ir fermentuojamas.

Imamas medus, kokybė neturi jokios reikšmės. Galima sunaudoti įvairiausius kelių metų likučius, bet galima „deginti“ ir šiųmetį liepinį, jei barbarai. Vienžo, surinkau iš visokių pašalių visokius likučius – kristalizuotus, susisluoksniavusius ir t.t. Kadangi kokybė visokia, tai buvo išvirtas Bochet`as – midus iš karamelizuoto medaus. Karštis sulygina:)

Medus dedamas į diiiidelį puodą (virimo/karamelizacijos metu jo tūris padidėja iki 7-8 kartų! – skaičiuokit) ir ant nestiprios ugnies užverdamas. Virti geriau truputį pamaišant, kol išgaruos meduje esantis vanduo ir temperatūra ims kilti virš 100C. Čia prasideda plonumai. Yra du variantai – grubus viduramžių ir saikingas šių dienų.

Bochet taurėje

Grubusis – ugnis didinama, virimas intensyvus. Verdam, kartkartėmis pakeldami į viršų pamaldžiai nustatytas akis ir laukiam, kol iš mūsų puode esančios substancijos pradės kilti tokie melsvoki, sakyčiau, dūmai. Tai ženklas. Puodą merkiam į šaltą vandenį, kad stabdyt tolesnę karamelizaciją ir vėsinam iki apytiksliai 100- 105C. Tada supilam pasiskaičiuotą reikiamą kiekį verdančio (geriau kokį pusvalandį pavirinto) vandens (pageidautina 5.2 pH). Prasiskiedžia normaliai, jei neatšaldėm per daug. Jei per daug – karamelė. Ištirps per dvi dienas:) Vėsinam, pilam į fermenterį….toliau žinot.

Saikingas šių dienų. Iki temperatūros kilimo viskas taip pat. Tada i rankas termometrą ir ugnį pasireguliuojam, kad temperatūra būtų apie 125-127C. Taip kaitiname, kol gražiai paraus. Spalva labai neblogai tikrinasi lašiuku verdamo medaus ant balto popieriaus lapo. Čia galima ir sustoti (vėsinam, skiedžiam ir t.t.) – midus bus gražiai raudonas, bet nelabai Bochet`as. Galim kaitinti toliau, temperatūrą keliant iki 147-152C. Galim laukti iki dūmų, galim stoti, kada panorėję. Tik reikia turėti galvoje, kad baigiamosiose kaitinimo stadijose viskas vyksta labai greitai, taip kad nepražiopsokite vėsinimo, bo gausit vertingos medaus anglies:)

Dar kas. Fermentacija 20 -22C temperatūroje (bet čia kiekvienas renkasi, kaip ir mieles). Fermentacija ilga, labai netgi (šituo receptu 14 09 17 – 15 02 01). Antrinė su naujų mielių porcija.

Tiek trumpai:)

************

Bochet arba bouchet žinomas nuo senovės. Jo receptas pateikiamas ir 1393 metais išleistoje gero elgesio ir namų ūkio tvarkymo patarimų  jaunoms žmonoms knygoje Le Menagier de Paris:

To make six sesters* of bouchet, take six pints of fine sweet honey, and put it in a cauldron on the fire and boil it, and stir continually until it starts to grow, and you see that it is producing bubbles like small globules which burst, and as they burst emit a little smoke which is sort of dark: and then stir, and then add seven sixths of water and boil until it reduces to six sixths again, and keep stirring. And then put it in a tub to cool until it is just warm; and then strain it through a cloth bag, and then put it in a cask and add one chopine (half-litre) of beer-yeast, for it is this which makes it the most piquant, (and if you use bread yeast, however much you like the taste, the colour will be insipid), and cover it well and warmly to work. And if you want to make it very good, add an ounce of ginger, long pepper, grains of Paradise and cloves in equal amounts, except for the cloves of which there should be less, and put them in a cloth bag and throw in. And after two or three days, if the bouchet smells spicy enough and is strong enough, take out the spice-bag and squeeze it and put it in the next barrel you make. And thus you will be able to use these same spices three or four times.”

*sester, sestier, sextier – nuo lotyniško sextarius – 0,546 litro

Simbolinės funkcijos

Visose visuomenėse alkoholiniai gėrimai naudojami kaip galingas ir įvairiapusis simbolinis įrankis, įgalinantis socialinio pasaulio konstravimą ir valdymą. Tarpkultūrinių tyrimų rezultatai atskleidė keturias simbolines alkoholinių gėrimų panaudojimo paskirtis:
1. Kaip socialinių renginių etiketė, apibrėžianti šių renginių pobūdį;
2. Kaip socialinio statuso indikatorius;
3. Kaip priklausomybės grupei demonstravimas;
4. Kaip lyčių atskiriamasis bruožas.

Yra įtikinančių istorinių ir šiuolaikinių įrodymų, parodančių, kad „užsienietiškų“ gėrimų priėmimas į kultūrą, reiškia ir tos kultūros alkoholio vartojimo įpročių ir požiūrių perėmimą. Tai neturi nieko bendrą su paties gėrimo savybėmis – kai kuriose kultūrose alus yra asocijuojamas su viešosios tvarkos pažeidimais, o kitose su ramiu pasisėdėjimu su draugais.

Europoje, “prieštaringos”, šiaurietiškos gėrimo kultūros įtaka pietinėse vyno gėrimo kultūrose didėja ir tai yra susiję su galimai žalingais požiūrio ir elgesio pakitimais.

Istoriniai faktai rodo, kad bandymai pažaboti asocialius ekscesus, tariamai susijusius su „svetimais“ alkoholiniais gėrimais, naudojant drakoniškus apribojimus, gali baigtis tuo, kad naujas elgesys yra susiejamas su „geru“ įprastiniu alkoholiniu gėrimu, kas padidina alkoholio sukeltų problemų skaičių.

Kai kurios visuomenės atrodo mažiau paveikios užsienietiškų gėrimų įtakai negu kitos. Tačiau dabartinė alkoholio vartojimo kultūrų konvergencija, kai daugiau vyno sunaudojama anksčiau išskirtinai laikytose alaus ar stiprių gėrimų kultūrose, vis tik kol kas nebuvo pilnai lydima harmoningesio elgesio ir požiūrių perėmimo iš vyno kultūrų.

Alkoholio vartojimo vietos

Alkoholio vartojimas visose kultūrose yra socialinė veikla, ir daugelis visuomenių turi specialias vietas, kur žmonės praleidžia laiką kartu vartodami alkoholį. Tarpkultūriniai skirtumai atsispindi ir pačių alkoholio vartojimo vietų pobūdyje. Atviros ir tolerantiškos kultūros mėgsta atviras vietas vartoti alkoholį, o negatyvios ir “prietaringos” – labiau uždaras, mažiau matomas patalpas.

Tyrimai išskiria šiuos alkoholio vartojimo panašumus tarp skirtingų kultūrų:
1. Visose kultūrose alkoholio vartojimo vieta yra ypatinga aplinka ir atskira erdvė, turinti savo papročius ir vertybes.
2. Šios vietos dažniausiai yra socialiai integruojančios, egalitarinės aplinkos.
3. Pagrindinė alkoholio vartojimo vietų paskirtis yra socialinių ryšių skatinimas ir palengvinimas.

Pereinamieji ritualai

Visose visuomenėse alkoholis atlieka pagrindinį vaidmenį tiek svarbiuose, tiek ir kasdieniuose pereinamuosiuose ritualuose.

Tokiose kultūrose(pvz JAV ar JK), kur alkoholio vartojimas žymi perėjimą nuo darbo prie poilsio, tai yra asocijuojamas su darbo pabaiga ar darbo savaitės pabaiga, paprastai stebima daugiau su alkoholio vartojimo susijusių problemų. Kultūrose, kuriose alkoholio vartojimas yra integrali darbo ddienos dalis ir alkoholis gali būti vartojamas pažymint darbų pradžią (Prancūzija, Ispanija, Peru), stebima mažiau su alkoholio vartojimu susijusių problemų. Perėjimas nuo tradicinio alkoholio vartojimo prieš darbą ar pietų metu šiose kultūrose gali būti nerimastingas ženklas, rodantis pokyčius link tokių alkoholio vartojimo požiūrių ir įpročių, kurie yra susiję su didesnėmis problemomis dėl alkoholio vartojimo.

Šventiniai ritualai

Alkoholis pasaulyje universaliai yra siejamas su šventimu, o alkoholio vartojimas yra esminis šventimo elementas.

Visuomenėse, pasižyminčiose prieštaringu ir morališkai pakrautu santykiu su alkoholiu (JK, JAV, Skandinavija, Australija), ‘šventimas’ yra naudojamas kaip alkoholio vartojimo pateisinimas. Visuomenėse, kur alkoholis yra morališkai neutralus kasdienio gyvenimo elementas (Italija, Ispanija, Prancūzija), alkoholis yra stipriai siejamas su šventimu, bet šventimas nėra naudojamas kaip alkoholio vartojimo pateisinimas.

Europos tyrimai

Nors ir Europos šalys yra tarp daugiausiai vartojančių alkholinius gėrimus pasaulyje, yra mažai socialinių ir kultūrinių alkoholio vartojimo aspekto tyrimų.

Dauguma nacionalinių ar tarpkultūrinių alkoholio vartojimo studijų Europoje yra tiria išimtinai kiekybinius ir epidemiologinius aspektus ir visai netiria socialinio konteksto ar alkoholio vartojimo kultūrinių rolių. Dauguma šių studijų taip pat yra vienareikšmiškai orientuotos į „problemas“ tiek, kad kartais neprobleminės šalys, tokios kaip Italija, nėra įtraukiamos į tyrimų apimtį. Tie keletas tikrai sociokultūrinių tyrimų buvo atliekami tik kaip nedidelės apimties nutolusių regionų etnografinės analizės arba nereprezentatyviose subkultūrose, o ne pagrindiniuose kultūriniuose kontekstuose.

Vienintelis šiuolaikinis sociokultūrinis darbas, tiriantis skirtingų Europos visuomenių alkoholio vartojimo kultūras yra Heath’s (1995) International Handbook on Alcohol and Culture. Nepaisant to, kad šis darbas yra pats informatyviausias iš šiuo metu turimų, atskiroms šalims jame yra skirta tik po 10-12 puslapių. Yra aiški didelio sisteminio socialinių ir kultūrinių alkoholio vartojimo aspektų Europoje tyrimo ir nuolatinio krypčių bei pokyčių stebėjimo būtinybė, ypač stebint kultūrų konvergencijos rezultatus.

Viena iš problemų su kuriomis susiduriama alkoholio kontrolės įstatymų kūrime yra tyrimų ir publikacijų šiais klausimais gausa. Be to, šie tyrimai ir publikacijos apima daugelį disciplinų ir dažnai yra prikimštos akademinio žargono, dėl ko nespecialistams sunku juos tinkamai suprasti.
Šioje dalyje pateikiami trumpi socialinių bei kultūrinių alkoholio vartojimo aspektų teiginiai ir apibendrinimai. Po to kai kuriuos teiginius aptarsime detaliau.

Istorija

Alkoholis vaidino svarbų vaidmenį beveik visose žmonių kultūrose nuo Neolito laikų (apie 4000 metų pr. Kr.) Visos bendruomenės be jokių išimčių vartojo įvairius svaigalus, o alkoholis iš jų buvo pats dažniausias. Yra įtikinamų įrodymų, kad žemdirbystė buvo plėtojama dėl grūdų gamybos tiek duonai, kaip maistui, tiek ir kaip alaus gamybos žaliava.

Beveik visuotinas alkoholio vartojimo reiškia, kad toks elgesys turėjo ženklių prisitaikymo privalumų, nors tai dar nepasako ar alkoholio vartojimas būtinai buvo naudingas. Remiantis ankstyviausiais šaltiniais galima teigti, kad alkoholio vartojimo buvo socialinė veikla, kur ir pats vartojimas, ir elgesys buvo socialinės savikontrolės objektas. Bandymai uždrausti alkoholio vartojimą niekada nebuvo sėkmingi, išskyrus tuos atvejus, kai ypatingai religingos kultūros alkoholio draudimą įvilko į religinį rūbą.

Poveikis elgesiui

Yra milžiniška  įvairovė to, kaip įvairių kultūrų atstovai elgiasi vartodami alkoholį.  Tokiose visuomenėse kaip JK, Skandinavijoje, JAV ar Australijoje, alkoholis yra asocijuojamas su laisvamanišku ar asocialiu elgesiu, kai tuo tarpu Viduržėmio jūros ar Pietų Amerikos kultūrose, alkoholio vartojimas dažniausiai yra taikingas ir harmoningas. Šie skirtumai negali būti priskirti skirtingiems alkoholio vartojimo kiekiams ar genetiniams skirtumams, bet akivaizdžiai susijęs su kultūriniais įsitikinimais apie alkoholį, laukiamą alkoholio poveikį bei socialinėmis normomis apie manieras, vartojant alkoholį.  Tiek įvairių kultūrų tyrimai tiek ir kontroliuojami eksperimentai rodo, kad alkoholio poveikį elgesiui visų pirma lemia socialiniai ir kultūriniai faktoriai, o ne cheminis etanolio poveikis.

Su alkoholiu susijusios problemos

Pasauliniai statistiniai duomenys rodo, kad fizinės, psichologinės ir socialinės problemos, susijusios su alkoholio vartojimu, paveikia tik mažumą vartotojų, netgi “problematiškose” alkoholio vartojimo kultūrose. Su alkoholiu susijusių problemų paplitimas tiesiogiai nepriklauso nuo vartojimo per capita lygio: šalyse su palyginti nedideliu vartojimu (tokiose kaip Airija ar Islandija) dažnai stebima santykinai daug socialinių ir psichiatrinių su alkoholiu susijusių problemų, kai tuo tarpu šalys su daug didesniu alkoholio vartojimo lygiu (tokiose kaip Prancūzija ir Italija) turi palyginti nedaug tokio pobūdžio problemų.

Alkoholio sukeltos problemos siejamos specifiniais kultūriniais faktoriais, tokiais kaip įsitikinimai, požiūriai, lūkesčiai ir normos vartojant alkoholį. Visuomenėse, kur vyrauja iš esmės teigiamos nuostatos alkoholio atžvilgiu (apibrėžiamos kaip „nesantūrios“ ar „viduržemio jūros“), kaip taisyklė stebima mažiau su alkoholiu susijusių problemų; negatyvios ar nenuoseklios nuostatos, kurios stebimos „santūriose“, „sausose’, „Šiaurės“ ar „prieštaringose“ alkoholio vartojimo kultūrose, kaip taisyklės susijusios su aukštesniu problemu lygiu.

Įsitikinimai ir lūkesčiai gali keistis. Daugelyje šalių, ypač Europoje, yra ankstyvųjų ženklų to, kad požiūris  anksčiau buvęs pozityvesnis požiūris keičiasi į labiau negatyvų ar prieštaringą, kas gali padidinti su alkoholiu susijusių problemų skaičių. Nors ir kai kurios kultūros patiria daugiau su alkoholiu susijusių problemų negu kitos, neproblematiškas alkoholio vartojimas yra norma daugumoje kultūrų, o perdėtas vartojimas ir abstinencija yra vadinami nenormaliu elgesiu. Dauguma problemų, tradiciškai siejamų su alkoholiu – nusikaltimai, smurtas, neramumai, nelaimingi atsitikimai, ligos ir t.t. – yra laikomi per didelio, o ne santūraus alkoholio vartojimo pasekme.

Taisyklės ir reguliavimas

Visose kultūrose alkoholio vartojimas yra taisyklių ir draudžiančių normų sureguliuotas procesas, kuris nusako kiek, ko, kada, kokiame kontekste ir su kokiomis pasekmėmis galima išgerti. Nors šiose taisyklėse pastebima skirtingų alkoholio vartojimo kultūrinių ypatybių, vis tik yra keletas bendrų nerašytų taisyklių.

Tyrimai išskyrė beveik universalias taisykles:
1. Draudimą alkoholį vartoti vienam;
2. Socialumo nurodymą, t.y. kompanijos būtinybę;
3. Socialinę alkoholio vartojimo ir elgesio išgėrus kontrolę;
4. Draudimą vartoti alkoholį moterims ir vaikams(nepilnamečiams).

Tyrimų rezultatai parodė, kad šios neoficialios alkoholio vartojimo taisyklės turi didesnę reikšmę nei išorinė kontrolė ar teisiniai draudimai. Šiuolaikinė literatūra nepateikia beveik visuotinio draudimo vartoti alkoholį moterims paaiškinimo. Visi tyrėjai bando tai aiškinti išimtinai kultūrinėmis priežastimis. Vis tik toks draudimas gali būti ir nulemtas vyrų ir moterų fiziologijų skirtumų ir su tuo susijusiu didesniu alkoholio poveikiu moterims. Nors visos šiuolaikinės kultūros numato tam tikrus nepilnamečių alkoholio vartojimo apribojimus, tiek nepilnamečio apibrėžimas, tiek ir draudimų pobūdis stipriai skiriasi (nepaisant vienodėjančių teisinių draudimų). Didesni apribojimai taikomi „prieštaringose“ alkoholio vartojimo kultūrose, kai tuo tarpu „integruotose“ (vientisose) alkoholio vartojimo kultūrose apribojimai ne tokie griežti.

(bus daugiau)

Gana senokai padrikos mintys sukosi mano galvoje parašyti kažką šia tema. O perskaičius vieną publikaciją rusų kalba – jos beveik susidėliojo į darnią seką, kuria čia ir pasidalinsiu.

Taigi. Klasikinis alumi nepatenkinto(os) tautiečio(ės) puršktelėjimas būna panašiai toks: Vat tada (pradžioje, tik pradėjus gaminti, prieš n metų, etc.) tai buvo alus! O dabar? Myžalas… Viską sugadino.

Dar būna visokių smulkių variacijų šia tema, pvz.: „Kai tik pradėjo pilstyt „Varniukai“ buvo gėris, o dabar nuo jų pilvą suka“, arba „o pameni, kokią tada „Ekstrą“ gamindavo? Tai ne dabar, nuo Blindos skoniu nesiskiria…“ ir pan.

Pakalbėkim kodėl taip yra ir kodėl prie ruso buvo geriau anksčiau gamino gerą alų, o dabar – jau nebe.

Visų pirma dera atskirti du alaus gamintojų tipus: didžiosios alaus daryklos ir smulkieji bravorai. Didžiosiose daryklose alaus gamybos procesas yra automatizuotas ir skoninis rezultatas atidirbtas iki smulkmenų kartotiniam rezultatui. Mažieji bravorai nemažai turi rankinio darbo ir tam tikri procesai gali kisti, priklausomai nuo situacijos, automatiškai gauname rezultato variacijų galimybes.

Tačiau net jeigu alus (nesvarbu – Švyturio, Kalnapilio, ar kito gamintojo) išvirtas pagal griežtai apibrėžtus technologinius procesus – jo skonis gali ryškiai skirtis. Kodėl? Tam yra keletas priežasčių, kurios ne visada net ir priklauso nuo aludarių.

Tarkim nusipirkot butelį įprasto alaus. Ir net jeigu šį alų jau ragavote tūkstantį kartų – tai dar nereiškia, kad jis bus vienodas. Konkrečiai rankose laikomo bokalo alaus skonis priklauso nuo šio konkretaus butelio istorijos.

Jeigu receptas buvo sukurtas ir atkartotas tūkstančius kartų, jūs vis tiek negaunate to paties alaus. Buvo kita salyklo partija, buvo kitoks virimas. Gal net ne tiek kitoks, kiek – kitas. Net ne visas alus pagamintas pagal tą patį receptą atkeliauja iki pirkėjo – būna, kad tonos, net neišpilstytos, keliauja tiesiai į kanalizaciją.

Ir dar, šis konkretus puslitris turi savo kelionės iki jūsų bokalo istoriją.

Kaip alus buvo transportuojamas ir saugomas po to, kai iškeliavo iš daryklos sandėlio? Tai butelis, skardinė ar PET (plastikinė) tara? Ar butelyje esančio alaus neperkaitino, nesušaldė, neperlaikė šviesoje? Tarpiniame sandėlyje, sunkvežimyje, arba parduotuvėje?

Alus sugedo? Gal jis prastovėjo ryškioje šviesoje? Ar prie kokio rimto šilumos šaltinio?

Alų PET taroje apskritai galima pirkti tik tuo atveju, jei norite pilstomą parsinešti namo ir ten jį išgerti. Visais kitais atvejais tai yra netinkama tara alui, mat ji praleidžia į vidų deguonį ir alus oksiduojasi. Ir kuo ilgiau jis būna šioje taroje – tuo daugiau deguonies gauna.

Pirkote alų. Kada paskutinį kartą žiūrėjote į jo pagaminimo datą? Niekad nesistebėjote, kodėl įprastai 4Lt. kainuojantis alus staiga parduodamas po 1.99Lt.?

Todėl jeigu nusipirkote parduotuvėje alaus ir jis jums nebepatinka – neskubėkit kaltinti aludario. Greičiausiai kaltas bus tiekėjas ir pardavėjas. Keli patarimai, kaip išvengti nemalonių pasekmių:

• net ir pasterizuotą („negyvą“) alų pirkite kuo šviežesnį. Žiūrėkite į etiketes ir skaitykite datas. Nors jo galiojimas ir ilgas, tačiau kuo šviežesnis – tuo bus gardesnis.
• stenkitės alų buteliuose imti iš tamsių lentynos sričių ar iš uždarytų dėžių. Butelis praleidžia šviesą ir ilgainiui ji gadina alaus skonį. Ypač – bespalviuose (skaidriuose) buteliuose.
• alų galima „nužudyti“ jį saugant ar transportuojant netinkamose temperatūrose.
• alaus PET taroje geriau visai nepirkti. Nors reklamose aludariai giriasi, kokia tai nereali pakuotė, tačiau realybė dažnai prasilenkia su reklama. Šis dėsnis galioja ir alaus verslui.

Kas dar gali nutikti? To paties alaus paragavus bare iš bokalo galite labai nusivilti. Tam irgi yra kelios priežastys.

• alus kaip skiestas myžalas? Gal būti, kad prieš pateikiant buvo praplauta alaus pilstymo sistema – va ir rezultatas.
• alus rūgštus ir gaižus? Tai taip pat bus tik baro kaltė. KEG’as (metalinė statinėje, kuriose alus tiekiamas barams) yra nuostabi tara tol, kol jos neatidaro. Čia alus gali prabūti nepakitęs veik mėnesį, tačiau po atidarymo (pajungimo prie pilstymo įrangos) tokį alų privaloma išpilstyti per kelias dienas. Arba – išpilti. Tad jei gavote ryškiai nurūgusio alaus – reikalaukite pakeisti geru. Tai ypač dažnai pasitaiko mažuose baruose, prekiaujančiuose mažųjų bravorų alumi. Jeigu didelis baras per dieną gausiam lankytojų būriui parduoda ne vieną KEG’ą alaus, tai mažame bariuke egzotiškas alus gali prastovėti savaitėmis. Nesileiskite mulkinami. Arba – tiesiog nebeikite ten gerti alaus.
• dar vienas klaikus baro pavyzdys – neatidarytų KEG’ų saugojimas. Pavyzdžiui išvirė bravoras alaus, išpilstė ir atvežė į barą. O baro darbuotojai sukrovė statines prie viryklės. Arba žiemą – nešildomame sandėliuke. Ką gausime? Teisingai – myžalą. Ir dėl tos pačios priežasties „Varniukai – jau nebe tie, kaip anksčiau“.
• dar jei savaitgalis – būna dar įdomiau. Atnešė bokalą, o jo rankena – karšta. Ne, ne todėl, kad padavėja temperamentinga pasitaikė. Tiesiog bokalas tiesiai iš indaplovės. Nes trūksta bokalų visuose baruose be išimties. Ypač – piko metu (savaitgalio vakarais ir pan.). Štai rankena ir karšta. Gerai, jeigu jį tik vandeniu praskalavo. O gal ištraukė plovimo eigoje ir į jį pripylė alaus. Ir pateikė jums su visomis, ant sienelių likusiomis, plovimo priemonėmis. Aš esu matęs savo akimis, kaip tai vyksta.

Trumpiau tariant priežasčių, kodėl „alus – nebe tas“ yra masė. Ir papasakosiu apie dar vieną – apie jus. Taip, jus – tuos, kurie sako „dabar tai myžalą gamina“. Nemaža dalimi to, kad „va prieš 15 metų tai buvo alus, o dabar myžalą gamina“ kaltas ne bravoras ar aludaris, o – jūs. Taip taip Ir dėl labai paprastos priežasties: alus liko tas pats, o jūs – pasikeitėt.

Paimkim kaip pavyzdį kokia nuobodžią klasiką – „Švyturio ekstra“ arba „Kalnapilio original“. Prieš 15 metų gėrėt ir lūpomis čepsėjot. Ir aš tame tarpe. O dabar jau nebečepsiu. Visų pirma dėl paprasto fakto: kiek alaus rūšių buvot išragavęs ir iš ko galėjote rinktis prieš 15 metų ir iš ko galite rinktis dabar? Ir kiek rūšių esat išragavę šiandien?

O kokiomis aplinkybėmis gėrėt tą alų prieš 15 metų? Smagioje draugų kompanijoje gamtoje prie laužo, kepant šašlyką, sėdint ant marių kranto vasarą, biliardinėje prie pulo stalo, pas bičiulius „plote“?

O kur geriate „tą neskanų alų“ dabar? Savo namų virtuvėje. Nes susipykote su žmona dėl klausimo kas tvarkys namus ir aprėkę vaikus dėl nesibaigiančio zyzimo irba nepaklusnumo, nes realiai pakantumas kritęs žemiau grindjuosčių dėl per dieną debilo-boso ištampytų nervų ir įtampos dėl nepasiekiamų targetų po forecast’o? Skiriasi skonis? O gal jūs pasikeitėt?

Nemaža dalimi sakantys „duokit man tos Ekstros, kuri buvo gaminama tada“ iš tiesų nori pasakyti „gražinkit man tą smagų ir malonų jausmą, kuris mano gyvenime buvo prieš 15 metų, kai gėriau šį alų“.

Jūs pasikeitėt. Jūs, nepykit, pasenot. Žinoma, lyginant jūsų vaikų akimis. Tų pačių, kurių net nebuvo pasaulyje, kai pirmą kartą gėrėt „Ekstrą“. Pakito jūsų skonis, nuotaika, lūkesčiai ir išaugusi patirtis. Galimybė rinktis, lyginti, ieškoti to, kas priimtiniausia šiandien, čia, dabar. `

Tad prieš keikiant didelį ar mažą aludarį pagalvokite, kad gal vis gi ne dėl jo kaltės Jūs geriate tai, kas jūsų nebedžiugina. Nors… aludaris irgi tik žmogus. O klysti – žmogiška.

Pradėjus domėtis sidro gamyba ir bendrauti su žmonėmis apie namudinę sulčių fermentaciją aš susidūriau su įdomia žmonių grupe, kuriuos vienyja vienas bendras požymis – jie gamina (kaip patys yra įsitikinę) naminį vyną.

Lietuvos namudiniai vyndariai, diskusijose apie sidro gamybą, dažnai žiūri paniekinamai, mat išgirdę apie gamybos procesą ir gaunamą rezultatą jiems prieš akis bei skoniu burnoje iškyla kažkas tarp surūgusių sulčių ir obuolių acto. Absoliuti dauguma tokių „žinovų“ mikliai imdavo mane auklėti ir aiškinti, kad norint susilaukti komplimentų iš obuolių sulčių dera gaminti ne sidrą, o „tikrą naminį vyną“ ir vėliau su paslapties gaidelėmis balse pradėdavo pasakoti savo giminės puoselėjamus receptus ir gamybos būdą, kurį sužinojo iš tėvų, o šie – iš senelių. Kiekvieno iš pasakotojų gaminimo būdas yra „tas pats tikriausias, su kuriuo gaunamas geriausias vynas“.

Bandžiau pradėti konstruktyvią diskusiją, tačiau dažniausiai ji nutrūkdavo dar pradžioje, mat naminio vyno gamybos „žinovai“ yra kategoriški ir nenusileidžia savo įsitikinimams. Tartum sektos nariai, aiškinantys, kad jų dievas yra tas tikrasis, o kiti tėra tuščiai garbinami stabai.

Tiesa, yra tekę bendrauti ir su ne tokiais kategoriškais namudininkais, kurie manęs klausinėjo labiau praktiškų dalykų. Jie buvo žingeidūs, norėjo suprasti procesą ir ieškojo atsakymo, kodėl naminis vynas gaunasi stiprus, bet ne itin malonus.

Labai gali būti, kad komentaruose būsiu suspardytas dėl toliau išsakytos nuomonės, tačiau kartu tikiuosi, kad štai tiems, žingeidiesiems, ši informacija bus naudinga ir bent kiek praskleis nesuprantamos magijos šydą, kuris gaubia naminio vyno gamybą.

Idant nekiltų fleimas iš anksto susitarkime dėl terminų. Kad nebūčiau šališkas – pateiksiu info apie terminus iš visų žinomos Wikipedijos.

Kas yra vynas? Wine is an alcoholic beverage made from fermented grapes or other fruits. The natural chemical balance of grapes lets them ferment without the addition of sugars, acids, enzymes, water, or other nutrients. (Vynas yra alkoholinis gėrimas pagamintas iš fermentuotų vynuogių ar kitų vaisių sulčių, nepridedant papildomai cukraus, vandens, rūgščių, enzimų ar kitokių priedų).

Kas yra sidras? Cider or cyder is a fermented alcoholic beverage made from fruit juice, most commonly and traditionally apple juice, but also the juice of peaches, pears („Perry“ cider) or other fruit. Cider varies in alcohol content from 1.2% ABV to 8.5% or more in traditional English ciders. In some regions, such as Germany and United States, cider may be called „apple wine“. (Trumpas laisvas vertimas – sidras yra tas pats vynas, tik gaminamas ne iš vynuogių o dažniausiai obuolių, kartais kriaušių ar persikų sulčių. Vokietijoje jis kartais vadinamas obuolių vynu.)

Mano subjektyvia nuomone vynas yra tai, ką gauname po vynuogių sulčių fermentavimo. Tačiau bala nematė – jeigu fermentuotos obuolių sultys vadinamos vynu, tegul taip ir lieka. Esminis skirtumas tarp vyno ir sidro toks: iš vynuogių sulčių galima pagaminti vyną, bet sidro – ne. Tik tiek. Visi kiti reikalavimai galioja.

Nors yra specialistų, teigiančių neva „Iš esmės, nėra svarbu iš ko gaminamas naminis vynas, svarbiausia, kad vynas turi būti fermentuojamas.“ Jei sutiksit tokius „mokytojus“ – atleiskit jiems kaip moko biblija, nes jie „nežino ką daro“, tačiau asmeninio saugumo vardan bėkite nuo jų kuo toliau. Ilgiau gyvensite.

Dabar panagrinėkim tipišką lietuvio „vyndario“ obuolių sulčių „vyno“ gamybą pagal iš bobutės paveldėtą receptą.

Spaudžiamos sultys, jos nukošiamos į fermentavimo indą ir pradedamos šamaniškos apeigos. Idant rezultatas būtų reikiamas – tam pridedama papildomų priedų. Klasikiniai priedai – pilama dar 1/3 dalis vandens ir dedamas geras puskilis cukraus, ištirpdyto virintame vandenyje. (Prisiminkime kas yra vynas ar sidras – tai fermentuotas gėrimas be jokių papildomų priedų ). Visi priedai stropiai išmaišomi. Jau įdomi pradžia.

Vieni vyndariai jau užkiša fermentavimo talpą ir deda apsauginį vamzdelį su vandens barjeru, kiti – patikimumo vardan – dar įmeta keturias (kodėl – nežinau, matyt 4 yra magiškas vyno dievų skaičius) džiovintas razinas. Kad būtų tikriau. Tada vyno indas statomas šiltai (geriausia prie pečiaus ar radiatoriaus) ir (cituoju) pirmą arba antrą dieną prasidės intensyvus vyno gyvenimas, burbuliuos it pasiutęs.

Štai ji, antroji šmukštariškų apeigų dalis – laukimas, kuomet vynas pradės gyventi.

Faktiškai įvyksta štai kas: praskiestos obuolių sultys prisotinamos cukrumi, kad mielės turėtų maisto alkoholio gamybai. Šiltai vyną šie pseudo-vyndariai pastato tam, kad temperatūra būtų aukštesnė ir mielių dauginimosi bei veiklos procesai vyktų aktyviau. Tuo tarpu apie jokias (nekalbant apie specializuotas vyno) mieles kalba nevyksta. Vynas, neva, turi „užgyventi“ savarankiškai. Realiai mes gauname du galimus nekontroliuojamus rezultatus: arba vyne pradės daugintis laukinės mielės, arba – vynas tiesiog nurūgštės dėl infekcijos. Procesas spontaniškas, nevaldomas ir neprognozuojamas, todėl naujokai gana dažnai guodžiasi, kad “ pirmą kartą nepavyko pasidaryti vyno, nes į actą pavirto su stipriu puvėsio skoniu“. Taip ir turėjo būti. Nes kas atkeliavo kartu su razinomis iš egzotiškųjų rytų, kas subujojo, pradėjo daugintis ir naudoti cukrų težino tik rūstieji vyno dievai.

Profesionalūs vyndariai visų pirma naudoja specialias, vyno fermentavimui skirtas, mieles. Antra – vynas fermentuojamas griežtai kontroliuojamoje, konkrečioms mielėms nurodytoje temperatūroje. Jeigu parašyta +15C…+20C vadinasi tiek ir turi būti. Bus per vėsu – mielės bus vangios, bus per karšta – gausite nemalonių skonių ir aromatų galutiniame rezultate; gal būt net iki nevartotinos gėrimui ribos. Ir jokių pečių ar radiatorių!!!

Prasidėjo aktyvi fermentacija. Indo turinys aktyviai skleidžia dujas, kurios per vamzdelį burbuliuoja lauk. Tačiau po savaitės ar dviejų vynas… nurimsta. Tada didieji vyno gamybos žinovai imasi trečio ritualo – jie vyną vėdina. Kad nebūčiau išjuoktas – pacituosiu klasikinės vėdinimo procedūros aprašymą, kurį pateikia rimtas ir objektyvus interneto portalas „Delfi„: Vynas, į kitą talpą (stovinčią metru žemiau) nupilamas per guminę žarnelę. Nupiltą vyną „išvėdinus“ jis supilamas į tas pačias talpas ir užkemšamas tais pačiais kamščiais. Šiuo vėdinimo etapu dažniausiai vynas pakartotinai saldinamas, o gavusios deguonies, mielės vyne vėl pradeda veikti. Kad mielės geriau veiktų ir daugintųsi, kas 3-5 dienas į rūgstančio vyno talpą iki dugno įleidus guminę žarnelę, reikia pūsti pro ją orą.

Kiti specialistai dar įdomiau siūlo: „…išvėdinau vyną. Čia taip senoliai sako, t.y. vynas per šlangelę nupilamas į kibirą, tam kad nuosėdos liktų ant dugno (kurias reikia išpilti lauk) ir paliekamas neuždengtas 4 valandas pakvėpuoti, tada atgal per šlangutę supilamas į stiklinius indus vynui. Gavęs deguonies, jis vėl intensyviai pradės „gyventi“. Šį vėdinimą reikia atlikti kas mėnesį ar pusantro, ir taip daryti 3-5 kartus.“ (!!!)

Žodžiu čia turite galimybe pasijusti pačiu Kūrėju, kuris per šlangutę savo burna įpučia gyvybės sakraliniam gėrimui.

O kas realiai vyksta šiuo metu? Mielės, išnaudojusios visą deguonį ir skystyje esančius cukrus, tiesiog baigia fermentavimo procesą ir „užmiega“. Taip, aš pritariu, kad išspaustas obuolių sultis verta prisotinti deguonies, tačiau to pakanka, kad susifermentuotų puikus sidras. Ir jokių papildomų „pakvėpavimų“ ar „pravėdinimų“ jam nereikia. Šiuo atveju šamanai vėl prisotina skystį deguonimi ir supila papildomą cukrų – maistą mielėms. Mielės pradeda fermentavimo ciklą iš naujo, taip didindamos alkoholio kiekį skystyje. Maža to – kaskart sulėtėjus fermentacijai (mat visas cukrus buvo paverstas alkoholiu) šamanai vėl pila cukraus ir vėl įpūtinėja per žarnelę vynui „gyvybę“.

Aš ilgai galvojau – kodėl taip daroma? Ir tik visai nesenai supratau. Visi tikisi pagaminti bent pusiau – saldaus ar net desertiškai saldaus vyno. Būtent toks vynas tarp naminių vyndarių laikomas etaloniniu ar gerai pavykusiu. Tačiau fermentavimo proceso jie niekaip nekontroliuoja. O tai reiškia, kad mielės „suvalgo“ visą cukrų, paversdamos jį alkoholiu, ir gaunamas alkoholinis, tačiau sauso, rūgštoko skonio rezultatas. Tuomet vėl pilamas cukrus, vėl fermentuojama. Visos mielės, net ir laukinės turi tam tikrą toleranciją alkoholiui. Kai alkoholio prigaminama daugiau, nei jį toleruoja mielės – fermentacija nutrūksta. Ir lieka nesufermentuotas cukrus. Taip gaunamas „saldus vynas“. Viskas būtų (teoriškai) neblogai, tačiau alkoholio koncentracija yra tokia, kad iš kojų jis verčia ne prasčiau, nei nuolat lietuvių pašiepiami „vaisiukai“ parduotuvėse – „Klumpių vynas“, „Monikutės naktys“, „Upytės“ ir panašūs.

Faktiškai rezultate gaunamas vulgarus šamarliakas, mažai ką bendra turintis su vynu. Ir dėl šių visų keistų ir kvailų apeigų jo rezultatas priverčia apsvaigti greitai, o ryte – skaudėti galvai. Taip, kad net plyšta. Tačiau čia gi „viskas savo rankomis“, arba net esu girdėjęs komplimentą „gyvas vitaminas!“.

Tokio „gyvo vitamino“ supaprastinta versija yra elementari: imate 5L vandens, jame ištirpdote 2Kg. cukraus ir (vardan spalvos ir vidinės ramybės) supilate puslitrį sulčių iš pakelio, pirktų parduotuvėje. Dar galima kepimo mielių užbarstyti, jas taip pat parduoda ten pat, kur ir sultis. Arba – įmesti magiškas 4 razinkas. Palaikot pora savaičių šiltai, nukošiat, dar pacituosiu „6.  išspaudžiame citrinos sultis ir supilame į kibirą;“ ir paliekat bręsti. Po savaitės galima gerti. Ir pūsti niekam nieko nereikės ir galvą ryte skaudės patikimai.

Beje, pamiršau pacituoti dar vieną svarbų momentą – skaidrinimą, kuris atliekamas „pakvėpavimų“ metu. Cituoju: Jei neatsikratytumėte nuosėdų, tuomet laikui einant (pakaktų 3-4 mėn.) jos imtų pūti, kas sukeltų pelėsinį kvapą bei skonį, o dar po kelių mėnesių jis virstų į sidro skonį, kuris atrodytų it surūgęs. Štai jis – sakinys, atskleidžiantis visišką biocheminių procesų nežinojimą ir teiginį, kad „sidras yra it surūgęs“.

Nuosėdų galima atsikratyti tik filtruojant specialiais, itin smulkių frakcijų pramoniniais filtrais. Kitaip natūralios nuosėdos ilgainiui atsiras nepriklausomai nuo to, kiek kartų vyną perpildinėsite. Tiesiog taip yra ir niekur nuo to nesidėsi. Tačiau šios natūralios nuosėdos niekaip negali būti puvimo priežastis. Puvimo ir rūgšties priežastis yra laukinės, išorinės bakterijos, o ne pačios nuosėdos. Nuosėdos yra tiesiog kietoji sulčių dalis, tačiau jų sudėtis yra beveik identiška sultims. Jeigu tikėti, kad gėrimas supūna dėl nuosėdų, tai taip pat galima įrodinėti, kad supūna dėl pačių sulčių. O realiai – tai elemntarios švaros ir tvarkos trūkumas. Štai taip paprastai sklaidomi visi, šimtmečiais kaupti, bobučių mitai.

Be jokios abejonės kaskart atsiradus nuosėdoms ir perpylus vyną be jų jis tik skaidrės ir estetiškai atrodys dailiau. Tačiau su puvimo ar rūgimo procesais tai neturi nieko bendra.

Na ir paskutinė šamaniškų apeigų dalis – brandinimas. Nelabai žinau, kokia prasmė laukinėmis mielėmis fermentuoto cukraus skystimą brandinti, bet – tebūnie. Taip dievai reikalauja. Neikas negali pasakyti kokia yra brandinimo prasmė, kaip tą tiksliai reikia daryti ir kokie biocheminiai procesai vyksta. Tačiau šamanų empyrinė patirtis byloja: Vyno butelius/indus reikia laikyti pavėsyje arba uždengus nuo saulės spindulių. Aš į butelius supilsčiau Kovo mėnesį, dalį laikau šaldytuve, nes atvėsintas labai skanus, kitą dalį sklepe. 

Kodėl sklepe? Kokia turi būti brandinamo vyno aplinkos temperatūra? Kodėl juos reikia laikyti uždengus nuo saulės spindulių? Ir ar tikrai reikia? Šito rūstieji lietuvių vyndariai nežino. Bet stropiai daro. Nes – taip reikia. Mano bobutė taip darė, o jos vynas – oho, visoje apylinkėje (tarp pagiringų traktoristų) garsėjo.

Ir jau visai pabaigai – rezultatas: Iš pirmo įspūdžio, šis vynas neatrodo stiprus, anaiptol – labai lengvas, tačiau su juo reikia būti budriam, nes dviejų taurių per mažai, o trijų jau per daug. 

Štai taip. Juokinga?

Man – ne. Man liūdna ir graudu dėl to, kaip giliai šioje, greičiausiu internetu garsėjančioje, šalyje gajūs diletantiški mitai apie naminio vyno gamybą. Ir dar graudžiau būną, kai vos pradėjus žmogui pasakoti jo daromas klaidas šis numoja ranka, mat aš nieko nežinau, nes mano pagamintas sidras yra rūgštus ir silpnas. Anoks ten vynas.

Kaip pasigaminti sidro, naudojant tik sultis ir joms fermentuoti skirtas specializuotas mieles jau esu rašęs, nesikartosiu. Mano tikslas buvo paaiškinti Jums, mielas skaitytojau, ko nedaryti, kad rezultato netektų pilti lauk, arba – kad nuo jo neskaudėtų galva ir nesikeiktų kepenys. Ir jau tik jūsų valia kaip toliau – ar prie pečiaus, keturioms magiškoms razinkoms gelbėjant, ar taip, kaip tą daro šimtmetines sidro ir vyno gamybos tradicijas skaičiuojanti Prancūzijos ir Anglijos vyndarių patirtis.

Praėjusį savaitgalį man teko garbė dalyvauti šauniame renginyje „Aludarių taurė 2013“. Ir ne šiaip dalyvauti – aš dar turėjau galimybę teisėjauti vertinant alų ir pareikšti savo nuomonę dviejose kategorijose. Tokiame rimtame teisėjavime dalyvavau pirmą kartą ir pasisėmiau neįkainojamos patirties. Mane maloniai nustebino kaip profesionaliai buvo organizuotas renginys, kaip sklandžiai vyko teisėjavimo sesijos ir kaip operatyviai buvo sprendžiamos smulkios problemos. Ačiū Jums, gerbiamieji renginio organizatoriai už tą milžinišką darbą, kurį nudirbote organizuodami ir valdydami renginį! Nuoširdžiai linkiu Jums neprarasti užsidegimo bei entuziazmo ir kad šis renginys ne tik taptų tradiciniu, bet ir gyvuotų ilgus metus!

Šiandien jau aprimo tie ryškūs renginio įspūdžiai, kiek susigulėjo mintys ir todėl skubu susikurti trumpą pastabų sau sąrašą, kad nieko nepamirščiau ir būtų kur pasižiūrėti ateityje, jei vėl teks dalyvauti ar prisidėti organizuojant šį ar panašius renginius.

Keli punktai, kuo papildyčiau tokį renginį:

• Esant galimybei atskirčiau kategorijų vertinimą ir finalinį vertinimą į atskiras dienas. Tam yra kelios priežastys – ir teisėjų nuovargis, ir rezultatų laukiantys dalyviai ir susikaupimas ir kt. Man rodos kategorijų vertinimas be dalyvių būtų kompaktiškesnis, lengviau valdomas, mažiau dalyvaujančių asmenų, kurie nesusiję su teisėjavimu ir to pasekoje – objektyvesni vertinimai. Finalo sesija būtų trumpesnė, laukiantiems ne taip nusibostų ir būtų galima daugiau skirti jėgų galutinių rezultatų paskelbimui bei aptarimui po visko.
• Patalpos degustacijai turi būti šviesios ir gerai vėdinamos. Prastai vėdinamose patalpose vėlesnės degustacijos įtakojamos patalpoje tvyrančių aromatų.
• Degustacijų salėje reikia tylos. Jose neturėtų būti dalyvių – tik teisėjai. Degustacija reikalauja susikaupimo, o šalia skambantis juokas ar karšta diskusija – blaško.
• Teisėjai galėtų būti skirstomi į grupes ne didesnes kaip 4-5 asmenys. Kiekvienoje teisėjų grupėje prieš degustaciją turėtų būti paskirtas vyr. teisėjas – grupės lyderis.
• Vyr. teisėjas turėtų būti tas, kuris turi daugiausiai patirties gaminant, degustuojant ir vertinant konkrečios kategorijos alų. Jis būtų diskusijų ir laiko moderatorius, atsakingas už balų suskaičiavimą ir verdikto pateikimą. Prieš degustaciją vyr. teisėjas kitiems teisėjams turėtų trumpai priminti stiliaus reikalavimus.
• Jeigu keli vertinami alūs vienoje kategorijoje surenka vienodą balų skaičių pirmumą laimint turėtų gauti tas alus, kuriam vyr. teisėjas paskyrė aukštesnį balą.
• Vienai teisėjų grupei derėtų skirti ne daugiau kaip 12 tos kategorijos alaus dalyvių. Jeigu kategorijoje užregistruota daugiau alaus – kurti kelias teisėjų grupes ir padalinti vertinamą alų.
• Alaus vertinimui skirti ~10min., trumpa diskusija apie vertinamą alų gali vykti tik po to, kai visi vertinimo lapai užpildyti. Daryti pertraukas po 5-6 rūšių įvertinimo.
• Jeigu vertinamas alus turi ryškių aromato / skonio trūkumų vyr. teisėjas turėtų paprašyti kito to paties alaus butelio, siekiant eliminuoti taros faktorių.
• Degustuojamas alus šyla, todėl pirmojo ir paskutinio vertinamo alaus grupėje rezultatas gali skirtis vien dėl pateikimo temperatūros. Gal būt tam padėtų šaltkrepšiai, talpa su šaltu vandeniu ar pan. t stabilizavimo priemonės.
• Nemaža dalis ragaujamo alaus turėjo mielių nuosėdas ant butelio dugno. Gal būt derėtų prieš pilstant alų į taures jį vienu pylimu supilti į ąsotį ir tik tada – pilstyti į taures, siekiant suvienodinti „mieliškumo“ faktorių visiems teisėjams.
• Agresyvaus alaus degustacijas nukelti pabaigai. Pradėti nuo „lengvo“ alaus (tarkim šviesaus lagerio) ir baigti agresyvaus alaus, turinčio daugiau ABV ar IBU ragavimu (tarkim imperinė IPA).
• Dalyviams skirti deramą padėką renginio organizatoriams, kurių savanoriškų pastangų dėka įvyksta tokie sudėtingi ir nuostabūs renginiai.

Tai tiek užrašų sau.

Šaunus buvo renginys, gana stipriai sukrėtęs mane mintimis apie aludarystę, požiūrį į alų, alaus vartojimo kultūros augimą, spartų namudinių aludarių tobulėjimą, kuris buvo juntamas vertinamame aluje. Aš tikiu, kad šis judėjimas nesustos, keisis įstatymai, „pogrindiniai“ aludariai turės galimybę nebaudžiami įstatymo pasidalinti savo žinių ir darbo vaisiais su visais norinčiais taip, kaip tą gali daryti JAV aludariai. O visi alaus mėgėjai, ar besidomintys įdomiu ir nenuobodžiu alumi, turės galimybę paragauti ir įvertinti mažojo aludario darbo vaisius. Ką gali žinoti – gal tuomet ir savo sultyse rūgtelėjęs mūsų krašto „elitas“ taps šiuo metu taip nekenčiamais „alaus snobais“ bei apie aludarystę sugebės pasakyti daugiau, nei diletantišką faktą, neva alų gamina barzdoti kaimo diedeliai prie paklypusių stubelių.

Juk dar mename laikus, kai restorane galėjome rinktis tik iš „raudono arba balto“ vyno,  terminas „vyno korta“ buvo labiau žinomas kaip juodas simbolis azartiniame žaidime ir šventai tikėjome, kad vynuogės spaudžiamos dideliame kubile jas minkant basomis kojomis. Viskas pasikeitė žaibiškai, per kelis metus. Tikiu, kad panašiai pasikeis ir alaus kultūra o atėjus į barą nebereikės rinktis „iš tų dviejų kaip ir visur“.

Artėjant savaitgaliui – pasakojimas apie kitokį, išskirtinį, prabangų ir retą alų. Kaip ir kitose srityse – alaus pasaulyje taip pat yra išskirtinių gėrimų. Tokių, kurių neparagausite  vos užsimanę, tačiau apie juos kalba visas pasaulis. Pateiksiu Jums tokių alaus pavyzdžių dešimtuką – turėsit savaitgalį ką draugams prie alaus bokalo papasakot

10. Pabst Blue Ribbon 1844.

Pabst Brewing bravoro alus, kuris gaminamas išskirtinai Kinijos rinkai. Niekur kitur jo neįsigysite. Alus, gaminamas naudojant vokišką ir karamelinį salyklus yra sausai apyniuojamas Cascade apyniais ir brandinamas naujose (t.p. mažai naudotose) amerikietiško viskio statinėse. Pilstomas į dailius butelius, už kurių kiekvieną tektų pakloti po 30-40USD.

9. Carlsberg’s Jacobsen Vintage Nr.1

Šio „limited edition“ alaus buvo išvirta vos 600 butelių. Jis skirtas tiems alaus mėgėjams, kurie pasiryžę už butelį alaus sumokėti ir 350USD. Tai – vienas iš brangiausių  alaus pasaulio atstovų, Danijoje sumušęs rekordą, kai butelis buvo parduotas už 2008DKK. Jacobsen Vintage No. 1 – tai miežių vynas, kurio ABV yra 10,5%. Alus buvo fermentuojamas angliškomis elio mielšmis prie +25C ir vėliau pusę metų brandinamas savitoje bravoro kriptoje, kurioje alus brandinamas nuo 1847m. Šį alų aludariai brandino  naujose švediško ir prancūziško ąžuolo statinėse. Daugiau faktų apie šį alų rasite čia.

8. Crown Ambassador reserve.

Tai pats prabangiausias alus, kuris gaminamas Australijoje. Šviesaus salyklo ir Galaxy apynių rezultatas po fermentavimo tris mėnesius brandinamas ąžuolinėse statinėse. Kas met šio alaus pagaminama tik 7000vnt. numeruotuose buteliuose, todėl pradinė pardavimo kaina 90USD už 750ml butelį aukcionuose neretai pakyla 200-300USD. Daryklos adresas ir papildoma informacija apie šį alų yra čia.

7. Sink the Bismarck

Šis alaus išdykėlių škotų „Brew Dog“ bravoro verdamas alus yra vienas iš stipriausių alaus pavyzdžių pasaulyje. Jo ABV yra 41% ir todėl gamintojai rekomenduoja jį gerti mažais kiekiais. Norint paragauti šio alaus už nediduką butelaitį teks pakloti ~85USD.

6. Schorschbock 57

Štai jis – stipriausias pasaulio alus su ABV 57%. Sunku patikėti, kad tai alus, bet gamintojai teigia būtent taip. Ragavę šį alų žmonės teigia, kad rūkyto salyklo ir razinų kartumo alus yra išties unikalus savo skoniu. Tačiau įsitikinti, ar jie nemeluoja bus sudėtinga – šio alaus pagaminta vos 36 buteliai, o vieno butelio kaina siekia 275USD. Šio alaus gamintojai turi ir kitų įdomių gaminių, todėl verta aplankyti jų interneto svetainę.

5. Antarctic nail ale.

Mikrobravoras Australijoje „Nail brewing“ šio alaus išvirė tik 30 butelių. Tačiau visi jie aukcione buvo parduoti beveik po 800USD už kiekvieną, mat šis alus vadinamas tyriausiu pasaulyje alumi. Net vanduo šiam alui virti yra išgaunamas tirpdant ledą, atvežtą iš Antarktidos. Pasirodo – būna ir taip…

4. Utopias beer.

„Samuel Adams“ bravoro kūrinys. Alus unikalus viskuo – pradedant mielėmis, kurios yra autentiškos ir priklauso tik šiam bravorui, baigiant butelio dizainu, arba faktu, kad šis alus metų metais brandinamas medinėse statinėse, kuriose buvo laikomas cheresas, brendis, burbonas. Šių statinių dėka alus įgauna nepakartojamus skonio ir aromato niuansus. ABV 27% alus – kaip meno kūrinys. Tad ir jo kaina ne kiekvienam –  nuo 150USD už butelį.

3. Tutankhamun ale.

Legenda byloja, kad šis alus yra autentiško egiptietiško alaus recepto rekonstrukcija, išskaityta iš senojo rašto. Receptas, neva, siekia karalienės Nefertitės laikus ir jo amžius siekia 3250 metų. Alaus buvo išvirta ribota partija – vos 1000 butelių, tačiau nors pirmas butelis buvo parduotas už 7686USD, dabar jo kaina – vos 75USD už butelį.

2.  SAPPORO’S SPACE BARLEY

„Kosminis alus“ – šis šūkis išgarsino šį alų ir pakėlė jo kainą. Apskritai tai alus kaip alus, jei ne faktas, kad jis pagamintas iš salyklo, kuris yra ketvirta karta tų miežių, kurie keletą mėnesiu 2006m. prabuvo tarptautinėje kosminėje stotyje. Ar „kosminis salyklas“ įtakojo kokybę ar skonį – pasakyti sunku, bet kad įtakojo įvaizdį ir kainą – tai faktas. 6 buteliukų pakuotė kainuoja 110USD.

1. BREWDOG’S THE END OF HISTORY

Apie šį „istorijos pabaigos“ alų su žvėrelių kailiukais jau rašė visur ir nemažai – nesikartosiu. Šis alus, kurio buteliai apipavidalinti pakelėse rastų, automobilių numuštų, žvėrelių kailiukais yra oficialiai antras pagal brangumą alus pasaulyje. Butelis šio alaus kainuoja 765USD.

Šaltinis: http://mentalfloss.com/article/30987/10-worlds-most-expensive-beers

Keli įdomūs faktai apie alų, kurių (gal būt) dar nežinojote.

1. Zitologija (zythology) yra mokslas apie alų ir jo gamybą. Zitologas yra gyva alaus enciklopedija. Toks žmogus gali papasakoti begalę informacijos apie alaus gamybą, žaliavas, derinius ir kitus įdomius dalykus, susijusius su alumi.

2. Neegzistuoja toks derinys kaip „alaus someljė“. Jis buvo naudotas anksčiau, kol susidomėjimas alumi buvo menkas. Tačiau jau gana senai alaus žinovas yra vadinamas  „cicerone“ (tariama sis-uh-rohn). Cicerone yra specialistas, kuris žino kaip saugomas, transportuojamas ir parduodamas alus, nusimano alaus stiliuose ir jų (stilių) atstovų vartojimo kultūroje, geba objektyviai degustuoti alų ir apibūdinti alaus aromatą, skonį bei kokybę, nusimano alaus gamybos žaliavose ir procese, geba kurti ir siūlyti alaus ir maisto derinius.

Egzistuoja trys oficialūs cicerone sertifkavimo lygiai:   Certified Beer Server (profesionalus alaus barmenas), Certified Cicerone®, Master Cicerone® .

Koks skirtumas tarp cicerone ir alaus somelje? Skirtumas tas, kad cicerone yra oficialus statusas, kurį norint gauti privaloma išklausyti mokslus, bei išlaikyti sertifikavimo egzaminus, o alaus somelje save gali pasiskelbti bet kuris diletantas.

3. Šiuo metu egzistuoja ~400 alaus rūšių. Belgija šiame sąraše pasižymi kaip daugiausiai individualių alaus rūšių turinti šalis.

4. Seniausias žinomas rašytinis receptas yra alaus receptas. Jis užrašytas ant akmeninės plokštės dainos pavidalu prieš daugiau, nei 5000 metų.

5. Seniausia žinoma reklama yra alaus reklama – ji užrašyta ant molinės lentelės su didžiakrūtės moters atvaizdu, rankose laikančios dvi dideles talpas alui. Reklaminis šūkis skambėjo panašiai į „Gerkite Ebla alų – alų su liūto širdimi“. Šios reklamos amžius – daugiau nei 4000 metų.

 6. Pirmieji profesionalūs aludariai buvo moterys.

7. Moteris buvo ir pirmojo žinomo kriminalinio įvykio, susijusio su alumi, priežastis. 2000 metų pr.m.e vienas Egipto vadeliotojas, išgėręs tuometinio alaus, įsiveržė į antikinės deivės šventyklą ir pagrobė jauną šios šventyklos vaidilutę. Incidentas baigėsi liūdnai – vadeliotoją nukryžiavo ant užeigos, kurioje jis prigėrė alaus, durų ir neleido kūno nukabinti tol kol paukščiai draskė jo kūną.

8.  Brangiausias alus pasaulyje yra LA VIEILLE BON SECOURS alus. Šios alaus butelio kaina siekia 1000USD, o jo paragauti galima tik vienoje vietoje pasaulyje – bare „Bierdrome“, esančiame Londone.

9. Sonosilikafobija – tai tuščio alaus bokalo baimė.

10. Senovės Egipte buvo išleistas įstatymas, draudžiantis vyrams gaminti ir parduoti alų.

11. Seniausias, iki šiol veikiantis, bravoras yra „Weihenstephaner„, Vokietijoje. Ši alaus darykla gamina alų nuo 1040m.

12. Yra keli įdomūs faktai apie tai, kad alus daro teigiamą poveikį tam tikroms žmogaus kūno ir sveikatos savybėms, tačiau dėl LR galiojančių įstatymų draudžiama skelbti informaciją apie teigiamą alkoholinių gėrimų poveikį sveikatai.

13. Yra teigiančių, kad nepasterizuotame ir nefiltruotame aluje yra beveik visi mineralai ir mikroelementai, būtini gyvybiniams procesams užtikrinti. Viduramžiais gydytojai rekomenduodavo gerti alų gyventojams, mat tai ne tik papildydavo skurdų maisto racioną, bet ir užkirsdavo galimybę apsikrėsti nešvariame vandenyje plintančiomis užkrečiamomis ligomis. Alus buvo verdamas, šio proceso dėka buvo nužudomos bakterijos ir virusų sukėlėjai ir taip buvo kovojama su įvairų ligų epidemijomis.

14. Ilgą laiką Čekija buvo šalis – alaus gėrikų lyderė. Šioje šalyje buvo išgeriama daugiausiai alaus, tenkančio vienam gyventojui. Pastaruoju metu, didėjant ne tik populiacijai, bet ir pragyvenimo lygiui, alaus suvartojimo kiekyje Čekiją aplenkė Kinija. Šioje šalyje išgeriama daugiau, kaip 350 mil. hektolitrų alaus per metus ir Kinija yra labiausiai augančios alaus rinkos šalis. JAV liko tik trečioje vietoje.

Kiekvienas namų aludaris pasvajoja apie savo bravorą arba savo alaus barą. Dažnai apie barą svajojantys yra genami ne tiek noro užsidirbti, kiek dėl jausmo, kai esi šeimininkas, kuris pats trukteli čiaupo rankeną, pripila bokalą alaus iš statinės ir su visa puta pastato prieš bičiulį, bei mėgaujasi vaizdu, kai bičiulis su pasimėgavimu geria pirmuosius gurkšnius ir pritariamai linguoja galva.

Štai vienas namų aludaris, Brandon Everhardt, pagalvojo ir pasigamino pats pilstomo alaus bariuką savo namams. Panaudojo dėžinį šaldytuvą, į kurį telpa trys keg’ai, sureguliavo temperatūrą, kad alus būtų tinkamai atvėsintas, bet nesušalęs, prisuko čiaupus, jungtis, sutvarkė angliarūgštės tiekimą ir – realizavo savo svajonę. Dabar, apsilankius bičiuliams, jis išdidžiai užduoda klausimą „kurio alaus įpilti?“. Na ar ne smagu

Taip atrodo šaldytuvas, kuriame sumontuoti keg’ai – vidinis vaizdas.

Šaldytuvo priekis, su sumontuotais kranais.

Štai taip Gana nesudėtingai ir santykinai nebrangiai galima turėti barą ir savo namuose. Su pilstomu, putotu, vėsiu alumi.

Kaip pasigaminto tokį? Pasižiūrėkite video medžiagą (ačiū VAP už nuorodą):

Kaip matote – realizavimas ir funkcionalumas yra nesudėtingi. O apdaila, apipavidalinimas ir integravimas į namų aplinką yra jau individualus Jūsų ir baldus gaminančios įmonės sprendimas.

Gražaus savaitgalio, mielieji!