Rugpjūčio 1-3 d. Pakruojyje vyko Amatų, muzikos ir alaus festivalis. Buvau. Teisėjavau rinkdamas geriausią lagerį ir specialios technologijos alų. Dėkoju organizatoriams už suteiktą galimybę.

Noriu pasidalinti keliais pastebėjimais, kurie mane privertė iš naujo permąstyti mūsų alaus sceną.

Nieko lietuviško, net gamintojas nenurodytas

1) Antrą festivalio dieną vertinau 9 lietuviškus lagerius. Lagerius, kurie pirmą dieną jau buvo atrinkti iš masės, atmetant pačius blogiausius variantus. Šiame procese nedalyvavau, bet, kiek girdėjau, vertinimas vyko tiesiog bendrai ragaujant alų ir sprendžiant kas ir kaip. Bet kokiu atveju reiktų suprasti, kad vertinome geriausius mažųjų aludarių lagerius. Tarp 8 alų nebuvo jokio žymesnio skirtumo. Na, išskyrus, nežymių nukrypimų bei šalutinių netinkamos fermentacijos požymių. Su teisėjais juokavom, kad mus organizatoriai nori patikrinti ir pila tą patį alų, skiesdami skirtingomis proporcijomis vandens.

Priešpaskutinis vertinimas alus buvo kitoks. Tik vienas teisėjas neatpažino, kieno tai alus. Ir negalėjo. Teisėjas Mike yra amerikietis, vedęs latvę ir neseniai iš JAV persikėlęs gyventi į Rygą. Apie alų žino daug, bet šį kartą ne apie tai. Pabandysiu pacituoti Mike’ą: “kaip alaus teisėjas aš noriu alų vertinti teisingai, bet tai visiškai kitokio kalibro alus ir šio alaus buvimas nėra sąžiningas kitų alų atžvilgiu. Pasakykite, kur jo galiu įsigyti, ir aš juo mėgausiuosi visą vakarą”. Ir tą momentą man stuktelejo mintis. Mintis, kuri visada kirbėjo, bet tik dabar išryškėjo  – mažieji aludariai verda vienodą lagerį. Vienodą! O smagiausias paradoksas yra tas, kad visuomenėje vyrauja nuomonė apie vienodą alų verdančius didžiuosius aludarius. Gal taip ir buvo anksčiau, bet dabar yra atvirkščiai! Laikai keičiasi.

Skanus alus su Citra apyniais

2) Latviai alų verdą Lietuvoje. Šią naujieną sužinojau pasivaikščiojęs po festivalio aludarių palapines. Ieškojau naujovių. Keliose palapinėse demėsį patraukė netipinės etiketės latvių arba anglų kalbomis.

Pirmą pamačiau “Joaldos” naujieną, netipinį Lietuvos rinkai butelį bei etiketę latvių kalba. Iš pardavėjos sužinojau, kad alus yra skirtas Latvijos rinkai, nes šis alus patiko latviams. Paklausus, kuo konkrečiai patiko, negavau aiškaus atsakymo. Pradėjęs klausinėti daugiau, buvau nukreiptas į šalia stovintį vyriškį Darių, kuris tuo metu šnekučiavosi su bičiuliu ir labai nenoriai bei glaustai atsakinėjo į mano klausimus. Pasirodo, alus verdamas su labai puikiais aromatiniais apyniais pavadinimu “Saaz”, nes Dariui jie labai patiko. Na, o kartumui naudoja “Magnum”. Į mano repliką, kad šis derinys yra gan plačiai naudojamas, atsakė, kad “Saaz” yra labai geri apyniai.

3) Įdomiausią naujovę radau* ”Klausučių” bravoro stende. Žvaigždutė tam, kad realiai rasti tos naujovės nelabai buvo įmanomą. Tą alų vertinau kaip specialios technologijos, tik ten apie jį ir sužinojau. Alus su “Citra” apyniais. Kame ten buvo speciali technologija, tikrai nežinau, bet alus tikrai labai geras: subalansuotas, gera salyklinė bazė, išraiškingas kartumas, derantis su aromatu, žodžiu, viskas savo vietoje. Toks labai kokybiškas rimtas amerikietiškas pale ale’as.

Visą smagumą gadina keli dalykai. Pirmas, kad alus festivalio metu buvo akivaizdžiai slepiamas. Ant baro sudėti visi “Klausučių” bravoro alaus kranai. O “Citra” alus uždengtas medžiagos drobėmis, žemiau baro lygmens. Pardavėja nesusipatoginusi alų pylė iš po baro.

Į mano repliką apie puikų alų man atsakė: “ai,čia latviams verdam, pas mus niekas tokio nepirktų”. Patikinus, kad tai puikus alus, gavau atsakymą :“na, gal pabandysime Vilniuje prastumti, bet abejoju ar pavyks”. Iš visos šios informacijos susidariau versiją, kad šį alų užsakė Latvijos verslūs beergeek’ai, kurie “Klausučiams” pateikė savo receptūrą ir gal netgi žaliavas. “Klausučiams” buvo proga panaudoti nepilną savo apkrovimą ir užsidirbti papildomą pinigą, kas yra tikrai suprantama, jei pats nesugebi gamybinio potencialo išnaudoti pilnai.

Būtų smagu, jei kas galėtų suteikti daugiau informacijos šia tema.

Apibendrinus situaciją:  mažieji stagnuoja savose rinkose virdami vienodą alų, tad jų pajėgumus vis sėkmingiau ir, svarbiausia, tikslingiau, išnaudoja kitų šalių rinkos.
Pabaigai. Tik rinkdamas foto šiam įrašui, supratau, kad abiejų alų užsakovas tas pats SIA Lennewarden. Bei kitas pastebėjimas: etiketėje nieko neparašyta apie gamintoją. Smulkmena, bet visgi smalsu kodėl.

… tai Tau aš paskirsiu šį savo blog’o apie alų įrašą.

Lietuva yra tokia šalis, kurioje tavęs nuolat kas nors nekęs. Žinosi tai, arba ne – tu visada turėsi, kas tavęs nekenčia. Nekęsti gali dėl didelių dalykų:  tu laimėjai loterijoje, arba tiesiog persirikiavai automobiliu prieš nosį – jau turi heiterį (heiteris – viskuo nepatenkinta ir nuolat burbanti asmenybė). Kiek save pamenu – žmonės visada buvo pavydūs. Tačiau dabar jie ne tik pavydūs, bet ir pikti bei agresyvūs. Jie kaupia savyje neigiamas emocijas ir „išsikrauna“ kur tik gali. Klasikinis pavyzdys – Delfi’o komentarai.

Jei nutari rašyti internetinį dienoraštį – tuoj pat gausi savų, beveik asmeninių heiterių. Ir nesvarbu, ar tu rašai apie moteris, ekonomiką, sodininkystę ar alų – heiteriai kaip musės nutūps aplink ir ims taškuoti komentaruose, išliedami per dieną susikaupusį pyktį ar nuoskaudas.

Aš irgi turiu savų heiterių, tartum kokį fanų klubą. Jie atkakliai seka ką aš rašau ir liejasi dienoraščio komentaruose. Jie spalvingi, iš visur – pradedant tais, kurie žeminančius komentarus rašo iš didžiųjų alaus daryklų, baigiant tais, kurie savo dienoraščiuose viešai skelbia, kad nuo šiol rašys apie alų (nors patys sakosi nieko tame neišmanantys) nes tokie „alaus snobai“ kaip aš žeminančiai kojomis spardo didžiųjų alaus gamintojų reputaciją.

Na, taip – aš spardau. Gal ne tiek spardau, kiek niekinamai apspjaudau. Mat man за державу обидно – žmonės perka produkciją, moka pinigus, o juos gamintojai mulkina kaip aklus viščiukus. Negalima kąsti rankos, kuri tave maitina.

O dabar – truputį apie šališkumą. Mano heiteriai pasakoja istorijas, neva aš esu piktas ant „Švyturio-Utenos alaus“ ir todėl iš apmaudo jiems kenkiu. Gerbiamieji, ir nelabai  – netapatinkite manęs su savimi. Aš dienoraštį rašau todėl, kad man patinka virti alų, juo domėtis ir skelbti rastą, išmoktą, patirtą informaciją kitiems. O kad nemanytumėte, neva aš čia vienas nepagrįstai piktas dėl bravorų „machinacijų“ – pacopypastinsiu vieno internete žinomo žmogaus – Skirmanto – įspūdžius iš alaus paskaitos/degustacijos. Ne, jo leidimo neprašiau, bet kol jis nepareiškė pretenzijų dėl autorystės – tiesiog nurodau šaltinį.

Taigi, apie alų (originalus tekstas netaisytas):

„Daug maž paaiškino kodėl retkarčiais iš butelių atidarytų smirda stomatologo kabinetu ar pavyzdžiui šlapiu skuduru. 
Kodėl nuo alaus galvą skauda (nes prideda cukraus) ir kodėl atsiranda skrandžio opos (nuo papildomai ištirpinamos angliarūgštės).
Ir kažkaip ne visą broką ištryniau. Vis per tą skubėjimą.

Čia Feisbukėj paklausė manęs kodėl smirda retkarčias alus stomotologijos kabinetu. Tai va gavosi toks išplėstas atsakymas:
Smirda nes nepakankamai gerai išskalaujama antiseptinė medžiaga, kuria plaunami second-hand’iniai buteliai. 
Tai gali nutikti dėl purkštukų, purškiančių vandenį gedimų ar panašiai. O kai butelių melejonai, tai tikimybė didelė.
Ta pati antiseptinė medžiaga naudojama stomatologijos kabinetuose žudant bakterijas ant įrankių.
O dar sakė, kad alaus darytojai labiausiai taupo ant salyklo. Pila tiesiog cukraus sirupą, nes taip pigiau. O cukraus sirupo prisiėdusios bakterijos sisioja matyt ne tik etanolio bet ir aukštesnių olių. Tai, sakė, gaunasi taip, kad alų sumaišo su cukriniu samogonu. Tai dėl to ir galvą skauda.
1992 metais, kai dar buvo pati Švyturio pradžia, ten kažkokiam fiksuotam alaus kiekiui išnaudodavo 2,5 kg salyklo. Tada atvarė danai ir papyko, kad pinigus mėto ir palaipsniui didino cukraus kiekį, o salyklo kiekį mažino.
Dabar, sako, tam pačiam fiksuotam alaus kiekiui padaryti naudoja 1,57 kg salyklo.
Ir dar didelės gamyklos nenaudoja natūralių apynių, o tik jų ekstraktus. Todėl ir skonis jų labai skurdus.
Vandens nekasa iš giluminių gręžinių didieji mūsų – ima iš vandentiekio. Distiliuoja (ar beveik distiliuja) ir vėliau prideda druskų.
Anglies dvideginis papildomai priburbuliuotas į alų ėda skrandį, nes prastai ištirpsta vandenyje ir burbuliukai jo didesni susidaro slėgiui sumažėjus (atidarius butelį ir supylus į skrandį).
Mielės gi iš lėto bezda. 
Guiness’as deda dar azoto į savo skardines, o azotas yra fainiai, nes smulkina tuos burbuliukus ir dėl to būtų gerai kad dėtų į tuos birzgalus azoto, bet azotas brangesnis už CO2. Tiek brangesnis, kad niekas nesinervuoja jo nedėdami.

Maždaug tiek…“

Tai ne aš sugalvojau – taip žmonės kalba. Ir aš nematau nei vieno nelogiško ar su aludarystės procesais prasilenkiančio fakto.

Kodėl aš apie visa tai rašau?

Kadaise perskaičiau vieną mintį: „nuo blog’o iki svajonės tave skiria vienas niekšiškas komentaras“.

Mano mylimi ir nelabai blog’o skaitytojai – tai Jūsų valia, bei pasirinkimas ką veikti: skaityti tai, ką aš rašau, arba tikėti „skaidrios kokybės“ reklamine akcija. Turėkite savo nuomonę ir jei ji nesutampa su manąja – rašykite savo blog’ą ir argumentuotai paneikite mano teiginius.

Prašau tik vieno – netapatinkite manęs su savimi. Aš ne toks kaip jūs. Nes visi mes – skirtingi

Regis