Gruodžio pradžia alaus snobus džiugina – jau pasirodė arba tuoj tuoj pasirodys keletas vertos dėmesio naujienų. Bet apie kiekvieną rašysiu atskirai, o šis įrašas yra skirtas Šyturiui ir jo naujam alui „20 statinių“.

Švyturys nustebino. Aš niekada ir neabejojau, kad jie galėtų, jeigu norėtų, išvirti bet kokį alų. Techninės, finansinės ir know-how korporacijos galimybės nesulyginamos su kokiu nors bravorėliu Aukštaitijoje. Trūko, matyt, tik politinės vadybinės valios sukurti ką nors tikrai išskirtinio. Bet dabar nesvarbu, kas buvo. Švyturys išvirė 7,9% abv stautą, supylė į statines, kuriose buvo brandintas škotiškas „Bunnahabhain“ viskis, brandino 3 mėnesius ir dabar pateikia savo naują alų mūsų vertinimui.

„20 statinių“ stautą ragavau vakar Vilniuje, King & Mouse bare. Kvietimą į alaus pristatymą alusalus.lt blogeriai gavo iš Švyturio, bet Regio renginyje nemačiau. Gal ir gerai, nes vardinė taurė atiteko man. Bet, pasirodo, jis gavo alaus degustavimui net iki oficialaus pristatymo, todėl visai nebuvo reikalo dar kažkur važiuoti ir stumdytis minioje.

Žmonių pristatyme buvo tikrai daug. Mažas baras tiesiog kimšte prikimštas. Buvo beergeek’ai Paulius, Tomas ir Vladas, mačiau panelę Eglę(aka Maistas ir Vynas). Buvo Gediminas(gvolkas), su kuriuo daugiausia ir bendravau. Rašykite apie alų ne tik komentarus Delfyje, jus irgi pakvies.

Butelius pradėjo atidarinėti tik po kokio pusvalandžio nuo skelbtos pradžios, tai bent jau aš buvau gerokai ištroškęs. Na va, sulaukėme. Aromatas nestiprus, bet turtingas ir, sakyčiau, rafinuotas: tamsus šokoladas, skrudinta kava, kavos likeris, viskio neužuodžiu, tamsūs džiovinti vaisiai, šokoladas, kava… A – 7/10. Alus prietemoje atrodo juodas, įdomu geroje šviesoje kaip, spėčiau, kad nėra anglies juodumo, puta nedidelė, kreminė, rusva. I – 5/5.  Skonyje linijos ne tokios aiškios kaip aromate. Akivaizdus stautas, skrudinti miežiai aiškūs, bet tikrai ne pirmame plane, šokoladas, kava, vanilė, iš kur ji čia, gal saldymedis, ieškau taninų, pagrindiniame skonyje kaip atskiros partijos nėra, poskonyje skrudinti miežiai aiškesni, liežuvio šaknimi pradedu jausti delikačią alkoholio šilumą. Kūnas pilnas, labai aiški kreminė tekstūra kuri sušvelnina, bet tuo pačiu truputį ir suplaka skrudintus skonius. S – 7/10, G-5/5.  Bendras įspūdis puikus. Šventiška nuotaika, po 5 minučių užkaito ausys, o dar po trečdalio taurės šiluma pasklido po visą kūną, stiprus stautas yra dėkingas žanras, rezervo dar yra, bet rezultatas puikus – 18/20.  Bendras rezultatas – 42/50. Išskirtinis alus.

Kažkuriuo metu tarp taurės papildymų į mūsų salytę atėjo ir pati D.Armonienė. Norėjo ne angliško, o lietuviško stauto. Naudoti keturi salyklai: miunchenas, kvietinis, šokoladinis ir skrudinti miežiai. Švyturys norėjo 200 statinių. Galiausiai gavo tik 20, bet ir tuo džiaugiasi. Į tris(?) statines įstatė kranelius, kad galėtų stebėti, kaip alus bręsta. Kiekvieną pirmadienį visi laimingieji ragavo ir džiaugėsi. Aš manau, kad džiaugėsi, ne vienas norėtų tokių pirmadienių. Aluje turėjome pajausti – Švyturio aludarė kalbėjo jau mums ištuštinus pirmąsias iki pusės pripildytas taures – šokoladą, kavą, viskio užuominas, vanilės pyragaitį(!).

Susumuokime. Renginys puikus, ačiū Švyturiui, kad pakvietė. Alus neeilinis. Puikiai tiktų pasimėgauti firmos Kalėdiniame vakarėlyje ar draugų kompanijoje. Atsigėrimui reikėtų butelio 2 žmonėms, paragavimui užtektų vieno butelio 4-5 žmonių kompanijai. Mano manymu šį alų Švyturys galėtų virti ir toliau, nėra taip jau būtina brandinti viskio statinėse. Alus būtų geras ir be to. Bet statinės suteikia šarmo, who am I to disagree.

Na bet kaip jiems patogiau. Labai tikiuosi, kad kitais metais rinkoje atsiras Lietuvoje nuolat gaminamas stiprus stautas. Ar tai bus „20 statinių“, ar kitas, man iš tikrųjų nėra taip jau svarbu. Puikus klasikinis stilius, nepaliekantis abejingų. Kodėl gerai pradėjus, reikėtų užleisti vietą kitiems?

Lietuvoje pamažu įsitvirtina malonios tradicijos. Atkeliavusi iš europos švenčiama jauno vyno diena, jau ne pirmi metai verdamas jauno derliaus alus ir pan.

Nors to neakcentuoja, tačiau savas tradicijas mums pateikia iš „Švyturio“ alaus darykla. Jie pasirinko gerą metą – tą momentą, kai visi ima pamiršti kasdieninius vargus ir pradeda laukti žiemos švenčių. Kai miestai pasidabina papuošimais ir iliuminacijomis, kai prekybos centruose ima skambėti Kalėdinais motyvais apipintos melodijos, o kasdienybė virsta maloniu šventišku laukimu. Štai tuo metu „Švyturio“ aludariai pristato savo naujieną.

Šiemet ši naujiena yra visiškai nepanaši į ankstesnes ir apskritai nepanaši į nieką, kas iki šiol nutiko Lietuvos alaus scenoje.

Taip, aš kalbu apie legendomis ir intrigomis apipintą alų „20 statinių“. Šį vakarą alus pristatomas visuomenei. Aš jį ragauju namuose. Rytoj jo galėsite paragauti ir Jūs, nes alus pasieks parduotuvių lentynas.

Kodėl šis alus nepanašus į nieką, kas iki šiol vyko lietuviškos aludarystės scenoje ir kame tos legendos ir intrigos?

Intriga prasidėjo tuomet, kai pasklido gandas, kad „Švyturys“ nusipirko naują alaus virimo stendą, skirtą mažoms (jei gerai nugirdau – 500L) alaus partijoms virti. Tie, kas domisi alumi nekantriai laukė ir svarstė – koks bus šio pirkinio rezultatas?

Legendos prasidėjo tuomet, kai „Švyturys“ paskelbė, kad nusipirko ir parsigabeno 250L talpos statines, kuriose buvo brandinamas single-malt viskis, o dabar jose bus brandinamas alus. Šios legendos buvo stiprinamos šykščiais faktais: va, atsivežėm; va – supylėm alų; va – paragavom. Ir tiek. Kas? Kur? Kada??? Tyla.

Ir štai jis – prabangus visomis prasmėmis alus, supiltas į taurę, stovi šalia manęs.

Koks jis? Visų pirma tai – stautas. Nenurodoma koks konkrečiai, tačiau aš manau, kad pagal stilių jis yra „Užsienietiškas ekstra stautas„.

Apie apipavidalinimą pakalbėsiu vėliau. Juk svarbiausia alus, ar ne? Tad nuo jo ir pradėsiu.

Į taurę pilamas alus gana gausiai putoja. Puta didelė, tamsios kakavos spalvos. Puta yra kiek porėta, tačiau labai standi. Tiesa, ilgainiui ji susėda, bet lieka tolygiai padengusi visą taurės paviršių. Alus yra labai tamsus. Labai. Bet prieš itin ryškų šviesos šaltinį per tamsinto raudonmedžio spalvą galima pamatyti, kad yra itin skaidrus.

Alų geriu atvėsintą tiek, kiek to reikalauja šis stilius. Todėl aromatas nėra itin ryškus, bet įkišus nosį gilyn juntama, kad jis yra vientisas, kompleksiškas ir harmoningas. Aromate nesijaučia apynių, juntami skrudinti salyklai su visomis šokolado, viskio, avižinių sausainių, tolimos vanilės ir šiek tiek – tabako bei parfumerijos natomis. (Parfumerijos – įeinant į didelę kvepalų parduotuvę, jūs jaučiat, kad čia yra visko, bet negilt detaliai pasakyto ko – šai jis, tipiškas parfumerijos kvapas).

Tai sausas, tačiau pilno kūno alus, savimi užpildantis visas burnos kerteles. Jo pradžia kreminė, vidurys salykliškai kartokas ir poskonis – štai ta vieta, vardan kurios buvo pargabentos statinės. Jis aitrokas, ryškus, pipiriškas, kupinas ąžuolo taninų ir to „whiskey touch“ kurio taip buvo laukiama.

Poskonis gana trumpas, alkoholis mažai juntamas, nors jo ABV yra 7,9%

Koks tai alus? Tai prabangi vakaro pabaiga po jaukios šventiškos vakarienės šeimos ar bičiulių rate. Tai deserto atitikmuo. Tai šeimininko komplimentas svečiams. Tai – ta vienintelė taurė, kurios norisi tingiam, sočiam ir neskubriam pokalbiui po vakarienės.

Šio alaus nereikia derinti su maistu. Jį dera gerti vieną, užkandant nedideliu gabalėliu karčiojo šokolado arba – gerai skrudintais migdolo(ų?) riešutais. Su nedidelėmis aitriosios paprikos miltelių natomis.

Taip…. tokio prabangaus alaus Lietuvoje pagaminta dar nebuvo…

Jis prabangus viskuo: solidžia popierine dėžute, į kurią yra įpakuotas, buteliu, kurio kakliuko nedarko tie pigūs blizgučiai, iki šiol klijuoti ant kitų „tradicinės šeimos“ atstovų. Vietoje etiketės ant kamštelio yra solidi popierinė banderolė, kurioje yra Džuljetos parašas, informacija apie statines ir net – butelio numeris. Aš ragauju butelį, kurio numeris 5653.

Jis prabangus ir kaina – jei gerai žinau, tai jis kainuos 20Lt už 0,5L butelį. Tai va!

Brangiausias lietuviškas alus, kokį esu gėręs iki šiol. Ir nors kaina šokiruoja, tačiau aš spėju, kad jis bus ir greičiausiai parduotas alus.

Kodėl? Nes jį pirks visi. Jį pirks lojalūs „Švyturio“ gerbėjai ir heiteriai.
Jį pirks visi nuo Račo iki Užkalnio, nuo Petruškevičiaus iki Drukteinio, nuo Kubiliaus iki Butkevičiaus.

Jį pirks visi, nes visi norės paragauti „Kas tai per alus, kuris kainuoja 20Lt ???“

Jį pirksi ir tu, mano mielas skaitytojau. O jeigu nepirksi – gailėsiesi, ir negalėsi prieštarauti, kad neįspėjau.

Gailėsiesi, nes tokio alaus daugiau nebebus. Šis – vienintelis ir nepakartojamas.

Ar sakau, kad šio alaus daugiau nevirs? Ne, greičiausiai virs. Tačiau alus nebebus toks pats. Šis yra pirmas, kurį brandino viskio statinėse. Tai jam priklauso visa ta „grietinėlė“, vardan kurios šios statinės ir buvo atgabentos. Kitas alus bus panašus, bet jau nebe tas.

Aš nuoširdžiai manau, kad aludariai paskubėjo. Arba – pavėlavo išpilstyti. Aš šį alų statinėse būčiau laikęs dar bent 3 mėn. O gal ir visus metus.

Tačiau yra kaip yra – šventės, o kartu su jomis ir tradicijos – nelaukia. Alus turi būti čia ir dabar. Kad visi norintys spėtų jo įsigyti. Ir jei ne sau, tai dovanų įteikti.

Paskubėk ir tu, kol dar yra. Šio alaus nereikia daug. Bet paragauti jo – privaloma.