Ryškiausias lietuviškos blogosferos veikėjas Ričardas Savukynas, dar žinomas kaip Rokiškis Rabinovičius, aka Vistatos Valdovas, apskelbė, kad ši savaitė yra blogerių savireklamos savaitė.

Prisijungiu prieš šios iniciatyvos ir trumpai paskelbsiu savo rekomendacijas. Taip, parašysiu 12 nuorodų apie žmones (tiksliau – jų blog’us), kurie rašo apie alų. Deja, jų nėra tiek daug, kiek rašančių apie politiką, varguolius, maistą ar keliones. Tačiau visi yra mylimi, skaitomi ir gerbiami.

Sąrašą pateiksiu atsitiktine tvarka idant nekiltų manymas, neva vienus mėgstu labiau nei kitus ar panašiai. Tai mano rekomendacinis blog’ų sąrašas tiems, kurie nori sužinoti daugiau apie tai kas yra alus, kas vyksta Lietuvos alaus rinkoje ir kasdieniniame gyvenime.

1. Pingvi.com Tai ne vieno,  o kelių bendraminčių projektas, kuriame jie darniai ir dažnai rašo apie alaus naujoves ir įdomybes. Periodiškai apžvelgia lietuviško alaus rinkos naujienas. Rašo dažnai ir įdomiai.

2. Bread and beer. Nežinau, kas yra šio projekto autorius. Tačiau tai vienas iš nedaugelio blog’ų kurie naujienas skelbia ir anglų kalba, taip prisidėdami prie lietuviško alaus populiarinimo pasaulinei auditorijai.

3. BeerGeek.lt Geriausiai šį projektą apibūdina pačių autorių prisistatymo žodžiai skiltyje „apie“:  Mes esame būrelis alaus mėgėjų, kurie nori su Jumis pasidalinti savo mintimis.  Mums pabodo, klausytis ir matyti koks neįvertintas gėrimas yra alus ir kaip kai kurie pacukai,  nieko nesuprasdami plūstasi ir jį peikia. Šis puslapis yra mūsų jaunatviško entuziazmo ir maksimalizmo išdava. Kol dar nesame seni, susmirdę cinikai, tikimės, kad laikui bėgant mūsų puslapis sulauks vis daugiau lankytojų  jaunimo ir alaus mėgėjų tarpe ir kad Jūs, mūsų lankytojai, sekdami mūsų veiklą, kartu su mumis tobulėsite ir plėsite savo žinias apie alų, taip padėdami klestėti ir Lietuvos alaus kultūrai.

4. Tikrasalus.lt – rašymo apie alų senbuviai, triūsiantys nuo 2008m.

5. Modesto blogas apie alų. Savitas ir unikalus požiūris į alaus pasaulį. Modestas ne kartą teisėjavo Aludarių taurėje, aktyviai domisi alumi ir jo kultūra.

6. PETRASHKA. Tai dar vienas žmogus, plačiai žinomas siauruose alaus sluoksniuose. Tiesa, ankstesnį projektą jis pakeitė rašymu apie craft alų Vilniuje. Dabar kiek sustojo rašęs, mat paniro į komercinio craft alaus gamybą. Tikiuosi, kad ir rašymui vėl ras laiko. O kas neskaitėte – paskaitykite ankstesnius įrašus. Jums patiks.

7. Vidma Alutis. Žmogus, populiarinantis mažuosius alaus gamintojus, prekeivius, rengiantis alaus turizmo renginius ir visaip kitaip siekiantis, kad Lietuvos rinkoje karaliautų ne vien didieji alaus gamintojai.

8. Alaus užrašai. Gana naujas projektas, kuris (tikiuosi) nepritrūks entuziazmo ir noro rašyti apie ragautą alų.

9. Apie alų. Gedimino, aka GiN, namų aludario, tapusio kūrybiniu „Prie Katedros“ bravoro aludariu, pastabos ir užrašai apie alų ir alaus scenos įvykius.

10. Vidmantas Nuolaida. Vidmantas taip pat namų aludaris, ir blogeris, kuris savo blog’e rašo apie tai, kas jam įdomu jį supančiame gyvenime. Kadangi aludaris – dideliame jo bloge yra skiltis, skirta alui.

11. Aluslt. Užrašai apie degustuotą alų.

12. Šią poziciją palieku užpildyti jums. Jeigu žinote blog’ą apie alų ar aludarystę, kurio aš nepaminėjau, parašykite apie tai komentaruose. Populiarinkime tuos, kurie rašo apie alų savo blog’uose. Juk tam ir skirta ši savaitė

Pačiame sostinės centre, netoli Lukiškių aikštės, Neries ir G.Vilko gatvės stūkso 2 hektarų ploto teritorija su pastatais – vaiduokliais, menančiais Vilniaus miesto alaus istoriją. Tai – „Tauro alaus“ alaus gamyklos likučiai, dar žinomo kaip buvusio AB „Vilniaus Tauras“ ar mažai kam žinomo akcinės bendrovės „Šopenas“ bravoras.

O šio pastato istorija prasideda XIXa. 7-ąjame dešimtmetyje. Pagrindinis alaus gamyklos pastatas Lukiškėse (dabartinis adresas Aludarių g. 1 / Pakalnės g. 2) pastatytas XIX a. 7-tąjį dešimtmetį, buvusioje našlaičių kapinių vietoje. Vienas pastato architektų – Nikolajus Čiaginas – interjere panaudojo metalines kolonas. Ši detalė buvo naujiena ne tik Vilniuje. Tai buvo Abelio Soloveičiko ir Isero Bero Volfo Lukiškėse įkurta alaus gamykla. Atsiskyrus Vilniaus ir Kauno gubernijoms, gamyklą nupirko Vilhelmas Šopenas. 1897 m. gamyklą įsigijo Morduchas Ovsiejus Epšteinas ir sujungė ją su 1872 m. įkurta Epšteino alaus darykla. 1897 m. kovo 28 d. Epšteinas įkūrė Vilniaus alaus darymo akcinę bendrovę „Šopen“. Pradinis bendrovės kapitalas – 350 tūkst. rublių, vėliau buvo padidintas iki 500 tūkst. rublių. Tuo metu tai buvo vienas didesnių bravorų Vakarų Rusijos imperijoje. 1914 m. per metus pagamindavo 300 tūkst. kibirų (vienas kibiras – 12,99 litro). Bravoro alus pristatytas tarptautinėse parodose Čikagoje (1898 m.), Paryžiuje (1904 m., apdovanotas Grand Prix ir aukso medaliu), Sankt Peterburge (1909 m.), Odesoje (1910 m.).

Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui alaus gamyba buvo nutraukta, įrenginiai demontuoti. Gamyba atkurta tik 1921 m. 1935 m. rudenį bendrovės pirmininkas Taubas ir įmonės direktorius Rozentalis, pasinaudoję ekonominiais Iljos E. Lipskio firmos sunkumais, privertė jį uždaryti Lipskio alaus ir spirito gamyklą, prižadėję išmokėti kompensaciją. Tokiu būdu 4-to XX a. dešimtmečio pabaigoje Šopeno alaus darykla liko vienintelė alaus gamybos įmonė Vilniaus mieste.

Antrojo pasaulinio karo metu gamykla mažai nukentėjo. Tarybų valdžia gamyklą nacionalizavo. Vėliau, prijungus jungtinę vaisvandenių fabrikų įmonę „Šaltinis“, alaus darykla tapo alaus ir mineralinio vandens kombinatu „Tauras“. 6-ame XX a. dešimtmetyje kombinatas pervadintas alaus darykla „Tauras“. 7-ame to paties amžiaus dešimtmetyje baigta dešimt metų trukusi plėtra, mechanizacija ir renovacija, leidusi pasiekti 18,5 mln. litrų per metus alaus produkciją.

Lietuvai atgavus nepriklausomybę, kombinatas tapo Vilniaus valstybine alaus ir nealkoholinių gėrimų įmone „Tauras“, kiek vėliau – akcine bendrove „Vilniaus Tauras“, o dešimtmečiui baigiantis, „Vilniaus Tauro“ kontrolinį akcijų paketą nupirko danų koncernas „Danish Brewery Group“. XXI a. pirmajame dešimtmetyje gamyba iš Vilniaus perkelta į Panevėžį (Kalnapilio – Tauro alaus darykla).

(Šaltinis – Wikipedija).

Dar prieš penketą metų ant bravoro vartų kabėjo skelbimas apie naujojo detaliojo plano pristatymus visuomenei ir būsimą šios teritorijos rekonstrukciją. Vėliau, prasidėjus ekonominei krizei, visi judesiai nurimo, pasklido gandas, kad objektas perleistas kitam NT vystytojui ir viskas nurimo. Dabar šis pastatas stovi liūdnas ir tuščias, jį lanko tik vienas sargas ir jam kartais kompaniją palaikantis, prie vartų automobilyje snaudžiantis apsaugos tarnybos darbuotojas.

Pasidairykime, kaip šis garsus bravoras atrodo dabar.

Prie vartų pasitinka tebekabanti transporto judėjimo schema, bylojanti apie kadaise vykusią gamybą ir pastatų paskirtį:

Buvęs grūdų priėmimo sandėlis su jam priklausančiu bokštu yra vienas iš seniausių išlikusių pastatų:

Ant vieno iš bokštų tebėra vėtrungė, kurioje galima įžiūrėti bravoro statybos metus:

Dar vienas to paties pastato fagmentas. Būklė apverktina. O juk šis pastatas 2008 m. įrašytas į Kultūros vertybių registrą. Bet kam tai rūpi?

Vėlesniais laikais statyto administracinio pastato fragmentas:

Buvusio centrinio sandėlio fasadas:

Jeigu tikėt schema, tai šie pastatai yra buvusi kompresorinė ir saladino (alui gaminti panaudotų miežių liekanos po fermentacijos) bunkeris:

Sargo besilankydamas aš nesutikau. Todėl į pastatų vidų be leidimo brautis nenorėjau. O juk ten gana įdomu – čia tebėra senieji požeminiai rūsiai ir tuneliai, kurie buvo naudojami alaus gamybos metu. Gal kada kitą kart, kai užtiksiu sargą ir jis bus gerai nusiteikęs. Gal pavyks nusileisti į rūsius ir apžiūrėti patalpas iš vidaus.

Štai taip liūdnai atrodo mūsų šalies aludarystės istorijos dalis. Tai vokiečiai ar belgai giriasi, kad bravore alus verdamas jau ne vieną amžių. Pas mus šios tradicijos nėra ir nepanašu, kad tai kam rūpėtų. Iš sovietinių gamyklų kuriami loftai. O garsus buvęs bravoras sostinės centre su istoriniais pastatais laukia savo liūdnos baigties ir naųjų, vaizdą už milijoną atveriančių, statybų pradžios.

Papildymas (2015-06-02). Žiniasklaidoje pasirodė daugiau informacijos apie būsimą šio komplekso paskirtį.

Straipsnis su vizualizacijomis: www.delfi.lt/verslas/nekilnojamas-turtas/sostines-centrui-paruostas-naujas-kvartalas.d?id=68067466

Akivaizdu, kad su aludaryste čia nieko bendro nebus ir ateityje.

Kartais gyvenime viskas taip keičiasi, kad tuo būna sunku patikėti. Konstantiškai gerais buvę dalykai suprastėja, o kartais visai beviltiški, žiūrėk, ima gerėti.

Antai vienas iš prekybos tinklų, kuris save įvardina kaip „praktiškų žmonių pasirinkimą“ ilgą laiką buvo beviltiškas, jeigu kalbėtume apie alaus asortimentą lentynose. Vienu metu nutariau, jog šiame prekybos tinkle alaus pasiūla yra pernelyg nyki, kad gaiščiau laiką eiliniams nusivylimams ir nustojau jame lankytis. Mano kepenys yra per daug man brangios Gyvenimas yra per trumpas, kad švaistyčiau jį ragaudamas tokį alų, kaip „Gaspadoriaus drūtasis“, „Lidskoje svetloje“ arba „Sibirskaja korona“. Tačiau taip susiklostė aplinkybės, kad veik po metų pertraukos vėl teko užsukti į šio tinklo parduotuvę. Smalsumo vedinas apžiūrėjau ir alaus lentynas. Ir ką sau manote? Alaus asortimentas pradėjo keistis ir dabar jie patys pradėjo importuoti alų ne tik iš rytų, bet ir iš vakaruose esančių šalių. Ir tai nėra viena ar dvi rūšys. Tai visa lentyna nuo viršaus iki apačios man nematyto ir neragauto alaus. Dar prieš metus galvojau, kad šis tinklas manęs nesudomins alaus pasiūla. Vienok, klydau. Tai, apie ką pasakosiu šiandien, pirkta pas juos ir dar laukia keli įdomesni egzemplioriai, apie kuriuos parašysiu ateityje.

O šiandien – apie Aktien alų iš Bayreuther Bierbrauerei bravoro Vokietijoje.

Šiaurės Bavarijoje, netoli vakarinės Čekijos sienos yra toks miestas Bairoitas.  Į šį miestą po aludarystės mokslų Miunchene, grįžo jaunas, 24 metų aludaris Hugo Bayerlein, kuris 1857 metais įkūrė alaus bravorą. Tuo metu tai buvo gana neįprastas reiškinys, mat kiekviena užeiga ar restoranas patys gaminosi alų ir jį pardavinėjo savo svečiams. Tačiau Hugo numatė pramoninę alaus gamybos sėkmę ir drąsiai diegė visus naujausius to meto technologinius sprendimus savo darykloje. Rizika pasiteisino – alus išpopuliarėjo ir darykla, kaip sėkmingas komercinis pavyzdys, tapo miesto veido dalimi. 1872 Bayreuth alaus darykla buvo reorganizuota į akcinę bendrovę ir pradėjo ženklų augimą bei plėtrą. Įdomus faktas – prie šio bravoro klestėjimo prisidėjo ir garsus vokiečių kompozitorius Richardas Vagneris. Paskutinius savo gyvenimo metus jis praleido Bairoite, kur 1876m. atidarė muzikinį teatrą, kuriame statė savo operas. Istorijoje minima, kad kompozitoriui taip patiko daryklos alus, kad jis pats dalinai dalyvavo daryklos veikloje ir prisidėjo prie daryklos augimo sėkmės.

Aludarystės tradicijos tęsiamos ir šiandien, nepamirštant ankstesnės šlovės, o alus plačiai parduodamas ir už Vokietijos ribų.

Man pavyko paragauti tris šios daryklos alaus rūšis.

Aktien Original 1857

Alus, gaminamas bravoro garbei. Panašiai, kaip „J.W.Reincke“, kurį gamina „Švyturys“. Tai Dortmunder/ Export lager stiliaus alaus, turintis ABV 5,3%

Alus yra šviesios aukso spalvos, labai skaidrus, su vidutine, balta puta. Vidutinės karbonizacijos ir be priekaištų išvaizdai.

Aromate juntamos neryškios pilsnerio salyklo, biskvito, šviežios citrinos ir minerališkos natos. Kiek vėliau, kartu su apynių aromatu galima pajusti ir maltų pipirų kvapus.

Skonis tvarkingas, sausokas, su išraiškingu lengvu apynių kartumu, kurį papildo aliuzija į citrinos žievelę, kriaušes ar panašų fruktozinį saldumą.

O kūno mažoka. Taip, tai lengvai geriamas ir tinkamai karbonizuotas alus su neilgu poskoniu. Labiau tinkamas gerti karštą vasaros pavakarę, bet ne žvarbaus rudens metu.

Tvarkingas komercinis dortmunderis, savo vokiškoje tvarkoje turintis komercinio nuobodumo. Geras, bet ne pribloškiantis.

Aktien Zwick’l Kellerbier.

Zwickel/Keller stiliaus alus, turintis ABV 5,3%

Lengvai drumstos išvaizdos, gintaro spalvos alus su balta ir patvaria puta.

Aromate juntamas salykliškumas, skrudintos baltos duonos aromatas, lengvos apynių natos. Putai sumažėjus juntamos ir mielių aromato užuominos.

Skonyje juntamas santūrus saldumas su lengvomis rūgštelės – apynių kartumo užuominomis. Skonis harmoningas, subalansuotas, poskonis vidutiniškai – trumpas.

Gomurys yra vidutiniškai – lengvas, karbonizacija gana žema.

Stiliaus aprašyme sakoma, kad toks alus yra „lagerių pasaulio“ atsakas tikriems šviesiems eliams. Man sunku būtų lyginti šiuos du stilius, tačiau ragautas alus yra vertas dėmesio.

Landbier.

Munich dunkel lager arba  Miuncheno dunkel stiliaus alus, turintis ABV 5,4%.

Tamsi ir daili lazdyno riešuto kevalo alaus spalva su balta, kremine puta.

Aromatas dosnus skrudintos tamsios duonos kvapų su figų ir raudonųjų serbentų užuominomis.

Skonis turtingas kremiškų riešutų, bananų duonos ir žoliškų apynių puokšte.

Skonis sklandžiai pereina į gerai skrudintų pupelių kavos ir degintos karamelės poskonį.

Nors alus tamsus, tačiau netikėtai lengvas, kremiškas, saikinga karbonizacija nesuteikia perteklinio sausumo. Alui šylant ryškėja kremiškumas.

Guodžiantis alus, man patikęs labiausiai iš šios ragautos trijulės.

Netikėta atgaiva mano akims ir skonio receptoriams, aptikta visiškai netikėtoje vietoje. Vasarą „šlifuodamas“ tinklinių prekybos centrų lentynas bodėjausi konservatyviu asortimentu ir naujienų stygiumi. Ir še tau – patys rado, nutarė importuoti. Malonu. Teks važiuoti vėl ir ragauti kitas naujienas. Dar menkai domėjausi, tačiau kiti pavyzdžiai supilstyti į netradicinio dydžio alui – 0,7l talpos butelius.

O šiam kartui tiek. Nuotraukos iš alaus gamintojo svetainės, ir vertinimų balais šį kartą nebus. Nuotaika ne ta ir man trūksta objektyvumo.

Jei tiksliau – tai kaip tame anekdote:

-Tu – kas?
-Geroji fėja.
-O kodėl su kirviu rankose?
-Nuotaika ne ta.

Vokietis nuo varinės vinies nukabino krepšį ir apvertęs gerai pakratė. Ant stalo išriedėjo trijų ir vieno penso monetos.
-Tai viskas, – pasakė jis, – klaretui* neužteks.
-Bet užteks alui! – džiugiai sušuko majoras. – Pats laikas išgerti kvortą už keturis pensus.“

Arthur Conan Doyle, Raštai.

Jeigu tikėt internetais – devyniolikto amžiaus svaras šiandien turėtų 73 GBP perkamąją galią. Pensas buvo 1/240 svaro dalis.

Vadinasi XIX amžiaus Anglijoje kvorta alaus bare šiandieniniais pinigais kainavo 5,24Lt. O anglų pinta (0,568 l) – 2,62Lt.

*- Klaretas (pr. clairet, angl. claret) – bendrinis to meto pavadinimas raudoniems Bordo vynams ir Bordo stiliaus vynui, gamintam už Prancūzijos ribų.

Šiandien verdu ypatingą alų. Jis išskirtinis savo gamybos technologija. Tokio dar nesu viręs ir man tai nemažas iššūkis. Jeigu pavyks – atskiru įrašu aprašysiu visą šios alaus rūšies gamybos procesą. O kol kas galiu pasakyt, kad štai jau 15val., alaus virimo procesą pradėjau 10:30 ir manau, kad dar tik įpusėjau. Šio alaus fermentavimas užtruks mažiausiai 3 savaites, o brandinti reikės (matyt), iki birželio. Na, o kol verda puodai – aš turiu šiek tiek laisvo laiko. Nors nuo puodų atsitraukti negaliu – tai reikia apynius įdėti, tai pažiūrėti, kad nebėgtų. Tad petraukėlių metu papasakosiu Jums įdomią istoriją apie alų.

Nuo senų laikų Londonas kentėjo dėl įvairių negandų ir masinių gaisrų. Tačiau beveik prieš 200 metų įvyko dar viena katastrofa, apie kurią šiandien mažai kas žino. 1814m. spalio 17d. dėl alaus potvynio žuvo 8 žmonės, ir dar nemažai buvo sužeista.

Visa tai įvyko st.Giles gatvėje, kuri tuo metu Londone buvo varguolių rajonas, kuriame stovėjo prasti, palaikiai namai. Tai dabar ši vieta, esanti šalia Kovent-Gardeno yra presitižinis rajonas. O tuo metu ten buvo baisūs lūšnynai. Šiuose lūšnynuose gyveno vargingiausia visuomenės dalis, kuriems reikėjo nuolat dirbti, idant galėtų išgyventi. Namo jie parsirasdavo tik pernakvoti. Kelios šeimos (pagrinde imigrantai iš Airijos) gyveno viename kambaryje ar rūsyje.

Šalia šios gatvės buvo Tottenham Court Road gatvė, kuri garsėjo joje esančiais alaus bravorais. Bravorų buvo daug ir jie konkuravo tarpusavyje dėl pirkėjų ir lankytojų. Tas metas buvo eksperimentų su alumi metas. Siekdami išsiskirti aludariai kūrė savas technologijas ir unikalias receptūras. Yra šaltinių, teigiančių, kad tuo metu buvo fermentavimo talpos, kuriose alus fermentuodavosi net keletą metų. Nemažiau laiko buvo ir brandinamas. Bravorai ne tik konkuravo tarpusavyje savo alumi, bet ir lenktyniavo, kuris iš jų turės didžiausią fermentavimo kubilą. Vienoje atidarymo ceremonijoje buvo užfiksuotas rekordas, kai į kubilą sulipo 200 žmonių. Įsivaizduokit, kiek tilpdavo alaus į tokį kubilą. O juk kubilai buvo mediniai.

Ir štai tą pačią nelemtą spalio 17d. įvyko nelaimė. Vienam iš didžiųjų fermentavimo kubilų trūko kubilą suveržianti metalinė juosta ir (ant liudininkų) pasigirdo garsas, primenantis sprogimą. Alus, kurio kubile buvo 135000 imperinių galonų (610 tonų), pralaužė kubilo sienas ir plūstelėjo lauk, sukeldamas domino griūties efektą. Banga sulaužė ir kitus, mažesnius fermentavimo kubilus su alumi. Bendra alus masė, kurios kiekis buvo 1470 tonų, pralaužė bravoro sienas ir per kelias sekundes ištekėjo į gatvę. Liudininkai teigia, kad alaus bangos aukštis siekė 4,5m.

Alaus banga nugriovė du šalia esančius namus ir pralaužusi gretimai buvusio „Tavistock Arms Pub“ sieną pasiglemžė pirmą, ten dirbusios keturiolikmetės Eleanor Cooper, gyvybę. Vėliau banga užtvindė gatvę, užpilė joje stovėjusių namų rūsius ir pirmus aukštus iki lubų. Aluje paskendo 8 žmonės, daugiausiai jauno amžiaus. Nelaimė įvyko dieną, dauguma gyventojų buvo darbuose – tai ir sumažino nelaimėlių skaičių. Jeigu tai būtų įvykę naktį – aukų skaičius būtų kelis ar keliolika kartų didesnis.

Į nelaimės vietą atskubėję žmonės neleido laiko veltui – ne kasdien toks kiekis nemokamo alaus užpildo gatves. Alus buvo geriamas, semiamas kibirais, rėčkomis ir kitomis parankinėmis priemonėmis bei nešamas namo.

Bravoro savininkas, dėl žmonių mirčių ir padarytų nuostolių, buvo suimtas ir pristatytas į teismą, tačiau teisėjas jo nenubaudė, priimdamas sprendimą, kad „tokia buvo Dievo valia„. Vėliau savininkas, apimtas finansinių sunkumų, kreipėsi į parlamentą su prašymu dėl mokesčių panaikinimo. Parlamentas priėmė palankų sprendimą, mat mokesčiai už pražuvusį alų buvo jau sumokėti iš anksto, ir atleido bravorą nuo mokesčių vieneriems metams. Tai leido bravorui nebankrutoti ir vėl pakilti „ant kojų“.

Bravoras buvo nugriautas 1922m.

O nuo 2012m. tame rajone esanti „Holborn Whippet“ taverna pradėjo minėti šią dieną specialiai šiai progai verdamu Porteriu.

Daugiau faktų apie šį įvykį rasite Wikipedijoje.