Pavasariui garsiai trinktelėjus durimis, pasitikus svaiginamai karštą vasarą Lietuvos alaus rinkoje ir pardavėjų lentynose pasirodančios naujienos šoka prekybinę pasiutpolkę. Jau tradicija tapusios akcijos ir nuolaidos sprogdina kainų patrauklumo bombas. Šėlstanti konkurencija įsuka beprotiškai augančią alaus pardavimo rinką šio trumpojo pajamingumo sezone.

Viskas, klišes išnaudojau. Aš ne toks išradingas klišių naudotojas, kokie išradingi yra lietuvaičiai aludariai vieną po kitos rinkai siūlydami savo naujienas. Na kaip naujienas… man sunku jas pavadinti naujienomis, nes nauja yra tai, kas nėra patirta. O dabar… chm… ai. Eilės tvarka – ragaujam naują irba neragautą alų.

Alaus rinka atsigauna, jai prognozuojamas augimas. Bet lietuviško alaus gamintojai nesistengia konkuruoti alaus išskirtinumu. Jie konkuruoja kainomis. Skundžiasi, bet patys įsukinėja akcijų ir nuolaidų smagratį. Jau tapo įprasta, kad lietuviško alaus lentynose dažniau pamatysi alų su nuolaida, nei be jos. Apėjau vieno didžiojo prekybos centro lentynas ir nusipirkau dar neragauto alaus. Trumpai pasidalinsiu degustavimo įspūdžiais.

Rinkuškių baro. ABV 5,2%

Gamintojas rašo, kad alus išvirtas pagal originalią receptūrą ir technologiją.

Be putos, be aromato, be karbonizacijos. Lengvas saldumas, tradicinis nuobodus nuvalkiotų apynių kartumas. Nuobodus ir lėkštas alus. Ir originalumo čia, švelniai tariant, trūksta.

Seno rūsio. ABV 5.4%

Šiam gamintojas nebenaudoja originalių technologijų. Tai – aludarių šeimos tradicijos butelyje.

Šis alus tamsesnis už prieš tai ragautą, turi baltos putos užuominų, tačiau puta netvari ir laikosi trumpai. Silpnas salyklinis aromatas, skonis pilnesnis, tačiau neišskirtinis. Poskonis trumpas, salsvas, neišraiškingas.

Meister Premium. 

Pernai pasirodžiusį „Meister“ alų nutarta tęsti, pasiūlant dvi naujas šio alaus atmainas. Premium atmaina yra tvarkingas pilsas. Bet tik tiek galima apie jį pasakyti. Galėčiau vardinti savo organoleptinius potyrius ragaujant šį alų, bet nieko nauja nepasakysiu. Panašu, kad bandoma ant senos šluotos iš naujo į dangų nujoti. Tiesa, mieste pastebėjau šio alaus reklamą lauko stenduose. Jį pristatantis šūkis skelbia „Alus be pretenzijų!“. Pritariu, be pretenzijų. Bent čia buvo iškomunikuota sąžiningai.

Vilkmergės citra apynių.

Naujas Vilkmergės alus pasirodė tyliai ir be didelių intrigų ar pompastiškų prezentacijų. Tiesiog atsirado lentynose ir papildęs jau klasikiniu tapusį Vilkmergės asortimentą ėmėm laukti savo pirkėjo.

Citra apynių aromatas tvarkingas ir klasikinis – gaivus, žoliškas, su dominuojančiais citrusais ir juodaisiais serbentais. Lengvas, švelnus alus su nedominuojančiu apynių kartumu. Iš aromato tikėjausi, kad alus bus labiau apyniuotas. Tačiau panašu, kad citra apynių buvo įmesta tik aromatui, kartumas formuojamas naudojant magnum apynius. Gaila, apynių norėjosi daugiau, būtų išlaikytas balansas tarp aromato ir skonio. Kas tai – baimė, kad statistinis pirkėjas atstums šį alų, kaip pernelyg kartų? Sunku pasakyti.

Sausas, trumpas poskonis yra tolygus ir be duobių. Tvarkingas alus, ir turiu pripažinti, kad buvo geriausias iš šio sesijinio ragavimo.

Mane labiau domina kas apskritai darosi su Vilkmergės bravoru. Visų pirma viešoje erdvėje pasirodė informacija, kad Vilkmergė atleido visus darbuotojus. Šią informaciją patvirtino ir įmonės vadovas. Dabar net ant pakuotės neberašo, kur alus gaminamas.

Gamintojas apskritai nebenurodomas. Parašomas tik pakuotojas. Ar galima daryti prielaidą, kad iš Vilkmergės liko tik prekinis ženklas, o produkcijos gamyba perkelta į „Kalnapilį“?

Kas nutiko, ponai? Taip šauniai startavęs projektas turėjo pretenzijų ir galimybių tapti rimtu žaidėju lietuviško craft’o rinkoje. Pritrūko idėjų? Pinigų? Išsikvėpėte? Ar akcininkai pasakė „pažaidėt – užteks“? Eeee…. nekažką. Ne man jums aiškinti, kaip verslą daryti, bet vienok liūdesys apima tokias mintis dėliojant.

Volfas Engelman Bohemijos tamsusis. 

Tamsi, daili rubino spalva, aukšta porėta puta. Aromatas uždaras, neryškus, neišgrynintas. Vidutinio kūno, gana sausas alus, kurio skonis formuotas iš tamsiųjų ir karamelinių salyklų. Poskonis gana trumpas, vandeningas. Bendrame įspūdyje trūksta balanso ir harmonijos. Alus gertinas, tačiau tai nėra „individualiam skoniui meniškai sukurtas, įtiks išskirtinio skonio ieškantiems“. Nebent turima omenyje vartotoją, kuris skiria tris alaus rūšis – šviesų, tamsų ir kvietinį. Gal. Man neįtiko.

Sherlock Holmes angliškas elis.

„Kauno alus“ pasinaudojo finansine parama ir kartu su KTU laboratorijos darbštuoliais per pusmetį sukūrė britišką pale ale. Šis alus turi būti pastebėtas tarp kitų, nes yra vertas dėmesio. Sukūrus įdomią alaus receptūrą ir alaus daryklai pritaikytą technologiją, užsakovai tęsėjo pažadus ir gamyboje ją įdiegė taip, kaip ir ketino – be kompromisų dėl ekonominių sumetimų. Jis ir pramoniniu būdu buvo išvirtas iš originalių kokybiškų angliškų žaliavų ir metodais, atskleidžiančiais geriausias elio savybes“, – džiaugėsi R. H. Kublickas. (KTU Cheminės technologijos fakulteto Maisto mokslo ir technologijos katedros (CTF MMT) docentas).

Dailios riešutmedžio spalvos alus su tvaria vidutinio dydžio balta puta. Aromatas nėra labai ryškus, jame juntama sudėtinga salyklinė bazė.

Vidutinio kūno alus su ilgu, karčiu poskoniu. Gal čia viskas ir gerai, bet mintys kyla įvairios – tinkamiausia sparnuota frazė šiam alui apibūdinti. Nepatrauklus ir neviliojantis. Ir toli gražu nėra „paslaptingo skonio ir ypatingo kartumo“. Nei jis ypatingas, nei paslaptingas. Nesekasi lagerių artojams elius kepti, nesekasi.

Ir dar paburnosiu – jei jau pasirinkote originalų butelį su atsukamu kamšteliu, galėjote tai pažymėti. Bent dviem lenktomis rodiklytėmis. Dabar visai nesmagu, kai atidarytuvu nukeli kamštelį ir tik tada pamatai, kad jis nusukamas rankomis. Jausmas, tartum cepelinus šaukštu valgytum.

Tauro bravoro rinktinis.

Istorijos įkvėptas, ilgametės patirties ištobulintas, aludarių atrinktas lietuviškas alus. Nuo 1860.

Kas čia per marketinginis žingsnis? Bandymas pakartoti „Švyturio“ J.W.Reincke alaus sėkmę? (Šis alus Nielsen agentūros duomenimis yra geriausias lietuviškas product-launch’as 2014m.; 2-oje vietoje „Balta pinta“). Ponai, jūs nepastebėjote esminio momento – „Švyturys“ savo alų kūrė bravoro įkūrėjo ir paties bravoro jubiliejaus paminėjimui. Bravoro, kuris tebeverda alų ir pagal rinkos tyrimų duomenis tai daro sėkmingiau, nei jūs.

Kokia proga tokį alų išvirėte jūs? Kaip in memoria baigiančiam sugriūti vaiduokliui, kuris artimiausiu metu iš istorinio bravoro taps gyvenamųjų namų kvartalu su komercinės paskirties patalpomis? Ar jūs patys suvokiate situacijos tragikomiškumą?

O ir pats alus yra toks pats nykus, kaip ir jo idėja: be aromato, be putos, nuobodžiu skoniu. Užtat išdidaus pintos dydžio. Gal „tikri vyrai“, į kuriuos sukamas Tauro prekės ženklas, ir supras. Aš nesupratau.

Manote, kad tai blogiausia, ką teko ragauti? Tikrai ne. Ištrauksiu dar vieną pasakaitę iš rūsio. Ponios ir ponai:

Taruškų kvietinis.

pingvi.com nuotrauka

Ne, jis nekvepia ant etiketės deklaruojamais vaisiais ir gvazdikėliais. Jis kvepia paplėkusiais pelais ir senais padvisusiais šiaudais. Skonis saldžiai glitus su kaimietiško „molinio alaus“ ekspresija.

Gurkšnis sunkiai nuslysta gomuriu. Ir iš viso šio gaminio vertingiausa dalis yra butelis, kurį išplovus galima naudoti namudiniais tikslais. Norite sužinoti ką aš galvoju apie šį alų – paspauskite šią nuorodą.

Jūs galvojate, kad tuo ir baigsiu blogas naujienas? Ne. Turiu dar vieną, kuri jums nepatiks.

Galim susiriesdami keikti nuobodų ir šablonišką alų, kuris kiekvieno sezono pradžioje, pakeitus etiketę, pristatomas kaip naujiena ir tikėti, kad išprusę pirkėjai balsuos savo piniginėmis, ko pasekoje privers gamintojus pasikeisti. Deja, taip nebus. Nes tik mes patys manome, kad renkamės alų ir bendraudami sakome, kad vieniems patinka vieno gamintojo alus, kitiems – kito.

Deja, ką gersime renkamės ne mes, o mums parenka gamintojas (su visa pardavėjų ir marketingnstų komanda). Šią informaciją gavau iš Nielsen tyrimų agentūros, kurie analizavo statistinio lietuviško pirkėjo veiksmus ir išvedė produkto sėkmės formulę. Ne alaus kokybė ar originalumas lemia pardavimų sėkmę, o tikslinės reklaminės – pardavimų skatinimo priemonės, preciziškai suplanuotos ir skirtos tam tikrai tikslinei auditorijai. Ir tai ne mano išmislas – taip teigia faktai ir skaičiai. Žinot ką tai reiškia? Ogi faktą, kad main-stream’as lentynose nesikeis. Jis bus toks pats – kuo pigiau pagaminamas, iš įprastų potyrių ribų neišlipantis ir iki kaulų smegenų nusibodęs. Konkurencija vyks reklaminėse formose ir lentynų etiketės „ATPIGO!“.

Štai tokios šio sezono naujienos (ir nelabai). Šabloniškos, kaip interneto portalų antraštės. O alus… alus primena seną anekdotą:

Sena močiutė turguje perka žuvį:

-Sūneli, o šita žuvis šviežia?
-Močiute, ji dar gyva!
-Tai ir aš dar gyva…

Gana žymus apie alų rašantis žurnalas „Draft“, save pristatantis kaip „taps into the freshest flavors, unique experiences and emerging trends in beer, plus food, travel and leisure for a 360-degree view of the modern drinker’s lifestyle“ publikavo apžvalgą, kurios pagrindinė mintis yra „doleris stiprus – euras pigus, varom gerti alaus į Europą!“.

Šiame straipsnyje yra dvi įdomios naujienos. Viena – gera: tarp tokių šalių kaip Belgija ar Čekija paminėta ir Lietuva.

Bloga žinia yra tai, kad atvykstantiems čia alaus turistams rekomendacijos yra, švelniai tariant, skystokos:

Lithuania. For the bucket list: One beer family that has yet to make waves internationally — but it seems inevitable, right? — are kaimiškas alus, Lithuania’s homebrewed village beers. What they might lack in consistency they make up for in terroir — often using, so the story goes, local grains and yeast borrowed from the neighbors. One place to try them is Kaimiško Alaus Baras Šnekutis, a rustic cottage-like pub just outside Vilnius. Half-liters from local micros go for €2 each. I can’t vouch for any of it, but it sounds fascinating.

Galima teoriškai manyti, kad autorius yra neišprusęs ir mažai ką žino. Tačiau kita vertus – o ką mes (lietuviai) darome, kad apie mus žinotų pasaulis?

Taip, mes turime kuo didžiuotis ir tikrai negėda atvykėliams pasiūlyti lietuviško alaus, kurio pasiūla ir kokybinis progresas žengia septynmyliais žingsniais. Tačiau mes galime būti (tik) patys sau faini ir (toliau) lindėti „lithu-fucking-where?“ užkampyje pasaulio turistų akyse.

Na, Lietuvos crafteriai, drafteriai ir dūsautojai dėl besitraukiančios alaus rinkos – o ką padarėte, kad gandas apie lietuvišką alų pasklistų po pasaulį?  Ką ta linkme veikia gildijos, mados, ministerijos ir ar nepraleidome progos už tų pačių EU fondų lėšas pasireklamuoti plačiau, nei baro „Guolis“ aplinkinių kaimų ribų?

Nezyziu ir nepriekaištauju. Bet signalas vertas dėmesio. Gal pagalvokite apie tai?

Aš įtariau. Niekas tuo dabar nepatikės, bet aš turėjau įtarimą, kad jis ketina kurti komercinį bravorą!

Visada tylus, santūrus, dažniau klausantis, nei pats kalbantis Linas (pasirodo kartu su) Gediminu apie tai dabar pranešė oficialiai – jie surėmė pečius ir įkūrė „Sakiškių alaus“ bravorą.

Linas ir Gediminas visiems žinomi namų aludarių tarpe, abu panirę į namų aludarystę įgyvendino dažno namų aludario svajonę įkurti savo alaus daryklą. Tegul ir nedidelę, tegul dar nežymią, bet – savą, nepriklausomą. Mano galva tokią, kuri atitinka visus craft’o apibūdinimus. Tiesa, ir jie patys užsimena, kad būsimasis alus bus įdomus:

Savo alumi mes norime stebinti. Mes imame vartotoją už rankos ir vedame jam dar nežinomais keliais. Mes tikime, kad alus nebūtinai privalo būti gelsvas gazuotas neįkyrus gėrimas. Mūsų alūs pilni aromato ir išraiškos, jų reikia įsiklausyti, jie nori būti suprasti. Pasirinkdami mus Jūs pasirenkate atrasti. 

Šaunuoliai, vyrai! Aš nuoširdžiai džiaugiuosi šia jūsų iniciatyva ir linkiu gerų rezultatų bei ilgalaikės komercinės sėkmės! Kuo daugiau Lietuvoje bus tokių kaip jūs, tuo daugiau įdomaus alaus galėsime paragauti tokie kaip aš.

Kagi, belieka laukti pasirodant naujojo alaus ir pranešimų, kur šio alaus galima paragauti. Tikiuosi, kad naujieji komerciniai aludariai nepamirš apie tai pranešti  ir mums, šio kuklaus internetinio žurnalo apie alų, kūrėjams

O kol kas nekantriai lauksime ir seksime naujienas šio bravoro internetinėje svetainėje: www.sakiskiualus.lt

Panašu, kad karštoji vasara jau prabėgo. Kartu su ja ir didieji alaus pardavimai, kai alus buvo tiesiog graibstomas ir lentynų.

Kas įvyko nauja Lietuvos alaus rinkoje per pastarąsias šešias savaites?

„Vilkmergės alus“ oficialiai paskelbė, kad tendencingai orientuosis į premium alaus segmentą.

Kardinaliai pakeistas alaus gamybos procesas: atgaivintos 18 a. aludarystės tradicijos, visas alus fermentuojamas su aukštutinio rūgimo mielėmis. Didžiulis dėmesys sutelktas į kokybę, pasikeitė pozicionavimas rinkoje.

„Būti super premium alaus versle kainuoja, bet mes tikime, kad ateitis yra šiame segmente. Nors kol kas pelno neuždirbame, manome, kad sprendimas keisti kryptį pasiteisino“, – sako Ramūnas Blazarėnas, „Vilkmergės alaus“ direktorius. Anot jo, ekonominės klasės alaus gamyba jau buvo tapusi „darbu dėl darbo“, nors pagaminamas produkcijos kiekis būdavo didelis, vietoj pelno – nuostolis. Daugiau: straipsnis vz.lt

Beje, „Vilkmergės alus“ šiemet planuoja parduoti maždaug 0,5 mln. litrų alaus – tiek, kiek ir pernai.

„Vasara vėlavo, Lietuvos alaus rinka traukiasi, tad jei pavyks išlaikyti tą patį lygį, kaip pernai, bus neblogai“, –  teigia „Vilkmergės alaus“ direktorius Ramūnas Blazarėnas.

Pernai įmonė pasiekė 1,22 mln. litų apyvartą, patyrė 64,484 tūkst. litų nuostolių – 10 kart mažiau negu 2012 metais.

Tiesa, pardavimų metodai yra, švelniai tariant, keisti. „Ar jau ragavote? Mes pagaminome, bet parduotuvėse nerasite“. Tai kaip paragauti, jei nerasime? Įdomi strategija – mes paslėpsim, o jūs būkit gudrūs ir atraskit kur.

Iliustracija iš pranešimo FB:

Taros užstato planai toliau juda į priekį. Deja, aiškėja ir šio plano užmačios. Kadaise kaip vyriausybės pristatyta idėja dabar skaidrėja ir matomi tikrieji iniciatoriai.

Naujai įkurta viešoji įstaiga „Užstato sistemos administratorius“ Lietuvoje diegs vienkartinės plastiko, stiklo taros ir metalinių skardinių užstato sistemą. Skaičiuojama, kad šio projekto įgyvendinimui prireiks ne vienos dešimties milijonų litų investicijų. Įsteigtos VšĮ „Užstato sistemos administratorius“ (USA) steigėjai – Lietuvos aludarių gildija, Lietuvos prekybos įmonių asociacija ir Lietuvos natūralaus mineralinio vandens gamintojų asociacija. Va taip va. Plačiau: vz.lt

Ir kai reikalai juda Lietuvoje – Briuselyje jie stringa. Mažųjų aludarių skundas Europos komisijai tebeklaidžioja biurokratiniuose labirintuose.

Dar 2012 m. Mažų alaus daryklų asociacija (MADA) pateikė skundą EK dėl alaus ir kai kurių kitų alkoholinių gėrimų prekybos suvaržymų, kuriuos 2013 m. įvedė Lietuva, – draudimo prekiauti stipresniu nei 7,5% alumi ir sidru, draudimo naudoti didesnę nei 1 l tarą. Aludarių nuomone, tokie ribojimai prieštarauja ES teisei. Tas pačias Alkoholio kontrolės įstatymo pataisas yra apskundusi „Selita“ ir Ko. Nors laiko praėjo nemažai, galutinio sprendimo šiuo klausimu EK vis dar nėra priėmusi. Plačiau: http://vz.lt/

Naujienos apie Utenos alaus daryklą.  Nors alaus išgeriama vis mažiau, tačiau šios daryklos gamybos apimtys didėja.

Lietuvoje alaus kasmet išgeriama vis mažiau, tačiau didžiausia Baltijos šalyse alaus gamintoja – Utenos alaus darykla – didina gamybos apsukas. Modernios technologijos pavertė ją alaus milžinės „Carlsberg“ tarptautinių prekių ženklų gamybos centru Baltijos ir Skandinavijos regione. 

Sunku pasakyti, kiek tai susiję su žiniomis apie „Aldaris“ bravoro Latvijoje, kuris priklauso tai pačiai grupei, uždarymą. Gal tiesiog išdalino gamybos apimtis? Visas straipsnis apie Utenos daryklą yra čia.

Ir pabaigai – geros naujienos apie sidro rinką. Lietuvos obuolių augintojais domisi ne tik pačių obuolių pardavėjai, bet ir perdirbėjai, sidro entuziastai.

Tačiau ne tik didiesiems prekybininkams rūpi šiųmetis obuolių derlius. Pasak sodininkystės bendrovės „Naradava“ direktoriaus Aloyzo Grygalio, jau keletą pastarųjų metų teko sulaukti vieno kito sidro gamintojo.

Šiemet jie irgi dairosi, kas ir kiek augina sidrui tinkamų veislių obelų. Gal po truputį reikalai pajudės iš mirties taško ir ilgainiui galėsime paragauti sidro, pagaminto iš lietuviškų obuolių?

Apie tai – lrytas.lt.

Ir kad nebūtų taip nuobodu – anekdotas apie alų:

Klaustrofobija – tai uždarų patalpų baimė. Pavyzdžiui: einu į barą gerti alaus ir bijau, kad jis bus uždarytas.

Tik ūkininkai derlių skaičiuoja rudenį. Aludariai rinkos pokyčius ir praėjusių metų rezultatus vertina pavasarį. Kas pasikeitė po garsaus PET taros ribojimų, dar vadinto „bambalių mūšiu“ praėjusiais metais?

Alaus daryklos viena po kitos skelbia praėjusių metų rezultatus. Apibendrinant, situacija po praėjusių metų: didžioji rinkos dalis priklauso trim darykloms, nukentėjo mažieji aludariai, auga „premium“ alaus segmento pardavimai.

Trys ketvirtadaliai alaus rinkos dabar priklauso trim didžiosioms alaus darykloms: „Švyturys-Utenos alus“, „Kalnapilis – Tauras“ ir „Volfas Engelman“.

Alaus rinka praėjusiais metais susitraukė 6,6%, tačiau šios trys daryklos savo pardavimus sugebėjo padidinti.  Didžiausią augimą parodė „Švyturys – Utenos alus“. Jų pardavimai, lyginant su užpraeitais metais, didėjo ~6%, rinkos dalis ūgtelėjo iki 40,7%, o apyvarta ūgtelėjo 9% ir sudarė beveik 470 000 000 Lt.

Ūgtelėjo ir „Kalnapilio – tauro“ rezultatai, nežymiai, bet ūgtelėjo ir besiskundžiantys alaus rinka „Volfas – Engelman“.

Įdomu tai, kad didžiausias augimas vyko „premium“ alaus kategorijoje. Alaus daryklos sparčiai didino savo prekių ženklų – flagmanų pardavimus, kurie dabar alaus rinkoje užima daugiau, kaip 25%.

Krito pigiausio alaus pardavimai, ypač to, kuris pagal užsakymą gaminamas ir įvardinamas kaip prekybos tinklo prekinis ženklas. Lietuvoje vyrauja nuostata, kad šis alus yra prastas ir jį gerti yra nemadinga, o kartais ir gėdinga.

Prastai praėjusiais metais sekėsi „Gubernijai“ – jų pardavimo pajamos praėjusiais metais mažėjo veik dešimtadaliu, o finansinis metų rezultatas buvo neigiamas – nuostolis siekia 1,3 mln. litų prieš mokesčius.

Nors tikslių duomenų nėra, tačiau žinoma, kad mažėjo ir mažųjų alaus daryklų pardavimai. Tai gana dėsninga – jeigu besitraukiančioje rinkoje yra ženklus „premium“ segmento augimas, tuomet mažiesiems lieka tik du keliai – arba mikliai persitvarkyti į aukštesnės kokybės alaus gamybą arba toliau skaičiuoti nuostolius.

Statistikos departamento duomenimis, pernai iš alkoholinių gėrimų ir tabako gaminių daugiausia – 3,9% – pabrango alus. Beje, apžvalgininkai teigia, kad po ilgo žiemos sąstingio alaus kainos kyla ir dabar. Panašu, kad šylant orams akcijų karai aprims, o aludariai toliau plušės, siekdami atsikovoti savo rinkos dalį ir pakeisti status quo. Nors politiniai aludarių karai aprimo ir baigėsi rinkos perdalinimas politikų rankomis, tačiau visai nepanašu, kad kovos rinkose baigėsi. Šie metai žada būti įdomūs. Kokie jie bus – pamatysime po metų.

Alaus rinka kaip niekada kupina paradoksų. Štai parduotuvių lentynose jau ne pirmą savaitę vyksta alaus kainų karai. Tiesa, ne viso – tik lietuviško, kurį gamina didžiosios alaus daryklos. Kai žiniasklaida pasidomi šio karo priežastimi – šių daryklų direktoriai pasakoja neįtikėtinas istorijas, siekdami paslėpti savo, kaip alaus verslininkų, neįgalumą.

O istorijos vertos ne vieno alaus bokalo už originalumą. Antai mažėjančių alaus pardavimų priežastis jie vieningai paaiškina kaip besitraukiančios rinkos ir mažėjančios populiacijos pasekmes. Kainų karais isteriškai siekiama padidinti smukusius pardavimus, net ir pelno sąskaita. Dar pasakojama apie tai, kad metas peržiūrėti kokybę ir paklausti ko nori vartotojas.

Klausinėk neklausinėjęs, tačiau jeigu per metus sugebama išstenėti vos vieną naują pusėtino alaus rūšį o vienintelis pardavimų didinimas yra numušant kainą senai verdamam nuobodžiam ir beveidžiam alui – rezultatas liks tas pats. Ir tada, kaip teigia vienos daryklos generalinis, belieka dūsauti, neva alus, kaip gėrimo kategorija, yra pasenusi prekė (!!!). Belieka atsidusti, kad viskas pas mus blogai: pirkėjai vietoj alaus renkasi vyną, seimo nariai „dusina“ alaus gamintojus, alus kaip gėrimas nebemadingas ir reiktų gaminti alkoholinius limonadus.

Tik, va, alaus importuotojai, kažkodėl mažėjančia rinka nesiskundžia. Jie veža vis daugiau ir įvairesnio alaus, jiems nereikia kovoti kainomis ir dūsauti, kad kategorija paseno. Ar gi ne paradoksas?

Bežiūrint dokumentinį serialą apie vieną JAV bravorą išgirdau tokią vadovo frazę „mūsų didieji gamintojai yra nelankstūs, todėl pokyčiai nėra dažni, per metus rinkai jie pasiūlo vos 8-9 naujas alaus rūšis…“ 8-9!!! Ir tai vadinama konservatyviu nelankstumu! Kiek didieji alaus gamintojai pasiūlo naujo alaus rūšių per metus? Naujų etikečių, arba citrinos skonio priedų neskaičiuokim – tai nėra naujos alaus rūšys, tai tik senų rūšių tvirkinimas.

Ir tokių daryklų vadovai pasakoja apie alų, kaip senstančią prekę? Man kyla kitas klausimas – kokie trumparegiai tokius lamerius stato prie įmonių vairo? Va čia yra tikrasis paradoksas. O visa kita, įskaitant kainų karus ir sumažėjusius pelnus, tėra šio paradokso pasekmės.

Keistenybių netrūksta ir importuojamo alaus lentynose.

Yra suprantamo alaus. Pavyzdžiui pigus ir prastas alus. Jis todėl yra toks – pigus, nes prastas. Skirtas tiems, kas nori rezultato už nebrangiai. Tiems, kam svarbesnis alaus skonis ir procesas yra brangesnio alaus. Jis brangesnis, todėl, kad kokybiškesnis. Yra net gana brangaus alaus gurmanams. Tiems, kurie mėgaujasi ne alkoholio poveikiu, o alaus spalva, aromatu ir skonio bei poskonio niuansais. Tiems, kuriems vietoj 5 butelių užtenka vieno, bet gero. Čia viskas aišku. Tačiau keista, kai nepigus alus yra nekoks. Tada imu stebėtis kodėl, o tiksliau – kam (kalbant apie segmentą) importuojamas toks alus?

Štai ne taip senai lentynose pasirodęs „AC/DC“ vardo alus, kurio pavadinimas tapatinamas su kadaise gyvavusios legendinės roko grupės pavadinimu.

Neretai garsenybės, nutraukę savo aktyvią veiklą, imasi gėrimų gamybos. Štai vieni perka vynuogynus ir savo vardo šlovės dėka parduoda savo vyninėse gaminamą vyną. Kiti gamina alų. Tad kaip ir nieko ypatingo. Kaip ir pats alus, kuris yra tipiškas vokiškas lageris – nei prastas, nei kažkuo ypatingas ar įdomus. Tačiau kas yra šio alaus pirkėjas Lietuvoje? Kam jis skirtas? Grupės fanams? Ar tikrai jų čia yra tiek daug? Jau išaugo nauja karta, kuri geria alų, bet nesiklauso šios grupės įrašų. O jų tėvai šios grupės įrašų klausosi tik atsitiktinai išgirdę per kokią snobišką radijo stotį. Ir plakatų su grupės pavadinimu jie jau senai nekabina ant kambario sienų. Tad ar jie pirks šį alų? Gal. Nes vargu bau jaunoji karta mokės 5Lt už skardinę, papuoštą žaibu.

Kita keistenybė yra „Bud“ alus mūsų šalies parduotuvėse. Apie „bud“ alaus skonį ir kokybę yra ne vienas pasakojimas. Ir šio alaus įvaizdžio negelbsti net išdidus užrašas ant etiketės „King of beer“. Net memai yra kuriami apie šį alų:

Jis neturi nei aromato, nei skonio, o spalva primena tą, kuri būna kai išgėrus gero alaus jį gražini iš organizmo lauk. Tad kas yra tas pirkėjas, kuris už šio gėrimo (nesiverčia liežuvis vadinti jo alumi) 0,33L butelaitį moka 3,5Lt? Vienintelis man į galvą ateinantis vaizdas pirkėjo, kuris perka šį alų yra toks: štai vidutinio amžiaus vyras, manantis, esas labai stilingas ir populiarus, pabudęs po audringo vakarėlio lovoje su kelerių dienų barzdele, batais be kojinių, švarkeliu ant baltos maikės ir lankeliu plaukuose staiga prisimena, kad jis vakar buvo pakviestas pas kažką į svečius „pabūti gamtoje, pasigrilinti, išgerti alaus ir pabendrauti“. Alaus toks, braškes putojančiame vyne mirkantis, glamūriukas negeria ir nieko jame nenusimano. Tačiau raktikauliu jaučia, kad savo įvaizdžio susigadinti negali, todėl privalo būti originalus. Ką atsinešti į svečius?

Štai tokio tipo pirkėjas, su tamsiais akiniais nuo saulės (nes iš po vakar dar bijo žmonių) keliauja į prekybos centrą, pamato „Bud“ alų ir kažkur kažką prisiminęs intuityviai čiumpa šio alaus pakuotę. Nes negi pirksi „mėtrą ėkstros„. Dar pirštais užbadys. Va ir perka „Bud“, nes dar ir kaina nevarguoliška. Nepasišiukšlins. Kitokių pirkėjų aš neįsivaizduoju.

Bet ką daryt, jeigu teks svečiuotis su užsieniečiu, dar gal net alaus mėgėju, ir norisi jam įtikti?

Pirkite jam pavaišinti „Samuel Adams Boston lager“.

Kodėl būtent šį alų, ir kuo jis ypatingas jau rašė beergeek’ai. Alus įdomus, netradicinis, dailios spalvos ir malonaus skonio. Jo norėsis dar. Ir dar. Ir svečiui pasiūlyti bus negėda. Nes patiks ir jam. Net jei jis nėra lagerių mėgėjas. Tiesa, už buteliuką teks pakloti 6Lt. Tačiau nesigailėsite – kad ir nedažnai, tačiau verta nusipirkti šio alaus. Jis kitoks, nenusibodęs, turintis savo charakterį ir savo veidą.

Ir paskutinis paradoksas – nepasterizuoto alaus mėgėjams. Ar žinote, kad net ir nevartoję svaiginančių gėrimų iškvepiamame ore galite turėti alkoholio garų? Liaudiškai tariant – net ir negėrus galite „pripūsti“ į matuoklį? Taip nutiko vienam vyrukui ir paaiškėjo, kad dėl to kaltos alaus mielės. Kas kaip ir kodėl galite pasiskaityti čia (anglų kalba). Istorija verta „Dr. House“ serijos.