Mūsų gyvenimas keičiasi. Keičiasi kiekvienais metais, tik mes to nepastebime.

Mes stipriai laisvėjame. Įgauname vis naujos drąsos. Tiesa, turime tokią savybę dejuoti „kaip viskas blogai“, tačiau vertinant objektyviai mes gyvename vis geriau ir geriau.

Antai svetainė (o gal tai portalas?) nuolaidumenuo.lt patalpino straipsnį nekaltu pavadinimu „Gerti alų – sveika!„.

Aš dar praėjusių metų pabaigoje isteriškai pergyvenau, kad neberašysiu blog’o apie alų, nes bijau, kad valstybinės institucijos mane „paturės“. O čia – parašo straipsnį. Ir – nieko.

Manot, pavydžiu ir piktdžiugiškai laukiu, kada juos nubaus? Neatspėjot.

Aš tyliai džiaugiuosi. Džiaugiuosi liberalėjančia Lietuva, sveiko proto apraiškomis ir viltimi. Viltimi, kad išauš ta diena, kai mes imsime skirti kontrabandininkus ir pilstukinikus nuo sveiko požiūrio į tradicijas ir protingus faktus. Ta diena, kai naminiai aludariai nebus pogrindiniai partizanai ir galės pasidalinti savo triūso rezultatais su kitais alaus mėgėjais, nelaužydami dabartinių įstatymų. Įstatymų, kurie vienodi nepriklausomai nuo to, ar per kartą verdi alaus dešimt hektolitrų ar vos dvidešimt litrų.

Nerandu tik vieno atsakymo – kaip įtikinti valdžios atstovus, kad naminė aludarystė nėra tautos girdymo apraiška, o tradicijų tęstinumas, kurio pasekmė yra bendravimo būdas, bet ne priemonė prisigerti.

Ne viską dera mauti ant vieno kurpaliaus. Ir ne visada draudimai yra visų problemų sprendimas.

Bet aš turiu vilties. Tu manai taip pat? Gal burkimės? Kartu eikime, aiškinkime, rodykime, pasakokime. Nesinori tikėti, kad viską Lietuvoje galima pasiekti tik už pinigus. Gal galime išsikovoti daugiau laisvės ir teisių mums, mažiesiems namų aludariams?

Kaip manai?

Kaip žinia, nuo sausio 1-os dienos Lietuvos Respublikos Alkoholio kontrolės įstatymo 18-to straipsnio 4-os dalies 4 ir 5 punktai, sakantys štai ką:

( Lietuvos Respublikoje draudžiama parduoti:)
4) alų, sidrą, alaus mišinius su nealkoholiniais gėrimais, alkoholinius kokteilius, išpilstytus į didesnę negu vieno litro tarą, mažmeninės prekybos vietose;
5) alų, sidrą, alaus mišinius su nealkoholiniais gėrimais, alkoholinius kokteilius, kurių tūrinė etilo alkoholio koncentracija yra didesnė kaip 7,5 procento.

Kuo daugiau galvoju apie šį įstatymą, tuo man jis šlykštesnis atrodo. Ar jis nors bent nago juodymą sumažins alkoholizmą? Labai, labai tuo abejoju. Tai kodėl toks įstatymas iš viso atsirado? Paskaičius dažnus Lietuvos mažųjų aludarių asociacijos vadovės Linos Šileikienės interviu tampa aišku, kad šis įstatymas iš esmės yra nukreiptas prieš tam tikrą gamintojų grupę pramonės šakoje, kurioje konkurencija paskutiniu gerokai suintensyvėjo. Todėl yra tam tikra tikimybė, kad įstatymą prastūmė konkuruojanti gamintojų grupė. Spėčiau, kad tuo taip pat galėjo būti suinteresuoti ir „pakaitalų“ gamintojai ar importuotojai. Manau, kad netrukus sužinosime, kam buvo naudingas šis įstatymas, o kam jis pakenkė.

Įstatymas, beje, pažeidžia ES teisę.

O kol kas Lietuvos Respublika jums sako „Į sveikatą!“. Trapistų alaus, deja, pasiūlyti negalime, bet užtat sočiai turime kitų puikių gėrimų.