Nuo šių metų pradžios Vilkmergės alus socialiniuose tinkluose savo gerbėjams būrė intrigą: vyriausiasis aludaris Ramūnas pagal visas šiuolaikines tradicijas pradėjo fotografuotis ir kelti nuotraukas apie kelionę į Vokietiją. Pradžiugino, kad išvažiavo, vėliau – kad atvažiavo, po to – kai bare prie bokalo pasėdėjo ir dar kai sužinojo apie naują salyklą. Vėliau atskleidė kortas „gaminsime Altbier“ stiliaus alų ir po kelių selfių aprimo.

Kovo 3d. FB pasirodė naujojo alaus butelio nuotrauka ir skelbimas: „Senovinis“ alus jau buteliuose! Super. Kai radau lentynose – nusipirkau butelaitį paragavimui. Smalsu pasidarė – ką jau čia taip iškilmingai virė, kad net iki Vokietijos teko važiuoti žinių pasisemti.

„Altbier“ yra viena iš senųjų Vokietijos alaus rūšių. „Alt“ vokiečių kalboje reiškia „senas“, ir iki lagerio išpopuliarėjimo „Altbier“ Düsseldorf’o, iš kur ir kilęs šis alus, apylinkėse buvo vadinamas tiesiog „bier“.  Dabar jis neretai vadinamas Düsseldorf Alt. Visumoje tai buvo regioninis alus, savo su savo išskirtinėmis savybėmis: alaus gamyboje naudojami 5 skirtingi salyklai, išraiškinga vario spalva ir salykliškai – karamelinis saldus skonis, harmoningai sumišęs su tauriųjų apynių kartumu. Šį alų rekomenduojama derinti su kiaulienos kepsniais, mėsos troškiniais, čili troškiniu ar keptomis dešrelėmis. Tiek jei trumpai. Kam įdomu detaliau – rekomenduoju net 144 puslapių knygą apie šį alų „Altbier: History, Brewing Techniques, Recipes“.

Ragauju Vilkmergės Alt’o rezultatą:

Kadangi alus nėra, švelniai tariant, populiaraus stiliaus – kartu papasakosiu apie reikalavimus šiam stiliui vertinant.

Aromatas:  Subtiliai salyklinis, kartais grūdinis aromatas. Apynių aromatas – nuo nedidelio iki jokio. Be diacetilo.

Taip ir yra. Tik pats aromatas labai blyškus. Salyklai dar juntami, apynių visai ne. 4/10

Išvaizda: Nuo šviesaus vario iki šviesiai rudos spalvos; dėka prailginto šalto brandinimo būna labai skaidrus. Nedidelė ar vidutiniška, balkšva ar balta puta su geru patvarumu.

Tobulai skaidrus, nedidelė tvari puta, tamsoko vario spalva. Nėra idealu, bet be didelių priekaištų. 9/10

Skonis: Pakankamai kartus bet subalansuotas sklandaus ir kartais saldaus salyklo charakterio, kuris gali turėti turtingą, biskvitinį ir/arba lengvai karamelinį skonį. Sausa pabaiga dažnai su išliekančiu kartumu. 

O čia jau prašauta. Tiek skonyje, tiek poskonyje apynių kartumo nerasta. Visumoje protu suvoki, kad jie čia yra ir be jų viskas būtų kitaip, tačiau salyklinis saldumas įkyrus iki paskutinių poskonio natų. Silpnai. 5/10

Bendras pojūtis: Tirštumas – nuo vidutiniškai mažo iki vidutiniško. Vidutiniškos ar vidutiniškai didelės karbonizacijos.

Jeigu su alaus kūnu viskas neblogai, tai su karbonizacija nepataikyta. Jos, praktiškai, nėra. Tai matosi ir nuotraukoje: karbonizacija itin žema ir susidarius putai jos nebelieka. Matomai iš čia ir perteklinio saldumo efektas. Būtų didesnė karbonizacija, alus atrodytų sausesnis, nebūtų toks įkyriai saldus. 15/20.

Viso: 33 iš 50 galimų. Pridėsiu po balą už originalumą ir turtingą salyklų kiekį: tebūnie 35.

Alus įdomus. Galėjo būti geriau? Galėjo. Mat man šis alus labiau primena doppelbock’ą o ne altbier’ą. Ar verta ragauti? Verta. Ypač tiems, kas skundžiasi, neva eiliniai populiarieji lageriai jiems pernelyg kartūs. Man norisi sulaukti pakartotinių šio alaus virimų – gal  būt jie turės geresnį salyklo saldumo/apynio kartumo balansą.

Praėjusią savaitę tyliai nuskambėjo keli įvykiai, susiję su alaus gamybos ir prekybos taisyklių pakeitimu. Ketinau parašyti ilgą tekstą apie tai, kas slepiasi po trumpomis žinutėmis apie šiuos pakeitimus. Ilgai ir ramiai dėliojau tekstą galvoje, perdėliojau vėl ir supratau, kad rašyti apie tai beviltiška.

Štai viena priežastis:

„Seimas nustatė, kad alaus, fermentuotų gėrimų, alkoholinių kokteilių grupėms priklausantys alkoholiniai gėrimai, stipresni nei 7,5 proc., turės būti parduodami ne didesnėje kaip 0,5 litro plastikinėje taroje, o silpnesnis alkoholis – iki 1 litro plastikinėje taroje.“ Suprask – alus iki 7,5 proc. stiprumo bus parduodamas 1L talpos PET pakuotėje. Ir įstatymų leidėjų atstovė pasididžiuodama išrėžia „Pagaliau išvysime iš Lietuvos bambalius“. Nei verkt nei juoktis. Kam įdomu – pasiskaitykite šį straipsnį ir dar šį. Išvadas pasidarykite patys.

O kol nedidelio protelio seimo narių galvose pavasariškai dauginasi tarakonai – aš mieliau papasakosiu apie įdomesnius dalykus.

Hibridinis alus.

Visi žinom, kad alus grubiai yra skirstomas į dvi kategorijas – elius ir lagerius, arba  technologiškai – į aukštutinės ir žemutinės fermentacijos alų, pagal parinktas mieles ir jų „darbinius“ reikalavimus. Dar trumpai nežinantiems – eliai fermentuojami šiltesnėje aplinkoje, jų fermentacija gana trumpa ir aktyvi. Lageriai fermentuojami vėsioje aplinkoje ir fermentacija vyksta lėčiau, nuosaikiau.

Tačiau yra dar viena alaus rūšis – hibridinis alus. Alus, kuris dažnai priskiriamas anomalijų kategorijai. Anomalija tai vadinama todėl, kad šios rūšies alus yra nei tipinis elis, nei tipinis lageris. Išskirtinė alaus savybė – fermentacija vyksta ribinėse temperatūrose, kuriose mielės dar gyvuoja, vykdo savo veiklą, tačiau tai nėra klasikinė, rekomenduojama „darbinė“ temperatūra. Kalbant paprasčiau – elis fermentuojamas vėsiai, o lageris – šilčiau, nei derėtų. Taip išgaunamos unikalios alaus savybės, kurios žavi netradicinio, įdomesnio alaus mėgėjus. Štai keli pavyzdžiai:

• Kölsch. Alus, kuris gaminamas naudojant tipiškas lagerio žaliavas (pvz. pilsnerio salyklas), tačiau fermentuojamas elio mielėmis vėsiose temperatūrose. Pasibaigus fermentacijai alaus spalva būna blyški ir ūkanota (drumsta, matinė) todėl alus perpilamas ir „lageriuojamas“ – veik iki mėnesio laikomas +1C…+5C aplinkoje, kurioje jis nuskaidrėja ir susibalansuoja. Taip gaunamas skaidrus, salyklu kvepiantis, tačiau lagerį primenantis alus.
  
• Altbier. Tai dar vienas netipinis alus, kuris priskiriamas hibridiniam gintariniam alui.  „Alt“ reiškia „seną“ virimo stilių (darant viršutinės fermentacijos alų) kuris buvo įprastas iki išpopuliarėjo lageris. Ryškus, salyklinio skonio alus fermentuojamas elio mielėmis pagal visas lagerio metodikas. Dažniausiai šio tipo alus yra sauso, juntamo apynių kartumo alus. Ir nors jis primena lagerį, naudojamos mielės – elio.
• California Common. Tai visiška priešingybė, dar vadinama garų alumi (steam beer). Aukštose (turint omenyje lagerius) temperatūrinėse aplinkose fermentuojamas alus, naudojant lagerio mieles, pavyzdžiui 2112  California Lager. Šios mielės neišsigimsta net ir esant +20C darbinei temperatūrai, kuri net ne visiems eliams fermentuoti yra tinkama kaip darbinė. Aromatingas, sauso ir traškaus skonio alus.

Yra ir kitų netipinio alaus pavyzdžių. Jie kitokie ir tuo yra įdomūs. Namudiniai aludariai neretai renkasi šio alaus rūšis tuomet, kai neturi tinkamų sąlygų gaminti tradicinių rūšių alų. Tai būna kompromisas, pereinant iš lagerių į elių sezoną ar atvirkščiai. Alaus mėgėjui šios rūšys yra puiki galimybė plėsti savo akiratį ir paragauti kitokio, savaip įdomaus ir netradicinio alaus.