Einant pro alaus lentyną viename iš bigfood’ų, žvilgsnis užkliuvo už Affligem blond butelio. Kadangi dar nebuvau šio alaus ragavęs, įsimečiau butelį į vežimėlį. Kainos tiksliai nebeatsimenu, bet atmintis lyg ir atgamina 4,99 Lt už 0,33 butelį. Affligem… Affligem… Vardas girdėtas, bet tik tiek.

Ok, žiūrim ką turim. Alų verda bravoras Opwijke. Kaip suprantu tampa žinomu nuo 1935 metų. 1951 metais Liuksemburge laimi aukso medalį, kad ir ką tai reikštų. Dabar priklauso Heineken’ui, uhu. Ant etiketės Abbey*Abdij Affligem, anno 1074. Affligem Benediktinų vienuolynas, įkurtas 1074 metais. Benediktinai aplamai toks ordinas prie alaus. Weihenstephan bravorą 745 metais irgi benediktinai įkūrė. Trapistai kažkokiu būdu – ne visai tiesiogiai – bet irgi benediktinai. Lietuvoje benediktinų irgi sočiai. Gerai paieškoję turbūt atrastų kokį nors senovinį receptą. Arba licencijuotų pvz Dundulį(Širvėnos bravorą, prašom, nėra už ką) jų vardu virti blondą, dubelį ir dar tripelį. Būtų gražus verslo ir bažnyčios bendradarbiavimo pavyzdys. O, tripeliui ką tik ir vardą sugalvojau – „Deus“. „Duvel“ juk yra, kodėl negalėtų būti „Deus“?

Titulinis paveiksliukas yra Opwijk bravoro vaizdelis iš Google street view. Norėjau įdėti gražų jų blondo etiketės paveiksliuką, bet tokio neradau. Jų internetuose tiesa yra kažkoks paveiksliukų bankas, bet prisijungimui reikia slaptažodžio. Wtf, jie čia rimtai!?

Anyway, Heinekeno ranka Opwijke Affligem vardu verda – koks sutapimas(!) – blondą, dubbelį ir tripelį. Dar verda alų Postel vienuolyno vardu, irgi tokį pat +B+D+T komplektą. Na ir savo Spec-op alų, tą kuris medalį Liuksemburge laimėjo.

Tai jau gal vis tik ragaujam tą Affligem Blond.

Aromatas vaisinis, sakyčiau abrikosų, nežymūs bananai, mielių charakteris aromate nėra labai stiprus. Gražios geltonos spalvos, puta reta, aukšta, greitai nusėda. Skonis nėra turtingas, sakyčiau salyklų bazė visai paprasta, mielių charakteris aiškus, bet nestiprus, poskonis trumpai išliekantis, karbonizacija didesnė nei vidutinė,  šiek tiek kandžiojasi. Belgiški blondai yra mano vieni mėgstamiausių, bet šitas tai turbūt pats paprasčiausias iš mano ragautų. Aromatas 6/10, išvaizda 4/5, skonis 7/10, gomurys 3/5, bendras įspūdis 14/20. Bendras įvertinimas 34/50. Gerti galima, bet tikrai yra geresnių.

Trys paskutinės bravoro sesijos vyko Gabrėluose. Pirmųjų dviejų sesijų metu buvo verdami belgiško abbey stiliaus Gabrėlų Blond ir Gabrėlų Dubbel alūs. Trečiajam virimui sudariau šviesaus lengvai apyniuoto elio receptą. Alų galima priskirti „draugų tvotalo“ kategorijai. Kategorijos skiriamieji bruožai: ~5 ABV%, šviesus, IBU apie 25 vienetus. Įvadinis alus, skirtas pirmą kartą ragaujantiems naminį alų. Tai alus, kurio reikia turėti nuolat, todėl ingredientai turi būti visiškai standartiniai ir pageidautina ne patys brangiausi. Bet tuo pačiu tai turi būti alus, kurį gerčiau ir pats, nes kam tada iš viso alų virti. Alus kol kas fermentuojasi, šiuo metu dar anksti daryti išvadas.

Alus pavadintas obels uokse (ar drevėje?) miegoti įsitaisiusio šikšnosparnio garbei. Na įrašas čia ir baigiasi. Apie Gabrėlų abbey liniją dar rašysiu. O toliau siūlau pažiūrėti fotoreportažą apie trečiąją bravoro sesiją Gabrėluose.

Paruošiamieji darbai. Popierinėje dėžutė geltonu viršumi yra akvariuminiai vandens bendrojo kietumo (gH) ir karbonatinio kietumo (kH) testai. Stiklainėlyje juodu dangčiu yra… Apgailestauju, bet neturiu teisės sakyti kas ten yra.

Salyklas užmaišytas, vyksta salinimas. Tikrinama mentalo temperatūra.

Tyrą šaltinių vandenį savo alui tegul naudoja ŠUA, man geresnis iš Gabrėlų tvenkinio (gH 10, kH 9). Verdant dubelį kH buvo 8. Kodėl padidėjo?

Tekinama misa.

Bravoro bendras vaizdas. Gilumoje ant „Vulkano“ verda misa. Artimajame plane uždengtame puode papildomi 5 litrai misos, kuri papildys pagrindinį puodą, kai nugaruos ten verdančios misos vanduo. Bravorius plauna įrangą, bravoriaus asistentas ruošia pietus.