Žiūrėkite ką radau!

2016 metų pradžioje sėdau aprašyti 2015 metų alaus įvykius, bet dėl įvairiausių priežasčių, aprašymo neužbaigiau. Tačiau vakar nusprendžiau parašyti naują įrašą, skirtą namų aludarių bendradarbiams. Žiūriu – nepaskelbtas įrašas. Perskaičiau ir supratau, kaip toli per tuos keturis metus nuėjo lietuviškojo crafto gamintojai. Atrodo kad ne apie 2015, o 1985 metus rašiau.  Ar sugebėtumėte išvardinti 2019 metų crafto naujienas? Jeigu galite – rašyti čia turėtumėte Jūs, o ne aš.  Beje, aš rimtai. Jeigu turite ką pasakyti apie alų, brūkštelėkite man. El.pašto adresas gytis alusalus lt. (Parašyčiau normaliai, bet spameriai dėžutę per savaitę užkiš taip, kad jūsų laiškas nebetilps.)

Vienžo, skaitykite. Pabaigos nėra, turėjau parašyti apie pramoninį alų, bet neprisiruošiau. Bet atsimenu pagrindinį dalyką, kurį norėjau parašyti. Kadangi savo alaus nebeturėjau, pradėjau ragauti įvairiausią alų. Galiausiai pasirinkau ir savo favoritą, kuriuo tapo Kalnapilio „Original“. Craftą pirkau, bet nedaug, nes lietuviško crafto reikėjo specialiai važiuoti, grįždamas iš darbo skardinės savo prekybcentryje nenusipirksi.

***

Momento struktūra 2015 metais susiklostė taip, kad galėjau skirti mažiau laiko alui, alaus renginiams ir šiam blogui. Bet tai nereiškia, kad aš neragavau alaus, nieko nemačiau ir nieko negirdėjau apie alaus sceną Lietuvoje. Šiame įraše ir aprašysiu tai, ką mačiau, girdėjau ir ragavau.

Ar atsimenate laikus, kai alus turėjo būti „gyvas“, kad būtų laikomas geru? Kurie tai buvo metai – 2010 -ieji? 2015 metais, alus, kad būtų laikomas geru, turėjo būti „craft“. „Craftas“ yra naujasis gyvas. Bent jau taip manė daugelio bravorų rinkodarininkai.  Giliau nebekasiu, tik pasakysiu, kad geriausiai sekėsi „Raudonų plytų alaus dirbtuvėms“.

Crafty Plytos(skaityk Calsberg), buvo pirmasis non-craft bravoras, kuris pajuto naujus vėjus. Jie startavo pirmieji ir toli atsiplėšė nuo kitų savo luomo kolegų. Jų fone kitų non-craft bravorų „craftas“ atrodo blankiai. „Plytos“ net sulaukė savų plagijuotojų, kurių epic fail’as yra labiausiai apgailėtinas 2015 metų alaus įvykis.

Atskiro paminėjimo vertas Plytų 2015 metais pristatytas „Uosto naujokas“. Alaus atsiradimo istorija žinoma ir jos čia nekartosiu. Šį alų ragavau kelis kartus skirtingose vietose ir jis visada buvo puikus.  Rekomenduoju ir jums.

Dundulis 2015 metais tęsė savo dominavimą tarp tikrųjų craft aludarių. Beveik kiekvieną praėjusių metų mėnesį bravoras pristatė po naują alų. Ne visus ragavau, bet iš ragautų atskirai paminėčiau „Kurko ruginį elį“. Patiko ir „Cyrulis Pils“.

Jeigu turiu galimybę rinktis, renkuosi barą, kuris turi „Dundulio“ alaus. Esu girdėjęs, kad ne visuose baruose deramai rūpinasi ten pateikiamos Dundulio produkcijos kokybe. Bet aš visada gaudavau kokybišką, nesugedusį alų tiek „iš krano“, tiek ir buteliuose. Ačiū Dunduliui už jų alų ir skelbiu jį geriausiu 2015 metų Lietuvos bravoru.

2015 metų naujoku, be mažiausios abejonės, skelbiu „Sakiškių alų“.  Jeigu teisingai suskaičiavau, nuo starto gegužės mėnesį jie išleido 9 alaus rūšis. Jeigu tik turiu galimybę, stengiuosi paragauti kiekvieną naują jų alų.

Dar paminėčiau dvi IPAs – „Klausučių IPA“ bei „Green monster“ – ir tai būtų visas Lietuvos tikrasis craftas 2015 metų pabaigai.

Žinau, kad 2016 metais mes tikrai išgirsime apie dar bent du kraftinius bravorus. Kauniečiai, kiek skaičiau, jau išvirė savo pirmąjį alų, o tarp Vilniaus ir Trakų esantis brewpub’as žadėjo irgi pasirodyti. Mane labai džiugina antrojo planai „pilti ir į stiklą“ bei atsakymas į klausimą apie kainodarą:“sakykim taip – krikščioniška“. Tikiuosi nepražiopsoti abiejų debiutų.

2015 metų kovo mėnesį dirbtuvių, kuriose virdavau savo alų, pastatą NT vystytojai perdirbo į naują ofisinį building’ą. Savo alaus gamyba nutrūko ir nuo vasaros pradžios turėjau pereiti prie išskirtinai pirktinio alaus.

Kaip jūs visi gerai žinote, savo metu Te Ririno waka vadas Potoru kartu su savo pusbroliu Aotea waka vadu Turi keliavo per Moananui a Kiwa. Jau buvo nukeliavę toli į pietus, iki pat Rangi-tahua. Nuplaukti taip toli jie galėjo tik vadovaudamiesi Kupe pasakojimais. Kupe kaip ir Potoru su Turi, buvo kilęs iš Hawaiki salos, kuri, kaip žinia, yra ir visos žmonijos lopšys. Muturangi, pavydėdamas Kupe žvejybos laimikio, paleido savo užaugintą aštuonkojį toje vietoje, kur žvejodavo Kupe. Aštuonkojis surydavo visas žuvis ir Kupe šeima badavo. Kupe nieko neliko, tik nudobti aštuonkojį.  Ir jis, kartu su Ngake plaukdami waka Tāwhirirangi, persekiojo aštuonkojį iki pat Raukawakawa, kur galiausiai jį ir nudobė. Taigi, Kupe buvo pirmasis, kuris iš Hawaiki nuplaukė į salą, kurią europiečiai pavadino Naująja Zelandija.

Taigi, kaip pamenate, Potoru ir Turi jau buvo nukeliavę iki pat Rangi-tahua. Jie jau buvo pakeliui į Aotearoa, kai susiginčijo, kuris iš jų teisingai atsimena Kupe nupasakotą kelią. Turi nuplaukė viena kryptimi ir saugiai pasiekė pietinį Taranakį. Potoru, tuo tarpu, plaukė tolyn į pietus, kai ties ta vieta, kur dabar yra Tasmanijos įlanka, jį užklupo stipri audra, kuri apvertė jo kanoją ir pražudė visus, ja plaukusius. „Waka tu“ – kanoja apvirto – būtų pasakęs Turi, jeigu būtų sužinojęs šią naujieną. – „Waka tu“.

Kaip galbūt jau supratote, šiandien  ragauju dar vieną iš nesibaigiančių Dundulio naujienų – auksinį elį (golden ale) „Wakatu“.

Wakatu – apynių rūšis iš Naujosios Zelandijos.  Naujoji apynių rūšis išvesta sukryžminus kilminguosius vokiškus Hallertau Mittelfruh su vietine apynių rūšimi. Naujieji apyniai pasižymi puikiu gėlišku ir citrusiniu aromatu bei didesne alfa rūgščių koncentracija, lyginant su vokiškuoju protėviu.

Aromatas galo kiek silpnesnis, nei tikėjausi, dominuoja citrusinės natos, prasiveržiančios pro man nepažįstamus egzotiškus kvapus.  Alus gražios geltonos spalvos, suformuoja smulkią, baltą putą. Skonyje nuo pat pirmųjų akimirkų į priekį išsiveržia, švelnus citrusinis apynių skonis, silpnėdamas jis tęsiasi iki pat pabaigos. Kiek pasigendu balansuojančio apynių kartumo. Karbonizacija vidutinė, kūnas kiek silpnesnis už vidutinį. Kaip suprantu, didžioji dalis apynių buvo sunaudota virimo pabaigoje, bet mano skoniui arba reikėtų didinti apynių kartumą, po ko alus taptų labiau IPA, nei auksiniu eliu, arba dar labiau trumpinti apynių virimą, didinant aromatą ir mažinant jų įtaką alaus skoniui. Bendras įspūdis neblogas, bet tikiu, kad pavykus padidinti apynių aromatą ir kiek sumažinus apynių įtaką skoniui, alus taptų išties įspūdingu. O jeigu pavyktų pramoninėmis sąlygomis pakartoti tai, ką padarė gvolkas su savo „#18 Galaxy Wakatu Pale Ale“, tai būsiu pirmas, kuris pasiūlys Dundulio bravorius paskelbti Lietuvos nacionaline vertybe. (Beje, etikečių dailininką skelbti galima jau dabar.) Balo šį kartą nerašau, nors jis tikrai nebūtų žemas. Lauksiu tol, kol galėsiu parašyti tiek, kiek potencialo turi šviesus elis su Wakatu apyniais.

Pabaigai, jau tampantis tradiciniu, interviu apie degustuojamą alų. Į klausimus atsakė Dundulio bravorius Simonas Gutautas.

Kodėl sukūrėte šį alų?

Iš tiesų Wakatu elio atsiradimas buvo gan dėsningas. Šį elį sukūrėme norėdami užpildyti spragą Dundulio alaus asortimente. Dunduliui trūko sesijinio lengvai apyniuoto elio. Kuriant šį alų buvo stengtasi labiau akcentuoti apynių aromatą nei kartumą, todėl
praktiškai visi apyniai dėti virimo pabaigoje bei naudoti sausam apyniavimui. N. Zelandijos Wakatu apyniai pasirinkti neatsitiktinai, jie puikiai dera lengvame, šviesiame aluje bei suteikia gėrimui šviežumo pojūtį. Pirmas bandymas išvirti Wakatu nenuvylė, tačiau pastebėjome aluje tam tikrus nedidelius trūkumus kuriuos norėtusi pašalint. Kaip tik prieš porą dienų išvirėme antrą Wakatu partiją su šių metų derliaus apyniais, kurie pasižymėjo ypatingai intensyviu aromatu, tad tikimės, jog antru bandymu su tam tikrais pataisymais pavyks pasiekti tą rezultatą kurio tikėjomės.

Kaip suprantu, apynius dėjote vien virimo pabaigoje. Bet pramoninė įranga pasižymi tuo, kad apynius sunku greitai pašalinti ir todėl jie misoje užsibūna ilgiau, negu pvz gaminant namie. Ar tai kaip nors keičia vėlyvų apynių naudojimą? Ar tokios problemos nėra?

Pramoninė įranga pasižymi didele inercija, todėl reikia labai paskaičiuoti, kada dėti apynius. Paskubėjus prarasi aromatą, izomerizuosis ne tik alfa bet ir beta rūgštys, kurios alui suteiks nemalonų kartumą. Todėl dažnai taikome apyniavimą virpulyje (baltymų nusodinimo talpoje) ir kitokius būdus. Ateityje Dundulis pristatys alų, kuriame apynys iš viso nebus virtas. Bet kolkas dar vyksta eksperimentai.

Ačiū už atsakymus.

O tuo tarpu visi skubėkite į barus, kur gal būt dar galima gauti pirmojo virimo Wakatu. Iki dugno – bottoms up – waka tu!

Dundulis gruodžio pabaigoje ir sausio pradžioje išleido tiek naujienų, kad nebespėju apie jas rašyti. Butelio gurkliukas šiame reikale yra ne pats degustavimas, o fotografijos. Blogo įrašas be nuotraukos – kaip išsivadėjęs alus. Jeigu jūs toks pat kaip aš, tai tikrai neskaitytumėte teksto kuriame nėra nei vienos nuotraukos. Dirbtinis apšvietimas iškreipia alaus spalvą, o ir nuotraukoms trūksta tos nuotaikos, kuri būna fotografuojant vėlyvą popietę. O vėlyvą popietę, kai galiu gerti alų, turiu tik savaitgaliais. Tai gaunasi taip, kad norint paragauti visas 5-6 naujienas man reikia 3-4 savaičių. O be viso to dar ir fotografijoje esu diletantas. Vienu žodžiu būtų nepaprastai šaunu, kad bravorai patys nufotografuotų savo alų, kad tokie kaip aš, galėtume dėti nuotraukas į blogus dažniau, negu vieną kartą per savaitę. Fotografijose būtinai turėtų matytis kaip alus atrodo įpiltas į taurę. Ir foto turėtų būti pakankamai didelė, kad gerai atrodytų mūsų atsinaujinusiame internete.

Na va, kai savo kaltę suverčiau kažkam kitam, galiu jau grįžti prie pačios degustacijos. Šiandien iš šaldytuve stovinčių penkių Dundulio butelių (Kiečių, Labas vakaras, Morzenas, Wakatu, Dubults) bei „Gulden Draak“ ir „St.Bernardus Abt.12“ buteliukų renkuosi … , renkuosi …, renkuosi šokoladinį porterį „Labas vakaras“.

Apie šį alų rašė beergeek.lt, rašė GiN, kiti kol kas nerašė.

Jeigu iki šiol Dundulio naujienos dažniausiai būdavo „pirmosios Lietuvoje“, tai, bent jau teoriškai, porteriu Lietuvos neturėtum nustebinti. Porterį verda ir didelis, ir mažas. Bent jau vadina tai porteriu. Lietuvoje tu gali išvirti pasaulinės klasės alų, pavadinti jį tamsiu(!) porteriu, ratebeer.com’e registruoti kaip bock’ą, nes nėra tokios kategorijos „lietuviškas tamsus alus“. O ką, kas ne taip?  Seniai jau apie tai kalbu – velniop stilius! Tamsus, šviesus ir kvietinis. Lietuviškas tamsus, lietuviškas šviesus ir lietuviškas kvietinis. Gyvo rinkoje jau nebėra, gyvas numirė, jeigu pastebėjote. Nežinau kaip jūs, bet aš jo nepasigendu, nes vis tiek nepirkdavau. Vieną kartą atsinešiau namo, tai labai mano katiną išgąsdino. Nuo to laiko daugiau nebeperku.

Grįškim prie porterių. Taigi, lietuviai verda tamsų alų, fermentuoja lagerio mielėmis ir vadina tai porteriu. O jeigu Dundulis kažką pavadino šokoladiniu porteriu, tai gali būti tikras, kad butelyje ir rasi šokoladinį porterį.

Aromatas vidutinio stiprumo, dominuoja šokolado kvapas, neįkyrios karamelės užuominos, su niekuo nesupainiojamas special-B džiovintų slyvų dvelktelėjimas. Ir jokių lagerinių kvapų – grynakraujis eliukas. A-6/10. Spalva labai tamsiai ruda, bet alus skaidrus – specialiai patikrinau prieš šviesą. Puta tiršta, smulki, šviesiai rusvos spalvos. I – 4/5. Skonis prasideda įvairių salyklinių skoniu puokšte, vėliau pradeda lengvai išsiskirti skrudintų salyklų poskonis su lengvais karamelės intarpais. Sakyčiau lengvas balansas į skrudintus, bet labai delikatus, neišsišokantis. Vis tik skonyje ir poskonyje norėtųsi tvirtesnio pagrindo. S – 6/10. Karbonizacija šiek tiek mažesnė už vidutinę, bet šiam alui tiesiog ideali. Atgaiva gomuriui. Kūnas vidutinis, gal kiek mažesnis už vidutinį. G – 4/5. Na ką, dar vienas geras Dundulio alus. Nėra stulbinantis, rezervo dar yra. Bet tikrai būtų vienas iš svarstytinų variantų Špunkoje. O bare, kur daugiau nėra Dundulio alaus, greičiausiai tai būtų pirmasis pasirinkimas. B – 14/20. Bendras balas – 35/50. Pagal mano naują skalę tai viršutinė gero alaus riba. Iki labai gero (36+) trūksta visai nedaug.

Jeigu skaitėte ankstesnes šio alaus apžvalgas, tai jau žinote, kad šis alus yra pirmasis Gedimino alus Dundulyje. Tiesiog negalėjau susilaikyti nepapiktnaudžiavęs asmenine pažintimi ir neuždavęs papildomų klausimų.

Esi dar vienas namų aludaris, pasukęs į profesionalios aludarystės kelią. Kokie pirmieji įspūdžiai?

Negalėčiau pasakyti, jog pasukau į profesionalią aludarystę. Kol kas pasukau tik į patį alaus verslą. Technologiją bravore, o teisingiau bravoruose (po „Dundulio“ ženklu turim „Širvėnos bravorą“ ir „Panevėžio alų“), ir toliau prilaiko Simonas Gutautas, namų aludarių bendruomenėje dar gerai žinomas kaip Ponasniekas. Kuriant naujus alus, tobulinant senuosius bei užsakant naujas žaliavas, mano balsas yra tik patariamasis, tačiau mano nuomonės dažnai paklausiama. Tačiau šiuo konkrečiu atveju, taip – „Labas vakaras“ yra mano alus. Ta prasme, receptą ir technologiją šiam virimui sudariau aš. Tai buvo pirmas kartas, kuomet buvau paprašytas. Taip gimė pirmasis komercinis mano įkvėptas alus. Tikiuosi, jog nepaskutinis.
Bendrai pirmieji įspūdžiai yra įdomūs, permainingi. Aš dalyvauju visuose naujienų virimuose. Mano akyse gimė antroji „Viržinio“ partija, „Dubults“, „Kietis“, „Wakatu“, trečiasis „Morzenas“ ir kiti alūs. Būna labai didelis susijaudinimas, kuomet nuo 28 litrų puodo pereini prie tonos, po to prie penkių. Tačiau gaminant alų komerciškai (ta prasme, kad jam reikės rasti pirkėją, kuris sutiks mokėti tam tikrą sumą pinigų) ateina nauji rūpesčiai. Turi prisitaikyti prie gamyklinės įrangos, kuri turi kitus parametrus, turi nuspręsti, kokias žaliavas naudosi, kur ir už kiek jas gausi, ar gausi jų ir vėl. Tada ateina techninių įrangos galimybių vertinimas, mėginimas tilpti į biudžeto parametrus. Aš atvirai galiu pasakyti, kad pankroko prasme alaus virimas namuose man yra kur kas smagesnis procesas. Namuose turime didelį mobilumą kalbant apie žaliavas ir neribotas eksperimentų galimybes. Komercinis virimas reikalauja didelio tikslumo ir pasirengimo, technologinio apmąstymo. Čia kažkam prisvilus nepamaišysi šaukštu, o užsikišus siurbliui, neišsemsi mentalo puodeliu. Čia eksperimentas gali baigtis tūkstantiniais nuostoliais. Kita vertus, jei viskas pavyksta, džiaugsmas taip pat keliagubas.

Ką veiki Dundulyje, kokios pareigos, už ką esi atsakingas?

„Dundulyje“ užimu vadybininko Vilniaus miestui pareigas. Į tai įeina rūpinimasis pardavimais, jų didinimu, skolų priežiūra, klientų rūpesčių sprendimas (kuris kartais apsiriboja smulkia konsultacija, tačiau tenka ir mikromatikus pakeisti, ir įrangą pareguliuoti, šiuo metu mokausi ir alaus linijų priežiūros). Mano rankose ir produkcijos pristatymo naujiems klientams kūrimas. Žodžiu – esu visų galų meistras. Na, prie to labai prisideda, tai, jog aš Vilniuje, o mūsų bravorai Panevėžyje ir Biržuose. Kai sostinėje esu vienas, tenka užsiimti plataus profilio veikla (pvz. negaliu sau leisti laukti savaitę, kol iš kito Lietuvos galo atvažiuos technikas. Einu ir pats darau. Nepasiduodu, kol galiu kažką pakeisti).

„Labas vakaras“ yra tavo debiutas Dundulyje. Kodėl pirmas alus yra porteris?

„Labas vakaras“ gimė tiesiog todėl, kad tam buvo metas. Tai turėjo įvykti. Atėjus laikui virti dar vieną naujieną, man buvo pasiūlyta prisidėti prie šio proceso kaip kūrėjui (na, žemiškiau matyt skambėtų „kaip technologui“). Kadangi gerai žinau abiejų bravorų esamus asortimentus ir tai, kas dar bręsta brandinimo tankuose, man natūraliai kilo idėja virti porterį. To stiliaus dar nebuvome mėginę, Lietuvoje jis apskritai nėra nei labai verdamas, nei labai parduodamas. Na ir žinoma – buvo žiema. O žiemą norisi pasitraukti į „darksaidą“ ir gerti kažkokius tamsesnius gėrimus. Iš pradžių svarsčiau tarp dūminio ir šokoladinio. Laimėjo pastarasis, taip natūraliai leisdamas mums netolimoje ateityje pristatyti ir dar vieną naujieną, kuri bus nejuokais parūkyta (bet apie tai sužinosite kiek vėliau).

Kokį alų siekei sukurti?

Siekiau sukurti stiliaus parametrus atitinkantį ir kiek šokoladu pankuojantį porterį. Pagal man skirtus limitus, aš nusprendžiau, jog tai turėtų būti kažkoks apgaulingai lyg ir komformistinis alus, tačiau tuo pačiu jis turėtų kažką pasakyti tiems, kurie yra atidūs, kurie jo klausia, kurie nori jį suprasti labiau nei „skanu / neskanu“.
Aš nemeluosiu – norėčiau, kad antrasis virimas būtų kiek tvirtesnis ir didesnio kūno. Taip pat reikėtų daugiau dėmesio skirti šio alaus vandens paruošimui. Dar nežinau tiksliai, tačiau panašu kad darysime antrąjį jo virimą. Labai noriu jo metu kiek pakeisti tam tikrus technologinius parametrus, kad ateityje „Labas vakaras“ neabejotinai vakarą paverstų įsimintinu.

O šiaip, pagal reakcijas, atsiliepimus ir pardavimus – alus pavykęs. Man malonu, kad didelį dėmesį į šį produktą atkreipė ir namų aludarių bendruomenė, kurios dalimi esu ir aš. Aš nedėkoju už tai, nes kažkaip kvailai skamba, bet noriu, kad žinotumėt, jog man labai malonu, kad kažkas, ką sukūriau, ir už ką Jūs mokėjot, Jums patiko. Tai yra didelis atpildas ir aš tai labai vertinu.

Kodėl „Labas vakaras“? Kaip gimė alaus pavadinimas?

Pirmiausia tai norėčiau pamėginti atremti internete pasklidusius kaltinimus neva tai „Dundulis“ nuplagijavo kaimyninėje Lenkijoje gaminamo „Dobry Wieczor“ stauto pavadinimą. Na, taip – šiandien pasigūglinau ir galiu pasakyt, kad pasidarė kiek nejauku pamačius minėto alaus iš Wroclavo butelius. Tačiau tuo pačiu metu jaučiu tarsi pareigą papasakoti, kaip maniškis „Labas vakaras“ gavo savo vardą.
Alus brendo labai ilgai. Vis ragaujant atrodė, kad dar anksti, dar ne metas jį siųsti į lentynas. Tuo pat metu vis galvojome šiam porteriui pavadinimus. Nelipo visiškai niekas. Na, gal kažkiek jau kabinosi jūrinė tema (kažkoks uostas, nešikai, piratai, dėžės), bet niekas neskambėjo taip, lyg tikrai žinotum, kad tai dera ir tinka.
Galiausiai sausį jau buvome patenkinti produktu – nusprendėme jį leisti į prekybą. Vadybininkai buvo informuoti pranešti klientams apie paleidžiamą porterį, bet.. vardo alus dar neturėjo. Iki vieno vakaro, kuomet Panevėžio alaus vadovas Žilvinas paskambino Simonui (mūsų technologui) ir pasakė lemtingą „Labas vakaras, kaip pavadinam alų?“ Netikėtai skambučio prigautas, vakarą leisdamas su šeima (na, pas mus įprasta, jog asmeninis gyvenimas visada persipynęs su darbu ir valandų nelabai kas skaičiuoja), Simonas, nenorėdamas ilgai tempti pokalbio, pusiau juokais pasakė – „taip ir pavadink, pavadink alų „Labas vakaras“.
Paskui susėdę pagalvojome, jog tuo pačiu tai yra puiki proga tarsi man visiems pasakyti – „Labas vakaras, štai prieš Jus stovi pirmasis mano alus“. Apie kaimynų gaminamą „Dobry Wieczor“ nieko nežinojome.

Pasitikrinau tavo virimų logą atvirame aluje. Matau, kad ir toliau verdi namuose. Ar tau vis dar svarbus šis hobis?
Taip, vis dar verdu alų namuose ir neketinu sustoti. Man tai reiškia labai daug. Galėčiau teigti, jog alaus kūrimas man yra saviraiškos būdas. Beje, taip ir aš, ir Simonas („Dundulio“ technologas) ieškome idėjų naujiems „Dundulio“ virimams. Galų gale, aš vis daugiau visko sužinau, plečiu akiratį ir tai man padeda jaustis tvirčiau atsakinėjant į klientų klausimus.

Pernai „Aludarių taurėje“ laimėjai IPA kategoriją, o finale tavo alus buvo trečias (iš 72). Ar planuoji dalyvauti Aludarių taurėje 2014?
Taip – „Aludarių taurė“ yra mano planuose. Esu suplanavęs ir nusipirkęs žaliavas dviems įdomiems virimams. Galiu pasakyti tik tiek, kad vieną iš alų sąmoningai fermentuosiu prie +32 (namų aludarių nugaromis ką tik nubėgo šiurpo bangos, o rankas išmušė „žąsies oda“). Taip pat planuoju prisidėti ir prie šių metų taurės organizavimo.

Dundulis ir toliau džiugina nauju alumi. Dabar tai dviguba IPA. Jeigu reikėtų vieno stiliaus, įkūnijančio craft’inį alų, tai turbūt būtų šis alaus stilius. Lietuva savo palydovą kosmose dar tik turės, o dvigubą IPA Dundulio dėka jau turi.  Ponios ir ponai – „Dubults“!

Šitą alų galite pirkti vien dėl etiketės. Aš rimtai – tai kažkoks meno kūrinys. Žanras – portretas. Portreto herojus – reikia manyti tai ir yra Dubultas – laiko du butelius, iš kurių liepsnose išenda du apyngalviai. Dubulto žvilgsnis prikausto ir paralyžuoja. Pradedi jausti, kaip antroji Dubulto akių pora skenuoja tavo smegenis. Negali pasislėpti nuo Dubulto žvilgsnio. Staiga supranti, kad jis jau žino, kad prie Senukų sukau jau užgęsus žaliai rodyklei. O dabar jau ir apie tą lemiamą „Kalėdinį“ įvartį, kurį šeštadienį įsimušiau į savo vartus. Viskas, užteks.

Atkemšamas butelis lengvai sušnypščia.

Aromatas stipresnis už vidutinį, jaučiasi, kad jau kiek „pasėdęs“. Dominuoja spygliuočių kvapai, retkarčiais iš už spyglių išlenda lengvi citrusai. A – 7/10. Alus skaidrus, tanki, balta vidutinio dydžio puta. I – 5/5. Skonyje aiškus balansas į apynius, bet apyniai labai solidūs, ramūs, black tie. Skonyje jaučiama ir salyklų linija, tamsių bazinių salyklų liekamasis saldumas. Vos vos jaučiama alkoholio šiluma. Visi skoniai aiškūs, gerai dera, per keturis mėnesius susidainavę. Skonis tolygiai pereina į poskonį. Poskonyje nėra iššokančio kartumo, tiesiog tvirta pabaiga. S – 8/10.  Kūnas as advertised tikrai tvirtas, bet nesunkus, karbonizacija vidutinė. G – 4/5.  Alus labai solidus. Technine prasme tai turbūt pats geriausias Dundulio craft’inės serijos alus. Nepaisant deklaruojamų 72IBU, tikrai nėra kažkoks ekstremaliai kartus, apynių kartumas ir skonis puikiai subalansuoti. BĮ -18/20. Bendras įvertinimas – 42/50. Būtina paragauti kiekvienam save gerbiančiam alaus žinovui. Labai tikiuosi, kad „Dubultas“ nebus vienkartinis projektas, o bus verdamas nuolat.

Anketiniai duomenys:

• ABV: 7,2%.
• IBU: 72.
• Salyklai: Pilsnerio, Miuncheno, Amber.
• Apyniai: Columbus, Cascade, Summit, Simcoe.
  
• Kaina: 5 LTL už 0,5 ltr butelį Užupio Špunkoje.

Gal kiek ir vėluoju pranešti, bet geriau vėliau, negu niekada: „Viržinis“ est arrive. 2013 metų „Dundulio“ viržių alus jau atvyko į prekybos vietas. Tai jau antrasis „Viržinis“. Pirmasis išvirtas prieš metus ir buvo ar tik ne antras Dundulio alus, išvirtas bendradarbiaujant su buvusiais namų aludariais ir Tikro alaus draugija(TAD). Pernykštį ragavau, bet tuo metu neaprašiau, tai dabar visų detalių jau ir nebeatsimenu.

Rašau dar prieš degustaciją – laukiu kol alus atšils – todėl galiu pasidalinti ir savo lūkesčiais. Per metus Dundulis ir žmonės, stovintys už eksperimentinio alaus, įgijo patirties su naujomis medžiagomis ir bravorų įranga, todėl tikiuosi kompetetingai sumeistrauto alaus. Gruito formatas leidžia daryti ir labai įdomius dalykus, bet čia, kaip suprantu, naudoti tik viržiai, todėl nesitikiu skonių jūros. Juk tai ne apynys. Ne veltui apynys nukonkuravo visas kitas žoleles ir augalus, naudotus aludarystėje.

Tai gal jau ragaujam. Už „Viržinio“ butelį „Alaus kolonėlėje“ mokėjau 5 Lt. Pardavėja perspėjo, kad šio alaus išimto iš šaldytuvo nereikėtų gerti. Etiketėje nurodyta +13C temperatūra. 5,2% abv, kam įdomu.

Aromatas silpnas, labiau salyklinis, jeigu yra kažkas iš viržių, tai aš neatskiriu, vieną akimirką šmėstelėjo alkoholio užuomina, bet antrą kartą nepajaučiau, jokių nemalonių aromatų, A:6/10. Puta nedidelė, tanki, balta. Alus skaidrus, šviesaus vario spalvos, I:4/5. Skonis: biskvitinis salyklas, atsiremia į viržių skonį. Alus padarytas taip, kad viržiai būtų aiškiai jaučiami, labai gerai, man patinka. Viržių skonis ir poskonis švelnūs, tai greičiau siena į kurią palengva atsiremi, o ne prieš nosį užsidariusios durys, į kurias atsitrenki. Didelio išraiškingumo nėra, visgi viržis paprasta žolė. Medaus natų, kurių kažkiek tikėjausi, nerandu, S:6/10. Kūnas vidutinis, karbonizacija švelni, puikumėlis, G:5/5.  Ką gi, alus mano lūkesčius pateisino, gal net kiek viršijo. Apibendrinant galima pasakyti, kad tai geras šviesus elis, gerai subalansuotas, atskleisti viržiai, nors aš būčiau suvirškinęs ir didesnį jų kiekį, lengvai geriamas, išgerčiau daugiau nei vieną bokalą, papildomas balas už idėją ir tradicijos tąsą: B:16/20. Bendras balas 37/50.

Keletas nuorodų:

Viržinis Dundulio internetuose: http://dundulio.lt/virzinis/;
Apie gruitus: http://www.gruitale.com/intro_en.htm
Dundulio feisbukas, čia surasite ir prekybos taškus: https://www.facebook.com/dundulis.alus.gira

Ką tik gavau Simono atsakymą į mano klausimą kaip buvo naudoti viržiai. Pateikiu atsakymą:

“ Viržinio alaus virta 2 tonos.  2 tonoms alaus naudota 4  centneriniai ( po 50kg)  maišai viržių. Viržiai išdžiovinami, žiedai atskiriami nuo kotelių. Koteliai naudojami kaip filtras misos tekinimui t.y. dedami ant filtro dugno. Žiedai dedami virimo metu. Dalis verdama 45 minutes kiti dedami aromatui on flame out. Jau praeitais metais pastebėjom, jog didelė dalis aromato pasišalina fermentacijos metu, todėl buvo fermentuojama žemesnėje temperatūroje t.y. 18 C, tačiau vis tiek didžioji dalis aromato pabėgo. Žadam „Viržinį“ virti ir kitais metais turime dar vieną variantą kaip išsaugoti aromatą, bet apie tai kitais metais :)“.

Bet kiti metai bus tik kitais metais. Šiuo metu kviečiu ragauti šių metų „Viržinį“.

]]> https://alusalus.lt/2013/10/dundulio-virzinis/feed/ 6