Artėja pavasaris, šiltasis metų laikas – tai juntama ir iš gausėjančių alaus naujienų. Parduotuvių lentynose atsiranda naujos, dar neragautos alaus rūšys ir tai byloja apie aludarių pasiruošimą naujam sezonui.

Alaus darykla „Gubernija“ į prekybos centrus pateikė „Žemaičių“ alų. Nežinau ar tai yra naujiena, tiesiog aš šį alų pamačiau tik dabar ir nutariau paragauti. Alus mane sudomino savo dviprasmiška pakuote. Jeigu iki šiol „Gubernija“ turėjo išskirtinę „Art“ alaus seriją, tai naujovė „Žemaičių alus“ suintrigavo galimai būsima nauja alaus serija. Yra „Gubernijos tautinis“, dabar – „Žemaičių“, gal bus visa etninė serija?

Detaliau skardinę apžiūrėjau tik namuose. Žemaitiškumą pabrėžia ant skardinės didelėmis raidėmis naudojamas senasis Žemaitijos pavadinimas SAMOGITIAN ir tarmiškai užrašyti kalbininko Jurgio Pabrėžos žodžiai: „Žemaitis niekuomet nesutars dėl kalbos nei su lietuviu, nei su prūsu, nei su latviu. Lietuva lai būna Lietuva, maišytieji – maišytaisiais, o žemaičiai – Žemaitijos“.

Viskas būtų gerai ir gražu, jeigu ne vienas „bet“, kuris tartum šaukštas deguto medaus statinėje, sugadina visą įvaizdį:

 Ta užrašas, rusų kalba skelbiantis, kad skardinėje yra alus. Teisybės vardan privalau pasakyti, kad kitoje pusėje yra toks pats užrašas anglų kalba.

Ir kaip tai suprast? Jeigu jau alus toks tautiškas – kam tie užrašai? Turėjot planų Sočio olimpiadoje skleisti tautiškumo apraiškas rusų pirkėjams, tuo primindami, kad kadaise olimpiados teritorija priklausė Lietuvai?

O gal šis alus gaminamas būsimam referendumui? Tokios tradicijos Lietuvoje yra – jau buvo vardinis alus stojant į Europos sąjungą. Tada kodėl „beer“? Gal tikimasi šiuo alumi prekiauti anglakalbėse rinkose? Netikiu.

Netikiu dar ir todėl, kad sulig pompastiška apdaila visas įdomumas ir baigiasi.

Alus yra tipiškas beveidis komercinis eurolageris: blyški karbonizuota puta gana greit sukrenta ir išnyksta, alus yra bekvapis tiek, kiek tai yra įmanoma, spalva blyškiai gelsva. Aklo degustavimo metu jį būtų sudėtinga atskirti nuo kitų alaus gaminių, kuriais nukrautos parduotuvių lentynos, o juos pamačius apima tas nesmagus jausmas, kai pasirinkimas lyg ir didelis, o pirkti nėra ką.

ABV 6,0%, kaina beveik 3Lt, sudėtyje yra miežių salyklo – ir bent už tai ačiū.

Antroji naujiena pasirodė prieš gerą mėnesį, tačiau paragauti šio alaus radau lauko tik dabar.

„Vilniaus alaus tamsusis kvietinis“

„Vilniaus alaus“ aludariai stengiasi. Tai matosi iš visų jų veiklos rezultatų: jie kuria naujas alaus rūšis, plečia distribuciją (tame tarpe – pilstomo alaus), jie ne tik dailiai apipavidalina butelius, bet ir pasigamina juos specialiai sau. Tai nepigu, solidu, ypač kai logotipas reljefiniu būdu atvaizduotas stikle:

Net ir informacija apie alų etiketėje yra gana išsami. Pacituosiu sudėtį: vanduo, tamsusis kviečių 50%, šviesusis, Miuncheno ir karamelinis salyklai, apyniai, alaus mielės. Jau įdomu. Pasigendu tik trumpos pastabos apie alaus stilių. Aš noriu manyti, kad tai – dunkelweizen. Nebent gamintojai nutarė, kad į stilių nėra pataikoma ir apie tai geriau nutylėti, tada – taip, suprantu.

Alus tamsios raudonmedžio spalvos, su gana aukšta balkšva puta. Tai – pliusas. Tačiau pats alus yra tobulai skaidrus – o tai jau minusas. Tiek pagal stilių , tiek pagal užrašą ant etiketės „nefiltruotas“ aš tikėjausi jaukiai drumstos, matinės išvaizdos. Čia taip nėra – alus yra tobulai skaidrus.

Aromatas nėra išraiškingas, padrikas, nekompleksiškas. Gvazdikėlių užuominos, būdingos stiliui, yra, tačiau bananinių aromatų nepajutau.

Vidutinio kūno, gana sausas, aštrokas skonis burnoje gana dygus. Gvazdikėlinis, eglės sakų ir kaduginis poskonis papildo bendrą skonių pojūtį. Nesakau, kad alus prastas, labiau tiktų terminas „savotiškas“. Man gana lengva palyginti šį alų su kitais, mat savaitė prieš ragavimą aš Austrijoje degustavau beveik dešimtį rimtų dunkelweizen’ų ir įspūdžiai nėra išblėsę.

Šis tamsusis kvietinukas yra silpnas. Jam trūksta „svorio“, kad taptų geidžiamas karštą vasaros dieną.

Keistas jausmas apima ragaujant „Vilniaus alaus“ gaminius. Matau, kad jie stengiasi, dirba, tačiau iki pagirtino rezultato vis pritrūksta kelių smulkmenų. Ragaujant jų gaminamą alų jautiesi tartum skaitydamas studento darbą, kuris buvo parašytas per paskutines dvi paras. Viskas tartum neblogai, o neišbaigtos smulkmenos erzina. Kad ir butelis: dailus, išvaizdus, skoningas, su niekuo nesupainiosi. O ant atsukamo kamštelio – instrukcijos anglų kalba. Arba šis kvietinukas: dailus, išraiškingas, bet – skaidrus, nepateisinantis lūkesčių. Ar mielės pasirinktos ne tos, ar fermentavimo temperatūra netinkama, ar Naujosios Vilnios gręžinio vanduo netinka šiai rūšiai – aš nežinau. Kažkas praleista, nesužiūrėta, neišbaigta. O gal stengiantis dėl išorės buvo sutaupyta turiniui?

Norisi tikėti, kad visa tai – pataisoma. Tačiau kartu norisi priminti: daili išvaizda yra gerai, bet pakuotė neturėtų būti prabangesnė už turinį.

Orai atšilo, gamta žydi, paukščiai čiulba – vasara ant nosies. Senokai nepirkau ir neragavau lietuviško alaus, apie kurį nesu rašęs, todėl skubu tai daryti dabar – artėja vasara ir (gal būt) tai kam nors mano rašliava bus naudinga.

Vietoj įžangos – atsiprašymas: visi šiame įraše naudojami paveikslėliai yra ne mano. Ne iš pikto noro piratauti, o iš darbai užgriuvusio laiko nebuvimo naudoju iliustracijas svetimas, kad skaitytojui informatyviau būtų. Nemuškit, nespardykit – juk nuodėmę viešai pripažinau. Titulinis paveikslėlis skolintas iš moteris.lt, kitus šaltinius nurodysiu aprašyme.

Nuo ko pradėt? Nuo įdomių dalykų. „N“ šviesusis lager tipo alus.

Pingvi.com nuotraukos fragmentas

Su „ekonominės“ klasės alum Lietuvoje blogai. Ir įvaizdžio ir turinio prasme. Apie „norfos“ alų net demotyvatoriai buvo kuriami. Tačiau ar tai įvyko rinkos situacijos sutapimas ar „Norfa“ pasidomėjo tuo ką daro, bet rezultatas gavosi neblogas. „Kauno alus“ ėmė virti alų „Norfa“ prekybos tinklui. Pingvi.com šį alų pažemino. Aš manau, kad nepelnytai. Tai (spėju) tas pats alus, kuris buvo verdamas kaip „Submarino“ alus picerijų tinklui. Jau tada jį gerti buvo maloniau už jūrinės  navigacinio šviesos ženklo įvaizdžiu pasidabinusio rinkos agresoriaus produkciją. Ir net įvertinant faktą, kad alus buvo pateikiamas buteliuose.

Dabar šis alus parduodamas „N“ ženklu pažymėtuose, prastą reputaciją turinčiame prekybos tinkle.

Aš žmonai butelio nerodžiau. Daviau paragauti alaus iš bokalo: „Kauno alus?“ Antrą kartą aiškinti nereikėjo.

Trumpai drūtai: mano subjektyvia nuomone tai geriausias šiuo metu esantis kainos/kokybės santykio produktas ekonominėje „tinklų“ klasėje esantis alus. Netikite? Nusipirkite jo ir „to kaip visada“, padarykite aklą degustaciją draugams ir išklausykite verdiktą. Ir kaip? Tai va. O kainuoja mažiau nei pusantro lito. Labai neblogai.

„Gubernijos kvietinis“ – alus, kurį man gyrė keli aludariai taurės metu.

Gyrė, lingavau galvą klausydamas – juk dėl skonio nesiginčyjama.

Paragavau dar tą patį vakarą. Pamaniau, kad po teisėjavimo IPA kategorijoje jau nieko nebesuprantu. Todėl perragavau dar kartą šiandien. Na, alus. Kvietinis. Baltas. Aprašyme teigiama, kad kviečių salyklo jame vos 7.3%, kai save gerbiantis aludaris į kvietinį alų deda 40% kvietinio salyklo ir daugiau. Beje, kategorija „baltas“ alus reikalauja, kad kvietinio salyklo būt dedama 50% ar daugiau. Iš ko jie jį daro? Kame jis baltas?

Nesigilnsiu. Muilingas ir vandeningas skonis šį alų nustūmė kur kas žemiau to, ką galima įsigyti importuoto iš EU už panašią kainą. Neužskaitau. Bet tai tik mano nuomonė.

Dar vienas Gubernijos nesusipratimas – „Žalgirio“ alus.

Iliustracija iš gubernija.lt

Nesusipratimu aš jį vadinu visų pirma todėl, kad reklaminis šūkis „kalaviju grūdintas alus“ man yra nesuvokiamas dalykas. Apie ką mes čia? Apie tai, kad pagal senoviškus receptus iš nekaltų mergelių rankomis užaugintų apynių jis dar buvo senolių kalvių kalamų kalavijų aušinimo skystis statinėje prie žaizdro? Nejuokinkit. Net jei kokį armatūros gabalą pakaitinę įmerkėt į fermentavimo talpą, tai remiantis visais fizikos dėsniais užsigrūdinti turėjo ne alus, o tas armatūros gabalas. Slogan epic fail. O ir sudėtis juokinga: geriamas vanduo. Ar tai čia reiškia, kad alaus gamyboje būna naudojamas ir gėrimui netinkamas vanduo? „Nenaudojamos nesalyklinės grūdinės medžiagos“. Čia tai apskritai raudonosios avietės alaus marketinge vertas sakinys. Aš nedėstysiu ilgos biocheminės teorijos apie tai, kad aluje grūdai naudojami vardan juose esančio cukringų medžiagų, kurios ilgainiui verčiamos alkoholiu. Todėl šis teiginys yra beprasmis dviem aspektais: arba tai reiškia, kad naudojamos grūdinės medžiagos, kurios nebuvo paversto salyklu, arba tai, kad nenaudojamos negrūdinės medžiagos. Bet tada ką čia veikia „aromatiniai granuliuotieji apyniai“. O gal taip jūs paslepiate kokį faktą apie procese naudojamą papildomą cukrų bei tolimesnį rezultato skiedimą vandeniu?

Ta teorija aš patikėčiau, mat alus yra joks. Dailia gamykline išvaizda ir nuobodžiu, neišsiskiriančiu, vandeningu skoniu. Fe.

Trečiasis Gubernijos ragautas – „Baltaragio“ alus. Natūraliai brandintas.

gubernija.lt iliustracija

„Alus – legenda“ – taip teigia užrašas po malūno siluetu. Kokia legenda? Apie ką legenda? Kur link sukate?

Apsukite butelį, mielieji gamintojai. Matot tą siaurą etiketę, kurios didelę dalį užima bar-kodas? Trinktelkit marketingistams per kuprą ir jie tikrai atras vietos bent trims vaizdingiems sakiniams kodėl šis alus yra legenda. Su visa pagarba – nejau jūs turit mažiau savigarbos, nei kiti aludariai? Parduokit savo alų. Parodykit visiems, kodėl šis alus yra legendinis. Paaiškinkit ir sukurkit intrigą. Kas geria Jūsų alų? Jaunimo tame tarpe yra tikrai daug. Būkit pirmieji, kurie ant butelio etiketės išspausdint QR kodą. Tegul sėdėdami „savo Vokiečių gatvėje“ jie dar ir pamaigys savo išmaniuosius. O kai spragtels – tegul nuoroda sprogdina jų tapšnoklinius įrenginius. Hey! Pabuskit!

Ar jūs manot, kad „Vytautas“ savo pardavimus į padanges kainų kare užkėlė? Jūs esat mielas bravoras, visumoje gaminate tikrai neprastą alų. Darykite ką nors su įvaizdžiu. Nusipirkite knygą „Partizaninis marketingas“ ir atneškite inovacijų į apipavidalinimą. Juk senai aišku – sudomink pirkėją, nesugadink esamo turinio ir tave ant rankų nešios, feisbukuose šarins ir laikins bei gi joutūbėje dalins. Susiimkit!

Juoba, kad pats „Baltaragio“ alus puikiai pataiko į popsinę eurolagerių nišą. Jums reikia nedaug. Tiesiog tapti kitokiais. Ir galite laimėti tikrai nemažai.

Ir pabaigai – „Vilkmergės lengvasis„.

Skardinė apipavidalinta dailiu Vilkmergės stiliumi. Dominuoja juoda ir mėlyna spalva su auksiuko padabinimais. Šio bravoro stiliumi surašyta ir sudėtis, nepamirštant paminėti, kad naudojami taurieji Hallertau apyniai.

Šviesus ir skaidrus, dailios aukso spalvos, su menkaverte puta bei maža, bet ilgalaike karbonizacija. Neryškus ir trumpalaikis aromatas. Jis tikrai lengvas. Maloniai karčiu poskoniu. Viskas būtų neblogai, tik terminas „nepasterizuotas“ mane verčia abejoti skardinės turinio tikrumu. Hey, Vilkmergiškiai – ar pagaliau pakviesit mane ir parodysit kaip jūs darote visa tai, ką rašote ant butelių ir skardinių? Papasakosit, kaip išsisukat nepasterizavę alaus, kuris nesurūgsta stovėdamas ant šiltų PC lentynų?  Nes jei nepasiginsit – užplaksiu jus šiame blog’e mirtinai.

Alus lengvas. Ir tikrai neblogas. Rašau tai todėl, kad iš savo asmeninės ir kitų aludarių patirties žinau, kaip nėra lengva išvirti neblogą, bet lengvą alų. Stiprų, pilno kūno – visada prašom. O išvirti lengvą, bet nepavandenijusį – tai jau iššūkis.

Tiesa, nesitikėkite, kad jis ir alkoholiu lengvas – alus turi klasikinį pramoninį 5% ABV. Bet skonis lengvas, tirpstantis burnoje tartum kaštonų žiedlapiai, šiuo metu byrantys ant Vilniaus grindinio. Rašau ir ragauju dar ir dar po gurkšnelį – jis geras. Kai prasidės tikra lietuviška vasara, kai pensininkai dėl karščių ims dejuoti širdimi, o jums nesinorės nieko, tik pūkštelti į vasariškai šiltą vandenį – nepamirškit šio alaus. Nubraukus lašus nuo kaktos ir atsidarius šaltkrepšį Jums patiks skardinės turinys. Man jis patiko. Tikrai pirksiu  dar.

Štai tiek trumpų ir kapotų naujienų prieš artėjančią vasarą, kuomet prekybos centruose esančios alaus lentynos bus šluojamos nepriklausomai nuo degustavimo recenzijų. Džiugu, kad mūsų, lietuvių aludarių, virtas alus yra gardesnis už tą, kuris importuojamas iš rytų. Mes dar turim kur tobulėti, bet net ir mano peikiamas yra visa galva aukštesnis už slavišką produkciją. Nesigręžiokim atgal. „Prie ruso“ nebuvo geriau. Eikim pirmyn, į europą. Tą europą, kuri jau kelis šimtus metų verda teisingą alų. Mes verti būti tarp jų. Ir galim. Tik reikia noro, bei lašelio aistros.