Kas yra sidras? Dauguma jį perkančių žmonių galvoja, kad sidras – tai alkoholinis gėrimas, gaminamas fermentuojant obuolių sultis.

Tačiau mažai kas žino vieną esminę detalę – pirkdami sidrą jie dažniausiai perka ne sidrą. Ir tai ką jie perka iš esmės skiriasi nuo, tarkim, vyno arba alaus, kuris yra gretimose lentynose.

Pirkdami net ir patį pigiausią vyną, kuris yra pigus, jo skonis prastas, o pati prekė sudėta apatinėje lentynoje – jūs perkate vyną. Pirkdami pigiausią alų, taip tą patį, kurį pirkti net yra šiek tiek gėda, nes „ką žmonės pagalvos“ – jūs vis tiek perkate alų. Nes tai 100% alus ir 100% vynas.

O pirkdami tai, kas dailiomis etiketėmis padabinta ir sudėta jums prieš nosį su užrašu „sidras“ absoliučia dauguma atvejų apskritai nėra sidras. Ir procentai čia nebeturi jokios reikšmės. Net 2-os rūšies dešra, kurioje apskritai nėra mėsos, yra labiau dešra, nei parduodamas „sidras“ yra sidras.

Norint paaiškinti ką turiu galvoje tai sakydamas, turiu papasakoti istoriją kiek plačiau.

Sidras yra alkoholinis gėrimas, gaunamas fermentuojant obuolių sultis, kuriose esantį cukrų (saldumą) mielės paverčia alkoholiu. Sidras nėra toks sofistikuotas gėrimas kaip vynas.Istoriškai tai daugiau nesudėtingas paprastų žmonių gėrimas, nei elitinis didikų ar turtuolių pasirinkimas. Tačiau visos jo teigiamos savybės: aromatas, skonis, poskonis ir kt. yra išgaunama natūraliai, iš to, ką į obuolį sudėjo motina gamta.

Dėl tos pačios priežasties nebūna vienodo sidro – kiekvienais metais jis skiriasi priklausomai nuo to, kokie buvo metai. Vienais metais medžiai gaus daugiau saulės, kitais – lietaus, ir todėl vaisių kokybė, bei jų sultys skirsis. O tai reiškia, kad ir sidras bus vis kitoks.

Devynioliktame amžiuje sidras buvo gaminamas labai tradiciniu būdu: nuskinami obuoliai, jie smulkinami, spaudžiamos sultys. Sultys fermentuojamos, vėliau – brandinamos ir taip gaunamas obuolių sidras. Tačiau komerciniu požiūriu toks gamybos būdas yra labai brangus. Norint visus metus prekiauti sidru reikia turėti dideles pajėgas jo gamybai rudenį ir dideles talpas bei plotus jo saugojimu. Prasidėjus industrializacijai buvo sumanyta šį procesą optimizuoti. Pramoniniai gudručiai nutarė, kad išspaustas sultis reikia koncentruoti, pašalinant iš jų dalį vandens. Tokiu būdu jų apimtis sumažėja, jas galima saugoti ir vėliau apdoroti ištisus metus. Tereikia vėl atskiesti vandeniu ir gausim tą patį skysčio kiekį.

Sąmoningai parašiau skysčio, mat tai jau nebėra tos pačios sultys, kurios buvo gautos išspaudus jas iš obuolių. Koncentravimo metu prarandama dalis vertingų medžiagų, sultys praranda savo pirmines savybes ir tai ilgainiui atsiliepia galutinio produkto kokybei. Tačiau techniškai tai vis dar tebėra obuolių sultys.

Vėliau stambieji gamintojai pradėjo nukirsdinėti kampus. Jie atrado, kad skiedžiant sultis cukrumi pasaldintu vandeniu galima išgauti tą patį alkoholio kiekį, sunaudojant mažesnę dalį obuolių sulčių koncentrato. Maža to, tai yra galimybė pradėti gaminamo sidro standartizaciją – kiekvienos gaminamos partijos metu turėti panašų skonį ir alkoholio kiekį gėrime. Be to šis sprendimas leido taupyti žaliavą, kuri išgaunama rankomis ir tik kartą per metus. Tokiu būdu iš to paties sulčių kiekio išmokta pagaminti didesnį kiekį gėrimo.

Taip išgaunant beveik vienodą produktą buvo pradėta taupyti ir žaliavų kokybės sąskaita. Jeigu iki industrializacijos obuoliai buvo kruopščiai atrenkami, naudojamos tik tam tikros obuolių rūšys, daromi šių sulčių mišiniai, siekiant sukurti labiau kompleksišką aromatą ir skonį, tai industrializavus sidro gamybą tiko visi obuoliai, iš kurių bėga sultys ir jas galima koncentruoti. Visa tai, kas neturėjo prekinės išvaizdos parduodant vaisius buvo spaudžiama, sumaišoma ir koncentruojama.

Taip, tai labai atpigino galutinį produktą, sumažinant jo savikainą. Tačiau šis pigumas buvo pasiektas kokybės kaina. Toks produktas turėjo prastą skonį, beveik ar visai neturėjo aromato ir buvo nemalonus gerti.

Tada gamintojai į pagalbą pasitelkė „stebuklinguosius miltelius“ – gamybos metu buvo pradėti papildomai naudoti ne tik saldikliai, bet ir dažikliai, skonio korektoriai, dirbtiniai taninai, aromatizatoriai, rūgščių korektoriai ir įvairūs sausieji ekstraktai. Kitaip tariant – buvo pradėtos dėti cheminės medžiagos, kurios negeriamą fermentuotą alkoholinį skystį paverstų kažkuo, kas savo savybėmis primena sidrą. Maža to,  praėjusio amžiaus viduryje pradėjo populiarėti saldieji gėrimai, todėl ir čia gamintojai pridėjo papildomų saldiklių, kurie sukūrė nenatūraliai saldų alkoholinį gėrimą, apgaulingai pavadintą sidru.

Bėgant metams net kartos pasikeitė, gerdamos šį saldintą alkoholinį šamarliaką. Aš nežinau kaip kitaip pavadinti šį gėrimą, kuriame alkoholio gali būti iki ABV10%, o obuolių sulčių dalis mažesnė nei 25%.

Maža to – turtingi gamintojai pravėrė savo pinigines ir lobistinėmis priemonėmis bei (sutikime) ne visada protingai besielgiančių seimo narių pagalba įstatymiškai įtvirtino, kad: Sidras – alkoholinis gėrimas, gaunamas iš dalies arba visiškai fermentuojant šviežias obuolių sultis ar šviežių obuolių ir kriaušių sulčių mišinį, ar koncentruotas obuolių sultis, ar koncentruotų obuolių ir kriaušių sulčių mišinį, ar mišinį iš tokių šviežių ir koncentruotų sulčių, pridedant arba nepridedant cukrų ir/ar geriamojo vandens. (SIDRŲ APIBŪDINIMO, GAMYBOS IR PREKINIO PATEIKIMO TECHNINIS REGLAMENTAS, PATVIRTINTA Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2003 m. balandžio 8 d. įsakymu Nr.3D-146).

Beje, tų pačių lobistų dėka buvo pasiektas leidimas neskelbti ko pridėta į tą alkoholinį Fankenšteiną. Jeigu „mėslitos“ direktorius privalo nurodyti kiek ir kokių ‘E’ pridėjo, kad smulkintos kiaulių odos ir kanopos įgautų dešros skonį ir išvaizdą, tai vartydami gėrimo butelius jūs niekada nesužinosite ko iš tiesų ten primaišyta.

Todėl nenuostabu, kad yra žmonių kurie sako: aš nemėgstu sidro. Jie nemėgsta ne sidro, o to cheminio – sintetinio gazuoto gėrimo, kurį klaidinamai parduoda kaip sidrą. Tokie žmonės renkasi vyną. Arba – alų. Nes, kaip jau minėjau, tai būna geresnis, ar prastenis – tačiau vynas. Arba alus.

Bet juk negali viskas būti taip blogai, ar ne? Negali.

Net ir tamsioje naktyje būna šviesos spindulėlių. Yra entuziastų, kurie importuoja tikrą sidrą ir juo prekiauja. Be to, yra ir barų ar restoranų, kurie specializuojasi vaišindami lankytojus tikru, natūraliai pagamintu sidru.

O dar yra trys beprotiški entuziastai, Theis Klauberg, Mindaugas Marčėnas ir Vytautas Adomaitis, kuriems į galvą šovė idėja pagaminti sidrą Lietuvoje, iš lietuviškų obuolių. Taip gimė tikras sidras „Obela“:

Taip, ant jų gaminių parašyta, kad tai gazuotas obuolių vynas, tačiau šis užrašas gimė tik dėl marazmatiškų alkoholio gamybos kontrolės įstatymų reikalavimų. Faktiškai buteliuose yra sidras.

Jis yra sausas, mat visas sultyse buvęs cukrus  sufermentuotas. Paragaukit, verta. Visų pirma dėl to, kad jis tikras. Antra – dėl to, kad jis lietuviškas. Jeigu jums kils klausimas „kodėl jis kvepia obuoliais?“ arba „kodėl jis rūgštus?“ – aš iš anksto atsakau: todėl, kad jis natūralus ir neturi dirbtinių saldiklių.

Aš turėjau malonumo vakar sudalyvauti šio sidro degustacijoje, kuri vyko „Etnobare„.

Tai pirmas lietuvių amatininkų pastangų vaisius. Ar jis tobulas? Ne. Ar gali būti geriau? Gali.

Ir aš tikiu, kad bus. Nes tai tik pirmoji partija, o jie nesiruošia nuleisti rankų. Šių metų derlius jau bręsta talpose ir gali būti, kad vasarą ar rudenį mes galėsim paragauti „Obela 2015“.

Vyndarių patirtis ir paslaptys perduodamos iš kartos į kartą. O mes, lietuviai, turime daug obuolių, bet neturime patirties gaminti natūralų sidrą. Bet viskam savas laikas, svarbu – nenuleisti rankų.

Užsispyrimo, entuziazmo ir sėkmės šauniam „Obela“, tikro ir natūralaus,  sidro gamintojų kolektyvui! O tau, mano skaitytojau, rekomenduoju šį sidrą paragauti. Jei nepatiks – bent žinosi, koks yra tikro sidro aromatas ir skonis.

„Obela“ internetuose kol kas gyvuoja tik puslapyje FB, web svetainė neveikia, kitų šaltinių neradau.

Pačiame sostinės centre, netoli Lukiškių aikštės, Neries ir G.Vilko gatvės stūkso 2 hektarų ploto teritorija su pastatais – vaiduokliais, menančiais Vilniaus miesto alaus istoriją. Tai – „Tauro alaus“ alaus gamyklos likučiai, dar žinomo kaip buvusio AB „Vilniaus Tauras“ ar mažai kam žinomo akcinės bendrovės „Šopenas“ bravoras.

O šio pastato istorija prasideda XIXa. 7-ąjame dešimtmetyje. Pagrindinis alaus gamyklos pastatas Lukiškėse (dabartinis adresas Aludarių g. 1 / Pakalnės g. 2) pastatytas XIX a. 7-tąjį dešimtmetį, buvusioje našlaičių kapinių vietoje. Vienas pastato architektų – Nikolajus Čiaginas – interjere panaudojo metalines kolonas. Ši detalė buvo naujiena ne tik Vilniuje. Tai buvo Abelio Soloveičiko ir Isero Bero Volfo Lukiškėse įkurta alaus gamykla. Atsiskyrus Vilniaus ir Kauno gubernijoms, gamyklą nupirko Vilhelmas Šopenas. 1897 m. gamyklą įsigijo Morduchas Ovsiejus Epšteinas ir sujungė ją su 1872 m. įkurta Epšteino alaus darykla. 1897 m. kovo 28 d. Epšteinas įkūrė Vilniaus alaus darymo akcinę bendrovę „Šopen“. Pradinis bendrovės kapitalas – 350 tūkst. rublių, vėliau buvo padidintas iki 500 tūkst. rublių. Tuo metu tai buvo vienas didesnių bravorų Vakarų Rusijos imperijoje. 1914 m. per metus pagamindavo 300 tūkst. kibirų (vienas kibiras – 12,99 litro). Bravoro alus pristatytas tarptautinėse parodose Čikagoje (1898 m.), Paryžiuje (1904 m., apdovanotas Grand Prix ir aukso medaliu), Sankt Peterburge (1909 m.), Odesoje (1910 m.).

Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui alaus gamyba buvo nutraukta, įrenginiai demontuoti. Gamyba atkurta tik 1921 m. 1935 m. rudenį bendrovės pirmininkas Taubas ir įmonės direktorius Rozentalis, pasinaudoję ekonominiais Iljos E. Lipskio firmos sunkumais, privertė jį uždaryti Lipskio alaus ir spirito gamyklą, prižadėję išmokėti kompensaciją. Tokiu būdu 4-to XX a. dešimtmečio pabaigoje Šopeno alaus darykla liko vienintelė alaus gamybos įmonė Vilniaus mieste.

Antrojo pasaulinio karo metu gamykla mažai nukentėjo. Tarybų valdžia gamyklą nacionalizavo. Vėliau, prijungus jungtinę vaisvandenių fabrikų įmonę „Šaltinis“, alaus darykla tapo alaus ir mineralinio vandens kombinatu „Tauras“. 6-ame XX a. dešimtmetyje kombinatas pervadintas alaus darykla „Tauras“. 7-ame to paties amžiaus dešimtmetyje baigta dešimt metų trukusi plėtra, mechanizacija ir renovacija, leidusi pasiekti 18,5 mln. litrų per metus alaus produkciją.

Lietuvai atgavus nepriklausomybę, kombinatas tapo Vilniaus valstybine alaus ir nealkoholinių gėrimų įmone „Tauras“, kiek vėliau – akcine bendrove „Vilniaus Tauras“, o dešimtmečiui baigiantis, „Vilniaus Tauro“ kontrolinį akcijų paketą nupirko danų koncernas „Danish Brewery Group“. XXI a. pirmajame dešimtmetyje gamyba iš Vilniaus perkelta į Panevėžį (Kalnapilio – Tauro alaus darykla).

(Šaltinis – Wikipedija).

Dar prieš penketą metų ant bravoro vartų kabėjo skelbimas apie naujojo detaliojo plano pristatymus visuomenei ir būsimą šios teritorijos rekonstrukciją. Vėliau, prasidėjus ekonominei krizei, visi judesiai nurimo, pasklido gandas, kad objektas perleistas kitam NT vystytojui ir viskas nurimo. Dabar šis pastatas stovi liūdnas ir tuščias, jį lanko tik vienas sargas ir jam kartais kompaniją palaikantis, prie vartų automobilyje snaudžiantis apsaugos tarnybos darbuotojas.

Pasidairykime, kaip šis garsus bravoras atrodo dabar.

Prie vartų pasitinka tebekabanti transporto judėjimo schema, bylojanti apie kadaise vykusią gamybą ir pastatų paskirtį:

Buvęs grūdų priėmimo sandėlis su jam priklausančiu bokštu yra vienas iš seniausių išlikusių pastatų:

Ant vieno iš bokštų tebėra vėtrungė, kurioje galima įžiūrėti bravoro statybos metus:

Dar vienas to paties pastato fagmentas. Būklė apverktina. O juk šis pastatas 2008 m. įrašytas į Kultūros vertybių registrą. Bet kam tai rūpi?

Vėlesniais laikais statyto administracinio pastato fragmentas:

Buvusio centrinio sandėlio fasadas:

Jeigu tikėt schema, tai šie pastatai yra buvusi kompresorinė ir saladino (alui gaminti panaudotų miežių liekanos po fermentacijos) bunkeris:

Sargo besilankydamas aš nesutikau. Todėl į pastatų vidų be leidimo brautis nenorėjau. O juk ten gana įdomu – čia tebėra senieji požeminiai rūsiai ir tuneliai, kurie buvo naudojami alaus gamybos metu. Gal kada kitą kart, kai užtiksiu sargą ir jis bus gerai nusiteikęs. Gal pavyks nusileisti į rūsius ir apžiūrėti patalpas iš vidaus.

Štai taip liūdnai atrodo mūsų šalies aludarystės istorijos dalis. Tai vokiečiai ar belgai giriasi, kad bravore alus verdamas jau ne vieną amžių. Pas mus šios tradicijos nėra ir nepanašu, kad tai kam rūpėtų. Iš sovietinių gamyklų kuriami loftai. O garsus buvęs bravoras sostinės centre su istoriniais pastatais laukia savo liūdnos baigties ir naųjų, vaizdą už milijoną atveriančių, statybų pradžios.

Papildymas (2015-06-02). Žiniasklaidoje pasirodė daugiau informacijos apie būsimą šio komplekso paskirtį.

Straipsnis su vizualizacijomis: www.delfi.lt/verslas/nekilnojamas-turtas/sostines-centrui-paruostas-naujas-kvartalas.d?id=68067466

Akivaizdu, kad su aludaryste čia nieko bendro nebus ir ateityje.

Jeigu išeitumėt į gatvę ir praeivio paklaustumėt „ką žinote apie Švyturio alaus daryklą?“ – kokių atsakymų sulauktumėt?

Didžiausia alaus darykla esanti Klaipėdoje, populiariausias lietuviškas alus, krepšinio komandos rėmėja, yra dar arena tokiu pavadinimu. Vargu, ar sužinotumėte ką daugiau. Gaila, mat alaus darykla „Švyturys“, kaip seniausiai Lietuvoje veikianti komercinė alaus darykla, yra Lietuvos aludarystės istorijos dalis. Istorijos, kuria domėtis nebėra madinga. O istorija yra gana įdomi.

Iki „Švyturio“ bravoro atsiradimo Klaipėdos krašte kitų bravorų nebuvo. Vokiškas alus buvo atgabenamas iš Tilžės (dabar Sovetskas, Kaliningrado sritis). Todėl aludarystės rinka buvo tuščia ir bet kuris alaus verslo pradininkas buvo pasmerktas sėkmei.

Šio verslo 1784m. ėmėsi tikras pamario krašto patriotas Klaipėdos pirklys Rainkė (J.W.Reincke). Šis stambaus sudėjimo išvaizdus vyriškis buvo ne koks paprastas prekeivis. Jo sena giminė jau visą šimtmetį plukdė laivus po visą Baltijos jūrą. Jo giminės herbe puikavosi jūrinis erelis – narsios jūreivystės simbolis. Šis simbolis papuošė ir naujos alaus daryklos emblemą. Jis liko „Švyturio“ herbe iki šių dienų.

Klaipėdietiškas Rainkės alus buvo toks populiarus, kad visame pajūryje vienas po kito pradėjo dygti bravorai. Bet jie negalėjo pasiūlyti tokio gero alaus kaip Rainkės. Puikiu skoniu ir kokybe su pirmuoju klaipėdietišku alumi varžytis galėjo nebent kitas iškilus pamario krašto aludaris Teodoras Proisas (Theodor Preuss). Kartą abu vyrai susėdo prie alaus bokalo ir nusprendė, kad nėra reikalo konkuruoti ir kad galima dirbti kartu.

Fridricho priemiestyje veikianti darykla XIX a. susijungė su dvarininko T. Preusso bravoru ir tapo pagrindiniu miesto bravoru, verdančiu tradicinį Bock, bavariškąjį ir porterio alų, už kurį buvo apdovanotas dar 1883 metų Klaipėdos tarptautinėje verslo mugėje.

Klaipėdos akcijinis alaus bravoras buvo viena iš labiausiai įvertintų tarpukario Lietuvos alaus daryklų. Bendrovė turėjo savo mielių fabriką, vyno ir likerių sandėlį, garsėjo lengvu „Audit“ ir „Caramel“ alumi, kuris 1927 metų Lietuvos ūkio parodoje Klaipėdoje įvertintas medaliu.

Po antrojo pasaulinio karo atstatytoje „Švyturio” alaus darykloje alus pradėtas virti 1946 metais. Iš pradžių jis buvo pilstomas tik į statines ir vežamas į Klaipėdos krašto barus. 1950 metais įmonėje buvo įrengta pilstymo į butelius linija, kuri, augant Klaipėdos alaus paklausai, buvo nuolatos keičiama galingesne.
1960 metais „Švyturio” specialistai sukūrė „Baltijos” alaus receptą. Šis alus tapo „Švyturio” gaminamo alaus grupės flagmanu. 1973 metais „Švyturys” vienas pirmųjų Lietuvoje pradėjo gaminti pasterizuotą alų.

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, „Švyturys” buvo reorganizuotas į akcinę bendrovę. Beveik visos akcijos priklausė įmonės darbuotojams, kurie ryžosi įmonės pelną panaudoti jos pertvarkymui. Nuo 1995 metų „Švyturio” alus pradėtas pilstyti į 30 ir 50 litrų statinaites (kegus) ir netrukus tapo vienu populiariausių baruose ir restoranuose pilstomu alumi. 1995 m. aludarė Džuljeta Armonienė Klaipėdoje sukūrė „Švyturio Extra“ alų, tapusį lietuviško alaus standartu ir daugelio tarptautinio alaus konkursu nugalėtoju „Dortmunder / European Export“ klasėje. 1996 metais buvo pastatyta tuo metu alaus pramonėje pati moderniausia filtravimo sistema.

Nors „Švyturys“ yra vadinamas lietuviško alaus lyderiu, tačiau 1999m. lietuviškumas baigėsi – „Švyturio“ akcijas įsigijo Danijos bendrovė „Carlsberg A/S“. Taigi nuo tada „Švyturys“ yra lietuviškas tiek pat , kiek lietuviški yra taip keikiami danų gyvulininkystės kompleksai Lietuvoje. Beje, mažai kas žino, kad 2000 m. „Carlsberg A/S“ susijungė su Norvegijos „Orkla“ ir taip ėmė kontroliuoti tris didžiausias Lietuvos alaus daryklas – „Švyturį“, „Kalnapilį“ ir „Utenos alų“. Oficialiai jas valdė Baltic Beverages Holding (BBH). BBH akcijas lygiomis dalimis (50 % ir 50%) valdo “Carlsberg Breweries” ir Didžiosios Britanijos alaus rinkos lyderis “Scottish & Newcastle”. 2001 m. Lietuvos konkurencijos tarybos pavedimu BBH pardavė „Kalnapilį“ Danijos įmonei „Danish Brewery Group“ (dabar „The Royal Unibrew“). Po kelių restruktūrizacijų nuo 2003m. „Švyturio“ alaus daryklą valdo UAB „Švyturys-Utenos alus“, nors jeigu apsilankytumėte darykloje – jausmas apimtų visai kitoks. Ten iki šiol tebedirba žmonės, kuriems priklausė „Švyturio“ akcijos ir jie iki šiol jaučiasi šio bravoro dalimi, todėl dirba su meile ir atsidavimu.

Šiemet „Švyturio“ alaus darykla švenčia gražų veiklos jubiliejų – 230 metų.

Šiai progai pažymėti Džuljeta Armonienė sukūrė naują alų:

Mes jau įpratome, kad naujos alaus rūšys  „Švyturyje“ gimsta greičiau, nei kas du – tris metus. Be to – visiškai naujo ir įdomaus stiliaus. Slapčia tikėjausi, kad ir šio naujojo alaus stilius nustebins, maniau, kad pirmojo aludario vardiniam alui bus parinktas vienas iš senųjų alau stilių, kurie buvo gaminami nuo bravoro įkūrimo pradžios, na, kad ir Tradicinis bock ar Baltijos porteris. Būtų labai simboliška.

Tačiau pati Džuljeta Armonienė sakė, kad alus buvo kuriamas atsižvelgiant į vartotojų pomėgius, buvo stengiamasi sukurti alų, kuris patiktų daugumai. Taip buvo sukurtas lageris, turintis 22 IBU ir ABV 5%.

Kalbėdama apie šį alų Džuljeta džiaugėsi, kad pavyko aluje suderinti šviesiuosius bei karamelinius salyklus ir kilminguosius „Saaz“ apynius. „Skonyje labai harmoningai dera salyklai ir apynių kartumas, kurį papildo lengvas apynių aromatas. Manau, tai tikrai įdomus ir išskirtinis alus“ – pokalbio metu džiaugėsi aludarė.

Ragavau šio alaus ir aš. Dailus apipavidalinimas ir originalus kamštelis nudžiugins alaus atributikos kolekcionierius. O alus… nors nespoilinsiu. Paragaukit patys

Keli įdomūs faktai apie alų, kurių (gal būt) dar nežinojote.

1. Zitologija (zythology) yra mokslas apie alų ir jo gamybą. Zitologas yra gyva alaus enciklopedija. Toks žmogus gali papasakoti begalę informacijos apie alaus gamybą, žaliavas, derinius ir kitus įdomius dalykus, susijusius su alumi.

2. Neegzistuoja toks derinys kaip „alaus someljė“. Jis buvo naudotas anksčiau, kol susidomėjimas alumi buvo menkas. Tačiau jau gana senai alaus žinovas yra vadinamas  „cicerone“ (tariama sis-uh-rohn). Cicerone yra specialistas, kuris žino kaip saugomas, transportuojamas ir parduodamas alus, nusimano alaus stiliuose ir jų (stilių) atstovų vartojimo kultūroje, geba objektyviai degustuoti alų ir apibūdinti alaus aromatą, skonį bei kokybę, nusimano alaus gamybos žaliavose ir procese, geba kurti ir siūlyti alaus ir maisto derinius.

Egzistuoja trys oficialūs cicerone sertifkavimo lygiai:   Certified Beer Server (profesionalus alaus barmenas), Certified Cicerone®, Master Cicerone® .

Koks skirtumas tarp cicerone ir alaus somelje? Skirtumas tas, kad cicerone yra oficialus statusas, kurį norint gauti privaloma išklausyti mokslus, bei išlaikyti sertifikavimo egzaminus, o alaus somelje save gali pasiskelbti bet kuris diletantas.

3. Šiuo metu egzistuoja ~400 alaus rūšių. Belgija šiame sąraše pasižymi kaip daugiausiai individualių alaus rūšių turinti šalis.

4. Seniausias žinomas rašytinis receptas yra alaus receptas. Jis užrašytas ant akmeninės plokštės dainos pavidalu prieš daugiau, nei 5000 metų.

5. Seniausia žinoma reklama yra alaus reklama – ji užrašyta ant molinės lentelės su didžiakrūtės moters atvaizdu, rankose laikančios dvi dideles talpas alui. Reklaminis šūkis skambėjo panašiai į „Gerkite Ebla alų – alų su liūto širdimi“. Šios reklamos amžius – daugiau nei 4000 metų.

 6. Pirmieji profesionalūs aludariai buvo moterys.

7. Moteris buvo ir pirmojo žinomo kriminalinio įvykio, susijusio su alumi, priežastis. 2000 metų pr.m.e vienas Egipto vadeliotojas, išgėręs tuometinio alaus, įsiveržė į antikinės deivės šventyklą ir pagrobė jauną šios šventyklos vaidilutę. Incidentas baigėsi liūdnai – vadeliotoją nukryžiavo ant užeigos, kurioje jis prigėrė alaus, durų ir neleido kūno nukabinti tol kol paukščiai draskė jo kūną.

8.  Brangiausias alus pasaulyje yra LA VIEILLE BON SECOURS alus. Šios alaus butelio kaina siekia 1000USD, o jo paragauti galima tik vienoje vietoje pasaulyje – bare „Bierdrome“, esančiame Londone.

9. Sonosilikafobija – tai tuščio alaus bokalo baimė.

10. Senovės Egipte buvo išleistas įstatymas, draudžiantis vyrams gaminti ir parduoti alų.

11. Seniausias, iki šiol veikiantis, bravoras yra „Weihenstephaner„, Vokietijoje. Ši alaus darykla gamina alų nuo 1040m.

12. Yra keli įdomūs faktai apie tai, kad alus daro teigiamą poveikį tam tikroms žmogaus kūno ir sveikatos savybėms, tačiau dėl LR galiojančių įstatymų draudžiama skelbti informaciją apie teigiamą alkoholinių gėrimų poveikį sveikatai.

13. Yra teigiančių, kad nepasterizuotame ir nefiltruotame aluje yra beveik visi mineralai ir mikroelementai, būtini gyvybiniams procesams užtikrinti. Viduramžiais gydytojai rekomenduodavo gerti alų gyventojams, mat tai ne tik papildydavo skurdų maisto racioną, bet ir užkirsdavo galimybę apsikrėsti nešvariame vandenyje plintančiomis užkrečiamomis ligomis. Alus buvo verdamas, šio proceso dėka buvo nužudomos bakterijos ir virusų sukėlėjai ir taip buvo kovojama su įvairų ligų epidemijomis.

14. Ilgą laiką Čekija buvo šalis – alaus gėrikų lyderė. Šioje šalyje buvo išgeriama daugiausiai alaus, tenkančio vienam gyventojui. Pastaruoju metu, didėjant ne tik populiacijai, bet ir pragyvenimo lygiui, alaus suvartojimo kiekyje Čekiją aplenkė Kinija. Šioje šalyje išgeriama daugiau, kaip 350 mil. hektolitrų alaus per metus ir Kinija yra labiausiai augančios alaus rinkos šalis. JAV liko tik trečioje vietoje.

Publikacijos „Naminio alaus gamyba ir vartojimas Šimonių apylinkėje XX a. atroje pusėje – XXI a. pradžioje„ tęsinys. Pirmąją dalį rasite čia.

Vartojimas.

Sukoštą alų buvo galima gerti jau kitą dieną, tačiau skaniausias jis būdavo po savaitės. Apskritai, alaus gaminimas trunka tris dienas (be salyklo darymo): viena diena padirbt, kita raugint, trečia sukošt. Alų iš bačkų leisdavo tiesiai į uzboną arba į emaliuotą kibirą. Gerdavo iš stiklinių. Alaus turėdavo pasigaminę visoms šventėms ir darbymečiams. Paminėtinos krikštynos, vestuvės, laidotuvės, iš kalendorinių švenčių – Sekminės (XX a. pirmojoje pusėje), Velykos, Žolinė, Kalėdos, Naujieji Metai, pakermošiai, kermošiai, atlaidai, vardinės ir kt. Iš darbymečių alus gamintas šienapjūtei, rugiapjūtei, kūlimui, mėšlavežiui, bulviakasiui.

Kolūkio laikais taip pat buvo visokių progų. Sakoma, jog geras gaspadorius alaus turėdavęs visuomet – ar šventė, ar paprasta diena. Paprastą alų gerdavo po valgio, darbo atokvėpių metu, o geresnį (pirmoką) duodavo svečiui ir pasilaikydavo artėjančiai šventei. Alų didesnei šventei užsakydavo pas kokį nors žymesnį aludarį. Alus darytas aludario namuose arba reikalingus rakandus nusivežus į vaišių vietą.

Pas žymesnius Šimonių apylinkės aludarius užsakyti alaus atvažiuodavo žmonės iš Ukmergės, iš Žemaitijos ir net iš Latvijos Daugpilio rajono. „Latviai, estai suvažiuoja, kažkokią šventę švenčia, tai ėjo kasmet ruskio laikais. Tai ty daug, apie šimtų viedrų padirbi alaus”. Seniau vestuvėms gamindavo apie 60–-70 kibirų alaus.

Kaip Šimonių aludariai nustatydavo, kiek reikia alaus pokyliui, šventei? Žmogui paskaičiuodavo apie penkis litrus. Jeigu vyrams – neužtenka. Jeigu moteris su vyru, tai jiem tada abiem kibiro užtenka dviem trim dienom. „Vienam vyrui gero viedro reikia. Moterys negeria, vienas mažiau išgeria. Vyrui, jeigu per dvi dienas gert, tai reikia viedro, tai tiek ir dirbi”.47 Kolūkis vienais metais derliaus pabaigtuvėms Liudvikui Triznickui buvo užsakęs net 200 kibirų. Vlada Petrulienė prisimena sesers vaikų vestuvėms alaus dariusi iš septynių centnerių. („Abiejų vaikų iškart vestuvės buvės”). Paskutiniais metais užsakymų beveik nebepriimama dėl ypač mažo užsakomo alaus kiekio – „Trys viedrai tai nėr iš ko dirbt. Kur ty bovysies, tai tiktai gaiši laikų. Nors kokia dešimt, dvidešimt viedriukų jau mažiausia”.

Bačką alui vežtis, jei užsakovas neturėdavo, duodavo aludaris, po šventės reikėdavo grąžinti. Jei turėdavo bačkas, reikėdavo pristatyti iki košimo. Atsiskaitydavo pinigais (rubliais, vagnorkom) arba grūdais, dar pagalba prie ūkio darbų. Aludariai, darydami alų ir atsižvelgdami į progą, dažnai reguliuodavo jo stiprumą. Laidotuvėms dirbdavo silpnesnį, „kad nepradėtų dainuoti”, vestuvėms būdavo visokio alaus, tačiau aludaris, kuris pats pilstydavo alų, reguliuodavo svečių nuotaiką, paduodamas atitinkamai stipresnio ar silpnesnio alaus. Ne visad ir pats aludaris kviestas į vaišes. Nuo alaus, priešingai nei nuo degtinės, nuotaika būdavo gera, linksma, „nepasigeri ir pagirių nėra”. „Ant dainų labai eidavo, anksčiau ant dainų. Išgeri alaus ir dainuoji”.

Alaus turėdavo būti tiek, kad pakaktų iki vaišių pabaigos. Jeigu svečias vėluodavo atvykti, jam būdavo skiriama pabauda arba „eglutė”, t.y. išgerti tris stiklines iš eilės, „tai jeigu jau stipras, tai jis čia jau beveik dainuot pradeda”. „Pabaudą – sudeda pinkias arba tris, sudeda dvi, unt viršaus trėčių – pavėlavai, tau pabauda. Tai geria alaus, o kaip yra štukorių, tai dar ten įpilia degtinės ir žmogus serga išgėrįs. Pabaudą išgeria, tai dar, kai nemato, šliūkšteli iš butelio”.

Jei aludaris pilstydavo alų, jo prašydavo: „Pyvoriau, duok alaus!”. Ant stalų alų su uzbonais nešiodavo „gaspadinės” – „inpylė stiklinėn – alus su puta.” Įsigėrę svečiai tuoj pradėdavo dainuoti, namuose ir lauke šurmuliuodavo svečių būreliai. Tarsi išsidalydavo į mažesnes grupeles. Dainas dažniausiai vesdavo balsingesnis žmogus, „giesminykas”. Pasipildavo įvairiausios kalbos. Seniai nesimatę giminės išsipasakodavo bėdas, vargus, naujienas. Kaimynai taip pat turėdavo kalbos apie nesibaigiančius darbus, jų metu iškilusius sunkumus, padiskutuoti, pasidalyti patirtimi alaus gamybos srity, bernai „apie mergas pašnekėti”, jaunimas tuojau eidavo suktis šokio sūkury, žaisdavo žaidimus, krėsdavo įvairius juokus (geležines akėčias ar vežimą ant stogo užkeldavo). Visiems būdavo linksma. Artėjant sutemoms svečiai taip įsivažiuodavo, kad visa sodyba būdavo panaši į burbuliuojantį, šnypščiantį katilą. Nors dainuodavo daug ir visokių dainų, tačiau dabar pateikėjai teprisimena tik tokių aukštaitiškos tautosakos perlų kaip „Alutį gėriau, gražiai dainavau” ir kt. nuotrupas. Prisimenama tik po vieną du stulpelius iš vaišių metu dainuotų dainų, kaip antai:

Rudas alutis, balta putelė,
Oi graži graži mano mergelė

arba

Alau, alau, aš nuo tavi nubalau,
kad būtų arielkėlės, būtų dar geriau.

Kiti pavyzdžiai:

Gėriau alutį, namie darytą,
ar samagoną, miške varytą.

***

Prie alaus svečiams būdavo atnešama džiovinto sūrio, kartais silkės, „silkės užvalgei, norisi užgert”. Geriant užsveikindavo: „Sveikas būk ir gerk”, atsakydavo: „Sveikata” arba
„Nu, sveikatų, išgeriam”, „Nu tai geriam?” – „Geriam”, „Sveikas” – „Į sveikatų”.

Beveik pas kiekvieną iš pateikėjų galima užtikti alaus gaminimo rakandus, sudėtus vienoje ar kitoje patalpoje. Pas vienus tvarkingai, pas kitus išmėtytus po kelias patalpas, dabar jau naudojamus kitiems tikslams. Visa tai liudija, kad alus ten jau seniai bedarytas. Paklausti, kada paskutinį kartą darė alų, atsako įvairiai – vieni nedarė jau 15 metų (paskutinį kartą kolūkio laikais), „mat niekam nereikia – viskų perka”, kiti darė prieš metus („praeitų Žolinį”).

Pateikėjai, atsikėlę iš kitų kraštų, žinojo kitokių „alaus” gaminimo būdų: „Pridžiovindavo burokų cukrinių ir paskui paskrudina juos, ir paskui verda. Saldus saldus yra, bet jisai paskui turi aitrumo tokio. Verda, paskui deda ir apynių. Baltas, skaidrus”. Šimonių aludariai tokį „alų” vadino „gorgeliu”. „Gorgeliu” vadintas ir nenusisekęs alus: „Ne, nu tai sveika būdavo alus, kad ir pasigerdavo vyrai. Tai nuo tokio alaus nesirgdavo niekas – išsipagiriojo ir vėl sveikas, o kai jau gorgelį padirba…, jeigu taip išrūgsta alus, nėr spalvos, baltas toks, kaip ožkos akis”.

Apie šiuo metu parduotuvėse pardavinėjamą alų tie, kas pasidarydavo savo alaus, yra ne kokios nuomonės. „Dabar tas pats yra tas parduotuvėj „Ledo” alus. Tai va, grynai trečiokas alus. Ir aš labai juokiaus, ir šeiminykei, ir savo giminėm sakau: mes už trečioką alų tai nieko neimdavom, nu kai kada kam reikia duot, nu tai ką tu? O parduotuvėn jis nesiskiria kainu nuo gero alaus.Vanduo ir biškį apynių dėta – va toks ten alus”.

Dabartinio alaus visai kitoks skonis ir kartu kitoks girtumas. Visas pirktinis alus, pasak pateikėjų, cukruotas, „dar ne vien cukru cukruotas, cukreliu tokiu, kaip vadinasi, velniu suprasi tenai. Taigi jis toks aitrus, specifinis toks. Pas mane būdavo gi sveikas alus, o dabar čia gi viskas nuodija žmogų”.

Degtinės ir jos pakaitalų klausimu pateikėjai mažai tepasisakė. Iš turimų duomenų susidaro vaizdas, kad degtinė apylinkėje nebuvo labai paplitus: „Čia degtinė buvo nelabai paplitus. Kaip sakydavo, kad mūsų kaime nebuvo nė vieno gėrinčio. Gretimam kaime vienas buvo vyriškis, visada gėrė ir mušas”. Tam įtakos galėjo turėti ir vyskupo Motiejaus Valančiaus skelbta blaivybės idėja. Apylinkių žmones galėjo paveikti vyskupo apsilankymas Kupiškyje. Tad tokį skeptišką požiūrį į degtinę, ypač senesnių gyventojų, galima laikyti to apsilankymo rezultatu arba jo (jei turėsime galvoje XX a. pradžią) „aidus”. „Tai va, kai aš dirbau Vabalnyke, tai ten taip – stalas nukrautas degtine ir alaus atneša. Tai degtinį nusiima visų, niekas nebegeria degtinės, a tik alų. Degtinę kai išgeria, tai vat geria ir nugriūna, o nuo alaus toks apdujįs visą laiką vaikštai”.

Kolūkio laikais degtinės duodavo kai kurių vaišių metu (vestuvės, laidotuvės). Savoms reikmėms samagonas (naminukė) vis dėlto varyta. „Būdavo, silosų šitų atveža kiaulėm bačka šita, kiaulėm turėdavom po 50 kibirų, ferma čia būdavo, tai tokių, būdavo, degtinį varydavo”.

Tačiau pastebėtina, jog net ir dabartiniu metu, kada sparčiai plinta degtinė ir visokie etilo alkoholio surogatai, alus vertinamas labiau. Ričardas Kirlys nurodo, jog Vabalninke gertas daugiau alus, Šimonių apylinkėje, jo pastebėjimu, mišriai – tiek alus, tiek degtinė. Daugelis pateikėjų net kūlimo pabaigtuvių vaišėse nemini degtinės. „Degtinės vis tiek, degtinė buvo brangi, o šitas nu gal ir ne mada buvo pasigert kaip dabar”. Degtinės pastatydavo vieną kitą butelį, bet ne taip daug, o dabar, pasak pateikėjų, geria, kol pasigeria. Jei nepasigėrė, tai nepatenkintas. Tačiau priduria: „Nu matai, seniau gera nuotaika ir žmonės linksmūs, ir arielkos nedaug tereikia, alų gerdavo, bet kad dabar baliuose alų mažai begeria. Daugumoj arielka, gaiva. Gaiva ir arielka”.  „… dar kai mano brolis atvažiuodavo, sako‚ šitos smarvės mes da valiai turim, mum kaimiško alaus, tai negeria, tik alų geria, jeigu naminis alus padarytas skanus. Sako‚ šitos baltos smarvės tai do valiai jos nusipirksi, jos yr”.

Pridurtina, jog seniau jaunimas ne taip gerdavo kaip dabar. Vakarėlių metu, norėdami „nugert”, turėdavo naminės, tačiau „jei kokią merginą pamatydavo išgėrusią, tai apjuokdavo baisiausiai. Tai dabar gi lygios teisės. Seniau gi nebūdavo taip. Būdavo linksma, šoka, armonika groja. O dabar ir šokiai kitoniški”. Į išgėrusias merginas žiūrėta nepagarbiai. Neaišku, kiek šiam požiūriui susiformuoti padėjo žiniasklaidos, ypač televizijos, įtaka, tačiau šiuo atveju galėtume manyti, kad pateikėja nurodo tik į savo kaimo ir apylinkės jaunimą. Seniau muštynių taip pat reta būdavo: ne tokiais tikslais, pasak pateikėjų, jaunimas susieidavo. Jeigu ir būdavo, tai dažniausiai dėl merginų. „Dėl panų gal mušdavos, kurių pašokino ne tų arba nori pamylėt, taigi kai kadu kitas ir mušdavosi”. Palyginti su dabartiniu jaunimu „seniau buvo linksmesni”. „Labai dainuodavo seniau, o dabar kaime tu išgirsk, kad jaunimas dainuotų! O anksčiau, kad kiek išgėrę, tai visi taip dainuodavo, labai labai”.

Įdomesni nutikimai (pasakoja Vlada Petrulienė):

„Aš mokėjau pati pasidaryt salyklų, esu paskolijus salyklo. Neišėjo vieniem – dirbo, ir paskolik paskolik salyklo”, nu ir paskolijau to gėro salyklo. Man dabar reikia atiduot, sūnui buvo išlaistuvės ar kas. Atidavė salyklų – nei spalvos, padirbu, nieko – baltas kaip ožkos akis. Akmenėlių ty laisk nelaisk. Poėmiau aš, patikrinau. Saujytį pajėmjau, išmirkiau ir padiegiau. Ogi salyklo tik dešimta dalia – miežių pripilta, ir viskas.

Miežių paprastų ir, reiškia, atidavė. Kai keli, taip sunkus tas maišas, o salyklas tai lingvas. Jis išdygsta, tai maišų ir aš pakeliu. Jis labai lingvutis, o čia, ko čia taip sunku? Tai va padaryk alų. Pirmiausia pagrindas salyklas. Ar tu moki ar nemoki, be gero salyklo nepadarysi”.

***

„Buvo toks nuotykis Nociūnuos. Narbučiokas žėnijos, tai iš trijų centnerių darė alų ir sumovė baisiausiai. Nuvežė malūnan, sumalė smulkiai – neteka šitas alus. Jėzus Marija, nėr nė kiek alaus, košė pasidirbo, kai bulkas kepi, ir raudok. Ir dar buvo pamočnikas tokis. Kitam kubilan krėtėm, tai kurgi – iš trijų centnerių gol trisdešimt viedrų alaus tepadarėm. Neteka, ir viskas. Reikia labai rupiai sumalt. Viskas raikia žinot.”

Žymesni pateikėjai.

Vienas garsesnių Šimonių apylinkės aludarių buvo Liudvikas Triznickas iš Gaigalių kaimo, gimęs 1913 m., alų daręs be perstojo 20 metų. Alų gaminti išmoko pats. Užsakymų gaudavo daugiausia iš aplinkinių kaimų, taip pat ir iš kitų rajonų. Dirbdavo Šimonių, Skodinio, Juodpėnų ir kitiems kolūkiams, įvairiomis progomis: šventėms, pabaigtuvėms ir t.t. Dirbdavo per savaitę po vieną kartą, o kartais tekdavo dirbti ir tris keturis. Dėl užsakymų gausumo turėjęs specialią knygą, kur užrašydavo visus norinčius.
Kartais vienųkart tekdavo dirbt penkiolikai žmonių – „vienam trijų, kitam dešimt viedrų”. „Jeigu prisirenka, kuriem reikia lig 50 viedrų, tai iš dviejų maišelių padirbu mažiau, o jeigu reikia 100 viedrų, tai dirbi iš daugiau, net iki trijų centnerių. Nu susirašai, kuriem reikia, mašinų grūdų atavežė ir padirbk jiems.” Yra tekę padirbt ir 200 kibirų (kolūkio rugiapjūtės pabaigtuvėms). Aludaris vaišių metu mokėjo alum reguliuoti svečių nuotaiką „Ir aš dalyvaudavau baliuj, ir alų prilaisdavau, ir pildavau, tai žinai, katro kur pilt. Šito įpilt prastojo, kur be cukraus – gers, jiem nepakenkia, a kai užlaidi šito pirmesnio ir su cukrum, tai tadu tuoj pakelia (nuotaiką)”.

Liudvikas Triznickas buvo gana gerai išvystęs „alaus pramonę”. Skirtingai nei kiti aludariai, gamybai naudojo paties dirbtus netradicinius įrengimus. Aprašysime kai kuriuos iš jų.

Džiovykla.

Džiovykla – skardinis, apie 3×4 m apimties pastatėlis. Jis stovėjo šalia tvarto, prie vandens telkinio. Pastatėlio viduryje iš šonų sukrauta plytų eilės, ant kurių buvo
klojamos grotelės. Apačioje buvo įtaisytas radiatorius, į kurį ventiliatorius pūsdavo orą. „Radiatorius visas apvyniotas drateliu. Dabar yra daug geresnių, nu tai šitų palaidi,
tų injungi radiatorių – raudonos tos vielos, o tas ventiliatorius pučia per tas vielas, sytas su skylutėm, o džiovykloj sandaru – oras neišeina kur, tik per tas groteles in salyklų
ir išdžiovina salyklų. Per tris valandas išdžiovinsi, mažiau inpilsi, greičiau išdžius, jei storiau – ilgiau.” Elektra tiek radiatoriui, tiek ventiliatoriui naudota iš kolūkio. Po žeme nutiesto kabelio ilgis apie 100 metrų. Sandėly jungdavo tiesiai prie dėžutės. Kolūkio elektros naudojimas nebuvo skaitomas vogimu, kadangi „visiems reikdavo alaus”.
Skolą atskaitydavo ūkis. Kolūkio pirmininkui alus mažiau kainuodavo.

Alaus šaldymo vonia.

Ištekintam alui Liudvikas Triznickas turėjo specialų įrenginį. Į 200 litrų talpos vonią įstatytas suvytas piršto storumo vamzdelis (gyvatukas), sujungtas su gumine žarna, kuri prijungta prie siurbliuko, pumpuojančio iš šulinio vandenį. Šaltas vanduo, perėjęs gyvatuką, buvo leidžiamas tiesiai į šutintuvą ir kaitinamas užpylimui ar kitiems reikalams. Vienu kart supildavo apie 10 kibirų nutekintos misos.

Pečius vandeniui šutintuve kaitinti.

Pečius sumūrytas iš šamotinių plytų rišant moliu. Jame įmūrytas metalinis šutintuvas, iš kurio padarytas išėjimas (kranas). Užvirus vandeniui prie krano maudavo žarną ir leisdavo kubiluos ar kur kitur.

Liudvikas Triznickas buvo vienas iš dideliais kiekiais alų gaminančių aludarių. Dėl senatvės alaus dabar jau nebedaro.

Išvados

1. Alus Šimonių apylinkėje prisimenamas kaip pagrindinė sudedamoji vaišių dalis. Jis priskirtinas prie tradicinių Šimonių apylinkės gėrimų (pietrytinė „naminio alaus regiono” dalis).
2. Alaus gamyba Šimonių apylinkėje buvo gerai išvystyta ir gaji iki pat XX a. pabaigos.
3. Šimonių apylinkės aludariai savo amatu garsėjo ir kaimyninėje Latvijoje bei Žemaitijoje.
4. Kai kurie ūkininkai dar ir dabar tebedaro alų, tačiau jau tik savo reikmėms. Pagal užsakymus jie nebedirba.
5. Plisdamas gamyklinis alus beveik visiškai pakeitė naminį. Vis dėlto buvę aludariai, pažinę alaus gamybos ir skonio niuansus, nepalankiai žiūri į parduotuvėse pardavinėjamą
alų.
6. Daugelis gyventojų dar ir dabar namuose tebelaiko alaus rakandus, su kuriais nelabai nori išsiskirti.
7. Alų daugiausia darė vyrai, nors būta ir aludarių moterų.
8. Alaus gamybos būdai beveik nesiskyrė nuo kitų Šiaurės Lietuvoje („naminio alaus regione”) žinomų būdų ir beveik nepakito nuo pat XX a. pradžios, tik į salyklą
visai nedėta žirnių, tik vienas pateikėjas nurodė dėjęs kviečių. Netenka kalbėti ir apie rugius ar avižas, kurių dėdavo Kupiškio ir Salamiesčio apylinkių aludariai.
9. Su naujovėmis sietini tam tikri naujoviški įrenginiai alui gaminti (naujo tipo girnos, spec. džiovyklos, vonios ir pan.), taip pat cukraus naudojimas bei medžiagų proporcijų
kaita.
10. „Naminio alaus regione” skiriasi rakandų ir alaus rūšių pavadinimai. Pirmokas kitur dar vadintas pirmašakiu, antrokas – antrašakiu, trečiokas – birbalėliu. Volė vadinta cvikiu
(bačkos dugne) ir špunka (bačkos šone). Taip pat jau išnykęs rakandas yra abrė – gelda misai nutekinti. Ją pakeitė emaliuoti kibirai ir visokios cinkuotos skardos ar nerūdijančio
plieno baleikos (kitaip – geldos). Nalyvotis – indas, skirtas iš katilo semti karštą vandenį. Konstrukcija jis panašus į šimoniečių kaušą, o kituose regionuose kaušu seniau vadintas
į samtį panašus įrankis. Visai neminimi kryžiokai bačkoms pastatyti.
11. Šimonių apylinkėje mažai težinoma apie koštuves. Jos nunyko tuštėjant kaimams, kaimynams išsikėlus į miestus, taip pat ir dėl kitų priežasčių.