Kas naujo Lietuvos alaus rinkoje? Nekažinkas. Pavasaris prastas. Vasaros pradžia – taip pat. Verkia ne tik ledų pardavėjai ir Palangos verslininkai. Visiems sezoniškumas kerta planus ir rezultatus. Todėl šį kartą rinkos naujienas pateiksiu glaustai ir su nuorodomis – konkretų, jus sudominusį, pranešimą rasite originaliame šaltinyje.

Tad kuo gyveno Lietuvos alaus rinka pastaruosius kelis mėnesius?

„Kauno alus“ krenta žemyn:  Alaus gamybos AB „Kauno alus“ pardavimo pajamos 2013 m. mažėjo 7% ir siekė 15,8 mln. Lt, 2012 m. – 16,9 mln. Lt. Ikimokestinis nuostolis buvo 295.390 Lt, kai 2012 m. uždirbta 299.144 Lt ikimokestinio pelno. 

Visas straipsnis: vz.lt

Tuo tarpu „Švyturys – Utenos alus“ 16mln. litų išleidžia marketingui. Stipraus prekės ženklo neturinčiam gamintojui konkurencinėje kovoje lieka vienas ginklas – kaina, tačiau ją mažinti iki begalybės nėra galimybių, įsitikinęs p. Viršilas. Todėl svarbiausias kiekvienos įmonės tikslas turėtų būti susijęs su prekės ženklų stiprinimu visais įmanomais būdais. 

Vz.lt: Viršilas atskleidžia, kaip naudojamas 16 mln. Lt rinkodaros biudžetas.

Beje, Š-UA sekėsi neblogai: atgaivintas „Utenos Classic“ gavo Europos kulinarijos ekspertų pripažinimą. R. Viršilas džiaugiasi, kad įmonės gaminamas alus pasklido veik po visą pasaulį.

Gal ir po visą, tačiau Baltarusijos rinka užsidarė. Batka įvariais keistais sprendimais glumina pasaulį, vienas iš paskutinių – draudimas importuoti užsieninį alų. Š-UA ten vežė ~15% savo produkcijos. Prasta sezono pradžia ir Baltarusijos rinkos užsidarymas bus juntamas ir rinkos lyderiui – šio fakto nenuslėpsi. Žiūrėsim kaip tai atsilieps įmonės rezultatams, kurie bus skelbiami kitų metų pradžioje.

Kas dar naujo? „Aludario darbas – ne tas, apie kurį svajojau nuo vaikystės, tačiau dabar galiu pasakyti: apie tokį darbą negalėjau net svajoti“, – pripažino „Kalnapilio“ alaus daryklos aludaris Ričardas Barakūnas portalui lrytas.lt. Publikuojamas interviu su aludariu apie jo kelią į aludarystę.

Viena seniausių Lietuvos alaus daryklų „Biržų alus“ išsikėlė ambicingą tikslą pritraukti aukštesnes pajamas turinčius alaus mėgėjus. Įmonė investavo į naują pilstymo įrangą ir jau liepą Lietuvos vartotojams pasiūlys aukščiausios kokybės – „premium“ klasės – alaus stikliniuose buteliuose. Įdomi naujiena, lauksim rezultatų. Daugiau apie tai skaitykite vz.lt

O Delfi.lt aiškinosi kur dingo sidro vartotojai. Sidro vartotojai buvo jauni vartotojai. Ir jei pažiūrėtume, kaip sidro vartojimas atsirado rinkoje, tai jis atsirado per rinkodaros priemones: buvo formuojama pasiūla, nes tokio produkto niekas nežinojo. Buvo sukurti įvairūs alkoholiniai gėrimai – į sultis buvo pridedama alkoholio ir reklamuojama, kad tai yra labai geras gėrimas. Tačiau gyvenimas parodė, kad tai neprigijo. Didelė dalis nebuvo kokybiška ir nepasakyčiau, kad labai skonio savybėmis pasižyminti. Ne visi produktai buvo iš natūralių medžiagų, buvo daug chemijos pridėta.

Taigi, ką pasėjom – tą nupjovėm. Ilgas litas pasirodė trumpesnis nei tikėtasi. Kita vertus, niekas nedraudžia pradėti nuo nulio. Tik ne su „obuolių kvapo gėrimu“ o su tikru ir vartotojams patraukliu sidru.

Štai tiek skurdžių naujienų iš šaltos ir lietingos Lietuvos alaus rinkos. Nieko, sinoptikai žada, kad artimiausiu laiku atšils, orai pasitaisys, o kartu su jais ir pardavimai ūgtels. Gal tada ir naujienų bus džiugesnių?

Šią savaitę su „Kauno alumi“ susidūriau du kartus. Ir abu kartai buvo gana nemalonūs.

Pirmasis susidūrimas buvo perskaičius straipsnį vz.lt „Pas alaus alchemikę„. Skaitėt? Nesikartosiu. Neskaitėt? Paskaitykit. Verta. Nors straipsnis skystokas ir vienoje publikacijoje apimantis bent tris sritis (sėkmės istorija, kaip studentė tapo direktore, kodėl nesiseka mažų aludarių asociacijai ir kaip gyvena Kauno alus), tačiau net ir jame galima pajusti stagnacijos kvapą. Stangnacija -tai toks žodis, kuriuo sovietmečiu sotūs dėdės iš Maskvos per kineskopinius televizorius eilinius piliečius šiurpino.

Straipsnis prasideda nuo darbo ir šeimos nesugebančios suderinti moters nuotraukos  sovietmečio laikus menančių apsilaupiusių cisternų fone.

Foto: Juditos Grigelytės, vz.lt

Bendraujant su vienu rimtu koučeriu jis papasakojo tokią istoriją: į Prancūzijos Alpių kurortą buvo surinktas skirtingų kompanijų top-management’as. Jie buvo perspėti prieš mėnesį ir paimti su sąlyga, kad bus mokomi tik tie, kas moka susitvarkyti su savo darbu. Nemokantys bus tiesiog pašalinti. Šalinimas vyko labai paprastai: tie, kas neišgalėdavo netvarkyti darbinių reikalų mokymo metu buvo tiesiog išvežami atgal į jų darbinę rutiną. Per pirmas dvi dienas buvo pašalinta pusė dalyvių, per dar dvi – dar pusė likusių. Saujelei likusių buvo pasakyta: jūs, kaip įmonių vadovai, jau padarėt gera pradžią – jūsų valdomas verslas gali išsilaikyti be jūsų kelias dienas. Dabar mes mokysim toliau gerinti jūsų vadovavimo įgūdžius.

Kodėl prisiminiau šį pasakojimą? „„Aš dabar turiu biuletenį, ir ką tik dukrytė gimė, bet, žinoma, darbe būnu“. Tai sako moteris, vadovaujanti verslui. Taigi.

Perskaičiau straipsnį. Dar. Ir dar. Kokią žinią komunikuoja šis straipsnis apie „Kauno alaus“ daryklą, kaip įmonę ir kaip bravorą?

Įmonė, kuri giliai įstrigusi savo ankstesniame pavelde ir besikeičianti tik labai simboliškai.

„Nei pakarti, nei paleisti esame, – nusijuokia p. Šileikienė. – Nei dideli, nei mažiukai. Vis dėlto Lietuvoje turėtume būti laikomi maža bendrove, nes nuo didžiųjų skiriamės 10 kartų.“

Pašnekovė tikina, jog jos įmonė neskiria lėšų rinkodarai, nevykdo reklaminių kampanijų, ir žinios apie jos produkciją sklinda iš lūpų į lūpas. Todėl, svarsto ji, sprendimas išlaikyti ir akcentuoti gamybos metodus pasiteisino.

Kiekvienas gamintojas ieško išskirtinumo. Tarkime, „Vilkmergės alus“ antrus metus iš eilės kuria proginį lietuviškų apynių derliaus alų…
…Atsiranda naujų įdomių rūšių, kaip antai alus su viržiais, kadagiais, avietėmis.
„Šis alus – pačių mažiausių gamintojų, verdančių iki 500.000 l per metus, prerogatyva, – paaiškina p. Šileikienė. – Jie gali išsibandyti skirtingus receptus, ir smagu, kad naujienomis domisi ir vartotojai.“ … Anot jos, didesniems gamintojams neapsimoka virti gyvo alaus (ar eksperimentuoti su neįprastais priedais) – per daug žaidimo.

Mes neinvestuojam į reklamą. Mes neeksperimentuojam su naujomis alaus rūšimis. Mes esam maži, bet neišnaudojam jų galimybių, bet negalim būti ir dideli. Nes negalim. Arba – nenorim.

Ir dar tos aprūdiję, apsilaupiusios statinės fone…

Per kavos pertraukėlę vienas iš IBM vadovų man yra sakęs: verslas nėra žvejo plūdė. Negali ilgą laiką plūduriuoti vandens paviršiuje. Jeigu tu nekyli – ilgainiui imsi leistis. Ir rūpintis šiuo faktu reikia pradėti ne tada, kai leidiesi. Tuo rūpintis reikia tada, kai kilimas ima lėtėti.

Aš ne kartą geru žodžiu minėjau „Kauno alų“, neretai su nedideliu „avansu“. Bet šį kartą negaliu pasakyti nieko gero.

Šeštadienį didelio PC lentynoje radau tik dvi „Kauno alaus“ rūšis: Burmistro ir Tvirtovės šviesusis 7.2

Pavarčiau rankose ir įsimečiau jį į krepšį. Pirmą kartą pirkau alų todėl, kad jis yra apgailėtinas. Juoda, auksiukais puošta, etiketė labiau primena provincijos laidotuvių apipavidalinimą, nei solidaus alaus etiketę. O su tiek ABV geras alus turi būti solidus. Antraip tai tiesiog pigi priemonė prisigerti. Butelis šlykščiai apvarvėjęs pilstymo metu išsiliejusiu alumi, kuris pridžiūvo ir ant butelio ir ant etiketės. Beje, visi mano rasti buteliai buvo tokie – nei vieno švaraus. Imant butelį jis šlykščiai limpa prie rankos ir nejučia primena, kad ne aš pirmas šį butelį įmu į rankas.

Ant butelio nugarinės etiketės rašoma, kad tai šviesus, stiprus alus su gerai išreikštu apynių skoniu ir kartumu. Faktiškai alus yra šleikščiai saldus. Ir aš net nežinau, ar šleikštumas yra nuo perdėto karamelinio salyklo kiekio, ar nuo atvirai juntamo alkoholio. Ir jokių apynių. Arba jei jų yra – jie toli gražu nėra nei kartūs, nei išreikšti.

Ir butelis šio gėrimo nekainuoja net dviejų litų.

„Mažieji visuomenei pristatomi kaip stipraus alaus, „šamarleko, kurio neįmanoma gerti“, gamintojai. Tačiau didelę mūsų produkcijos dalį sudaro silpnas alus, ir jis gana brangus, – tikina ji (Lina Šileikienė, AB „Kauno alus“ ir Mažųjų alaus daryklų asociacijos vadovė aut. pastaba.) Pasak jos, daugelis Lietuvos alaus vartotojų – konservatyvūs, kaip ir ji pati, renkasi tradicinį alų.

Būtent tokį – stiprų šamarliaką, kurio neįmanoma gerti – aš ir nusipirkau. Vieną iš dviejų, kuriuos radau PC lentynose. Lietuviškai tradicinis: stiprus, pigus ir su daug karamelės bei mažai apynių.

Kauno alaus puslapio FB nuotrauka

Štai tokiu, dviprasmišku šūkiu pasidabinusi „Kauno alaus“ FB svetainė (puslapis) su net dviem šimtais ją mėgstančių gerbėjų.

Gali būti taip, kad alaus jūs neskiedžiate. Tačiau skiedžiate pasakodami apie save ir savo produkciją. Jeigu artimiausiu metu nepradėsite ieškoti savo nišos ir nepradėsite sistemingai kurti savo įvaizdžio – gali būti, kad artimiausiu metu gyvensite konkuruodami su „Optima linija“ ir „Cento“ alumi dėl kainos lentynoje ir tikslinio pirkėjo. O tada net praėjusius amžius menantys Žaliakalnio rūsiai nebegelbės jūsų įvaizdžio. Nes tie, kas perka šios kategorijos alų nesidomi pagrindiniu jūsų arkliuku „No high-gravity“.

Orai atšilo, gamta žydi, paukščiai čiulba – vasara ant nosies. Senokai nepirkau ir neragavau lietuviško alaus, apie kurį nesu rašęs, todėl skubu tai daryti dabar – artėja vasara ir (gal būt) tai kam nors mano rašliava bus naudinga.

Vietoj įžangos – atsiprašymas: visi šiame įraše naudojami paveikslėliai yra ne mano. Ne iš pikto noro piratauti, o iš darbai užgriuvusio laiko nebuvimo naudoju iliustracijas svetimas, kad skaitytojui informatyviau būtų. Nemuškit, nespardykit – juk nuodėmę viešai pripažinau. Titulinis paveikslėlis skolintas iš moteris.lt, kitus šaltinius nurodysiu aprašyme.

Nuo ko pradėt? Nuo įdomių dalykų. „N“ šviesusis lager tipo alus.

Pingvi.com nuotraukos fragmentas

Su „ekonominės“ klasės alum Lietuvoje blogai. Ir įvaizdžio ir turinio prasme. Apie „norfos“ alų net demotyvatoriai buvo kuriami. Tačiau ar tai įvyko rinkos situacijos sutapimas ar „Norfa“ pasidomėjo tuo ką daro, bet rezultatas gavosi neblogas. „Kauno alus“ ėmė virti alų „Norfa“ prekybos tinklui. Pingvi.com šį alų pažemino. Aš manau, kad nepelnytai. Tai (spėju) tas pats alus, kuris buvo verdamas kaip „Submarino“ alus picerijų tinklui. Jau tada jį gerti buvo maloniau už jūrinės  navigacinio šviesos ženklo įvaizdžiu pasidabinusio rinkos agresoriaus produkciją. Ir net įvertinant faktą, kad alus buvo pateikiamas buteliuose.

Dabar šis alus parduodamas „N“ ženklu pažymėtuose, prastą reputaciją turinčiame prekybos tinkle.

Aš žmonai butelio nerodžiau. Daviau paragauti alaus iš bokalo: „Kauno alus?“ Antrą kartą aiškinti nereikėjo.

Trumpai drūtai: mano subjektyvia nuomone tai geriausias šiuo metu esantis kainos/kokybės santykio produktas ekonominėje „tinklų“ klasėje esantis alus. Netikite? Nusipirkite jo ir „to kaip visada“, padarykite aklą degustaciją draugams ir išklausykite verdiktą. Ir kaip? Tai va. O kainuoja mažiau nei pusantro lito. Labai neblogai.

„Gubernijos kvietinis“ – alus, kurį man gyrė keli aludariai taurės metu.

Gyrė, lingavau galvą klausydamas – juk dėl skonio nesiginčyjama.

Paragavau dar tą patį vakarą. Pamaniau, kad po teisėjavimo IPA kategorijoje jau nieko nebesuprantu. Todėl perragavau dar kartą šiandien. Na, alus. Kvietinis. Baltas. Aprašyme teigiama, kad kviečių salyklo jame vos 7.3%, kai save gerbiantis aludaris į kvietinį alų deda 40% kvietinio salyklo ir daugiau. Beje, kategorija „baltas“ alus reikalauja, kad kvietinio salyklo būt dedama 50% ar daugiau. Iš ko jie jį daro? Kame jis baltas?

Nesigilnsiu. Muilingas ir vandeningas skonis šį alų nustūmė kur kas žemiau to, ką galima įsigyti importuoto iš EU už panašią kainą. Neužskaitau. Bet tai tik mano nuomonė.

Dar vienas Gubernijos nesusipratimas – „Žalgirio“ alus.

Iliustracija iš gubernija.lt

Nesusipratimu aš jį vadinu visų pirma todėl, kad reklaminis šūkis „kalaviju grūdintas alus“ man yra nesuvokiamas dalykas. Apie ką mes čia? Apie tai, kad pagal senoviškus receptus iš nekaltų mergelių rankomis užaugintų apynių jis dar buvo senolių kalvių kalamų kalavijų aušinimo skystis statinėje prie žaizdro? Nejuokinkit. Net jei kokį armatūros gabalą pakaitinę įmerkėt į fermentavimo talpą, tai remiantis visais fizikos dėsniais užsigrūdinti turėjo ne alus, o tas armatūros gabalas. Slogan epic fail. O ir sudėtis juokinga: geriamas vanduo. Ar tai čia reiškia, kad alaus gamyboje būna naudojamas ir gėrimui netinkamas vanduo? „Nenaudojamos nesalyklinės grūdinės medžiagos“. Čia tai apskritai raudonosios avietės alaus marketinge vertas sakinys. Aš nedėstysiu ilgos biocheminės teorijos apie tai, kad aluje grūdai naudojami vardan juose esančio cukringų medžiagų, kurios ilgainiui verčiamos alkoholiu. Todėl šis teiginys yra beprasmis dviem aspektais: arba tai reiškia, kad naudojamos grūdinės medžiagos, kurios nebuvo paversto salyklu, arba tai, kad nenaudojamos negrūdinės medžiagos. Bet tada ką čia veikia „aromatiniai granuliuotieji apyniai“. O gal taip jūs paslepiate kokį faktą apie procese naudojamą papildomą cukrų bei tolimesnį rezultato skiedimą vandeniu?

Ta teorija aš patikėčiau, mat alus yra joks. Dailia gamykline išvaizda ir nuobodžiu, neišsiskiriančiu, vandeningu skoniu. Fe.

Trečiasis Gubernijos ragautas – „Baltaragio“ alus. Natūraliai brandintas.

gubernija.lt iliustracija

„Alus – legenda“ – taip teigia užrašas po malūno siluetu. Kokia legenda? Apie ką legenda? Kur link sukate?

Apsukite butelį, mielieji gamintojai. Matot tą siaurą etiketę, kurios didelę dalį užima bar-kodas? Trinktelkit marketingistams per kuprą ir jie tikrai atras vietos bent trims vaizdingiems sakiniams kodėl šis alus yra legenda. Su visa pagarba – nejau jūs turit mažiau savigarbos, nei kiti aludariai? Parduokit savo alų. Parodykit visiems, kodėl šis alus yra legendinis. Paaiškinkit ir sukurkit intrigą. Kas geria Jūsų alų? Jaunimo tame tarpe yra tikrai daug. Būkit pirmieji, kurie ant butelio etiketės išspausdint QR kodą. Tegul sėdėdami „savo Vokiečių gatvėje“ jie dar ir pamaigys savo išmaniuosius. O kai spragtels – tegul nuoroda sprogdina jų tapšnoklinius įrenginius. Hey! Pabuskit!

Ar jūs manot, kad „Vytautas“ savo pardavimus į padanges kainų kare užkėlė? Jūs esat mielas bravoras, visumoje gaminate tikrai neprastą alų. Darykite ką nors su įvaizdžiu. Nusipirkite knygą „Partizaninis marketingas“ ir atneškite inovacijų į apipavidalinimą. Juk senai aišku – sudomink pirkėją, nesugadink esamo turinio ir tave ant rankų nešios, feisbukuose šarins ir laikins bei gi joutūbėje dalins. Susiimkit!

Juoba, kad pats „Baltaragio“ alus puikiai pataiko į popsinę eurolagerių nišą. Jums reikia nedaug. Tiesiog tapti kitokiais. Ir galite laimėti tikrai nemažai.

Ir pabaigai – „Vilkmergės lengvasis„.

Skardinė apipavidalinta dailiu Vilkmergės stiliumi. Dominuoja juoda ir mėlyna spalva su auksiuko padabinimais. Šio bravoro stiliumi surašyta ir sudėtis, nepamirštant paminėti, kad naudojami taurieji Hallertau apyniai.

Šviesus ir skaidrus, dailios aukso spalvos, su menkaverte puta bei maža, bet ilgalaike karbonizacija. Neryškus ir trumpalaikis aromatas. Jis tikrai lengvas. Maloniai karčiu poskoniu. Viskas būtų neblogai, tik terminas „nepasterizuotas“ mane verčia abejoti skardinės turinio tikrumu. Hey, Vilkmergiškiai – ar pagaliau pakviesit mane ir parodysit kaip jūs darote visa tai, ką rašote ant butelių ir skardinių? Papasakosit, kaip išsisukat nepasterizavę alaus, kuris nesurūgsta stovėdamas ant šiltų PC lentynų?  Nes jei nepasiginsit – užplaksiu jus šiame blog’e mirtinai.

Alus lengvas. Ir tikrai neblogas. Rašau tai todėl, kad iš savo asmeninės ir kitų aludarių patirties žinau, kaip nėra lengva išvirti neblogą, bet lengvą alų. Stiprų, pilno kūno – visada prašom. O išvirti lengvą, bet nepavandenijusį – tai jau iššūkis.

Tiesa, nesitikėkite, kad jis ir alkoholiu lengvas – alus turi klasikinį pramoninį 5% ABV. Bet skonis lengvas, tirpstantis burnoje tartum kaštonų žiedlapiai, šiuo metu byrantys ant Vilniaus grindinio. Rašau ir ragauju dar ir dar po gurkšnelį – jis geras. Kai prasidės tikra lietuviška vasara, kai pensininkai dėl karščių ims dejuoti širdimi, o jums nesinorės nieko, tik pūkštelti į vasariškai šiltą vandenį – nepamirškit šio alaus. Nubraukus lašus nuo kaktos ir atsidarius šaltkrepšį Jums patiks skardinės turinys. Man jis patiko. Tikrai pirksiu  dar.

Štai tiek trumpų ir kapotų naujienų prieš artėjančią vasarą, kuomet prekybos centruose esančios alaus lentynos bus šluojamos nepriklausomai nuo degustavimo recenzijų. Džiugu, kad mūsų, lietuvių aludarių, virtas alus yra gardesnis už tą, kuris importuojamas iš rytų. Mes dar turim kur tobulėti, bet net ir mano peikiamas yra visa galva aukštesnis už slavišką produkciją. Nesigręžiokim atgal. „Prie ruso“ nebuvo geriau. Eikim pirmyn, į europą. Tą europą, kuri jau kelis šimtus metų verda teisingą alų. Mes verti būti tarp jų. Ir galim. Tik reikia noro, bei lašelio aistros.

Senokai nieko neragavau, nerašiau. Apsileidau. Ne, neapsileidau – pastaruoju metu įkvėpimo trūksta. Gal taip pasireiškia pavasarinis vitaminų ir saulės trūkumas? O gal prie to prisideda ir pastaruoju metu padidėjęs darbų kiekis. Bala nematė. Blog’as skirtas rašymui, tad šį kartą ragauju tris „Kauno alus“ daryklos „naujienas“. Komentaruose mane peiksit, kad šis alus nėra naujas, kad jau senai galėjau paragauti. Galėjau, bet… nespėjau. Todėl ragauju dabar. O nauju jį vadinu todėl, kad ir gamintojo svetainėje jis aprašomas kaip naujiena. Tai tebūnie – naujiena.

„Kauno alaus“ bravorą, kurį mažiau besidomintys alumi tapatina su ex. „Ragučiu“ (aka Volfas Engelman“, aš santūriai gerbiu. Santūriai, nes savo produkcijos kokybe jie nėra pramoninio alaus etalonas, tačiau gerbiu už tai, kad be didelių marketinginių makaronų nuosekliai verda ir parduoda neprastos kainos/kokybės santykio alų. Konservatyvus bravoras, ilgą laiką pilstęs tas pačias alaus rūšis į paprastus, puslitrinius, rudo stiklo butelius.

Dabar šioje darykloje papūtė nauji vėjai. Keičiasi alaus pavadinimas, butelis, forma, tūris. Pažiūrėkim, ar keičiasi turinys.

Pirmasis ragaujamas „Senas Kaunas“ šviesusis klasikinis alus. Naujoviškas, „mandras“, 0.33L talpos butelaitis su atsukamu kamšteliu. Viskas nauja: pavadinimas, butelis, kamštelis. Etiketės dizainas man keistas. Aš atvirai pasakysiu – nesuprantu to sovietmečio tradicijomis dvelkiančio pomėgio ant etiketės spausdinti nuotraukas. Dar su „sendinimo“ efektu. Na buvo taip apipavidalinamos deficitinių saldainių dėžutės. Bet ar matėt, kad tą darytų alaus gamintojai? Man, prisipažinsiu,  tai tenka retai. Ir apskritai, taip, kaip valgiaraštis su patiekalų nuotraukomis, taip ir etiketė su nuotrauka nieko gero nežada.

Antra etiketės naujiena – užrašas „pagaminta nenaudojant „High gravity“ technologijos“.  Kas čia per akcentas? Chebra, juk Jūs nerimtai…? Pasakykit, prašau, kad ne Jūs tai sugalvojote. Pasakykit, kad pasamdėt įvaizdžio specialistus, jie pasiūlė naują butelį, naują kamštelį, naują etiketę ir naują užrašą. Tada aš bent galėsiu Jus paguosti, kad pasisamdėte diletantus. Ir jei dar nesumokėjote – turite laiko nusiderėti. O jei sumokėjote – nesamdykite jų kitą kartą. Arba jei samdysite – prieš paleidžiant produktą į rinką pasikvieskite žmogelius, bent kiek nusimanančius tame, kas darosi rinkoje, pavaišinkit alumi, paklauskit jų nuomonės ir tik tada tvirtinkite galutinį projektą.

Kodėl putoju? Nes šis akcentas yra epic fail: kas ta „High gravity“ technologija ir kuo tai skiriasi nuo ne-„HG“ žino vienetai. Kitiems tai visiška nežinia. O ko nežino žmonės – to jie bijo. Ir problema ne technologijoje. Problema – visuomenės išprusime alaus srityje.

Ir dar kas čia per užrašas ant etiketės „11.0% sausų medžiagų“? Sudėtyje (beje, labai skurdžioje) rašoma, kad dėtas vanduo, miežių salyklas, apynių produktai ir alaus mielės. Tai kas tos „sausosios medžiagos“, kurių daugiau, nei dešimtadalis ir apie jas nieko neužsimenama? „Stebuklingi lenkiški milteliai“, kurie pastaruoju metu internetuose yra minimi kaip „slaptasis komercinių bravorų ingridientas“?

Su visa pagarba patariu: jeigu norite pateikti informaciją vartotojui – pateikite ją aiškiai ir be išsidirbinėjimų. O jeigu negalite pateikti aiškiai – neteikite visai. Lojalūs Jūsų gerbėjai ir toliau gers tai, ką gaminate. O naujiems pritraukti – samdykite įvaizdžio formavime ir aluje nusimanančius žmones, o ne tuos, kurių savivertė aukštesnė už jų džipą.

O alaus nėra net ko vertinti. Aš nuoširdžiai manau, kad tai senas „Kauno šviesusis“ (ne prasčiausias komercinis .lt lageris už dorovingą kainą) kitoje taroje. Jeigu manote kitaip – pirkite abu, darykite aklą degustaciją ir džiaukitės rezultatais. Nežinau technologinių paslapčių ir alaus sudėties. Gal ji ir skiriasi, ale rezultatas visai ne. Et…

Ką pamiršau paminėti – tai kamštelį. Jis, kaip rašiau, atsukamas. Tačiau apie tai sužinai tik po to, kai butelį atidarai su atidarytuvu. Niekur kitur nėra jokios informacijos apie šią naujieną. Nei ant butelio, nei internete. Na nejau buvo sudėtinga nupiešti ant kamštelio dvi suapvalintas rodykles? Dar vienas naujojo įvaizdžio trūkumas. Žodžiu, mielieji, turit ką taisyti. Aš ne apie nuotraukas, apie likusius apipavidalinimo trūkumus.

ABV 5.0% Tara depozitinė, buteliukas ir 2Lt. nekainuoja. Pirkti šviesaus alaus mėgėjams, kuriems įvaizdis svarbiau už turinį – šie butelaičiai derės vasarą terasoje, sudėti į kibirą su ledukais „American style“. Visi kiti tegul perka klasikinį butelį.

Antrą ragauju „Senas Kaunas“ tamsusis klasikinis. Dabar jau aš gurdrus – atidarysiu butelį ranka.

Aha, jo. Be rankšluosčio tai nepavyks. Kamštelis taip „sėdi“ ant kakliuko, kad reikia sveikatos, norint atsidaryti butelį. Tai čia todėl niekur nerašėt, kad butelis atsukamu kamšteliu? Ta prasme, kad iš principo atsukamu, bet tik Savickui ir Blekaičiui? Tai jiems visi buteliai atsukamu kamšteliu, nepriklausomai nuo užmanymo.

Apipavidalinimas nuo anksčiau aprašytojo skiriasi tik spalvų deriniu – dominuoja raudona. Visa kita yra „copy-paste“. Dizaineriams taupėt? Gal nebūtų labai nulupę už prierašą, kad sudėtyje dosniai dominuoja karamelinis salyklas… Karamelės daug. Ir ne tik jos, bet dar kiek vanilinių sausainėlių ir keptos duonos plutos. Bet labai trumpai – aromatas greit išnyksta. Kaip ir porėta, rusva puta. Lieka skaidrus, tamsokas, raudonmedžio spalvos alus. Skonis atrodo lengvesnis, nei tikimasi. Subjektyvu, bet man patinko. Poskonyje juntami karameliniai salyklai, lazdyno riešutai, lengvas apynių kartumas ir vandeningos metalinės natos pabaigoje. Tartum burnoje būtų nerūdijančio plieno šaukštelis.

Vertinimas: aromatas 4/10, išvaizda 5/10, skonis 5/10, bendras pojūtis 13/20. Viso: 27 iš 50 galimų. Būna ir geriau.

ABV tie patys 5.0%, bet „sausų medžiagų“ čia jau 12.0% Tai dėl to vieno procento patamsėjo spalva? Keistumas, nors tu ką…

 Ir paskutinis ragaujams – visiškas old school’as vertinant iš „Kauno alaus“ asortimento „Burmistro sodrusis juodasis“ alus brandintas rūsiuose. Puslitrinis butelis keramikiniu kamščiu ir etiketė, dvelkianti Smetoninio laikotarpio Kaunu. Dailu ir stilinga. Tačiau stiliukas yra tik paradinis – nugarinė etiketė sumaketuota dabartiniu stiliumi ir už tokį šriftų ir stiliaus išbarstymą dedu riebų minusą. Chaltūra. Minusą dedu ir už sąvoką „juodasis“. Nepasididžiuokit, o jei neramu dėl to, kad pažins – užsidėkit tamsius akinius. Nueikit, nusipirkit ir pažiūrėkit kaip atrodo Dundulio „Gutstautas“. Tai, mano supratimu, yra juodasis alus. O šis „Burmistras“ šiaip… saikingai paskrudintas. Ir vėlg, gi, neapleidžia nuomonė, kad aš jį jau esu ragavęs. Pritarsiu Modestui – alus labai panašus į ankstesnį porterį. Ir kadangi tai „ta pati panelė, tik kita suknelė“ – vertinimo nebus.

ABV 7% ir jokių „sausųjų medžiagų“ (!). Rašau dabar ir rankos iš nevilties svyra – na kodėl, kodėl ? Kodėl nebuvo noro pabandyt išvirt stautą? Nebūtinai premium – tiesiog, stautą? Jis būtų kitoks, nei visi iki šiol, ir derėtų su butelio forma, etikete, dizainu, etc.

Nepirkit šio alaus. Nebent labai reikia nebrangių puslitrinių butelių keramikiniu kamščiu.

Štai toks va tas degustacinis vakaras. „Nedžiugina“ – tai „Mikės pūkuotuko“ filmuko herojaus terminas, geriausiai tinkantis šiai degustacijai.

Prastą kryptį pasirinkote, mielieji „Kauno alus“ aludariai. Apsispręskit – arba būkit konservatyvūs ir nuoseklūs, arba – keiskit ne tik pakuotę, bet ir turinį. Žmonės alų perka tam, kad jį gertų, o ne todėl, kad jo butelis kitoks, nei visi. Jūs neturite plėtros galimybių, bet turite įrangą, patirtį ir visas perspektyvas tapti pramoniniu nišinio, kitokio nei visi, alaus gamintoju. Tam dabartinis momentas yra labai tinkamas – išnaudokite šią progą.