Tik ūkininkai derlių skaičiuoja rudenį. Aludariai rinkos pokyčius ir praėjusių metų rezultatus vertina pavasarį. Kas pasikeitė po garsaus PET taros ribojimų, dar vadinto „bambalių mūšiu“ praėjusiais metais?

Alaus daryklos viena po kitos skelbia praėjusių metų rezultatus. Apibendrinant, situacija po praėjusių metų: didžioji rinkos dalis priklauso trim darykloms, nukentėjo mažieji aludariai, auga „premium“ alaus segmento pardavimai.

Trys ketvirtadaliai alaus rinkos dabar priklauso trim didžiosioms alaus darykloms: „Švyturys-Utenos alus“, „Kalnapilis – Tauras“ ir „Volfas Engelman“.

Alaus rinka praėjusiais metais susitraukė 6,6%, tačiau šios trys daryklos savo pardavimus sugebėjo padidinti.  Didžiausią augimą parodė „Švyturys – Utenos alus“. Jų pardavimai, lyginant su užpraeitais metais, didėjo ~6%, rinkos dalis ūgtelėjo iki 40,7%, o apyvarta ūgtelėjo 9% ir sudarė beveik 470 000 000 Lt.

Ūgtelėjo ir „Kalnapilio – tauro“ rezultatai, nežymiai, bet ūgtelėjo ir besiskundžiantys alaus rinka „Volfas – Engelman“.

Įdomu tai, kad didžiausias augimas vyko „premium“ alaus kategorijoje. Alaus daryklos sparčiai didino savo prekių ženklų – flagmanų pardavimus, kurie dabar alaus rinkoje užima daugiau, kaip 25%.

Krito pigiausio alaus pardavimai, ypač to, kuris pagal užsakymą gaminamas ir įvardinamas kaip prekybos tinklo prekinis ženklas. Lietuvoje vyrauja nuostata, kad šis alus yra prastas ir jį gerti yra nemadinga, o kartais ir gėdinga.

Prastai praėjusiais metais sekėsi „Gubernijai“ – jų pardavimo pajamos praėjusiais metais mažėjo veik dešimtadaliu, o finansinis metų rezultatas buvo neigiamas – nuostolis siekia 1,3 mln. litų prieš mokesčius.

Nors tikslių duomenų nėra, tačiau žinoma, kad mažėjo ir mažųjų alaus daryklų pardavimai. Tai gana dėsninga – jeigu besitraukiančioje rinkoje yra ženklus „premium“ segmento augimas, tuomet mažiesiems lieka tik du keliai – arba mikliai persitvarkyti į aukštesnės kokybės alaus gamybą arba toliau skaičiuoti nuostolius.

Statistikos departamento duomenimis, pernai iš alkoholinių gėrimų ir tabako gaminių daugiausia – 3,9% – pabrango alus. Beje, apžvalgininkai teigia, kad po ilgo žiemos sąstingio alaus kainos kyla ir dabar. Panašu, kad šylant orams akcijų karai aprims, o aludariai toliau plušės, siekdami atsikovoti savo rinkos dalį ir pakeisti status quo. Nors politiniai aludarių karai aprimo ir baigėsi rinkos perdalinimas politikų rankomis, tačiau visai nepanašu, kad kovos rinkose baigėsi. Šie metai žada būti įdomūs. Kokie jie bus – pamatysime po metų.

Dažnas namudinis aludaris, išviręs kelias ar keliolika sėkmingų partijų alaus, kartais pagalvoja: man patinka šis darbas. Norėčiau būti profesionaliu aludariu, virti alų komerciniais tikslais, gal būt – turėti savo nedidelį bravorą ar barą, kuris verda savo alų. Norėčiau savo alumi džiuginti žmones ir didžiuotis galėdamas nustebinti.

Aš – ne išimtis, man taip pat buvo kilę tokios mintys. Visas aludarystės verslas man atrodo kaip dvasingas darbas tarp didelių tviskančių talpų su verdamu, fermentuojamu ar brandinamu alumi. Rodos mesčiau viską ir kurčiau savo bravorą.

Tačiau  aludarystė kaip ir santuoka (M.G. mintis) turi ne tik aistrą bei žavesį, bet ir rutiną bei nemalonius epizodus.

Štai tokia įžanga internete rastam straipsniui pareklamuoti. Nedažnai copypastinu, bet šiuo noriu pasidalinti su Jumis. Žinau, kad aludarystės įrašus skaito nemažai pradedančių namų aludarių. Gal tai sudaužys Jūsų svajonę, bet kita vertus – gal apsaugos nuo netikėtų nusivylimų.

http://brewprof.com ir jų šauni publikacija „Going Pro: The Journey from Homebrewer to Commercial Brewer„. Skaityti visiems, kurie kartais pagalvoja „noriu savo bravoro…“

Straipsnis anglų kalba, ir jei galvojate ar verta skaityti – trumpas teaser’is:

The Glamor of Pro Brewing

Let’s cut to the chase, most brewers will tell you it’s not the most glamorous job in the world. The job isn’t like homebrewing in your driveway on a Saturday afternoon knocking back some beers and listening to Led Zeppelin. Blank Slate Brewing’s recent job posting highlighted perks of the job like lifting 55lb sacks of grain, cleaning kegs, dumping spent grain, working in extreme temperatures, and cleaning the floors.  Overall he describes it as, “one of the crappiest jobs you’ve probably ever had.”