Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas oficialiame ES leidinyje 2014m. vasario 14d. paskelbė dokumentą apie Europos alaus pramonės augimo potencialo skatinimo rekomendacijas.

Štai kelios šio dokumento citatos:

Jau keletą tūkstančių metų alus yra mėgstamas daugelio europiečių gėrimas. Nors geriamo alaus rūšimis ir vartojimo įpročiais alaus kultūra visoje Europoje labai skiriasi, tačiau visose Europos Sąjungos šalyse alus atlieka svarbų vaidmenį ir yra neatsiejama kultūros, tradicijų ir mitybos dalis. Europos ekono­mikos ir socialinių reikalų komitetas pabrėžia nuolatinį šio sektoriaus tobulėjimą, gebėjimą prisitaikyti ir atsigauti netgi dabartinėmis sudėtingomis sąlygomis. Komitetas nurodo, kad sektorius atitinka strategijos „Europa 2020“ tikslus įvairiose prioritetinėse užimtumo, tvarumo, inovacijų, švietimo ir socia­linės įtraukties srityse.

Europos Sąjunga yra viena stambiausių alaus gamintojų pasaulyje. 2011 m. maždaug 4 000 Europoje esančių alaus daryklų pagamino daugiau nei 380 mln. hektolitrų  alaus. Savo produkciją šie gamintojai parduoda visame pasaulyje. Pagal pagaminamą kiekį ES yra viena iš pagrindinių alaus gamintojų, pagaminančių daugiau kaip ketvirtadalį pasaulinės produkcijos. Tik visiškai neseniai pirmaujančią poziciją perėmė Kinija, tačiau šioje srityje ES vis dar lenkia Jungtines Amerikos Valstijas, Rusiją, Braziliją ir Meksiką. 

Per pastarąjį dešimtmetį išaugęs naujų mažų ir labai mažų alaus daryklų skaičius – puikus šio sekto­riaus inovacijų diegimo potencialo įrodymas ir žingsnis į priekį siekiant tvarumo tikslo.

Per pastaruosius 15 metų Europos alaus rinka patyrė įvairių pokyčių, susijusių su technine pažanga, investicijomis, bendrovių susijungimais, naujų įmonių steigimu ir vartotojų požiūriu. 2007 m. prasidėjęs staigus vartojimo mažėjimas turi tiesioginį poveikį alaus gamintojų veiklai. Po ilgų augimo metų 2011 m. Europos Sąjungoje alaus gamyba drastiškai sumažėjo nuo 420 mln. hektolitrų iki 377 mln. hektolitrų. Tačiau jei ekonominės ir reglamentavimo sąlygos taps palankesnės, ateinančiais metais tikimasi sektoriaus atsigavimo ir augimo potencialo.

Fiskaliniu požiūriu alaus pramonė yra labai naudinga nacionalinėms vyriausybėms. Alaus gamyba ir pardavimas vyriausybėms neša dideles pajamas, kurias sudaro akcizai, PVM, su pajamomis susiję mokesčiai ir socialinio draudimo įmokos, mokamos alaus pramonės sektoriaus darbuotojų ir jų darbdavių, o taip pat ir kitų, su alaus sektoriaus veikla netiesio­giai susijusių sektorių darbuotojų ir darbdavių. 2010 m. šios
pajamos sudarė apie 50,6 mlrd. EUR.

Alaus sektoriaus pajėgumą išsilaikyti dabartinėmis sudė­tingomis ekonominėmis sąlygomis susilpnino didėjantys mokes­ čiai, daugiausia akcizo mokestis, tačiau ir PVM mokesčiai, ypač viešbučių ir viešojo maitinimo sektoriuje. Ši padidėjusi mokesčių našta apsunkino ir taip jau nelengvą ekonominę alaus gamintojų padėtį. ES alaus gamybos ir pardavimo suku­riama pridėtinė vertė 2008–2010 m. sumažėjo 10 proc., o bendra ES alaus pramonės sektoriuje surinktų mokesčių suma sumažėjo 3,4 mlrd. EUR.

ES ir nacionaliniu lygmeniu taikomose akcizų sistemose reikėtų pripažinti unikalias alaus savybes, įskaitant paprastai žemą alkoholio kiekį, alaus darymo procesą ir alaus gamybos sektoriaus vietos lygmens indėlį į visuomenę, darbo vietų kūrimą ir apskritai ekonomiką. Subalansuota akcizų mokesčio politika nacionaliniu lygmeniu ir geresnis esamų bendradarbiavimo mechanizmų naudojimas mokesčių administravimo srityje galėtų tapti prie­mone, leidžiančia išvengti į mokesčius orientuotos prekybos ir su tuo susijusios žalingos praktikos, kartu padedant išsaugoti alaus sektoriaus konkurencingumą, ypač pasienio zonose.

Alaus sektorius neapsiriboja vien alaus gamyba. Jis apima keletą veiklos rūšių, nuo žemės ūkio žaliavų, kurios yra alaus gamybos proceso pagrindas, iki viešbučių ir viešojo maitinimo sektoriaus ir mažmeninės prekybos sektoriaus. Alaus daryklos Europos Sąjungoje tiesiogiai sukuria daugiau kaip 128 800 darbo vietų. Be to, su alaus gamybos ir pardavimo veikla netie­siogiai gali būti siejami dar du milijonai darbo vietų ir tai sudaro
apie 1 proc. visų darbo vietų vien tik ES, įvairiomis įdarbi­nimo sąlygomis. 

Alaus daryklos veikia visose Europos šalyse ir, atsižvelgiant į dideles išlaidas prekėms ir paslaugoms bei didelę viešbučių ir viešojo maitinimo, taip pat mažmeninės prekybos sektorių sukuriamą apyvartą, išlaiko daugiau nei du milijonus darbo vietų. Daugiau nei 73 proc. su alumi susijusių darbo vietų sukuriama viešbučių ir viešojo maitinimo sektoriuje.

Dėl pasaulio ekonomikos padėties alaus gamybos pramonė 2008–2010 m. neteko 9 proc. tiesioginių darbo vietų, nes sumažėjo produkto vartojimas. Nepaisant dėl įtemptos Europos ekonomikos padėties sumažėjusio vartojimo, bendras alaus daryklų (įskaitant labai mažas alaus daryklas) skaičius Europoje 2010 m. buvo didesnis (3 638) nei 2008 m. (3 071). Šis skaičius nuolat auga, o tai reiškia tolesnį darbo vietų kūrimo
potencialą. Būtina užtikrinti, kad šiam potencialui nekiltų pavo­jaus dėl pardavimus ribojančių arba žalą darančių finansinių priemonių, todėl jį reikėtų stiprinti įgyvendinant profesinio rengimo ir mokymo programas arba net ir aukštesnės pakopos mokymo programas, kad šiame sektoriuje būtų sukurta koky­biškesnių darbo vietų.

Visą dokumentą galite perskaityti paspaudę šią nuorodą.

Ką šiuo pranešimu mums sako Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas? Labai paprastus ir aiškius dalykus: alaus pramonė yra viena iš svarbiausių ekonomikos sudėtinių dalių ir būtina stengtis, siekiant sukurti palankias sąlygas šio ekonomikos sektoriaus skatinimui. Tai apima visas ekonomikos sritis: tvarią ir palankią verslui mokesčių sistemą, įskaitant akcizus ir PVM, darbo vietų sukūrimo skatinimą, prognozuojamą ir nuoseklią ekonominę terpę verslo tęstinumui užtikrinti.

Lietuva dažnai garsėja kaip šalis, kuri viena iš pirmųjų priima ES direktyvas ir rekomendacijas, įgyvendindama jas rinkoje. Dabar belieka laukti ir stebėti – ar ir į šias rekomendacijas bus deramai atsižvelgta ir ar vietoje alaus pramonės žlugdymo bus pereita prie šios pramonės šakos skatinimo ir konkurencingumo didinimo.

Labai norisi tikėti, kad vieną dieną Lietuvos politikai suvoks, jog alaus pramonė tai nėra įrankis, skirtas tautos girdymui, o galimai stipri ekonominė priemonė, kuri gali ne tik sukurti naujas darbo vietas vietinėje rinkoje, bet ir padidinti eksportuojamos produkcijos kiekį į kitas šalis, taip stiprindama ne itin tvarią mūsų šalies ekonomiką.

Pastarosiomis dienomis esanti mėnulio pilnatis, kartu su nesenai įvykusiu saulės pliūpsniu, sunkiai paveikė Lietuvos valdininkus ir politikus.  Akivaizdus šių pasekmių indikatorius –  vis aktyvėjančios kalbos apie alkoholio, o ypač – alaus akcizo didinimą. Jei prieš kelias savaites buvo kalbama, kad didinant akcizą alkoholiui bus renkamos lėšos pensijų kompensavimui, tai dabar (matyt supratus PR klaidas) dangstomasi kova su alkoholizmu.

Dabar valdininkai jau kalba ne tik apie akcizo didinimą šiemet, bet ir apie 2015m. Kitamet ketinama didinti akcizą alui 50%, kai tuo tarpu stipriesiems alkoholiniams gėrimams akcizą ketinama didinti vos 5%.

Be to, norima visiškai uždrausti alaus reklamą. Visoje fizinėje ir virtualioje Lietuvos teritorijoje. Wow.

Darykim prielaidą, kad taip ir bus ir pabandykim panagrinėti situaciją, kaip šie mokestiniai pakeitimai įtakotų biudžetinę ir prekybinę Lietuvos ateitį.

Faktas yra tai, kad visi šie mokesčiai įvedami ne todėl, kad Andriukaičiui gaila beviltiškai prasigėrusios tautos. Na, gal kiek ir gaila, bet ne tiek, kad pultų prie nepopuliarių sprendimų. Mokesčiai reikalingi tam, kad į biudžetą būtų surenkamos papildomos lėšos. Nei vienas akcizo padidinimas ženkliai nesumažino alkoholio vartojimo rodiklių. Yra buvę sutapimų, tačiau suvartojimą labiau stabdė emigracija, o ne akcizai. Žodį alkoholį aš paminėjau tyčia, mat padidinus akcizą alui neišrankūs tautiečiai pradėjo pirkti kitokį alkoholį, o išmanūs verslininkai tuo mikliai pasinaudojo.

Pamenate, praėjusiais metais šurmuliavo alaus ribojimų pasiutpolkė? Buvo garsiai kalbama, kad reikia uždrausti stiprų alų, mažinti bambalių tūrį ir visa kita. Kuo viskas baigėsi? Rinkos perdalinimu. Stipraus alaus neliko, PET taros tūris sumažėjo, o susitraukusį parduotuvių lentynų asortimentą mikliai užpildė nauji pasiūlymai. Pasigrožėkite:

Štai ji – šlovingos politikų kovos pergalė prieš alaus pramonę.

Dabar, siekiant didinti akcizus alui, sakoma, kad faktiškai alus pabrangs vos keliolika ar kelias dešimtis centų ir jokios įtakos gamintojams tai neturės.

„Slenkstis, kurį perlipus pajamos pradėtų mažėti, yra taip toli mums, kad praktiškai mes net nefantazuojame, kad galėtume jį pasiekti. Tie skaičiai, kurie buvo minimi, kad 50 proc. bus padidintas akcizas, tai galutinėje kainoje nebūtų labai didelė išraiška. Ir kai aludariai gąsdina, kad atleis tūkstančius darbuotojų, sunku įsivaizduoti, nes tarp parduotuvių kainų skirtumas yra gerokai didesnis negu tas akcizo padidinimas sąlygotų didėjimą“, – per spaudos konferenciją trečiadienį sakė Nacionalinės tabako ir alkoholio kontrolės koalicijos prezidentas Aurelijus Veryga. (Šaltinis: diena.lt)

O kaip yra iš tikrųjų? Priminsiu istorinius faktus. 2008m. buvo panaikinta akcizo lengvata mažiesiems aludariams, o alaus akcizas padidintas 10%. Rezultatų ilgai laukti nereikėjo – 2009m. bankrotą paskelbė aštuonios mažos alaus daryklos. Ir jos buvo ne didmiesčiuose, kur darbo vietų paieška yra lengvesnė – tai įvyko provincijos miesteliuose, apie kurių ekonominį atsigavimo skatinimą kalba dabartinė valdančioji dauguma.

„Pakėlus akcizo mokestį alui ir bankrutavus mažiems aludariams valstybė kasmet netenka maždaug 10 mln. litų akcizo mokesčių ir vidutiniškai 11 mln. litų kitų mokesčių – apie 21 mln. litų mokesčių per metus.“ Tai 2009m. pranešė mažųjų aludarių asociacijos pirmininkė Lina Šileikienė.

„Vokietijoje, Čekijoje ir kitose senas aludarystės tradicijas turinčiose šalyse iš protėvių paveldėtus alaus gamybos receptus ir technologijas saugantiems gamintojams sudaromos kuo palankesnės veiklos sąlygos. Lietuvoje viskas vyksta atvirkščiai: jau keletą metų didinamais mokesčiais ir kitokiais apribojimais esame gujami iš rinkos“, – teigė L.Šileikienė.

Dabar aludariai – ir mažieji ir didieji – sutartinai įspėja, kad pakėlus akcizo mokestį alui teks mažinti darbuotojų, dirbančių alaus sektoriuje, skaičių penktadaliu. Šiuo metu Lietuvos alaus sektoriuje dirba ~13000 žmonių. Elementari matematika sufleruoja, kad be darbo liktų 2600 asmenų. Čia tų, kurie gauna atlyginimus, moka mokesčius ir neima pašalpų. Aš čia kalkuliatorių pamaigiau ir gavau rezultatą, kad vien per atlyginimus sumokamų mokesčių biudžetas gautų ~18mln. litų per metu mažiau, nei gauna dabar. Vien dėl atlyginimų. O kur dar kiti pridėtiniai mokesčiai, kurie sumokami iš to, ką sukuria šios darbo vietos? Žaliavos, energetika, kuras, transportas, pakuotė… galėčiau vardinti be galo.

Faktinė situacija yra tokia: mokesčiai į biudžetą nesurenkami šimtais milijonų. Tačiau tai nereiškia, kad ekonomika stagnuoja – ji tiesiog pasitraukusi į šešėlį. Skaičiuojama, kad dabartinės šešėlinės ekonomikos dydis Lietuvoje siekia 30 milijardų litų. Vienok neskubama traukti milijardo iš šešėlio ir nesidomima – o kodėl mokesčių surenkama mažiau, nei tikėtasi. Einama primityviausiu būdu – planuojami esamų mokesčių didinimai. Konkrečiai šiuo atveju – alaus akcizo mokesčiai.

Štai dar keli istoriniai faktai: nuo 2008m. akcizas alui padidėjo 34%, o lietuviško alaus pramonė nuo tų pačių 2008m. sėkmingai traukiasi. Vien 2013m. alaus pardavimai krito 8,5%

Ir dar vienas: Pasak Baltijos gėrimų pramonės aljanso prezidento Romo Apulskio, didinant akcizus mažėja pardavimai, tad tikslo surinkti daugiau mokesčių valstybė tikrai nepasiekia – tai įrodo 2008-2009 m. statistika. Etilo alkoholiui akcizas tada buvo padidintas 40 proc., pardavimai sumažėjo 50 proc. ir valstybė prarado pajamas, o šešėlinė rinka išvešėjo.

O kas bus padidinus akcizą alui 50%? Taigi.

Aš dalinai suprantu dabartinės vyriausybės situaciją: reikia būti geriems rinkėjams, žūt-būt įvesti eurą ir užkaišioti mokestines skyles, ar bent pristabdyti jų didėjimą. Tačiau akivaizdu, kad skuboti ir neapgalvoti sprendimai situacijos negelbsti. Visi veiksmai primena bandymą prailginti paklodę, nukerpant vieną jos galą ir prisiuvant prie kito. Tik, va, bėda – paklodė dėl to neilgėja.

Turiu ir gerą žinią: alaus Lietuvoje bus pakankamai. Viena Lenkijos alaus darykla be didesnio vargo gali patenkinti visos Lietuvos metinį alaus poreikį. O tokių daryklų yra ne tik Lenkijoje, bet ir Baltarusijoje. Ir toliau išliksime šešta šalis pasaulyje, pagal išgeriamo alaus kiekį vienam gyventojui. Klausimas tik vienas – kur bus pagamintas tas alus, ir ar mūsų šalis turės iš to naudos.