Gana žymus apie alų rašantis žurnalas „Draft“, save pristatantis kaip „taps into the freshest flavors, unique experiences and emerging trends in beer, plus food, travel and leisure for a 360-degree view of the modern drinker’s lifestyle“ publikavo apžvalgą, kurios pagrindinė mintis yra „doleris stiprus – euras pigus, varom gerti alaus į Europą!“.

Šiame straipsnyje yra dvi įdomios naujienos. Viena – gera: tarp tokių šalių kaip Belgija ar Čekija paminėta ir Lietuva.

Bloga žinia yra tai, kad atvykstantiems čia alaus turistams rekomendacijos yra, švelniai tariant, skystokos:

Lithuania. For the bucket list: One beer family that has yet to make waves internationally — but it seems inevitable, right? — are kaimiškas alus, Lithuania’s homebrewed village beers. What they might lack in consistency they make up for in terroir — often using, so the story goes, local grains and yeast borrowed from the neighbors. One place to try them is Kaimiško Alaus Baras Šnekutis, a rustic cottage-like pub just outside Vilnius. Half-liters from local micros go for €2 each. I can’t vouch for any of it, but it sounds fascinating.

Galima teoriškai manyti, kad autorius yra neišprusęs ir mažai ką žino. Tačiau kita vertus – o ką mes (lietuviai) darome, kad apie mus žinotų pasaulis?

Taip, mes turime kuo didžiuotis ir tikrai negėda atvykėliams pasiūlyti lietuviško alaus, kurio pasiūla ir kokybinis progresas žengia septynmyliais žingsniais. Tačiau mes galime būti (tik) patys sau faini ir (toliau) lindėti „lithu-fucking-where?“ užkampyje pasaulio turistų akyse.

Na, Lietuvos crafteriai, drafteriai ir dūsautojai dėl besitraukiančios alaus rinkos – o ką padarėte, kad gandas apie lietuvišką alų pasklistų po pasaulį?  Ką ta linkme veikia gildijos, mados, ministerijos ir ar nepraleidome progos už tų pačių EU fondų lėšas pasireklamuoti plačiau, nei baro „Guolis“ aplinkinių kaimų ribų?

Nezyziu ir nepriekaištauju. Bet signalas vertas dėmesio. Gal pagalvokite apie tai?

Panašu, kad karštoji vasara jau prabėgo. Kartu su ja ir didieji alaus pardavimai, kai alus buvo tiesiog graibstomas ir lentynų.

Kas įvyko nauja Lietuvos alaus rinkoje per pastarąsias šešias savaites?

„Vilkmergės alus“ oficialiai paskelbė, kad tendencingai orientuosis į premium alaus segmentą.

Kardinaliai pakeistas alaus gamybos procesas: atgaivintos 18 a. aludarystės tradicijos, visas alus fermentuojamas su aukštutinio rūgimo mielėmis. Didžiulis dėmesys sutelktas į kokybę, pasikeitė pozicionavimas rinkoje.

„Būti super premium alaus versle kainuoja, bet mes tikime, kad ateitis yra šiame segmente. Nors kol kas pelno neuždirbame, manome, kad sprendimas keisti kryptį pasiteisino“, – sako Ramūnas Blazarėnas, „Vilkmergės alaus“ direktorius. Anot jo, ekonominės klasės alaus gamyba jau buvo tapusi „darbu dėl darbo“, nors pagaminamas produkcijos kiekis būdavo didelis, vietoj pelno – nuostolis. Daugiau: straipsnis vz.lt

Beje, „Vilkmergės alus“ šiemet planuoja parduoti maždaug 0,5 mln. litrų alaus – tiek, kiek ir pernai.

„Vasara vėlavo, Lietuvos alaus rinka traukiasi, tad jei pavyks išlaikyti tą patį lygį, kaip pernai, bus neblogai“, –  teigia „Vilkmergės alaus“ direktorius Ramūnas Blazarėnas.

Pernai įmonė pasiekė 1,22 mln. litų apyvartą, patyrė 64,484 tūkst. litų nuostolių – 10 kart mažiau negu 2012 metais.

Tiesa, pardavimų metodai yra, švelniai tariant, keisti. „Ar jau ragavote? Mes pagaminome, bet parduotuvėse nerasite“. Tai kaip paragauti, jei nerasime? Įdomi strategija – mes paslėpsim, o jūs būkit gudrūs ir atraskit kur.

Iliustracija iš pranešimo FB:

Taros užstato planai toliau juda į priekį. Deja, aiškėja ir šio plano užmačios. Kadaise kaip vyriausybės pristatyta idėja dabar skaidrėja ir matomi tikrieji iniciatoriai.

Naujai įkurta viešoji įstaiga „Užstato sistemos administratorius“ Lietuvoje diegs vienkartinės plastiko, stiklo taros ir metalinių skardinių užstato sistemą. Skaičiuojama, kad šio projekto įgyvendinimui prireiks ne vienos dešimties milijonų litų investicijų. Įsteigtos VšĮ „Užstato sistemos administratorius“ (USA) steigėjai – Lietuvos aludarių gildija, Lietuvos prekybos įmonių asociacija ir Lietuvos natūralaus mineralinio vandens gamintojų asociacija. Va taip va. Plačiau: vz.lt

Ir kai reikalai juda Lietuvoje – Briuselyje jie stringa. Mažųjų aludarių skundas Europos komisijai tebeklaidžioja biurokratiniuose labirintuose.

Dar 2012 m. Mažų alaus daryklų asociacija (MADA) pateikė skundą EK dėl alaus ir kai kurių kitų alkoholinių gėrimų prekybos suvaržymų, kuriuos 2013 m. įvedė Lietuva, – draudimo prekiauti stipresniu nei 7,5% alumi ir sidru, draudimo naudoti didesnę nei 1 l tarą. Aludarių nuomone, tokie ribojimai prieštarauja ES teisei. Tas pačias Alkoholio kontrolės įstatymo pataisas yra apskundusi „Selita“ ir Ko. Nors laiko praėjo nemažai, galutinio sprendimo šiuo klausimu EK vis dar nėra priėmusi. Plačiau: http://vz.lt/

Naujienos apie Utenos alaus daryklą.  Nors alaus išgeriama vis mažiau, tačiau šios daryklos gamybos apimtys didėja.

Lietuvoje alaus kasmet išgeriama vis mažiau, tačiau didžiausia Baltijos šalyse alaus gamintoja – Utenos alaus darykla – didina gamybos apsukas. Modernios technologijos pavertė ją alaus milžinės „Carlsberg“ tarptautinių prekių ženklų gamybos centru Baltijos ir Skandinavijos regione. 

Sunku pasakyti, kiek tai susiję su žiniomis apie „Aldaris“ bravoro Latvijoje, kuris priklauso tai pačiai grupei, uždarymą. Gal tiesiog išdalino gamybos apimtis? Visas straipsnis apie Utenos daryklą yra čia.

Ir pabaigai – geros naujienos apie sidro rinką. Lietuvos obuolių augintojais domisi ne tik pačių obuolių pardavėjai, bet ir perdirbėjai, sidro entuziastai.

Tačiau ne tik didiesiems prekybininkams rūpi šiųmetis obuolių derlius. Pasak sodininkystės bendrovės „Naradava“ direktoriaus Aloyzo Grygalio, jau keletą pastarųjų metų teko sulaukti vieno kito sidro gamintojo.

Šiemet jie irgi dairosi, kas ir kiek augina sidrui tinkamų veislių obelų. Gal po truputį reikalai pajudės iš mirties taško ir ilgainiui galėsime paragauti sidro, pagaminto iš lietuviškų obuolių?

Apie tai – lrytas.lt.

Ir kad nebūtų taip nuobodu – anekdotas apie alų:

Klaustrofobija – tai uždarų patalpų baimė. Pavyzdžiui: einu į barą gerti alaus ir bijau, kad jis bus uždarytas.

Lietuvoje daugėja žmonių, kurie keliauja po pasaulį, ragauja Prancūzišką arba Anglišką sidrą ir jį pamėgsta. Sidras – unikalus ir savitas gėrimas, gaminamas fermentuojant obuolių (rečiau – kriaušių) sultis.

Kai susitinku su klasikinio sidro gerbėjais ir pradedu bendrauti apie sidrą, dažniausiai išgirstu tą patį klausimą: kodėl mes neturime ir negaminame klasikinio sidro? Kodėl parduotuvėse nėra lietuviško sidro?

Man taip pat įdomu – kodėl? Pradėjau domėtis šia tema kiek detaliau su mėgėjais, alkoholinių gėrimų pardavėjais ir gamintojais. Besidomint sužinojau įdomių faktų.

Istoriškai sidras nėra tradicinis lietuvių gėrimas. Jeigu Anglijoje sidras buvo gaminamas dar Romos imperijos laikais, tai lietuviai dažniausiai gamino midų ir alų. Tiesa, carinės Rusijos okupacijos laikais XIX amžiuje kaip vėžys išplito iš Rusijos atkeliavusios degtinės gamybos tradicijos. Tačiau ir šis gėrimas yra labiau primestas, nei klasikinis, istoriškai lietuvių gamintas.

Sidrą Lietuva pažino apie 2000m., kuomet prekybininkai, o vėliau ir gamintojai, pradėjo ieškoti naujų rinkų ir konkurencinių pranašumų. Kadangi jaunimas yra žingeidžiausia visuomenės dalis, kuri yra imli naujovėms ir pokyčiams, tad ir naujieji eksperimentai buvo taikomi jiems. Paplito įvairiausių tipų, skonių ir sandaros kokteiliai, mix’ai, kartu rinkoje pasirodė ir sidras. Nuo pat pradžių rinka buvo užpildyta ne klasikiniu sidru, o sidro pagrindu pagamintų gėrimų mišiniais, kuomet skoninės, spalvos ir aromatinės savybės buvo suteikiamoms nenatūraliai. Bazė buvo vienoda: fermentuotos obuolių sultys, tačiau priedų buvo įvairiausių. Gėrimai buvo įvairiausių spalvų, spalva ir skoniu primenantys braškių, miško uogų, egzotinių vaisių ir kitų keistenybių saldžius gėrimus, turinčius alkoholio. Deja, šie gėrimai net iš tolo neprimena to tikrojo, klasikiniu būdu gaminamo sidro. Beje, įdomus faktas – šis rinkos segmentas krenta ir traukiasi. Mada jau praėjo ir visus keistus gėrimus su sintetiniais priedais geria vis mažesnė rinkos dalis. Šią informaciją gavau iš gamintojų ir pardavėjų. Ir tik tuomet įdėmiau apžvelgiau lentynų asortimentą – tikrai: mix’ų, šmiksų ir sintetinių kokteilių era praeina. Mada ji tokia – nepastovi. O klasikinėms tradicijoms susiformuoti, deja, šansas buvo praleistas.

Kodėl negaminamas tikras lietuviškas sidras kalbėjau ir su alkoholinių gėrimų gamintojais. Priežastys yra kelios. Visų pirma – reikia užtikrinti sidrui tinkamos žaliavos tiekimą. Norint atkartoti tą patį skonį reikia valdyti ir žaliavos kokybę bei nuoseklų jos tiekimą. Dabar didžioji lietuviškų obuolių dalis, kuri skinama iš 3100 ha lietuviškų sodų, keliauja kaip valgomi desertiniai obuoliai, kurie parduodami neperdirbti, iš likusių 30-40% derliaus spaudžiamos obuolių sultys. Bėda tame, kad surinkus skirtingų obuolių veislių krituolius galima pagaminti kokybiškas obuolių sultis, o galutinį skonio rezultatą pakoreguoti saldiklių pagalba. Sidro gamybai tai nėra tinkama – nebus užtikrintas nuoseklus sidro skonis. Sidrui reikia kokybiškų, geriausia – skintų obuolių ir tik tam tikrų veislių, kurių žaliavos tiekimas turi būti užtikrintas. Šiuo metu to nėra.

Teisybės dėlei reikia paminėti, kad „Anykščių vynas“ skelbiasi, jog jie pirmieji ir iki šiol vieninteliai gamina tikrą lietuviškų obuolių sidrą. Tačiau pažvelgus į produkciją paaiškėja – tai tėra skambus pavadinimas. Nebūna braškinio arba ananasinio sidro. Ir ananasai Lietuvoje neauga. Taigi.

Obuolių supirkimo kaina yra žema: priklausomai nuo metų ir derlingumo didieji obuolių supirkėjai priima žaliavą, mokėdami nuo kelių iki keliolikos centų už kilogramą. Beje, perkant kokybišką, specialiai surinktą žaliavą už tiek jos supirkti nepavyks – ūkininkams tiesiog neapsimokės už tiek auginti obuolius. Tačiau net vertinant tuos keliolika centų jau konstatuojama, kad žaliava yra per brangi ir galutinis produktas bus nepelningas. Reikia investuoti į obuolių perdirbimo įrangą, kuri dirbs tik kartą per metus, kuomet skinamas derlius. Sidrą reiks fermentuoti ir brandinti – tai užtrunka laiko. Dar prisidės visi mokesčiai: akcizas, PVM ir kt. O ir naujo produkto įvedimas į rinką kainuoja. Ir vėl gaunasi uždaras ratas: o juk tradicijų tai nėra. Eksporto galimybių niekas nenagrinėjo, o vietinėje rinkoje klasikinio sidro paklausa maža, ir nors ji kasmet auga, tačiau – dar per maža.

Masiškumas, nuolatinė gamyba, pastovumas – štai ko siekia didieji gamintojai. Net jeigu būtų įrodyta, kad finale iš sidro gautas pelnas sudarytų ~100.000EUR, didieji gamintojai to nesiimtų. Jų versle tai pernelyg smulkus projektas su nestabiliais kintamaisiais. Geriau, pavyzdžiui, virti alų: žaliavos tiekimas nuolatinis, ta pati įranga per metus gali išvirti, subrandinti ir pateikti rinkai nuo keliolikos iki kelių dešimčių gamybos ciklų. Tai valdoma, patikima ir aišku. O su sidru taip nėra.

Mažiesiems gamintojams, arba – naujoms besikuriančioms įmonėms tai irgi nėra patrauklu. Investicijos į gamybą būtų didelės, o ar rinka priims galutinį produktą – nėra aišku. Jeigu 100.000EUR nuostolis didiesiems gamintojams gali būti nežymus, tai mažiesiems toks nuostolis gali baigtis bankrotu.

Štai tokia paradoksali situacija: šalis idealiai tinka obelų auginimui ir sidro gamybai, tačiau sidro nėra ir vargu ar artimiausiu metu bus. Nes šalis maža ir tradicijų nėra. Auginti obelis yra visos sąlygos – mes tai mokame, mylime ir mielai jas augintume. Tačiau žaliavos perdirbimas nėra išvystytas. Maža to – tradicijų atsiradimui ženkliai koją kiša arši valstybinės politikos kova su alkoholiu. Kaimyninėje Latvijoje įteisintas naminio vyno pardavimas ir jie mus dešimtmečiais lenkia šioje srityje. Toks įteisinimas galėtų sukurti precendentą nuosekliai atsirasti nedidelėms sidro gamybos įmonėms, kuriose sezoniškai darbuotųsi keli žmonės.

Liūdna. Liūdna, kad teoriškai galėtumėm, o praktiškai – niekas nejuda iš mirties taško. Sukamės uždarame rate: nėra tradicijų -> nėra sidro -> nes nėra paklausos.

O teorinė verslo niša yra didelė ir leidžia išvengti sezoniškumo. Iš vieno hektaro obelų sodo esant geriems metams pagaminama iki 10.000 butelių klasikinio sidro. Šiuo metu importuojamo klasikinio sidro kaina parduotuvėje svyruoja apie 10Lt. Vadinasi teorinės pajamos rinkos verte iš vieno hektaro būtų iki 100.000Lt. Be to, tarp obelų būtų galima tendencingai žemę užsėti žydinčių laukinių pievų žolių mišiniais ir tame pačiame obelų sodo ūkyje užsiimti pramonine bitininkyste. Tai leistų apsisaugoti nuo pramečiavimo, mažiau derlingų metų ir pan. Registruojant tokį ūkį galima gauti ES paramą ir kaip sodininkui ir kaip bitininkui vienu metu. Tai taip pat nemaža parama. Tik štai parduot – nevalia…

Norisi tikėti, kad ilgainiui ši situacija pasikeis. Kad bus ūkiai, kokių nemaža Vokietijos, Prancūzijos ar Ispanijos kraštuose, kur nedideli ūkeliai gamina ir prekiauja ne žaliava, o jau galutiniais produktais. Čia tokie ūkiai galėtų vienu metu siūlyti obuolių, kriaušių sultis, medų, o esant galimybei – tradiciniu būdu pagaminto sidro. Gal, kada nors. Deja šiuo metu nėra net požymių, kad tokia vizija taptų realybe.

Premjeras Algirdas Butkevičius šiandien po susitikimo su aludarių atstovais pareiškė, kad akcizai alui ir kitiems alkoholiniams gėrimams gali būti didinami ne nuo kitų metų sausio, kaip kalbėta anksčiau, o palaipsniui po keletą procentų per kelerius metus.

Nors anksčiau skelbta, kad labiausiai – 50% – bus didinamas akcizas alui, premjeras po šiandieninio susitikimo sakė, kad alui akcizas turėtų didėti mažiau nei 50%. Kiek tiksliai, – jis neįvardijo. Tačiau pareiškė, kad akcizai alkoholiui didės palaipsniui.

Šiuo pranešimu apsidžiaugė ir didieji ir mažieji alaus gamintojai. Aludariai siūlė akcizus didinti po 5% kas metus, ir skaičiavo, kad taip didinat akcizą jis būtų priimtinas alaus verslo sektoriui. Pasak premjero diskusijos apie akcizo didinimą turi būti užbaigtos iki liepos, todėl konkretūs akcizo didinimo skaičiai paaiškės vasaros pabaigoje.

Tuo tarpu „Kalnapilio – Tauro grupė“ džiaugiasi augančiu eksportu. Produkcijos pardavimai užsienio rinkose pernai augo 12% ir šiuo metu sudaro 22 mln. lt., kas yra kiek daugiau nei penktadalis įmonės pajamų. Anot „Kalnapilio – Tauro grupės“ vadovo M.Kirstuko eksportas ir toliau išliks įmonės prioritetu, mat Lietuvos alaus rinka traukiasi trejus metus iš eilės ir didinti savo rinkos dalį šiuo metu nėra galimybių. Pagrindinės eksporto šalys: JAV, Didžioji Britanija, Airija, Ispanija. Didžiausia auganti eksporto rinka – Rusija.