Tikrasis Šlenkerla rūkytas alus, o gerbiant originaliąją formą Aecht Schlenkerla Rauchbier yra verdamas Schlenkerla brewpub’e, kuris yra Bamberge, kuris yra Aukštutinėje Frankonijoje, ši savo ruožtu yra Bavarijoje, o jau pastaroji, kaip žinia, yra Vokietijoje. Dantukas ratuko nuo laikroduko mano kareiviškoje karvės odos veršenikėje, taip sakant.

Bambergo miesto istorinis centras yra UNESCO saugomas pasaulio paveldo objektas Europoje Nr. 624. Alaus pasaulyje Bambergas žinomas dėl daugelio dalykų, bet rūkytas Schlenkerla alus net tame alaus įžymybių sąraše užima išskirtinę vietą.

Kaip jūsų manymu yra gaminamas rūkytas alus? Ogi štai kaip – niekas to alaus nerūko nei šaltu, nei karštu dūmu, jį gaminant yra naudojamas rūkytas salyklas. Sakykite rauchmalz, jeigu norite pasirodyti esąs alaus snobas. Schlenkerla gaminasi savo salyklą patys (bent jau taip teigia jų internetai). Salyklas džiovinamas virš krosnių, kurios yra kūrenamos buko malkomis. Salyklas ne tik išdžiovinamas, bet ir išrūkomas.

Aš nesu rūkyto alaus mėgėjas. Man jis per daug aštrus, nemėgstu to šleikštaus rūkyto salyklo poskonio. Nuomonę gal kiek pataisė kolegų VAK’uose pristatomas rūkytas alus, bet ten rūkyto salyklo būdavo santykinai nedidelis procentas. Nusprendžiau paragauti rūkyto alaus klasikos ir galutinai apsispręsti dėl šio alaus.

Ir apsisprendžiau. Apie tai pačioje pabaigoje. Dabar apie alų.

Ragavau šį alų dviem prisėdimais. Pirmą kartą iš ką tik atidaryto butelio įspūdis buvo stiprus, bet, deja, nepalankus. Aromatas nebuvo nei rūkytos dešros, nei rūkytos mėsos, kaip kai įvardina. Užuodžiau tik sausą degintą medį. Spalva, tiesa, graži: alus tamsiai rudas, skaidrus. Putos aprašymą boikotuoju, nes puta, mano nuomone, perdėtai sureikšminama. Jeigu jau taip įdomu, galite pasižiūrėti nuotraukoje. Skonis. Tiesą sakant, ragaujant pirmą kartą jis buvo bjaurus. Jutau tik aštrų deginto medžio skonį. Deja turiu prisipažinti, kad pirmuoju ragavimu taurės turinio neįveikiau. Iš maždaug 200 ml sugebėjau išgerti tik gal pusę, likusią dalį išpyliau. Negalėjau prisiversti išgerti. Butelį uždariau ir pastačiau į šaldytuvą.

Bet negi išpilsi. Šiandien po darbo atsidariau ir išgėriau likutį. Ir ką? Alus tapo visai geriamas. Aromatas nebebuvo toks intensyvus, atsirado kažkokie atspalviai. Skonyje aštrumo beveik neliko. Tiesa, dominavo labai aiškus rūkyto salyklo skonis, bet jis nebuvo bjaurus. Po rūkytu fasadu galima pajusti ir įprastą salyklų skonį, silpnai bet aiškiai buvo juntamas karamelės saldumas.

Kaip paaiškinti tai, kad dingo aštrumas? Tik tuo, kad alus gavo oro, „pakvėpavo“, kai buvo pirmą kartą atidarytas. Todėl prieš ragaujant šį alų, rekomenduočiau leisti jam „pakvėpuoti“ apie 10-15 minučių, t.y. palaikyti butelį atidarytą ir neskubėti pilti į taurę.

O aš apsisprendžiau: rūkyto alaus aš nemėgstu. Tai ne tas alus, kurio aš galėčiau mėgautis. Tai visai nereiškia, kad tarkime jums šis alus nepatiks. Bet man jis nepatinka. Todėl vertinimo nebus.

Ratebeer.com vidutinis vertinimas yra 3,65 (t.y. 36-37 balai). Jeigu norite paragauti tikro autentiško vokiško rauchbier’o (rūkyto alaus) – go for it. Bet aš rinksiuosi kitą alų.

Kažkoks aš piktas tapau pastaruoju metu. Na, ne tiesiogine prasme, o sprendžiant pagal įrašus blog’e. Galima pagalvoti, kad tapau niurzga senas bambeklis, kuriam sunku įtikti. Taip nėra. Tiesiog paskutinių naujienų paieška ir jų degustacijos nedžiugino. Tačiau negalima sakyti, kad viskas pas mus blogai: alus neskanus, pasirinkimas skurdus, naujienų nėra ir „viskasblogainėrakuoapsirengti“ sindromas kamuoja, psichologų prieš-šventine depresija vadinamas. Yra gerų dalykų. Tik jie akių nedrasko – tyliai tupi kamputyje kaip pasakų gnomai ir laukia, kuomet ranką ištiesi. Tokie maži magiški stebuklai. Tartum nebuvo ir … va!

Kad jau apie stebuklus – papasakosiu Jums pasaką. Senai senai, toli toli Bavarijoje buvo (ir tebėra) toks miestelis Bamberg. Nedidukas, bet jaukus ir dailus. Toks gražus, kad UNESCO jį į paveldą įtraukė. Štai tame miestelyje gyveno kadaise geri žmonės, kurie 1405 metais įkūrė bravorą. Alų virė su meile ir prisilaikydami visų Bavariškų įstatymų. Todėl šis bravoras gyvas iki šiol, o apie jo legendinį alų net wikipedijos rašo. Patys bambergiečiai labai didžiuojasi savo alumi. O jo pavadinimas „Schlenkerla“ ir šiandien skamba kaip burtažodis. Jeigu nuvyksite į Bambergą ir ištarsite šį burtažodį – bet kuris miestelėnas mikliai nuves jus į penkioliktame amžiuje pastatytą trobą, kurioje (anot senų žmonių) net Vokietijos istorija keitėsi… tiesa – neilgam, daug-maž iki ketvirto bokalo. Vėliau tiesiog iniciatyva išblėsdavo.
Alus tas ypatingas – jo salyklas džiovinamas ant smulkių grotelių, kurių apačioje dega tikrų malkų ugnis. O su kaitra atėjęs dūmas keičia salyklo skonines ir aromatines savybes, kuriomis garsėja Schlenkerla alus. Šis bravoras ir dabar alų verda, o jo alaus kokybe rūpinas Trum’ų šeimos jau šeštoji karta. Vieta tokia pasakiška, kad net „alaus advokatai“ ją įvertino 92 balais ir pavadino išskirtine.

Ar graži pasaka? Graži. Bet – ji toli. O kam labai norisi pasakos paragauti Lietuvoje – skubėkit į „Prisma“. Joje aš radau du Schlenkerla pavyzdžius.

„Helles Schlenkerla Lager„, ABV 4.3%

Aš ilgai nepasakosiu, kaip man patiko šis lageris. Pasakysiu tik tiek – rauchbier’o natų turintis lageris, kuriame nenaudojamas rūkytas salyklas. Sudominau?

O visa kita išbandykit patys. Bent tam, kad skonį tikram Bavariškam lageriui sukalibruot.

O štai antrasis, „Aecht Schlenkerla Rauchbier Marzen“ su ABV 5,1%  yra jų legendinis alus.

Žiūrėkit: Lageris. Tamsus. Rūkytas. Mėrcenas.

Kada paskutinį kartą ką nors panašaus ragavot?

Apie tai, kas su aromatu ir skoniu darosi taurėje aš net nepasakosiu.

Aš šiuo metu esu šoke ir esu neįgalus pilnavertiškai apibūdinti alų, kuriam BeerAdvocate davė 91-96 balus.

Visiškas kosmosas.

Tiesa, ši pramoga nepigi – už Schlenkerla butelaitį galima du Švyturio „Adlerius“ papirkt. Bet tai, ką rasite taurėje – prisiminsite ilgai. Arba bent jau tikrai ilgiau, nei po lietuviškojo bock’o.