Šis įrašas, ko gero, bus trumpiausias šiame degustacijų žurnale. Vakar buvau „Alaus bibliotekoje„,  mat norėjau paragauti „Sakiškių alaus„, o medžiokle užsiimti tingėjau.

„Alaus biblioteka“ man tiko todėl, kad čia galima rasti visą „Sakiškių alaus“ produkciją, o ir šiaip vieta padori ir maloni aplankyti.

Paragavau butelinį Saisoną ir Witbierą, iš kranų tekančius APA ir stautą. O įrašas trumpas todėl, kad nėra prasmės daugžodžiauti: alus yra labai geras. Apie jį nereikia kalbėti, jį reikia gerti, mėgautis ir gyvai aptarinėti kartu su bičiuliais.

Vienintelis šio alaus trūkumas – kaina. Mano galva €3,50 už 0,33l buteliuką yra daugiau nei nemažai. Kita vertus – pigių gerų daiktų nebūna. Tegul alaus mėgėjai, balsuodami savo piniginėmis, nutaria ar šis alus brangus, ar kaina tiesiog atitinka jo vertę.

Penktadienis – eikit po darbų ragauti „Sakiškių alaus“ ir padūsauti, kad tik rugpjūtį prasidėjusi vasara beveik baigėsi.

P.S. jei kam įdomu – „Alaus bibliotekoje“ taip pat gerai, kaip ir praėjusio apsilankymo metu.

Apie Fuller’s alų jau rašiau – jis puikus. Geras, kurią rūšį bepasirinktum. Tačiau ir jie turi išskirtinio alaus, kurio paragauti pavyko ir man. Tai „Limited edition“ serija. Žinoma, ne viską, ką jie parduoda žymėdami šiuo ženklu, bet tik dvi alaus rūšis, nes tik jas pavyko nusipirkti Lietuvoje. Tačiau ir tai, ką ragavau verta alaus snobo, gurmano ar išskirtinio alaus mėgėjo dėmesio.

Fuller’s vintage ale 2014

Metus parašiau tyčia, mat „Vintage ale“ verdamas kiekvienais metais nuo 1997m. Ši partija – 18-ta.

Prabangiai atrodantis alus su asmeniniu butelio numeriu, įpakuotas į solidžią dėžutę. Solidus ir žadantis įdomius potyrius apipavidalinimas. Atkemšu ir ragauju.

Alus yra skaidrios ir sodrios riešutmedžio spalvos su rusva kreminės konsistencijos puta.

Aromatas ryškus, sudėtingas ir daugiaspalvis. Jame juntami gėliniai kvapai, skrudinti riešutai, lengvos aviečių, kokoso ir mango natos.

Tai pilno kūno, sudėtingo skonio alus, kuriame nepaistant turimų ABV 8,5% alkoholis nėra juntamas. Tobulas apynių ir salyklo balansas. Gamintojas rašo, kad angliški apyniai buvo naudojami kartumui, o amerikietiški – aromatui.

Dosnus, desertiškas poskonis su lengva šiluma. Alaus stiprumą pajuntu tik poskonio pabaigoje.

Žinot, man šis alus dvelkia Artūro Konan Doilio laikų Anglija. Ragaujant šį alų aš nesunkiai įsivaizdavau turtingą karininką, kuris savo bibliotekoje sename fotelyje rūko cigarą ir savo svečiams pasakoja prisiminimus iš Indijos.

Tai – išskirtinis, ypatingas ir labai turtingas alus, kurį sunku palyginti su kažkuo kitu. Beje, gamintojas sako, kad alus (pagamintas 2014m.) yra dar labai jaunas ir jį derėtų brandinti bent iki 2024m. Tad tiems, kas turi noro ir galimybių rekomenduoju nusipirkti bent 10 butelių šio alaus ir kasmet atidarant po vieną stebėti kaip keičiasi jo savybės brandos metu. Tai – kolekcinis alus, kurio vis naujas versijas galima pirkti kievienais metais, degustuoti, lyginti ir snobiškai pasakoti bičiuliams, kad antai prieš tris metus išleista partija buvo ypatinga tuo, o štai anų metų versija – šiuo įspūdžių ir potyrių deriniu. Išskirtinis alus ypatingoms progoms.

Tiesa, išskirtinis alus nėra pigus. Jo kaina didesnė už savo brangumu nustebinusį Švyturio „20 statinių“. Tačiau tai – gera investicija. Turintiems lėšų ir kantrybės ji atsidėkos savo branda ir naujais, dar nepatirtais pojūčiais.

Fuller’s imperial stout limited edition

Dar vienas išskirtinis Fuller’s alus, kurį man pavyko atrasti ir paragauti.

Tai rusiškas imperinis stautas. Ne, rusai jo nevirė Anglai virė šį alų rusų ponams ir carams, todėl ir stiliaus pavadinimo kilmė yra dėl anų laikų eksporto krypties.

Visiškai tamsi, juoda spalva. Šokoladinės spalvos vidutinio tvarumo puta.

Aromatas gana uždaras, švelnus, kompleksiškas ir sudėtingas. Be tradicinių stauto aromatų galima pajusti lengvas gėlių užuominas.

Tai pilno kūno ir turtingo skonio alus su išraiškingu poskoniu. Juodas kartusis šokoladas, vyšnių likeris, džiovintos slyvos dominuoja skonyje ir pereina į ilgą ir nuoseklų poskonį, kurio pabaigoje juntamas ir apynių kartumas. Turtingas ir subalansuotas alus, kuris nebūtinai patiks kiekvienam. Tačiau imperinių stautų mėgėjai juo džiaugsis sulig kiekvienu gurkšniu.

Ragaudamas šį alų supratau, kad aš turiu per mažai patirties ir įgūdžių, kad galėčiau tinkamai įvertinti šį alų ir vėliau aprašyti savo potyrius. Sakyti, kad jis išskirtinis ir fantastiškas yra mažiausia, ką galėčiau pasakyti.

Vėlgi, kaip ir ankstesnis ragautas, šis alus tinka ilgam brandinimui. Arba – kaip solidi dovana alaus gerbėjui. Pirkit, ragaukit ar dovanokit. Limited edition serija yra verta to.

Abu alūs pirkti Vynotekoje, Vilniaus Akropolyje.

Aš laukiau šio alaus. Nuoširdžiai smalsavau – koks jis bus? Kaip šiek tiek prisidėjęs prie namų aludarių konkurso, kurį pernai surengė „Raudonų plytų alaus dirbtuvės“, ir pats jame dalyvavęs stebėjau visą eigą ir inetrnete paskelbiau apie nugalėtoją – Andrių Jučą.

Prabėgo veik metai ir dviejų Andrių – nugalėtojo ir dirbtuvių kuratoriaus – pastangomis naujasis alus, pavadintas „Uosto naujokas“ jau prekyboje. Paragaukime.

Tai – belgiškas šviesus elis. ABV 5,5% 14EBC, 22IBU. Pilsner, cara-crystal, kvietinis slayklai. Cascade apyniai.

Drumsta, matinė šviesaus gintaro spalva, balta, aukšta, bet netvari puta. Tvarkingas, vidutinio ryškumo belgiškas aromatas, kurį sukuria mielių esteriai. Aromate juntamos figos, medaus natos, cukatai, vaisių užuominos.

Vidutinio kūno alus, kuriame belgiškas saldumas persipina su lengvu apynių kartumu ir gaivia rūgštele. Karbonizacija vidutinė, link žemos. Poskonis sausokas, tolygus, sklandus.

Aš prie šio alaus norėčiau ant grotelių keptos baltos žuvies. Su smidrais. Ir itališku stiliumi pagaminto pomidorų padažo su daug šviežio baziliko ir kapotų petražolių lapelių.

Labai geras alus vasaros iškyloms: jis nesunkus, gaivus, patiks ir belgiško ir kvietinio alaus mėgėjams.

Antrasis ragautas alus yra „Ryklio kavinukas„. Tai nėra naujiena, bet taip jau susiklostė, kad aš šį alų ragauju tik dabar.

Saldusis stautas. ABV 4,5%, EBC 140, IBU 20. Alus, kurtas kartu su „Crooked nose & coffee stories“ komanda, jų dėka alus buvo brandintas su Kolumbijoje užauginta kava, kuri alui suteikė papildomų aromato ir skonio niuansų.

Spalva tamsi it naktis, alus neperšviečiamas net prieš šviesą. Aukšta, ilgai išsilaikanti kreminė puta, kurios spalva primena kavą su pienu.

Aromatas išraiškingas, turtingas, kompleksiškas. Aš jame jutau skrudintos juodos duonos plutą, skrudintos kavos pupeles, džiovintus obuolius, šokoladinius saldainius.

Skonis yra sklandus aromato tęsinys, užpildantis burną maloniais pojūčiais ir kartu yra stebėtinai lengvas. Tai tartum geros kavos gurkšnis, kuris pieniškai – karamelinėmis natomis pereina į švelnų, aksomišką ir lėtai gęstantį poskonį. Man rodos, kad prie šio alaus tiktų gabalėlis šokoladinio torto su vyšniomis. Nedidukas, kaip tik toks, kuris numarina „noriu kažko skanaus“ jausmą.

Norėčiau rasti prie ko prikibti, bet nėra prie ko. Tiesiog gerai. Galėčiau paburnoti, kad kaina už 0,33l buteliuką didoka, bet kita vertus – pigių gerų daiktų nebūna.

Berašant apžvalgą pastebėjau, kad „Raudonų plytų“ kūrybos  procesas nesustoja ir alaus dirbtuvėse nauji svečiai kuria naują alų:

Šaunu. Lauksiu naujo alaus.

Gruodžio pradžia alaus snobus džiugina – jau pasirodė arba tuoj tuoj pasirodys keletas vertos dėmesio naujienų. Bet apie kiekvieną rašysiu atskirai, o šis įrašas yra skirtas Šyturiui ir jo naujam alui „20 statinių“.

Švyturys nustebino. Aš niekada ir neabejojau, kad jie galėtų, jeigu norėtų, išvirti bet kokį alų. Techninės, finansinės ir know-how korporacijos galimybės nesulyginamos su kokiu nors bravorėliu Aukštaitijoje. Trūko, matyt, tik politinės vadybinės valios sukurti ką nors tikrai išskirtinio. Bet dabar nesvarbu, kas buvo. Švyturys išvirė 7,9% abv stautą, supylė į statines, kuriose buvo brandintas škotiškas „Bunnahabhain“ viskis, brandino 3 mėnesius ir dabar pateikia savo naują alų mūsų vertinimui.

„20 statinių“ stautą ragavau vakar Vilniuje, King & Mouse bare. Kvietimą į alaus pristatymą alusalus.lt blogeriai gavo iš Švyturio, bet Regio renginyje nemačiau. Gal ir gerai, nes vardinė taurė atiteko man. Bet, pasirodo, jis gavo alaus degustavimui net iki oficialaus pristatymo, todėl visai nebuvo reikalo dar kažkur važiuoti ir stumdytis minioje.

Žmonių pristatyme buvo tikrai daug. Mažas baras tiesiog kimšte prikimštas. Buvo beergeek’ai Paulius, Tomas ir Vladas, mačiau panelę Eglę(aka Maistas ir Vynas). Buvo Gediminas(gvolkas), su kuriuo daugiausia ir bendravau. Rašykite apie alų ne tik komentarus Delfyje, jus irgi pakvies.

Butelius pradėjo atidarinėti tik po kokio pusvalandžio nuo skelbtos pradžios, tai bent jau aš buvau gerokai ištroškęs. Na va, sulaukėme. Aromatas nestiprus, bet turtingas ir, sakyčiau, rafinuotas: tamsus šokoladas, skrudinta kava, kavos likeris, viskio neužuodžiu, tamsūs džiovinti vaisiai, šokoladas, kava… A – 7/10. Alus prietemoje atrodo juodas, įdomu geroje šviesoje kaip, spėčiau, kad nėra anglies juodumo, puta nedidelė, kreminė, rusva. I – 5/5.  Skonyje linijos ne tokios aiškios kaip aromate. Akivaizdus stautas, skrudinti miežiai aiškūs, bet tikrai ne pirmame plane, šokoladas, kava, vanilė, iš kur ji čia, gal saldymedis, ieškau taninų, pagrindiniame skonyje kaip atskiros partijos nėra, poskonyje skrudinti miežiai aiškesni, liežuvio šaknimi pradedu jausti delikačią alkoholio šilumą. Kūnas pilnas, labai aiški kreminė tekstūra kuri sušvelnina, bet tuo pačiu truputį ir suplaka skrudintus skonius. S – 7/10, G-5/5.  Bendras įspūdis puikus. Šventiška nuotaika, po 5 minučių užkaito ausys, o dar po trečdalio taurės šiluma pasklido po visą kūną, stiprus stautas yra dėkingas žanras, rezervo dar yra, bet rezultatas puikus – 18/20.  Bendras rezultatas – 42/50. Išskirtinis alus.

Kažkuriuo metu tarp taurės papildymų į mūsų salytę atėjo ir pati D.Armonienė. Norėjo ne angliško, o lietuviško stauto. Naudoti keturi salyklai: miunchenas, kvietinis, šokoladinis ir skrudinti miežiai. Švyturys norėjo 200 statinių. Galiausiai gavo tik 20, bet ir tuo džiaugiasi. Į tris(?) statines įstatė kranelius, kad galėtų stebėti, kaip alus bręsta. Kiekvieną pirmadienį visi laimingieji ragavo ir džiaugėsi. Aš manau, kad džiaugėsi, ne vienas norėtų tokių pirmadienių. Aluje turėjome pajausti – Švyturio aludarė kalbėjo jau mums ištuštinus pirmąsias iki pusės pripildytas taures – šokoladą, kavą, viskio užuominas, vanilės pyragaitį(!).

Susumuokime. Renginys puikus, ačiū Švyturiui, kad pakvietė. Alus neeilinis. Puikiai tiktų pasimėgauti firmos Kalėdiniame vakarėlyje ar draugų kompanijoje. Atsigėrimui reikėtų butelio 2 žmonėms, paragavimui užtektų vieno butelio 4-5 žmonių kompanijai. Mano manymu šį alų Švyturys galėtų virti ir toliau, nėra taip jau būtina brandinti viskio statinėse. Alus būtų geras ir be to. Bet statinės suteikia šarmo, who am I to disagree.

Na bet kaip jiems patogiau. Labai tikiuosi, kad kitais metais rinkoje atsiras Lietuvoje nuolat gaminamas stiprus stautas. Ar tai bus „20 statinių“, ar kitas, man iš tikrųjų nėra taip jau svarbu. Puikus klasikinis stilius, nepaliekantis abejingų. Kodėl gerai pradėjus, reikėtų užleisti vietą kitiems?

Lietuvoje pamažu įsitvirtina malonios tradicijos. Atkeliavusi iš europos švenčiama jauno vyno diena, jau ne pirmi metai verdamas jauno derliaus alus ir pan.

Nors to neakcentuoja, tačiau savas tradicijas mums pateikia iš „Švyturio“ alaus darykla. Jie pasirinko gerą metą – tą momentą, kai visi ima pamiršti kasdieninius vargus ir pradeda laukti žiemos švenčių. Kai miestai pasidabina papuošimais ir iliuminacijomis, kai prekybos centruose ima skambėti Kalėdinais motyvais apipintos melodijos, o kasdienybė virsta maloniu šventišku laukimu. Štai tuo metu „Švyturio“ aludariai pristato savo naujieną.

Šiemet ši naujiena yra visiškai nepanaši į ankstesnes ir apskritai nepanaši į nieką, kas iki šiol nutiko Lietuvos alaus scenoje.

Taip, aš kalbu apie legendomis ir intrigomis apipintą alų „20 statinių“. Šį vakarą alus pristatomas visuomenei. Aš jį ragauju namuose. Rytoj jo galėsite paragauti ir Jūs, nes alus pasieks parduotuvių lentynas.

Kodėl šis alus nepanašus į nieką, kas iki šiol vyko lietuviškos aludarystės scenoje ir kame tos legendos ir intrigos?

Intriga prasidėjo tuomet, kai pasklido gandas, kad „Švyturys“ nusipirko naują alaus virimo stendą, skirtą mažoms (jei gerai nugirdau – 500L) alaus partijoms virti. Tie, kas domisi alumi nekantriai laukė ir svarstė – koks bus šio pirkinio rezultatas?

Legendos prasidėjo tuomet, kai „Švyturys“ paskelbė, kad nusipirko ir parsigabeno 250L talpos statines, kuriose buvo brandinamas single-malt viskis, o dabar jose bus brandinamas alus. Šios legendos buvo stiprinamos šykščiais faktais: va, atsivežėm; va – supylėm alų; va – paragavom. Ir tiek. Kas? Kur? Kada??? Tyla.

Ir štai jis – prabangus visomis prasmėmis alus, supiltas į taurę, stovi šalia manęs.

Koks jis? Visų pirma tai – stautas. Nenurodoma koks konkrečiai, tačiau aš manau, kad pagal stilių jis yra „Užsienietiškas ekstra stautas„.

Apie apipavidalinimą pakalbėsiu vėliau. Juk svarbiausia alus, ar ne? Tad nuo jo ir pradėsiu.

Į taurę pilamas alus gana gausiai putoja. Puta didelė, tamsios kakavos spalvos. Puta yra kiek porėta, tačiau labai standi. Tiesa, ilgainiui ji susėda, bet lieka tolygiai padengusi visą taurės paviršių. Alus yra labai tamsus. Labai. Bet prieš itin ryškų šviesos šaltinį per tamsinto raudonmedžio spalvą galima pamatyti, kad yra itin skaidrus.

Alų geriu atvėsintą tiek, kiek to reikalauja šis stilius. Todėl aromatas nėra itin ryškus, bet įkišus nosį gilyn juntama, kad jis yra vientisas, kompleksiškas ir harmoningas. Aromate nesijaučia apynių, juntami skrudinti salyklai su visomis šokolado, viskio, avižinių sausainių, tolimos vanilės ir šiek tiek – tabako bei parfumerijos natomis. (Parfumerijos – įeinant į didelę kvepalų parduotuvę, jūs jaučiat, kad čia yra visko, bet negilt detaliai pasakyto ko – šai jis, tipiškas parfumerijos kvapas).

Tai sausas, tačiau pilno kūno alus, savimi užpildantis visas burnos kerteles. Jo pradžia kreminė, vidurys salykliškai kartokas ir poskonis – štai ta vieta, vardan kurios buvo pargabentos statinės. Jis aitrokas, ryškus, pipiriškas, kupinas ąžuolo taninų ir to „whiskey touch“ kurio taip buvo laukiama.

Poskonis gana trumpas, alkoholis mažai juntamas, nors jo ABV yra 7,9%

Koks tai alus? Tai prabangi vakaro pabaiga po jaukios šventiškos vakarienės šeimos ar bičiulių rate. Tai deserto atitikmuo. Tai šeimininko komplimentas svečiams. Tai – ta vienintelė taurė, kurios norisi tingiam, sočiam ir neskubriam pokalbiui po vakarienės.

Šio alaus nereikia derinti su maistu. Jį dera gerti vieną, užkandant nedideliu gabalėliu karčiojo šokolado arba – gerai skrudintais migdolo(ų?) riešutais. Su nedidelėmis aitriosios paprikos miltelių natomis.

Taip…. tokio prabangaus alaus Lietuvoje pagaminta dar nebuvo…

Jis prabangus viskuo: solidžia popierine dėžute, į kurią yra įpakuotas, buteliu, kurio kakliuko nedarko tie pigūs blizgučiai, iki šiol klijuoti ant kitų „tradicinės šeimos“ atstovų. Vietoje etiketės ant kamštelio yra solidi popierinė banderolė, kurioje yra Džuljetos parašas, informacija apie statines ir net – butelio numeris. Aš ragauju butelį, kurio numeris 5653.

Jis prabangus ir kaina – jei gerai žinau, tai jis kainuos 20Lt už 0,5L butelį. Tai va!

Brangiausias lietuviškas alus, kokį esu gėręs iki šiol. Ir nors kaina šokiruoja, tačiau aš spėju, kad jis bus ir greičiausiai parduotas alus.

Kodėl? Nes jį pirks visi. Jį pirks lojalūs „Švyturio“ gerbėjai ir heiteriai.
Jį pirks visi nuo Račo iki Užkalnio, nuo Petruškevičiaus iki Drukteinio, nuo Kubiliaus iki Butkevičiaus.

Jį pirks visi, nes visi norės paragauti „Kas tai per alus, kuris kainuoja 20Lt ???“

Jį pirksi ir tu, mano mielas skaitytojau. O jeigu nepirksi – gailėsiesi, ir negalėsi prieštarauti, kad neįspėjau.

Gailėsiesi, nes tokio alaus daugiau nebebus. Šis – vienintelis ir nepakartojamas.

Ar sakau, kad šio alaus daugiau nevirs? Ne, greičiausiai virs. Tačiau alus nebebus toks pats. Šis yra pirmas, kurį brandino viskio statinėse. Tai jam priklauso visa ta „grietinėlė“, vardan kurios šios statinės ir buvo atgabentos. Kitas alus bus panašus, bet jau nebe tas.

Aš nuoširdžiai manau, kad aludariai paskubėjo. Arba – pavėlavo išpilstyti. Aš šį alų statinėse būčiau laikęs dar bent 3 mėn. O gal ir visus metus.

Tačiau yra kaip yra – šventės, o kartu su jomis ir tradicijos – nelaukia. Alus turi būti čia ir dabar. Kad visi norintys spėtų jo įsigyti. Ir jei ne sau, tai dovanų įteikti.

Paskubėk ir tu, kol dar yra. Šio alaus nereikia daug. Bet paragauti jo – privaloma.

Paragavau ir aš to alaus, apie kurį šurmuliuoja alų mėgstanti bendruomenė.

Pirmasis ragautas – „HumuLupu IPA„, kurį komerciniame bravore virė entuziastai, pasivadinę „Curva piscis“.

Kadangi alus parduodamas ir jo galima įsigyti už pinigus – vadinasi tai komercinis alus.

Spalva kiek drumsta, primenanti tamsų medų. Rusvos spalvos netvari puta. Ryškaus aromato alus, kuriame dominuoja citrusai, džiūstantis šienas, yra cinamono ir kapoto tabako kvapų.

Pirmieji gurkšniai man pasirodo kiek vandeningi. Būdamas priekabus, sakyčiau, kad šiek tiek trūksta kūno. Bet priekabus nebūsiu ir pavadinsiu „lengvesnis, nei tikėjausi“. Nurijus gurkšnį skonis gana greit užgęsta ir po trumpos pauzės grįžta poskonis. Iš kažkur giliau. Keista tokia skoninė duobė. Tačiau tai veikiau nauja patirtis, nei trūkumas.

Skonyje ir poskonyje dominuoja su niekuo nesupainiojami „Summit“ apyniai, kuriuos kiti tik kukliai papildo.

Vertinimas: aromatas 8/10, išvaizda 7/10, skonis 7/10, bendras pojūtis 16/20. Viso: 38 iš 50 galimų.

Rekomenduoju šį alų tiems, kas mėgsta išraiškingą ir kartesnį, nei įprasta, alų. Pirmoji komercinė lietuviška IPA. Sveikinu – blynas neprisvilo.

ABV 5.5% Norintys išsivirti šio alaus namuose receptą ras čia.

Antrasis – „Dundulio Gutstoutas„.

Prisipažinsiu, šį alų ragavau ne pirmą kartą. Tik ankstesnis ragavimas buvo neišraiškingas. Alus buvo jaunas, o stout’ui branda daug reiškia. Ragaujant dabar man praktiškai „nuo bačkos dugno pasėmė“. Alus buvo kur kas brandesnis ir išraiškingesnis.

Alus tamsios karčiojo šokolado spalvos, neperšviečiamas net prieš stiproką šviesą.

Daili kreminė puta bokale susėdo gana greitai, tačiau plona plutele laikėsi bokalo paviršiuje iki paskutinio gurkšnio.

Aromatas kupinas desertinių kvapų – šokoladas, šviežiai malta kava, skrudinti pinijų riešutai. Visas šis viliotinis maloniai glostė nosį.

Skonis taip pat harmoningas ir neišbyrantis atskiromis natomis, kaip tai buvo dar esnat šiam alui jaunam. Neįtikėtinai lengvas, kaip tokiai neperšviečiamai spalvai, kreminis, švelnus, net sakyčiau – grietinėlinis. Kartumas malonus ir nenustelbiantis bendro lengvumo.

Poskonis gęsta gana greit, bet labai tolygiai. Pats finišas ilgas ir labai malonus. Poskonyje dominuoja kavos pupelės kartumas, plakta grietinėlė, ananaso žievelės natos.

Labai malonus netikėtumas! Šį alų gyrė ir mano žmona.

Vertinimas: aromatas 8/10, išvaizda 8/10, skonis 8/10, bendras pojūtis 17/20. Viso: 41 iš 50 galimų.

Abu ragauti alūs yra puikūs – kiekvienas savaip. Didžiausia problema, su kuria susiduria mažieji ir namų aludariai – tai rezultato atkartojimas. Didieji komerciniai bravorai yra nušlifavę savo technologijas ir metodologiją iki smulkmenų ir sėkmingai verda pusėtiną alų, kurio partija nesiskiria viena nuo kitos.

Mažiesiems tai pavyksta ne visada. Ar pavyks šiam alui prigyti rinkoje? Ar pavyks dar ir dar kartą atkartoti tokį patį rezultatą? Tai parodys laikas.

Bet šiai dienai galiu drąsiai teigti, kad ir mūsų „voratinkliais apaugusioje“ alaus rinkoje pasirodo pirmieji gero ir įdomaus alaus pranašai. Sėkmės Jums ir nenuleiskit rankų!