Liepos 18-oji yra tarptautinė aludarių diena.

Mintis švęsti Tarptautinę aludarių dieną kilo JAV žurnalistui Jay Brooks, kuris rašė apie alų. Pasigavęs jo idėją žurnalas „Beer & Brewer Magazine“ šia proga pradėjo rinkti geriausią vietos aludarį.

Aludarių dienai minėti buvo pasirinkta liepos 18-oji – šv. Arnoldo vardadienis, nes šis šventasis kai kuriuose bažnyčios raštuose minimas kaip aludarių globėjas (šaltinis – day.lt).

„Raudonų plytų alaus dirbtuvių“ ir „Švyturio“ alaus daryklos žmonės pagalvojo: o kodėl Lietuvoje ši diena nėra švenčiama? Ir surengė šventę – aludariams, kurie gamina alų ir mėgėjams, kurie šį alų geria ir aludarius geru žodžiu mini. Todėl praėjusį penktadienį išvalė bravoro kiemą, sukūrė jaukias erdves ir plačiai atvėrę vartus visus pakvietė šią šventę švęsti. Ir aš ten buvau, alų gėriau – per barzdą varvėjo. O kai nevarvėjo – šiek tiek fotografavau. Noriu savo pasakojimu pasidalinti šventės įspūdžiais ir su tais, kam neteko šioje šventėje dalyvauti.

Tai ne eilė prie alaus, tai žmonės norintys patekti į ekskursiją po daryklą.

Įžengus pro vartus pasitiko daryklos kiemas, jaukiai sudalintas atskiromis erdvėmis. Ir daug žmonių… jeigu tikėt statistika – renginį aplankė virš 4000 lankytojų. Vieni gurkšnojo alų, kiti mėgavosi maistu, treti – rikiavosi į eilę, norėdami sudalyvauti ekskursijoje po daryklą ir pamatyti kur ir gaminamas alus.

Jurgis ir Drakonas kepė picas tikrose krosnyse.

Čia užsisakius picos gaminamos tiesiog visų akyse.

Tikra itališka pica keliauja iš pečiaus.

Maisto netrūko ir visas buvo gardus. Kiekvienas galėjo išsirinkti tai, ką labiausiai mėgsta. Ir išragauti visą „Švyturio“ bei „Raudonų plytų alaus dirbtuvių“ gaminamą alų.

Kol šventės svečiai smagiai leido laiką lauke „Raudonų plytų“ dirbtuvėse prasidėjo pasiruošimo darbai.

Štai jos – legendinės dirbtuvės, kuriose gimsta naujos alaus rūšys. Norėčiau tokias turėti

O pasiruošimas vyko finaliniam teisėjavimui – „Raudonų plytų alaus dirbtuvių iššūkio namų aludariams“ laimėtojo rinkimai.

Apie šį konkursą jau rašiau, tad nesiplėsiu. Statistika trumpai: namų aludariai pateikė konkursui 24 skirtingus alus, į finalą buvo atrinkti 8 pavyzdžiai.

Teisėjavimo pradžios belaukiant.

Devyni teisėjai vertino alų. Finale buvo šios rūšys: šviesus lageris, šviesus elis, tamsus elis, kvietinis alus ir eksperimentinis.

Teisėjavimo akimirkos

Išrinkti geriausią alų – atsakingas veiksmas. Juk geriausio alaus autorius bus pakviestas pakartoti savo alų komerciniu kiekiu ir jis bus pateiktas visiems, norintiems jį nusipirkti.

Susirūpinęs Andrius – tai jo idėja buvo surengti konkursą namų aludariams.

Per nepilnas dvi valandas alus buvo įvertintas ir pradėti skaičiuoti vertinimo balai.

O kol buvo skaičiuojami balai – išėjome į lauką atsipūsti ir laukti Džuljetos.

Viena iš kiemo erdvių

Džuljeta prižadėjo asmenišką ekskursiją po „Švyturio“ daryklą, tad kartu su ja pasinėrėme į vingrius bravoro koridorius.

Ekskursijos pradžia – visiems buvo išdalinti balti chalatai, idant neterštume daryklos patalpų.

Po trumpos istorijos apie daryklą žengėme į vidų. Džuljeta pasakojo daug, išsamiai ir nuosekliai, nepamiršdama smulkiausių detalių. Visko atkartoti neįmanoma, o ir nėra prasmės – kam tikrai rūpėjo, tas atvyko ir savo ausimis išgirdo. Aš pateiksiu kelias nuotraukas iš to, ką pamatėme viduje.

Virimo katilo emblema. Nuo tada jie ir darbuojasi, tik yra nuolat tobulinami.

Virimo katilai tokie dideli, kad viskas netilpo į objektyvą. Vietos buvo mažai, žmonių daug – neprifotografuosi. Įdomesnis kitas faktas – niekas ten su kibirais nevaikšto, mentėm nemosuoja, samčiais nesemia. Viską daro automatika:

Alus verdamas ne mentės, o kompiuterinės pelės pagalba. Valdymo salė.

Išvirtas alus kilometrais painių vamzdynų keliauja į fermentavimo salę.

Viskas švaru, blizga, kvepia. Nepriekaištinga tvarka.

Štai čia – fermentavimo salės fragmentas:

CKT tankų dydis pribloškiantis: skersmuo 3,5m ir aukštis – 18m. Į vieną talpą supilama 100 000l išvirto alaus fermentavimui.

Tai ne liftas į dangų. Tai fermenteriai. Nedidukai tokie, 100 tonų talpos.

Viso fermentavimo metu yra nuolat imami mėginiai, atliekami tyrimai ir pagal tai sprendžiama ar alaus fermentavimas vyksta pagal planą ir ar jis baigtas

Po fermentavimo alus vamzdynais keliauja į brandinimo talpas. Tokių brandinimo salių yra 4, o talpų – 100. Įvertinkit kiekius

Visur alus, alus, alus…

Kai alus subręsta – o procesai vyksta kiek kitaip, nei namų aludariams įprasta (pvz. alus tyčia brandinamas su mielėmis ir mielių kiekis kruopščiai paskaičiuojamas) – jis keliauja į pilstymo cechą. Čia irgi pragaro irštva –  tarp įvairiausių mechanizmų ir įrengimų galva svaigsta – nuo painiavos ir greičio.

Jei gerai pamenu – per valandą supilstoma 30.000 butelių. Sakė, kad šiai dienai linijas pristabdė iki 20.000, idant lankytojai bent kažką pamatytų. Dirbant pilnu tempu buteliai skriedami karuselėse susilieja į vientisą vaizdą.

Pilstymo konvejerio fragmentas

Ir štai taip atrodo vienos pilstymo partijos galutinio rezultato dalis – visas kiekis tiesiog netilpo į kadrą:

Supilstytas alus keliauja į sandėlį.

O dabar – dėmesio! Aš atskleisiu jums didžiausią paslaptį. Kadangi man pavyko atitrūkti nuo grupės ir prasmukti pro apsauginius – aš pamačiau ir parodysiu tai, ko niekad niekas nesako ir saugo paslaptyje.

Štai čia yra slapta laboratorija, kurioje (kaip „Breaking bad“) gaminami tie stebuklingi milteliai iš kurių yra gaminamas alus:

Ir tai, kad yra kuriami receptai, renkamas salyklas ir apyniai yra melas! Viskas kur kas paprasčiau: pilamas vanduo, suberiami milteliai ir sėdama prie pulto. Jeigu pasuki vieną rankenėlę – gaunasi lageris, jeigu į kitą pusę – elis. Jeigu pasuki kitą rankenėlę – gaunasi kvietinis alus, jeigu į priešingą pusę – stautas. Skaičiukais sumaigai kokio stiprumo alaus nori. Visa kita yra marketingistų apgaulė ir akių dūmimas. Štai jis, slaptasis pultas, kur viskas vyksta. Dabar jūs žinote viską:

Juokauju! Iš tiesų pirmoji nuotrauka – tai „Švyturio“ kokybės laboratorija, kurioje dirbančios žavingos merginos apie konkretų alaus pavyzdį gali pasakyti daugiau, nei jūsų tėvai apie giminės medį:

O antroji nuotrauka – tai „Raudonų plytų“ dirbtuvių mikrobravoro valdymo pultas

Čia kuriamos ir išbandomos naujos alaus rūšys. Čia prasidėjo „Bocmano ūsai“, „Bėganti kopa“ ir kitas naujas alus.

Autonominiai fermentavimo indai

Sprendžiant pagal užrašus ant talpų galime spėti, kad „Raudonų plytų“ dirbtuvių planuose rezgama stauto idėja.

Beje, šias dirbtuves aprodė ir viską namų aludariams papasakojo jų šeimininkas Andrius:

Lyg tarp kitko, bepasakojant, Andrius suintrigavo namų aludarius, kviesdamas kartu kurti projektus, susijusius su alumi. Turiu tokią nuojautą, kad šių dirbtuvių erdvėse namų aludariai pradės lankytis dažniau, o baruose atsiras tikro craft’o. Sekite naujienas.

Viskas buvo taip įdomu, informacijos buvo taip gausiai, kad laikas bėgo tartum smėlis pro pirštus. Diskusijas teko nutraukti, mat atėjo metas konkurso apdovanojimams.

Kategorijose nugalėjo ir geriausiais tapo:

– Šviesūs eliai: Gabrėlų belgiškasis elis, Gytis Gurklys;
– Šviesūs lageriai: Bavariškas lageris, Regimantas Danys
– Tamsūs eliai: Juodas vasarai, Povilas Žukauskas
– Kvietinis alus: Kalnas, Povilas Žukauskas
– Kitas alus: Keulė Rūkė, Smoked paprika, Keulė Rūkė.

Geriausio alaus autoriumi tapo ir kvietimą išvirti savo alų komerciniu kiekiu gavo Andrius Jučas:

Visiems nugalėtojams kaip prizai buvo įteiktos raudonos plytos su nominacijų įrašais:

Konkurso nugalėtojas Andrius su aludare Džuljeta.

O vėliau prasidėjo neoficialioji dalis – smagūs pokalbiai, koncertas, ir daug geros nuotaikos. Šauni buvo šventė. Nuoširdžiai dėkoju „Švyturio“ žmonėms už šią iniciatyvą ir smagią šventę. Linkiu, kad ji taptų tradicine. Nes dirbti yra gerai, gerai dirbti yra dar geriau, o sugebėti pasidžiaugti savo darbo vaisiais yra būtina. Pastebėkime tas malonias gyvenimo akimirkas ir mokėkime jomis pasidžiaugti – gyvenimas taps kur kas geresnis.

Konkursai, kurių metu vertinamas alus, yra labai naudingi ir komerciniams bravorams ir namų aludariams. Ne todėl, kad alus surenka tam tikrą balų skaičių, užima vieną ar kitą vietą. Ir ne todėl, kad apie jį rašoma viešoje erdvėje arba kalbama uždaroje kompanijoje su bičiuliais. Vertingiausia informacija yra atgalinis ryšys, kurį gauna aludaris iš alaus degustatoriaus ir vertintojo.

Tarp namų aludarių tokie, kad ir nedideli, vertinimai yra itin vertingi – gal būti pats sau ir draugams labai fainas, tačiau kai išgirsti žinovo nuomonę, tuomet gali mokytis iš savo klaidų, įsiklausyti į pastabas ir tobulinti alų, kartu gilinant aludarystės žinias ir asmeninius įgūdžius.

Pastebėjau įdomią tendenciją, kai po alaus vertinimo grąžinamos vertinimo kortelės su rezultatais ir pastabomis, dalis alaus autorių (dažniausiai tie, kurių alus gavo prastą įvertinimą) ima kritikuoti teisėjų darbo rezultatus ir pašaipiai niekinti pačius vertintojus, neva „bepigu čia kritikuoti – tegul padaro pats bent kiek panašų, tuomet galės kitus kritikuoti!“. Tai – esminė klaida.

Informacija, kurią gauni iš nepriklausomo vertintojo ir nemokamai yra neįkainojama. Be šios informacijos bus sunku tobulėti ar bent kiek judėti į priekį. Net ir neigiami vertinimai ar pastabos yra naudingi – jie leidžia sužinoti, kaip kitas žmogus pajunta sukurtą alų. Galima su vertinimu sutikti, galima – nesutikti, tačiau savo (autoriaus) nuomonę dera pasilikti sau. Nenori kritikos – neduok savo alaus vertinimui. O jeigu sulaukei rezultatų ir ėmei kritikuoti vertintojus – ilgainiui liksi vienas su savo „nunerealiaigeru“ alumi, mat niekas nebenorės net ragauti tokio aludario alaus.

Dabar kiek detaliau pažvelkime į alaus vertinimo procesą ir kaip jis vyksta, bei kodėl to paties alaus vertinimai gali (o neretai ir būna) skirtingi.

Visų pirma įsikalkime į galvą, kad gebėjimas tinkamai įvertinti alų ir jį pagaminti yra nesusiję. Žmogus gali būti neišviręs nei vieno litro alaus, tačiau tai nei kiek neįtakoja jo profesionalumo vertinant kitų aludarių darbo vaisius. Taip pat faktas, kad aludaris išvirė ne vieną toną dar nereiškia, kad jis sugebės objektyviai įvertinti vieną ar kitą egzempliorių.

Aludarystei reikia vienų žinių ir įgūdžių, vertinimui – kitų.

Taigi, kas tas alaus teisėjas arba vertintojas? Visų pirma jis – žmogus. Su visomis savo fiziologinėmis ir psichologinėmis savybėmis ir silpnybėmis. Mes nesame mašinos ir pasaulį suvokiame skirtingai. Net ir mašinas tenka kalibruoti pagal tam tikrus etalonus, o ką kalbėti apie žmogų? Pamenu vieną juokingą istoriją, iš kurios kvatojame dar ir šiandien: namie turime kelioninį lagaminą, tamsų. Aš sakau, kad lagaminas rudas, žmona – kad jis yra žalias. Mes sutariame, kad spalva tamsi, tačiau toliau – nei iš vietos. Galų gale net juokelis namie atsirado: paėmei lagaminą? Ar tą kur rudas? Tai, tą kur žalias!

Kiekvienas žmogus, priklausomai nuo jo fiziologinės ir psichologinės būklės vertinimo metu tą patį alų vertins vis kitaip. Jeigu jo nuotaika gera – rezultatai bus pozityvesni, jei prasta – atvirkščiai. Dar rezultatai priklausys nuo to, ar jis pavargęs, ar pailsėjęs, ištroškęs ar ne, sotus ar alkanas ir t.t. Visas šis fonas įtakoja mūsų požiūrį į aplinką, neišskiriant ir alaus. Todėl ir vertinimai būna skirtingi.

Kiek svarbi psichologija galima pamatyti atlikus paprastą eksperimentą. Nupirkite du butelius to paties visiems žinomo populiaraus alaus. Vieną atneškite jau įpiltą į taurę, kitą – pilkite tiesiai iš butelio ragautojui matant. Paprašykite, kad vertintojas ragautų abu pavyzdžius ir parašytų kuo jie skiriasi ir kaip. Pamatysite, kad vertinimai bus skirtingi priklausomai nuo to, ar ragautojui patinka gamintojas ir alaus rūšis, ar ne.

Jeigu „Švyturio“ alų ragaus užkietėjęs „Kalnapilio“ ar „Kauno alaus“ gerbėjas – susilauksite neigiamų vertinimų taurei iš butelio su etikete. Jeigu atvirkščiai – taurė bus vertinama pozityviau, nei ta, kurią atnešėt įpylę iš anksto. Ir tai tas pats alus! O kai alus vertinamas „aklu“ ragavimu, nežinant jei jo autoriaus nei recepto – tada nuomonės išsiskiria dar labiau.

Todėl nedera kritikuoti vertintojų – jie yra tokie, kokie yra. Norite tikslių rezultatų – vežkite alų į laboratoriją, kurioje bedvasės mašinos atspausdins vieno ar kito rodiklio rezultatus su skaičiais po kablelio. Tik ar būsite laimingas, gavęs šaltos mašinos rezultatus?

Ir pabaigai – kelios pastabos teisėjams ir alaus vertintojams. Ko aludariai ir alaus mėgėjai gali tikėtis iš profesionalaus alaus kritiko?

Pirmiausiai – sąžiningumas.

Natūralu net nesvarsčius. Juk kritikais vadiname būtent tuos, kurie daiktus vadina tikraisiais vardais.  Natūralu, kad kritikai turi savo mėgstamas alaus rūšis, todėl jie simpatizuoja tam tikriems stiliams, gamybos metodams ar bravorams, tačiau kai kritikas apžvelgia alų, jis turi nepamiršti, jog dirba vartotojui, todėl bet kokios simpatijos aludariams, asmeniškumai turėtų būti pamiršti. Nepageidautinos ir tokios žmogiškosios savybės kaip, pavyzdžiui, baimė įžeisti kieno nors jausmus.

Gebėjimas degustuoti.

Mūsų skonio ir uoslės pojūčiai nėra visiškai tikslūs. Žmonių sugebėjimai suvokti skonius ir aromatus taip pat skiriasi. Pavyzdžiui net trečdalis degustatorių nesugeba tinkamai įvertinti kartumo. Tačiau mes norime, kad mūsų alaus kritikas tinkamai skirtų esminius kvapus ir skonius. Taip, tai biologinė savybė, tačiau degustatoriams ji turi būti tokia pat natūrali, kaip atletams – fizinė ištvermė.

Išlavintas skonis.

Biologinis sugebėjimas skirti skonius ir aromatus yra tik dalis sėkmės. Likosioji pusė – tai sugebėjimas skirti įdomius ir nuobodžius alaus pavyzdžius, tai – kritiko išlavinto skonio dalis. Juk mes norime, kad kritikas mums parodytų savitus, intriguojančius aludarystės rezultatus, kuriais mes mėgausimės ir džiaugsimės. Štai čia iškyla skirtumas tarp rašančiųjų apie alų ir degustatorių. Kritikai dėl savo skonio gali iškilti arba kristi veidu į purvą. Rašantiesiems apie alų ši savybė nėra tokia svarbi. Yra puikių kritikų, kurie nemoka rašyti; yra puikių rašytojų, kurių skonį galima pavadinti lėkštu ir silpnu.

Drąsa.

Kritikai yra asmenys, kurie privalo turėti drąsos teigti nepopuliarius dalykus. Mes nemėgstame kritikų, kurie pernelyg atsižvelgia į aludario ar bravoro reputaciją. O patinka mums pirmieji, apžvelgiantys naują alų ir nebijantys pakliūti į nepatogią situaciją.

Patirtis.

Jei norėtumėte būti gerais kritikais ar alaus vertintojais, reikėtų plačiai ir išsamiai išmanyti apie alų. Mums patinka kritikai, kurie analizuoja alų plačiame kontekste. Štai pavyzdys: yra kritikai, kurie puikiai pažįsta čekišką alų ir jį kritikuoja ne tik Čekijos, bet ir pasauliniame kontekste, yra kritikai, kurie nėra įsigilinę į Čekijos alus specifiką, tačiau vis tiek reiškia savo nuomonę apie juos.

Plačios pažiūros.

Ar mums patinka kritikai, kurie turi išankstinį nusistatymą apžvelgdami tam tikro gamintojo alų?

Intelektualumas.

Kritikai turi sugebėti sumaniai išreikšti savo poziciją. Sugebėti surinkti po kruopelytę informacijos, ją analizuoti ir tuo remiantis pateikti protingą verdiktą degustuojamam alui.

Na ir galiausiai – smalsumas.

Geras kritikas visuomet ieško ko nors naujo, tačiau nepainioja naujienos su inovacija. Ir, žinoma, niekada nenuvertina klasikos.

Tad jeigu gavote informaciją apie jūsų gamintą alų ir nesate ja sužavėti – nepulkite smerkti ar pašiepti alaus vertintojo. Pasilaikykite savo nuomonę sau, nes atmetus viską jūs taip pat esate tik žmogus. Su visais savo privalumais ir trūkumais.

Praėjusį savaitgalį man teko garbė dalyvauti šauniame renginyje „Aludarių taurė 2013“. Ir ne šiaip dalyvauti – aš dar turėjau galimybę teisėjauti vertinant alų ir pareikšti savo nuomonę dviejose kategorijose. Tokiame rimtame teisėjavime dalyvavau pirmą kartą ir pasisėmiau neįkainojamos patirties. Mane maloniai nustebino kaip profesionaliai buvo organizuotas renginys, kaip sklandžiai vyko teisėjavimo sesijos ir kaip operatyviai buvo sprendžiamos smulkios problemos. Ačiū Jums, gerbiamieji renginio organizatoriai už tą milžinišką darbą, kurį nudirbote organizuodami ir valdydami renginį! Nuoširdžiai linkiu Jums neprarasti užsidegimo bei entuziazmo ir kad šis renginys ne tik taptų tradiciniu, bet ir gyvuotų ilgus metus!

Šiandien jau aprimo tie ryškūs renginio įspūdžiai, kiek susigulėjo mintys ir todėl skubu susikurti trumpą pastabų sau sąrašą, kad nieko nepamirščiau ir būtų kur pasižiūrėti ateityje, jei vėl teks dalyvauti ar prisidėti organizuojant šį ar panašius renginius.

Keli punktai, kuo papildyčiau tokį renginį:

• Esant galimybei atskirčiau kategorijų vertinimą ir finalinį vertinimą į atskiras dienas. Tam yra kelios priežastys – ir teisėjų nuovargis, ir rezultatų laukiantys dalyviai ir susikaupimas ir kt. Man rodos kategorijų vertinimas be dalyvių būtų kompaktiškesnis, lengviau valdomas, mažiau dalyvaujančių asmenų, kurie nesusiję su teisėjavimu ir to pasekoje – objektyvesni vertinimai. Finalo sesija būtų trumpesnė, laukiantiems ne taip nusibostų ir būtų galima daugiau skirti jėgų galutinių rezultatų paskelbimui bei aptarimui po visko.
• Patalpos degustacijai turi būti šviesios ir gerai vėdinamos. Prastai vėdinamose patalpose vėlesnės degustacijos įtakojamos patalpoje tvyrančių aromatų.
• Degustacijų salėje reikia tylos. Jose neturėtų būti dalyvių – tik teisėjai. Degustacija reikalauja susikaupimo, o šalia skambantis juokas ar karšta diskusija – blaško.
• Teisėjai galėtų būti skirstomi į grupes ne didesnes kaip 4-5 asmenys. Kiekvienoje teisėjų grupėje prieš degustaciją turėtų būti paskirtas vyr. teisėjas – grupės lyderis.
• Vyr. teisėjas turėtų būti tas, kuris turi daugiausiai patirties gaminant, degustuojant ir vertinant konkrečios kategorijos alų. Jis būtų diskusijų ir laiko moderatorius, atsakingas už balų suskaičiavimą ir verdikto pateikimą. Prieš degustaciją vyr. teisėjas kitiems teisėjams turėtų trumpai priminti stiliaus reikalavimus.
• Jeigu keli vertinami alūs vienoje kategorijoje surenka vienodą balų skaičių pirmumą laimint turėtų gauti tas alus, kuriam vyr. teisėjas paskyrė aukštesnį balą.
• Vienai teisėjų grupei derėtų skirti ne daugiau kaip 12 tos kategorijos alaus dalyvių. Jeigu kategorijoje užregistruota daugiau alaus – kurti kelias teisėjų grupes ir padalinti vertinamą alų.
• Alaus vertinimui skirti ~10min., trumpa diskusija apie vertinamą alų gali vykti tik po to, kai visi vertinimo lapai užpildyti. Daryti pertraukas po 5-6 rūšių įvertinimo.
• Jeigu vertinamas alus turi ryškių aromato / skonio trūkumų vyr. teisėjas turėtų paprašyti kito to paties alaus butelio, siekiant eliminuoti taros faktorių.
• Degustuojamas alus šyla, todėl pirmojo ir paskutinio vertinamo alaus grupėje rezultatas gali skirtis vien dėl pateikimo temperatūros. Gal būt tam padėtų šaltkrepšiai, talpa su šaltu vandeniu ar pan. t stabilizavimo priemonės.
• Nemaža dalis ragaujamo alaus turėjo mielių nuosėdas ant butelio dugno. Gal būt derėtų prieš pilstant alų į taures jį vienu pylimu supilti į ąsotį ir tik tada – pilstyti į taures, siekiant suvienodinti „mieliškumo“ faktorių visiems teisėjams.
• Agresyvaus alaus degustacijas nukelti pabaigai. Pradėti nuo „lengvo“ alaus (tarkim šviesaus lagerio) ir baigti agresyvaus alaus, turinčio daugiau ABV ar IBU ragavimu (tarkim imperinė IPA).
• Dalyviams skirti deramą padėką renginio organizatoriams, kurių savanoriškų pastangų dėka įvyksta tokie sudėtingi ir nuostabūs renginiai.

Tai tiek užrašų sau.

Šaunus buvo renginys, gana stipriai sukrėtęs mane mintimis apie aludarystę, požiūrį į alų, alaus vartojimo kultūros augimą, spartų namudinių aludarių tobulėjimą, kuris buvo juntamas vertinamame aluje. Aš tikiu, kad šis judėjimas nesustos, keisis įstatymai, „pogrindiniai“ aludariai turės galimybę nebaudžiami įstatymo pasidalinti savo žinių ir darbo vaisiais su visais norinčiais taip, kaip tą gali daryti JAV aludariai. O visi alaus mėgėjai, ar besidomintys įdomiu ir nenuobodžiu alumi, turės galimybę paragauti ir įvertinti mažojo aludario darbo vaisius. Ką gali žinoti – gal tuomet ir savo sultyse rūgtelėjęs mūsų krašto „elitas“ taps šiuo metu taip nekenčiamais „alaus snobais“ bei apie aludarystę sugebės pasakyti daugiau, nei diletantišką faktą, neva alų gamina barzdoti kaimo diedeliai prie paklypusių stubelių.

Juk dar mename laikus, kai restorane galėjome rinktis tik iš „raudono arba balto“ vyno,  terminas „vyno korta“ buvo labiau žinomas kaip juodas simbolis azartiniame žaidime ir šventai tikėjome, kad vynuogės spaudžiamos dideliame kubile jas minkant basomis kojomis. Viskas pasikeitė žaibiškai, per kelis metus. Tikiu, kad panašiai pasikeis ir alaus kultūra o atėjus į barą nebereikės rinktis „iš tų dviejų kaip ir visur“.

Kovo 26 dieną pradėjome registraciją į Taurę. Šiuo metu užregistruoti 54 alūs. Registracija baigsis šią savaitę. Panašu, kad konkursui bus pateikta mažiau alaus, negu į pernai metų Taurę. Priminsiu, kad pernai buvo registruoti 62 alūs.

Šiemet kategorijas, kuriose pateikta mažai alaus, apjungsime su kitomis giminingomis kategorijomis. Šiuo metu suskaičiavome 10 kategorijų:

1. Mišrūs (su įvairiais priedais, su netipiniais salyklais ir pan.),
2. Angliški ir amerikietiški šviesieji eliai,
3. IPA,
4. Rudieji eliai,
5. Porteriai/stautai  (šias kategorijas gal būt išskirsime į atskiras),
6. Kvietiniai (visi witbierai),
7. Belgiški, abv < 6,5,
8. Abbey ir stiprieji belgiški, abv > 6,5, (gali būti padalinti į dvi kategorijas),
9. Stiprieji (senasis elis ir miežių vynas),
10. Lageriai (visi skirtingi ir nedaug pateikta).

Galvoju, kad daugiausia bus 12 kategorijų.

Rimtai svarstome visas degustacijas vykdyti vieną dieną, t.y. gegužės 11 dieną. Bet tam reikia daugiau teisėjų, nes finalo teisėjai neturėtų labai intensyviai dalyvauti kategorijų ragavimuose.

Pernai labai pagelbėjo „Leičiai“, kurie buvo ką tik atsidarę ir mus maloniai priėmė be jokių papildomų mokesčių. Tačiau jie per metus jau įsibėgėjo ir panašu, kad viskas vyks kitoje vietoje. Turime keletą vietų, bet dar nesame galutinai apsisprendę. Jeigu turite restoraną, barą ar kavinę ar tiesiog tinkamas patalpas priimti Taurės degustacijas ir vakarėlio dalyvius, rašykite. Tai nebus labdara, turime tam tikrą biudžetą, kurį skirsime šiam reikalui.

Kaip ir pernai, Taurę remia UAB „Savas alus“. Pas juos absoliuti dauguma Taurės dalyvių pirko įrangą ir žaliavas alui, kuris bus pateiktas į konkursą.

Šiemet atsirado ir naujų rėmėjų. Svariai renginį parėmė alaus parduotuvė „Alaus savanoriai“, įsikūrę Vilniuje, Savanorių pr.6. Jie prekiauja „Vilniaus alaus“ bei „Dundulio“ bravorų produkcija. Keletą kartų esu pirkęs ten alų ir ramia širdimi juos rekomenduoju.

Aludarių Taurę taip pat parėmėme ir mes, t.y. alusalus.lt projektas. Jeigu norite paremti Taurę, dar nevėlu. Garantuojame mūsų visų pagarbą ir palaikymą

Registracija baigsis balandžio 28 dieną 22 valandą.