Panašu, kad karštoji vasara jau prabėgo. Kartu su ja ir didieji alaus pardavimai, kai alus buvo tiesiog graibstomas ir lentynų.

Kas įvyko nauja Lietuvos alaus rinkoje per pastarąsias šešias savaites?

„Vilkmergės alus“ oficialiai paskelbė, kad tendencingai orientuosis į premium alaus segmentą.

Kardinaliai pakeistas alaus gamybos procesas: atgaivintos 18 a. aludarystės tradicijos, visas alus fermentuojamas su aukštutinio rūgimo mielėmis. Didžiulis dėmesys sutelktas į kokybę, pasikeitė pozicionavimas rinkoje.

„Būti super premium alaus versle kainuoja, bet mes tikime, kad ateitis yra šiame segmente. Nors kol kas pelno neuždirbame, manome, kad sprendimas keisti kryptį pasiteisino“, – sako Ramūnas Blazarėnas, „Vilkmergės alaus“ direktorius. Anot jo, ekonominės klasės alaus gamyba jau buvo tapusi „darbu dėl darbo“, nors pagaminamas produkcijos kiekis būdavo didelis, vietoj pelno – nuostolis. Daugiau: straipsnis vz.lt

Beje, „Vilkmergės alus“ šiemet planuoja parduoti maždaug 0,5 mln. litrų alaus – tiek, kiek ir pernai.

„Vasara vėlavo, Lietuvos alaus rinka traukiasi, tad jei pavyks išlaikyti tą patį lygį, kaip pernai, bus neblogai“, –  teigia „Vilkmergės alaus“ direktorius Ramūnas Blazarėnas.

Pernai įmonė pasiekė 1,22 mln. litų apyvartą, patyrė 64,484 tūkst. litų nuostolių – 10 kart mažiau negu 2012 metais.

Tiesa, pardavimų metodai yra, švelniai tariant, keisti. „Ar jau ragavote? Mes pagaminome, bet parduotuvėse nerasite“. Tai kaip paragauti, jei nerasime? Įdomi strategija – mes paslėpsim, o jūs būkit gudrūs ir atraskit kur.

Iliustracija iš pranešimo FB:

Taros užstato planai toliau juda į priekį. Deja, aiškėja ir šio plano užmačios. Kadaise kaip vyriausybės pristatyta idėja dabar skaidrėja ir matomi tikrieji iniciatoriai.

Naujai įkurta viešoji įstaiga „Užstato sistemos administratorius“ Lietuvoje diegs vienkartinės plastiko, stiklo taros ir metalinių skardinių užstato sistemą. Skaičiuojama, kad šio projekto įgyvendinimui prireiks ne vienos dešimties milijonų litų investicijų. Įsteigtos VšĮ „Užstato sistemos administratorius“ (USA) steigėjai – Lietuvos aludarių gildija, Lietuvos prekybos įmonių asociacija ir Lietuvos natūralaus mineralinio vandens gamintojų asociacija. Va taip va. Plačiau: vz.lt

Ir kai reikalai juda Lietuvoje – Briuselyje jie stringa. Mažųjų aludarių skundas Europos komisijai tebeklaidžioja biurokratiniuose labirintuose.

Dar 2012 m. Mažų alaus daryklų asociacija (MADA) pateikė skundą EK dėl alaus ir kai kurių kitų alkoholinių gėrimų prekybos suvaržymų, kuriuos 2013 m. įvedė Lietuva, – draudimo prekiauti stipresniu nei 7,5% alumi ir sidru, draudimo naudoti didesnę nei 1 l tarą. Aludarių nuomone, tokie ribojimai prieštarauja ES teisei. Tas pačias Alkoholio kontrolės įstatymo pataisas yra apskundusi „Selita“ ir Ko. Nors laiko praėjo nemažai, galutinio sprendimo šiuo klausimu EK vis dar nėra priėmusi. Plačiau: http://vz.lt/

Naujienos apie Utenos alaus daryklą.  Nors alaus išgeriama vis mažiau, tačiau šios daryklos gamybos apimtys didėja.

Lietuvoje alaus kasmet išgeriama vis mažiau, tačiau didžiausia Baltijos šalyse alaus gamintoja – Utenos alaus darykla – didina gamybos apsukas. Modernios technologijos pavertė ją alaus milžinės „Carlsberg“ tarptautinių prekių ženklų gamybos centru Baltijos ir Skandinavijos regione. 

Sunku pasakyti, kiek tai susiję su žiniomis apie „Aldaris“ bravoro Latvijoje, kuris priklauso tai pačiai grupei, uždarymą. Gal tiesiog išdalino gamybos apimtis? Visas straipsnis apie Utenos daryklą yra čia.

Ir pabaigai – geros naujienos apie sidro rinką. Lietuvos obuolių augintojais domisi ne tik pačių obuolių pardavėjai, bet ir perdirbėjai, sidro entuziastai.

Tačiau ne tik didiesiems prekybininkams rūpi šiųmetis obuolių derlius. Pasak sodininkystės bendrovės „Naradava“ direktoriaus Aloyzo Grygalio, jau keletą pastarųjų metų teko sulaukti vieno kito sidro gamintojo.

Šiemet jie irgi dairosi, kas ir kiek augina sidrui tinkamų veislių obelų. Gal po truputį reikalai pajudės iš mirties taško ir ilgainiui galėsime paragauti sidro, pagaminto iš lietuviškų obuolių?

Apie tai – lrytas.lt.

Ir kad nebūtų taip nuobodu – anekdotas apie alų:

Klaustrofobija – tai uždarų patalpų baimė. Pavyzdžiui: einu į barą gerti alaus ir bijau, kad jis bus uždarytas.

Nuo šių metų pradžios Vilkmergės alus socialiniuose tinkluose savo gerbėjams būrė intrigą: vyriausiasis aludaris Ramūnas pagal visas šiuolaikines tradicijas pradėjo fotografuotis ir kelti nuotraukas apie kelionę į Vokietiją. Pradžiugino, kad išvažiavo, vėliau – kad atvažiavo, po to – kai bare prie bokalo pasėdėjo ir dar kai sužinojo apie naują salyklą. Vėliau atskleidė kortas „gaminsime Altbier“ stiliaus alų ir po kelių selfių aprimo.

Kovo 3d. FB pasirodė naujojo alaus butelio nuotrauka ir skelbimas: „Senovinis“ alus jau buteliuose! Super. Kai radau lentynose – nusipirkau butelaitį paragavimui. Smalsu pasidarė – ką jau čia taip iškilmingai virė, kad net iki Vokietijos teko važiuoti žinių pasisemti.

„Altbier“ yra viena iš senųjų Vokietijos alaus rūšių. „Alt“ vokiečių kalboje reiškia „senas“, ir iki lagerio išpopuliarėjimo „Altbier“ Düsseldorf’o, iš kur ir kilęs šis alus, apylinkėse buvo vadinamas tiesiog „bier“.  Dabar jis neretai vadinamas Düsseldorf Alt. Visumoje tai buvo regioninis alus, savo su savo išskirtinėmis savybėmis: alaus gamyboje naudojami 5 skirtingi salyklai, išraiškinga vario spalva ir salykliškai – karamelinis saldus skonis, harmoningai sumišęs su tauriųjų apynių kartumu. Šį alų rekomenduojama derinti su kiaulienos kepsniais, mėsos troškiniais, čili troškiniu ar keptomis dešrelėmis. Tiek jei trumpai. Kam įdomu detaliau – rekomenduoju net 144 puslapių knygą apie šį alų „Altbier: History, Brewing Techniques, Recipes“.

Ragauju Vilkmergės Alt’o rezultatą:

Kadangi alus nėra, švelniai tariant, populiaraus stiliaus – kartu papasakosiu apie reikalavimus šiam stiliui vertinant.

Aromatas:  Subtiliai salyklinis, kartais grūdinis aromatas. Apynių aromatas – nuo nedidelio iki jokio. Be diacetilo.

Taip ir yra. Tik pats aromatas labai blyškus. Salyklai dar juntami, apynių visai ne. 4/10

Išvaizda: Nuo šviesaus vario iki šviesiai rudos spalvos; dėka prailginto šalto brandinimo būna labai skaidrus. Nedidelė ar vidutiniška, balkšva ar balta puta su geru patvarumu.

Tobulai skaidrus, nedidelė tvari puta, tamsoko vario spalva. Nėra idealu, bet be didelių priekaištų. 9/10

Skonis: Pakankamai kartus bet subalansuotas sklandaus ir kartais saldaus salyklo charakterio, kuris gali turėti turtingą, biskvitinį ir/arba lengvai karamelinį skonį. Sausa pabaiga dažnai su išliekančiu kartumu. 

O čia jau prašauta. Tiek skonyje, tiek poskonyje apynių kartumo nerasta. Visumoje protu suvoki, kad jie čia yra ir be jų viskas būtų kitaip, tačiau salyklinis saldumas įkyrus iki paskutinių poskonio natų. Silpnai. 5/10

Bendras pojūtis: Tirštumas – nuo vidutiniškai mažo iki vidutiniško. Vidutiniškos ar vidutiniškai didelės karbonizacijos.

Jeigu su alaus kūnu viskas neblogai, tai su karbonizacija nepataikyta. Jos, praktiškai, nėra. Tai matosi ir nuotraukoje: karbonizacija itin žema ir susidarius putai jos nebelieka. Matomai iš čia ir perteklinio saldumo efektas. Būtų didesnė karbonizacija, alus atrodytų sausesnis, nebūtų toks įkyriai saldus. 15/20.

Viso: 33 iš 50 galimų. Pridėsiu po balą už originalumą ir turtingą salyklų kiekį: tebūnie 35.

Alus įdomus. Galėjo būti geriau? Galėjo. Mat man šis alus labiau primena doppelbock’ą o ne altbier’ą. Ar verta ragauti? Verta. Ypač tiems, kas skundžiasi, neva eiliniai populiarieji lageriai jiems pernelyg kartūs. Man norisi sulaukti pakartotinių šio alaus virimų – gal  būt jie turės geresnį salyklo saldumo/apynio kartumo balansą.