Rugpjūčio 1-3 d. Pakruojyje vyko Amatų, muzikos ir alaus festivalis. Buvau. Teisėjavau rinkdamas geriausią lagerį ir specialios technologijos alų. Dėkoju organizatoriams už suteiktą galimybę.

Noriu pasidalinti keliais pastebėjimais, kurie mane privertė iš naujo permąstyti mūsų alaus sceną.

Nieko lietuviško, net gamintojas nenurodytas

1) Antrą festivalio dieną vertinau 9 lietuviškus lagerius. Lagerius, kurie pirmą dieną jau buvo atrinkti iš masės, atmetant pačius blogiausius variantus. Šiame procese nedalyvavau, bet, kiek girdėjau, vertinimas vyko tiesiog bendrai ragaujant alų ir sprendžiant kas ir kaip. Bet kokiu atveju reiktų suprasti, kad vertinome geriausius mažųjų aludarių lagerius. Tarp 8 alų nebuvo jokio žymesnio skirtumo. Na, išskyrus, nežymių nukrypimų bei šalutinių netinkamos fermentacijos požymių. Su teisėjais juokavom, kad mus organizatoriai nori patikrinti ir pila tą patį alų, skiesdami skirtingomis proporcijomis vandens.

Priešpaskutinis vertinimas alus buvo kitoks. Tik vienas teisėjas neatpažino, kieno tai alus. Ir negalėjo. Teisėjas Mike yra amerikietis, vedęs latvę ir neseniai iš JAV persikėlęs gyventi į Rygą. Apie alų žino daug, bet šį kartą ne apie tai. Pabandysiu pacituoti Mike’ą: “kaip alaus teisėjas aš noriu alų vertinti teisingai, bet tai visiškai kitokio kalibro alus ir šio alaus buvimas nėra sąžiningas kitų alų atžvilgiu. Pasakykite, kur jo galiu įsigyti, ir aš juo mėgausiuosi visą vakarą”. Ir tą momentą man stuktelejo mintis. Mintis, kuri visada kirbėjo, bet tik dabar išryškėjo  – mažieji aludariai verda vienodą lagerį. Vienodą! O smagiausias paradoksas yra tas, kad visuomenėje vyrauja nuomonė apie vienodą alų verdančius didžiuosius aludarius. Gal taip ir buvo anksčiau, bet dabar yra atvirkščiai! Laikai keičiasi.

Skanus alus su Citra apyniais

2) Latviai alų verdą Lietuvoje. Šią naujieną sužinojau pasivaikščiojęs po festivalio aludarių palapines. Ieškojau naujovių. Keliose palapinėse demėsį patraukė netipinės etiketės latvių arba anglų kalbomis.

Pirmą pamačiau “Joaldos” naujieną, netipinį Lietuvos rinkai butelį bei etiketę latvių kalba. Iš pardavėjos sužinojau, kad alus yra skirtas Latvijos rinkai, nes šis alus patiko latviams. Paklausus, kuo konkrečiai patiko, negavau aiškaus atsakymo. Pradėjęs klausinėti daugiau, buvau nukreiptas į šalia stovintį vyriškį Darių, kuris tuo metu šnekučiavosi su bičiuliu ir labai nenoriai bei glaustai atsakinėjo į mano klausimus. Pasirodo, alus verdamas su labai puikiais aromatiniais apyniais pavadinimu “Saaz”, nes Dariui jie labai patiko. Na, o kartumui naudoja “Magnum”. Į mano repliką, kad šis derinys yra gan plačiai naudojamas, atsakė, kad “Saaz” yra labai geri apyniai.

3) Įdomiausią naujovę radau* ”Klausučių” bravoro stende. Žvaigždutė tam, kad realiai rasti tos naujovės nelabai buvo įmanomą. Tą alų vertinau kaip specialios technologijos, tik ten apie jį ir sužinojau. Alus su “Citra” apyniais. Kame ten buvo speciali technologija, tikrai nežinau, bet alus tikrai labai geras: subalansuotas, gera salyklinė bazė, išraiškingas kartumas, derantis su aromatu, žodžiu, viskas savo vietoje. Toks labai kokybiškas rimtas amerikietiškas pale ale’as.

Visą smagumą gadina keli dalykai. Pirmas, kad alus festivalio metu buvo akivaizdžiai slepiamas. Ant baro sudėti visi “Klausučių” bravoro alaus kranai. O “Citra” alus uždengtas medžiagos drobėmis, žemiau baro lygmens. Pardavėja nesusipatoginusi alų pylė iš po baro.

Į mano repliką apie puikų alų man atsakė: “ai,čia latviams verdam, pas mus niekas tokio nepirktų”. Patikinus, kad tai puikus alus, gavau atsakymą :“na, gal pabandysime Vilniuje prastumti, bet abejoju ar pavyks”. Iš visos šios informacijos susidariau versiją, kad šį alų užsakė Latvijos verslūs beergeek’ai, kurie “Klausučiams” pateikė savo receptūrą ir gal netgi žaliavas. “Klausučiams” buvo proga panaudoti nepilną savo apkrovimą ir užsidirbti papildomą pinigą, kas yra tikrai suprantama, jei pats nesugebi gamybinio potencialo išnaudoti pilnai.

Būtų smagu, jei kas galėtų suteikti daugiau informacijos šia tema.

Apibendrinus situaciją:  mažieji stagnuoja savose rinkose virdami vienodą alų, tad jų pajėgumus vis sėkmingiau ir, svarbiausia, tikslingiau, išnaudoja kitų šalių rinkos.
Pabaigai. Tik rinkdamas foto šiam įrašui, supratau, kad abiejų alų užsakovas tas pats SIA Lennewarden. Bei kitas pastebėjimas: etiketėje nieko neparašyta apie gamintoją. Smulkmena, bet visgi smalsu kodėl.

“Portabelo” bare saulėtą gegužės ketvirtadienį vyko “Raudonų Plytų” naujojo alaus “Bocmano ūsai” pristatymas. Alaus pristatymas patiko: minimalistinis, be pompastikos, be fejerverkų. Trumpai aludario Andriaus pristatytas: kas, kodėl, kaip. Ragaukite, vertinkite – taip ir turi būti.

Plačiau apie tai skaitykite Gyčio įraše .

Alus IPA stiliaus, 6% ABV

Aromatas

Bare gavau sklidiną taurę alaus. Neišgėrus pusės taurės buvo sunku vertinti, o po pusės taurės aromato vertinimas toks sąlyginis, nes viskas jau gomuryje. Jaučiami spygliai, juodieji serbentai, citrusai. Bet taip blankiai ir gan tolumoje. Lūkesčiai buvo didesni – norisi daugiau intensyvumo. Nesitikiu, šiame aluje net nenorėčiau, aromato bombos, bet aktyvinti aromatą reikia.

5/10.

Išvaizda

Be priekaištų, nes tokia IPA ir turi būti: nedidelė, po truputį nusėdanti puta, lengvas drumstumas, sodri gintaro spalva (tokios spalvos visada tikiuosi iš IPA). Per daug šviesi IPA vizualiai suponuoja lengvumą ir, jei yra gerai apyniuota, gaunasi konfliktas: “žadėjai būti man lengva, o pasirodo esi sunki”. Patinka nedidelė puta. Mano nuomone, puta alaus ekspertų per daug pervertinta. Gerai pagalvojus, aš jos tikiuosi tik kvietiniame aluje ir kažkiek stout’e. Visur kitur ji yra neprivaloma. Savo virtuose IPA erzina didelė, ilgai nesėdanti puta, kuri tampa tarsi barjeru. Ilgai laukti kol nusės – ne sprendimas. Ragavimas kartu su puta išbalansuoja skonį. Nusėdus putai, dingsta pirminė karbonizacija – vėl blogai. “Ūsų” aluje viskas gerai.

5/5.

Taip turi atrodyti IPA.

Skonis

Pirmas gurkšnis labai lengvas. Lengvas kūnas su nežymia karamele, citrusais gomuryje. Viskas labai kokybiška ir šviežia. Tai sesijinis alus apynių megėjams, kuris puikiai tiks karštą vasaros dieną.

Truputį detaliau. Švari fermentacija (spėju US-05), minimalus kūnas. Ir čia išlenda maža bėda – karamelė. Jos nėra per daug, jos bendrai nėra daug, bet jei būtų procentu mažiau, būtų idealu. Dabar lengvas kūnas ją išryškina ir ji iššoka iš bendro balanso.

9/10.

Gomurys

Karbonizacija ideali: nei per daug, nei per mažai. Išliekamas greipfrutinis skonis. Giliai gomuryje jo nesijaučia, bet burnoje ilgai išliekantis greipfruto kartumas pradeda erzinti.

Nesunkiai atpažinau “Chinook” apynius, tai patvirtino ir aludaris Andrius. Sakė, kad dėjo kartumui ir nedaug. Ok, kad nedaug. Bet per daug.

Su “Chinook” apyniu yra taip – jis labai išraiškingas. Pamenu prieš porą vasarų, per Vilniaus aludarių klubo susitikimą visi aludariai degustavo savo virtas VAVSA (vieno apynio, vieno salyklo alus) su “Chinook” apyniu. Įsimintiniausias buvo aludario Žydriaus virtas alus, amerikietiško “Arrogant Bastard Ale” klonas – greipfrutų sultys su laipsniais. Tai vienas įsimintiniausių alų, kiek teko ragauti.

Visgi “Chinook” turi vieną esminę savybę/blogybę – dominuoti. Nesvarbu kokius apynius dėsi kartu, “Chinook” viską užgoš. Čia panašiai kaip vienu metu ragautum greipfruto, mandarino, obuolio skilteles. Po visko jausi tik greipfruto kartumą. Jei toks ir buvo aludario užmanymas, tai sveikinu, pavyko puikiai. Kitu atveju reikia kažką daryti.

“Chinook” apynys gerai išryškina vaisiškumą, ypač citrusinius vaisius. Puikiai dera su amerikietiškais C tipo apyniais (“Citra”, “Cascade”, “Centennial”). Bet jo reikia nedaug ir tikrai ne kartumui. Geriausia virimo gale. Tinka ir sausam apyniavimui. Svarbu nepadauginti ir viskas bus labai gerai.

Šį kartą 2/5.

Bendras įvertinimas

Tai yra antra trečia lietuviška IPA. “Dundulio” IPA’os rinkoje karaliavo porą metų. Tad labai džiugu sulaukti naujo dalyvio alaus scenoje.

Reziumuojant, tai gerai vykusi sesijinė IPA su nežymiais trūkumais, kurie, tikiu, bus pataisyti. Todėl šiam kartu daugiau balų duodu avansu ir pažadu alų dar kartą įvertinti po kurio laiko.

16/20.

Iš viso: 37/50

Prieš kurį laiką rašiau apie dalyvius alaus konkursuose. Dabar panagrinėkime kitą barikadų pusę – teisėjus.

Čia viskas sudėtingiau. Visų pirma dėl to, kad savo krašte neturime tikrai patyrusių teisėjų, į kuriuos galime lygiuotis ir iš jų mokytis. Kol kas mūsų alaus vertinimo ir teisėjavimo kultūra kūdikystės stadijoje.

Visgi viskas juda teigiama linkme. Daugėja alaus konkursų ir vertinimo iniciatyvų: “Pakruojo alaus festivalis”, “Parodyk ką gali”, “Aludarių taurė”, GAP’o degustacijos. Tai labai smarkiai prisideda prie alaus vertinimo kultūros augimo ir bendro supratimo kaip alus turėtų būti vertinimas.

Alaus renginiuose teisėjas turi lemiamą balsą. Tai suteikia tam tikrų galių, bet taip pat ir atsakomybės prieš dalyvį (aludarį, bravorą). Žiūrint plačiau – įtakoja komercinių bravorų pardavimus.

Pateiksiu patarimų teisėjams, kurie, tikiuosi, geriau padės suprasti alaus vertinimo ypatumus ir galėtų būti kaip teisėjavimo etikos gidas:

1. Pasiruoškite prieš renginį. Tikėtina, kad žinote kokio stiliaus alų vertinsite, tad mažiausia, ką galite padaryti, yra perskaityti stiliaus gidą. Rimtesni teisėjai pasidomės alaus stiliaus istorija, paragaus komercinių pavyzdžių.

2. Nevertinkite taros ir alaus etikečių. Gali pasitaikyti atvejų, kai dalyviai pateiks alų nestandartiniuose buteliuose ir tai neturi įtakoti jūsų vertinimo – vertinkite turinį.

3. Individualus ir grupinis vertinimas. Dažniausiai organizatoriai prašo vertinti alų individualiai. Suprask – kiekvieno pakviesto teisėjo nuomonė yra svarbi. Kaip ir viskas ok, bet realybėje viskas kitaip, nes teisėjai sėdi prie vieno stalo ir alų vertina bendrai. Vertinimo metu dalinamasi savo įspūdžiais apie alų: kartus, rūgštus, neatitinka stiliaus. Čia jau yra labai ne ok. Garsiai pasakoma mintis yra tarsi tam tikras inkaras kitiems teisėjams, kurio sunku  atsikratyti. Jei garsiai buvo išreikšta nuomonė apie tam tikrą alaus kriterijų, pradedi abejoti savo vertinimu: gal rimtai šis alus ne toks geras, gal aš nejaučiu to, ką jaučia labiau patyrę teisėjai. Svarbiausia, tai ką jaučiate jūs – tai ir rašykite. Jei esate pakviestas kaip teisėjas, tai jūsų asmeninė nuomonė ir ji yra svarbi.

4. Alaus vertinimas pagal stilių. Stiliai padeda susigaudyti kas ir kaip. Visi teisėjai vertina pagal stilių. Visgi stilius yra tik gidas apibrėžiantis bendrines alaus stiliaus gaires. Tad jei alus geras, bet neatitinka stiliaus gido, nebrokuokite tokio alaus, raskite jo pliusus, pabrėžkite tai komentaruose. Bei galite nurodyti, kad jūsų nuomone alus neatitiko stiliaus.

5. Alaus komentarai. Balai nėra svarbu. Jie svarbūs renginiui ir laimėtojams. Visiems kitiems balai yra tiesiog labai abstrakti informacija, todėl balai be komentarų yra niekiniai. Kodėl suteikiate 14 balų iš galimų 20? Kodėl 14, o ne 15? Motyvuokite komentaruose. Komentarai turėtų būti išsamesni, nei “lievas”, “geras”, “neblogas”. Rašykite konkrečiai, kas patiko ar nepatiko. Pavyzdžiui : “patiko kad alus skaniai kvepia, bet nepatiko vandeningas skonis, nes jei būtų stipresnio skonio, daugiau kartumo, būtų geriau”. Arba: “nepatiko kad toks silpno aromato ir truputį jaučiama rūgštis, tikriausia nuo skrudinto salyklo. Patiko alaus puta”.

6. Balai. Dažniausia teisėjai balus skiria be jokios sistemos. Bet kaip: “tuo metu atrodė, kad 13 ir viskas, nepamenu kodėl, ai, koks skirtumas.” Man, kaip dalyviui, yra skirtumas. Aš atidžiai skaitau, ką jūs rašote. Gerbkite aludarį. Mano patarimas toks: prieš ragavimą visi alūs, kuriuos vertinate, yra verti maksimalaus balo. Ragaudami atrandame minusus, kuriuos ir įvardiname vertinimo kortelėje. Vienas trūkumas – vienas minusas. Paprasta. Komentarų galite nerašyti, jei alus vertas maksimalaus balo.

7. Infekcija. Šis punktas pats rimčiausias. Ne karto teko susidurti su situacija, kai neblogas alus yra įvertinimas kaip infekcinis, nurūgštėjęs. Šį reiškinį pradėjau stebėti nuo 2012 Taurės renginio. Maždaug 1 iš 10 teisėjų turi savybę visur įžvelgti infekciją. Jie yra tikrieji raganų medžiotojai. Infekciją įžvelgs aluje su naujo pasaulio apyniais, aluje su skrudintais salyklais, vaisiniame, belgiško stiliaus aluje. Blogiausia yra tai, kad jie savo mintimis garsiai dalinasi su kitais teisėjais. Tai vienas iš rimčiausių viešai išsakomų kaltinimų. Perskaitęs “infekcija”, aludaris perskaito taip : “labai baisus, negeriamas alus, tai baisiausia, ką ragavau”. Daugelį atvejų konkurso dalyvis alų teikia rimtai, tiki savo alumi. Komentarai apie infekciją sukuria konfliktinę situaciją. Dalyvis neturi priemonių duoti atgalinį feedback’ą teisėjui ir apginti savo suterštos reputacijos. Mano patarimas – vertinkite alų paprasčiau, t.y., jei jaučiate rūgštį, pirma sau užduokite klausimą, ar ji jums labai maišo, ar ji yra nepakenčiama, ar tai tikrai yra infekcija? Ar ji nėra dėl skrudintų salyklų, kvietinio, belgiško, kaimiško mielių, vaisinio alaus? Alus yra kompleksiškas gėrimas. Alaus pasaulyje rūgštumas yra toleruotinas reiškinys. Rūgštį tam tikro lygio (čia yra daug niuansų) gali atpažinti tik daug ragaudamas rūgštų alų (lambiką, belgišką, kvietinį, stout’ą, vaisinį, su egzotiškais apyniais). Tad jei jums nėra pakeliama mintis apie alų su rūgštimi – neteisėjaukite. Geriau virkite alų ar užsiimkite kita naudinga veikla.

8. Būkite tolerantiški. Lengva supeikti nelabai vykusį alų. Sunkiau yra rasti jame kažką gero ir tai akcentuoti. Pasistenkite. Šios pastangos padrąsins dalyvį. Po metų jo alus bus geresnis ir gal būt net vertas maksimalių balų.

Namudinio alaus karjera prasideda nuo pirmo alaus įvertinimo. Pirma alų vertina artimiausi šeimos nariai ir draugai. Deja ateina tas momentas kai artimųjų įvertimas tampa toks labai sąlyginis ir norisi rimtesnio įverčio. Alų duodame vertinti kolegoms aludariams. Bet ir čia susiduriam su subjektyvumu. Gan sunku objektyviai vertinti alų, kai į tave vilties kupinomis akimis žiūri aludaris.

Mano nuomonė objektyvų vertinimą galime gauti tik konkursuose, kai vertinama aklai t.y. kai teisėjai nežino kieno alų ragauja, neturi susidarę išankstinės nuomonės. Tik tokiu atveju galime sulaukti objektyvesniu įvertinimu, gauti tikrą feedback’ą ir žinant visa tai tobulinti savo receptūrą.

Per savo aludario karjerą teko dalyvauti daugelyje organizuojamų konkursų. Kaip dalyviui ir kaip teisėjui. Pastoviai pastebiu tas pačias besikartojančias klaidas. Pateiksiu patarimų, kurie padės dalyviams geriau pasiruošti konkursams:

1. Konkursui ruoškitės iš anksto. Konkurso datos žinomos prieš pusę metų. Virkite alų sau ir konkursui. Pirmiausia sau. Jei alus patiko, pasilaikykite jo 2 buteliais daugiau nei reikia konkursui. Prieš teikdami į konkursą, atsidarykite vieną ir nuspręsite, ar tai tas alus, kurį norite pateikti. Ar jis jums tinka? Jei jis būtų prekyboje už priimtiną kainą, ar pirktume? Jei atsakymas yra TAIP – teikite alų. Kitą alų atsidarykite po konkurso, prieš save turėdami teisėjų įverčius. Skaitydami teisėju kometarus ragaukite alų ir bandykite suprasti ką jie tuo metu jautė ir kodėl taip vertino.

2. Alaus tara. Savo alų pilstome kaip patogu mums: į plastikinius didelės talpos, į litrinius, į nestandartinius butelius. Visgi jei planuojate ir žadate pateikti alų konkursui, pasirūpinkite, kad nors 4 alaus buteliai būtų standartinėje 0,5 litro taroje. Tai patogiausia tara surinkimui. Plastikiniai buteliai (bambaliai) atrodo nesolidžiai ir neteikia pasitikėjimo alumi.

3. Alaus žymėjimas. Butelis turi būti švarus, su organizatorių prašomomis etiketėmis ir ne ranka rašytais rašmenimis. Organizatoriai dažniausia surenka šimtus butelių skirtingo alaus. Neaiškūs užrašai ranka gali įtakoti, kad alus pateks ne ten kur reikia ir teisėjai įvertins alų neadekvačiai. Neverta rizikuoti.

4. Alaus stilius. Teisingai parinkite alaus stilių. Labai dažnai aludaris planuoja išvirti vieno stiliaus alaus, bet išeina kito. Mažas efektyvumas, neapskaičiuotas apynių grafikas. Nesvarbu ką planavote, svarbu ką teikiate. Iš patirties pasakysiu, teisėjai labai smarkiai norės sumažinti balus, jei nepataikysite į deklaruojamą stilių. Kam rizikuoti?

5. Alaus išvaizda. Pirmas įspūdis yra labai svarbus. Jei alus bus skaidrus ir su gražia standžia puta, galite tikėtis ne tik gerų išvaizdos balų, bet ir gero bendro įverčio. Priešingu atveju tai nesąmoningai gali paveikti teisėjo bendrą įvertinimą.

6. Alaus karbonizacija. Jei visgi įvyko taip, kad pagaminote šaunų alų, bet, deja, per smarkiai persigazavusį ir alus iš butelio bėga fontanu yra negerai, bet ne bėda. Jei alus tikrai geras, įspėkite konkurso organizatorius. Jie atitinkamai pažymės tokį alų. Kitu atveju rizikuojate užsitraukti teisėjų nemalonę. Tikrai nemalonu išsimaudyti alaus fontane.

7. Infekcija. Jei tik jaučiate, kad aluje yra kažkas negero pvz. jaučiate rūgštį (nesvarbu kokia tai būtų rūgštis), neteikite tokio alaus. Ir visiškai nesvarbu ką sako jūsų artimieji. Konkursas nėra tinkama vieta patikrinti rūgšties lygį.

8. Rezultatai. Po konkurso organizatoriai (dažniausiai) grąžina vertinimo kortelės. Gerai išstudijuokite komentarus. Žinodami pastebėtus trukūmus, galėsite koreguoti receptūrą ir tobulėti kaip aludaris. O dėl žemų balų nenusiminkite. Visgi alaus vertinimas priklauso nuo daugelio faktorių: teisėjų (patirtis, nusiteikimas, motyvacija), fizinės vertinimo vietos, alaus laikymo sąlygų prieš konkursą.

Garantuoju laikydamiesi šiais patarimais priartėsite prie medalių. Jie nėra būtinybė namudinėje aludarystėje. Visgi malonu būti įvertintu