Kas yra sidras? Dauguma jį perkančių žmonių galvoja, kad sidras – tai alkoholinis gėrimas, gaminamas fermentuojant obuolių sultis.

Tačiau mažai kas žino vieną esminę detalę – pirkdami sidrą jie dažniausiai perka ne sidrą. Ir tai ką jie perka iš esmės skiriasi nuo, tarkim, vyno arba alaus, kuris yra gretimose lentynose.

Pirkdami net ir patį pigiausią vyną, kuris yra pigus, jo skonis prastas, o pati prekė sudėta apatinėje lentynoje – jūs perkate vyną. Pirkdami pigiausią alų, taip tą patį, kurį pirkti net yra šiek tiek gėda, nes „ką žmonės pagalvos“ – jūs vis tiek perkate alų. Nes tai 100% alus ir 100% vynas.

O pirkdami tai, kas dailiomis etiketėmis padabinta ir sudėta jums prieš nosį su užrašu „sidras“ absoliučia dauguma atvejų apskritai nėra sidras. Ir procentai čia nebeturi jokios reikšmės. Net 2-os rūšies dešra, kurioje apskritai nėra mėsos, yra labiau dešra, nei parduodamas „sidras“ yra sidras.

Norint paaiškinti ką turiu galvoje tai sakydamas, turiu papasakoti istoriją kiek plačiau.

Sidras yra alkoholinis gėrimas, gaunamas fermentuojant obuolių sultis, kuriose esantį cukrų (saldumą) mielės paverčia alkoholiu. Sidras nėra toks sofistikuotas gėrimas kaip vynas.Istoriškai tai daugiau nesudėtingas paprastų žmonių gėrimas, nei elitinis didikų ar turtuolių pasirinkimas. Tačiau visos jo teigiamos savybės: aromatas, skonis, poskonis ir kt. yra išgaunama natūraliai, iš to, ką į obuolį sudėjo motina gamta.

Dėl tos pačios priežasties nebūna vienodo sidro – kiekvienais metais jis skiriasi priklausomai nuo to, kokie buvo metai. Vienais metais medžiai gaus daugiau saulės, kitais – lietaus, ir todėl vaisių kokybė, bei jų sultys skirsis. O tai reiškia, kad ir sidras bus vis kitoks.

Devynioliktame amžiuje sidras buvo gaminamas labai tradiciniu būdu: nuskinami obuoliai, jie smulkinami, spaudžiamos sultys. Sultys fermentuojamos, vėliau – brandinamos ir taip gaunamas obuolių sidras. Tačiau komerciniu požiūriu toks gamybos būdas yra labai brangus. Norint visus metus prekiauti sidru reikia turėti dideles pajėgas jo gamybai rudenį ir dideles talpas bei plotus jo saugojimu. Prasidėjus industrializacijai buvo sumanyta šį procesą optimizuoti. Pramoniniai gudručiai nutarė, kad išspaustas sultis reikia koncentruoti, pašalinant iš jų dalį vandens. Tokiu būdu jų apimtis sumažėja, jas galima saugoti ir vėliau apdoroti ištisus metus. Tereikia vėl atskiesti vandeniu ir gausim tą patį skysčio kiekį.

Sąmoningai parašiau skysčio, mat tai jau nebėra tos pačios sultys, kurios buvo gautos išspaudus jas iš obuolių. Koncentravimo metu prarandama dalis vertingų medžiagų, sultys praranda savo pirmines savybes ir tai ilgainiui atsiliepia galutinio produkto kokybei. Tačiau techniškai tai vis dar tebėra obuolių sultys.

Vėliau stambieji gamintojai pradėjo nukirsdinėti kampus. Jie atrado, kad skiedžiant sultis cukrumi pasaldintu vandeniu galima išgauti tą patį alkoholio kiekį, sunaudojant mažesnę dalį obuolių sulčių koncentrato. Maža to, tai yra galimybė pradėti gaminamo sidro standartizaciją – kiekvienos gaminamos partijos metu turėti panašų skonį ir alkoholio kiekį gėrime. Be to šis sprendimas leido taupyti žaliavą, kuri išgaunama rankomis ir tik kartą per metus. Tokiu būdu iš to paties sulčių kiekio išmokta pagaminti didesnį kiekį gėrimo.

Taip išgaunant beveik vienodą produktą buvo pradėta taupyti ir žaliavų kokybės sąskaita. Jeigu iki industrializacijos obuoliai buvo kruopščiai atrenkami, naudojamos tik tam tikros obuolių rūšys, daromi šių sulčių mišiniai, siekiant sukurti labiau kompleksišką aromatą ir skonį, tai industrializavus sidro gamybą tiko visi obuoliai, iš kurių bėga sultys ir jas galima koncentruoti. Visa tai, kas neturėjo prekinės išvaizdos parduodant vaisius buvo spaudžiama, sumaišoma ir koncentruojama.

Taip, tai labai atpigino galutinį produktą, sumažinant jo savikainą. Tačiau šis pigumas buvo pasiektas kokybės kaina. Toks produktas turėjo prastą skonį, beveik ar visai neturėjo aromato ir buvo nemalonus gerti.

Tada gamintojai į pagalbą pasitelkė „stebuklinguosius miltelius“ – gamybos metu buvo pradėti papildomai naudoti ne tik saldikliai, bet ir dažikliai, skonio korektoriai, dirbtiniai taninai, aromatizatoriai, rūgščių korektoriai ir įvairūs sausieji ekstraktai. Kitaip tariant – buvo pradėtos dėti cheminės medžiagos, kurios negeriamą fermentuotą alkoholinį skystį paverstų kažkuo, kas savo savybėmis primena sidrą. Maža to,  praėjusio amžiaus viduryje pradėjo populiarėti saldieji gėrimai, todėl ir čia gamintojai pridėjo papildomų saldiklių, kurie sukūrė nenatūraliai saldų alkoholinį gėrimą, apgaulingai pavadintą sidru.

Bėgant metams net kartos pasikeitė, gerdamos šį saldintą alkoholinį šamarliaką. Aš nežinau kaip kitaip pavadinti šį gėrimą, kuriame alkoholio gali būti iki ABV10%, o obuolių sulčių dalis mažesnė nei 25%.

Maža to – turtingi gamintojai pravėrė savo pinigines ir lobistinėmis priemonėmis bei (sutikime) ne visada protingai besielgiančių seimo narių pagalba įstatymiškai įtvirtino, kad: Sidras – alkoholinis gėrimas, gaunamas iš dalies arba visiškai fermentuojant šviežias obuolių sultis ar šviežių obuolių ir kriaušių sulčių mišinį, ar koncentruotas obuolių sultis, ar koncentruotų obuolių ir kriaušių sulčių mišinį, ar mišinį iš tokių šviežių ir koncentruotų sulčių, pridedant arba nepridedant cukrų ir/ar geriamojo vandens. (SIDRŲ APIBŪDINIMO, GAMYBOS IR PREKINIO PATEIKIMO TECHNINIS REGLAMENTAS, PATVIRTINTA Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2003 m. balandžio 8 d. įsakymu Nr.3D-146).

Beje, tų pačių lobistų dėka buvo pasiektas leidimas neskelbti ko pridėta į tą alkoholinį Fankenšteiną. Jeigu „mėslitos“ direktorius privalo nurodyti kiek ir kokių ‘E’ pridėjo, kad smulkintos kiaulių odos ir kanopos įgautų dešros skonį ir išvaizdą, tai vartydami gėrimo butelius jūs niekada nesužinosite ko iš tiesų ten primaišyta.

Todėl nenuostabu, kad yra žmonių kurie sako: aš nemėgstu sidro. Jie nemėgsta ne sidro, o to cheminio – sintetinio gazuoto gėrimo, kurį klaidinamai parduoda kaip sidrą. Tokie žmonės renkasi vyną. Arba – alų. Nes, kaip jau minėjau, tai būna geresnis, ar prastenis – tačiau vynas. Arba alus.

Bet juk negali viskas būti taip blogai, ar ne? Negali.

Net ir tamsioje naktyje būna šviesos spindulėlių. Yra entuziastų, kurie importuoja tikrą sidrą ir juo prekiauja. Be to, yra ir barų ar restoranų, kurie specializuojasi vaišindami lankytojus tikru, natūraliai pagamintu sidru.

O dar yra trys beprotiški entuziastai, Theis Klauberg, Mindaugas Marčėnas ir Vytautas Adomaitis, kuriems į galvą šovė idėja pagaminti sidrą Lietuvoje, iš lietuviškų obuolių. Taip gimė tikras sidras „Obela“:

Taip, ant jų gaminių parašyta, kad tai gazuotas obuolių vynas, tačiau šis užrašas gimė tik dėl marazmatiškų alkoholio gamybos kontrolės įstatymų reikalavimų. Faktiškai buteliuose yra sidras.

Jis yra sausas, mat visas sultyse buvęs cukrus  sufermentuotas. Paragaukit, verta. Visų pirma dėl to, kad jis tikras. Antra – dėl to, kad jis lietuviškas. Jeigu jums kils klausimas „kodėl jis kvepia obuoliais?“ arba „kodėl jis rūgštus?“ – aš iš anksto atsakau: todėl, kad jis natūralus ir neturi dirbtinių saldiklių.

Aš turėjau malonumo vakar sudalyvauti šio sidro degustacijoje, kuri vyko „Etnobare„.

Tai pirmas lietuvių amatininkų pastangų vaisius. Ar jis tobulas? Ne. Ar gali būti geriau? Gali.

Ir aš tikiu, kad bus. Nes tai tik pirmoji partija, o jie nesiruošia nuleisti rankų. Šių metų derlius jau bręsta talpose ir gali būti, kad vasarą ar rudenį mes galėsim paragauti „Obela 2015“.

Vyndarių patirtis ir paslaptys perduodamos iš kartos į kartą. O mes, lietuviai, turime daug obuolių, bet neturime patirties gaminti natūralų sidrą. Bet viskam savas laikas, svarbu – nenuleisti rankų.

Užsispyrimo, entuziazmo ir sėkmės šauniam „Obela“, tikro ir natūralaus,  sidro gamintojų kolektyvui! O tau, mano skaitytojau, rekomenduoju šį sidrą paragauti. Jei nepatiks – bent žinosi, koks yra tikro sidro aromatas ir skonis.

„Obela“ internetuose kol kas gyvuoja tik puslapyje FB, web svetainė neveikia, kitų šaltinių neradau.

Šis įrašas, ko gero, bus trumpiausias šiame degustacijų žurnale. Vakar buvau „Alaus bibliotekoje„,  mat norėjau paragauti „Sakiškių alaus„, o medžiokle užsiimti tingėjau.

„Alaus biblioteka“ man tiko todėl, kad čia galima rasti visą „Sakiškių alaus“ produkciją, o ir šiaip vieta padori ir maloni aplankyti.

Paragavau butelinį Saisoną ir Witbierą, iš kranų tekančius APA ir stautą. O įrašas trumpas todėl, kad nėra prasmės daugžodžiauti: alus yra labai geras. Apie jį nereikia kalbėti, jį reikia gerti, mėgautis ir gyvai aptarinėti kartu su bičiuliais.

Vienintelis šio alaus trūkumas – kaina. Mano galva €3,50 už 0,33l buteliuką yra daugiau nei nemažai. Kita vertus – pigių gerų daiktų nebūna. Tegul alaus mėgėjai, balsuodami savo piniginėmis, nutaria ar šis alus brangus, ar kaina tiesiog atitinka jo vertę.

Penktadienis – eikit po darbų ragauti „Sakiškių alaus“ ir padūsauti, kad tik rugpjūtį prasidėjusi vasara beveik baigėsi.

P.S. jei kam įdomu – „Alaus bibliotekoje“ taip pat gerai, kaip ir praėjusio apsilankymo metu.

Pavasariui garsiai trinktelėjus durimis, pasitikus svaiginamai karštą vasarą Lietuvos alaus rinkoje ir pardavėjų lentynose pasirodančios naujienos šoka prekybinę pasiutpolkę. Jau tradicija tapusios akcijos ir nuolaidos sprogdina kainų patrauklumo bombas. Šėlstanti konkurencija įsuka beprotiškai augančią alaus pardavimo rinką šio trumpojo pajamingumo sezone.

Viskas, klišes išnaudojau. Aš ne toks išradingas klišių naudotojas, kokie išradingi yra lietuvaičiai aludariai vieną po kitos rinkai siūlydami savo naujienas. Na kaip naujienas… man sunku jas pavadinti naujienomis, nes nauja yra tai, kas nėra patirta. O dabar… chm… ai. Eilės tvarka – ragaujam naują irba neragautą alų.

Alaus rinka atsigauna, jai prognozuojamas augimas. Bet lietuviško alaus gamintojai nesistengia konkuruoti alaus išskirtinumu. Jie konkuruoja kainomis. Skundžiasi, bet patys įsukinėja akcijų ir nuolaidų smagratį. Jau tapo įprasta, kad lietuviško alaus lentynose dažniau pamatysi alų su nuolaida, nei be jos. Apėjau vieno didžiojo prekybos centro lentynas ir nusipirkau dar neragauto alaus. Trumpai pasidalinsiu degustavimo įspūdžiais.

Rinkuškių baro. ABV 5,2%

Gamintojas rašo, kad alus išvirtas pagal originalią receptūrą ir technologiją.

Be putos, be aromato, be karbonizacijos. Lengvas saldumas, tradicinis nuobodus nuvalkiotų apynių kartumas. Nuobodus ir lėkštas alus. Ir originalumo čia, švelniai tariant, trūksta.

Seno rūsio. ABV 5.4%

Šiam gamintojas nebenaudoja originalių technologijų. Tai – aludarių šeimos tradicijos butelyje.

Šis alus tamsesnis už prieš tai ragautą, turi baltos putos užuominų, tačiau puta netvari ir laikosi trumpai. Silpnas salyklinis aromatas, skonis pilnesnis, tačiau neišskirtinis. Poskonis trumpas, salsvas, neišraiškingas.

Meister Premium. 

Pernai pasirodžiusį „Meister“ alų nutarta tęsti, pasiūlant dvi naujas šio alaus atmainas. Premium atmaina yra tvarkingas pilsas. Bet tik tiek galima apie jį pasakyti. Galėčiau vardinti savo organoleptinius potyrius ragaujant šį alų, bet nieko nauja nepasakysiu. Panašu, kad bandoma ant senos šluotos iš naujo į dangų nujoti. Tiesa, mieste pastebėjau šio alaus reklamą lauko stenduose. Jį pristatantis šūkis skelbia „Alus be pretenzijų!“. Pritariu, be pretenzijų. Bent čia buvo iškomunikuota sąžiningai.

Vilkmergės citra apynių.

Naujas Vilkmergės alus pasirodė tyliai ir be didelių intrigų ar pompastiškų prezentacijų. Tiesiog atsirado lentynose ir papildęs jau klasikiniu tapusį Vilkmergės asortimentą ėmėm laukti savo pirkėjo.

Citra apynių aromatas tvarkingas ir klasikinis – gaivus, žoliškas, su dominuojančiais citrusais ir juodaisiais serbentais. Lengvas, švelnus alus su nedominuojančiu apynių kartumu. Iš aromato tikėjausi, kad alus bus labiau apyniuotas. Tačiau panašu, kad citra apynių buvo įmesta tik aromatui, kartumas formuojamas naudojant magnum apynius. Gaila, apynių norėjosi daugiau, būtų išlaikytas balansas tarp aromato ir skonio. Kas tai – baimė, kad statistinis pirkėjas atstums šį alų, kaip pernelyg kartų? Sunku pasakyti.

Sausas, trumpas poskonis yra tolygus ir be duobių. Tvarkingas alus, ir turiu pripažinti, kad buvo geriausias iš šio sesijinio ragavimo.

Mane labiau domina kas apskritai darosi su Vilkmergės bravoru. Visų pirma viešoje erdvėje pasirodė informacija, kad Vilkmergė atleido visus darbuotojus. Šią informaciją patvirtino ir įmonės vadovas. Dabar net ant pakuotės neberašo, kur alus gaminamas.

Gamintojas apskritai nebenurodomas. Parašomas tik pakuotojas. Ar galima daryti prielaidą, kad iš Vilkmergės liko tik prekinis ženklas, o produkcijos gamyba perkelta į „Kalnapilį“?

Kas nutiko, ponai? Taip šauniai startavęs projektas turėjo pretenzijų ir galimybių tapti rimtu žaidėju lietuviško craft’o rinkoje. Pritrūko idėjų? Pinigų? Išsikvėpėte? Ar akcininkai pasakė „pažaidėt – užteks“? Eeee…. nekažką. Ne man jums aiškinti, kaip verslą daryti, bet vienok liūdesys apima tokias mintis dėliojant.

Volfas Engelman Bohemijos tamsusis. 

Tamsi, daili rubino spalva, aukšta porėta puta. Aromatas uždaras, neryškus, neišgrynintas. Vidutinio kūno, gana sausas alus, kurio skonis formuotas iš tamsiųjų ir karamelinių salyklų. Poskonis gana trumpas, vandeningas. Bendrame įspūdyje trūksta balanso ir harmonijos. Alus gertinas, tačiau tai nėra „individualiam skoniui meniškai sukurtas, įtiks išskirtinio skonio ieškantiems“. Nebent turima omenyje vartotoją, kuris skiria tris alaus rūšis – šviesų, tamsų ir kvietinį. Gal. Man neįtiko.

Sherlock Holmes angliškas elis.

„Kauno alus“ pasinaudojo finansine parama ir kartu su KTU laboratorijos darbštuoliais per pusmetį sukūrė britišką pale ale. Šis alus turi būti pastebėtas tarp kitų, nes yra vertas dėmesio. Sukūrus įdomią alaus receptūrą ir alaus daryklai pritaikytą technologiją, užsakovai tęsėjo pažadus ir gamyboje ją įdiegė taip, kaip ir ketino – be kompromisų dėl ekonominių sumetimų. Jis ir pramoniniu būdu buvo išvirtas iš originalių kokybiškų angliškų žaliavų ir metodais, atskleidžiančiais geriausias elio savybes“, – džiaugėsi R. H. Kublickas. (KTU Cheminės technologijos fakulteto Maisto mokslo ir technologijos katedros (CTF MMT) docentas).

Dailios riešutmedžio spalvos alus su tvaria vidutinio dydžio balta puta. Aromatas nėra labai ryškus, jame juntama sudėtinga salyklinė bazė.

Vidutinio kūno alus su ilgu, karčiu poskoniu. Gal čia viskas ir gerai, bet mintys kyla įvairios – tinkamiausia sparnuota frazė šiam alui apibūdinti. Nepatrauklus ir neviliojantis. Ir toli gražu nėra „paslaptingo skonio ir ypatingo kartumo“. Nei jis ypatingas, nei paslaptingas. Nesekasi lagerių artojams elius kepti, nesekasi.

Ir dar paburnosiu – jei jau pasirinkote originalų butelį su atsukamu kamšteliu, galėjote tai pažymėti. Bent dviem lenktomis rodiklytėmis. Dabar visai nesmagu, kai atidarytuvu nukeli kamštelį ir tik tada pamatai, kad jis nusukamas rankomis. Jausmas, tartum cepelinus šaukštu valgytum.

Tauro bravoro rinktinis.

Istorijos įkvėptas, ilgametės patirties ištobulintas, aludarių atrinktas lietuviškas alus. Nuo 1860.

Kas čia per marketinginis žingsnis? Bandymas pakartoti „Švyturio“ J.W.Reincke alaus sėkmę? (Šis alus Nielsen agentūros duomenimis yra geriausias lietuviškas product-launch’as 2014m.; 2-oje vietoje „Balta pinta“). Ponai, jūs nepastebėjote esminio momento – „Švyturys“ savo alų kūrė bravoro įkūrėjo ir paties bravoro jubiliejaus paminėjimui. Bravoro, kuris tebeverda alų ir pagal rinkos tyrimų duomenis tai daro sėkmingiau, nei jūs.

Kokia proga tokį alų išvirėte jūs? Kaip in memoria baigiančiam sugriūti vaiduokliui, kuris artimiausiu metu iš istorinio bravoro taps gyvenamųjų namų kvartalu su komercinės paskirties patalpomis? Ar jūs patys suvokiate situacijos tragikomiškumą?

O ir pats alus yra toks pats nykus, kaip ir jo idėja: be aromato, be putos, nuobodžiu skoniu. Užtat išdidaus pintos dydžio. Gal „tikri vyrai“, į kuriuos sukamas Tauro prekės ženklas, ir supras. Aš nesupratau.

Manote, kad tai blogiausia, ką teko ragauti? Tikrai ne. Ištrauksiu dar vieną pasakaitę iš rūsio. Ponios ir ponai:

Taruškų kvietinis.

pingvi.com nuotrauka

Ne, jis nekvepia ant etiketės deklaruojamais vaisiais ir gvazdikėliais. Jis kvepia paplėkusiais pelais ir senais padvisusiais šiaudais. Skonis saldžiai glitus su kaimietiško „molinio alaus“ ekspresija.

Gurkšnis sunkiai nuslysta gomuriu. Ir iš viso šio gaminio vertingiausa dalis yra butelis, kurį išplovus galima naudoti namudiniais tikslais. Norite sužinoti ką aš galvoju apie šį alų – paspauskite šią nuorodą.

Jūs galvojate, kad tuo ir baigsiu blogas naujienas? Ne. Turiu dar vieną, kuri jums nepatiks.

Galim susiriesdami keikti nuobodų ir šablonišką alų, kuris kiekvieno sezono pradžioje, pakeitus etiketę, pristatomas kaip naujiena ir tikėti, kad išprusę pirkėjai balsuos savo piniginėmis, ko pasekoje privers gamintojus pasikeisti. Deja, taip nebus. Nes tik mes patys manome, kad renkamės alų ir bendraudami sakome, kad vieniems patinka vieno gamintojo alus, kitiems – kito.

Deja, ką gersime renkamės ne mes, o mums parenka gamintojas (su visa pardavėjų ir marketingnstų komanda). Šią informaciją gavau iš Nielsen tyrimų agentūros, kurie analizavo statistinio lietuviško pirkėjo veiksmus ir išvedė produkto sėkmės formulę. Ne alaus kokybė ar originalumas lemia pardavimų sėkmę, o tikslinės reklaminės – pardavimų skatinimo priemonės, preciziškai suplanuotos ir skirtos tam tikrai tikslinei auditorijai. Ir tai ne mano išmislas – taip teigia faktai ir skaičiai. Žinot ką tai reiškia? Ogi faktą, kad main-stream’as lentynose nesikeis. Jis bus toks pats – kuo pigiau pagaminamas, iš įprastų potyrių ribų neišlipantis ir iki kaulų smegenų nusibodęs. Konkurencija vyks reklaminėse formose ir lentynų etiketės „ATPIGO!“.

Štai tokios šio sezono naujienos (ir nelabai). Šabloniškos, kaip interneto portalų antraštės. O alus… alus primena seną anekdotą:

Sena močiutė turguje perka žuvį:

-Sūneli, o šita žuvis šviežia?
-Močiute, ji dar gyva!
-Tai ir aš dar gyva…

Apie Fuller’s alų jau rašiau – jis puikus. Geras, kurią rūšį bepasirinktum. Tačiau ir jie turi išskirtinio alaus, kurio paragauti pavyko ir man. Tai „Limited edition“ serija. Žinoma, ne viską, ką jie parduoda žymėdami šiuo ženklu, bet tik dvi alaus rūšis, nes tik jas pavyko nusipirkti Lietuvoje. Tačiau ir tai, ką ragavau verta alaus snobo, gurmano ar išskirtinio alaus mėgėjo dėmesio.

Fuller’s vintage ale 2014

Metus parašiau tyčia, mat „Vintage ale“ verdamas kiekvienais metais nuo 1997m. Ši partija – 18-ta.

Prabangiai atrodantis alus su asmeniniu butelio numeriu, įpakuotas į solidžią dėžutę. Solidus ir žadantis įdomius potyrius apipavidalinimas. Atkemšu ir ragauju.

Alus yra skaidrios ir sodrios riešutmedžio spalvos su rusva kreminės konsistencijos puta.

Aromatas ryškus, sudėtingas ir daugiaspalvis. Jame juntami gėliniai kvapai, skrudinti riešutai, lengvos aviečių, kokoso ir mango natos.

Tai pilno kūno, sudėtingo skonio alus, kuriame nepaistant turimų ABV 8,5% alkoholis nėra juntamas. Tobulas apynių ir salyklo balansas. Gamintojas rašo, kad angliški apyniai buvo naudojami kartumui, o amerikietiški – aromatui.

Dosnus, desertiškas poskonis su lengva šiluma. Alaus stiprumą pajuntu tik poskonio pabaigoje.

Žinot, man šis alus dvelkia Artūro Konan Doilio laikų Anglija. Ragaujant šį alų aš nesunkiai įsivaizdavau turtingą karininką, kuris savo bibliotekoje sename fotelyje rūko cigarą ir savo svečiams pasakoja prisiminimus iš Indijos.

Tai – išskirtinis, ypatingas ir labai turtingas alus, kurį sunku palyginti su kažkuo kitu. Beje, gamintojas sako, kad alus (pagamintas 2014m.) yra dar labai jaunas ir jį derėtų brandinti bent iki 2024m. Tad tiems, kas turi noro ir galimybių rekomenduoju nusipirkti bent 10 butelių šio alaus ir kasmet atidarant po vieną stebėti kaip keičiasi jo savybės brandos metu. Tai – kolekcinis alus, kurio vis naujas versijas galima pirkti kievienais metais, degustuoti, lyginti ir snobiškai pasakoti bičiuliams, kad antai prieš tris metus išleista partija buvo ypatinga tuo, o štai anų metų versija – šiuo įspūdžių ir potyrių deriniu. Išskirtinis alus ypatingoms progoms.

Tiesa, išskirtinis alus nėra pigus. Jo kaina didesnė už savo brangumu nustebinusį Švyturio „20 statinių“. Tačiau tai – gera investicija. Turintiems lėšų ir kantrybės ji atsidėkos savo branda ir naujais, dar nepatirtais pojūčiais.

Fuller’s imperial stout limited edition

Dar vienas išskirtinis Fuller’s alus, kurį man pavyko atrasti ir paragauti.

Tai rusiškas imperinis stautas. Ne, rusai jo nevirė Anglai virė šį alų rusų ponams ir carams, todėl ir stiliaus pavadinimo kilmė yra dėl anų laikų eksporto krypties.

Visiškai tamsi, juoda spalva. Šokoladinės spalvos vidutinio tvarumo puta.

Aromatas gana uždaras, švelnus, kompleksiškas ir sudėtingas. Be tradicinių stauto aromatų galima pajusti lengvas gėlių užuominas.

Tai pilno kūno ir turtingo skonio alus su išraiškingu poskoniu. Juodas kartusis šokoladas, vyšnių likeris, džiovintos slyvos dominuoja skonyje ir pereina į ilgą ir nuoseklų poskonį, kurio pabaigoje juntamas ir apynių kartumas. Turtingas ir subalansuotas alus, kuris nebūtinai patiks kiekvienam. Tačiau imperinių stautų mėgėjai juo džiaugsis sulig kiekvienu gurkšniu.

Ragaudamas šį alų supratau, kad aš turiu per mažai patirties ir įgūdžių, kad galėčiau tinkamai įvertinti šį alų ir vėliau aprašyti savo potyrius. Sakyti, kad jis išskirtinis ir fantastiškas yra mažiausia, ką galėčiau pasakyti.

Vėlgi, kaip ir ankstesnis ragautas, šis alus tinka ilgam brandinimui. Arba – kaip solidi dovana alaus gerbėjui. Pirkit, ragaukit ar dovanokit. Limited edition serija yra verta to.

Abu alūs pirkti Vynotekoje, Vilniaus Akropolyje.

Aš laukiau šio alaus. Nuoširdžiai smalsavau – koks jis bus? Kaip šiek tiek prisidėjęs prie namų aludarių konkurso, kurį pernai surengė „Raudonų plytų alaus dirbtuvės“, ir pats jame dalyvavęs stebėjau visą eigą ir inetrnete paskelbiau apie nugalėtoją – Andrių Jučą.

Prabėgo veik metai ir dviejų Andrių – nugalėtojo ir dirbtuvių kuratoriaus – pastangomis naujasis alus, pavadintas „Uosto naujokas“ jau prekyboje. Paragaukime.

Tai – belgiškas šviesus elis. ABV 5,5% 14EBC, 22IBU. Pilsner, cara-crystal, kvietinis slayklai. Cascade apyniai.

Drumsta, matinė šviesaus gintaro spalva, balta, aukšta, bet netvari puta. Tvarkingas, vidutinio ryškumo belgiškas aromatas, kurį sukuria mielių esteriai. Aromate juntamos figos, medaus natos, cukatai, vaisių užuominos.

Vidutinio kūno alus, kuriame belgiškas saldumas persipina su lengvu apynių kartumu ir gaivia rūgštele. Karbonizacija vidutinė, link žemos. Poskonis sausokas, tolygus, sklandus.

Aš prie šio alaus norėčiau ant grotelių keptos baltos žuvies. Su smidrais. Ir itališku stiliumi pagaminto pomidorų padažo su daug šviežio baziliko ir kapotų petražolių lapelių.

Labai geras alus vasaros iškyloms: jis nesunkus, gaivus, patiks ir belgiško ir kvietinio alaus mėgėjams.

Antrasis ragautas alus yra „Ryklio kavinukas„. Tai nėra naujiena, bet taip jau susiklostė, kad aš šį alų ragauju tik dabar.

Saldusis stautas. ABV 4,5%, EBC 140, IBU 20. Alus, kurtas kartu su „Crooked nose & coffee stories“ komanda, jų dėka alus buvo brandintas su Kolumbijoje užauginta kava, kuri alui suteikė papildomų aromato ir skonio niuansų.

Spalva tamsi it naktis, alus neperšviečiamas net prieš šviesą. Aukšta, ilgai išsilaikanti kreminė puta, kurios spalva primena kavą su pienu.

Aromatas išraiškingas, turtingas, kompleksiškas. Aš jame jutau skrudintos juodos duonos plutą, skrudintos kavos pupeles, džiovintus obuolius, šokoladinius saldainius.

Skonis yra sklandus aromato tęsinys, užpildantis burną maloniais pojūčiais ir kartu yra stebėtinai lengvas. Tai tartum geros kavos gurkšnis, kuris pieniškai – karamelinėmis natomis pereina į švelnų, aksomišką ir lėtai gęstantį poskonį. Man rodos, kad prie šio alaus tiktų gabalėlis šokoladinio torto su vyšniomis. Nedidukas, kaip tik toks, kuris numarina „noriu kažko skanaus“ jausmą.

Norėčiau rasti prie ko prikibti, bet nėra prie ko. Tiesiog gerai. Galėčiau paburnoti, kad kaina už 0,33l buteliuką didoka, bet kita vertus – pigių gerų daiktų nebūna.

Berašant apžvalgą pastebėjau, kad „Raudonų plytų“ kūrybos  procesas nesustoja ir alaus dirbtuvėse nauji svečiai kuria naują alų:

Šaunu. Lauksiu naujo alaus.

Vaje, kad pasipylė alaus naujienos, it iš gausybės rago! Jeigu prieš pusmetį dejavau, kad lentynose nuobodu ir pasigendu naujienų, tai dabar jų tiek, jog nespėju pirkti, nekalbant apie degustavimą. Jau senokai namuose nebuvo taip, kad stovėtų eilė alaus, kurį reikia paragauti ir aprašyti. Matomai visi, kas susiję su alaus verslu, rimtai nusiteikę pakovoti dėl vietos po saule lietuviško alaus rinkoje. Smagu!

Šį kartą kelios, bet tikrai ne paskutinės, lietuviško alaus naujienos.

Biržų alus. Munich helles lager. ABV 4,9%

Biržų alus tęsia tradiciją ir pildo savo „premium“ segmentą, pavadintą 1868. Priminsiu: pernai rašiau apie kelis šios serijos pavyzdžius, šiemet turim dar dvi naujienas.

Munich helles alaus stilius gimė Vokietijoje, kai istoriškai buvo sukurtas alus kaip priemonė konkurencijai su klasikiniu pilsner stiliaus alumi. Pagrindinės šio stiliaus savybės yra išraiškingas pilsner salyklo salykliškumas (koks bjaurus kalambūras, bet neturiu kuo jo pakeisti). Ragautas alus yra gana neblogai atitinkantis stiliaus reikalavimus. Skaidri ir švari gelsva spalva su ją dengiančia balta puta. Aromatas veik nejuntamas, kartais blyksteli metalo natos. Tai keista, nes butelis stiklinis, taurė švari. Iš kur tos metalo natos?

Skonis tvarkingas, plokščias ir kiek nuobodokas. Juntamas tvarkingas salykliškumas. Poskonis trumpas ir neįsimintinas. Tvarkingas, bet nuobodus alus. Paragauti verta, mano mėgiamu jis nebus.

Biržų alus. Munich dunkel lager. ABV 6%

Dar šiek tiek istorijos: Miuncheno dunkelis yra klasikinis rudas Miuncheno stiliaus lageris, kuris buvo sukurtas kaip tamsesnis, labiau salyklą pabrėžiantis alus, dalinai dėl santykinai kieto vandens. Pagal stiliaus reikalavimus tikimasi, kad aluje dominuoja turtingas ir sudėtingas Miuncheno salyklo skonis, dažniausiai su melanodinais ir skrudinta duona. Skonis gali būti saikingai saldus, bet neturi būti viską užgožiantis ir nemalonus. Gali būti jaučiamas lengvas karamelės, šokolado ar riešutų skonis. Degintas ar kartus tamsiųjų salyklų skonis nėra tinkamas, kaip ir labai išreikštas karamelinių salyklų skonis.

Deja su ragautu alumi taip nėra. Skonyje karamelės daug, juntamos ir skrudėsių natos. Ir aš jo tikrai nepavadinčiau sudėtingu ir turtingu. Bent jau man jis tokio įspūdžio nepaliko. Ypač, kai atmintyje lyginu su kitais ragautais šio stiliaus atstovais. Poskonyje dominuoja juoda duona, riešutų natos, razinų natos. Deja, kartu su viską dengiančia karamele. Toks jausmas, kad tai tas pats šviesusis, tik į jį papildomai dosniai įdėta karamelinio salyklo. Skubotas, neišbaigtas gaminys su noru įtikti neišlepintam provincijos segmentui. Taisytinas.

Kita naujiena yra alus, kurį gamina „Mažasis alaus cechas“. Kas tai? Informacijos nei ant buteliukų nei internete nepavyko rasti. Viskas, ką galima sužinoti yra platintojas, 3BS, dar žinomas kaip „Beer barrel“.

Tad kas šis mažasis alaus cechas? Visiškai plikas startuolis ir naujas rinkos žaidėjas? Ar tai partizaninis kažkurio didesnio bravoro bandymas tapti craftininkais su aliuzija į „Raudonas plytas“? Nežinau. Bet tai tik į gerą – nebus išankstinių nuostatų ir ragaujant alų tikiuosi daugiau objektyvumo. Pradėkim.

Mėnulio takas. 14EBC, ABV 5,2%

Pirmas į taurę bėga kvietinukas. Balta, porėta, netvari puta. Drumsta, tamsių šiaudų spalva.

Aromatas gana neryškus, uždaras. Tai nėra tas kvietinis, kurio aromatas pasklinda dar bepilant alų į taurę. Dominuoja lupamo mandarino aromatas, pasistengus galima užuosti kivi, gal kiek kalendros.

Skonis sausas, kupinas gaivios rūgšties, mandarinai dominuoja ir skonyje. Jausmas lyg per Kalėdas, tik tie mandarinai tokie… chm… sintetiniai. Poskonis trumpas, sausokas, su rūgštele, nemaloniai nuteikianti gomurį. Lyginant su kitais lietuviškais kvietinio alaus flagmanais šis alus nedžiugina, yra sunkiai geriamas.

Jūros kranto šviesusis alus. 11EBC, ABV 4,8%

Skaidrus, tamsaus vario spalvos alus su balta, netvaria puta. Karbonizacija vidutinė, link mažos.

Aromatas uždaras, veik nejuntamas, dominuoja pilsnerio salyklo natos. Uostyčiau aklai – sakyčiau eilinis beveidis eurolageris.

Skonis nuobodus, poskonis trumpas, alui trūksta kūno, jis vandeningas. Ką jis man primena? Ragaujant kankina nemalonus dejavu jausmas.

Laužo liepsna. 59EBC, ABV 5,4%

Alus atrodo patraukliai. Kadangi „tamsusis alus“ nėra stilius, todėl vertinu tik bendrą įspūdį. Daili, skaidri tamsaus rubino spalva, kreminė puta.

Deja, aromato ir vėl nėra. Jis toks pats vadeningas, jam trūksta kūno ir sudėtingumo. Toks jausmas, kad į šviesų alų įdėjo karamelinio salyklo ir paleido kaip „tamsų“. Poskonis gana trumpas, saldokas. Nuobodus, beveidis alus.

Pievų rūko. Nefiltruotas. 14EBC, ABV 5,0%

Alus lengvai drumstas, su balta, didele puta. Vėl be aromato. Tai tas pats šviesusis tik su drumstumą sukeliančiomis priemaišomis? Ilgai ir nuosekliai ragauju abu pavyzdžius keldamas tai vieną, tai kitą taurę. Ragauju ir įsitempęs lyginu. Na nesiskiria alus taurėse. Išskyrus išvaizdą daugiau skirtumų nėra. Nykus, nuobodus, beveidis ir neįdomus alus. Štai taip, dabar jau galite (ap)spjaudyti mane komentaruose.

Kas tas „Mažasis alaus cechas“? Informacijos nėra. Su komunikacija ir viešinimu, pristatant naują produktą (įvedant į rinką, jei taip norit) taip pat blogai kaip ir su alumi. FB puslapyje keli neinformatyvūs įrašai. Interneto svetainės apskritai nėra, tik domenas užregistruotas. Nu labai blogai. Viskas kreiva: pradedant etikečių klijavimu ant butelio ir baigiant komunikavimu. Neturit pinigų? Na tai bent intrigą kokią suregzkit, nusipirkit FB laikų iš mokinukų, papasakokit kaip jūs braidėt po pievas pienių rūke ir sėdėdami prie laužo žiūrėjot į jūros krantą. Dabar viskas tylu, liūdna ir tuščia. O gal tai bandymas komunikavimą suderinti su pagaminto alaus stiliumi? Net kamštelių kolekcininkai neapsidžiaugs, mat visi kamšteliai yra vienodai juodi.

Ir kas čia per stilius? Šviesus, tamsus, nefiltruotas ir kvietinis. Ach, kokia išieškota craft’o tendencija. Such wow.

Cecho pameistriai ir meistrai – aš žinau, kad skaitysite šią apžvalgą. Išsiduokit: tai nevykęs „Rinkuškių“ bandymas išstumti savo produkciją naujoje taroje su šleivomis etiketėmis?

Jeigu ne – sveikinu vyrai. Jūs nusileidote iki „Rinkuškių“ lygio. Kur tai yra? Ties grindjuostėmis. Kalbant tiksliau tai kiek aukščiau – per išpiltą alaus bokalą. Liūdna, net pikta. Veltui išmesti pinigai.

Gyvenimas, aš jums pasakysiu, yra gražus. Tačiau net ir jo galime nepastebėti, kai kiekviena diena panaši į prieš tai buvusią. Juk viską vertiname lygindami; neturėdami su kuo palyginti priimame kaip vidutinišką duotybę. Kita vertus kartais nutinka tai, kas sukrečia, supurto iš rutinos dulkių ir suteikia tiek pozityvių emocijų, kad reikia palaukti kelias dienas, kol įspūdžiai šiek tiek priblės ir galėsi konstruktyviai bei realistiškai apibūdinti tai ką patyrei.

Panašus jausmas man nutiko prieš kelias dienas, kai susitikime su Garrett Oliver ragavau jo virtą Brooklin Brewery daryklos alų. Susitikimą organizavimo „Švyturio – Utenos alaus“ bičiuliai restorane „Bistro 1 dublis„. Didelis dėkui jiems už šį neeilinį vakarą.

Vakaro metu nedidelė grupelė žmonių ragavo Brooklin Brewery alų, klausėsi Garret Oliver pasakojimų apie alų ir mėgavosi maisto deriniais, kuriuos kartu kūrė šefas Deivydas Praspaliauskas ir Garret Oliver. Pabandysiu jums perteikti bent dalį to malonaus atradimo, kurį patyriau šios degustacijos metu.

Garret Oliver buvo šio vakaro svečias. Jis veik tris dešimtis metų yra Brooklin brewery aludaris ir vakaro metu pasakojo apie alų ir apie savo verdamą alų. Garret’as yra alaus pasaulio gyvoji legenda. Kelių knygų autorius, aistringas alaus ir maisto derinių kūrėjas, talentingas aludaris ir dar tiek daug unikalių savybių turintis žmogus, apie kurį reiktų papasakoti  atskiru įrašu. Tačiau aš labiau noriu papasakoti apie ragautą alų ir maistą, kuris buvo pateiktas kaip derinys prie alaus.

Brooklyn Brewery alus

Aperityvui paragavome Sorachy Ace alaus, išvirto saison stiliumi. Gaivus, lengvas ir aromatingas alus, kvepiantis ramunelėmis, citrusiniais vaisias ir cukatais buvo lengva ir neįpareigojati vakaro pradžia. Tai buvo pirmas mano ragautas alus su Sorachi ace apyniais. Didžiausias liūdesys buvo sužinoti, kad šio alaus nėra Lietuvoje ir nežinia ar kada bus. O alus tikrai nuostabus. Jei keliaudami užsienyje pamatysite butelį su šia etikete – pirkite nedvejodami. Atvėsinkite tinkamai ir paragaukite. Nepasigailėsite.

Pirmasis alaus ir maisto derinys buvo stiprusis belgiškas „Ghost“ ir ypatingu būdu paruošta lašiša su ridikėliais ir žalumynais.

Alus buvo puikus. Pasirodo jis gaminamas ypatingu būdu: pirminė fermentacija atliekama naudojant laukines sidro mieles, vėliau antrinė – su šampano mielėmis buteliuose. Pasakoju apie šį alų todėl, kad mane sudomino pats dvigubos fermentacijos stipraus belgiško elio gamybos būdas. Rezultatas vertas ieškojimų technologiniam pakartojimui. Ir pagarba aludariams, nebijantiems įsileisti laukinių mielių į komercinį bravorą.

Vienok maisto derinys buvo skanus, tačiau negaliu pasakyti, kad idealus. Aluje po dviejų fermentacijų neliko cukraus, tik gana išraiškinga rūgštelė, kurioje nublanko lašišos skonis. Norėjos ryškesnio, išraiškingesnio lašišos skonio ir tekstūros. Tačiau toks buvo šefo sprendimas ir man buvo įdomu tai paragauti.

Antrajam deriniui buvo pilamas Brooklin lager alus, derinant  su angus jautienos tartu, burokėliais ir morkomis.

Šis maisto ir alaus derinys buvo pritrenkiamai geras ir papildė vienas kitą. Jūs pasakysite – lageris ir jautienos tartas? Kas gi čia tokio ypatinga? O visas žavesys buvo tame, kad ne tik patiekalas buvo paruoštas nepriekaištingai, bet ir lageris buvo išskirtinis.

Brooklin lager yra Vienos lageris, kuriam buvo daromas šaltasis apyniavimas. Taip buvo sukurtas išraiškingas american amber lager stiliaus alus. Tamsaus gintaro spalvos su dailia balta spalva, ryškus ir subtilus aromatas, kurį suteikia Hallertauer Mittelfrueh, Vanguard ir Cascade apyniai. Sodrus ir turtingas skonis su ilgu ir lėtai gestančiu poskoniu. Preciziškai tikslus ir kartu įdomus, originalus alus.

Trečiasis alaus ir maisto derinys buvo Brooklyn Brown ale ir 12 valandų 70C temperatūroje troškinta jautiena, pateikta su obuolių ir svogūnų čatniu.

Dar vienas fantastiškas derinys, kuomet alus deramai papildo ryškų jautienos skonį ir vėliau išryškina mėsos tekstūrą. Čatnis su sultinga, byrančia jautiena, alus ir vėliau – tik mėsa. Džiaugsmas burnos receptoriams ir orgazmas galvoje apdorojant gautą malonumo kiekį.

Net ir be maisto šis Brooklyn dark ale yra įdomus ir vertas paragavimo.

Tamsiai rudos spalvos alus su kremine puta. Šeši salyklai (tame tarpe ir skrudinti) sukuria dosnią riešutinę aromato puokštę, kurią papildo subtilus apynių priedas. Ryškaus ir pilno skonio alus yra (beveik) idealus stiliaus atstovas.

Dar teko malonumo degustuoti Brooklyn East IPA alų.

Tvarkinga ir nekandi IPA su visu jai priklausančiu žolišku – citrusiniu – serbentiniu aromatu, gausiai kutenančiu nosį ir kviečiančiu paragauti. Skonis saikingai apyniuotas, lygiai tiek, kiek pridera šio stiliaus alui be jokių peržengimų į didesnę apynių pusę. Malonus atradimas – tai salyklinis saldumas poskonyje. Man jis buvo netikėtas: IPA, kurios poskonis baigiasi lengvu salyklišku saldumu, nesurakina burnos ir nevaliom kviečia paragauti dar. Ir dar. Patiks tiems, kas mėgsta stipriau apyniuotą alų, tačiau po pirmo „tikros IPA“ buteliuko pastumia bokalą į šoną ir ieško nuosaikesnio skonio. Beje, šis alus tiks kaip gėrimas, kuomet pietūs ar vakarienė buvo itin sotūs ir norisi lengvumo. Jis sėkmingai nuramins nuo maisto apsunkusį pilvą ir nesunkiai paruoš jus deserto laukimui.

Kodėl tiek rašau apie šį alų? Ogi todėl, kad jo galima įsigyti Lietuvoje. Ir aš nuoširdžiai rekomenduoju pasitaikius galimybei paragauti šio alaus. Nes tai geriausia naujiena, ką ragvau šiemet. Žinoma, sezonas tik prasideda ir aš tikiuosi paragauti dar ne vieną įdomų alų. Vienok iki šios dienos tai geriausia, ką esu ragavęs.

Pasibaigus oficialiai renginio daliai aš sėdėjau prie staliuko, žvelgiau pro langą į vakarėjantį Vilnių ir tingiai bandžiau sudėlioti visus potyrius bei mintis: o juk yra, kas moka ir gali nustebinti! Pasirodo įmanomas komercinis lageris, kuris turi aromatą, ir IPA, kurios poskonis baigiasi saldumu, ir saison su dviguba fermentacija ir gaiviu aromatingu rezultatu. Ir tai iš bravoro, kuris per metus išverda 40 skirtingų komercinio alaus rūšių. Juk gali, kai nori! Dar ne mažiau stebino suvokimas, kad pats alus yra preciziškai tikslus: be menkiausių ydų, labai skaidrus (net ir po šaltojo apyniavimo) ir kartu – toks originalus ir nenuobodus…

Smagu ir tai, kad šio gėrio galime paragauti ir mes. Tai nedidelė dalis Amerikos craft’o, apie kurią taip krykštauja viso pasaulio alaus mėgėjai, kuri jau pasiekė ir mus – šalį, kurioje karaliauja beveidžiai eurolageriai. Ne viskas taip blogai. Jau ir mes turime iš ko rinktis, ragauti lyginti. O lyginant suvokti, kad tiesiog gražus gyvenimas būna ir labai gražus. Bent kartais.

Nors pavasaris šaltas, tačiau su kalendoriumi nepasiginčysi – jis tvirtai įrodinėja, kad artėja šiltasis metų laikas. Artėjant naujam alaus sezonui parduotuvių lentynose atsiranda ir alaus naujienos. Tyliai, nedrąsiai ir su minimalia reklama. Matyt tiekimo kalendorius sau, o reklaminis  planas – sau. Tebūnie. Tai netrukdo apsižvalgyti parduotuvių lentynose ir paragauti naujo ir nelabai naujo lietuviško alaus.

Daugiausiai reklamuojama naujiena šiuo metu yra Kalnapilio „Royal select“

Pirkėjams siūloma versija skardinėje ir stiklo butelyje.

Kai pasirodė „Grand select“ alus aš jo paragavau, bet neaprašinėjau. Tvarkingas, maloniai geriamas, tačiau neišskirtinis alus. Toks, kokį dažniausiai gamina didieji bravorai – įtinkantis daugumai skonių, tačiau didelio įspūdžio nepaliekantis. Vėliau pastebėjau, kad jo kaina lentynose sumažėjo – ir į tai nekreipiau didelio dėmesio. Juk priežasčių gali būti įvairių: gal pardavimai nebuvo tokie dideli, kaip tikėtasi, gal nesezonas ir pirkėją bandoma pervilioti kainos dėka. Dabar galvoju, kad kaina buvo mažinama sąmoningai nuleidžiant „Grand select’ą“ į žemesnę kategoriją – ruošiama rinka „Royal select“ alui.

Dabar man jau tapo įdomu – kas tas „Royal select“ ir kuo jis skiriasi nuo Grand’o. Royal select alaus aromatas yra neryškus, švarus ir komerciškai tvarkingas. Balta, tvari puta. Skaidrus, tamsaus aukso spalvos alus. Gana minkšto ir saikingai saltelėjusio skonio alus, kuriame išlaikytas salyklo / apynių balansas. Galima ilgai rašyti aptakias korektiškas frazes, tačiau viską galima pasakyti vienu sakiniu: nuobodžiai tvarkingas lageris. Tad kame tas rojališkumas? Palyginau:

Jeigu tikėt aprašymu, tai lyginant pastebiu, kad Brewer’s Gold apynius pakeitė El Dorado. Papildomai įdėta Cara Amber salyklo. Sutinku, švelni karamelė juntama. Nežymiai, bet juntama.

Tačiau lyginant šiuos du alaus pavyzdžius aklosios degustacijos metu skirtumai beveik nejuntami. Tą patvirtino ir kiti žmonės, kurie ragavo pavyzdžius. Tik pasakius, kad alus yra skirtingas imta intensyviai ieškoti skirtumų, bet ir jų nebuvo įmanoma aiškiai įvardinti. Panašu, kad pirkėjai bus viliojami ne turiniu, o pakuote. Vieni rinksis kainą, kiti – mandresnį pavadinimą ir placebo efektą. Bus tokių pavienių entuziastų su išlavinta uosle ir skoniu, kurie gebės atskirti šiuos du gėrimus, tačiau ar Kalnapilis taikosi į šią vienetinę auditoriją? Mes visi žinome, kad ne.

„Volfas Engelman“, lygiai prieš metus pristatęs tikrai vykusį alų „Balta pinta“ į šį sezoną žengia su „Dunkel kvietiniu“:

Kaip buvau išmokytas reklamos aš apverčiu butelį, sudrumsčiu alų ir tik tada atkemšu bei pilu į taurę.

Puta aukšta, švelnios pieniško šokolado spalvos, alus saikingai tamsus, saikingai drumstas. Su gana išraiškingu ir taip gerai pamenamu „Baltos pintos“ aromatu. Skonis lengvas, gaivus ir lengvai nuviliantis. Po „Baltos pintos“ sėkmės iš šio alaus aš nuoširdžiai tikėjausi daugiau. Gerbiamieji aludariai, skrudinto miežių salyklo ekstrakto nepakanka tam, kad sukurtumėte išraiškingą tamsų kvietinį alų. Nejaučiu aš šiame aluje to minkšto, kreminio pilnumo pojūčio, kuris privalomas dunkelweizen stiliaus alui. Burnos pojūtis gana skurdus, trūksta kompleksiškumo, kuris sukuria tą turtingo skonio jausmą. Alus geriamas, tačiau didelių komplimentų nenusipelno.

Kad jau perėjom prie kvietinukų, privalau pakalbėti ir apie kitą dunkelweizeną – „Kauno kvietinis tamsusis“:

Tai šiam stiliui nebūdingai skaidrus alus su milžiniška ir ilgai tvaria puta. Aromatas neryškus, uždaras ir tai dar vienas šio alaus trūkumas. Skonis sausas, su išraiškingai dominuojančia karbonizacija, nemalonus. Man tai buvo labai sunkiai geriamas alus. Vienintelė paguoda – ne pats blogiausias iš ragautų. Bet visumoje – nevertas dėmesio. Iš „Kauno alaus“ tikėjausi geresnio rezultato.

Dar vienas alus iš Kauno – „Forto tradicinis“. Nemanau, kad tai naujovė, bet aš jį ragauju pirmą kartą, todėl man šis alus yra naujiena.

Šviesus alus su tradiciniu stiprumu PET taroje – ABV 6%. Aromatas turi kitų „Forto“ aromatų bruožų, tvarkingas minkštas skonis, balansas krypsta link tradicinės karamelės, alkoholis veik nejuntamas. Ragaudamas galvojau – kas galėtų būti šio alaus pirkėjas? Kam gali patikti toks alus? Kažkuriuo momentu pagalvojau, kad šis alus turėtų tikti vidutinio amžiaus vidutines pajamas gaunančiam vyrui, kurio žmona su vaikais išvyko pasisvečiuoti pas gimines ir jis, pagaliau likęs vienas namuose, gali pasižiūrėti filmą, kurio eilinį vakarą nežiūrėtų nei vaikai nei žmona. Jis nespragins popkorno – jis vyriškai atsisės prieš televizorių, pasipjaustys šalto rūkymo skumbrės, atsilauš rupios juodos duonos ir mėgausis žiūrėdamas į ekrane vykstantį geriečių ir blogiečių susišaudymą . Vienos skumbrės ir vieno litro šio alaus kaip tik užteks tam, kad būtų pasotintas skrandis bei asmeninės erdvės poreikis. Nelabai rimta, nelabai subtilu ir nelabai brangu. Bet tai koks skirtumas? Juk niekas nemato ir nepriekaištauja – jis liko vienas ir pagaliau gali pailsėti taip, kaip jam norisi. Gal būt net ir pasiginčyti su televizoriumi. Tai niekam netrukdo.

Dar vienas „Forto“ alus yra  „Nefiltruotas“:

Išraiškingiausiai apie jį kalba užrašas ant etiketės: Dažnas svečias, apsilankęs alaus darykloje ir gavęs paragauti nefiltruoto alaus iš brandinimo talpyklų, girdavo jį už turtingą skonį ir sodrų aromatą. Nefiltruotas alus iš tiesų ypatingas tuo, kad jame išlieka alaus mielių, kurios suteikia savitą skonį ir iš savęs drumstą alaus vaizdą. Butelio dugne susidarančios alaus mielių nuosėdos yra šio alaus skonio privalumas.

Žinot, aš ne kartą lankiausi skirtinguose komerciniuose bravoruose ir ragavau nefiltruoto alaus ir žinau apie ką kalbate, minėdami turtingą skonį ir sodrų aromatą. Be to pats esu išviręs ne vieną toną alaus ir labai aiškiai žinau kokį savitą skonį suteikia alui jame likusios mielės ir kaip jos atrodo, kai nusėda butelio dugne.

Šis alus ypatingas tuo, kad net pastovėjęs parduotuvės lentynose lieka drumstas, o dugnas – švarus. Ir drumstumas tikrai pasiekiamas ne likutinių mielių, o tam specialiai skirtų priedų pagalba. Antraip jis nuskaidrėtų ir nuosėdos susikauptų taros dugne. Ir jis neturi žadėto turtingo skonio ir sodraus aromato. Jo aromatas blyškus, o skonis – gaižus. Alus yra negeriamas. Matyt tai supranta ir patys „Volfas Engelman“ atstovai, nes net nedrįso šio alaus įdėti kaip produkto į interneto svetainę. Manau, kad aludaris, kuris pagamino ir pro vartus išleido šį alų po mirties virs tame pačiame pragaro katile, kuris skirtas „Vilkmergės kriek“ tipo alaus kūrėjui. Dievaži, būtų mano valia – tokiems aludariams aš paskirčiau atskirą katilą ir priversčiau juos gerti savo pagamintą alų.

Dar vienas epic feilas pas mane atkeliavo iš „Rinkuškių“, „Port night“, ABV5,2%

O epic feilas yra tame, kad ką bepagamintų ir kaip beužvadintų – „Rinkuškių“ alus turi tą patį aromatą ir veik tą patį skonį. Ilgainiui ragaujant „Rinkuškių“ alų galvoje įkyriai sukasi senas aenkdotas apie alų, kuriam nereikia keisti išvaizdos, ir alų, kuriam nereikia keisti skonio. Kas žino šį anekdotą supras apie ką aš kalbu.

Kaip nujausdamas negerovę „Raudonų plytų“ alų pasilikau degustacijos pabaigai. Mild elis „Išplautas kadras“:

Alus, kuris buvo sukurtas specialiai „Kino pavasario“ filmų festivaliui. Sesijinis britiško stiliaus elis, kuriame išraiškingai juntamas rudųjų salyklų indėlis į galutinį rezultatą. Tai tas retas alus, kurio aromatas turi malonų tęstinumą skonyje ir lengvai ištirpsta poskonyje. Geras nuo pradžios iki paskutinio gurkšnio. Tikra atgaiva po tų košmarų, kuriuos ragavau (aukščiau). Galėčiau pradėti liaupsinti koks geras šis alus, o jūs galėtumėte pradėti burbėti, kad aš esu šališkas, nes už pinigus, kaip visi blogeriai taip daro ir visa kita. Ne, aš nesuteiksiu jums preteksto abejoti mano nešališkumu.

Todėl pasakysiu, kad alus tiesiog geras. Taip pat savitai geras, koks buvo (yra) „Ryklio kavinukas“, „Zombis tundroje“ ir kiti ankstesni alūs, gimę tarp raudonų plytų sienų.

Prasidėjęs pavasaris, pailgėjusios dienos ir artėjantys šilti orai – džiugina. O lietuviško alaus naujienos – ne. Labiausiai liūdina tai, kad bravorų Lietuvoje tikrai daug. O kai norisi gero ir įdomaus alaus lieka pasirinkimas tik tarp to, ką verda „Dundulis“ ir „Raudonų plytų alaus dirbtuvės“. Na ok, būna išimčių ir iš kitur, bet jos tokios retos. O norisi, kad jos nebūtų išimtimis, o taptų įprastiniu reiškiniu.

Ir jau visai pabaigai, idant nuotaikos nebūtų tokios minorinės – nauja istorija apie alų.

Kalbasi du hipsteriai:
-Aš kardinaliai pakeičiau savo gyvenimo stilių! Atsikračiau fizinių ir mentalinių šlakų. Vietoj kavos geriu žialią arbatą, ryte medituoju su pabundančia saule, nebevalgau mėsos, nešioju tik natūralios vilnos ar medvilnės drabužius, seku proteinų ir vitaminų balans…
-Alaus gersi?
-Taip.

Veik nuo šių metų pradžios karts nuo karto kalbama apie „Vilkmergės“ alų su vyšniomis „Kriek“. Kaip jie patys sako „Kriek tipo“. Pasidomėjau ir aš, paragavau, nutariau ir jums papasakot – kas per viens tas tipo kriek iš Vilkmergės.

Prieš kalbant apie kriek alų trumpai papasakosiu koks yra jo stilius. Belgijoje gaminamas lambic alus – tai spontaninės fermentacijos alus, kurio fermentacija prasideda laukinių mielių dėka. Kalbant pramonine kalba lambic yra biologinės taršos rezultatas: laukinės mielės patenka į alaus misą, prasideda spontaninė fermentacija ir po kiek laiko turim tai ką gaunam. O gaunam (originale) tai, kuo užsikrėtė alus ir ką tos laukinės mielės su juo nuveikė – mažai prognozuojamą rezultatą. Tiesa, dabar yra ir išgrynintų lambic mielių, kurios buvo atrinktos laboratorijose iš įdomiausių ar vertingiausių lambic rezultatų. Anyway, pagal stilių lambic yra rūgštus alus – toks, kokį tūlas alaus vartotojas išpils kaip surūgusį. Kriek – tai tas pats lambic’as, į kurį papildomai dedama vyšnių su visais kauliukais. Fermentacijos metu vyšnios kaip prieskonis įsilieja į bendrą alaus puokštę, mielės sufermentuoja vyšniose esantį cukrų, to pasekoje vyšnių skonis lieka, tačiau saldumo – ne. Alus nukošiamas pašalinant vyšnių likučius iš alaus ir paliekamas fermentavimo pa(si)baigimui. Finale gaunamas labai (tą pabrėžiu neragavusiems lambic’o) rūgštus alus, kuriame juntamos vyšnių natos. Štai kas yra kriek – sezoninis belgiškas alus, kurio gamyboje naudojamos vyšnios. Kadangi po fermentacijos tokio alaus gerti apskritai neįmanoma, todėl jis ilgai ir kantriai brandinamas statinėse – metus, du ar net daugiau. Brandos metu rūgštis kiek suapvalėja, skonis pasidaro įragaujamas, o aromatas tampa kompleksišku ir vienalyčiu.

Paragavau ir aš „Vilkmergės Kriek.tipo“. Spalva skaidri, tamsaus rubino spalvos. Puta neaukšta, netvari, vyšniškai – rožinė. Vyšnios ryškios ir aromate ir skonyje. Tiek ryškios, kad kitų niuansų veik neįmanoma išskirti. Jausmas, tartum gertum gazuotas vyšnių sultis iš prekybcentrio. Dar aš manau, kad jeigu rinkoje pasirodytų Coca-cola koncerno gėrimas su vyšniomis, tai jo išvaizda ir skonis būtų toks, koks dabar yra šis tipo kriek iš Vilkmergės. Ryškus, saldus, dominuojantis ir išraiškingai sintetinis.

Lendu į internetus domėtis ką apie alų sako pats gamintojas:

Iliustracija iš Vilkmergės FB puslapio

Perskaičius šią marketinginę žinutę man kyla įtarimas – ar tikrai buvo gaivinamos tradicijos? Pramoninis gamintojas į savo bravorą įsileido spontatinius procesus ir biologinę taršą? Nesitiki.

Detalės aiškėja oficialiame pranešime spaudai „„Vilkmergės“ aludariai pirmiausiai išvirė šviesiojo elio, aukštutinės fermentacijos alaus. Į jį pridėjus vyšnių alus daugiau nei pusę metų buvo brandinamas „Vilkmergės“ rūsiuose.“ Aha, vadinasi tai – ne lambic, o tai reiškia ir ne kriek. Maža to, ant butelio auksinėmis raidėmis parašyta: brandinimo laikas – 28d. Tai kaip ten ponai yra? Pusė metų ar 28 dienos?

Etiketėje yra ir kitų malonių atradimų.

Šio alaus sudedamosios dalys:

• alus (80%)
• gliukozės – fruktozės ir cukraus sirupas
• vyšnių sultys (15%)
• kvapioji medžiaga (neįvardinama kokia, bet darau prielaidą, kad ta, kuri sukuria tokį ryškų vyšnių aromatą)
• konservantas (kalio sorbatas)
• dažikliai (karminas, amoniakinė karamelė).

Niekur nėra parašyta, kad čia dėtos vyšnios. Net neparašyta, kad čia dėtos natūralios vyšnių sultys. Štai kodėl šio alaus vyšnių skonis toks panašus į tetrapakuose parduodamų vyšnių gėrimo, pagaminto iš koncentrato, skonį.

Aiškinuosi toliau. Karminas – ryškiai raudonas pigmentas, gamintas iš vabzdžių košenilių (Dactylopius coccus), ir jo spalva gili tamsiai raudona. Dabar aišku iš kur gauta spalva. Tik kur tas marketinge deklaruojamas „natūralus raudonumas“?

Beje karminas – labai įdomi medžiaga. Natūralus karminas ruošiamas iš košenilio virinant džiovintus vabzdžius vandenyje, kad susidarytų karmino rūgšties ekstraktas. Susidaręs skaidrus tirpalas apdorojamas alūnu, kalio bitartratu, alavo dichloridu ar kalio hidrogenoksalatu. Po to tirpale esantis dažiklis ir kitos medžiagos nusodinamos. Naudojant kitus metodus prieš nusodinant karminą kartais į tirpalą įdedama kiaušinio baltymo, žuvies klijų ar želatinos. Pasiskaitykit internetuose, rasite ir daugiau žavingų faktų apie šį priedą. Ir jau visai pabaigai: ES direktyva 2000/13/EC[11] apie maisto etiketas įpareigoja, kad karminai (kaip ir visi maisto priedai) turi būti paminėti produkto cheminėje sudėtyje, nurodant jo kaip maisto priedo kategoriją. Greta turi būti oficialus pavadinimas (maistinis karminas) ar jo E kodas (maistinis dažiklis E120), užrašyti vietine kalba, kuri naudojama rinkoje. (Šaltinis: Vikipedija). Taigi, gerbiami aludariai, nesilaikote etiketo. Privalėjote nurodyti, kad tai yra E120.

Amoniakinė karamelė, dar žinoma kaip E150, yra antras siurprizas alaus mėgėjams – ji yra rudų dažų mišinių kompleksas, kuris gaunamas sausai kaitinant ir deginant cukrų su šarmu, amoniaku, sulfitu ar jų deriniais. Šis dažiklis tirpsta vandenyje. Per didelis kiekis gali sukelti žarnyno problemas. Atliekami įvairūs tyrimai dėl sudėtingos mišinių kilmės. Uždrausta kai kuriose šalyse.

Skaitant oficialioje „Vilkmergės alaus“ svetainėje marketingistai sukurpė dar aptakesnį tekstą apie šį alų:

Taip, eilinis šviesus alus perėmė raudoną vyšnių (tipo) spalvą ir tapo (tipo) uogomis kvepančiu lietuvišku…

Nevyniojant žodžių į vatą ir nusijojus marketingines gamintojo blevyzgas apibendrinsiu: turim lietuvišką alų su „stebuklingais lenkiškais milteliais“. Ir tą sakau be ironijos. Tai deklaruoja gamintojas, nes to reikalauja ES biurokratai. Mano prieš kelis metus taip girtas „Vilkmergės alus“, turėjęs galimybę tapti crafto flagmanu Lietuvoje, nusirito iki sintetinių E priedų aluje, be kurių nebesugeba sukurpti bent pusėtino alaus.

Yra toks anekdotas:

Kalbasi du draugai:
-Žinai, aš girdėjau, kad Mongolijoje yra sena tradicija. Kai gimsta šeimoje sūnus tėvas prie namų pasodina medį. O jei sūnus užauga niekam tikęs – tą medį nupjauna.
-Buvau aš toje Mongolije! Stepės – iki horizonto!

Prisimenu aš šį tipo kriek tipo alų ir galvoju – gal gerai, kad Vilkmergė gamina alų ir neužsiima miškininkyste. Gyventumėm ir mes kaip Mongolijoje. Stepėse.

Ir ne, šis alus man nekvėpuoja Briuseliu į pakaušį. Jis savo kokybe primena pigų ir krakmolingą lenkišką jogurtą, kokius prieš 15 metų pardavinėdavo po 49 centus maisto prekių parduotuvėse.

Kovo mėnesio VAK’e kolega Artūras M. aka Peckelis, susirinkusius pavaišino ir bochet’u – karamelizuoto medaus midumi. Gėrimas nestiprus (~6,5% abv) ir toks puikus, kad kolegos privertė Artūrą surašyti bochet’o receptą, kurį toliau ir pateikiu. Tik pasakau, kad 7,5 litro gėrimo pagaminti buvo sunaudoti 3 kg medaus ir 14 gramų, t.y. 2 pakeliai, sausų Bioferm Champ mielių.

************

Medus karamelizuojamas, skiedžiamas ir fermentuojamas.

Imamas medus, kokybė neturi jokios reikšmės. Galima sunaudoti įvairiausius kelių metų likučius, bet galima „deginti“ ir šiųmetį liepinį, jei barbarai. Vienžo, surinkau iš visokių pašalių visokius likučius – kristalizuotus, susisluoksniavusius ir t.t. Kadangi kokybė visokia, tai buvo išvirtas Bochet`as – midus iš karamelizuoto medaus. Karštis sulygina:)

Medus dedamas į diiiidelį puodą (virimo/karamelizacijos metu jo tūris padidėja iki 7-8 kartų! – skaičiuokit) ir ant nestiprios ugnies užverdamas. Virti geriau truputį pamaišant, kol išgaruos meduje esantis vanduo ir temperatūra ims kilti virš 100C. Čia prasideda plonumai. Yra du variantai – grubus viduramžių ir saikingas šių dienų.

Bochet taurėje

Grubusis – ugnis didinama, virimas intensyvus. Verdam, kartkartėmis pakeldami į viršų pamaldžiai nustatytas akis ir laukiam, kol iš mūsų puode esančios substancijos pradės kilti tokie melsvoki, sakyčiau, dūmai. Tai ženklas. Puodą merkiam į šaltą vandenį, kad stabdyt tolesnę karamelizaciją ir vėsinam iki apytiksliai 100- 105C. Tada supilam pasiskaičiuotą reikiamą kiekį verdančio (geriau kokį pusvalandį pavirinto) vandens (pageidautina 5.2 pH). Prasiskiedžia normaliai, jei neatšaldėm per daug. Jei per daug – karamelė. Ištirps per dvi dienas:) Vėsinam, pilam į fermenterį….toliau žinot.

Saikingas šių dienų. Iki temperatūros kilimo viskas taip pat. Tada i rankas termometrą ir ugnį pasireguliuojam, kad temperatūra būtų apie 125-127C. Taip kaitiname, kol gražiai paraus. Spalva labai neblogai tikrinasi lašiuku verdamo medaus ant balto popieriaus lapo. Čia galima ir sustoti (vėsinam, skiedžiam ir t.t.) – midus bus gražiai raudonas, bet nelabai Bochet`as. Galim kaitinti toliau, temperatūrą keliant iki 147-152C. Galim laukti iki dūmų, galim stoti, kada panorėję. Tik reikia turėti galvoje, kad baigiamosiose kaitinimo stadijose viskas vyksta labai greitai, taip kad nepražiopsokite vėsinimo, bo gausit vertingos medaus anglies:)

Dar kas. Fermentacija 20 -22C temperatūroje (bet čia kiekvienas renkasi, kaip ir mieles). Fermentacija ilga, labai netgi (šituo receptu 14 09 17 – 15 02 01). Antrinė su naujų mielių porcija.

Tiek trumpai:)

************

Bochet arba bouchet žinomas nuo senovės. Jo receptas pateikiamas ir 1393 metais išleistoje gero elgesio ir namų ūkio tvarkymo patarimų  jaunoms žmonoms knygoje Le Menagier de Paris:

To make six sesters* of bouchet, take six pints of fine sweet honey, and put it in a cauldron on the fire and boil it, and stir continually until it starts to grow, and you see that it is producing bubbles like small globules which burst, and as they burst emit a little smoke which is sort of dark: and then stir, and then add seven sixths of water and boil until it reduces to six sixths again, and keep stirring. And then put it in a tub to cool until it is just warm; and then strain it through a cloth bag, and then put it in a cask and add one chopine (half-litre) of beer-yeast, for it is this which makes it the most piquant, (and if you use bread yeast, however much you like the taste, the colour will be insipid), and cover it well and warmly to work. And if you want to make it very good, add an ounce of ginger, long pepper, grains of Paradise and cloves in equal amounts, except for the cloves of which there should be less, and put them in a cloth bag and throw in. And after two or three days, if the bouchet smells spicy enough and is strong enough, take out the spice-bag and squeeze it and put it in the next barrel you make. And thus you will be able to use these same spices three or four times.”

*sester, sestier, sextier – nuo lotyniško sextarius – 0,546 litro