Vaje, kad pasipylė alaus naujienos, it iš gausybės rago! Jeigu prieš pusmetį dejavau, kad lentynose nuobodu ir pasigendu naujienų, tai dabar jų tiek, jog nespėju pirkti, nekalbant apie degustavimą. Jau senokai namuose nebuvo taip, kad stovėtų eilė alaus, kurį reikia paragauti ir aprašyti. Matomai visi, kas susiję su alaus verslu, rimtai nusiteikę pakovoti dėl vietos po saule lietuviško alaus rinkoje. Smagu!

Šį kartą kelios, bet tikrai ne paskutinės, lietuviško alaus naujienos.

Biržų alus. Munich helles lager. ABV 4,9%

Biržų alus tęsia tradiciją ir pildo savo „premium“ segmentą, pavadintą 1868. Priminsiu: pernai rašiau apie kelis šios serijos pavyzdžius, šiemet turim dar dvi naujienas.

Munich helles alaus stilius gimė Vokietijoje, kai istoriškai buvo sukurtas alus kaip priemonė konkurencijai su klasikiniu pilsner stiliaus alumi. Pagrindinės šio stiliaus savybės yra išraiškingas pilsner salyklo salykliškumas (koks bjaurus kalambūras, bet neturiu kuo jo pakeisti). Ragautas alus yra gana neblogai atitinkantis stiliaus reikalavimus. Skaidri ir švari gelsva spalva su ją dengiančia balta puta. Aromatas veik nejuntamas, kartais blyksteli metalo natos. Tai keista, nes butelis stiklinis, taurė švari. Iš kur tos metalo natos?

Skonis tvarkingas, plokščias ir kiek nuobodokas. Juntamas tvarkingas salykliškumas. Poskonis trumpas ir neįsimintinas. Tvarkingas, bet nuobodus alus. Paragauti verta, mano mėgiamu jis nebus.

Biržų alus. Munich dunkel lager. ABV 6%

Dar šiek tiek istorijos: Miuncheno dunkelis yra klasikinis rudas Miuncheno stiliaus lageris, kuris buvo sukurtas kaip tamsesnis, labiau salyklą pabrėžiantis alus, dalinai dėl santykinai kieto vandens. Pagal stiliaus reikalavimus tikimasi, kad aluje dominuoja turtingas ir sudėtingas Miuncheno salyklo skonis, dažniausiai su melanodinais ir skrudinta duona. Skonis gali būti saikingai saldus, bet neturi būti viską užgožiantis ir nemalonus. Gali būti jaučiamas lengvas karamelės, šokolado ar riešutų skonis. Degintas ar kartus tamsiųjų salyklų skonis nėra tinkamas, kaip ir labai išreikštas karamelinių salyklų skonis.

Deja su ragautu alumi taip nėra. Skonyje karamelės daug, juntamos ir skrudėsių natos. Ir aš jo tikrai nepavadinčiau sudėtingu ir turtingu. Bent jau man jis tokio įspūdžio nepaliko. Ypač, kai atmintyje lyginu su kitais ragautais šio stiliaus atstovais. Poskonyje dominuoja juoda duona, riešutų natos, razinų natos. Deja, kartu su viską dengiančia karamele. Toks jausmas, kad tai tas pats šviesusis, tik į jį papildomai dosniai įdėta karamelinio salyklo. Skubotas, neišbaigtas gaminys su noru įtikti neišlepintam provincijos segmentui. Taisytinas.

Kita naujiena yra alus, kurį gamina „Mažasis alaus cechas“. Kas tai? Informacijos nei ant buteliukų nei internete nepavyko rasti. Viskas, ką galima sužinoti yra platintojas, 3BS, dar žinomas kaip „Beer barrel“.

Tad kas šis mažasis alaus cechas? Visiškai plikas startuolis ir naujas rinkos žaidėjas? Ar tai partizaninis kažkurio didesnio bravoro bandymas tapti craftininkais su aliuzija į „Raudonas plytas“? Nežinau. Bet tai tik į gerą – nebus išankstinių nuostatų ir ragaujant alų tikiuosi daugiau objektyvumo. Pradėkim.

Mėnulio takas. 14EBC, ABV 5,2%

Pirmas į taurę bėga kvietinukas. Balta, porėta, netvari puta. Drumsta, tamsių šiaudų spalva.

Aromatas gana neryškus, uždaras. Tai nėra tas kvietinis, kurio aromatas pasklinda dar bepilant alų į taurę. Dominuoja lupamo mandarino aromatas, pasistengus galima užuosti kivi, gal kiek kalendros.

Skonis sausas, kupinas gaivios rūgšties, mandarinai dominuoja ir skonyje. Jausmas lyg per Kalėdas, tik tie mandarinai tokie… chm… sintetiniai. Poskonis trumpas, sausokas, su rūgštele, nemaloniai nuteikianti gomurį. Lyginant su kitais lietuviškais kvietinio alaus flagmanais šis alus nedžiugina, yra sunkiai geriamas.

Jūros kranto šviesusis alus. 11EBC, ABV 4,8%

Skaidrus, tamsaus vario spalvos alus su balta, netvaria puta. Karbonizacija vidutinė, link mažos.

Aromatas uždaras, veik nejuntamas, dominuoja pilsnerio salyklo natos. Uostyčiau aklai – sakyčiau eilinis beveidis eurolageris.

Skonis nuobodus, poskonis trumpas, alui trūksta kūno, jis vandeningas. Ką jis man primena? Ragaujant kankina nemalonus dejavu jausmas.

Laužo liepsna. 59EBC, ABV 5,4%

Alus atrodo patraukliai. Kadangi „tamsusis alus“ nėra stilius, todėl vertinu tik bendrą įspūdį. Daili, skaidri tamsaus rubino spalva, kreminė puta.

Deja, aromato ir vėl nėra. Jis toks pats vadeningas, jam trūksta kūno ir sudėtingumo. Toks jausmas, kad į šviesų alų įdėjo karamelinio salyklo ir paleido kaip „tamsų“. Poskonis gana trumpas, saldokas. Nuobodus, beveidis alus.

Pievų rūko. Nefiltruotas. 14EBC, ABV 5,0%

Alus lengvai drumstas, su balta, didele puta. Vėl be aromato. Tai tas pats šviesusis tik su drumstumą sukeliančiomis priemaišomis? Ilgai ir nuosekliai ragauju abu pavyzdžius keldamas tai vieną, tai kitą taurę. Ragauju ir įsitempęs lyginu. Na nesiskiria alus taurėse. Išskyrus išvaizdą daugiau skirtumų nėra. Nykus, nuobodus, beveidis ir neįdomus alus. Štai taip, dabar jau galite (ap)spjaudyti mane komentaruose.

Kas tas „Mažasis alaus cechas“? Informacijos nėra. Su komunikacija ir viešinimu, pristatant naują produktą (įvedant į rinką, jei taip norit) taip pat blogai kaip ir su alumi. FB puslapyje keli neinformatyvūs įrašai. Interneto svetainės apskritai nėra, tik domenas užregistruotas. Nu labai blogai. Viskas kreiva: pradedant etikečių klijavimu ant butelio ir baigiant komunikavimu. Neturit pinigų? Na tai bent intrigą kokią suregzkit, nusipirkit FB laikų iš mokinukų, papasakokit kaip jūs braidėt po pievas pienių rūke ir sėdėdami prie laužo žiūrėjot į jūros krantą. Dabar viskas tylu, liūdna ir tuščia. O gal tai bandymas komunikavimą suderinti su pagaminto alaus stiliumi? Net kamštelių kolekcininkai neapsidžiaugs, mat visi kamšteliai yra vienodai juodi.

Ir kas čia per stilius? Šviesus, tamsus, nefiltruotas ir kvietinis. Ach, kokia išieškota craft’o tendencija. Such wow.

Cecho pameistriai ir meistrai – aš žinau, kad skaitysite šią apžvalgą. Išsiduokit: tai nevykęs „Rinkuškių“ bandymas išstumti savo produkciją naujoje taroje su šleivomis etiketėmis?

Jeigu ne – sveikinu vyrai. Jūs nusileidote iki „Rinkuškių“ lygio. Kur tai yra? Ties grindjuostėmis. Kalbant tiksliau tai kiek aukščiau – per išpiltą alaus bokalą. Liūdna, net pikta. Veltui išmesti pinigai.

Liepos 18-oji yra tarptautinė aludarių diena.

Mintis švęsti Tarptautinę aludarių dieną kilo JAV žurnalistui Jay Brooks, kuris rašė apie alų. Pasigavęs jo idėją žurnalas „Beer & Brewer Magazine“ šia proga pradėjo rinkti geriausią vietos aludarį.

Aludarių dienai minėti buvo pasirinkta liepos 18-oji – šv. Arnoldo vardadienis, nes šis šventasis kai kuriuose bažnyčios raštuose minimas kaip aludarių globėjas (šaltinis – day.lt).

„Raudonų plytų alaus dirbtuvių“ ir „Švyturio“ alaus daryklos žmonės pagalvojo: o kodėl Lietuvoje ši diena nėra švenčiama? Ir surengė šventę – aludariams, kurie gamina alų ir mėgėjams, kurie šį alų geria ir aludarius geru žodžiu mini. Todėl praėjusį penktadienį išvalė bravoro kiemą, sukūrė jaukias erdves ir plačiai atvėrę vartus visus pakvietė šią šventę švęsti. Ir aš ten buvau, alų gėriau – per barzdą varvėjo. O kai nevarvėjo – šiek tiek fotografavau. Noriu savo pasakojimu pasidalinti šventės įspūdžiais ir su tais, kam neteko šioje šventėje dalyvauti.

Tai ne eilė prie alaus, tai žmonės norintys patekti į ekskursiją po daryklą.

Įžengus pro vartus pasitiko daryklos kiemas, jaukiai sudalintas atskiromis erdvėmis. Ir daug žmonių… jeigu tikėt statistika – renginį aplankė virš 4000 lankytojų. Vieni gurkšnojo alų, kiti mėgavosi maistu, treti – rikiavosi į eilę, norėdami sudalyvauti ekskursijoje po daryklą ir pamatyti kur ir gaminamas alus.

Jurgis ir Drakonas kepė picas tikrose krosnyse.

Čia užsisakius picos gaminamos tiesiog visų akyse.

Tikra itališka pica keliauja iš pečiaus.

Maisto netrūko ir visas buvo gardus. Kiekvienas galėjo išsirinkti tai, ką labiausiai mėgsta. Ir išragauti visą „Švyturio“ bei „Raudonų plytų alaus dirbtuvių“ gaminamą alų.

Kol šventės svečiai smagiai leido laiką lauke „Raudonų plytų“ dirbtuvėse prasidėjo pasiruošimo darbai.

Štai jos – legendinės dirbtuvės, kuriose gimsta naujos alaus rūšys. Norėčiau tokias turėti

O pasiruošimas vyko finaliniam teisėjavimui – „Raudonų plytų alaus dirbtuvių iššūkio namų aludariams“ laimėtojo rinkimai.

Apie šį konkursą jau rašiau, tad nesiplėsiu. Statistika trumpai: namų aludariai pateikė konkursui 24 skirtingus alus, į finalą buvo atrinkti 8 pavyzdžiai.

Teisėjavimo pradžios belaukiant.

Devyni teisėjai vertino alų. Finale buvo šios rūšys: šviesus lageris, šviesus elis, tamsus elis, kvietinis alus ir eksperimentinis.

Teisėjavimo akimirkos

Išrinkti geriausią alų – atsakingas veiksmas. Juk geriausio alaus autorius bus pakviestas pakartoti savo alų komerciniu kiekiu ir jis bus pateiktas visiems, norintiems jį nusipirkti.

Susirūpinęs Andrius – tai jo idėja buvo surengti konkursą namų aludariams.

Per nepilnas dvi valandas alus buvo įvertintas ir pradėti skaičiuoti vertinimo balai.

O kol buvo skaičiuojami balai – išėjome į lauką atsipūsti ir laukti Džuljetos.

Viena iš kiemo erdvių

Džuljeta prižadėjo asmenišką ekskursiją po „Švyturio“ daryklą, tad kartu su ja pasinėrėme į vingrius bravoro koridorius.

Ekskursijos pradžia – visiems buvo išdalinti balti chalatai, idant neterštume daryklos patalpų.

Po trumpos istorijos apie daryklą žengėme į vidų. Džuljeta pasakojo daug, išsamiai ir nuosekliai, nepamiršdama smulkiausių detalių. Visko atkartoti neįmanoma, o ir nėra prasmės – kam tikrai rūpėjo, tas atvyko ir savo ausimis išgirdo. Aš pateiksiu kelias nuotraukas iš to, ką pamatėme viduje.

Virimo katilo emblema. Nuo tada jie ir darbuojasi, tik yra nuolat tobulinami.

Virimo katilai tokie dideli, kad viskas netilpo į objektyvą. Vietos buvo mažai, žmonių daug – neprifotografuosi. Įdomesnis kitas faktas – niekas ten su kibirais nevaikšto, mentėm nemosuoja, samčiais nesemia. Viską daro automatika:

Alus verdamas ne mentės, o kompiuterinės pelės pagalba. Valdymo salė.

Išvirtas alus kilometrais painių vamzdynų keliauja į fermentavimo salę.

Viskas švaru, blizga, kvepia. Nepriekaištinga tvarka.

Štai čia – fermentavimo salės fragmentas:

CKT tankų dydis pribloškiantis: skersmuo 3,5m ir aukštis – 18m. Į vieną talpą supilama 100 000l išvirto alaus fermentavimui.

Tai ne liftas į dangų. Tai fermenteriai. Nedidukai tokie, 100 tonų talpos.

Viso fermentavimo metu yra nuolat imami mėginiai, atliekami tyrimai ir pagal tai sprendžiama ar alaus fermentavimas vyksta pagal planą ir ar jis baigtas

Po fermentavimo alus vamzdynais keliauja į brandinimo talpas. Tokių brandinimo salių yra 4, o talpų – 100. Įvertinkit kiekius

Visur alus, alus, alus…

Kai alus subręsta – o procesai vyksta kiek kitaip, nei namų aludariams įprasta (pvz. alus tyčia brandinamas su mielėmis ir mielių kiekis kruopščiai paskaičiuojamas) – jis keliauja į pilstymo cechą. Čia irgi pragaro irštva –  tarp įvairiausių mechanizmų ir įrengimų galva svaigsta – nuo painiavos ir greičio.

Jei gerai pamenu – per valandą supilstoma 30.000 butelių. Sakė, kad šiai dienai linijas pristabdė iki 20.000, idant lankytojai bent kažką pamatytų. Dirbant pilnu tempu buteliai skriedami karuselėse susilieja į vientisą vaizdą.

Pilstymo konvejerio fragmentas

Ir štai taip atrodo vienos pilstymo partijos galutinio rezultato dalis – visas kiekis tiesiog netilpo į kadrą:

Supilstytas alus keliauja į sandėlį.

O dabar – dėmesio! Aš atskleisiu jums didžiausią paslaptį. Kadangi man pavyko atitrūkti nuo grupės ir prasmukti pro apsauginius – aš pamačiau ir parodysiu tai, ko niekad niekas nesako ir saugo paslaptyje.

Štai čia yra slapta laboratorija, kurioje (kaip „Breaking bad“) gaminami tie stebuklingi milteliai iš kurių yra gaminamas alus:

Ir tai, kad yra kuriami receptai, renkamas salyklas ir apyniai yra melas! Viskas kur kas paprasčiau: pilamas vanduo, suberiami milteliai ir sėdama prie pulto. Jeigu pasuki vieną rankenėlę – gaunasi lageris, jeigu į kitą pusę – elis. Jeigu pasuki kitą rankenėlę – gaunasi kvietinis alus, jeigu į priešingą pusę – stautas. Skaičiukais sumaigai kokio stiprumo alaus nori. Visa kita yra marketingistų apgaulė ir akių dūmimas. Štai jis, slaptasis pultas, kur viskas vyksta. Dabar jūs žinote viską:

Juokauju! Iš tiesų pirmoji nuotrauka – tai „Švyturio“ kokybės laboratorija, kurioje dirbančios žavingos merginos apie konkretų alaus pavyzdį gali pasakyti daugiau, nei jūsų tėvai apie giminės medį:

O antroji nuotrauka – tai „Raudonų plytų“ dirbtuvių mikrobravoro valdymo pultas

Čia kuriamos ir išbandomos naujos alaus rūšys. Čia prasidėjo „Bocmano ūsai“, „Bėganti kopa“ ir kitas naujas alus.

Autonominiai fermentavimo indai

Sprendžiant pagal užrašus ant talpų galime spėti, kad „Raudonų plytų“ dirbtuvių planuose rezgama stauto idėja.

Beje, šias dirbtuves aprodė ir viską namų aludariams papasakojo jų šeimininkas Andrius:

Lyg tarp kitko, bepasakojant, Andrius suintrigavo namų aludarius, kviesdamas kartu kurti projektus, susijusius su alumi. Turiu tokią nuojautą, kad šių dirbtuvių erdvėse namų aludariai pradės lankytis dažniau, o baruose atsiras tikro craft’o. Sekite naujienas.

Viskas buvo taip įdomu, informacijos buvo taip gausiai, kad laikas bėgo tartum smėlis pro pirštus. Diskusijas teko nutraukti, mat atėjo metas konkurso apdovanojimams.

Kategorijose nugalėjo ir geriausiais tapo:

– Šviesūs eliai: Gabrėlų belgiškasis elis, Gytis Gurklys;
– Šviesūs lageriai: Bavariškas lageris, Regimantas Danys
– Tamsūs eliai: Juodas vasarai, Povilas Žukauskas
– Kvietinis alus: Kalnas, Povilas Žukauskas
– Kitas alus: Keulė Rūkė, Smoked paprika, Keulė Rūkė.

Geriausio alaus autoriumi tapo ir kvietimą išvirti savo alų komerciniu kiekiu gavo Andrius Jučas:

Visiems nugalėtojams kaip prizai buvo įteiktos raudonos plytos su nominacijų įrašais:

Konkurso nugalėtojas Andrius su aludare Džuljeta.

O vėliau prasidėjo neoficialioji dalis – smagūs pokalbiai, koncertas, ir daug geros nuotaikos. Šauni buvo šventė. Nuoširdžiai dėkoju „Švyturio“ žmonėms už šią iniciatyvą ir smagią šventę. Linkiu, kad ji taptų tradicine. Nes dirbti yra gerai, gerai dirbti yra dar geriau, o sugebėti pasidžiaugti savo darbo vaisiais yra būtina. Pastebėkime tas malonias gyvenimo akimirkas ir mokėkime jomis pasidžiaugti – gyvenimas taps kur kas geresnis.

Konkursai, kurių metu vertinamas alus, yra labai naudingi ir komerciniams bravorams ir namų aludariams. Ne todėl, kad alus surenka tam tikrą balų skaičių, užima vieną ar kitą vietą. Ir ne todėl, kad apie jį rašoma viešoje erdvėje arba kalbama uždaroje kompanijoje su bičiuliais. Vertingiausia informacija yra atgalinis ryšys, kurį gauna aludaris iš alaus degustatoriaus ir vertintojo.

Tarp namų aludarių tokie, kad ir nedideli, vertinimai yra itin vertingi – gal būti pats sau ir draugams labai fainas, tačiau kai išgirsti žinovo nuomonę, tuomet gali mokytis iš savo klaidų, įsiklausyti į pastabas ir tobulinti alų, kartu gilinant aludarystės žinias ir asmeninius įgūdžius.

Pastebėjau įdomią tendenciją, kai po alaus vertinimo grąžinamos vertinimo kortelės su rezultatais ir pastabomis, dalis alaus autorių (dažniausiai tie, kurių alus gavo prastą įvertinimą) ima kritikuoti teisėjų darbo rezultatus ir pašaipiai niekinti pačius vertintojus, neva „bepigu čia kritikuoti – tegul padaro pats bent kiek panašų, tuomet galės kitus kritikuoti!“. Tai – esminė klaida.

Informacija, kurią gauni iš nepriklausomo vertintojo ir nemokamai yra neįkainojama. Be šios informacijos bus sunku tobulėti ar bent kiek judėti į priekį. Net ir neigiami vertinimai ar pastabos yra naudingi – jie leidžia sužinoti, kaip kitas žmogus pajunta sukurtą alų. Galima su vertinimu sutikti, galima – nesutikti, tačiau savo (autoriaus) nuomonę dera pasilikti sau. Nenori kritikos – neduok savo alaus vertinimui. O jeigu sulaukei rezultatų ir ėmei kritikuoti vertintojus – ilgainiui liksi vienas su savo „nunerealiaigeru“ alumi, mat niekas nebenorės net ragauti tokio aludario alaus.

Dabar kiek detaliau pažvelkime į alaus vertinimo procesą ir kaip jis vyksta, bei kodėl to paties alaus vertinimai gali (o neretai ir būna) skirtingi.

Visų pirma įsikalkime į galvą, kad gebėjimas tinkamai įvertinti alų ir jį pagaminti yra nesusiję. Žmogus gali būti neišviręs nei vieno litro alaus, tačiau tai nei kiek neįtakoja jo profesionalumo vertinant kitų aludarių darbo vaisius. Taip pat faktas, kad aludaris išvirė ne vieną toną dar nereiškia, kad jis sugebės objektyviai įvertinti vieną ar kitą egzempliorių.

Aludarystei reikia vienų žinių ir įgūdžių, vertinimui – kitų.

Taigi, kas tas alaus teisėjas arba vertintojas? Visų pirma jis – žmogus. Su visomis savo fiziologinėmis ir psichologinėmis savybėmis ir silpnybėmis. Mes nesame mašinos ir pasaulį suvokiame skirtingai. Net ir mašinas tenka kalibruoti pagal tam tikrus etalonus, o ką kalbėti apie žmogų? Pamenu vieną juokingą istoriją, iš kurios kvatojame dar ir šiandien: namie turime kelioninį lagaminą, tamsų. Aš sakau, kad lagaminas rudas, žmona – kad jis yra žalias. Mes sutariame, kad spalva tamsi, tačiau toliau – nei iš vietos. Galų gale net juokelis namie atsirado: paėmei lagaminą? Ar tą kur rudas? Tai, tą kur žalias!

Kiekvienas žmogus, priklausomai nuo jo fiziologinės ir psichologinės būklės vertinimo metu tą patį alų vertins vis kitaip. Jeigu jo nuotaika gera – rezultatai bus pozityvesni, jei prasta – atvirkščiai. Dar rezultatai priklausys nuo to, ar jis pavargęs, ar pailsėjęs, ištroškęs ar ne, sotus ar alkanas ir t.t. Visas šis fonas įtakoja mūsų požiūrį į aplinką, neišskiriant ir alaus. Todėl ir vertinimai būna skirtingi.

Kiek svarbi psichologija galima pamatyti atlikus paprastą eksperimentą. Nupirkite du butelius to paties visiems žinomo populiaraus alaus. Vieną atneškite jau įpiltą į taurę, kitą – pilkite tiesiai iš butelio ragautojui matant. Paprašykite, kad vertintojas ragautų abu pavyzdžius ir parašytų kuo jie skiriasi ir kaip. Pamatysite, kad vertinimai bus skirtingi priklausomai nuo to, ar ragautojui patinka gamintojas ir alaus rūšis, ar ne.

Jeigu „Švyturio“ alų ragaus užkietėjęs „Kalnapilio“ ar „Kauno alaus“ gerbėjas – susilauksite neigiamų vertinimų taurei iš butelio su etikete. Jeigu atvirkščiai – taurė bus vertinama pozityviau, nei ta, kurią atnešėt įpylę iš anksto. Ir tai tas pats alus! O kai alus vertinamas „aklu“ ragavimu, nežinant jei jo autoriaus nei recepto – tada nuomonės išsiskiria dar labiau.

Todėl nedera kritikuoti vertintojų – jie yra tokie, kokie yra. Norite tikslių rezultatų – vežkite alų į laboratoriją, kurioje bedvasės mašinos atspausdins vieno ar kito rodiklio rezultatus su skaičiais po kablelio. Tik ar būsite laimingas, gavęs šaltos mašinos rezultatus?

Ir pabaigai – kelios pastabos teisėjams ir alaus vertintojams. Ko aludariai ir alaus mėgėjai gali tikėtis iš profesionalaus alaus kritiko?

Pirmiausiai – sąžiningumas.

Natūralu net nesvarsčius. Juk kritikais vadiname būtent tuos, kurie daiktus vadina tikraisiais vardais.  Natūralu, kad kritikai turi savo mėgstamas alaus rūšis, todėl jie simpatizuoja tam tikriems stiliams, gamybos metodams ar bravorams, tačiau kai kritikas apžvelgia alų, jis turi nepamiršti, jog dirba vartotojui, todėl bet kokios simpatijos aludariams, asmeniškumai turėtų būti pamiršti. Nepageidautinos ir tokios žmogiškosios savybės kaip, pavyzdžiui, baimė įžeisti kieno nors jausmus.

Gebėjimas degustuoti.

Mūsų skonio ir uoslės pojūčiai nėra visiškai tikslūs. Žmonių sugebėjimai suvokti skonius ir aromatus taip pat skiriasi. Pavyzdžiui net trečdalis degustatorių nesugeba tinkamai įvertinti kartumo. Tačiau mes norime, kad mūsų alaus kritikas tinkamai skirtų esminius kvapus ir skonius. Taip, tai biologinė savybė, tačiau degustatoriams ji turi būti tokia pat natūrali, kaip atletams – fizinė ištvermė.

Išlavintas skonis.

Biologinis sugebėjimas skirti skonius ir aromatus yra tik dalis sėkmės. Likosioji pusė – tai sugebėjimas skirti įdomius ir nuobodžius alaus pavyzdžius, tai – kritiko išlavinto skonio dalis. Juk mes norime, kad kritikas mums parodytų savitus, intriguojančius aludarystės rezultatus, kuriais mes mėgausimės ir džiaugsimės. Štai čia iškyla skirtumas tarp rašančiųjų apie alų ir degustatorių. Kritikai dėl savo skonio gali iškilti arba kristi veidu į purvą. Rašantiesiems apie alų ši savybė nėra tokia svarbi. Yra puikių kritikų, kurie nemoka rašyti; yra puikių rašytojų, kurių skonį galima pavadinti lėkštu ir silpnu.

Drąsa.

Kritikai yra asmenys, kurie privalo turėti drąsos teigti nepopuliarius dalykus. Mes nemėgstame kritikų, kurie pernelyg atsižvelgia į aludario ar bravoro reputaciją. O patinka mums pirmieji, apžvelgiantys naują alų ir nebijantys pakliūti į nepatogią situaciją.

Patirtis.

Jei norėtumėte būti gerais kritikais ar alaus vertintojais, reikėtų plačiai ir išsamiai išmanyti apie alų. Mums patinka kritikai, kurie analizuoja alų plačiame kontekste. Štai pavyzdys: yra kritikai, kurie puikiai pažįsta čekišką alų ir jį kritikuoja ne tik Čekijos, bet ir pasauliniame kontekste, yra kritikai, kurie nėra įsigilinę į Čekijos alus specifiką, tačiau vis tiek reiškia savo nuomonę apie juos.

Plačios pažiūros.

Ar mums patinka kritikai, kurie turi išankstinį nusistatymą apžvelgdami tam tikro gamintojo alų?

Intelektualumas.

Kritikai turi sugebėti sumaniai išreikšti savo poziciją. Sugebėti surinkti po kruopelytę informacijos, ją analizuoti ir tuo remiantis pateikti protingą verdiktą degustuojamam alui.

Na ir galiausiai – smalsumas.

Geras kritikas visuomet ieško ko nors naujo, tačiau nepainioja naujienos su inovacija. Ir, žinoma, niekada nenuvertina klasikos.

Tad jeigu gavote informaciją apie jūsų gamintą alų ir nesate ja sužavėti – nepulkite smerkti ar pašiepti alaus vertintojo. Pasilaikykite savo nuomonę sau, nes atmetus viską jūs taip pat esate tik žmogus. Su visais savo privalumais ir trūkumais.

Rodos klausimas primityvus ir paprastas. Kaip ir atsakymas: įdėti į indaplovę ir ji išplaus. Arba palikti žmonai (draugei, mamai, sesei, etc.) – ji išplaus.

Deja, ne viskas taip paprasta, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio. Po to, kai paragauju, įvertinu ir aprašau naują komercinį alų – domiuosi ką kiti alaus mėgėjai apie jį parašė, kaip įvertino. Man įdomi kitų nuomonė, potyrių skirtumai. Dažniausiai randu tokius vertinimus „maža, netvari puta, alaus karbonizacija vidutinė – didelė“. Plačiau aprašantys prideda „nežinau kas ką sako, bet aš neradau tos putos“. Sutinku, yra alaus su prasta išvaizda. Tačiau didele dauguma atvejų tai būna ne alaus gamintojo, o… ragautojo problema. O tiksliau – prastai paruoštos degustacinės taurės problema.

Pažvelkite į paveikslėlį viršuje. Matytas vaizdas? Gal net dažniausiai matomas vaizdas? Nes gamintojas „padarė eilinį niekalą“? Ne. Tai jūs patingėjote ir gavote tokį rezultatą.

Kodėl tai svarbu, kaip to išvengti ir kaip tinkamai paruošti taurę alaus degustavimui? Apie viską – iš eilės.

Kodėl tai svarbu?

Nemaža alaus mėgėjų grupė nepelnytai nuvertina alaus putą. Sako, kad puta per daug sureikšminta ir jai skiriama pernelyg daug dėmesio. Yra ir tokių, kuriuos puta erzina – mat per ją neįmanoma „prisibrauti“ iki alaus aromato ir skonio. Tai yra didelė klaida. Puta, kaip ir alaus išvaizda yra svarbi ir neatsiejama alaus dalis. Rimti dėdės, aprašinėdami alaus stiliaus požymius atskirai aprašo putą ir karbonizaciją ne todėl, kad nori sublizgėti savo žiniomis ar serga grafomanija. Priklausomai nuo alaus stiliaus jam priklauso tam tikros konsistencijos puta. Didelė, maža, tvari, kreminė, porėta, balta – visokia arba jokia, priklausomai nuo stiliaus. Tačiau ji yra svarbi. Jau vien tuo, kad amžinos putos nebūna, ji nyksta, sproginėja ir iš savęs išleidžia alaus aromatą. Vieniems stiliams jį sustiprina, kitiems – šiek tiek prislopina. Kartais pirmam gurkšniui suteikia papildomą kremiškumą, kartais – jos nėra, idant ji nekeistų alaus. Ir tai ne vien estetiniai dalykai. Jeigu puta būtų nesvarbi – alus būtų pateikiamas dekantavus, tartum ilgai brandintas vynas: putos neliktų, karbonizacija sumažėtų o dekanteryje susikauptų visi alaus aromatai.

Beje, apie karbonizaciją. Vertinti alų, kuris ragaujamas iš netinkamai paruoštos taurės, taip pat neobjektyvu. Tinkamai paruoštoje taurėje angliarūgštė pasiskleis mažais, nežymiais burbuliukais, tuo tarpu netinkamai – trumpais, dideliais burbulais, ko pasekoje gausime kur kas sausesnį alaus skonį, nei jis yra iš tikrųjų.  Tad sutarkime: puta, tinkama karbonizacija ir tinkamai degustacijai paruošta taurė yra svarbu. Ir ne, tai nėra sureikšminta.

Kaip išvengti klaidų?

Štai čia jau paprasčiau: reikia tinkamai išplauti ir paruošti alaus taurę būsimam ragavimui. Netinkamai paruošta taurė visų pirma yra nešvari. Ji gali vizualiai akinamai blizgėti, tačiau vidinėje taurės pusėje esanti plėvelė sąveikoje su alumi sunaikina putą ir sudarko karbonizaciją. Plėvelės kilmė gali būti įvairi: indaplovės plovimo ar skalavimo priemonių likučiai, indų ploviklio likučiai. Riebalai. Net ir rankšluostis, kuriuo šluostote taurę, palieka savo mikro plaušelius, kurie keičia alaus struktūrą ir iškraipo tikrąją alaus išvaizdą.

Kaip tinkamai paruošti taurę alaus degustavimui?

Visų pirma – pradėkite nuo priemonių. Alaus taurės, gera tvarka, plaunamos tik rankomis. Jokių indaplovių ir jose naudojamų cheminių medžiagų.

Antra – reikės naujos, švarios, dar nenenaudotos kempinėlės. Paprasta kempinėlė netinka – joje bus likę riebalų ir skalbiklio nuo indų plovimo.

Trečia – reikės plovimo priemonių. Ne, Feiriai netinka. Jie lieka ant taurės sienelių net ir po 7 perskalavimų (čia ne iš piršto laužti duomenys – tai laboratorinis faktas.) Viena paprasčiausių priemonių – ūkiškas muilas. Taip, toks rudas, pigus, nekvepiantis ir neestetiškas gabalėlis. Jis geras tuo, kad jame beveik gryna šarminė neutrali terpė, kurioje nėra jokių papildomų priedų – kvapų, dažiklių ir pan.

Imame taurę, gerai praskalaujame po tekančiu drungnu vandeniu, sudrėkintą kempinėlę pamuluojame ir plauname taurę. Išplovus gerai nuskalaujame po bėgančiu vandeniu. Gerai, tai reiškia gerai – tiesiog kyštelti po vandeniu neužteks.

Kita būdas: pasiruošiame specialios pastos taurių plovimui. Indelyje sumaišome 2 šaukštelius sodos, 1/2 šaukštelio druskos ir 4 šaukštelius vandens. Maišome, kol gausis dantų pastos konsistencija. Dėkite papildomai sodos, jeigu reikės sutirštinti, arba – vandens, jeigu paskystinti mišinį. Štai šiuo mišiniu ir kempinėle švelniai plauname taurę. Jeigu taurė aukšta ir nepasiekiate dugno – nusipirkite specialų šepetuką, arba kempinėlę su rankena. Būna ir tokios. Plauname, skalaujame.

Taurė jau išskalauta. Dabar ją reikia išdžiovinti. Tam, kaip ir minėjau, nenaudojame nei medžiaginių, nei popierinių rankšluosčių. Taurę tiesiog apverčiame dugnu aukštyn ir leidžiame vandeniui nuvarvėti. Jeigu labai reikia – apdžiūvusią taurę, tiksliau jos išorinę pusę, pablizginam frotiniu rankšluosčiu. Bet geriau ir to nedaryti.

Taip išplautos taurės yra tinkamos alui pilti arba – saugoti iki kito karto. Skirtumai:

Štai dvi taurės: kairioji tiesiog išplauta, o dešinioji – išplauta tinkamai. Foto ne mano, labai nebauskit. Juk vardan gerų norų, o ne pasipelnymo tikslais, nu.

Ir pabaigai – dar keli patarimai:

• alus pilamas ne į sausą ir šiltą, o į šaltu vandeniu praskalautą ir nuvarvintą taurę. Taurė turi būti vėsi ir lengvai drėgna.
• prieš pildami alų pauostykite tuščią taurę. Ji turi neturėti jokių kvapų. Jeigu yra bent vienas kvapas – plaukite taurę iš naujo.
• nelaikykite taurių šaldytuve ar šaldiklyje – jos prisigers ten esančių parazitinių kvapų ir taurę teks plauti iš naujo.
• išplautas taures dera laikyti apverstas – taip jos apsaugomos nuo pridulkėjimo.
• nedžiovinkite taurių ant guminių paviršių ar rankšluosčių. Rinkitės plastikines arba nerūdijančio plieno groteles.
• jeigu sudaužėte taurę ar bokalą ant grindų – vien sušluoti neužteks. Stiklo šukės pasklinda po visos patalpos grindis, todėl po šlavimo imkitės siurblio ir stropiai išsiurbkite visas pakampes.

Dailios putos jūsų bokalams, kad ir kaip jos nevertinate!

Vakar, Vilniaus restorane „Soul & Pepper“ įvyko naujausio „Švyturio tradicinės kolekcijos“ alaus pristatymas visuomenei. „Švyturys“ naujam sezonui išvirė „Korio“ alų, pagardintą medumi ir imbieru. Prieš pradedant prekybą šiuo alumi vyko alaus pristatymas ir degustacija. Nedidelė, bet jauki kompanija susirinkusi į pristatymą – degustaciją ragavo naują alų, klausėsi pasakojimų apie alaus kilmę ir dalinosi įspūdžiais.

Ir aš ten buvau, alų ragavau, tad ir jums papasakosiu apie naujausią „Švyturio“ alų.

Kaip skelbiama informacijoje – alus pagardintas medumi ir imbieru. Man toks derinys šiltąjam sezonui pasirodė kiek keistas. Kada norisi medaus ir imbiero? Teisingai – rudenį. Kai oras bjaurus, lauke šalta, kojos peršlampa o nosis primena, kad reikia nusipirkti nosinių. Tada norisi įsitaisyti šiltuose namuose ir susirasti medaus bei imbiero. Tai guodžiantis ir šildantis derinys, praskaidrinantis subjurusią nuotaiką ir pakeliantis ūpą.

Ragaujant alų nuomonę teko keisti. Maniau, kad alus bus itin pilno kūno, gan sunkus ir nederantis vasaros sezonui. Klydau.

Alus pasirodė vaiskus, lengvas ir visai neapsunkinantis. Tačiau apie viską – iš eilės.

Alus yra nefiltruotas, todėl derėtų butelio nepurtyti ir supilti į taurę palengva. Tuomet alus taurėje bus auksiškai vaiskus, labai skaidrus, dailios, šiek tiek švelniai žalsvų atspalvių turinčios aukso spalvos. Jeigu alų pilstydami vartysite – alus susidrums, o paskutinėje taurėje galite rasti kelias smulkias nuosėdas. Tai nėra šiukšlės, tai – alaus gamybos metu likęs imbieras. Alus saikingai karbonizuotas, jį puošia nedidelė, bet daili balta puta.

Beje, alus buvo pateikiamas gerai atšaldytas ir mano galva tai yra klaida. Jo nederėtų šaldyti tiek, kiek esame pratę šaldyti lagerius. Optimali šio alaus pateikimo temperatūra galėtų būti +10..+12C

Gerai atšaldžius šis alus pasirodys uždaras ir nuobodus, o kiek atšilęs ir pabuvęs taurėje jis atskleidžia išties ryškų ir išraiškingą aromatą. Sakyti, kad alus kvepia medumi ir imbieru yra tas pats, kaip nepasakyti nieko. Ryškus šio alaus aromatas yra kompleksiškas, įdomus ir patrauklus. Kartu šį alų ragavę bičiuliai skundėsi, kad aromatas yra pernelyg intensyvus ir varginantis, tačiau man tai nepasirodė trūkumu.

Alus kvepia visomis vasaros pradžios natomis: tai žydinčios liepos, akacijos, žydinti laukinių gėlių pieva ir giliau viską apibendrinančios imbiero natos. Beje, pievas paminėjau neatsitiktinai. Pokalbio metu alų sukūrusi aludarė Džuljeta prasitarė, kad imbiero aromato balansui ir bendrai puokštei į alų buvo įdėta šiek tiek Citra apynių. Norėjosi garsiai pliaukštelti sau per kaktą ir sušukti „imbieras ir Citra – kaip aš iki šiol apie tai nepagalvojau?!“. Ryškus, intensyvus ir harmoningas aromatas. Degustuojant šį alų akluoju būdu neįmanoma jo neatspėti.

Kūnas vidutinis, karbonizacija saikinga, todėl alus neapsunkina, bet maloniai užpildo burną savo skoniu, palydėdamas apynių ir imbiero natas poskonyje. Aš nemėgstu imbiero, negeriu imbierinių arbatų ir nevalgau tradicinių imbierinių saldainių, kuriais garsėja Skandinavų šalys. Todėl man patiko tai, kad imbieras nėra dominuojantis šio alaus aromate ar skonyje. Alkoholis taip pat nėra ryškus.

Originalus, gaivus ir įdomus alus, kuris džiugina savo aromatu ir neapkrauna skoniu. Tokio derinio Lietuvoje dar nebuvo. Gamintojai teigia, kad tai – ribotos partijos alus. Aš spėju, kad šis alus ras savo gerbėją ir iš ribotos partijos taps nuolat (ar bent – periodiškai) verdamu alumi. ABV 5,3%. Artimiausiu metu turi pasirodyti parduotuvių lentynose.

Beje, „Švyturio“ alaus pristatyme buvau pirmą kartą. Buvo įdomu stebėti kaip vyksta naujos alaus rūšies pristatymas. Supratau, kad nėra namų be dūmų. Oficialiu alaus somelje ir virtuvės šefu pristatytas Donatas Dabrovolskas prie alaus pasiūlė savo sukurtus maisto derinius. Alus su medumi ir imbieru, todėl prie šio alaus dera patiekalai, kurie sukurti su… medumi ir imbieru! – taip net kelis kartus nuo improvizuotos scenos pakartojo Donatas.

Vakaro svečiams buvo pasiūlyta paragauti prie alaus šviežių agurkų lazdelių su medumi paskanintais miško čiobreliais (tiesą sakant buvo ne čiobreliai su medumi, o medus su čiobreliais, na bet ne esmė), brandintos lašišos kąsnelių su raudonųjų paprikų pudra, su imbieru ir medumi marinuotų bei ant žarijų iškeptų kiaulienos kąsnelių. Desertui (ach, koks originalus netikėtumas!) buvo pasiūlytas klasikinis medaus pyragas. Būtų juokinga, jeigu nebūtų liūdna. Ragaujant derinius apėmė svetimos gėdos jausmas. Kaži, ir kituose „Švyturio“ alaus pristatymuose deriniai buvo tokie… chm… beviltiški?

Suprantu, kad kiek nustebote. Pabandysiu perteikti reikalo esmę.

Įsivaizduokite situaciją: tarkim, kad aš apsiskelbiu vieninteliu ir sertifikuotu obuolių sulčių somelje (suprask – gėrimo žinovu, kuris ne tik nusimano, kaip kuriamas gėrimas, bet ir žino kaip jį dera pristatyti, kuo gėrimas savitas, kaip jis pateikiamas ir kokie gėrimo bei maisto deriniai jam yra tinkami ir galiu šiuos derinius rekomenduoti kitiems). Tuomet rudenį aš nuvykstu pas didžiausią Lietuvos sodininką, kuris nuskynė šių metų obuolių derlių, išspaudė sultis ir paprašė manęs sukurti šių metų derliaus obuolių sulčių ir maisto derinius. Sekdamas Donato pavyzdžiu aš turėčiau kurti tokius derinius: užkandžiui – šviežių obuolių skiltelės su žolelėmis, antram užkandžiui – obuolių sūris, kaip karštą patiekalą pasiūlyčiau obuolių sultyse marinuotą ir keptą mėsą ir desertui prie obuolių sulčių aš pasiūlyčiau obuolių pyragą! Nes obuolių sultis, kaip tikras savo srities ekspertas, primygtinai rekomenduočiau derinti su gaminiais iš obuolių. Ar dabar tapo aiškiau? Panašiai toks jausmas neapleido iki pat vakaro pabaigos.

Agurkai su medumi buvo beviltiški. Auksinė vyno ir alaus su saldžias patiekalais derinimo taisyklė: desertas negali būti saldesnis už gėrimą. Jeigu jis yra saldesnis – jis užgožia gėrimą, paversdamas jį aitriu, gaižiu nemaloniu. Taip nutiko ir šiuo atveju. Meldžiu Dievą, kad tai netaptu nauja mada ir honey lager stiliaus alus nebūtų baruose pateikiamas su skiltele agurko taurėje, kaip tai nutiko su hefeweizen’u ir citrina.

Brandinta lašiša buvo šio gurmaniško pasiūlymo tęsinys.

Ši vieno kąsnio užkandėlė buvo itin nemaloni: lašiša gliti ir beskonė, po ja esančios kruopos, primenančios kuskusą, buvo šaltos ir pavandenijusios, o šaukšto gilumoje paslėptas medus su aitriosiomis paprikomis bendrame kontekste derėjo tartum šalmas kiaulei. Originalu, bet nepatrauklu. Antro šaukšto nebesinorėjo.

Karšti kiaulienos vėrinukai taip pat buvo nevykę – mėsa buvo kieta, guminė ir blanki. Aš nežinau ar klaida buvo marinate, ar mėsos paruošime, tačiau man ir nesvarbu. Medaus pyragu nutariau nerizikuoti.

Šiems alaus ir maisto deriniams tinka iš sovietmečio laikų atklydęs žodis: chaltūra. Ir jeigu tai viskas, ką sugeba vienintelis oficialus alaus someljė – mus per anksti priėmė į Europos sąjungą. Švyturio žmonės, mielieji, apsidairykite aplink. Užaugo nauja įdomių ir perspektyvių šefų karta. Tokių, kurie ne tik gražiai atrodo ir kažką pabūrę numeta „tiks ir taip“. Yra žmonių, kurie iš tiesų kuria, myli maistą, domisi juo. Aš tikiu, kad jie gali sukurti tikrai įdomių, paprastų, visiems suprantamų ir lengvai pagaminamų maisto derinių. Tokių, kuriuos nesudėtingai sugebės atkartoti ir jais draugus pavaišinti alaus kultūra besidomintys ir jūsų alų perkantys žmonės. Derinius, kurie neužgoždami alaus jį įdomiai papildys, pabrėždami geriausias šio stiliaus savybes. Jūs esate rinko lyderis, flagmanas, diktuojantis lietuviško alaus rinkos madas ir tendencijas. Jums savo komandoje reikia ne to, kuris dailiai atrodo, o to, kuris dirba su meile, domisi maistu ir alumi.

Alus su agurkais. Jėzusmarija…

P.S. Andriau, jeigu laikaisi viešai duoto pažado – lieki man skolingas dėžę alaus.

Beveik kiekvienas namų aludaris, pradėjęs gaminti savo alų, yra bent kartą pagalvojęs apie du dalykus:

1. Norėčiau turėti savo bravorą ir gaminti alų ne tik sau, bet ir pardavimui

2. Na ir šlamštas tas alus, kurį parduoda parduotuvėse. Jei aš dirbčiau alaus darykloje – aš visiems parodyčiau koks turi būti geras alus!

„Raudonų plytų alaus dirbtuvės“ nutarė sumaniai išnaudoti šį faktą ir metė iššūkį namų aludariams. Dabar visi gavo galimybę parodyti „koks turi būti alus“.

Buvo sugalvotos sąlygos ir paskelbtas konkursas visiems, kurie namuose gamina alų. Konkurse gali dalyvauti visi be išimčių ir visiškai nemokamai. Sąlygos (jei trumpai) – paprastos: pagamini alaus, kuris atitinka tam tikrus reikalavimus (tiksliau – kai kuriuos apribojimus), pristatai savo alų su gaminimo informacija ir dalyvauji konkurse. Geriausio alaus rinkimai vyks „Raudonų plytų“ dirbtuvėse, alų vertins technologai, profesionalai ir alaus mėgėjai. Vieno alaus autorius taps nugalėtoju ir jo sukurtas alus bus pakartotas komerciniu 15 tonų virimu „Švyturio“ alaus darykloje ir parduodamas kartu su unikalia etikete, bei aludario vardu ir pavarde ant jos. Vienas dalyvis gaus galimybę tiesiog ateiti į barą, pakelti bokalą ir aplinkinių paklausti „na, kaip alus? Tai aš jį sukūriau!“.

Esi pasiruošęs parodyti visiems „koks turi būti geras alus“?

Tuomet – pirmyn! Informaciją ir konkurso sąlygas rasi www.atvirasalus.lt

Papildoma informacija – „Raudonų plytų alaus dirbtuvėse„.

Ar jaučiate pavasarį? Ir aš jaučiu. Ir ne tik todėl, kad dienos tapo akivaizdžiai ilgesnės, savaitgaliais ištuštėja naujienų srautas soc. tinkluose ir priemiesčius užlieja kepsnių aromatai. Pavasaris – tai būsimo šiltojo sezono pranašas, o iš pagausėjusių naujienų alaus rinkoje juntama, kad šis sezonas jau ne už kalnų. Visi didieji bravorai rinkai pristato savo naujienas, ne išimtis ir „Volfas Engelman“.

Kulkos formos butelių kolekciją papildė naujas alus „Balta pinta“.

Kvietinukus aš mėgstu, todėl su malonumu ragauju naujieną. Hefeweizen stiliaus alus bėga į taurę – apžiūriu ir ragauju.

Išvaizda. Didelė ir tvari, aukšta balta puta. Komerciškai drumstas, matinės auksinės šiaudų spalvos alus. 7/10

Aromatas. Tikrai ryškus. Ragavau alų uždaroje patalpoje, todėl ryškus aromatas buvo juntamas jau per pusmetrį nuo taurės. Jame dominuoja visa stiliaus klasika: citrusai, curacao, kalendra. Po gerų 15min. sumažėjus putai atsiranda medaus ir ramunėlių natos. 8/10

Skonis: alus saikingai karbonizuotas, karbonizacijos tiek, kiek reikia gaiviam sausoko įspūdžio sukūrimui. Pats skonis yra pakankamai pilnas, poskonis gana trumpas, tačiau gęstantis tolygiai. Poskonyje juntamos citrusų rūgštelės, gvazdikėlių aitrumo natos. 7/10

Bendras pojūtis: gan sausas, vidutinio kūno, maloniai gaivinantis alus. Tikiu, kad jis bus populiarus šiltojo sezono metu. Gal būt jis nėra tobulas, tačiau tikai vykęs. Net žmona, paragavusi šio alaus akluoju būdu, įvertino kategoriškai: Geras. Pirksim dar! 17/20.

VISO: 39/50. Vertas dėmesio. Rasite daugumoje parduotuvių.

O štai antrasis šio bravoro alus atkeliavo pas mane tiesiai iš paties aludario rankų:

Na ar ne miela?

Fortas „Meister“. Ant butelio rašoma „Sukurta naujos kartos aludario“. O nugarinėje dalyje pats aludaris skelbia: „Kai kūrėme šį alų, manęs klausė, kuo Meister bus ypatingas. Atsakymas paprastas – nes daromas kaip sau. Na ir vokiški aromatiniai apyniai puikiai dera su mano mėgstama lietuviško salyklo rūšimi. Tad nešildykite ilgiau rankose – atsikimškite ir ragaukite. Meister aludaris Giedrius Valančius.“ Apie tą Valančių, kuris kovojo su alkoholiu aš žinau. O apie Giedrių, kuris kuria alų – ne. Googlinu:

Giedrius Valančius

Kaunietis, dirba „Volfas Engelman“, mokėsi „VLB Berlin“ alaus akademijoje, profesionalus aludaris, FB dalinasi naujienomis apie alų ir krepšinį. Žinosim.

Alaus nešildau ir pilu į taurę.

Dar kartą paburbėsiu: jeigu aludaris, kuris šio alaus receptą brandino savyje keletą metų, vietoj marketinginio teksto būtų radęs bent vieną eilutę alaus stiliui nurodyti, arba kelias – sudėtinėms dalims, tuomet alų vertinti būtų paprasčiau. Dabar ragavimas šiek tiek panašus į „atspėk kas čia“ ir į kurį stilių buvo taikoma – sunku pasakyti.

Išvaizdai priekaištų neturiu – šviesaus raudonmedžio spalvos skaidrus alus su didele, balta puta. Pažiūrėkit į nuotrauką – fotografuota praėjus kelioms minutėms po to, kai alus atsidūrė taurėje. Šaunu.

O štai su aromatu – liūdesys. Ką aluje veikia aromatiniai apyniai aš nežinau. Matyt buvo padėti šalia, kai alų gamino, nes alus kvepia kaip klasikinis komercinis lageris – niekuo.

Situaciją kiek gelbsti skonis. Alus yra vidutinio kūno, žemos karbonizacijos, tačiau turi gana harmoningą salyklų / apynių santykį ir yra kiek „minkštesnis“ už kitus „Forto“ serijos atstovus, kurių poskonio kartėlis mane kiek erzina. Nors alų ragavau penktadienį, po visų darbų, kiek pavargęs ir suirzęs, tačiau alus man patiko. Jeigu tai pirmasis Giedriaus alus – sveikinu! Neprastas debiutas. Antrą kartą šį alų perragavau vakar ir mano nuomonė nepakito. Jeigu stovint prie lentynos parduotuvėje nežinosit ką pasirinkti – ragaukite šį alų. Nesakau, kad jis taps Jūsų favoritu nuo pat pirmo gurkšnio arba, kad kartą paragavę negalėsite sustoti. Galėsite. Bet paragauti – verta.

Gražaus ir šilto Jums pavasario, mielieji!

Šiemet, jau trečiąjį kartą, vyks kasmetinis renginys „Aludarių taurė 2014“. Tradiciniu tapęs renginys, į bendrą ratą suburiantis aktyviausius namų aludarius.

Jeigu nieko negirdėjote apie tai – trumpai kas ta „Aludarių taurė“.

Tai renginys, kuriam, namų aludariai ruošiasi visus metus. Renginys, kurio metu susirenka dešimtys dalyvių ir konkursui pristato daugiau nei šimtą alaus pavyzdžių.

„Aludarių taurė“ – alaus konkursas, kurio metu kompetetingi Lietuvos ir užsienio teisėjai išrenka geriausius egzempliorius atskirose kategorijose bei absoliučiai geriausią konkurso alų. Geriausią konkurso alų pateikęs aludaris apdovanojamas pagrindiniu konkurso prizu – Aludarių taure.

Tačiau „Alaus taurė“ nėra vien tik alaus konkursas. Visų pirma – tai renginys, kurio metu yra puoselėjama alaus gamybos ir vartojimo kultūra. Šio ir panašių renginių tikslas yra nešti žinią apie tai, kad alus nėra tiesiog alkoholinis gėrimas, skirtas svaiginimuisi. Alus – tai ilgametis Lietuvos paveldas, šiuo metu atgimstantis savo naujomis apraiškomis, stilių ir rūšių įvairove.

„Aludarių taurė“ yra ir renginys, kurio metu aludariai pateikia geriausius savo sukurto alaus pavyzdžius, bendrauja apie alaus kultūrą, gamybos technologiją, dalinasi patirtimi. Renginys, kurio metu jie išgirsta kompetetingus savo alaus vertinimus bei atsiliepimus. Jie gauna galimybę sužinoti daugiau apie savo alų, išklausyti pastabas, mokytis iš klaidų ir tobulėti, semiantis patirties.

Todėl šio renginio organizatoriai kviečia visus namų aludarius ir komercines alaus daryklas dalyvauti šiame konkurse, pateikti savo pagamintą alų ir bandyti nugalėti bei tapti geriausiu konkurso aludariu, kuriam bus įteikta „Aludarių taurė“.

Registracija į renginį jau prasidėjo – aludarius kviečiame registruoti savo alų konkursui čia: registracija.aludariutaure.lt

Kiekvienais metais renginys auga – jame dalyvauja vis daugiau aludarių, pateikiama daugiau alaus pavyzdžių. Šiemet renginys vyks dvi dienas. Gegužės 10d. bus alaus vertinimai kategorijose, renkami kategorijų nugalėtojai. Gegužės 11d. vyks finalas, kurio metu teisėjų grupė išrinks geriausią konkurso alų. Finalo metu vyks ir kiti renginiai, apie kuriuos paskelbsime artimiausiu metu.

Taip pat nuoširdžiai dėkojame renginio rėmėjams, kurių dėka renginys gali augti ir tęsti savo misiją. „Aludarių taurė 2014“ rėmėjai:

Generalinis taurės rėmėjas – „Alynas“

ALYNAS – pilstomo alaus parduotuvių-barų tinklas, kuriame parduodamas pilstomas alus. Jį galima gerti vietoje ar pirkti išsinešti. Vilniuje, Klaipėdoje ir Palangoje įkurtų „Alyno“ parduotuvių-barų ir užeigų koncepcija yra išskirtinė, nes ligi šiol Lietuvoje nebuvo vietos, kur būtų parduodama per 40 rūšių pilstomo alaus. Daugiau informacijos http://www.alynas.lt

Pagrindinis rėmėjas „Savas alus“

www.SAVASALUS.lt – elektroninė parduotuvė, sukurta norintiems savo alaus. Jums nebereiks išlaidauti bare ar krautuvėje, ieškant naujo skonio. Šį skonį dabar galite sukurti patys. Tam nebūtini profesionalų įgūdžiai ar ilgi virimo vakarai – kelios valandos ir Jūs sukūrėte savo alų, keletas savaičių nekantraus laukimo – galite ragauti bei vaišinti bičiulius ir artimuosius.

Rėmėjai:

„Raudonų plytų alaus dirbtuvės“

Raudonų plytų alaus dirbtuvės – vieta, kur nedidelėmis partijomis gimsta netikėtos ir įdomios alaus rūšys. Čia naudojama alaus virimo ir brandinimo įrangą, kuri leidžia gaminti alų mažomis partijomis ir suteikia galimybę eksperimentuoti, „žaisti“ su įvairiomis tradicinėmis ir kiek netikėtomis alaus gamybai natūraliomis žaliavomis, ieškoti naujų, įdomių alaus rūšių, skonių ir aromatų. Dirbtuvės įkurtos aludarystės meistriškumu garsėjančioje senojoje Švyturio alaus darykloje Klaipėdoje. Daugiau informacijos: http://raudonuplytu.lt

„Dundulis“

Mažoji, lietuviško kapitalo, alaus darykla “Širvėnos bravoras” įsikūrusi Biržų regioniniame parke ir pavadinta netoliese tyvuliuojančio ežero vardu. Čia gaminamas alus ir gira “Dundulis”.  Tai vienintelė alaus darykla Lietuvoje, kurioje alaus ir giros virimui naudojamas garas, gaunamas kūrenant malkas. Daugiau informacijos: http://dundulio.lt

„Pilsena“

UAB „Pilsena“ šiuo metu yra viena pirmaujančių įmonių, užsiimančių pilstomo alaus įrangos gamyba ir pardavimu Baltijos šalyse. Be standartinių sprendimų įmonė vykdo didžiulių sporto kompleksų, arenų, barų, restoranų alaus išpilstymo sistemų projektavimo darbus, taip pat atlieka įrangos instaliaciją bei priežiūrą. Daugiau informacijos: http://www.pilsena.lt/

Alaus restoranas „Tores bravoras“

Informacinis rėmėjas – Meniu.lt

Meniu.lt (internete: www.meniu.lt) – tai pirmasis, didžiausias, nepriklausomas specializuotas portalas apie sveiką maistą, gėrimų ir produktų naujoves, įvairenybes ir įdomybes, visus Lietuvos restoranus, klubus, kavines, barus ir kitas maitinimo įstaigas. Tai taip pat maitinimo informacijos, sveikos gyvensenos ir specilizuotų renginių gidas.

Gaminate savo alų? Norite apie jį sužinoti daugiau ir gauti įvertinimą? Registruokitės! Net jei dar neturite tinkamo alaus – nebėda. Dar galite spėti išvirti, subrandinti ir pateikti savo alų konkursui. Kas žino, gal būt šių metų taurė laukia Jūsų? Nesistebėkite – praėjusiais metais nugalėjo Rimvydas Jurėnas, kuris pirmą kartą dalyvavo „Aludarių taurėje“.

Daugiau informacijos apie renginį: AludariuTaure.lt ir namų aludarių bendruomenės svetainėje Atvirasalus.lt

Nuo šių metų pradžios Vilkmergės alus socialiniuose tinkluose savo gerbėjams būrė intrigą: vyriausiasis aludaris Ramūnas pagal visas šiuolaikines tradicijas pradėjo fotografuotis ir kelti nuotraukas apie kelionę į Vokietiją. Pradžiugino, kad išvažiavo, vėliau – kad atvažiavo, po to – kai bare prie bokalo pasėdėjo ir dar kai sužinojo apie naują salyklą. Vėliau atskleidė kortas „gaminsime Altbier“ stiliaus alų ir po kelių selfių aprimo.

Kovo 3d. FB pasirodė naujojo alaus butelio nuotrauka ir skelbimas: „Senovinis“ alus jau buteliuose! Super. Kai radau lentynose – nusipirkau butelaitį paragavimui. Smalsu pasidarė – ką jau čia taip iškilmingai virė, kad net iki Vokietijos teko važiuoti žinių pasisemti.

„Altbier“ yra viena iš senųjų Vokietijos alaus rūšių. „Alt“ vokiečių kalboje reiškia „senas“, ir iki lagerio išpopuliarėjimo „Altbier“ Düsseldorf’o, iš kur ir kilęs šis alus, apylinkėse buvo vadinamas tiesiog „bier“.  Dabar jis neretai vadinamas Düsseldorf Alt. Visumoje tai buvo regioninis alus, savo su savo išskirtinėmis savybėmis: alaus gamyboje naudojami 5 skirtingi salyklai, išraiškinga vario spalva ir salykliškai – karamelinis saldus skonis, harmoningai sumišęs su tauriųjų apynių kartumu. Šį alų rekomenduojama derinti su kiaulienos kepsniais, mėsos troškiniais, čili troškiniu ar keptomis dešrelėmis. Tiek jei trumpai. Kam įdomu detaliau – rekomenduoju net 144 puslapių knygą apie šį alų „Altbier: History, Brewing Techniques, Recipes“.

Ragauju Vilkmergės Alt’o rezultatą:

Kadangi alus nėra, švelniai tariant, populiaraus stiliaus – kartu papasakosiu apie reikalavimus šiam stiliui vertinant.

Aromatas:  Subtiliai salyklinis, kartais grūdinis aromatas. Apynių aromatas – nuo nedidelio iki jokio. Be diacetilo.

Taip ir yra. Tik pats aromatas labai blyškus. Salyklai dar juntami, apynių visai ne. 4/10

Išvaizda: Nuo šviesaus vario iki šviesiai rudos spalvos; dėka prailginto šalto brandinimo būna labai skaidrus. Nedidelė ar vidutiniška, balkšva ar balta puta su geru patvarumu.

Tobulai skaidrus, nedidelė tvari puta, tamsoko vario spalva. Nėra idealu, bet be didelių priekaištų. 9/10

Skonis: Pakankamai kartus bet subalansuotas sklandaus ir kartais saldaus salyklo charakterio, kuris gali turėti turtingą, biskvitinį ir/arba lengvai karamelinį skonį. Sausa pabaiga dažnai su išliekančiu kartumu. 

O čia jau prašauta. Tiek skonyje, tiek poskonyje apynių kartumo nerasta. Visumoje protu suvoki, kad jie čia yra ir be jų viskas būtų kitaip, tačiau salyklinis saldumas įkyrus iki paskutinių poskonio natų. Silpnai. 5/10

Bendras pojūtis: Tirštumas – nuo vidutiniškai mažo iki vidutiniško. Vidutiniškos ar vidutiniškai didelės karbonizacijos.

Jeigu su alaus kūnu viskas neblogai, tai su karbonizacija nepataikyta. Jos, praktiškai, nėra. Tai matosi ir nuotraukoje: karbonizacija itin žema ir susidarius putai jos nebelieka. Matomai iš čia ir perteklinio saldumo efektas. Būtų didesnė karbonizacija, alus atrodytų sausesnis, nebūtų toks įkyriai saldus. 15/20.

Viso: 33 iš 50 galimų. Pridėsiu po balą už originalumą ir turtingą salyklų kiekį: tebūnie 35.

Alus įdomus. Galėjo būti geriau? Galėjo. Mat man šis alus labiau primena doppelbock’ą o ne altbier’ą. Ar verta ragauti? Verta. Ypač tiems, kas skundžiasi, neva eiliniai populiarieji lageriai jiems pernelyg kartūs. Man norisi sulaukti pakartotinių šio alaus virimų – gal  būt jie turės geresnį salyklo saldumo/apynio kartumo balansą.

Indai, skirti alui ragauti, Lietuvoje nepelnytai nuvertinami. Alus baruose pilstomas į bokalą, kuris pakliuvo po ranka, dažniausiai pasirenkamas tik pagal užsakyto alaus kiekį. Namuose svečiams alus pilamas į tai kas turima – nuo stiklinės iki viskio taurės. Dar egzistuoja nuomonė, kad geriausias bokalas alui yra molinis arba alus geriamas tiesiog iš butelio irba skardinės. Visa tai vainikuojama provincialia nuomone, neva alaus bokalo ar taurės parinkimas tėra marketinginis triukas, kuris jokios įtakos alaus skoniui neturi.

Tai yra klaidinga nuomonė. Gerti alų iš molinių bokalų mus išmokė įvairios kaimiško stiliaus mugės ir tokios laidos kaip „Duokim garo!“, o gerti alų tiesiai iš butelio – įmantrios video reklamos, sukurtos žmonių, kurie nieko nenusimano alaus gėrimo kultūroje. Žinoma, alaus gėrimas tiesiai iš butelio ar skardinės gali būti tinkamas pasirinkimas tuo atveju, jeigu alų parduotuvėje renkatės pagal kainą, o pats alus yra kaip priedas užgerti degtinę. Tokiu atveju bokalo pasirinkimas nėra svarbus faktorius. Visais kitais atvejais dera rinktis konkrečiam alaus stiliui tinkamą taurę.

Tai, kad alaus taurės forma yra svarbu liudija šalys, turinčios šimtametę alaus gamybos ir gėrimo kultūrą. Pavyzdžiui Belgijoje kiekvienas save gerbiantis alaus gamintojas kuria ne tik alų, bet ir šiam alui reikiamos formos taurę, todėl kiekviena alaus rūšis bare įpilama į tam skirtą specialią taurę. Britai turi savitos formos bokalus, kokių nerasite Belgijoje. Tiesiog todėl, kad jų alus – kitoks.

Beje, ar žinote iš kur kilęs žodis „bokalas“? Jo kilmės šaknys – Vokietijoje, kur taurė, skirta alui gerti, buvo vadinama pokal. Taip per amžius ir tautas šis žodis Rusijoje tapo бокал (kartu apibūdinantis vyno taurę), o pas mus jis mutavo į pavadinimą bokalas. Tiesa, tarptautinių žodžių žodynas pateikia versiją „bokãlas [pranc. bocal < lot. poculum], didelė taurė“, tačiau mes žinom, kad alus į Lietuvą keliavo ne iš Prancūzijos, o būtent iš Vokietijos.

Kodėl tinkamos taurės alui parinkimas yra svarbus? Ragaujant alų mes vertiname tris pagrindines alaus savybes, kurių pojūčių visuma mums smegenyse suformuoja verdiktą „alus geras / skanus / įdomus / išskirtinis arba ne. Kiekvienam alaus stiliui skirta speciali taurės forma todėl, kad būtent ši forma paryškina ir atskleidžia konkretaus alaus stiliaus savybes. Pavyzdžiui puta, dar vadinama „alaus galva“. Yra manančių, kad puta nėra svarbus alaus kokybės kriterijus ir jos nesureikšmina net ir degustacijos bei alaus vertinimo metu. Tačiau alaus puta, susidaranti pilant alų į taurę, yra svarbi kaip kvapniųjų alaus dalelių nešėja. Ji, reaguodama su oru, iškyla, laikosi ir nyksta, atiduodama į aplinką alaus aromatus, kurie sudaryti iš apynių aliejų, fermentacijos produktų – tokių kaip alkoholis, fuzeliai ir vaisiniai esteriai, prieskonių aromatai ir kt. Taigi taurės, kurių forma prisideda prie tvarios putos formavimo, kartu sustiprina šių kvapiųjų medžiagų koncentraciją. Ir priklausomai nuo alaus stiliaus, kuriam būdinga tam tikra alaus puta, formuojama speciali taurės forma. Beje, alų dera gerti tik iš skaidraus stiklo taurių ar bokalų. Gerdami alų iš molinių bokalų jūs mėgaujatės kaimiška rankų darbo autentika, tačiau prarandate vieną iš trijų alaus vertinimo ir pažinimo kriterijų – vizualinę. Jūs nepamatysite alaus spalvos, skaidrumo, karbonizacijos ir putos dydžio bei spalvos. O tai tolygu gerti alų iš skardinės.

Tad kokią alaus taurę ar bokalą rinktis pagal turimo alaus stilių?

Tulpės žiedo arba šampaninės taurės formos aukšta taurė ant laibo kotelio, dar žinoma kaip flute glass. Šio tipo taurės išsaugo ir pabrėžia alaus karbonizaciją, neleisdamos ištirpusiai angliarūgštei išsisklaidyti pernelyg greit. Jos leidžia pasigrožėti alaus spalva ir žaismingai kylančiais burbuliukais. Be to visos aromatinės alaus savybės yra sustiprinamos ir pateikiamos tolygiai, tokiu būdu išvengiant trumpo ar neryškaus aromato ydų.

Taurė tinkama ragauti šių stilių alui: American Wild Ale, Bière de Champagne / Bière Brut, Bock, Czech Pilsener, Dortmunder / Export Lager, Eisbock, Euro Strong Lager, Faro, Flanders Oud Bruin, Flanders Red Ale, German Pilsener, Gueuze, Lambic – Fruit, Lambic – Unblended, Maibock / Helles Bock, Munich Dunkel Lager, Munich Helles Lager, Schwarzbier, Vienna Lager, Weizenbock.

Goblet arba tikroji taurė skirta gan aukštos putos suformavimui, kuri išgaunama dėl taurės viduje, apačioje, esančio suapvalinti susiaurėjimo. Čia ir gimsta CO2 užuomazgos, kurios kildamos į viršų stiprėja ir formuoja reikiamo dydžio putą. Ši taurė leidžia mėgautis ne tik putos, bet ir alaus spalvos niuansais. Deja, ji nėra skirta visiems alaus stiliams.

Iš šio tipo taurės dera ragauti Belgian IPA, Belgian Strong Dark Ale, Berliner Weissbier, Dubbel, Quadrupel (Quad), Tripel stiliaus alų. Deja, tokios taurės, kurios restoranuose skirtos pateikti stalo vandeniui, neretai naudojamos supilti viskam, kas vadinama alumi. Taip, alus jose atrodo efektingai, suformuojama, kad ir trumpalaikė, bet gana aukšta puta. Deja, ne visiems alau stiliams to reikia.

Didelio stiklinio puodelio su rankena, dar vadinamo mug tipo alaus bokalai buvo populiarūs sovietiniais laikais; ilgainiui juos išstūmė tiesūs alaus bokalai su stikline rankena. Šie sunkūs, talpūs, turintys rankeną stiklo gaminiai yra populiarūs visame pasaulyje. Iš tokių bokalų mėgiama gerti alų veik visose šalyse ir ypač tuomet, kai alaus gėrimas yra kompanijoje. Kaip nei vienas kitas, šie bokalai tinkami pakelti ir susidaužti alumi su bičiuliais. Po teisybei jie tam ir skirti – smagiai išgerti alaus, neieškant didelių niuansų taurėje. Bokalai skirti tiems, kam alus yra ne gėrimas o bendravimo būdas. Tad ir alaus stilių jiems yra visa įvairovė: American Amber/ Red Ale, American Amber / Red Lager, American Black Ale, American Blonde Ale, American Brown Ale, American Dark Wheat Ale, American IPA, American Malt Liquor, American Pale Ale (APA), American Pale Wheat Ale, American Porter, American Stout, American Strong Ale, Baltic Porter, Bock, California Common / Steam Beer, Chile Beer, Cream Ale, Czech Pilsener, Doppelbock, English Bitter, English Brown Ale, English Dark Mild Ale, English India Pale Ale (IPA), English Porter, English Stout, English Strong Ale, Euro Dark Lager, Extra Special / Strong Bitter (ESB), Fruit / Vegetable Beer, German Pilsener, Herbed / Spiced,  Beer, Irish Dry Stout, Irish Red Ale, Kellerbier / Zwickelbier, Maibock / Helles Bock, Märzen / Oktoberfest, Milk / Sweet Stout, Oatmeal Stout, Rauchbier, Roggenbier, Sahti, Scottish Ale, Scottish Gruit / Ancient, Herbed Ale, Smoked Beer, Vienna Lager, Witbier.

Pilsner taurė, dar žinoma kaip tas pats legendinis pokal. Aukšta, į viršų platėjant taurė, skirta pilsner stiliaus alui. Dėl jos formos savybių ne tik suformuojama pilsner’iui būdinga puta, tačiau kartu sustiprinamas alaus aromatas, atskleidžiama spalva ir karbonizacija. Į šio tipo taurę dera pilti šiuos alaus stilių atstovus: American Adjunct Lager, American Amber / Red Lager, American Double / Imperial Pilsner, American Malt Liquor, American Pale Lager, Bock, California Common / Steam Beer, Czech Pilsener, Doppelbock, Dortmunder / Export Lager, Euro Dark Lager, Euro Pale Lager, Euro Strong Lager, German Pilsener, Happoshu, Japanese Rice Lager, Light Lager, Low Alcohol Beer (įskaitant bealkogolinį alų), Maibock / Helles Bock, Munich Dunkel Lager, Munich Helles Lager, Schwarzbier, Vienna Lager, Witbier.

Pintos taurė yra beveik lygios cilindro formos, nežymiai išplatėja viršuje ir turi charakteringą stiklo išplatėjimą taurės viršuje. Taurė itin paplitusi Anglijos ir Airijos baruose vėliau išplito ir į kitas šalis dėl savo dėkingų savybių: ją pigu pagaminti, nesudėtinga sandėliuoti ir iš jos lengva gerti. Be to, ji puikiai atskleidžia elių charakterius. Į šią populiarią taurę tradiciškai pilama: American Amber / Red Ale, American Amber / Red Lager, American Barleywine, American Black Ale, American Blonde Ale, American Brown Ale, American Dark Wheat Ale, American Double / Imperial Stout, American IPA, American Malt Liquor, American Pale Ale (APA), American Pale Wheat Ale, American Porter, American Stout, American Strong Ale, Baltic Porter, Berliner Weissbier, Black & Tan, California Common / Steam Beer, Chile Beer, Cream Ale, English Barleywine, English Bitter, English Brown Ale, English Dark Mild Ale, English India Pale Ale (IPA), English Pale Ale, English Pale Mild Ale, English Porter, English Stout, English Strong Ale, Euro Dark Lager, Extra Special / Strong Bitter (ESB), Foreign / Export Stout, Fruit / Vegetable Beer, Happoshu, Herbed / Spiced Beer, Irish Dry Stout, Irish Red Ale, Low Alcohol Beer, Märzen / Oktoberfest, Milk / Sweet Stout, Oatmeal Stout, Old Ale, Pumpkin Ale, Russian Imperial Stout, Rye Beer, Sahti, Saison / Farmhouse Ale, Scotch Ale / Wee Heavy, Scottish Ale, Scottish Gruit / Ancient Herbed Ale, Smoked Beer, Winter Warmer, Witbier.

Taurė, panaši į tą, kuri skirta gerti konjakui, yra specialiai sukurta stipriojo alaus aromatų pateikimui. Jos gali būti įvairaus dydžio, tačiau visų jų paskirtis viena – taurės paviršiuje koncentruoti aromatines medžiagas. Nuo konjako taurės iš esmės skiriasi tik stiklo sienelės storiu (pastaroji yra kiek storesnė). Į šią taurę pilami stipriojo stiliaus alaus atstovai: American Barleywine, American Double / Imperial IPA, American Double / Imperial  Stout, American Strong Ale, Belgian Dark Ale, Belgian Pale Ale, Belgian Strong Dark Ale, Belgian Strong Pale Ale, Braggot, Eisbock, English Barleywine, Flanders Oud Bruin, Flanders Red Ale, Foreign / Export Stout, Gueuze, Lambic – Fruit, Old Ale, Quadrupel (Quad), Russian Imperial Stout, Scotch Ale / Wee Heavy, Tripel, Wheatwine.

Taisyklingos cilindro formos taurė (stange – vok. strypas) yra klasikinė vokiška taurė, skirta subtilesniam alui, kai siekiama išryškinti salyklų ir apynių aromatus. Aromato koncentracija yra jos pagrindinis privalumas. Į šią taurę pilama: Altbier, Bock, Czech Pilsener, Faro, Gose, Gueuze, Kölsch, Lambic – Fruit, Lambic – Unblended, Rauchbier, Rye Beer – (beveik) vien tik vokiškos kilmės atstovai.

Tulpės taurė ant žemos kojelės, su išplatėjančiu viršumi  skirta suformuoti aspecifinę aromatingą alaus putą taurės viršuje. Paplito Škotijoje, siekiant atskleisti nacionalinį viskio ir alaus charakterį. Tokia taurė atskleidžia alaus aromatą, kartu ilgiau išlaikydama tvarią alaus putą. Į šias taures pilama: American Double / Imperial IPA, American Wild Ale, Belgian Dark Ale, Belgian IPA, Belgian Pale Ale, Belgian Strong Dark Ale, Belgian Strong Pale Ale, Bière de Garde, Flanders Oud Bruin, Flanders Red Ale, Gueuze, Lambic – Fruit, Quadrupel (Quad), Saison / Farmhouse Ale, Scotch Ale / Wee Heavy.

Specialiai kvietiniam alui buvo sukurta taurė, kuri taip ir vadinama – weizen glass, dėl stiliaus Weizenbier pavadinimo. Tai – autentiška Bavariška taurė. Ši taurė skirta atskleisti visam weizen’o grožiui: natūraliai drumstai alaus spalvai, didelei ir standžiai putai bei stipriai išraiškingiems, specifiniams kvietinio alaus aromatams. Ir, dėl Dievo meilės, jeigu pilsit kvietinį alų taurę – pamirškit tą nelemtą citrinos skiltelę!!! Ji neduoda jokios naudos, o alaus skonį ir putą sugadina. Jeigu gamintojas nesugebėjo pagaminti tikrai gero weizen’o – citrinos skiltelė savo aromatu alaus neišgelbės. Nesunku atspėti, kad į šio stiliaus taures pilami kvietiniai alūs: American Dark Wheat Ale, American Pale Wheat Ale, Dunkelweizen, Gose, Hefeweizen, Kristalweizen, Weizenbock.

Ir jau visai pabaigai – milžiniška vyno taurė. Taip, ji nėra skirta raudonam vynui gerti. Ji skirta alui. Niekas nepila viso vyno butelio į vieną taurę. O alus supilamas visas. Maža to, alus – ne vynas. Degustuojant jis nėra sukamas taurėje, mat sąlyčio su deguonimi metu mažėja jo karbonizacija, išsisklaido aromatas ir alus oksiduojasi. Yra pripilama turė, iki viršaus ir tada pradedama gerti. Į tokią taurę pilami išskirtinis alus, taure siekiama sukaupti ir išlaikyti joje alaus aromatą iki paskutinio gurkšnio. Tokioje taurėje dažniausiai ragaujami šio stiliaus atstovai: American Black Ale, American Double / Imperial IPA, American Double / Imperial Stout, American Wild Ale, Belgian Dark Ale, Belgian IPA, Belgian Pale Ale, Belgian Strong Dark Ale, Belgian Strong Pale Ale, Bière de Garde, Braggot, Eisbock, English Barleywine, Old Ale, Saison / Farmhouse Ale, Wheatwine. Ir tai – ne visi, o tik išskirtiniai.

Kaip patys matote – viskio stiklinių čia nėra, nėra ir alaus bokalų. Nenaudokite jų alaus ragavimui. Juk žinote, kokį alaus stilių mėgstate – išsirinkite jam tinkamas taures. Beje, tinkama taurė – tai tik pusė darbo. Ją dar reiks tinkamai paruošti, prieš pilant alų. Apie tai papasakosiu kitame įraše.