Žiūrėkite ką radau!

2016 metų pradžioje sėdau aprašyti 2015 metų alaus įvykius, bet dėl įvairiausių priežasčių, aprašymo neužbaigiau. Tačiau vakar nusprendžiau parašyti naują įrašą, skirtą namų aludarių bendradarbiams. Žiūriu – nepaskelbtas įrašas. Perskaičiau ir supratau, kaip toli per tuos keturis metus nuėjo lietuviškojo crafto gamintojai. Atrodo kad ne apie 2015, o 1985 metus rašiau.  Ar sugebėtumėte išvardinti 2019 metų crafto naujienas? Jeigu galite – rašyti čia turėtumėte Jūs, o ne aš.  Beje, aš rimtai. Jeigu turite ką pasakyti apie alų, brūkštelėkite man. El.pašto adresas gytis alusalus lt. (Parašyčiau normaliai, bet spameriai dėžutę per savaitę užkiš taip, kad jūsų laiškas nebetilps.)

Vienžo, skaitykite. Pabaigos nėra, turėjau parašyti apie pramoninį alų, bet neprisiruošiau. Bet atsimenu pagrindinį dalyką, kurį norėjau parašyti. Kadangi savo alaus nebeturėjau, pradėjau ragauti įvairiausią alų. Galiausiai pasirinkau ir savo favoritą, kuriuo tapo Kalnapilio „Original“. Craftą pirkau, bet nedaug, nes lietuviško crafto reikėjo specialiai važiuoti, grįždamas iš darbo skardinės savo prekybcentryje nenusipirksi.

***

Momento struktūra 2015 metais susiklostė taip, kad galėjau skirti mažiau laiko alui, alaus renginiams ir šiam blogui. Bet tai nereiškia, kad aš neragavau alaus, nieko nemačiau ir nieko negirdėjau apie alaus sceną Lietuvoje. Šiame įraše ir aprašysiu tai, ką mačiau, girdėjau ir ragavau.

Ar atsimenate laikus, kai alus turėjo būti „gyvas“, kad būtų laikomas geru? Kurie tai buvo metai – 2010 -ieji? 2015 metais, alus, kad būtų laikomas geru, turėjo būti „craft“. „Craftas“ yra naujasis gyvas. Bent jau taip manė daugelio bravorų rinkodarininkai.  Giliau nebekasiu, tik pasakysiu, kad geriausiai sekėsi „Raudonų plytų alaus dirbtuvėms“.

Crafty Plytos(skaityk Calsberg), buvo pirmasis non-craft bravoras, kuris pajuto naujus vėjus. Jie startavo pirmieji ir toli atsiplėšė nuo kitų savo luomo kolegų. Jų fone kitų non-craft bravorų „craftas“ atrodo blankiai. „Plytos“ net sulaukė savų plagijuotojų, kurių epic fail’as yra labiausiai apgailėtinas 2015 metų alaus įvykis.

Atskiro paminėjimo vertas Plytų 2015 metais pristatytas „Uosto naujokas“. Alaus atsiradimo istorija žinoma ir jos čia nekartosiu. Šį alų ragavau kelis kartus skirtingose vietose ir jis visada buvo puikus.  Rekomenduoju ir jums.

Dundulis 2015 metais tęsė savo dominavimą tarp tikrųjų craft aludarių. Beveik kiekvieną praėjusių metų mėnesį bravoras pristatė po naują alų. Ne visus ragavau, bet iš ragautų atskirai paminėčiau „Kurko ruginį elį“. Patiko ir „Cyrulis Pils“.

Jeigu turiu galimybę rinktis, renkuosi barą, kuris turi „Dundulio“ alaus. Esu girdėjęs, kad ne visuose baruose deramai rūpinasi ten pateikiamos Dundulio produkcijos kokybe. Bet aš visada gaudavau kokybišką, nesugedusį alų tiek „iš krano“, tiek ir buteliuose. Ačiū Dunduliui už jų alų ir skelbiu jį geriausiu 2015 metų Lietuvos bravoru.

2015 metų naujoku, be mažiausios abejonės, skelbiu „Sakiškių alų“.  Jeigu teisingai suskaičiavau, nuo starto gegužės mėnesį jie išleido 9 alaus rūšis. Jeigu tik turiu galimybę, stengiuosi paragauti kiekvieną naują jų alų.

Dar paminėčiau dvi IPAs – „Klausučių IPA“ bei „Green monster“ – ir tai būtų visas Lietuvos tikrasis craftas 2015 metų pabaigai.

Žinau, kad 2016 metais mes tikrai išgirsime apie dar bent du kraftinius bravorus. Kauniečiai, kiek skaičiau, jau išvirė savo pirmąjį alų, o tarp Vilniaus ir Trakų esantis brewpub’as žadėjo irgi pasirodyti. Mane labai džiugina antrojo planai „pilti ir į stiklą“ bei atsakymas į klausimą apie kainodarą:“sakykim taip – krikščioniška“. Tikiuosi nepražiopsoti abiejų debiutų.

2015 metų kovo mėnesį dirbtuvių, kuriose virdavau savo alų, pastatą NT vystytojai perdirbo į naują ofisinį building’ą. Savo alaus gamyba nutrūko ir nuo vasaros pradžios turėjau pereiti prie išskirtinai pirktinio alaus.

Ryškiausias lietuviškos blogosferos veikėjas Ričardas Savukynas, dar žinomas kaip Rokiškis Rabinovičius, aka Vistatos Valdovas, apskelbė, kad ši savaitė yra blogerių savireklamos savaitė.

Prisijungiu prieš šios iniciatyvos ir trumpai paskelbsiu savo rekomendacijas. Taip, parašysiu 12 nuorodų apie žmones (tiksliau – jų blog’us), kurie rašo apie alų. Deja, jų nėra tiek daug, kiek rašančių apie politiką, varguolius, maistą ar keliones. Tačiau visi yra mylimi, skaitomi ir gerbiami.

Sąrašą pateiksiu atsitiktine tvarka idant nekiltų manymas, neva vienus mėgstu labiau nei kitus ar panašiai. Tai mano rekomendacinis blog’ų sąrašas tiems, kurie nori sužinoti daugiau apie tai kas yra alus, kas vyksta Lietuvos alaus rinkoje ir kasdieniniame gyvenime.

1. Pingvi.com Tai ne vieno,  o kelių bendraminčių projektas, kuriame jie darniai ir dažnai rašo apie alaus naujoves ir įdomybes. Periodiškai apžvelgia lietuviško alaus rinkos naujienas. Rašo dažnai ir įdomiai.

2. Bread and beer. Nežinau, kas yra šio projekto autorius. Tačiau tai vienas iš nedaugelio blog’ų kurie naujienas skelbia ir anglų kalba, taip prisidėdami prie lietuviško alaus populiarinimo pasaulinei auditorijai.

3. BeerGeek.lt Geriausiai šį projektą apibūdina pačių autorių prisistatymo žodžiai skiltyje „apie“:  Mes esame būrelis alaus mėgėjų, kurie nori su Jumis pasidalinti savo mintimis.  Mums pabodo, klausytis ir matyti koks neįvertintas gėrimas yra alus ir kaip kai kurie pacukai,  nieko nesuprasdami plūstasi ir jį peikia. Šis puslapis yra mūsų jaunatviško entuziazmo ir maksimalizmo išdava. Kol dar nesame seni, susmirdę cinikai, tikimės, kad laikui bėgant mūsų puslapis sulauks vis daugiau lankytojų  jaunimo ir alaus mėgėjų tarpe ir kad Jūs, mūsų lankytojai, sekdami mūsų veiklą, kartu su mumis tobulėsite ir plėsite savo žinias apie alų, taip padėdami klestėti ir Lietuvos alaus kultūrai.

4. Tikrasalus.lt – rašymo apie alų senbuviai, triūsiantys nuo 2008m.

5. Modesto blogas apie alų. Savitas ir unikalus požiūris į alaus pasaulį. Modestas ne kartą teisėjavo Aludarių taurėje, aktyviai domisi alumi ir jo kultūra.

6. PETRASHKA. Tai dar vienas žmogus, plačiai žinomas siauruose alaus sluoksniuose. Tiesa, ankstesnį projektą jis pakeitė rašymu apie craft alų Vilniuje. Dabar kiek sustojo rašęs, mat paniro į komercinio craft alaus gamybą. Tikiuosi, kad ir rašymui vėl ras laiko. O kas neskaitėte – paskaitykite ankstesnius įrašus. Jums patiks.

7. Vidma Alutis. Žmogus, populiarinantis mažuosius alaus gamintojus, prekeivius, rengiantis alaus turizmo renginius ir visaip kitaip siekiantis, kad Lietuvos rinkoje karaliautų ne vien didieji alaus gamintojai.

8. Alaus užrašai. Gana naujas projektas, kuris (tikiuosi) nepritrūks entuziazmo ir noro rašyti apie ragautą alų.

9. Apie alų. Gedimino, aka GiN, namų aludario, tapusio kūrybiniu „Prie Katedros“ bravoro aludariu, pastabos ir užrašai apie alų ir alaus scenos įvykius.

10. Vidmantas Nuolaida. Vidmantas taip pat namų aludaris, ir blogeris, kuris savo blog’e rašo apie tai, kas jam įdomu jį supančiame gyvenime. Kadangi aludaris – dideliame jo bloge yra skiltis, skirta alui.

11. Aluslt. Užrašai apie degustuotą alų.

12. Šią poziciją palieku užpildyti jums. Jeigu žinote blog’ą apie alų ar aludarystę, kurio aš nepaminėjau, parašykite apie tai komentaruose. Populiarinkime tuos, kurie rašo apie alų savo blog’uose. Juk tam ir skirta ši savaitė

Pavasariui garsiai trinktelėjus durimis, pasitikus svaiginamai karštą vasarą Lietuvos alaus rinkoje ir pardavėjų lentynose pasirodančios naujienos šoka prekybinę pasiutpolkę. Jau tradicija tapusios akcijos ir nuolaidos sprogdina kainų patrauklumo bombas. Šėlstanti konkurencija įsuka beprotiškai augančią alaus pardavimo rinką šio trumpojo pajamingumo sezone.

Viskas, klišes išnaudojau. Aš ne toks išradingas klišių naudotojas, kokie išradingi yra lietuvaičiai aludariai vieną po kitos rinkai siūlydami savo naujienas. Na kaip naujienas… man sunku jas pavadinti naujienomis, nes nauja yra tai, kas nėra patirta. O dabar… chm… ai. Eilės tvarka – ragaujam naują irba neragautą alų.

Alaus rinka atsigauna, jai prognozuojamas augimas. Bet lietuviško alaus gamintojai nesistengia konkuruoti alaus išskirtinumu. Jie konkuruoja kainomis. Skundžiasi, bet patys įsukinėja akcijų ir nuolaidų smagratį. Jau tapo įprasta, kad lietuviško alaus lentynose dažniau pamatysi alų su nuolaida, nei be jos. Apėjau vieno didžiojo prekybos centro lentynas ir nusipirkau dar neragauto alaus. Trumpai pasidalinsiu degustavimo įspūdžiais.

Rinkuškių baro. ABV 5,2%

Gamintojas rašo, kad alus išvirtas pagal originalią receptūrą ir technologiją.

Be putos, be aromato, be karbonizacijos. Lengvas saldumas, tradicinis nuobodus nuvalkiotų apynių kartumas. Nuobodus ir lėkštas alus. Ir originalumo čia, švelniai tariant, trūksta.

Seno rūsio. ABV 5.4%

Šiam gamintojas nebenaudoja originalių technologijų. Tai – aludarių šeimos tradicijos butelyje.

Šis alus tamsesnis už prieš tai ragautą, turi baltos putos užuominų, tačiau puta netvari ir laikosi trumpai. Silpnas salyklinis aromatas, skonis pilnesnis, tačiau neišskirtinis. Poskonis trumpas, salsvas, neišraiškingas.

Meister Premium. 

Pernai pasirodžiusį „Meister“ alų nutarta tęsti, pasiūlant dvi naujas šio alaus atmainas. Premium atmaina yra tvarkingas pilsas. Bet tik tiek galima apie jį pasakyti. Galėčiau vardinti savo organoleptinius potyrius ragaujant šį alų, bet nieko nauja nepasakysiu. Panašu, kad bandoma ant senos šluotos iš naujo į dangų nujoti. Tiesa, mieste pastebėjau šio alaus reklamą lauko stenduose. Jį pristatantis šūkis skelbia „Alus be pretenzijų!“. Pritariu, be pretenzijų. Bent čia buvo iškomunikuota sąžiningai.

Vilkmergės citra apynių.

Naujas Vilkmergės alus pasirodė tyliai ir be didelių intrigų ar pompastiškų prezentacijų. Tiesiog atsirado lentynose ir papildęs jau klasikiniu tapusį Vilkmergės asortimentą ėmėm laukti savo pirkėjo.

Citra apynių aromatas tvarkingas ir klasikinis – gaivus, žoliškas, su dominuojančiais citrusais ir juodaisiais serbentais. Lengvas, švelnus alus su nedominuojančiu apynių kartumu. Iš aromato tikėjausi, kad alus bus labiau apyniuotas. Tačiau panašu, kad citra apynių buvo įmesta tik aromatui, kartumas formuojamas naudojant magnum apynius. Gaila, apynių norėjosi daugiau, būtų išlaikytas balansas tarp aromato ir skonio. Kas tai – baimė, kad statistinis pirkėjas atstums šį alų, kaip pernelyg kartų? Sunku pasakyti.

Sausas, trumpas poskonis yra tolygus ir be duobių. Tvarkingas alus, ir turiu pripažinti, kad buvo geriausias iš šio sesijinio ragavimo.

Mane labiau domina kas apskritai darosi su Vilkmergės bravoru. Visų pirma viešoje erdvėje pasirodė informacija, kad Vilkmergė atleido visus darbuotojus. Šią informaciją patvirtino ir įmonės vadovas. Dabar net ant pakuotės neberašo, kur alus gaminamas.

Gamintojas apskritai nebenurodomas. Parašomas tik pakuotojas. Ar galima daryti prielaidą, kad iš Vilkmergės liko tik prekinis ženklas, o produkcijos gamyba perkelta į „Kalnapilį“?

Kas nutiko, ponai? Taip šauniai startavęs projektas turėjo pretenzijų ir galimybių tapti rimtu žaidėju lietuviško craft’o rinkoje. Pritrūko idėjų? Pinigų? Išsikvėpėte? Ar akcininkai pasakė „pažaidėt – užteks“? Eeee…. nekažką. Ne man jums aiškinti, kaip verslą daryti, bet vienok liūdesys apima tokias mintis dėliojant.

Volfas Engelman Bohemijos tamsusis. 

Tamsi, daili rubino spalva, aukšta porėta puta. Aromatas uždaras, neryškus, neišgrynintas. Vidutinio kūno, gana sausas alus, kurio skonis formuotas iš tamsiųjų ir karamelinių salyklų. Poskonis gana trumpas, vandeningas. Bendrame įspūdyje trūksta balanso ir harmonijos. Alus gertinas, tačiau tai nėra „individualiam skoniui meniškai sukurtas, įtiks išskirtinio skonio ieškantiems“. Nebent turima omenyje vartotoją, kuris skiria tris alaus rūšis – šviesų, tamsų ir kvietinį. Gal. Man neįtiko.

Sherlock Holmes angliškas elis.

„Kauno alus“ pasinaudojo finansine parama ir kartu su KTU laboratorijos darbštuoliais per pusmetį sukūrė britišką pale ale. Šis alus turi būti pastebėtas tarp kitų, nes yra vertas dėmesio. Sukūrus įdomią alaus receptūrą ir alaus daryklai pritaikytą technologiją, užsakovai tęsėjo pažadus ir gamyboje ją įdiegė taip, kaip ir ketino – be kompromisų dėl ekonominių sumetimų. Jis ir pramoniniu būdu buvo išvirtas iš originalių kokybiškų angliškų žaliavų ir metodais, atskleidžiančiais geriausias elio savybes“, – džiaugėsi R. H. Kublickas. (KTU Cheminės technologijos fakulteto Maisto mokslo ir technologijos katedros (CTF MMT) docentas).

Dailios riešutmedžio spalvos alus su tvaria vidutinio dydžio balta puta. Aromatas nėra labai ryškus, jame juntama sudėtinga salyklinė bazė.

Vidutinio kūno alus su ilgu, karčiu poskoniu. Gal čia viskas ir gerai, bet mintys kyla įvairios – tinkamiausia sparnuota frazė šiam alui apibūdinti. Nepatrauklus ir neviliojantis. Ir toli gražu nėra „paslaptingo skonio ir ypatingo kartumo“. Nei jis ypatingas, nei paslaptingas. Nesekasi lagerių artojams elius kepti, nesekasi.

Ir dar paburnosiu – jei jau pasirinkote originalų butelį su atsukamu kamšteliu, galėjote tai pažymėti. Bent dviem lenktomis rodiklytėmis. Dabar visai nesmagu, kai atidarytuvu nukeli kamštelį ir tik tada pamatai, kad jis nusukamas rankomis. Jausmas, tartum cepelinus šaukštu valgytum.

Tauro bravoro rinktinis.

Istorijos įkvėptas, ilgametės patirties ištobulintas, aludarių atrinktas lietuviškas alus. Nuo 1860.

Kas čia per marketinginis žingsnis? Bandymas pakartoti „Švyturio“ J.W.Reincke alaus sėkmę? (Šis alus Nielsen agentūros duomenimis yra geriausias lietuviškas product-launch’as 2014m.; 2-oje vietoje „Balta pinta“). Ponai, jūs nepastebėjote esminio momento – „Švyturys“ savo alų kūrė bravoro įkūrėjo ir paties bravoro jubiliejaus paminėjimui. Bravoro, kuris tebeverda alų ir pagal rinkos tyrimų duomenis tai daro sėkmingiau, nei jūs.

Kokia proga tokį alų išvirėte jūs? Kaip in memoria baigiančiam sugriūti vaiduokliui, kuris artimiausiu metu iš istorinio bravoro taps gyvenamųjų namų kvartalu su komercinės paskirties patalpomis? Ar jūs patys suvokiate situacijos tragikomiškumą?

O ir pats alus yra toks pats nykus, kaip ir jo idėja: be aromato, be putos, nuobodžiu skoniu. Užtat išdidaus pintos dydžio. Gal „tikri vyrai“, į kuriuos sukamas Tauro prekės ženklas, ir supras. Aš nesupratau.

Manote, kad tai blogiausia, ką teko ragauti? Tikrai ne. Ištrauksiu dar vieną pasakaitę iš rūsio. Ponios ir ponai:

Taruškų kvietinis.

pingvi.com nuotrauka

Ne, jis nekvepia ant etiketės deklaruojamais vaisiais ir gvazdikėliais. Jis kvepia paplėkusiais pelais ir senais padvisusiais šiaudais. Skonis saldžiai glitus su kaimietiško „molinio alaus“ ekspresija.

Gurkšnis sunkiai nuslysta gomuriu. Ir iš viso šio gaminio vertingiausa dalis yra butelis, kurį išplovus galima naudoti namudiniais tikslais. Norite sužinoti ką aš galvoju apie šį alų – paspauskite šią nuorodą.

Jūs galvojate, kad tuo ir baigsiu blogas naujienas? Ne. Turiu dar vieną, kuri jums nepatiks.

Galim susiriesdami keikti nuobodų ir šablonišką alų, kuris kiekvieno sezono pradžioje, pakeitus etiketę, pristatomas kaip naujiena ir tikėti, kad išprusę pirkėjai balsuos savo piniginėmis, ko pasekoje privers gamintojus pasikeisti. Deja, taip nebus. Nes tik mes patys manome, kad renkamės alų ir bendraudami sakome, kad vieniems patinka vieno gamintojo alus, kitiems – kito.

Deja, ką gersime renkamės ne mes, o mums parenka gamintojas (su visa pardavėjų ir marketingnstų komanda). Šią informaciją gavau iš Nielsen tyrimų agentūros, kurie analizavo statistinio lietuviško pirkėjo veiksmus ir išvedė produkto sėkmės formulę. Ne alaus kokybė ar originalumas lemia pardavimų sėkmę, o tikslinės reklaminės – pardavimų skatinimo priemonės, preciziškai suplanuotos ir skirtos tam tikrai tikslinei auditorijai. Ir tai ne mano išmislas – taip teigia faktai ir skaičiai. Žinot ką tai reiškia? Ogi faktą, kad main-stream’as lentynose nesikeis. Jis bus toks pats – kuo pigiau pagaminamas, iš įprastų potyrių ribų neišlipantis ir iki kaulų smegenų nusibodęs. Konkurencija vyks reklaminėse formose ir lentynų etiketės „ATPIGO!“.

Štai tokios šio sezono naujienos (ir nelabai). Šabloniškos, kaip interneto portalų antraštės. O alus… alus primena seną anekdotą:

Sena močiutė turguje perka žuvį:

-Sūneli, o šita žuvis šviežia?
-Močiute, ji dar gyva!
-Tai ir aš dar gyva…

Apie Fuller’s alų jau rašiau – jis puikus. Geras, kurią rūšį bepasirinktum. Tačiau ir jie turi išskirtinio alaus, kurio paragauti pavyko ir man. Tai „Limited edition“ serija. Žinoma, ne viską, ką jie parduoda žymėdami šiuo ženklu, bet tik dvi alaus rūšis, nes tik jas pavyko nusipirkti Lietuvoje. Tačiau ir tai, ką ragavau verta alaus snobo, gurmano ar išskirtinio alaus mėgėjo dėmesio.

Fuller’s vintage ale 2014

Metus parašiau tyčia, mat „Vintage ale“ verdamas kiekvienais metais nuo 1997m. Ši partija – 18-ta.

Prabangiai atrodantis alus su asmeniniu butelio numeriu, įpakuotas į solidžią dėžutę. Solidus ir žadantis įdomius potyrius apipavidalinimas. Atkemšu ir ragauju.

Alus yra skaidrios ir sodrios riešutmedžio spalvos su rusva kreminės konsistencijos puta.

Aromatas ryškus, sudėtingas ir daugiaspalvis. Jame juntami gėliniai kvapai, skrudinti riešutai, lengvos aviečių, kokoso ir mango natos.

Tai pilno kūno, sudėtingo skonio alus, kuriame nepaistant turimų ABV 8,5% alkoholis nėra juntamas. Tobulas apynių ir salyklo balansas. Gamintojas rašo, kad angliški apyniai buvo naudojami kartumui, o amerikietiški – aromatui.

Dosnus, desertiškas poskonis su lengva šiluma. Alaus stiprumą pajuntu tik poskonio pabaigoje.

Žinot, man šis alus dvelkia Artūro Konan Doilio laikų Anglija. Ragaujant šį alų aš nesunkiai įsivaizdavau turtingą karininką, kuris savo bibliotekoje sename fotelyje rūko cigarą ir savo svečiams pasakoja prisiminimus iš Indijos.

Tai – išskirtinis, ypatingas ir labai turtingas alus, kurį sunku palyginti su kažkuo kitu. Beje, gamintojas sako, kad alus (pagamintas 2014m.) yra dar labai jaunas ir jį derėtų brandinti bent iki 2024m. Tad tiems, kas turi noro ir galimybių rekomenduoju nusipirkti bent 10 butelių šio alaus ir kasmet atidarant po vieną stebėti kaip keičiasi jo savybės brandos metu. Tai – kolekcinis alus, kurio vis naujas versijas galima pirkti kievienais metais, degustuoti, lyginti ir snobiškai pasakoti bičiuliams, kad antai prieš tris metus išleista partija buvo ypatinga tuo, o štai anų metų versija – šiuo įspūdžių ir potyrių deriniu. Išskirtinis alus ypatingoms progoms.

Tiesa, išskirtinis alus nėra pigus. Jo kaina didesnė už savo brangumu nustebinusį Švyturio „20 statinių“. Tačiau tai – gera investicija. Turintiems lėšų ir kantrybės ji atsidėkos savo branda ir naujais, dar nepatirtais pojūčiais.

Fuller’s imperial stout limited edition

Dar vienas išskirtinis Fuller’s alus, kurį man pavyko atrasti ir paragauti.

Tai rusiškas imperinis stautas. Ne, rusai jo nevirė Anglai virė šį alų rusų ponams ir carams, todėl ir stiliaus pavadinimo kilmė yra dėl anų laikų eksporto krypties.

Visiškai tamsi, juoda spalva. Šokoladinės spalvos vidutinio tvarumo puta.

Aromatas gana uždaras, švelnus, kompleksiškas ir sudėtingas. Be tradicinių stauto aromatų galima pajusti lengvas gėlių užuominas.

Tai pilno kūno ir turtingo skonio alus su išraiškingu poskoniu. Juodas kartusis šokoladas, vyšnių likeris, džiovintos slyvos dominuoja skonyje ir pereina į ilgą ir nuoseklų poskonį, kurio pabaigoje juntamas ir apynių kartumas. Turtingas ir subalansuotas alus, kuris nebūtinai patiks kiekvienam. Tačiau imperinių stautų mėgėjai juo džiaugsis sulig kiekvienu gurkšniu.

Ragaudamas šį alų supratau, kad aš turiu per mažai patirties ir įgūdžių, kad galėčiau tinkamai įvertinti šį alų ir vėliau aprašyti savo potyrius. Sakyti, kad jis išskirtinis ir fantastiškas yra mažiausia, ką galėčiau pasakyti.

Vėlgi, kaip ir ankstesnis ragautas, šis alus tinka ilgam brandinimui. Arba – kaip solidi dovana alaus gerbėjui. Pirkit, ragaukit ar dovanokit. Limited edition serija yra verta to.

Abu alūs pirkti Vynotekoje, Vilniaus Akropolyje.

Nors pavasaris šaltas, tačiau su kalendoriumi nepasiginčysi – jis tvirtai įrodinėja, kad artėja šiltasis metų laikas. Artėjant naujam alaus sezonui parduotuvių lentynose atsiranda ir alaus naujienos. Tyliai, nedrąsiai ir su minimalia reklama. Matyt tiekimo kalendorius sau, o reklaminis  planas – sau. Tebūnie. Tai netrukdo apsižvalgyti parduotuvių lentynose ir paragauti naujo ir nelabai naujo lietuviško alaus.

Daugiausiai reklamuojama naujiena šiuo metu yra Kalnapilio „Royal select“

Pirkėjams siūloma versija skardinėje ir stiklo butelyje.

Kai pasirodė „Grand select“ alus aš jo paragavau, bet neaprašinėjau. Tvarkingas, maloniai geriamas, tačiau neišskirtinis alus. Toks, kokį dažniausiai gamina didieji bravorai – įtinkantis daugumai skonių, tačiau didelio įspūdžio nepaliekantis. Vėliau pastebėjau, kad jo kaina lentynose sumažėjo – ir į tai nekreipiau didelio dėmesio. Juk priežasčių gali būti įvairių: gal pardavimai nebuvo tokie dideli, kaip tikėtasi, gal nesezonas ir pirkėją bandoma pervilioti kainos dėka. Dabar galvoju, kad kaina buvo mažinama sąmoningai nuleidžiant „Grand select’ą“ į žemesnę kategoriją – ruošiama rinka „Royal select“ alui.

Dabar man jau tapo įdomu – kas tas „Royal select“ ir kuo jis skiriasi nuo Grand’o. Royal select alaus aromatas yra neryškus, švarus ir komerciškai tvarkingas. Balta, tvari puta. Skaidrus, tamsaus aukso spalvos alus. Gana minkšto ir saikingai saltelėjusio skonio alus, kuriame išlaikytas salyklo / apynių balansas. Galima ilgai rašyti aptakias korektiškas frazes, tačiau viską galima pasakyti vienu sakiniu: nuobodžiai tvarkingas lageris. Tad kame tas rojališkumas? Palyginau:

Jeigu tikėt aprašymu, tai lyginant pastebiu, kad Brewer’s Gold apynius pakeitė El Dorado. Papildomai įdėta Cara Amber salyklo. Sutinku, švelni karamelė juntama. Nežymiai, bet juntama.

Tačiau lyginant šiuos du alaus pavyzdžius aklosios degustacijos metu skirtumai beveik nejuntami. Tą patvirtino ir kiti žmonės, kurie ragavo pavyzdžius. Tik pasakius, kad alus yra skirtingas imta intensyviai ieškoti skirtumų, bet ir jų nebuvo įmanoma aiškiai įvardinti. Panašu, kad pirkėjai bus viliojami ne turiniu, o pakuote. Vieni rinksis kainą, kiti – mandresnį pavadinimą ir placebo efektą. Bus tokių pavienių entuziastų su išlavinta uosle ir skoniu, kurie gebės atskirti šiuos du gėrimus, tačiau ar Kalnapilis taikosi į šią vienetinę auditoriją? Mes visi žinome, kad ne.

„Volfas Engelman“, lygiai prieš metus pristatęs tikrai vykusį alų „Balta pinta“ į šį sezoną žengia su „Dunkel kvietiniu“:

Kaip buvau išmokytas reklamos aš apverčiu butelį, sudrumsčiu alų ir tik tada atkemšu bei pilu į taurę.

Puta aukšta, švelnios pieniško šokolado spalvos, alus saikingai tamsus, saikingai drumstas. Su gana išraiškingu ir taip gerai pamenamu „Baltos pintos“ aromatu. Skonis lengvas, gaivus ir lengvai nuviliantis. Po „Baltos pintos“ sėkmės iš šio alaus aš nuoširdžiai tikėjausi daugiau. Gerbiamieji aludariai, skrudinto miežių salyklo ekstrakto nepakanka tam, kad sukurtumėte išraiškingą tamsų kvietinį alų. Nejaučiu aš šiame aluje to minkšto, kreminio pilnumo pojūčio, kuris privalomas dunkelweizen stiliaus alui. Burnos pojūtis gana skurdus, trūksta kompleksiškumo, kuris sukuria tą turtingo skonio jausmą. Alus geriamas, tačiau didelių komplimentų nenusipelno.

Kad jau perėjom prie kvietinukų, privalau pakalbėti ir apie kitą dunkelweizeną – „Kauno kvietinis tamsusis“:

Tai šiam stiliui nebūdingai skaidrus alus su milžiniška ir ilgai tvaria puta. Aromatas neryškus, uždaras ir tai dar vienas šio alaus trūkumas. Skonis sausas, su išraiškingai dominuojančia karbonizacija, nemalonus. Man tai buvo labai sunkiai geriamas alus. Vienintelė paguoda – ne pats blogiausias iš ragautų. Bet visumoje – nevertas dėmesio. Iš „Kauno alaus“ tikėjausi geresnio rezultato.

Dar vienas alus iš Kauno – „Forto tradicinis“. Nemanau, kad tai naujovė, bet aš jį ragauju pirmą kartą, todėl man šis alus yra naujiena.

Šviesus alus su tradiciniu stiprumu PET taroje – ABV 6%. Aromatas turi kitų „Forto“ aromatų bruožų, tvarkingas minkštas skonis, balansas krypsta link tradicinės karamelės, alkoholis veik nejuntamas. Ragaudamas galvojau – kas galėtų būti šio alaus pirkėjas? Kam gali patikti toks alus? Kažkuriuo momentu pagalvojau, kad šis alus turėtų tikti vidutinio amžiaus vidutines pajamas gaunančiam vyrui, kurio žmona su vaikais išvyko pasisvečiuoti pas gimines ir jis, pagaliau likęs vienas namuose, gali pasižiūrėti filmą, kurio eilinį vakarą nežiūrėtų nei vaikai nei žmona. Jis nespragins popkorno – jis vyriškai atsisės prieš televizorių, pasipjaustys šalto rūkymo skumbrės, atsilauš rupios juodos duonos ir mėgausis žiūrėdamas į ekrane vykstantį geriečių ir blogiečių susišaudymą . Vienos skumbrės ir vieno litro šio alaus kaip tik užteks tam, kad būtų pasotintas skrandis bei asmeninės erdvės poreikis. Nelabai rimta, nelabai subtilu ir nelabai brangu. Bet tai koks skirtumas? Juk niekas nemato ir nepriekaištauja – jis liko vienas ir pagaliau gali pailsėti taip, kaip jam norisi. Gal būt net ir pasiginčyti su televizoriumi. Tai niekam netrukdo.

Dar vienas „Forto“ alus yra  „Nefiltruotas“:

Išraiškingiausiai apie jį kalba užrašas ant etiketės: Dažnas svečias, apsilankęs alaus darykloje ir gavęs paragauti nefiltruoto alaus iš brandinimo talpyklų, girdavo jį už turtingą skonį ir sodrų aromatą. Nefiltruotas alus iš tiesų ypatingas tuo, kad jame išlieka alaus mielių, kurios suteikia savitą skonį ir iš savęs drumstą alaus vaizdą. Butelio dugne susidarančios alaus mielių nuosėdos yra šio alaus skonio privalumas.

Žinot, aš ne kartą lankiausi skirtinguose komerciniuose bravoruose ir ragavau nefiltruoto alaus ir žinau apie ką kalbate, minėdami turtingą skonį ir sodrų aromatą. Be to pats esu išviręs ne vieną toną alaus ir labai aiškiai žinau kokį savitą skonį suteikia alui jame likusios mielės ir kaip jos atrodo, kai nusėda butelio dugne.

Šis alus ypatingas tuo, kad net pastovėjęs parduotuvės lentynose lieka drumstas, o dugnas – švarus. Ir drumstumas tikrai pasiekiamas ne likutinių mielių, o tam specialiai skirtų priedų pagalba. Antraip jis nuskaidrėtų ir nuosėdos susikauptų taros dugne. Ir jis neturi žadėto turtingo skonio ir sodraus aromato. Jo aromatas blyškus, o skonis – gaižus. Alus yra negeriamas. Matyt tai supranta ir patys „Volfas Engelman“ atstovai, nes net nedrįso šio alaus įdėti kaip produkto į interneto svetainę. Manau, kad aludaris, kuris pagamino ir pro vartus išleido šį alų po mirties virs tame pačiame pragaro katile, kuris skirtas „Vilkmergės kriek“ tipo alaus kūrėjui. Dievaži, būtų mano valia – tokiems aludariams aš paskirčiau atskirą katilą ir priversčiau juos gerti savo pagamintą alų.

Dar vienas epic feilas pas mane atkeliavo iš „Rinkuškių“, „Port night“, ABV5,2%

O epic feilas yra tame, kad ką bepagamintų ir kaip beužvadintų – „Rinkuškių“ alus turi tą patį aromatą ir veik tą patį skonį. Ilgainiui ragaujant „Rinkuškių“ alų galvoje įkyriai sukasi senas aenkdotas apie alų, kuriam nereikia keisti išvaizdos, ir alų, kuriam nereikia keisti skonio. Kas žino šį anekdotą supras apie ką aš kalbu.

Kaip nujausdamas negerovę „Raudonų plytų“ alų pasilikau degustacijos pabaigai. Mild elis „Išplautas kadras“:

Alus, kuris buvo sukurtas specialiai „Kino pavasario“ filmų festivaliui. Sesijinis britiško stiliaus elis, kuriame išraiškingai juntamas rudųjų salyklų indėlis į galutinį rezultatą. Tai tas retas alus, kurio aromatas turi malonų tęstinumą skonyje ir lengvai ištirpsta poskonyje. Geras nuo pradžios iki paskutinio gurkšnio. Tikra atgaiva po tų košmarų, kuriuos ragavau (aukščiau). Galėčiau pradėti liaupsinti koks geras šis alus, o jūs galėtumėte pradėti burbėti, kad aš esu šališkas, nes už pinigus, kaip visi blogeriai taip daro ir visa kita. Ne, aš nesuteiksiu jums preteksto abejoti mano nešališkumu.

Todėl pasakysiu, kad alus tiesiog geras. Taip pat savitai geras, koks buvo (yra) „Ryklio kavinukas“, „Zombis tundroje“ ir kiti ankstesni alūs, gimę tarp raudonų plytų sienų.

Prasidėjęs pavasaris, pailgėjusios dienos ir artėjantys šilti orai – džiugina. O lietuviško alaus naujienos – ne. Labiausiai liūdina tai, kad bravorų Lietuvoje tikrai daug. O kai norisi gero ir įdomaus alaus lieka pasirinkimas tik tarp to, ką verda „Dundulis“ ir „Raudonų plytų alaus dirbtuvės“. Na ok, būna išimčių ir iš kitur, bet jos tokios retos. O norisi, kad jos nebūtų išimtimis, o taptų įprastiniu reiškiniu.

Ir jau visai pabaigai, idant nuotaikos nebūtų tokios minorinės – nauja istorija apie alų.

Kalbasi du hipsteriai:
-Aš kardinaliai pakeičiau savo gyvenimo stilių! Atsikračiau fizinių ir mentalinių šlakų. Vietoj kavos geriu žialią arbatą, ryte medituoju su pabundančia saule, nebevalgau mėsos, nešioju tik natūralios vilnos ar medvilnės drabužius, seku proteinų ir vitaminų balans…
-Alaus gersi?
-Taip.

Kartais gyvenime viskas taip keičiasi, kad tuo būna sunku patikėti. Konstantiškai gerais buvę dalykai suprastėja, o kartais visai beviltiški, žiūrėk, ima gerėti.

Antai vienas iš prekybos tinklų, kuris save įvardina kaip „praktiškų žmonių pasirinkimą“ ilgą laiką buvo beviltiškas, jeigu kalbėtume apie alaus asortimentą lentynose. Vienu metu nutariau, jog šiame prekybos tinkle alaus pasiūla yra pernelyg nyki, kad gaiščiau laiką eiliniams nusivylimams ir nustojau jame lankytis. Mano kepenys yra per daug man brangios Gyvenimas yra per trumpas, kad švaistyčiau jį ragaudamas tokį alų, kaip „Gaspadoriaus drūtasis“, „Lidskoje svetloje“ arba „Sibirskaja korona“. Tačiau taip susiklostė aplinkybės, kad veik po metų pertraukos vėl teko užsukti į šio tinklo parduotuvę. Smalsumo vedinas apžiūrėjau ir alaus lentynas. Ir ką sau manote? Alaus asortimentas pradėjo keistis ir dabar jie patys pradėjo importuoti alų ne tik iš rytų, bet ir iš vakaruose esančių šalių. Ir tai nėra viena ar dvi rūšys. Tai visa lentyna nuo viršaus iki apačios man nematyto ir neragauto alaus. Dar prieš metus galvojau, kad šis tinklas manęs nesudomins alaus pasiūla. Vienok, klydau. Tai, apie ką pasakosiu šiandien, pirkta pas juos ir dar laukia keli įdomesni egzemplioriai, apie kuriuos parašysiu ateityje.

O šiandien – apie Aktien alų iš Bayreuther Bierbrauerei bravoro Vokietijoje.

Šiaurės Bavarijoje, netoli vakarinės Čekijos sienos yra toks miestas Bairoitas.  Į šį miestą po aludarystės mokslų Miunchene, grįžo jaunas, 24 metų aludaris Hugo Bayerlein, kuris 1857 metais įkūrė alaus bravorą. Tuo metu tai buvo gana neįprastas reiškinys, mat kiekviena užeiga ar restoranas patys gaminosi alų ir jį pardavinėjo savo svečiams. Tačiau Hugo numatė pramoninę alaus gamybos sėkmę ir drąsiai diegė visus naujausius to meto technologinius sprendimus savo darykloje. Rizika pasiteisino – alus išpopuliarėjo ir darykla, kaip sėkmingas komercinis pavyzdys, tapo miesto veido dalimi. 1872 Bayreuth alaus darykla buvo reorganizuota į akcinę bendrovę ir pradėjo ženklų augimą bei plėtrą. Įdomus faktas – prie šio bravoro klestėjimo prisidėjo ir garsus vokiečių kompozitorius Richardas Vagneris. Paskutinius savo gyvenimo metus jis praleido Bairoite, kur 1876m. atidarė muzikinį teatrą, kuriame statė savo operas. Istorijoje minima, kad kompozitoriui taip patiko daryklos alus, kad jis pats dalinai dalyvavo daryklos veikloje ir prisidėjo prie daryklos augimo sėkmės.

Aludarystės tradicijos tęsiamos ir šiandien, nepamirštant ankstesnės šlovės, o alus plačiai parduodamas ir už Vokietijos ribų.

Man pavyko paragauti tris šios daryklos alaus rūšis.

Aktien Original 1857

Alus, gaminamas bravoro garbei. Panašiai, kaip „J.W.Reincke“, kurį gamina „Švyturys“. Tai Dortmunder/ Export lager stiliaus alaus, turintis ABV 5,3%

Alus yra šviesios aukso spalvos, labai skaidrus, su vidutine, balta puta. Vidutinės karbonizacijos ir be priekaištų išvaizdai.

Aromate juntamos neryškios pilsnerio salyklo, biskvito, šviežios citrinos ir minerališkos natos. Kiek vėliau, kartu su apynių aromatu galima pajusti ir maltų pipirų kvapus.

Skonis tvarkingas, sausokas, su išraiškingu lengvu apynių kartumu, kurį papildo aliuzija į citrinos žievelę, kriaušes ar panašų fruktozinį saldumą.

O kūno mažoka. Taip, tai lengvai geriamas ir tinkamai karbonizuotas alus su neilgu poskoniu. Labiau tinkamas gerti karštą vasaros pavakarę, bet ne žvarbaus rudens metu.

Tvarkingas komercinis dortmunderis, savo vokiškoje tvarkoje turintis komercinio nuobodumo. Geras, bet ne pribloškiantis.

Aktien Zwick’l Kellerbier.

Zwickel/Keller stiliaus alus, turintis ABV 5,3%

Lengvai drumstos išvaizdos, gintaro spalvos alus su balta ir patvaria puta.

Aromate juntamas salykliškumas, skrudintos baltos duonos aromatas, lengvos apynių natos. Putai sumažėjus juntamos ir mielių aromato užuominos.

Skonyje juntamas santūrus saldumas su lengvomis rūgštelės – apynių kartumo užuominomis. Skonis harmoningas, subalansuotas, poskonis vidutiniškai – trumpas.

Gomurys yra vidutiniškai – lengvas, karbonizacija gana žema.

Stiliaus aprašyme sakoma, kad toks alus yra „lagerių pasaulio“ atsakas tikriems šviesiems eliams. Man sunku būtų lyginti šiuos du stilius, tačiau ragautas alus yra vertas dėmesio.

Landbier.

Munich dunkel lager arba  Miuncheno dunkel stiliaus alus, turintis ABV 5,4%.

Tamsi ir daili lazdyno riešuto kevalo alaus spalva su balta, kremine puta.

Aromatas dosnus skrudintos tamsios duonos kvapų su figų ir raudonųjų serbentų užuominomis.

Skonis turtingas kremiškų riešutų, bananų duonos ir žoliškų apynių puokšte.

Skonis sklandžiai pereina į gerai skrudintų pupelių kavos ir degintos karamelės poskonį.

Nors alus tamsus, tačiau netikėtai lengvas, kremiškas, saikinga karbonizacija nesuteikia perteklinio sausumo. Alui šylant ryškėja kremiškumas.

Guodžiantis alus, man patikęs labiausiai iš šios ragautos trijulės.

Netikėta atgaiva mano akims ir skonio receptoriams, aptikta visiškai netikėtoje vietoje. Vasarą „šlifuodamas“ tinklinių prekybos centrų lentynas bodėjausi konservatyviu asortimentu ir naujienų stygiumi. Ir še tau – patys rado, nutarė importuoti. Malonu. Teks važiuoti vėl ir ragauti kitas naujienas. Dar menkai domėjausi, tačiau kiti pavyzdžiai supilstyti į netradicinio dydžio alui – 0,7l talpos butelius.

O šiam kartui tiek. Nuotraukos iš alaus gamintojo svetainės, ir vertinimų balais šį kartą nebus. Nuotaika ne ta ir man trūksta objektyvumo.

Jei tiksliau – tai kaip tame anekdote:

-Tu – kas?
-Geroji fėja.
-O kodėl su kirviu rankose?
-Nuotaika ne ta.

Panašu, kad karštoji vasara jau prabėgo. Kartu su ja ir didieji alaus pardavimai, kai alus buvo tiesiog graibstomas ir lentynų.

Kas įvyko nauja Lietuvos alaus rinkoje per pastarąsias šešias savaites?

„Vilkmergės alus“ oficialiai paskelbė, kad tendencingai orientuosis į premium alaus segmentą.

Kardinaliai pakeistas alaus gamybos procesas: atgaivintos 18 a. aludarystės tradicijos, visas alus fermentuojamas su aukštutinio rūgimo mielėmis. Didžiulis dėmesys sutelktas į kokybę, pasikeitė pozicionavimas rinkoje.

„Būti super premium alaus versle kainuoja, bet mes tikime, kad ateitis yra šiame segmente. Nors kol kas pelno neuždirbame, manome, kad sprendimas keisti kryptį pasiteisino“, – sako Ramūnas Blazarėnas, „Vilkmergės alaus“ direktorius. Anot jo, ekonominės klasės alaus gamyba jau buvo tapusi „darbu dėl darbo“, nors pagaminamas produkcijos kiekis būdavo didelis, vietoj pelno – nuostolis. Daugiau: straipsnis vz.lt

Beje, „Vilkmergės alus“ šiemet planuoja parduoti maždaug 0,5 mln. litrų alaus – tiek, kiek ir pernai.

„Vasara vėlavo, Lietuvos alaus rinka traukiasi, tad jei pavyks išlaikyti tą patį lygį, kaip pernai, bus neblogai“, –  teigia „Vilkmergės alaus“ direktorius Ramūnas Blazarėnas.

Pernai įmonė pasiekė 1,22 mln. litų apyvartą, patyrė 64,484 tūkst. litų nuostolių – 10 kart mažiau negu 2012 metais.

Tiesa, pardavimų metodai yra, švelniai tariant, keisti. „Ar jau ragavote? Mes pagaminome, bet parduotuvėse nerasite“. Tai kaip paragauti, jei nerasime? Įdomi strategija – mes paslėpsim, o jūs būkit gudrūs ir atraskit kur.

Iliustracija iš pranešimo FB:

Taros užstato planai toliau juda į priekį. Deja, aiškėja ir šio plano užmačios. Kadaise kaip vyriausybės pristatyta idėja dabar skaidrėja ir matomi tikrieji iniciatoriai.

Naujai įkurta viešoji įstaiga „Užstato sistemos administratorius“ Lietuvoje diegs vienkartinės plastiko, stiklo taros ir metalinių skardinių užstato sistemą. Skaičiuojama, kad šio projekto įgyvendinimui prireiks ne vienos dešimties milijonų litų investicijų. Įsteigtos VšĮ „Užstato sistemos administratorius“ (USA) steigėjai – Lietuvos aludarių gildija, Lietuvos prekybos įmonių asociacija ir Lietuvos natūralaus mineralinio vandens gamintojų asociacija. Va taip va. Plačiau: vz.lt

Ir kai reikalai juda Lietuvoje – Briuselyje jie stringa. Mažųjų aludarių skundas Europos komisijai tebeklaidžioja biurokratiniuose labirintuose.

Dar 2012 m. Mažų alaus daryklų asociacija (MADA) pateikė skundą EK dėl alaus ir kai kurių kitų alkoholinių gėrimų prekybos suvaržymų, kuriuos 2013 m. įvedė Lietuva, – draudimo prekiauti stipresniu nei 7,5% alumi ir sidru, draudimo naudoti didesnę nei 1 l tarą. Aludarių nuomone, tokie ribojimai prieštarauja ES teisei. Tas pačias Alkoholio kontrolės įstatymo pataisas yra apskundusi „Selita“ ir Ko. Nors laiko praėjo nemažai, galutinio sprendimo šiuo klausimu EK vis dar nėra priėmusi. Plačiau: http://vz.lt/

Naujienos apie Utenos alaus daryklą.  Nors alaus išgeriama vis mažiau, tačiau šios daryklos gamybos apimtys didėja.

Lietuvoje alaus kasmet išgeriama vis mažiau, tačiau didžiausia Baltijos šalyse alaus gamintoja – Utenos alaus darykla – didina gamybos apsukas. Modernios technologijos pavertė ją alaus milžinės „Carlsberg“ tarptautinių prekių ženklų gamybos centru Baltijos ir Skandinavijos regione. 

Sunku pasakyti, kiek tai susiję su žiniomis apie „Aldaris“ bravoro Latvijoje, kuris priklauso tai pačiai grupei, uždarymą. Gal tiesiog išdalino gamybos apimtis? Visas straipsnis apie Utenos daryklą yra čia.

Ir pabaigai – geros naujienos apie sidro rinką. Lietuvos obuolių augintojais domisi ne tik pačių obuolių pardavėjai, bet ir perdirbėjai, sidro entuziastai.

Tačiau ne tik didiesiems prekybininkams rūpi šiųmetis obuolių derlius. Pasak sodininkystės bendrovės „Naradava“ direktoriaus Aloyzo Grygalio, jau keletą pastarųjų metų teko sulaukti vieno kito sidro gamintojo.

Šiemet jie irgi dairosi, kas ir kiek augina sidrui tinkamų veislių obelų. Gal po truputį reikalai pajudės iš mirties taško ir ilgainiui galėsime paragauti sidro, pagaminto iš lietuviškų obuolių?

Apie tai – lrytas.lt.

Ir kad nebūtų taip nuobodu – anekdotas apie alų:

Klaustrofobija – tai uždarų patalpų baimė. Pavyzdžiui: einu į barą gerti alaus ir bijau, kad jis bus uždarytas.

Kas naujo Lietuvos alaus rinkoje? Nekažinkas. Pavasaris prastas. Vasaros pradžia – taip pat. Verkia ne tik ledų pardavėjai ir Palangos verslininkai. Visiems sezoniškumas kerta planus ir rezultatus. Todėl šį kartą rinkos naujienas pateiksiu glaustai ir su nuorodomis – konkretų, jus sudominusį, pranešimą rasite originaliame šaltinyje.

Tad kuo gyveno Lietuvos alaus rinka pastaruosius kelis mėnesius?

„Kauno alus“ krenta žemyn:  Alaus gamybos AB „Kauno alus“ pardavimo pajamos 2013 m. mažėjo 7% ir siekė 15,8 mln. Lt, 2012 m. – 16,9 mln. Lt. Ikimokestinis nuostolis buvo 295.390 Lt, kai 2012 m. uždirbta 299.144 Lt ikimokestinio pelno. 

Visas straipsnis: vz.lt

Tuo tarpu „Švyturys – Utenos alus“ 16mln. litų išleidžia marketingui. Stipraus prekės ženklo neturinčiam gamintojui konkurencinėje kovoje lieka vienas ginklas – kaina, tačiau ją mažinti iki begalybės nėra galimybių, įsitikinęs p. Viršilas. Todėl svarbiausias kiekvienos įmonės tikslas turėtų būti susijęs su prekės ženklų stiprinimu visais įmanomais būdais. 

Vz.lt: Viršilas atskleidžia, kaip naudojamas 16 mln. Lt rinkodaros biudžetas.

Beje, Š-UA sekėsi neblogai: atgaivintas „Utenos Classic“ gavo Europos kulinarijos ekspertų pripažinimą. R. Viršilas džiaugiasi, kad įmonės gaminamas alus pasklido veik po visą pasaulį.

Gal ir po visą, tačiau Baltarusijos rinka užsidarė. Batka įvariais keistais sprendimais glumina pasaulį, vienas iš paskutinių – draudimas importuoti užsieninį alų. Š-UA ten vežė ~15% savo produkcijos. Prasta sezono pradžia ir Baltarusijos rinkos užsidarymas bus juntamas ir rinkos lyderiui – šio fakto nenuslėpsi. Žiūrėsim kaip tai atsilieps įmonės rezultatams, kurie bus skelbiami kitų metų pradžioje.

Kas dar naujo? „Aludario darbas – ne tas, apie kurį svajojau nuo vaikystės, tačiau dabar galiu pasakyti: apie tokį darbą negalėjau net svajoti“, – pripažino „Kalnapilio“ alaus daryklos aludaris Ričardas Barakūnas portalui lrytas.lt. Publikuojamas interviu su aludariu apie jo kelią į aludarystę.

Viena seniausių Lietuvos alaus daryklų „Biržų alus“ išsikėlė ambicingą tikslą pritraukti aukštesnes pajamas turinčius alaus mėgėjus. Įmonė investavo į naują pilstymo įrangą ir jau liepą Lietuvos vartotojams pasiūlys aukščiausios kokybės – „premium“ klasės – alaus stikliniuose buteliuose. Įdomi naujiena, lauksim rezultatų. Daugiau apie tai skaitykite vz.lt

O Delfi.lt aiškinosi kur dingo sidro vartotojai. Sidro vartotojai buvo jauni vartotojai. Ir jei pažiūrėtume, kaip sidro vartojimas atsirado rinkoje, tai jis atsirado per rinkodaros priemones: buvo formuojama pasiūla, nes tokio produkto niekas nežinojo. Buvo sukurti įvairūs alkoholiniai gėrimai – į sultis buvo pridedama alkoholio ir reklamuojama, kad tai yra labai geras gėrimas. Tačiau gyvenimas parodė, kad tai neprigijo. Didelė dalis nebuvo kokybiška ir nepasakyčiau, kad labai skonio savybėmis pasižyminti. Ne visi produktai buvo iš natūralių medžiagų, buvo daug chemijos pridėta.

Taigi, ką pasėjom – tą nupjovėm. Ilgas litas pasirodė trumpesnis nei tikėtasi. Kita vertus, niekas nedraudžia pradėti nuo nulio. Tik ne su „obuolių kvapo gėrimu“ o su tikru ir vartotojams patraukliu sidru.

Štai tiek skurdžių naujienų iš šaltos ir lietingos Lietuvos alaus rinkos. Nieko, sinoptikai žada, kad artimiausiu laiku atšils, orai pasitaisys, o kartu su jais ir pardavimai ūgtels. Gal tada ir naujienų bus džiugesnių?

Vakar, Vilniaus restorane „Soul & Pepper“ įvyko naujausio „Švyturio tradicinės kolekcijos“ alaus pristatymas visuomenei. „Švyturys“ naujam sezonui išvirė „Korio“ alų, pagardintą medumi ir imbieru. Prieš pradedant prekybą šiuo alumi vyko alaus pristatymas ir degustacija. Nedidelė, bet jauki kompanija susirinkusi į pristatymą – degustaciją ragavo naują alų, klausėsi pasakojimų apie alaus kilmę ir dalinosi įspūdžiais.

Ir aš ten buvau, alų ragavau, tad ir jums papasakosiu apie naujausią „Švyturio“ alų.

Kaip skelbiama informacijoje – alus pagardintas medumi ir imbieru. Man toks derinys šiltąjam sezonui pasirodė kiek keistas. Kada norisi medaus ir imbiero? Teisingai – rudenį. Kai oras bjaurus, lauke šalta, kojos peršlampa o nosis primena, kad reikia nusipirkti nosinių. Tada norisi įsitaisyti šiltuose namuose ir susirasti medaus bei imbiero. Tai guodžiantis ir šildantis derinys, praskaidrinantis subjurusią nuotaiką ir pakeliantis ūpą.

Ragaujant alų nuomonę teko keisti. Maniau, kad alus bus itin pilno kūno, gan sunkus ir nederantis vasaros sezonui. Klydau.

Alus pasirodė vaiskus, lengvas ir visai neapsunkinantis. Tačiau apie viską – iš eilės.

Alus yra nefiltruotas, todėl derėtų butelio nepurtyti ir supilti į taurę palengva. Tuomet alus taurėje bus auksiškai vaiskus, labai skaidrus, dailios, šiek tiek švelniai žalsvų atspalvių turinčios aukso spalvos. Jeigu alų pilstydami vartysite – alus susidrums, o paskutinėje taurėje galite rasti kelias smulkias nuosėdas. Tai nėra šiukšlės, tai – alaus gamybos metu likęs imbieras. Alus saikingai karbonizuotas, jį puošia nedidelė, bet daili balta puta.

Beje, alus buvo pateikiamas gerai atšaldytas ir mano galva tai yra klaida. Jo nederėtų šaldyti tiek, kiek esame pratę šaldyti lagerius. Optimali šio alaus pateikimo temperatūra galėtų būti +10..+12C

Gerai atšaldžius šis alus pasirodys uždaras ir nuobodus, o kiek atšilęs ir pabuvęs taurėje jis atskleidžia išties ryškų ir išraiškingą aromatą. Sakyti, kad alus kvepia medumi ir imbieru yra tas pats, kaip nepasakyti nieko. Ryškus šio alaus aromatas yra kompleksiškas, įdomus ir patrauklus. Kartu šį alų ragavę bičiuliai skundėsi, kad aromatas yra pernelyg intensyvus ir varginantis, tačiau man tai nepasirodė trūkumu.

Alus kvepia visomis vasaros pradžios natomis: tai žydinčios liepos, akacijos, žydinti laukinių gėlių pieva ir giliau viską apibendrinančios imbiero natos. Beje, pievas paminėjau neatsitiktinai. Pokalbio metu alų sukūrusi aludarė Džuljeta prasitarė, kad imbiero aromato balansui ir bendrai puokštei į alų buvo įdėta šiek tiek Citra apynių. Norėjosi garsiai pliaukštelti sau per kaktą ir sušukti „imbieras ir Citra – kaip aš iki šiol apie tai nepagalvojau?!“. Ryškus, intensyvus ir harmoningas aromatas. Degustuojant šį alų akluoju būdu neįmanoma jo neatspėti.

Kūnas vidutinis, karbonizacija saikinga, todėl alus neapsunkina, bet maloniai užpildo burną savo skoniu, palydėdamas apynių ir imbiero natas poskonyje. Aš nemėgstu imbiero, negeriu imbierinių arbatų ir nevalgau tradicinių imbierinių saldainių, kuriais garsėja Skandinavų šalys. Todėl man patiko tai, kad imbieras nėra dominuojantis šio alaus aromate ar skonyje. Alkoholis taip pat nėra ryškus.

Originalus, gaivus ir įdomus alus, kuris džiugina savo aromatu ir neapkrauna skoniu. Tokio derinio Lietuvoje dar nebuvo. Gamintojai teigia, kad tai – ribotos partijos alus. Aš spėju, kad šis alus ras savo gerbėją ir iš ribotos partijos taps nuolat (ar bent – periodiškai) verdamu alumi. ABV 5,3%. Artimiausiu metu turi pasirodyti parduotuvių lentynose.

Beje, „Švyturio“ alaus pristatyme buvau pirmą kartą. Buvo įdomu stebėti kaip vyksta naujos alaus rūšies pristatymas. Supratau, kad nėra namų be dūmų. Oficialiu alaus somelje ir virtuvės šefu pristatytas Donatas Dabrovolskas prie alaus pasiūlė savo sukurtus maisto derinius. Alus su medumi ir imbieru, todėl prie šio alaus dera patiekalai, kurie sukurti su… medumi ir imbieru! – taip net kelis kartus nuo improvizuotos scenos pakartojo Donatas.

Vakaro svečiams buvo pasiūlyta paragauti prie alaus šviežių agurkų lazdelių su medumi paskanintais miško čiobreliais (tiesą sakant buvo ne čiobreliai su medumi, o medus su čiobreliais, na bet ne esmė), brandintos lašišos kąsnelių su raudonųjų paprikų pudra, su imbieru ir medumi marinuotų bei ant žarijų iškeptų kiaulienos kąsnelių. Desertui (ach, koks originalus netikėtumas!) buvo pasiūlytas klasikinis medaus pyragas. Būtų juokinga, jeigu nebūtų liūdna. Ragaujant derinius apėmė svetimos gėdos jausmas. Kaži, ir kituose „Švyturio“ alaus pristatymuose deriniai buvo tokie… chm… beviltiški?

Suprantu, kad kiek nustebote. Pabandysiu perteikti reikalo esmę.

Įsivaizduokite situaciją: tarkim, kad aš apsiskelbiu vieninteliu ir sertifikuotu obuolių sulčių somelje (suprask – gėrimo žinovu, kuris ne tik nusimano, kaip kuriamas gėrimas, bet ir žino kaip jį dera pristatyti, kuo gėrimas savitas, kaip jis pateikiamas ir kokie gėrimo bei maisto deriniai jam yra tinkami ir galiu šiuos derinius rekomenduoti kitiems). Tuomet rudenį aš nuvykstu pas didžiausią Lietuvos sodininką, kuris nuskynė šių metų obuolių derlių, išspaudė sultis ir paprašė manęs sukurti šių metų derliaus obuolių sulčių ir maisto derinius. Sekdamas Donato pavyzdžiu aš turėčiau kurti tokius derinius: užkandžiui – šviežių obuolių skiltelės su žolelėmis, antram užkandžiui – obuolių sūris, kaip karštą patiekalą pasiūlyčiau obuolių sultyse marinuotą ir keptą mėsą ir desertui prie obuolių sulčių aš pasiūlyčiau obuolių pyragą! Nes obuolių sultis, kaip tikras savo srities ekspertas, primygtinai rekomenduočiau derinti su gaminiais iš obuolių. Ar dabar tapo aiškiau? Panašiai toks jausmas neapleido iki pat vakaro pabaigos.

Agurkai su medumi buvo beviltiški. Auksinė vyno ir alaus su saldžias patiekalais derinimo taisyklė: desertas negali būti saldesnis už gėrimą. Jeigu jis yra saldesnis – jis užgožia gėrimą, paversdamas jį aitriu, gaižiu nemaloniu. Taip nutiko ir šiuo atveju. Meldžiu Dievą, kad tai netaptu nauja mada ir honey lager stiliaus alus nebūtų baruose pateikiamas su skiltele agurko taurėje, kaip tai nutiko su hefeweizen’u ir citrina.

Brandinta lašiša buvo šio gurmaniško pasiūlymo tęsinys.

Ši vieno kąsnio užkandėlė buvo itin nemaloni: lašiša gliti ir beskonė, po ja esančios kruopos, primenančios kuskusą, buvo šaltos ir pavandenijusios, o šaukšto gilumoje paslėptas medus su aitriosiomis paprikomis bendrame kontekste derėjo tartum šalmas kiaulei. Originalu, bet nepatrauklu. Antro šaukšto nebesinorėjo.

Karšti kiaulienos vėrinukai taip pat buvo nevykę – mėsa buvo kieta, guminė ir blanki. Aš nežinau ar klaida buvo marinate, ar mėsos paruošime, tačiau man ir nesvarbu. Medaus pyragu nutariau nerizikuoti.

Šiems alaus ir maisto deriniams tinka iš sovietmečio laikų atklydęs žodis: chaltūra. Ir jeigu tai viskas, ką sugeba vienintelis oficialus alaus someljė – mus per anksti priėmė į Europos sąjungą. Švyturio žmonės, mielieji, apsidairykite aplink. Užaugo nauja įdomių ir perspektyvių šefų karta. Tokių, kurie ne tik gražiai atrodo ir kažką pabūrę numeta „tiks ir taip“. Yra žmonių, kurie iš tiesų kuria, myli maistą, domisi juo. Aš tikiu, kad jie gali sukurti tikrai įdomių, paprastų, visiems suprantamų ir lengvai pagaminamų maisto derinių. Tokių, kuriuos nesudėtingai sugebės atkartoti ir jais draugus pavaišinti alaus kultūra besidomintys ir jūsų alų perkantys žmonės. Derinius, kurie neužgoždami alaus jį įdomiai papildys, pabrėždami geriausias šio stiliaus savybes. Jūs esate rinko lyderis, flagmanas, diktuojantis lietuviško alaus rinkos madas ir tendencijas. Jums savo komandoje reikia ne to, kuris dailiai atrodo, o to, kuris dirba su meile, domisi maistu ir alumi.

Alus su agurkais. Jėzusmarija…

P.S. Andriau, jeigu laikaisi viešai duoto pažado – lieki man skolingas dėžę alaus.

Tik ūkininkai derlių skaičiuoja rudenį. Aludariai rinkos pokyčius ir praėjusių metų rezultatus vertina pavasarį. Kas pasikeitė po garsaus PET taros ribojimų, dar vadinto „bambalių mūšiu“ praėjusiais metais?

Alaus daryklos viena po kitos skelbia praėjusių metų rezultatus. Apibendrinant, situacija po praėjusių metų: didžioji rinkos dalis priklauso trim darykloms, nukentėjo mažieji aludariai, auga „premium“ alaus segmento pardavimai.

Trys ketvirtadaliai alaus rinkos dabar priklauso trim didžiosioms alaus darykloms: „Švyturys-Utenos alus“, „Kalnapilis – Tauras“ ir „Volfas Engelman“.

Alaus rinka praėjusiais metais susitraukė 6,6%, tačiau šios trys daryklos savo pardavimus sugebėjo padidinti.  Didžiausią augimą parodė „Švyturys – Utenos alus“. Jų pardavimai, lyginant su užpraeitais metais, didėjo ~6%, rinkos dalis ūgtelėjo iki 40,7%, o apyvarta ūgtelėjo 9% ir sudarė beveik 470 000 000 Lt.

Ūgtelėjo ir „Kalnapilio – tauro“ rezultatai, nežymiai, bet ūgtelėjo ir besiskundžiantys alaus rinka „Volfas – Engelman“.

Įdomu tai, kad didžiausias augimas vyko „premium“ alaus kategorijoje. Alaus daryklos sparčiai didino savo prekių ženklų – flagmanų pardavimus, kurie dabar alaus rinkoje užima daugiau, kaip 25%.

Krito pigiausio alaus pardavimai, ypač to, kuris pagal užsakymą gaminamas ir įvardinamas kaip prekybos tinklo prekinis ženklas. Lietuvoje vyrauja nuostata, kad šis alus yra prastas ir jį gerti yra nemadinga, o kartais ir gėdinga.

Prastai praėjusiais metais sekėsi „Gubernijai“ – jų pardavimo pajamos praėjusiais metais mažėjo veik dešimtadaliu, o finansinis metų rezultatas buvo neigiamas – nuostolis siekia 1,3 mln. litų prieš mokesčius.

Nors tikslių duomenų nėra, tačiau žinoma, kad mažėjo ir mažųjų alaus daryklų pardavimai. Tai gana dėsninga – jeigu besitraukiančioje rinkoje yra ženklus „premium“ segmento augimas, tuomet mažiesiems lieka tik du keliai – arba mikliai persitvarkyti į aukštesnės kokybės alaus gamybą arba toliau skaičiuoti nuostolius.

Statistikos departamento duomenimis, pernai iš alkoholinių gėrimų ir tabako gaminių daugiausia – 3,9% – pabrango alus. Beje, apžvalgininkai teigia, kad po ilgo žiemos sąstingio alaus kainos kyla ir dabar. Panašu, kad šylant orams akcijų karai aprims, o aludariai toliau plušės, siekdami atsikovoti savo rinkos dalį ir pakeisti status quo. Nors politiniai aludarių karai aprimo ir baigėsi rinkos perdalinimas politikų rankomis, tačiau visai nepanašu, kad kovos rinkose baigėsi. Šie metai žada būti įdomūs. Kokie jie bus – pamatysime po metų.