Kas yra sidras? Dauguma jį perkančių žmonių galvoja, kad sidras – tai alkoholinis gėrimas, gaminamas fermentuojant obuolių sultis.

Tačiau mažai kas žino vieną esminę detalę – pirkdami sidrą jie dažniausiai perka ne sidrą. Ir tai ką jie perka iš esmės skiriasi nuo, tarkim, vyno arba alaus, kuris yra gretimose lentynose.

Pirkdami net ir patį pigiausią vyną, kuris yra pigus, jo skonis prastas, o pati prekė sudėta apatinėje lentynoje – jūs perkate vyną. Pirkdami pigiausią alų, taip tą patį, kurį pirkti net yra šiek tiek gėda, nes „ką žmonės pagalvos“ – jūs vis tiek perkate alų. Nes tai 100% alus ir 100% vynas.

O pirkdami tai, kas dailiomis etiketėmis padabinta ir sudėta jums prieš nosį su užrašu „sidras“ absoliučia dauguma atvejų apskritai nėra sidras. Ir procentai čia nebeturi jokios reikšmės. Net 2-os rūšies dešra, kurioje apskritai nėra mėsos, yra labiau dešra, nei parduodamas „sidras“ yra sidras.

Norint paaiškinti ką turiu galvoje tai sakydamas, turiu papasakoti istoriją kiek plačiau.

Sidras yra alkoholinis gėrimas, gaunamas fermentuojant obuolių sultis, kuriose esantį cukrų (saldumą) mielės paverčia alkoholiu. Sidras nėra toks sofistikuotas gėrimas kaip vynas.Istoriškai tai daugiau nesudėtingas paprastų žmonių gėrimas, nei elitinis didikų ar turtuolių pasirinkimas. Tačiau visos jo teigiamos savybės: aromatas, skonis, poskonis ir kt. yra išgaunama natūraliai, iš to, ką į obuolį sudėjo motina gamta.

Dėl tos pačios priežasties nebūna vienodo sidro – kiekvienais metais jis skiriasi priklausomai nuo to, kokie buvo metai. Vienais metais medžiai gaus daugiau saulės, kitais – lietaus, ir todėl vaisių kokybė, bei jų sultys skirsis. O tai reiškia, kad ir sidras bus vis kitoks.

Devynioliktame amžiuje sidras buvo gaminamas labai tradiciniu būdu: nuskinami obuoliai, jie smulkinami, spaudžiamos sultys. Sultys fermentuojamos, vėliau – brandinamos ir taip gaunamas obuolių sidras. Tačiau komerciniu požiūriu toks gamybos būdas yra labai brangus. Norint visus metus prekiauti sidru reikia turėti dideles pajėgas jo gamybai rudenį ir dideles talpas bei plotus jo saugojimu. Prasidėjus industrializacijai buvo sumanyta šį procesą optimizuoti. Pramoniniai gudručiai nutarė, kad išspaustas sultis reikia koncentruoti, pašalinant iš jų dalį vandens. Tokiu būdu jų apimtis sumažėja, jas galima saugoti ir vėliau apdoroti ištisus metus. Tereikia vėl atskiesti vandeniu ir gausim tą patį skysčio kiekį.

Sąmoningai parašiau skysčio, mat tai jau nebėra tos pačios sultys, kurios buvo gautos išspaudus jas iš obuolių. Koncentravimo metu prarandama dalis vertingų medžiagų, sultys praranda savo pirmines savybes ir tai ilgainiui atsiliepia galutinio produkto kokybei. Tačiau techniškai tai vis dar tebėra obuolių sultys.

Vėliau stambieji gamintojai pradėjo nukirsdinėti kampus. Jie atrado, kad skiedžiant sultis cukrumi pasaldintu vandeniu galima išgauti tą patį alkoholio kiekį, sunaudojant mažesnę dalį obuolių sulčių koncentrato. Maža to, tai yra galimybė pradėti gaminamo sidro standartizaciją – kiekvienos gaminamos partijos metu turėti panašų skonį ir alkoholio kiekį gėrime. Be to šis sprendimas leido taupyti žaliavą, kuri išgaunama rankomis ir tik kartą per metus. Tokiu būdu iš to paties sulčių kiekio išmokta pagaminti didesnį kiekį gėrimo.

Taip išgaunant beveik vienodą produktą buvo pradėta taupyti ir žaliavų kokybės sąskaita. Jeigu iki industrializacijos obuoliai buvo kruopščiai atrenkami, naudojamos tik tam tikros obuolių rūšys, daromi šių sulčių mišiniai, siekiant sukurti labiau kompleksišką aromatą ir skonį, tai industrializavus sidro gamybą tiko visi obuoliai, iš kurių bėga sultys ir jas galima koncentruoti. Visa tai, kas neturėjo prekinės išvaizdos parduodant vaisius buvo spaudžiama, sumaišoma ir koncentruojama.

Taip, tai labai atpigino galutinį produktą, sumažinant jo savikainą. Tačiau šis pigumas buvo pasiektas kokybės kaina. Toks produktas turėjo prastą skonį, beveik ar visai neturėjo aromato ir buvo nemalonus gerti.

Tada gamintojai į pagalbą pasitelkė „stebuklinguosius miltelius“ – gamybos metu buvo pradėti papildomai naudoti ne tik saldikliai, bet ir dažikliai, skonio korektoriai, dirbtiniai taninai, aromatizatoriai, rūgščių korektoriai ir įvairūs sausieji ekstraktai. Kitaip tariant – buvo pradėtos dėti cheminės medžiagos, kurios negeriamą fermentuotą alkoholinį skystį paverstų kažkuo, kas savo savybėmis primena sidrą. Maža to,  praėjusio amžiaus viduryje pradėjo populiarėti saldieji gėrimai, todėl ir čia gamintojai pridėjo papildomų saldiklių, kurie sukūrė nenatūraliai saldų alkoholinį gėrimą, apgaulingai pavadintą sidru.

Bėgant metams net kartos pasikeitė, gerdamos šį saldintą alkoholinį šamarliaką. Aš nežinau kaip kitaip pavadinti šį gėrimą, kuriame alkoholio gali būti iki ABV10%, o obuolių sulčių dalis mažesnė nei 25%.

Maža to – turtingi gamintojai pravėrė savo pinigines ir lobistinėmis priemonėmis bei (sutikime) ne visada protingai besielgiančių seimo narių pagalba įstatymiškai įtvirtino, kad: Sidras – alkoholinis gėrimas, gaunamas iš dalies arba visiškai fermentuojant šviežias obuolių sultis ar šviežių obuolių ir kriaušių sulčių mišinį, ar koncentruotas obuolių sultis, ar koncentruotų obuolių ir kriaušių sulčių mišinį, ar mišinį iš tokių šviežių ir koncentruotų sulčių, pridedant arba nepridedant cukrų ir/ar geriamojo vandens. (SIDRŲ APIBŪDINIMO, GAMYBOS IR PREKINIO PATEIKIMO TECHNINIS REGLAMENTAS, PATVIRTINTA Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2003 m. balandžio 8 d. įsakymu Nr.3D-146).

Beje, tų pačių lobistų dėka buvo pasiektas leidimas neskelbti ko pridėta į tą alkoholinį Fankenšteiną. Jeigu „mėslitos“ direktorius privalo nurodyti kiek ir kokių ‘E’ pridėjo, kad smulkintos kiaulių odos ir kanopos įgautų dešros skonį ir išvaizdą, tai vartydami gėrimo butelius jūs niekada nesužinosite ko iš tiesų ten primaišyta.

Todėl nenuostabu, kad yra žmonių kurie sako: aš nemėgstu sidro. Jie nemėgsta ne sidro, o to cheminio – sintetinio gazuoto gėrimo, kurį klaidinamai parduoda kaip sidrą. Tokie žmonės renkasi vyną. Arba – alų. Nes, kaip jau minėjau, tai būna geresnis, ar prastenis – tačiau vynas. Arba alus.

Bet juk negali viskas būti taip blogai, ar ne? Negali.

Net ir tamsioje naktyje būna šviesos spindulėlių. Yra entuziastų, kurie importuoja tikrą sidrą ir juo prekiauja. Be to, yra ir barų ar restoranų, kurie specializuojasi vaišindami lankytojus tikru, natūraliai pagamintu sidru.

O dar yra trys beprotiški entuziastai, Theis Klauberg, Mindaugas Marčėnas ir Vytautas Adomaitis, kuriems į galvą šovė idėja pagaminti sidrą Lietuvoje, iš lietuviškų obuolių. Taip gimė tikras sidras „Obela“:

Taip, ant jų gaminių parašyta, kad tai gazuotas obuolių vynas, tačiau šis užrašas gimė tik dėl marazmatiškų alkoholio gamybos kontrolės įstatymų reikalavimų. Faktiškai buteliuose yra sidras.

Jis yra sausas, mat visas sultyse buvęs cukrus  sufermentuotas. Paragaukit, verta. Visų pirma dėl to, kad jis tikras. Antra – dėl to, kad jis lietuviškas. Jeigu jums kils klausimas „kodėl jis kvepia obuoliais?“ arba „kodėl jis rūgštus?“ – aš iš anksto atsakau: todėl, kad jis natūralus ir neturi dirbtinių saldiklių.

Aš turėjau malonumo vakar sudalyvauti šio sidro degustacijoje, kuri vyko „Etnobare„.

Tai pirmas lietuvių amatininkų pastangų vaisius. Ar jis tobulas? Ne. Ar gali būti geriau? Gali.

Ir aš tikiu, kad bus. Nes tai tik pirmoji partija, o jie nesiruošia nuleisti rankų. Šių metų derlius jau bręsta talpose ir gali būti, kad vasarą ar rudenį mes galėsim paragauti „Obela 2015“.

Vyndarių patirtis ir paslaptys perduodamos iš kartos į kartą. O mes, lietuviai, turime daug obuolių, bet neturime patirties gaminti natūralų sidrą. Bet viskam savas laikas, svarbu – nenuleisti rankų.

Užsispyrimo, entuziazmo ir sėkmės šauniam „Obela“, tikro ir natūralaus,  sidro gamintojų kolektyvui! O tau, mano skaitytojau, rekomenduoju šį sidrą paragauti. Jei nepatiks – bent žinosi, koks yra tikro sidro aromatas ir skonis.

„Obela“ internetuose kol kas gyvuoja tik puslapyje FB, web svetainė neveikia, kitų šaltinių neradau.

Pavasariui garsiai trinktelėjus durimis, pasitikus svaiginamai karštą vasarą Lietuvos alaus rinkoje ir pardavėjų lentynose pasirodančios naujienos šoka prekybinę pasiutpolkę. Jau tradicija tapusios akcijos ir nuolaidos sprogdina kainų patrauklumo bombas. Šėlstanti konkurencija įsuka beprotiškai augančią alaus pardavimo rinką šio trumpojo pajamingumo sezone.

Viskas, klišes išnaudojau. Aš ne toks išradingas klišių naudotojas, kokie išradingi yra lietuvaičiai aludariai vieną po kitos rinkai siūlydami savo naujienas. Na kaip naujienas… man sunku jas pavadinti naujienomis, nes nauja yra tai, kas nėra patirta. O dabar… chm… ai. Eilės tvarka – ragaujam naują irba neragautą alų.

Alaus rinka atsigauna, jai prognozuojamas augimas. Bet lietuviško alaus gamintojai nesistengia konkuruoti alaus išskirtinumu. Jie konkuruoja kainomis. Skundžiasi, bet patys įsukinėja akcijų ir nuolaidų smagratį. Jau tapo įprasta, kad lietuviško alaus lentynose dažniau pamatysi alų su nuolaida, nei be jos. Apėjau vieno didžiojo prekybos centro lentynas ir nusipirkau dar neragauto alaus. Trumpai pasidalinsiu degustavimo įspūdžiais.

Rinkuškių baro. ABV 5,2%

Gamintojas rašo, kad alus išvirtas pagal originalią receptūrą ir technologiją.

Be putos, be aromato, be karbonizacijos. Lengvas saldumas, tradicinis nuobodus nuvalkiotų apynių kartumas. Nuobodus ir lėkštas alus. Ir originalumo čia, švelniai tariant, trūksta.

Seno rūsio. ABV 5.4%

Šiam gamintojas nebenaudoja originalių technologijų. Tai – aludarių šeimos tradicijos butelyje.

Šis alus tamsesnis už prieš tai ragautą, turi baltos putos užuominų, tačiau puta netvari ir laikosi trumpai. Silpnas salyklinis aromatas, skonis pilnesnis, tačiau neišskirtinis. Poskonis trumpas, salsvas, neišraiškingas.

Meister Premium. 

Pernai pasirodžiusį „Meister“ alų nutarta tęsti, pasiūlant dvi naujas šio alaus atmainas. Premium atmaina yra tvarkingas pilsas. Bet tik tiek galima apie jį pasakyti. Galėčiau vardinti savo organoleptinius potyrius ragaujant šį alų, bet nieko nauja nepasakysiu. Panašu, kad bandoma ant senos šluotos iš naujo į dangų nujoti. Tiesa, mieste pastebėjau šio alaus reklamą lauko stenduose. Jį pristatantis šūkis skelbia „Alus be pretenzijų!“. Pritariu, be pretenzijų. Bent čia buvo iškomunikuota sąžiningai.

Vilkmergės citra apynių.

Naujas Vilkmergės alus pasirodė tyliai ir be didelių intrigų ar pompastiškų prezentacijų. Tiesiog atsirado lentynose ir papildęs jau klasikiniu tapusį Vilkmergės asortimentą ėmėm laukti savo pirkėjo.

Citra apynių aromatas tvarkingas ir klasikinis – gaivus, žoliškas, su dominuojančiais citrusais ir juodaisiais serbentais. Lengvas, švelnus alus su nedominuojančiu apynių kartumu. Iš aromato tikėjausi, kad alus bus labiau apyniuotas. Tačiau panašu, kad citra apynių buvo įmesta tik aromatui, kartumas formuojamas naudojant magnum apynius. Gaila, apynių norėjosi daugiau, būtų išlaikytas balansas tarp aromato ir skonio. Kas tai – baimė, kad statistinis pirkėjas atstums šį alų, kaip pernelyg kartų? Sunku pasakyti.

Sausas, trumpas poskonis yra tolygus ir be duobių. Tvarkingas alus, ir turiu pripažinti, kad buvo geriausias iš šio sesijinio ragavimo.

Mane labiau domina kas apskritai darosi su Vilkmergės bravoru. Visų pirma viešoje erdvėje pasirodė informacija, kad Vilkmergė atleido visus darbuotojus. Šią informaciją patvirtino ir įmonės vadovas. Dabar net ant pakuotės neberašo, kur alus gaminamas.

Gamintojas apskritai nebenurodomas. Parašomas tik pakuotojas. Ar galima daryti prielaidą, kad iš Vilkmergės liko tik prekinis ženklas, o produkcijos gamyba perkelta į „Kalnapilį“?

Kas nutiko, ponai? Taip šauniai startavęs projektas turėjo pretenzijų ir galimybių tapti rimtu žaidėju lietuviško craft’o rinkoje. Pritrūko idėjų? Pinigų? Išsikvėpėte? Ar akcininkai pasakė „pažaidėt – užteks“? Eeee…. nekažką. Ne man jums aiškinti, kaip verslą daryti, bet vienok liūdesys apima tokias mintis dėliojant.

Volfas Engelman Bohemijos tamsusis. 

Tamsi, daili rubino spalva, aukšta porėta puta. Aromatas uždaras, neryškus, neišgrynintas. Vidutinio kūno, gana sausas alus, kurio skonis formuotas iš tamsiųjų ir karamelinių salyklų. Poskonis gana trumpas, vandeningas. Bendrame įspūdyje trūksta balanso ir harmonijos. Alus gertinas, tačiau tai nėra „individualiam skoniui meniškai sukurtas, įtiks išskirtinio skonio ieškantiems“. Nebent turima omenyje vartotoją, kuris skiria tris alaus rūšis – šviesų, tamsų ir kvietinį. Gal. Man neįtiko.

Sherlock Holmes angliškas elis.

„Kauno alus“ pasinaudojo finansine parama ir kartu su KTU laboratorijos darbštuoliais per pusmetį sukūrė britišką pale ale. Šis alus turi būti pastebėtas tarp kitų, nes yra vertas dėmesio. Sukūrus įdomią alaus receptūrą ir alaus daryklai pritaikytą technologiją, užsakovai tęsėjo pažadus ir gamyboje ją įdiegė taip, kaip ir ketino – be kompromisų dėl ekonominių sumetimų. Jis ir pramoniniu būdu buvo išvirtas iš originalių kokybiškų angliškų žaliavų ir metodais, atskleidžiančiais geriausias elio savybes“, – džiaugėsi R. H. Kublickas. (KTU Cheminės technologijos fakulteto Maisto mokslo ir technologijos katedros (CTF MMT) docentas).

Dailios riešutmedžio spalvos alus su tvaria vidutinio dydžio balta puta. Aromatas nėra labai ryškus, jame juntama sudėtinga salyklinė bazė.

Vidutinio kūno alus su ilgu, karčiu poskoniu. Gal čia viskas ir gerai, bet mintys kyla įvairios – tinkamiausia sparnuota frazė šiam alui apibūdinti. Nepatrauklus ir neviliojantis. Ir toli gražu nėra „paslaptingo skonio ir ypatingo kartumo“. Nei jis ypatingas, nei paslaptingas. Nesekasi lagerių artojams elius kepti, nesekasi.

Ir dar paburnosiu – jei jau pasirinkote originalų butelį su atsukamu kamšteliu, galėjote tai pažymėti. Bent dviem lenktomis rodiklytėmis. Dabar visai nesmagu, kai atidarytuvu nukeli kamštelį ir tik tada pamatai, kad jis nusukamas rankomis. Jausmas, tartum cepelinus šaukštu valgytum.

Tauro bravoro rinktinis.

Istorijos įkvėptas, ilgametės patirties ištobulintas, aludarių atrinktas lietuviškas alus. Nuo 1860.

Kas čia per marketinginis žingsnis? Bandymas pakartoti „Švyturio“ J.W.Reincke alaus sėkmę? (Šis alus Nielsen agentūros duomenimis yra geriausias lietuviškas product-launch’as 2014m.; 2-oje vietoje „Balta pinta“). Ponai, jūs nepastebėjote esminio momento – „Švyturys“ savo alų kūrė bravoro įkūrėjo ir paties bravoro jubiliejaus paminėjimui. Bravoro, kuris tebeverda alų ir pagal rinkos tyrimų duomenis tai daro sėkmingiau, nei jūs.

Kokia proga tokį alų išvirėte jūs? Kaip in memoria baigiančiam sugriūti vaiduokliui, kuris artimiausiu metu iš istorinio bravoro taps gyvenamųjų namų kvartalu su komercinės paskirties patalpomis? Ar jūs patys suvokiate situacijos tragikomiškumą?

O ir pats alus yra toks pats nykus, kaip ir jo idėja: be aromato, be putos, nuobodžiu skoniu. Užtat išdidaus pintos dydžio. Gal „tikri vyrai“, į kuriuos sukamas Tauro prekės ženklas, ir supras. Aš nesupratau.

Manote, kad tai blogiausia, ką teko ragauti? Tikrai ne. Ištrauksiu dar vieną pasakaitę iš rūsio. Ponios ir ponai:

Taruškų kvietinis.

pingvi.com nuotrauka

Ne, jis nekvepia ant etiketės deklaruojamais vaisiais ir gvazdikėliais. Jis kvepia paplėkusiais pelais ir senais padvisusiais šiaudais. Skonis saldžiai glitus su kaimietiško „molinio alaus“ ekspresija.

Gurkšnis sunkiai nuslysta gomuriu. Ir iš viso šio gaminio vertingiausa dalis yra butelis, kurį išplovus galima naudoti namudiniais tikslais. Norite sužinoti ką aš galvoju apie šį alų – paspauskite šią nuorodą.

Jūs galvojate, kad tuo ir baigsiu blogas naujienas? Ne. Turiu dar vieną, kuri jums nepatiks.

Galim susiriesdami keikti nuobodų ir šablonišką alų, kuris kiekvieno sezono pradžioje, pakeitus etiketę, pristatomas kaip naujiena ir tikėti, kad išprusę pirkėjai balsuos savo piniginėmis, ko pasekoje privers gamintojus pasikeisti. Deja, taip nebus. Nes tik mes patys manome, kad renkamės alų ir bendraudami sakome, kad vieniems patinka vieno gamintojo alus, kitiems – kito.

Deja, ką gersime renkamės ne mes, o mums parenka gamintojas (su visa pardavėjų ir marketingnstų komanda). Šią informaciją gavau iš Nielsen tyrimų agentūros, kurie analizavo statistinio lietuviško pirkėjo veiksmus ir išvedė produkto sėkmės formulę. Ne alaus kokybė ar originalumas lemia pardavimų sėkmę, o tikslinės reklaminės – pardavimų skatinimo priemonės, preciziškai suplanuotos ir skirtos tam tikrai tikslinei auditorijai. Ir tai ne mano išmislas – taip teigia faktai ir skaičiai. Žinot ką tai reiškia? Ogi faktą, kad main-stream’as lentynose nesikeis. Jis bus toks pats – kuo pigiau pagaminamas, iš įprastų potyrių ribų neišlipantis ir iki kaulų smegenų nusibodęs. Konkurencija vyks reklaminėse formose ir lentynų etiketės „ATPIGO!“.

Štai tokios šio sezono naujienos (ir nelabai). Šabloniškos, kaip interneto portalų antraštės. O alus… alus primena seną anekdotą:

Sena močiutė turguje perka žuvį:

-Sūneli, o šita žuvis šviežia?
-Močiute, ji dar gyva!
-Tai ir aš dar gyva…

Aš laukiau šio alaus. Nuoširdžiai smalsavau – koks jis bus? Kaip šiek tiek prisidėjęs prie namų aludarių konkurso, kurį pernai surengė „Raudonų plytų alaus dirbtuvės“, ir pats jame dalyvavęs stebėjau visą eigą ir inetrnete paskelbiau apie nugalėtoją – Andrių Jučą.

Prabėgo veik metai ir dviejų Andrių – nugalėtojo ir dirbtuvių kuratoriaus – pastangomis naujasis alus, pavadintas „Uosto naujokas“ jau prekyboje. Paragaukime.

Tai – belgiškas šviesus elis. ABV 5,5% 14EBC, 22IBU. Pilsner, cara-crystal, kvietinis slayklai. Cascade apyniai.

Drumsta, matinė šviesaus gintaro spalva, balta, aukšta, bet netvari puta. Tvarkingas, vidutinio ryškumo belgiškas aromatas, kurį sukuria mielių esteriai. Aromate juntamos figos, medaus natos, cukatai, vaisių užuominos.

Vidutinio kūno alus, kuriame belgiškas saldumas persipina su lengvu apynių kartumu ir gaivia rūgštele. Karbonizacija vidutinė, link žemos. Poskonis sausokas, tolygus, sklandus.

Aš prie šio alaus norėčiau ant grotelių keptos baltos žuvies. Su smidrais. Ir itališku stiliumi pagaminto pomidorų padažo su daug šviežio baziliko ir kapotų petražolių lapelių.

Labai geras alus vasaros iškyloms: jis nesunkus, gaivus, patiks ir belgiško ir kvietinio alaus mėgėjams.

Antrasis ragautas alus yra „Ryklio kavinukas„. Tai nėra naujiena, bet taip jau susiklostė, kad aš šį alų ragauju tik dabar.

Saldusis stautas. ABV 4,5%, EBC 140, IBU 20. Alus, kurtas kartu su „Crooked nose & coffee stories“ komanda, jų dėka alus buvo brandintas su Kolumbijoje užauginta kava, kuri alui suteikė papildomų aromato ir skonio niuansų.

Spalva tamsi it naktis, alus neperšviečiamas net prieš šviesą. Aukšta, ilgai išsilaikanti kreminė puta, kurios spalva primena kavą su pienu.

Aromatas išraiškingas, turtingas, kompleksiškas. Aš jame jutau skrudintos juodos duonos plutą, skrudintos kavos pupeles, džiovintus obuolius, šokoladinius saldainius.

Skonis yra sklandus aromato tęsinys, užpildantis burną maloniais pojūčiais ir kartu yra stebėtinai lengvas. Tai tartum geros kavos gurkšnis, kuris pieniškai – karamelinėmis natomis pereina į švelnų, aksomišką ir lėtai gęstantį poskonį. Man rodos, kad prie šio alaus tiktų gabalėlis šokoladinio torto su vyšniomis. Nedidukas, kaip tik toks, kuris numarina „noriu kažko skanaus“ jausmą.

Norėčiau rasti prie ko prikibti, bet nėra prie ko. Tiesiog gerai. Galėčiau paburnoti, kad kaina už 0,33l buteliuką didoka, bet kita vertus – pigių gerų daiktų nebūna.

Berašant apžvalgą pastebėjau, kad „Raudonų plytų“ kūrybos  procesas nesustoja ir alaus dirbtuvėse nauji svečiai kuria naują alų:

Šaunu. Lauksiu naujo alaus.

Gyvenimas, aš jums pasakysiu, yra gražus. Tačiau net ir jo galime nepastebėti, kai kiekviena diena panaši į prieš tai buvusią. Juk viską vertiname lygindami; neturėdami su kuo palyginti priimame kaip vidutinišką duotybę. Kita vertus kartais nutinka tai, kas sukrečia, supurto iš rutinos dulkių ir suteikia tiek pozityvių emocijų, kad reikia palaukti kelias dienas, kol įspūdžiai šiek tiek priblės ir galėsi konstruktyviai bei realistiškai apibūdinti tai ką patyrei.

Panašus jausmas man nutiko prieš kelias dienas, kai susitikime su Garrett Oliver ragavau jo virtą Brooklin Brewery daryklos alų. Susitikimą organizavimo „Švyturio – Utenos alaus“ bičiuliai restorane „Bistro 1 dublis„. Didelis dėkui jiems už šį neeilinį vakarą.

Vakaro metu nedidelė grupelė žmonių ragavo Brooklin Brewery alų, klausėsi Garret Oliver pasakojimų apie alų ir mėgavosi maisto deriniais, kuriuos kartu kūrė šefas Deivydas Praspaliauskas ir Garret Oliver. Pabandysiu jums perteikti bent dalį to malonaus atradimo, kurį patyriau šios degustacijos metu.

Garret Oliver buvo šio vakaro svečias. Jis veik tris dešimtis metų yra Brooklin brewery aludaris ir vakaro metu pasakojo apie alų ir apie savo verdamą alų. Garret’as yra alaus pasaulio gyvoji legenda. Kelių knygų autorius, aistringas alaus ir maisto derinių kūrėjas, talentingas aludaris ir dar tiek daug unikalių savybių turintis žmogus, apie kurį reiktų papasakoti  atskiru įrašu. Tačiau aš labiau noriu papasakoti apie ragautą alų ir maistą, kuris buvo pateiktas kaip derinys prie alaus.

Brooklyn Brewery alus

Aperityvui paragavome Sorachy Ace alaus, išvirto saison stiliumi. Gaivus, lengvas ir aromatingas alus, kvepiantis ramunelėmis, citrusiniais vaisias ir cukatais buvo lengva ir neįpareigojati vakaro pradžia. Tai buvo pirmas mano ragautas alus su Sorachi ace apyniais. Didžiausias liūdesys buvo sužinoti, kad šio alaus nėra Lietuvoje ir nežinia ar kada bus. O alus tikrai nuostabus. Jei keliaudami užsienyje pamatysite butelį su šia etikete – pirkite nedvejodami. Atvėsinkite tinkamai ir paragaukite. Nepasigailėsite.

Pirmasis alaus ir maisto derinys buvo stiprusis belgiškas „Ghost“ ir ypatingu būdu paruošta lašiša su ridikėliais ir žalumynais.

Alus buvo puikus. Pasirodo jis gaminamas ypatingu būdu: pirminė fermentacija atliekama naudojant laukines sidro mieles, vėliau antrinė – su šampano mielėmis buteliuose. Pasakoju apie šį alų todėl, kad mane sudomino pats dvigubos fermentacijos stipraus belgiško elio gamybos būdas. Rezultatas vertas ieškojimų technologiniam pakartojimui. Ir pagarba aludariams, nebijantiems įsileisti laukinių mielių į komercinį bravorą.

Vienok maisto derinys buvo skanus, tačiau negaliu pasakyti, kad idealus. Aluje po dviejų fermentacijų neliko cukraus, tik gana išraiškinga rūgštelė, kurioje nublanko lašišos skonis. Norėjos ryškesnio, išraiškingesnio lašišos skonio ir tekstūros. Tačiau toks buvo šefo sprendimas ir man buvo įdomu tai paragauti.

Antrajam deriniui buvo pilamas Brooklin lager alus, derinant  su angus jautienos tartu, burokėliais ir morkomis.

Šis maisto ir alaus derinys buvo pritrenkiamai geras ir papildė vienas kitą. Jūs pasakysite – lageris ir jautienos tartas? Kas gi čia tokio ypatinga? O visas žavesys buvo tame, kad ne tik patiekalas buvo paruoštas nepriekaištingai, bet ir lageris buvo išskirtinis.

Brooklin lager yra Vienos lageris, kuriam buvo daromas šaltasis apyniavimas. Taip buvo sukurtas išraiškingas american amber lager stiliaus alus. Tamsaus gintaro spalvos su dailia balta spalva, ryškus ir subtilus aromatas, kurį suteikia Hallertauer Mittelfrueh, Vanguard ir Cascade apyniai. Sodrus ir turtingas skonis su ilgu ir lėtai gestančiu poskoniu. Preciziškai tikslus ir kartu įdomus, originalus alus.

Trečiasis alaus ir maisto derinys buvo Brooklyn Brown ale ir 12 valandų 70C temperatūroje troškinta jautiena, pateikta su obuolių ir svogūnų čatniu.

Dar vienas fantastiškas derinys, kuomet alus deramai papildo ryškų jautienos skonį ir vėliau išryškina mėsos tekstūrą. Čatnis su sultinga, byrančia jautiena, alus ir vėliau – tik mėsa. Džiaugsmas burnos receptoriams ir orgazmas galvoje apdorojant gautą malonumo kiekį.

Net ir be maisto šis Brooklyn dark ale yra įdomus ir vertas paragavimo.

Tamsiai rudos spalvos alus su kremine puta. Šeši salyklai (tame tarpe ir skrudinti) sukuria dosnią riešutinę aromato puokštę, kurią papildo subtilus apynių priedas. Ryškaus ir pilno skonio alus yra (beveik) idealus stiliaus atstovas.

Dar teko malonumo degustuoti Brooklyn East IPA alų.

Tvarkinga ir nekandi IPA su visu jai priklausančiu žolišku – citrusiniu – serbentiniu aromatu, gausiai kutenančiu nosį ir kviečiančiu paragauti. Skonis saikingai apyniuotas, lygiai tiek, kiek pridera šio stiliaus alui be jokių peržengimų į didesnę apynių pusę. Malonus atradimas – tai salyklinis saldumas poskonyje. Man jis buvo netikėtas: IPA, kurios poskonis baigiasi lengvu salyklišku saldumu, nesurakina burnos ir nevaliom kviečia paragauti dar. Ir dar. Patiks tiems, kas mėgsta stipriau apyniuotą alų, tačiau po pirmo „tikros IPA“ buteliuko pastumia bokalą į šoną ir ieško nuosaikesnio skonio. Beje, šis alus tiks kaip gėrimas, kuomet pietūs ar vakarienė buvo itin sotūs ir norisi lengvumo. Jis sėkmingai nuramins nuo maisto apsunkusį pilvą ir nesunkiai paruoš jus deserto laukimui.

Kodėl tiek rašau apie šį alų? Ogi todėl, kad jo galima įsigyti Lietuvoje. Ir aš nuoširdžiai rekomenduoju pasitaikius galimybei paragauti šio alaus. Nes tai geriausia naujiena, ką ragvau šiemet. Žinoma, sezonas tik prasideda ir aš tikiuosi paragauti dar ne vieną įdomų alų. Vienok iki šios dienos tai geriausia, ką esu ragavęs.

Pasibaigus oficialiai renginio daliai aš sėdėjau prie staliuko, žvelgiau pro langą į vakarėjantį Vilnių ir tingiai bandžiau sudėlioti visus potyrius bei mintis: o juk yra, kas moka ir gali nustebinti! Pasirodo įmanomas komercinis lageris, kuris turi aromatą, ir IPA, kurios poskonis baigiasi saldumu, ir saison su dviguba fermentacija ir gaiviu aromatingu rezultatu. Ir tai iš bravoro, kuris per metus išverda 40 skirtingų komercinio alaus rūšių. Juk gali, kai nori! Dar ne mažiau stebino suvokimas, kad pats alus yra preciziškai tikslus: be menkiausių ydų, labai skaidrus (net ir po šaltojo apyniavimo) ir kartu – toks originalus ir nenuobodus…

Smagu ir tai, kad šio gėrio galime paragauti ir mes. Tai nedidelė dalis Amerikos craft’o, apie kurią taip krykštauja viso pasaulio alaus mėgėjai, kuri jau pasiekė ir mus – šalį, kurioje karaliauja beveidžiai eurolageriai. Ne viskas taip blogai. Jau ir mes turime iš ko rinktis, ragauti lyginti. O lyginant suvokti, kad tiesiog gražus gyvenimas būna ir labai gražus. Bent kartais.

Kartais gyvenime viskas taip keičiasi, kad tuo būna sunku patikėti. Konstantiškai gerais buvę dalykai suprastėja, o kartais visai beviltiški, žiūrėk, ima gerėti.

Antai vienas iš prekybos tinklų, kuris save įvardina kaip „praktiškų žmonių pasirinkimą“ ilgą laiką buvo beviltiškas, jeigu kalbėtume apie alaus asortimentą lentynose. Vienu metu nutariau, jog šiame prekybos tinkle alaus pasiūla yra pernelyg nyki, kad gaiščiau laiką eiliniams nusivylimams ir nustojau jame lankytis. Mano kepenys yra per daug man brangios Gyvenimas yra per trumpas, kad švaistyčiau jį ragaudamas tokį alų, kaip „Gaspadoriaus drūtasis“, „Lidskoje svetloje“ arba „Sibirskaja korona“. Tačiau taip susiklostė aplinkybės, kad veik po metų pertraukos vėl teko užsukti į šio tinklo parduotuvę. Smalsumo vedinas apžiūrėjau ir alaus lentynas. Ir ką sau manote? Alaus asortimentas pradėjo keistis ir dabar jie patys pradėjo importuoti alų ne tik iš rytų, bet ir iš vakaruose esančių šalių. Ir tai nėra viena ar dvi rūšys. Tai visa lentyna nuo viršaus iki apačios man nematyto ir neragauto alaus. Dar prieš metus galvojau, kad šis tinklas manęs nesudomins alaus pasiūla. Vienok, klydau. Tai, apie ką pasakosiu šiandien, pirkta pas juos ir dar laukia keli įdomesni egzemplioriai, apie kuriuos parašysiu ateityje.

O šiandien – apie Aktien alų iš Bayreuther Bierbrauerei bravoro Vokietijoje.

Šiaurės Bavarijoje, netoli vakarinės Čekijos sienos yra toks miestas Bairoitas.  Į šį miestą po aludarystės mokslų Miunchene, grįžo jaunas, 24 metų aludaris Hugo Bayerlein, kuris 1857 metais įkūrė alaus bravorą. Tuo metu tai buvo gana neįprastas reiškinys, mat kiekviena užeiga ar restoranas patys gaminosi alų ir jį pardavinėjo savo svečiams. Tačiau Hugo numatė pramoninę alaus gamybos sėkmę ir drąsiai diegė visus naujausius to meto technologinius sprendimus savo darykloje. Rizika pasiteisino – alus išpopuliarėjo ir darykla, kaip sėkmingas komercinis pavyzdys, tapo miesto veido dalimi. 1872 Bayreuth alaus darykla buvo reorganizuota į akcinę bendrovę ir pradėjo ženklų augimą bei plėtrą. Įdomus faktas – prie šio bravoro klestėjimo prisidėjo ir garsus vokiečių kompozitorius Richardas Vagneris. Paskutinius savo gyvenimo metus jis praleido Bairoite, kur 1876m. atidarė muzikinį teatrą, kuriame statė savo operas. Istorijoje minima, kad kompozitoriui taip patiko daryklos alus, kad jis pats dalinai dalyvavo daryklos veikloje ir prisidėjo prie daryklos augimo sėkmės.

Aludarystės tradicijos tęsiamos ir šiandien, nepamirštant ankstesnės šlovės, o alus plačiai parduodamas ir už Vokietijos ribų.

Man pavyko paragauti tris šios daryklos alaus rūšis.

Aktien Original 1857

Alus, gaminamas bravoro garbei. Panašiai, kaip „J.W.Reincke“, kurį gamina „Švyturys“. Tai Dortmunder/ Export lager stiliaus alaus, turintis ABV 5,3%

Alus yra šviesios aukso spalvos, labai skaidrus, su vidutine, balta puta. Vidutinės karbonizacijos ir be priekaištų išvaizdai.

Aromate juntamos neryškios pilsnerio salyklo, biskvito, šviežios citrinos ir minerališkos natos. Kiek vėliau, kartu su apynių aromatu galima pajusti ir maltų pipirų kvapus.

Skonis tvarkingas, sausokas, su išraiškingu lengvu apynių kartumu, kurį papildo aliuzija į citrinos žievelę, kriaušes ar panašų fruktozinį saldumą.

O kūno mažoka. Taip, tai lengvai geriamas ir tinkamai karbonizuotas alus su neilgu poskoniu. Labiau tinkamas gerti karštą vasaros pavakarę, bet ne žvarbaus rudens metu.

Tvarkingas komercinis dortmunderis, savo vokiškoje tvarkoje turintis komercinio nuobodumo. Geras, bet ne pribloškiantis.

Aktien Zwick’l Kellerbier.

Zwickel/Keller stiliaus alus, turintis ABV 5,3%

Lengvai drumstos išvaizdos, gintaro spalvos alus su balta ir patvaria puta.

Aromate juntamas salykliškumas, skrudintos baltos duonos aromatas, lengvos apynių natos. Putai sumažėjus juntamos ir mielių aromato užuominos.

Skonyje juntamas santūrus saldumas su lengvomis rūgštelės – apynių kartumo užuominomis. Skonis harmoningas, subalansuotas, poskonis vidutiniškai – trumpas.

Gomurys yra vidutiniškai – lengvas, karbonizacija gana žema.

Stiliaus aprašyme sakoma, kad toks alus yra „lagerių pasaulio“ atsakas tikriems šviesiems eliams. Man sunku būtų lyginti šiuos du stilius, tačiau ragautas alus yra vertas dėmesio.

Landbier.

Munich dunkel lager arba  Miuncheno dunkel stiliaus alus, turintis ABV 5,4%.

Tamsi ir daili lazdyno riešuto kevalo alaus spalva su balta, kremine puta.

Aromatas dosnus skrudintos tamsios duonos kvapų su figų ir raudonųjų serbentų užuominomis.

Skonis turtingas kremiškų riešutų, bananų duonos ir žoliškų apynių puokšte.

Skonis sklandžiai pereina į gerai skrudintų pupelių kavos ir degintos karamelės poskonį.

Nors alus tamsus, tačiau netikėtai lengvas, kremiškas, saikinga karbonizacija nesuteikia perteklinio sausumo. Alui šylant ryškėja kremiškumas.

Guodžiantis alus, man patikęs labiausiai iš šios ragautos trijulės.

Netikėta atgaiva mano akims ir skonio receptoriams, aptikta visiškai netikėtoje vietoje. Vasarą „šlifuodamas“ tinklinių prekybos centrų lentynas bodėjausi konservatyviu asortimentu ir naujienų stygiumi. Ir še tau – patys rado, nutarė importuoti. Malonu. Teks važiuoti vėl ir ragauti kitas naujienas. Dar menkai domėjausi, tačiau kiti pavyzdžiai supilstyti į netradicinio dydžio alui – 0,7l talpos butelius.

O šiam kartui tiek. Nuotraukos iš alaus gamintojo svetainės, ir vertinimų balais šį kartą nebus. Nuotaika ne ta ir man trūksta objektyvumo.

Jei tiksliau – tai kaip tame anekdote:

-Tu – kas?
-Geroji fėja.
-O kodėl su kirviu rankose?
-Nuotaika ne ta.

Biržų alus visiems alaus mėgėjams paskelbė, kad investuoja į naują pilstymo įrangą ir keičia kryptį į premium alaus segmentą. Sprendimas toks, švelniai tariant, keistas. Galima pagalvoti, kad tik nuo investicijų į pilstymo įrangą priklauso ar alaus bus premium ar mainstreem. Tiek to. Patikrinti naujieną, kuri turėjo startuoti liepos mėnesį, nutariau tik dabar. Ta proga nutariau paragauti iki šiol neragautų, bet jau senokai gaminamų „Biržo alaus“ rūšių. Apžvalgą pradėsiu nuo jų.

Biržų alus „Širvenos“, nefiltruotas. ABV 6,0%

Balta, aukšta, bet netvari puta, kuriai nusėdus lieka ploni putos likučiai taurėje. Tamsoka aukso spalva, visiškai skaidrus alus. Jeigu nebūtų parašyta – net neįtarčiau, kad šis alus yra nefiltruotas.

Aromatas neryškus, vos juntamos salyklo natos, šviežio lazdyno riešuto branduolio kvapas, šviežio pieno užuominos.

Skonis ramus ir nuoseklus. Tvarkinga seka salyklai priekyje, apyniai – iš paskos. Gana trumpas kartumas poskonyje, pereinantis į skrudintų riešutų skonio natas. Neutraliai malonus, nuosaikus alus. Beje, lyginau jį su Krombacher alumi, pastarojo kartumas buvo dygesnis ir ne toks malonus gerti.

Gomurys: vidutinio kūno, žemos karbonizacijos. Juntamos vandeningumo natos, kurios nėra dominuojančios, tačiau nesmagios.

Bendras pojūtis: Nuoseklus, nepretenzingas bet ir ne stulbinantis. Ryškių trūkumų nėra, išskyrus vandeningumą ir tas klasikines Aukštaitijos regiono pieniškumo natas aluje.  Tas pieniškumas lenda ir pas Rinkuškius, ir pas paskutinį kartą ragautame Dundulio „Ledzūke“. Kas jums ten visiems pasidarė?

Vertinimas: aromatas 5/10, išvaizda 4/5, skonis 7/10, gomurys 4/5 bendras pojūtis 15/20. Viso: 35 iš 50 galimų.

Biržų alus „Radvilų“, ABV 7,0%

Pradėdamas ragauti apžiūriu butelį, perskaitau etiketės turinį. „Poskonyje turi išryškėti vyno užuomina“ skelbiama ant nugarėlės. OK, ieškosim.

Aromatas mažiau ryškus, lyginant su „Širvenos“. Uždaras, mažai išsiskiriantis, gana ryškiai juntamas alkoholis. Skrudintos juodos duonos plutos natos, džiovintos šermukšnio ar aronijos uogos.

Alus tvarkingai skaidrus, su balta ir labai trumpai besilaikančia puta bei lazdyno riešuto spalva.

Skonyje dominuoja salyklai. Poskonyje išryškėja alkoholis, kuris su kitomis poskonio detalėmis sukuria kandų, aitrų, sunkiai geriamą įspūdį. Vyno užuominos? Esu išragavęs daug skirtingo vyno, tiek senojo, tiek naujojo pasaulio pavyzdžių. Tokių užuominų, kokias pajutau aluje nesu radęs nei viename ragautame vyne. Na gal Porto vynas turi kažką panašaus ir tai nevisai. Iš kurio vyno šios užuominos? Gal „Klumpių“, „Krantų“ ar „Monikutės naktų“? Juk techniškai tai irgi vynas, bet aš jo nesu ragavęs todėl man sunku spręsti.

Kūnas pilnesnis, nei vidutinis, karbonizacija žema, vis dar nemaloniai erzina alkoholis.

Bendras pojūtis: tikėjausi daugiau. Alus skurdus, aitrus, nedžiuginantis. Alui atsikvėpus taurėje ryškėja karamelinės natos, kurios pereina į degintą duoną.

Vertinimas: aromatas 4/10, išvaizda 4/5, skonis 5/10, gomurys 3/5 bendras pojūtis 12/20. Viso: 28 iš 50 galimų ir tai su didele skola.

Liūdesys. Einu prie naujojo, premium segmento atstovų.

Biržų alus „Grafo“, ABV 5,2%, american premium lager (sulietuvint rankos nepakilo, ar premium segmentui lietuvybė – nelygis?), kaina – 2,39Lt

Aprašant sudėti pažymima, kad naudojami kukurūzai ir aukščiausios kokybės apyniai. Paburbėsiu: o taip reikia suprasti, kad kitam gaminam alui, kurio ženklinime nenaudojamas šis užrašas, į kokybę žiūrima atlaidžiau?

Alaus aromatas: neryškus, dominuoja salyklas, gilumoje – vaistažoles, viržiai, desertiniai vaisiai.

 

Išvaizda: skaidrus, sodrios vario spalvos (gamintojas rašo, kad gintaro, tačiau galėčiau ginčytis). Balta ir labai nepatvari, greit išnykstanti puta be jokiu likučių taurėje.

 

Skonis: sudėtinga salyklinė bazė, kiek vandeningas kūnas ir gausios karameliniu salyklų vaivorykštės. Kas tai? Panašu į bock stilių? O gal tiesiog ne itin vykęs „lietuviškas pilsneris / karamelė / mažai apynių“ derinys? Saldumas ilgainiui ima viršų, apyniai veik nejuntami. O gal jų čia praktiškai ir nėra, o dėtos specialios žolelės? Sunku pasakyti. Būtų smagiau, jeigu ant butelio arba krizės laikus menančioje interneto svetainėje gamintojai parašytų kodėl jis specialiosios technologijos, kuo tai skiriasi nuo kitų alaus rūšių, ką ypatingo naudojo alaus sudėtyje. Kol kas tai lieka paslaptimi.

 

Ggomurys: lengvas – vidutinis kūnas, be karbonizacijos. Sunku vertinti nežinant stiliaus.

 

Bendras pojūtis: aprašme sakoma, kad yra naudojamos kanapių sėklos, kalendra, ruginis salyklas – oho koks kokteilis! Karamelinis salyklas nepminėtas. Keista. Ruginis salyklas nejuntamas, nėra rugiams būdingo kisieliškumo. Jei nežinociau – sakyčiau, kad dėta viržių. Bet tai nenurodoma. Pikantiškas? Tai jau taip. Šio teiginio nenuginčysi. Visiškas out of the box sprendimas alaus rinkoje. Ar šis alus ras savo pirkėją? Gal. Ar išsiskirs iš nuobodžios eurolagerių minios – tikrai taip? Ar aš jį pirksiu dar – ne. Nesakau, kad prastai. Tiesiog tai „ne mano alus“.

 

Vertinimas: nežinant atitikimo stiliui detalaus vertinimo nebus. Viso: 35 iš 50 galimų

 

Apibendrinant: kartu su žengimu į premium segmentą „Biržų alaus“ produkcijos kokybė ryškiai pagerėjo. Tai maloniai džiugina ir aš nuoširdžiai linkiu kuo greičiau išnaikinti senąsias bjaurastis, kurios tinkamos kaip alternatyva spirituotam vynui. Pradėjote gaminti gerą alų – nesustokite. Ir nepamirškite atsikratyti to seno, gėdingo šleifo „Ai, biržų? Tai čia tas, kurį perka ir geria prie kaimo parduotuvės durų pašalpų mokėjimo dieną?“.

 

Na ir desertui – rimtas pareiškimas iš „Rinkuškių“ stovyklos.

 

Rinkuškiai „Exclusive premium beer“. ABV 15%. Rašoma, kad tai specialiosios technologijos alus. Aš manau, kad tai – barleywine. Kaina – 4,99Lt / 0,33l

 

 

Čia, aš jums pasakysiu, ne koks pilsneriukas prie laužo ant ežero kranto.

 

Aromatas: išraiškingas, kompleksiškas ir ryškus. Džiovinti vaisiai, datulės, figos. Cinamono ir vanilės natos. Primena neprastą vėlyvo skynimo derliaus desertinio vyno puokštę.

 

Išvaizda: tamsi vario spalva, nepriekaištingai skaidrus. Balta, bet labai trumpai išliekanti puta. Jos, tiesa sakant, čia ir nereikia.

 

Skonis: stiprus, sunkus, kupinas detalių ir niunasų. Užgožiantis viską ir kartu tikrai sudėtingas. Visko be galo daug: pieniško šokolado, creme brulee, džiovintos figos ir šiek tiek – slyvos. Kavos natos, degintas cukrus. Razinos ir aitrioji paprika fone. Turtingas skonis su šildančiomis alkoholio natomis finiše. Nauja, įdomu, nepatirta, turtinga.

 

Gomurys: sodrus, tirštas, aksominis, pilnas, šildantis, sunkus. Žema karbonizacija, daug saldumo. Sunkus.

 

Bendras pojūtis: tokio alaus butelaičio užteks keturiems ragautojams. Geriant šį alų norisi minkšto kilimo, patogaus fotelio, židinio, geros knygos ir cigaro. Absoliutus WOW.

 

Vertinimas: aromatas 9/10, išvaizda 4/5, skonis 9/10, gomurys 4/5 bendras pojūtis 18/20. Viso: 44 iš 50 galimų. Ploju atsitojęs.

 

O pabaigai – anekdotas apie alų:

 

Naujai iškeptas verslininkas atidarė savo alaus barą. Klientui paprašius pripila bokalą alaus ir pastato ant baro. Bokalas akivaizdžiai nedapiltas. Nepatenkintas klientas žiūri į bokalą ir burba:

-Kaip tai alaus mažoka…

-Mažoka? Tai pirk iškart antrą bokalą!

 

Su didžiu liūdesiu vakar apžvelgiau savo mėgiamo prekybos centro lentynas; nuo-bo-du. Kaip išlepęs vaikas žvilgsniu naršiau alaus lentynas: nuobodu, neįdomu, nusibodę, tas pats tik etiketė nauja, ragavau – nepatiko.

Ką daryt tokiais atvejais, kai tartum alaus norisi, o viskas pabodę ir vienoda? Štai keli, dėmesio verti, pasiūlymai vasaros pradžiai.

Brakspear Oxford Gold

Apie šį alų rašiau prieš pusantrų metų. Įdomu tai, kad jis pasikeitė. Arba tai alus tuo pačiu pavadinimu (kuo sunku būtų patikėti) tik neturintis pretenzingo „organic beer“ pavadinime, ir pakeitęs jį naujausiu mados šūksniu „craft brewed“. Pilam, ragaujam.

Balta iškili puta, kuri ilgainiui susėda, tačiau lieka iki pat bokalo dugno. Skaidrus, tamsaus vario spalvos alus. Aromatas nėra ryškus ir dominuojantis, tačiau subtilus ir neerzinantis. Tiek kiek reikia pale ale. Nestiprus citrusinis ir prieskonių žolelių aromatas, sumišęs su salyklo natomis. Skonis lengvas, gaivus, gal dalinai vandeningas. Tikėjausi pilnesnio kūno. Poskonis nuo kartoko gęsta iki maloniai švelnaus. Švelniai, tolygiai, nuosekliai. Kartu su salyklais juntamos citrusų žievelių ir skrudintų pinijų riešutų natos. Saikingai karbonizuotas, todėl sausumo daugoka, tikėjausi daugiau salykliškumo.

Bendras įspūdis labai neprastas. Tiesa, tikėjausi daugiau, bet jau baigus vertinti pagalvojau – šis eliukas puikiai tiks dabar vykstančio futbolo šventės gerbėjams. Jis saikingas, nuoseklus, jame nereikia ieškoti subtilybių – galima mėgautis futbolu ir turėti jį šalia. Patiks tiems, kas mėgsta nelabai sudėtingas komercines alaus versijas, bet pavargo nuo eurolagerių.

Vertinimas: aromatas 6/10, išvaizda 4/5, skonis 7/10, gomurys 4/5 bendras pojūtis 16/20. Viso: 37 iš 50 galimų.

Skirtumai nuo ankstesnė versijos: Fuggles, Goldings, Styrian apyniai, pale ale ir crystal salyklas. ABV 4,6%. Importuoja beerbarrel.lt, todėl jo rasite daugumoje didesnių prekybviečių.

Weihenstephaner Hefeweissbier

Apie šį alų sklandančias legendas girdėjau jau senokai. Nutariau įsitikinti savo juslėmis ir pažiūrėti kas gi tai.

Jeigu trumpai – tai grožis ir seksas taurėje. Per daug gerai, kad galėtų būti tikra. Jūs tik pažiūrėkite – vien putos aukštis vertas nuodėmės!

Švelniai drumsta (tikėjausi daugiau) matinė auksaspalvė spalva, kurios galvą puošia balta, didžiulė, kreminė puta. Net ir per šį putos gaubtą sklinda elegantiškas ir solidus aromatas, kuriame su kaupu šiam stiliui būdingų esterių: kalendra, ramunėlės, apelsinų žievelė, mangai, sunokusios kriaušės. Nuo pirmojo gurkšnio burna prisipildo skonių fejerverkais, kurie aidu gęsta poskonyje ir kviečia ragauti dar. Tai turtingas alus – aromatu, skoniu, poskoniu, bendru įspūdžiu. Subtilu, elegantiška, solidu – tai žodžiai, kurie tinkamai apibūdina šį alų.

Ne veltui, oi ne veltui ratebeer.com šis alus turi 98 balus iš 100 ir vadinamas alaus elitu. Aš žemai lenkiu galvą ir drąsiai sakau: tai geriausias hefeweissbier, kurį gali nusipirkti Lietuvoje. Butelio kaina veik 6Lt. ir jis vertas kiekvieno sumokėto cento. Vertinimas: 49/50.

Jeigu mokate ant grotelių tinkamai iškepti šviežią upėtakį su žolelėmis ir patiekti jį su švelniu citrininiu padažu – pasiūlykite kartu šio alaus. Moterys jus ant rankų nešios…

Weihenstephaner Hefeweissbier Dunkel

Tai – tamsusis ankstesniojo alaus brolis. Toks pat sėkmingas, tik papildytas džiovintų tamsiųjų vaisių natomis aromate ir skonyje. Jis labiau drumstas, tamsios lazdyno riešuto kevalo spalvos, kreminė baltai-rusva standi puta. Aromatas panašus, tik kiek intesyvesnis, su papildomomis kmynų natomis. Gomurys kiek sausesnis, matyt dėl karbonizacijos. Arba mano adekvatumo stokos vertinant tokį gėrį – ne kasdien ragauju tokio lygio egzempliorius. Nubrauksiu tašką dėl mažesnio kūno, nei tikėjausi. Dunkelis turėtų skoniu būti išraiškingesnis už šviesiuosius brolius. Tačiau visumoje – tai dar vienas išskirtinis, sakyčiau – etaloninis, pavyzdys.

Vertinimas: 48/50. Šio gėrio rasite GAP’uose. Tinkamas derinti su pieniško šokolado – riešutų desertais.

Tai – geriausia, ką esu ragavęs šiemet ir drąsiai rekomenduoju jums. Nes apie gerus dalykus privaloma skleisti žinią.

Rodos klausimas primityvus ir paprastas. Kaip ir atsakymas: įdėti į indaplovę ir ji išplaus. Arba palikti žmonai (draugei, mamai, sesei, etc.) – ji išplaus.

Deja, ne viskas taip paprasta, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio. Po to, kai paragauju, įvertinu ir aprašau naują komercinį alų – domiuosi ką kiti alaus mėgėjai apie jį parašė, kaip įvertino. Man įdomi kitų nuomonė, potyrių skirtumai. Dažniausiai randu tokius vertinimus „maža, netvari puta, alaus karbonizacija vidutinė – didelė“. Plačiau aprašantys prideda „nežinau kas ką sako, bet aš neradau tos putos“. Sutinku, yra alaus su prasta išvaizda. Tačiau didele dauguma atvejų tai būna ne alaus gamintojo, o… ragautojo problema. O tiksliau – prastai paruoštos degustacinės taurės problema.

Pažvelkite į paveikslėlį viršuje. Matytas vaizdas? Gal net dažniausiai matomas vaizdas? Nes gamintojas „padarė eilinį niekalą“? Ne. Tai jūs patingėjote ir gavote tokį rezultatą.

Kodėl tai svarbu, kaip to išvengti ir kaip tinkamai paruošti taurę alaus degustavimui? Apie viską – iš eilės.

Kodėl tai svarbu?

Nemaža alaus mėgėjų grupė nepelnytai nuvertina alaus putą. Sako, kad puta per daug sureikšminta ir jai skiriama pernelyg daug dėmesio. Yra ir tokių, kuriuos puta erzina – mat per ją neįmanoma „prisibrauti“ iki alaus aromato ir skonio. Tai yra didelė klaida. Puta, kaip ir alaus išvaizda yra svarbi ir neatsiejama alaus dalis. Rimti dėdės, aprašinėdami alaus stiliaus požymius atskirai aprašo putą ir karbonizaciją ne todėl, kad nori sublizgėti savo žiniomis ar serga grafomanija. Priklausomai nuo alaus stiliaus jam priklauso tam tikros konsistencijos puta. Didelė, maža, tvari, kreminė, porėta, balta – visokia arba jokia, priklausomai nuo stiliaus. Tačiau ji yra svarbi. Jau vien tuo, kad amžinos putos nebūna, ji nyksta, sproginėja ir iš savęs išleidžia alaus aromatą. Vieniems stiliams jį sustiprina, kitiems – šiek tiek prislopina. Kartais pirmam gurkšniui suteikia papildomą kremiškumą, kartais – jos nėra, idant ji nekeistų alaus. Ir tai ne vien estetiniai dalykai. Jeigu puta būtų nesvarbi – alus būtų pateikiamas dekantavus, tartum ilgai brandintas vynas: putos neliktų, karbonizacija sumažėtų o dekanteryje susikauptų visi alaus aromatai.

Beje, apie karbonizaciją. Vertinti alų, kuris ragaujamas iš netinkamai paruoštos taurės, taip pat neobjektyvu. Tinkamai paruoštoje taurėje angliarūgštė pasiskleis mažais, nežymiais burbuliukais, tuo tarpu netinkamai – trumpais, dideliais burbulais, ko pasekoje gausime kur kas sausesnį alaus skonį, nei jis yra iš tikrųjų.  Tad sutarkime: puta, tinkama karbonizacija ir tinkamai degustacijai paruošta taurė yra svarbu. Ir ne, tai nėra sureikšminta.

Kaip išvengti klaidų?

Štai čia jau paprasčiau: reikia tinkamai išplauti ir paruošti alaus taurę būsimam ragavimui. Netinkamai paruošta taurė visų pirma yra nešvari. Ji gali vizualiai akinamai blizgėti, tačiau vidinėje taurės pusėje esanti plėvelė sąveikoje su alumi sunaikina putą ir sudarko karbonizaciją. Plėvelės kilmė gali būti įvairi: indaplovės plovimo ar skalavimo priemonių likučiai, indų ploviklio likučiai. Riebalai. Net ir rankšluostis, kuriuo šluostote taurę, palieka savo mikro plaušelius, kurie keičia alaus struktūrą ir iškraipo tikrąją alaus išvaizdą.

Kaip tinkamai paruošti taurę alaus degustavimui?

Visų pirma – pradėkite nuo priemonių. Alaus taurės, gera tvarka, plaunamos tik rankomis. Jokių indaplovių ir jose naudojamų cheminių medžiagų.

Antra – reikės naujos, švarios, dar nenenaudotos kempinėlės. Paprasta kempinėlė netinka – joje bus likę riebalų ir skalbiklio nuo indų plovimo.

Trečia – reikės plovimo priemonių. Ne, Feiriai netinka. Jie lieka ant taurės sienelių net ir po 7 perskalavimų (čia ne iš piršto laužti duomenys – tai laboratorinis faktas.) Viena paprasčiausių priemonių – ūkiškas muilas. Taip, toks rudas, pigus, nekvepiantis ir neestetiškas gabalėlis. Jis geras tuo, kad jame beveik gryna šarminė neutrali terpė, kurioje nėra jokių papildomų priedų – kvapų, dažiklių ir pan.

Imame taurę, gerai praskalaujame po tekančiu drungnu vandeniu, sudrėkintą kempinėlę pamuluojame ir plauname taurę. Išplovus gerai nuskalaujame po bėgančiu vandeniu. Gerai, tai reiškia gerai – tiesiog kyštelti po vandeniu neužteks.

Kita būdas: pasiruošiame specialios pastos taurių plovimui. Indelyje sumaišome 2 šaukštelius sodos, 1/2 šaukštelio druskos ir 4 šaukštelius vandens. Maišome, kol gausis dantų pastos konsistencija. Dėkite papildomai sodos, jeigu reikės sutirštinti, arba – vandens, jeigu paskystinti mišinį. Štai šiuo mišiniu ir kempinėle švelniai plauname taurę. Jeigu taurė aukšta ir nepasiekiate dugno – nusipirkite specialų šepetuką, arba kempinėlę su rankena. Būna ir tokios. Plauname, skalaujame.

Taurė jau išskalauta. Dabar ją reikia išdžiovinti. Tam, kaip ir minėjau, nenaudojame nei medžiaginių, nei popierinių rankšluosčių. Taurę tiesiog apverčiame dugnu aukštyn ir leidžiame vandeniui nuvarvėti. Jeigu labai reikia – apdžiūvusią taurę, tiksliau jos išorinę pusę, pablizginam frotiniu rankšluosčiu. Bet geriau ir to nedaryti.

Taip išplautos taurės yra tinkamos alui pilti arba – saugoti iki kito karto. Skirtumai:

Štai dvi taurės: kairioji tiesiog išplauta, o dešinioji – išplauta tinkamai. Foto ne mano, labai nebauskit. Juk vardan gerų norų, o ne pasipelnymo tikslais, nu.

Ir pabaigai – dar keli patarimai:

• alus pilamas ne į sausą ir šiltą, o į šaltu vandeniu praskalautą ir nuvarvintą taurę. Taurė turi būti vėsi ir lengvai drėgna.
• prieš pildami alų pauostykite tuščią taurę. Ji turi neturėti jokių kvapų. Jeigu yra bent vienas kvapas – plaukite taurę iš naujo.
• nelaikykite taurių šaldytuve ar šaldiklyje – jos prisigers ten esančių parazitinių kvapų ir taurę teks plauti iš naujo.
• išplautas taures dera laikyti apverstas – taip jos apsaugomos nuo pridulkėjimo.
• nedžiovinkite taurių ant guminių paviršių ar rankšluosčių. Rinkitės plastikines arba nerūdijančio plieno groteles.
• jeigu sudaužėte taurę ar bokalą ant grindų – vien sušluoti neužteks. Stiklo šukės pasklinda po visos patalpos grindis, todėl po šlavimo imkitės siurblio ir stropiai išsiurbkite visas pakampes.

Dailios putos jūsų bokalams, kad ir kaip jos nevertinate!

Vakar, Vilniaus restorane „Soul & Pepper“ įvyko naujausio „Švyturio tradicinės kolekcijos“ alaus pristatymas visuomenei. „Švyturys“ naujam sezonui išvirė „Korio“ alų, pagardintą medumi ir imbieru. Prieš pradedant prekybą šiuo alumi vyko alaus pristatymas ir degustacija. Nedidelė, bet jauki kompanija susirinkusi į pristatymą – degustaciją ragavo naują alų, klausėsi pasakojimų apie alaus kilmę ir dalinosi įspūdžiais.

Ir aš ten buvau, alų ragavau, tad ir jums papasakosiu apie naujausią „Švyturio“ alų.

Kaip skelbiama informacijoje – alus pagardintas medumi ir imbieru. Man toks derinys šiltąjam sezonui pasirodė kiek keistas. Kada norisi medaus ir imbiero? Teisingai – rudenį. Kai oras bjaurus, lauke šalta, kojos peršlampa o nosis primena, kad reikia nusipirkti nosinių. Tada norisi įsitaisyti šiltuose namuose ir susirasti medaus bei imbiero. Tai guodžiantis ir šildantis derinys, praskaidrinantis subjurusią nuotaiką ir pakeliantis ūpą.

Ragaujant alų nuomonę teko keisti. Maniau, kad alus bus itin pilno kūno, gan sunkus ir nederantis vasaros sezonui. Klydau.

Alus pasirodė vaiskus, lengvas ir visai neapsunkinantis. Tačiau apie viską – iš eilės.

Alus yra nefiltruotas, todėl derėtų butelio nepurtyti ir supilti į taurę palengva. Tuomet alus taurėje bus auksiškai vaiskus, labai skaidrus, dailios, šiek tiek švelniai žalsvų atspalvių turinčios aukso spalvos. Jeigu alų pilstydami vartysite – alus susidrums, o paskutinėje taurėje galite rasti kelias smulkias nuosėdas. Tai nėra šiukšlės, tai – alaus gamybos metu likęs imbieras. Alus saikingai karbonizuotas, jį puošia nedidelė, bet daili balta puta.

Beje, alus buvo pateikiamas gerai atšaldytas ir mano galva tai yra klaida. Jo nederėtų šaldyti tiek, kiek esame pratę šaldyti lagerius. Optimali šio alaus pateikimo temperatūra galėtų būti +10..+12C

Gerai atšaldžius šis alus pasirodys uždaras ir nuobodus, o kiek atšilęs ir pabuvęs taurėje jis atskleidžia išties ryškų ir išraiškingą aromatą. Sakyti, kad alus kvepia medumi ir imbieru yra tas pats, kaip nepasakyti nieko. Ryškus šio alaus aromatas yra kompleksiškas, įdomus ir patrauklus. Kartu šį alų ragavę bičiuliai skundėsi, kad aromatas yra pernelyg intensyvus ir varginantis, tačiau man tai nepasirodė trūkumu.

Alus kvepia visomis vasaros pradžios natomis: tai žydinčios liepos, akacijos, žydinti laukinių gėlių pieva ir giliau viską apibendrinančios imbiero natos. Beje, pievas paminėjau neatsitiktinai. Pokalbio metu alų sukūrusi aludarė Džuljeta prasitarė, kad imbiero aromato balansui ir bendrai puokštei į alų buvo įdėta šiek tiek Citra apynių. Norėjosi garsiai pliaukštelti sau per kaktą ir sušukti „imbieras ir Citra – kaip aš iki šiol apie tai nepagalvojau?!“. Ryškus, intensyvus ir harmoningas aromatas. Degustuojant šį alų akluoju būdu neįmanoma jo neatspėti.

Kūnas vidutinis, karbonizacija saikinga, todėl alus neapsunkina, bet maloniai užpildo burną savo skoniu, palydėdamas apynių ir imbiero natas poskonyje. Aš nemėgstu imbiero, negeriu imbierinių arbatų ir nevalgau tradicinių imbierinių saldainių, kuriais garsėja Skandinavų šalys. Todėl man patiko tai, kad imbieras nėra dominuojantis šio alaus aromate ar skonyje. Alkoholis taip pat nėra ryškus.

Originalus, gaivus ir įdomus alus, kuris džiugina savo aromatu ir neapkrauna skoniu. Tokio derinio Lietuvoje dar nebuvo. Gamintojai teigia, kad tai – ribotos partijos alus. Aš spėju, kad šis alus ras savo gerbėją ir iš ribotos partijos taps nuolat (ar bent – periodiškai) verdamu alumi. ABV 5,3%. Artimiausiu metu turi pasirodyti parduotuvių lentynose.

Beje, „Švyturio“ alaus pristatyme buvau pirmą kartą. Buvo įdomu stebėti kaip vyksta naujos alaus rūšies pristatymas. Supratau, kad nėra namų be dūmų. Oficialiu alaus somelje ir virtuvės šefu pristatytas Donatas Dabrovolskas prie alaus pasiūlė savo sukurtus maisto derinius. Alus su medumi ir imbieru, todėl prie šio alaus dera patiekalai, kurie sukurti su… medumi ir imbieru! – taip net kelis kartus nuo improvizuotos scenos pakartojo Donatas.

Vakaro svečiams buvo pasiūlyta paragauti prie alaus šviežių agurkų lazdelių su medumi paskanintais miško čiobreliais (tiesą sakant buvo ne čiobreliai su medumi, o medus su čiobreliais, na bet ne esmė), brandintos lašišos kąsnelių su raudonųjų paprikų pudra, su imbieru ir medumi marinuotų bei ant žarijų iškeptų kiaulienos kąsnelių. Desertui (ach, koks originalus netikėtumas!) buvo pasiūlytas klasikinis medaus pyragas. Būtų juokinga, jeigu nebūtų liūdna. Ragaujant derinius apėmė svetimos gėdos jausmas. Kaži, ir kituose „Švyturio“ alaus pristatymuose deriniai buvo tokie… chm… beviltiški?

Suprantu, kad kiek nustebote. Pabandysiu perteikti reikalo esmę.

Įsivaizduokite situaciją: tarkim, kad aš apsiskelbiu vieninteliu ir sertifikuotu obuolių sulčių somelje (suprask – gėrimo žinovu, kuris ne tik nusimano, kaip kuriamas gėrimas, bet ir žino kaip jį dera pristatyti, kuo gėrimas savitas, kaip jis pateikiamas ir kokie gėrimo bei maisto deriniai jam yra tinkami ir galiu šiuos derinius rekomenduoti kitiems). Tuomet rudenį aš nuvykstu pas didžiausią Lietuvos sodininką, kuris nuskynė šių metų obuolių derlių, išspaudė sultis ir paprašė manęs sukurti šių metų derliaus obuolių sulčių ir maisto derinius. Sekdamas Donato pavyzdžiu aš turėčiau kurti tokius derinius: užkandžiui – šviežių obuolių skiltelės su žolelėmis, antram užkandžiui – obuolių sūris, kaip karštą patiekalą pasiūlyčiau obuolių sultyse marinuotą ir keptą mėsą ir desertui prie obuolių sulčių aš pasiūlyčiau obuolių pyragą! Nes obuolių sultis, kaip tikras savo srities ekspertas, primygtinai rekomenduočiau derinti su gaminiais iš obuolių. Ar dabar tapo aiškiau? Panašiai toks jausmas neapleido iki pat vakaro pabaigos.

Agurkai su medumi buvo beviltiški. Auksinė vyno ir alaus su saldžias patiekalais derinimo taisyklė: desertas negali būti saldesnis už gėrimą. Jeigu jis yra saldesnis – jis užgožia gėrimą, paversdamas jį aitriu, gaižiu nemaloniu. Taip nutiko ir šiuo atveju. Meldžiu Dievą, kad tai netaptu nauja mada ir honey lager stiliaus alus nebūtų baruose pateikiamas su skiltele agurko taurėje, kaip tai nutiko su hefeweizen’u ir citrina.

Brandinta lašiša buvo šio gurmaniško pasiūlymo tęsinys.

Ši vieno kąsnio užkandėlė buvo itin nemaloni: lašiša gliti ir beskonė, po ja esančios kruopos, primenančios kuskusą, buvo šaltos ir pavandenijusios, o šaukšto gilumoje paslėptas medus su aitriosiomis paprikomis bendrame kontekste derėjo tartum šalmas kiaulei. Originalu, bet nepatrauklu. Antro šaukšto nebesinorėjo.

Karšti kiaulienos vėrinukai taip pat buvo nevykę – mėsa buvo kieta, guminė ir blanki. Aš nežinau ar klaida buvo marinate, ar mėsos paruošime, tačiau man ir nesvarbu. Medaus pyragu nutariau nerizikuoti.

Šiems alaus ir maisto deriniams tinka iš sovietmečio laikų atklydęs žodis: chaltūra. Ir jeigu tai viskas, ką sugeba vienintelis oficialus alaus someljė – mus per anksti priėmė į Europos sąjungą. Švyturio žmonės, mielieji, apsidairykite aplink. Užaugo nauja įdomių ir perspektyvių šefų karta. Tokių, kurie ne tik gražiai atrodo ir kažką pabūrę numeta „tiks ir taip“. Yra žmonių, kurie iš tiesų kuria, myli maistą, domisi juo. Aš tikiu, kad jie gali sukurti tikrai įdomių, paprastų, visiems suprantamų ir lengvai pagaminamų maisto derinių. Tokių, kuriuos nesudėtingai sugebės atkartoti ir jais draugus pavaišinti alaus kultūra besidomintys ir jūsų alų perkantys žmonės. Derinius, kurie neužgoždami alaus jį įdomiai papildys, pabrėždami geriausias šio stiliaus savybes. Jūs esate rinko lyderis, flagmanas, diktuojantis lietuviško alaus rinkos madas ir tendencijas. Jums savo komandoje reikia ne to, kuris dailiai atrodo, o to, kuris dirba su meile, domisi maistu ir alumi.

Alus su agurkais. Jėzusmarija…

P.S. Andriau, jeigu laikaisi viešai duoto pažado – lieki man skolingas dėžę alaus.

Ar jaučiate pavasarį? Ir aš jaučiu. Ir ne tik todėl, kad dienos tapo akivaizdžiai ilgesnės, savaitgaliais ištuštėja naujienų srautas soc. tinkluose ir priemiesčius užlieja kepsnių aromatai. Pavasaris – tai būsimo šiltojo sezono pranašas, o iš pagausėjusių naujienų alaus rinkoje juntama, kad šis sezonas jau ne už kalnų. Visi didieji bravorai rinkai pristato savo naujienas, ne išimtis ir „Volfas Engelman“.

Kulkos formos butelių kolekciją papildė naujas alus „Balta pinta“.

Kvietinukus aš mėgstu, todėl su malonumu ragauju naujieną. Hefeweizen stiliaus alus bėga į taurę – apžiūriu ir ragauju.

Išvaizda. Didelė ir tvari, aukšta balta puta. Komerciškai drumstas, matinės auksinės šiaudų spalvos alus. 7/10

Aromatas. Tikrai ryškus. Ragavau alų uždaroje patalpoje, todėl ryškus aromatas buvo juntamas jau per pusmetrį nuo taurės. Jame dominuoja visa stiliaus klasika: citrusai, curacao, kalendra. Po gerų 15min. sumažėjus putai atsiranda medaus ir ramunėlių natos. 8/10

Skonis: alus saikingai karbonizuotas, karbonizacijos tiek, kiek reikia gaiviam sausoko įspūdžio sukūrimui. Pats skonis yra pakankamai pilnas, poskonis gana trumpas, tačiau gęstantis tolygiai. Poskonyje juntamos citrusų rūgštelės, gvazdikėlių aitrumo natos. 7/10

Bendras pojūtis: gan sausas, vidutinio kūno, maloniai gaivinantis alus. Tikiu, kad jis bus populiarus šiltojo sezono metu. Gal būt jis nėra tobulas, tačiau tikai vykęs. Net žmona, paragavusi šio alaus akluoju būdu, įvertino kategoriškai: Geras. Pirksim dar! 17/20.

VISO: 39/50. Vertas dėmesio. Rasite daugumoje parduotuvių.

O štai antrasis šio bravoro alus atkeliavo pas mane tiesiai iš paties aludario rankų:

Na ar ne miela?

Fortas „Meister“. Ant butelio rašoma „Sukurta naujos kartos aludario“. O nugarinėje dalyje pats aludaris skelbia: „Kai kūrėme šį alų, manęs klausė, kuo Meister bus ypatingas. Atsakymas paprastas – nes daromas kaip sau. Na ir vokiški aromatiniai apyniai puikiai dera su mano mėgstama lietuviško salyklo rūšimi. Tad nešildykite ilgiau rankose – atsikimškite ir ragaukite. Meister aludaris Giedrius Valančius.“ Apie tą Valančių, kuris kovojo su alkoholiu aš žinau. O apie Giedrių, kuris kuria alų – ne. Googlinu:

Giedrius Valančius

Kaunietis, dirba „Volfas Engelman“, mokėsi „VLB Berlin“ alaus akademijoje, profesionalus aludaris, FB dalinasi naujienomis apie alų ir krepšinį. Žinosim.

Alaus nešildau ir pilu į taurę.

Dar kartą paburbėsiu: jeigu aludaris, kuris šio alaus receptą brandino savyje keletą metų, vietoj marketinginio teksto būtų radęs bent vieną eilutę alaus stiliui nurodyti, arba kelias – sudėtinėms dalims, tuomet alų vertinti būtų paprasčiau. Dabar ragavimas šiek tiek panašus į „atspėk kas čia“ ir į kurį stilių buvo taikoma – sunku pasakyti.

Išvaizdai priekaištų neturiu – šviesaus raudonmedžio spalvos skaidrus alus su didele, balta puta. Pažiūrėkit į nuotrauką – fotografuota praėjus kelioms minutėms po to, kai alus atsidūrė taurėje. Šaunu.

O štai su aromatu – liūdesys. Ką aluje veikia aromatiniai apyniai aš nežinau. Matyt buvo padėti šalia, kai alų gamino, nes alus kvepia kaip klasikinis komercinis lageris – niekuo.

Situaciją kiek gelbsti skonis. Alus yra vidutinio kūno, žemos karbonizacijos, tačiau turi gana harmoningą salyklų / apynių santykį ir yra kiek „minkštesnis“ už kitus „Forto“ serijos atstovus, kurių poskonio kartėlis mane kiek erzina. Nors alų ragavau penktadienį, po visų darbų, kiek pavargęs ir suirzęs, tačiau alus man patiko. Jeigu tai pirmasis Giedriaus alus – sveikinu! Neprastas debiutas. Antrą kartą šį alų perragavau vakar ir mano nuomonė nepakito. Jeigu stovint prie lentynos parduotuvėje nežinosit ką pasirinkti – ragaukite šį alų. Nesakau, kad jis taps Jūsų favoritu nuo pat pirmo gurkšnio arba, kad kartą paragavę negalėsite sustoti. Galėsite. Bet paragauti – verta.

Gražaus ir šilto Jums pavasario, mielieji!