Kaip jūs visi gerai žinote, savo metu Te Ririno waka vadas Potoru kartu su savo pusbroliu Aotea waka vadu Turi keliavo per Moananui a Kiwa. Jau buvo nukeliavę toli į pietus, iki pat Rangi-tahua. Nuplaukti taip toli jie galėjo tik vadovaudamiesi Kupe pasakojimais. Kupe kaip ir Potoru su Turi, buvo kilęs iš Hawaiki salos, kuri, kaip žinia, yra ir visos žmonijos lopšys. Muturangi, pavydėdamas Kupe žvejybos laimikio, paleido savo užaugintą aštuonkojį toje vietoje, kur žvejodavo Kupe. Aštuonkojis surydavo visas žuvis ir Kupe šeima badavo. Kupe nieko neliko, tik nudobti aštuonkojį.  Ir jis, kartu su Ngake plaukdami waka Tāwhirirangi, persekiojo aštuonkojį iki pat Raukawakawa, kur galiausiai jį ir nudobė. Taigi, Kupe buvo pirmasis, kuris iš Hawaiki nuplaukė į salą, kurią europiečiai pavadino Naująja Zelandija.

Taigi, kaip pamenate, Potoru ir Turi jau buvo nukeliavę iki pat Rangi-tahua. Jie jau buvo pakeliui į Aotearoa, kai susiginčijo, kuris iš jų teisingai atsimena Kupe nupasakotą kelią. Turi nuplaukė viena kryptimi ir saugiai pasiekė pietinį Taranakį. Potoru, tuo tarpu, plaukė tolyn į pietus, kai ties ta vieta, kur dabar yra Tasmanijos įlanka, jį užklupo stipri audra, kuri apvertė jo kanoją ir pražudė visus, ja plaukusius. „Waka tu“ – kanoja apvirto – būtų pasakęs Turi, jeigu būtų sužinojęs šią naujieną. – „Waka tu“.

Kaip galbūt jau supratote, šiandien  ragauju dar vieną iš nesibaigiančių Dundulio naujienų – auksinį elį (golden ale) „Wakatu“.

Wakatu – apynių rūšis iš Naujosios Zelandijos.  Naujoji apynių rūšis išvesta sukryžminus kilminguosius vokiškus Hallertau Mittelfruh su vietine apynių rūšimi. Naujieji apyniai pasižymi puikiu gėlišku ir citrusiniu aromatu bei didesne alfa rūgščių koncentracija, lyginant su vokiškuoju protėviu.

Aromatas galo kiek silpnesnis, nei tikėjausi, dominuoja citrusinės natos, prasiveržiančios pro man nepažįstamus egzotiškus kvapus.  Alus gražios geltonos spalvos, suformuoja smulkią, baltą putą. Skonyje nuo pat pirmųjų akimirkų į priekį išsiveržia, švelnus citrusinis apynių skonis, silpnėdamas jis tęsiasi iki pat pabaigos. Kiek pasigendu balansuojančio apynių kartumo. Karbonizacija vidutinė, kūnas kiek silpnesnis už vidutinį. Kaip suprantu, didžioji dalis apynių buvo sunaudota virimo pabaigoje, bet mano skoniui arba reikėtų didinti apynių kartumą, po ko alus taptų labiau IPA, nei auksiniu eliu, arba dar labiau trumpinti apynių virimą, didinant aromatą ir mažinant jų įtaką alaus skoniui. Bendras įspūdis neblogas, bet tikiu, kad pavykus padidinti apynių aromatą ir kiek sumažinus apynių įtaką skoniui, alus taptų išties įspūdingu. O jeigu pavyktų pramoninėmis sąlygomis pakartoti tai, ką padarė gvolkas su savo „#18 Galaxy Wakatu Pale Ale“, tai būsiu pirmas, kuris pasiūlys Dundulio bravorius paskelbti Lietuvos nacionaline vertybe. (Beje, etikečių dailininką skelbti galima jau dabar.) Balo šį kartą nerašau, nors jis tikrai nebūtų žemas. Lauksiu tol, kol galėsiu parašyti tiek, kiek potencialo turi šviesus elis su Wakatu apyniais.

Pabaigai, jau tampantis tradiciniu, interviu apie degustuojamą alų. Į klausimus atsakė Dundulio bravorius Simonas Gutautas.

Kodėl sukūrėte šį alų?

Iš tiesų Wakatu elio atsiradimas buvo gan dėsningas. Šį elį sukūrėme norėdami užpildyti spragą Dundulio alaus asortimente. Dunduliui trūko sesijinio lengvai apyniuoto elio. Kuriant šį alų buvo stengtasi labiau akcentuoti apynių aromatą nei kartumą, todėl
praktiškai visi apyniai dėti virimo pabaigoje bei naudoti sausam apyniavimui. N. Zelandijos Wakatu apyniai pasirinkti neatsitiktinai, jie puikiai dera lengvame, šviesiame aluje bei suteikia gėrimui šviežumo pojūtį. Pirmas bandymas išvirti Wakatu nenuvylė, tačiau pastebėjome aluje tam tikrus nedidelius trūkumus kuriuos norėtusi pašalint. Kaip tik prieš porą dienų išvirėme antrą Wakatu partiją su šių metų derliaus apyniais, kurie pasižymėjo ypatingai intensyviu aromatu, tad tikimės, jog antru bandymu su tam tikrais pataisymais pavyks pasiekti tą rezultatą kurio tikėjomės.

Kaip suprantu, apynius dėjote vien virimo pabaigoje. Bet pramoninė įranga pasižymi tuo, kad apynius sunku greitai pašalinti ir todėl jie misoje užsibūna ilgiau, negu pvz gaminant namie. Ar tai kaip nors keičia vėlyvų apynių naudojimą? Ar tokios problemos nėra?

Pramoninė įranga pasižymi didele inercija, todėl reikia labai paskaičiuoti, kada dėti apynius. Paskubėjus prarasi aromatą, izomerizuosis ne tik alfa bet ir beta rūgštys, kurios alui suteiks nemalonų kartumą. Todėl dažnai taikome apyniavimą virpulyje (baltymų nusodinimo talpoje) ir kitokius būdus. Ateityje Dundulis pristatys alų, kuriame apynys iš viso nebus virtas. Bet kolkas dar vyksta eksperimentai.

Ačiū už atsakymus.

O tuo tarpu visi skubėkite į barus, kur gal būt dar galima gauti pirmojo virimo Wakatu. Iki dugno – bottoms up – waka tu!

Praėjusių metų sausį aš ragavau ir aprašiau Fuller’s ESB alų. Tuomet jis man patiko, todėl dabar jo paragavau vėl ir maloniai nudžiugau. Nudžiugau ir tuo, kad dabartiniai pojūčiai ragaujant visiškai sutapo su pojūčiais prieš metus ir tuo, kad lentynoje radau dar kitas dvi šio bravoro alaus rūšis. Man pasidarė įdomu kas tie Fuller’s, kokia jų istorija ir kuo jie gyvena šiandien. O šios kompanijos (ne kaip įmonės, o kaip žmonių grupės) istorija visai įdomi.

Prieš 350 metų Anglijoje buvo toks bravoras, kuris virė alų ir nuolat augo. Augo tol, kol XIX amžiaus paradžioje, šį bravorą valdant broliams Douglas ir Henry Thompson bei Philip Wood, įmonė pristigo pinigėlių. Senos ilgametės tradicijos ir buvusi šlovė sudomino John Fuller, kuris apžiūrėjo bravorą ir nutarė investuoti savo lėšas. Taip 1829m. John tapo šio verslo partneriu. Bendradarbiavimas nebuvo labai draugiškas ir sklandus, todėl kai 1841m. Douglas Thompson pabėgo į Prancūziją, partnerystė subyrėjo. Gana greit ponas Fulleris suprato, kad vienam ir be aludarystės patirties valdyti tokio dydžio verslą yra neįmanoma. 1845m. jis ir jo sūnus John Bird Fuller apjungė savo verslus ir jėgas kartu su Henry Smith, kuris tuo metu valdė Romford Brewery of Ind & Smith ir jo svainiu, aludariu John Turner, sukurdami koncerną Fuller Smith & Turner, kuris ir šiandien yra žinomas šiuo vardu.

Nuo tada Fuller’s vardas tik stiprėjo. 1909m. jie pradėjo supirkinėti ne tik smulkiuosius konkurentus, bet ir barus. Įmonė augo, plėtėsi, todėl 1929m. įmonę reorganizavo į akcinę bendrovę, o pirmųjų įkūrėjų palikuonys iki šiol aktyviai darbuojasi šios įmonės veikloje ir valdyme.

Įdomus faktas yra tai, kad ši bendrovė liko ištikima senosios Anglijos alaus verslo tradicijoms. Kadaise, kai dar nebuvo žinomos pasterizacijos technologijos, alaus transportavimas buvo sudėtingas, bravorai laikėsi ne tik alaus gamybos, bet ir pardavimo verslo – jie turėjo savo PUB’us, kuriuose parduodavo savo išvirtą alų. Vėliau modernėjo ne tik technologijos, bet ir verslo modeliai, todėl alaus gaminimas buvo atskirtas nuo pardavimo ir rinkoje pradėjo tarpti pelningi distribucijos verslai.

Fuller’s bendrovė ne tik nepardavė turėtų barų, bet ir toliau investavo į nekilnojamą turtą, supirkinėdami nedidelius barus ar viešbutukus. 2005m. Fuller’s paskelbė apie didžiausią sandorį įmonės istorijoje ir nusipirko George Gale & Co. ltd. Po šio pirkinio Fuller’s pradėjo valdyti net 362 barus, neskaitant viešbučių. Dabar Fuller’s kompanijai priklauso daugiau nei 380 barų visoje Anglijoje.

Sutikite, verslo modelis nėra tradicinis ir tik todėl aš jums pasakoju nuobodžią šios kompanijos istoriją. Jie sukūrė savitą verslo modelį su tam tikrais standartais ir šiuos standartus taiko savo turimiems barams. Dabar Fuller’s nėra vien kompanija, kuri gamina ir sėkmingai eksportuoja savo alų į daugelį pasaulio šalių. Jie apie save kalba ne kaip apie alaus daryklą, o kaip apie socialinę bendruomenę, kurią suburia ir vienyja alus.

Gaminamos ir eksportuojamos klasikinės, savo vardą turinčios alaus rūšys. Bet tuo jų veikla nesibaigia. Kas mėnesį jie išverda ir pateikia rinkai (dažniausiai – savo valdomiems barams) mėnesio alų. Norit klasikos – prašom, pabodo – šekit naujieną. Kaip gerame restorane, kuris garsėja sezonine virtuve.

Maža to, teikiama visa puokštė ir kitų paslaugų bei pasiūlymų. Nori savo alaus baro? Prašom! Yra visas sąrašas barų su aprašymais ir nuomos kainomis. Barų, kurie yra įrengti ir paruošti verslui. Jeigu jums tinka ir patinka Fuller’s verslo modelis – išsirenkate barą, pasirašote sutartį ir tampate baro savininku. Mokate fiksuotą nuomos mokestį ir darote savo verslą. Tam nereikia šimtatūkstantinių investicijų su abejotinu sėkmės garantu. Gaunate verslą, žaidžiate barą. Nepavyko – nutraukiate sutartį. Smagu.

Jums reikia viešbučio su pokylių sale vestuvėms? Prašom. Alaus degustacijos pramogos? Prašom. Korporatyvinio renginio alaus tematika? Prašom. Ir dar visas pluoštas paslaugų bei idėjų, tarp kurių alus tartum paskęsta, įsilieja, susitapatina.

Štai tokie jie – Fuller’s aludariai. Bet užteks šnekų, ragauju nusipirktą alų.

ESB jau ragavau, man patiko, niekas nepasikeitė, todėl nesikartosiu.

Fuller’s Organic Honey Dew pirmasis ragaujamas šį vakarą.

Alus, išvirtas su medumi. Čia toks tricky reikalas, kaip ir alus su moliūgais – medus yra 90% sudarytas iš visokių fermentuojamų cukrų ir po to, kai mielės medų sukopinėja, jo tiesiog nelieka. Jeigu galvojate, kad „medaus alus“ kvepės močiutės lininiu rankšluosčiu uždengtu koriu, kurį bitininkas išėmė iš avilio – gausite nusivilti. Juolab, kad medaus į alų tradiciškai dedama labai nedidelė dalis.

Pats gamintojas apie alų kalba ganėtinai šykščiai, apibūdindamas jį kaip medus alui suteikia neužmirštamą skonį, kuroi dėka alumi mėgausi net tie, kas alaus nelabai mėgsta. Eilinis marketinginis makaronas, kurį dera versti „darėm nes padarėm, pirkit ir nesiraukykit“.

O aš sau leisiu pasiraukyti. Didelė ir trumpa karbonizacija išnyksta iš kart po to, kai pilnai suardo putą. Alus komerciškai skaidrus, jam suteikta šviesaus gintaro spalva. Neišraiškingame aromate juntami salyklai, tame tarpe karameliniai. Jokių išskirtinių apynių ar kitų prieskonių natų. Skonis yra sausas, nuobodus, neišraiškingas, tipiškas, beveidis, nedžiuginantis ir tiesiog nuvalkiotas. Poskonyje lengvas skrudintos karamelės saldumas, kuris išnyksta kartu su noru paraguti šio alaus vėl. Lietuvoje pilna panašių pavyzdžių ir aš nematau nei vienos priežasties mokėti veik 6Lt. už tai, ką mažieji Lietuvos aludariai sugeba pagaminti be jokių šimtamečių tradicijų. Nyku.

Antrasis į taurę bėga Fuller’s London porter. Alus su aiškiai išreikšta pretenzija: Rich, dark & complex – the world’s finest.

Jeigu nuoširdžiai – mane tokie pareiškimai kaip „geriausias pasaulyje“ neramina. Toks žymus virtuvės šefas Gordon Ramsay yra pasakęs „jeigu pamatysite meniu su nuotraukomis – bėkite iš tokio restorano neatsisukdami“. Aš galėčiau perfrazuoti šį teiginį „jeigu pamatysite, kad ant alaus etiketės parašyta, neva jis pats geriausias – neragaukite šio alaus“.

Pirmoji kritikos strėlė lekia šio alaus išvaizdai. Porteris, nepriklausomai nuo jo porūšio, yra alus su tvirta ir tvaria puta. Šio alaus puta išnyko vos spėjus pamatyti jos rusvą, šokoladinę spalvą. Alus tikrai tamsus ir veik neperšviečiamas, itin tamsios šokoladinės spalvos.

Aromatas už putą geresnis – išraiškingai salykliškas, kupinas kavos, kakavos, šokolado aromatų. Skrudinti salyklai šiame aluje puikiai atliko savo partiją. Ir ne tik aromate – skonis yra aromato tęsinys. Tai gerai. O štai kūno trūksta, alus gana vandeningas, savo stotu tolimas rimtam porteriui. Tai – blogai. Poskonis kremiškas, kiek aitrokas ir gana trumpalaikis. Ar kada ragavot tikrai gerą frappe? Štai šis alus yra toks. Aš jo visai nenoriu žiemą, nes jis visiškai neatitinka porterinių lūkesčių. Graikijoje viename bare mane pamalonino padavėjas, atnešęs bokalą tiesiai iš šadiklio – genialus išradimas, kai oro temperatūra gerokai virš +30C. Tada bet koks alus džiugina. Tai karštą vasaros dieną, atšaldžius bokalą šaldiklyje ir supylus gerai atvėsintą Fuller’s London porter gausite šokoladinę frappe su ABV 5,4%. Štai toks jis, tas the world’s finest.

Sklinda gandas, kad Dundulio vyrai karu su gvolku išvirė porterį „Labas vakaras“ – reiks nusipirkt palyginimui, idant dvasinę pusiausvyrą atgaučiau.

Dar vienas įrašas apie sezoninį alų. Moliūgų alų.

Ruduo. Nuo medžių byra paskutiniai lapai, derlius sukrautas į podėlius, namuose jaukiai spragsi židinys, kurio vasarą net nesinorėjo, vėsi aplinka jau masina virti lagerius. Tačiau prieš juos būtinai reikia išsivirti tikro rudens simbolio – moliūgų alaus.

Moliūgų alus yra labai populiarus vakaruose, jo mada atkeliavo iš JAV. Šis alus tapo tikrų rudens simboliu ir kiekvienas, save gerbiantis, aludaris ar bravoras būtinai verda moliūgų alų. Tikslesnis apibūdinimas būtų „alus su moliūgais“, tačiau originaliai jis vadinamas „pumpkin ale“, tad ir aš šį rudeninį elį vadinsiu moliūgų alumi.

Taip, tai elis. Elis, skirtas šilumai ir paguodai darganoto rudens vakarais. Visų pirma, planuojant virti šį alų, dera jį kurti tokį, kad rezultatas būtų „pilno kūno“, gal kiek stipresnis nei įprasta (tarkim ABV 6,5% ar kiek daugiau) ir išraiškingai prieskoniuotas. Tartum obuolių pyrago ir karšto vyno draugas.

Moliūgų alaus variantų yra visokių įvairiausių – kaip ir mėgiamų barščių ar pyrago receptų: kiekviena šeimininkė žino patį geriausią. Yra net ir tokių, kurie šiam alui naudoja konservuotus moliūgus, tačiau aš laikausi nuomonės, kad visos žaliavos turėtų būti natūralios, kiek tai yra įmanoma ir moliūgų alų rekomenduoju virti tik iš šviežio derliaus.

Jeigu tikitės, kad aluje bus juntami moliūgai taip, kaip jie juntami moliūginėje sriuboje ar blyneliuose su moliūgais tai taip nebus. Moliūgai naudojami kaip karamelizuoto natūralaus cukraus prieskonis, o visi pagrindiniai (gal labiau tiktų sakyti – specifiniai) aromatai ar skoniai gaunami iš papildomai naudojamų prieskonių.

Taigi, turime krepšinio kamuolio dydžio, 3,5-4 kg. svorio moliūgą (panašiai tokio kiekio reikia 20L būsimo alaus) ir ketiname virti alų – nuo ko pradėti?

Žinoma, nuo žaliavų. Reiks salyklo – rekomenduoju rinktis išraiškingą, eliui skirtą bazinį salyklą, jį papildyti nedideliu kiekiu karamelizuoto salyklo, ir – jei norite tamsesnio alaus – salinimo pabaigoje misą papildyti skrudintu salyklu. Apynius dera rinktis tokius, kurie savyje turi rudeniškos gamtos aromatų ir aiškaus kartumo skoninių savybių – Hallertaur, Northern Brewer, Goldings, Saaz ar Fuggle. Dar reikės ir prieskonių, naudojamų kulinarijoje, tačiau apie juos kiek vėliau. Dar reiks Jūsų mėgiamo stiliaus mielių. Gana dažnai aludariai moliūgų alaus fermentavimui naudoja US-05 mieles, man labiau patinka mielės, sukuriančios angliško stiliaus elius, todėl pasirinkau MauriBrew Ale 514.

Žaliavas turim – galim pradėt alaus gamybą. Suplanuokite daugiau laiko šio alaus virimui – pasiruošimas taip pat nemažai užtruks. Visų pirma reikia paruošti moliūgą. Jį švariai nuplauname ir dideliu peiliu perpjauname į keturias dalis. Iš vidinės moliūgo dalies reikia išimti visą minkštimą su sėklomis. Tada moliūgo ketvirčius reikia dar labiau susmulkinti, kol gausime pusės delno didžio gabaliukus. Juos pašauname į iki +180..+200C įkaitintą orkaitę ir kepame 1-1,5 valandos, kol moliūgas dailiai paruduoja, o pats moliūgas tampa minkštu ir lengvai perduriamu šakute.

Ištraukę moliūgą nulupame jo žievę. Atsargiai – moliūgas labai karštas! Tačiau jis gana lengvai lupasi, prilaikant šakute ir naudojantis kepsnių žnyplėmis.

Beje, kad būtų greičiau – salyklą galite užpilti paruoštu vandeniu prieš išimant moliūgą iš orkaitės, taip moliūgą į salyklą sudėsite dar karštą ir jis neatvėsins misos.

Štai taip atrodo nuluptas moliūgas dubenyje

Kaip matote – jis lengvai tęžta, o paviršius yra gražiai apskrudęs ir kiek kietoka luobele.

Taigi, moliūgas paruoštas – metame jį į misą pas salyklą ir paliekame salinti valandai:

Vėliau viskas vyksta taip pat, kaip ir klasikinio elio gamyboje: saliname, po to sukeliame misos temperatūrą iki +78C ir po penketo minučių tekiname.

Nutekinus misą užverdame, ir paverdame apie 10min. neuždengtame puode, kad dalis vandens nugaruotų. Taip alus įgaus pilnesnį kūną ir bus sodresnis. Dedame karčiuosius apynius ir verdame pagal suplanuotą receptą. Likus 10min. virimo dedame airišką kerpeną alaus nuskaidrinimui ir papildomus prieskonius. Prieskoniai gali būti jūsų mėgiami, kiekvienas galite rinktis tokį derinį, kuris geriausiai atitiks jūsų įsivaizduojamo rudeninio alaus skonį ir aromatą.

Aš 20L alaus naudojau po 4g. cinamono lazdelių, vanilinio cukraus, malto muskato riešuto ir džiovinto imbiero miltelių, kuriuos pirkau kulinarijos skyriuje.

Leidžiame alui dar 10min. pavirti. Jei norite išraiškingesnio apynių aromato – baigus virti alų užgesinkite ugnį ir įmeskite aromatinių apynių. Leiskite jiems atsiskleisti keletą minučių ir tik tada pradėkite aušinti. Ataušusį alų nukoškite ir fermentuokite mielių gamintojo nurodytoje temperatūroje.

Štai ir viskas. Išvirus šį alų dabar dar spėsite juo pavaišinti bičiulius per helovyną. Arba – galite leisti jam ramiai subręsti vėsioje patalpoje ir pradėti mėgautis tik tada, kai iškris pirmasis sniegas.

Toks Vidmantas, dar žinomas kaip Nuolaida, savaitgalį socialiniuose tinkluose rašė: „Jei prie įvažiavimo į Vilnių daryti reidą – kas antroj mašinoj rastų bent po vieną moliūgą“. Ar ir jūsų mašinoje pūpsojo moliūgas? Jei taip – dar nevėlu virti tikrą sezoninio alaus atstovą – moliūgų alų.

Trys paskutinės bravoro sesijos vyko Gabrėluose. Pirmųjų dviejų sesijų metu buvo verdami belgiško abbey stiliaus Gabrėlų Blond ir Gabrėlų Dubbel alūs. Trečiajam virimui sudariau šviesaus lengvai apyniuoto elio receptą. Alų galima priskirti „draugų tvotalo“ kategorijai. Kategorijos skiriamieji bruožai: ~5 ABV%, šviesus, IBU apie 25 vienetus. Įvadinis alus, skirtas pirmą kartą ragaujantiems naminį alų. Tai alus, kurio reikia turėti nuolat, todėl ingredientai turi būti visiškai standartiniai ir pageidautina ne patys brangiausi. Bet tuo pačiu tai turi būti alus, kurį gerčiau ir pats, nes kam tada iš viso alų virti. Alus kol kas fermentuojasi, šiuo metu dar anksti daryti išvadas.

Alus pavadintas obels uokse (ar drevėje?) miegoti įsitaisiusio šikšnosparnio garbei. Na įrašas čia ir baigiasi. Apie Gabrėlų abbey liniją dar rašysiu. O toliau siūlau pažiūrėti fotoreportažą apie trečiąją bravoro sesiją Gabrėluose.

Paruošiamieji darbai. Popierinėje dėžutė geltonu viršumi yra akvariuminiai vandens bendrojo kietumo (gH) ir karbonatinio kietumo (kH) testai. Stiklainėlyje juodu dangčiu yra… Apgailestauju, bet neturiu teisės sakyti kas ten yra.

Salyklas užmaišytas, vyksta salinimas. Tikrinama mentalo temperatūra.

Tyrą šaltinių vandenį savo alui tegul naudoja ŠUA, man geresnis iš Gabrėlų tvenkinio (gH 10, kH 9). Verdant dubelį kH buvo 8. Kodėl padidėjo?

Tekinama misa.

Bravoro bendras vaizdas. Gilumoje ant „Vulkano“ verda misa. Artimajame plane uždengtame puode papildomi 5 litrai misos, kuri papildys pagrindinį puodą, kai nugaruos ten verdančios misos vanduo. Bravorius plauna įrangą, bravoriaus asistentas ruošia pietus.

Apie Sambarius 2011 rašė TikrasAlus.lt, rašė Naminis, buvo komentarų facebook’e ir Google+.  Patį renginį organizavo „Tikro alaus“ draugija. Prie organizatorių taip minima ir steigiama „Atviro alaus“ draugija, bet realiais darbais prisidėjo tik Simonas. Jeigu dar kas nors iš mūsiškių irgi kažką darė, parašykite komentaruose. Tiesa, mūsų draugijos nariai pateikė alų konkursui.

Apie patį renginį. Belieka pritarti Ramtynsui – renginys buvo pasmerktas sėkmei. Man asmeniškai didžiausią įspūdį padarė pranešimai (nesitikėjau, kad bus taip įdomu), pasivaikščiojimas Kauno botanikos sode, kuris nebūtų buvęs toks įsimintinas be šmaikščių Kęstučio Obelevičiaus komentarų, belgiškas alus, kurį „užfundijo“ Beer Barrel (mano favoritas buvo Tongerlo blond), nepaprastai skanūs Sūrininkų namų sūriai ir, žinoma, mano alaus sėkmė. Visa tai vyko brolių aludarių kompanijoje. Taigi, galite įsivaizduoti, koks tai nepaprastas įvykis.

Bet palaukite, tai dar ne viskas. Po visų išvardintų džiaugsmų manęs dar laukė vakaronė pas seserį. Lauko krosnyje kepta višta, kepti baklažanai bei cukinijos gausiai užgeriami raudonu vynu. Prieš vakarienę, žinoma, išbandėme ir mano konkursinius alus. Dabar jau viskas.

Alus #28 – c-elis–Sambarių APA

Šis alus buvo kol kas paskutinis bandymas išvirti kiek geresnį šviesųjį alų. Išbandžiau daugybę apynių, mielių ir salyklų. Visi alūs buvo neblogi, kai kurie net visai geri. Bet norėjosi dar geriau. Kai kuriuose nepatiko karameliniai salyklai, kiti buvo per sausi ir per lengvo kūno, dar kituose apynių kombinacija bei kartumo/skonio/aromato balansas nebuvo idealūs. Taigi nusprendžiau, kad karamelės nenaudosiu arba naudosiu minimaliai, o tai kompensuosiu Amber ir CaraAmber salyklais, Windsor mielėmis, kurios jau spėjo pagarsėti savo žema atenuacija ir salinimo režimu. Nusprendžiau, kad tai bus vieno apynio alus. Rinkausi tarp Chinook ir Citros. Citra nugalėjo, nes šių apynių pats dar nebuvau išbandęs. Skonio kiekį padariau kiek mažesnį už aromato kiekį, daugiausia dėl to, kad nesu didelis stipraus apynių skonio mėgėjas.

Ant mielių laikiau 2 savaites, nes Windsor mielės po savaitės sustojo ties 1,020 ir stovėjo beveik be judesio. Dar po savaitės ant mielių, FG nusistovėjo ties 1,017 ir pasiekė savo įprastinę ~66 proc. atenuacijos ribą. Nebebuvo reikalo laukti, todėl išpilsčiau užgazuodamas iki 2,4 tūrio.

Reikia pasakyti, kad tikrasis skonis atsirado tik kelios dienos prieš Sambarius. Savaitės viduryje dar abejojau ar verta pateikti šį alų. Bet penktadienį (10.07) vakare jis jau buvo toks, koks yra dabar.

Žinojau, kad tai geras alus, bet tokia sėkmė buvo labai netikėta. Mano vertinimu, laimėti galėjo bet kuris alus iš pirmojo dešimtuko. Įvairių atsitiktinumų bei aplinkybių visuma lėmė, kad šis mano alus gavo didžiausius balus.

Išmoktos pamokos yra dvi. Pirma, reikia virti ir dalyvauti, sėkmė gali nusišypsoti bet kam. Antra, alui po kelionės reikia pailsėti. Net atrodytų po tokios neilgos kaip iš Vilniaus iki Kauno. Mano 7 mėnesius brandintas šviesusis bock’as prieš kelionę buvęs nepaprastai geras alus, ragaujant viešoje degustacijoje buvo tik apgailėtinas savo šėšėlis. Atsiprašau visų, kuriuos pavaišinau. Tikrai nenorėjau jūsų nunuodyti.

Bet apie lagerius plačiau papasakosiu kitą kartą.