Namuose „sausra“. Po to, kai išpyliau nurūgštėjusį alų rūsyje tapo tuščia ir liūdna. Namuose alaus neliko. Na, ne tai, kad visai neliko: ketvertas butelaičių nuo Kalėdų laukia sausio mėn. VAK’o susirinkimo. Lėtai bręsta „Audros alaus“ klonas, kuriuo pavaišino GiN, bręsta dvi dėžės tamsaus lagerio (bet jam dar bręst ir bręst). Žodžiu nėra alaus 🙂 Taip sakau, lygindamas tuos laikus, kai dar prieš pusmetį nuslieidus į rūsį galvodavau „chm…. ką čia paragavus?“. 🙂

Nėra to blogo, kas neišeitų į eterį. Gera proga pirkti neragautą alų ir domėtis ką gamina komerciniai bravorai.

Po pirmojo šoko prie ištuštėjusių lentynų šiandien jau reagavau ramiau. Atradau ir privalumų: tuščiose nuo bambalių lentynose ryškiau matosi mažieji alaus butelaičiai. Dar neragauti, nevertinti.

Pirmasis – „Duchy Orginals Old Ruby Ale“. Alus, kuriame vienu metu sumišusi senoji. konservatyvioji Anglija su visomis monarchinėmis tradicijomis ir dabartinė „gyvenk sveikiau“ komercinė naujovė. Kodėl taip? Dėl kelių priežasčių:
„gyvenk sveikiau“ apraiškos juntamos „organic ale“ junginyje. Didelė marketinginė pompa apie tai, kaip sveikai augo grūdai, iš kurių buvo daromas salyklas ir apskritai tai jau toooks alus, kad jį vartojnat mažų mažiausiai turėtų valytis čakros ir metai ilgėti dar bent penkiomis dienomis. O monarchiškos apraiškos – tai karališkas gestas, kuris iki šiol taip populiarus U.K. – „nuo kiekvieno parduoto butelio keli centukai keliauja princo labdaros fondui, kuris gelbsti gyvenimo nuskriaustuosius“. Jeigu tokios iniciatyvos – alaus pardavimus skatinti labdaringa veikla ir pagalba varguoliams – kas nors imtusi Lietuvoje, matyt Matulas nubėgtų į kapines, atkastų Valančiaus kapą, ir jei rastų neapsivertusį – apverstų velionį karste. O štai Anglija – šalis monarchinė. Karališkos šeimos vardu galima daryti viską – nuo labdaros iki karų. Ir… nieko. Nei kas baudžia, nei kas engia, nei šalis dėl to pragaran rieda. Svarbu „Dieve saugok karalienę“ ir viskas bus gerai.

Štai toks jis – Duchy Ruby Ale. Gausiai apipinta marketingu bei soldižiu dizainu (išlaikant visus veganiškus reikalavimus etikečių dizaine). Ir … neįpareigojančiu turiniu. Karbonizacija, kaip šiam sitliui, didoka. Ir puta nemaža. Gintaro spalvos, dailiai skaidrus alus, su ryškiais salykliniais (įskaitant karamelinius) aromatais taurėje.

Skonis lengvas, nedygus, dosnus karamelinias skoniais, su lengvu kartėliu poskonyje. Dar kartą paragavus poskonyje juntamos lazdyno riešutų natos. Labai lengvas, nekandus aliukas. Bet man jis neprimena ESB. Skystokas.

Tinkamas vaišinti merginas, kurios domisi žaliavalgyste, moderniaisiais menais ir benamių kačiukų likimu. O dar jei pasakysit, kad išgėrus šį butelį vienišas šunelis U.K. gaus vakarinę ėdalo porciją – gali būti, kad tai suvirpins jos jautrią širdį ir ji paparašys antros taurės. ABV 5%, importuotojas „BeerBarel“. Kainos / kokybės santykis nekrikščioniškas. Paragauti įdomus, bet jis tikrai nebus mano mėgiamų sąraše.

Antrasis ragaujamas – „Fuller’s ESB Champion Ale“. Paragavęs labai apsidžiaugiau, kad alų degustavau būtent tokia tvarka, antraip tą organinį būčiau dar labiau nuvertinęs. Karbonizacija maža, puta plona, bet ilgalaikė ir tvari. Tamsaus vario spalvos alus. Aromate dominuoja salyklai, juntamos lengvos apynių ir medaus natos. Pilno kūno, harmoningas alus, su lėtai gestančiu poskoniu. Skonio natos pilnavertiškai susipynę, sudėtinga išskirti atskiras ryškias natas – taip puikiai viskas dera tarpusavyje. Ryškus kremiškumas, juntamos apelisno žievelės natos, poskonyje nyksta slyklai ir ryškėja apynių kartumas. Geras alus. Norėčiau tokį klonuoti. Rekomenduoju visiems, kas nori susipažinti su ESB stiliumi. ABV 5,9%. Ieškoti BeerBarelyje.

Pabaigai noriu pasidžiaugti, kad nors Lietuva yra įvardinama kai euro-lagerio mėgėjų kraštas, bet ir čia galima rasti neprasto elio. Ir pačiam pasimėgauti ir bičiulius pavaišinti.