Porteris – tamsios spalvos viršutinės fermentacijos alaus rūšis, iki XX a. I pusės paplitusi Didžiojoje Britanijoje ir Airijoje. Iš porterio yra kilusios alaus rūšys stautas (populiari Airijoje ir Didžiojoje Britanijoje; iš pradžių šį rūšis vadinta Stout porter ‘stiprusis porteris’) ir Baltijos porteris (gaminamas Baltijos jūros šalyse, tarp jų ir Lietuvoje). Pasak legendos, porteris (angl. porter ‘nešikas’) taip vadinamas todėl, kad XVIII amžiuje ši alaus rūšis buvo itin populiari tarp Londono uosto ir gatvių nešikų. Šaltinis: Vikipedija.

Išties – porteris yra stauto tėvas. Tai senoji Anglijos alaus rūšis. Mums įprasta, kad porteris yra nuo tamsios vario iki tamsiai rudos, bet ne juodos spalvos. Tačiau porteris ne visada buvo tamsus.

Anglijos pietuose, tarp Plymouth ir Southampton yra nedidelis Dorchester miestelis. Šiuo metu jis nėra išskirtinis, jame gyvena vos 12000 gyventojų. Tačiau 18 – 19 amžiuje jis buvo įdomus savitais aludarystės niuansais.

Kadangi aplink tvyrančiose žemėse gausu klinčių, todėl geležingas vanduo, perbėgęs per šias klintis, buvo gana kietas. Tai sąlygojo specifinę fermentaciją: ji buvo labai lėta ir įpusėjus šiam procesui alus buvo perpilamas į statines, kur fermentacija lėtai trukdavo toliau. Beje, statinės buvo saugomos klinčių kloduose iškastuose rūsiuose. Rūsiai pasižymėjo labai tolygia temperatūra apskritus metus ir sausu patalpų oru. Ši specifika leido išgarsėti specifiškam, gana stipriam ir gausiai apyniuotam, Dorčesterio eliui, kurio fermentavimo temperatūra buvo ~15C, o alus statinėse galėjo išbūti ne vienerius metus.

The Dorchester beer, which is so much admired, is for the most part brewed of chalky water, which is almost everywhere in that county and as the soil is generally chalk, the cellars, being dug in that dry soil, contribute to the good keeping of their drink, it being of a close texture and of a drying quality, so as to dissipate damps; for damp cellars, we find by experience, are injurious to the keeping of liquors as well as destructive to the casks. A constant temperature air digests and softens malt liquors, so that they taste quite smooth on the palate; but in cellars which are unequal, by letting in heats and colds, the liquor is subject to grow stale and sharp. For this reason, it is that liquor brewed for long voyages at sea, should be perfectly ripe and fine before it be exported; for when it has had sufficient time to digest in the cask, and is racked from the bottom or lee, it will bear carriage without injury.

Pagrindinės sudedamosios Dorčesterio elio dalys buvo nuo vien šviesiojo salyklo iki 1/3 šviesiojo ir 2/3 gintarinio salyklų. Porteris tuo metu Anglijoje buvo labai populiarus, bet ir čia Dorčesterio aludariai pasižymėjo: jie virė alų, kuris buvo vadinamas „Baltuoju porteriu“.

Ir nors šis alus jau pamirštas, tačiau įdomu tai, kad tuo metu šis alus buvo gana garsus ir net tuometiniai alaus kritikai jį gyrė savo įrašuose kaip išskirtinį ir vertą išskirtinio dėmesio.

Well, there is no nation that drinks so hoggishly as the English. What passes for wine among us, is not the juice of the grape. It is an adulterous mixture, brewed up of nauseous ingredients, by dunces, who are bunglers in the art of poison-making; and yet we, and our forefathers, are and have been poisoned by this cursed drench, without taste or flavour — The only genuine and wholesome beveridge in England, is London porter, and Dorchester table-beer; but as for your ale and your gin, your cyder and your perry, and all the trashy family of made wines, I detest them as infernal compositions, contrived for the destruction of the human species — But what have I to do with the human species? – Tobias Smollet raštų citata.

Kodėl visa tai rašau? Šių dienų crafteriai išradinėja alų iš naujo. Baltasis porteris nėra išimtis ir pristatomas kaip išskirtinė naujiena. Deja, kaip sako klasikai, viskas kas atrodo nauja tėra pamiršta sena

Dundulis gruodžio pabaigoje ir sausio pradžioje išleido tiek naujienų, kad nebespėju apie jas rašyti. Butelio gurkliukas šiame reikale yra ne pats degustavimas, o fotografijos. Blogo įrašas be nuotraukos – kaip išsivadėjęs alus. Jeigu jūs toks pat kaip aš, tai tikrai neskaitytumėte teksto kuriame nėra nei vienos nuotraukos. Dirbtinis apšvietimas iškreipia alaus spalvą, o ir nuotraukoms trūksta tos nuotaikos, kuri būna fotografuojant vėlyvą popietę. O vėlyvą popietę, kai galiu gerti alų, turiu tik savaitgaliais. Tai gaunasi taip, kad norint paragauti visas 5-6 naujienas man reikia 3-4 savaičių. O be viso to dar ir fotografijoje esu diletantas. Vienu žodžiu būtų nepaprastai šaunu, kad bravorai patys nufotografuotų savo alų, kad tokie kaip aš, galėtume dėti nuotraukas į blogus dažniau, negu vieną kartą per savaitę. Fotografijose būtinai turėtų matytis kaip alus atrodo įpiltas į taurę. Ir foto turėtų būti pakankamai didelė, kad gerai atrodytų mūsų atsinaujinusiame internete.

Na va, kai savo kaltę suverčiau kažkam kitam, galiu jau grįžti prie pačios degustacijos. Šiandien iš šaldytuve stovinčių penkių Dundulio butelių (Kiečių, Labas vakaras, Morzenas, Wakatu, Dubults) bei „Gulden Draak“ ir „St.Bernardus Abt.12“ buteliukų renkuosi … , renkuosi …, renkuosi šokoladinį porterį „Labas vakaras“.

Apie šį alų rašė beergeek.lt, rašė GiN, kiti kol kas nerašė.

Jeigu iki šiol Dundulio naujienos dažniausiai būdavo „pirmosios Lietuvoje“, tai, bent jau teoriškai, porteriu Lietuvos neturėtum nustebinti. Porterį verda ir didelis, ir mažas. Bent jau vadina tai porteriu. Lietuvoje tu gali išvirti pasaulinės klasės alų, pavadinti jį tamsiu(!) porteriu, ratebeer.com’e registruoti kaip bock’ą, nes nėra tokios kategorijos „lietuviškas tamsus alus“. O ką, kas ne taip?  Seniai jau apie tai kalbu – velniop stilius! Tamsus, šviesus ir kvietinis. Lietuviškas tamsus, lietuviškas šviesus ir lietuviškas kvietinis. Gyvo rinkoje jau nebėra, gyvas numirė, jeigu pastebėjote. Nežinau kaip jūs, bet aš jo nepasigendu, nes vis tiek nepirkdavau. Vieną kartą atsinešiau namo, tai labai mano katiną išgąsdino. Nuo to laiko daugiau nebeperku.

Grįškim prie porterių. Taigi, lietuviai verda tamsų alų, fermentuoja lagerio mielėmis ir vadina tai porteriu. O jeigu Dundulis kažką pavadino šokoladiniu porteriu, tai gali būti tikras, kad butelyje ir rasi šokoladinį porterį.

Aromatas vidutinio stiprumo, dominuoja šokolado kvapas, neįkyrios karamelės užuominos, su niekuo nesupainiojamas special-B džiovintų slyvų dvelktelėjimas. Ir jokių lagerinių kvapų – grynakraujis eliukas. A-6/10. Spalva labai tamsiai ruda, bet alus skaidrus – specialiai patikrinau prieš šviesą. Puta tiršta, smulki, šviesiai rusvos spalvos. I – 4/5. Skonis prasideda įvairių salyklinių skoniu puokšte, vėliau pradeda lengvai išsiskirti skrudintų salyklų poskonis su lengvais karamelės intarpais. Sakyčiau lengvas balansas į skrudintus, bet labai delikatus, neišsišokantis. Vis tik skonyje ir poskonyje norėtųsi tvirtesnio pagrindo. S – 6/10. Karbonizacija šiek tiek mažesnė už vidutinę, bet šiam alui tiesiog ideali. Atgaiva gomuriui. Kūnas vidutinis, gal kiek mažesnis už vidutinį. G – 4/5. Na ką, dar vienas geras Dundulio alus. Nėra stulbinantis, rezervo dar yra. Bet tikrai būtų vienas iš svarstytinų variantų Špunkoje. O bare, kur daugiau nėra Dundulio alaus, greičiausiai tai būtų pirmasis pasirinkimas. B – 14/20. Bendras balas – 35/50. Pagal mano naują skalę tai viršutinė gero alaus riba. Iki labai gero (36+) trūksta visai nedaug.

Jeigu skaitėte ankstesnes šio alaus apžvalgas, tai jau žinote, kad šis alus yra pirmasis Gedimino alus Dundulyje. Tiesiog negalėjau susilaikyti nepapiktnaudžiavęs asmenine pažintimi ir neuždavęs papildomų klausimų.

Esi dar vienas namų aludaris, pasukęs į profesionalios aludarystės kelią. Kokie pirmieji įspūdžiai?

Negalėčiau pasakyti, jog pasukau į profesionalią aludarystę. Kol kas pasukau tik į patį alaus verslą. Technologiją bravore, o teisingiau bravoruose (po „Dundulio“ ženklu turim „Širvėnos bravorą“ ir „Panevėžio alų“), ir toliau prilaiko Simonas Gutautas, namų aludarių bendruomenėje dar gerai žinomas kaip Ponasniekas. Kuriant naujus alus, tobulinant senuosius bei užsakant naujas žaliavas, mano balsas yra tik patariamasis, tačiau mano nuomonės dažnai paklausiama. Tačiau šiuo konkrečiu atveju, taip – „Labas vakaras“ yra mano alus. Ta prasme, receptą ir technologiją šiam virimui sudariau aš. Tai buvo pirmas kartas, kuomet buvau paprašytas. Taip gimė pirmasis komercinis mano įkvėptas alus. Tikiuosi, jog nepaskutinis.
Bendrai pirmieji įspūdžiai yra įdomūs, permainingi. Aš dalyvauju visuose naujienų virimuose. Mano akyse gimė antroji „Viržinio“ partija, „Dubults“, „Kietis“, „Wakatu“, trečiasis „Morzenas“ ir kiti alūs. Būna labai didelis susijaudinimas, kuomet nuo 28 litrų puodo pereini prie tonos, po to prie penkių. Tačiau gaminant alų komerciškai (ta prasme, kad jam reikės rasti pirkėją, kuris sutiks mokėti tam tikrą sumą pinigų) ateina nauji rūpesčiai. Turi prisitaikyti prie gamyklinės įrangos, kuri turi kitus parametrus, turi nuspręsti, kokias žaliavas naudosi, kur ir už kiek jas gausi, ar gausi jų ir vėl. Tada ateina techninių įrangos galimybių vertinimas, mėginimas tilpti į biudžeto parametrus. Aš atvirai galiu pasakyti, kad pankroko prasme alaus virimas namuose man yra kur kas smagesnis procesas. Namuose turime didelį mobilumą kalbant apie žaliavas ir neribotas eksperimentų galimybes. Komercinis virimas reikalauja didelio tikslumo ir pasirengimo, technologinio apmąstymo. Čia kažkam prisvilus nepamaišysi šaukštu, o užsikišus siurbliui, neišsemsi mentalo puodeliu. Čia eksperimentas gali baigtis tūkstantiniais nuostoliais. Kita vertus, jei viskas pavyksta, džiaugsmas taip pat keliagubas.

Ką veiki Dundulyje, kokios pareigos, už ką esi atsakingas?

„Dundulyje“ užimu vadybininko Vilniaus miestui pareigas. Į tai įeina rūpinimasis pardavimais, jų didinimu, skolų priežiūra, klientų rūpesčių sprendimas (kuris kartais apsiriboja smulkia konsultacija, tačiau tenka ir mikromatikus pakeisti, ir įrangą pareguliuoti, šiuo metu mokausi ir alaus linijų priežiūros). Mano rankose ir produkcijos pristatymo naujiems klientams kūrimas. Žodžiu – esu visų galų meistras. Na, prie to labai prisideda, tai, jog aš Vilniuje, o mūsų bravorai Panevėžyje ir Biržuose. Kai sostinėje esu vienas, tenka užsiimti plataus profilio veikla (pvz. negaliu sau leisti laukti savaitę, kol iš kito Lietuvos galo atvažiuos technikas. Einu ir pats darau. Nepasiduodu, kol galiu kažką pakeisti).

„Labas vakaras“ yra tavo debiutas Dundulyje. Kodėl pirmas alus yra porteris?

„Labas vakaras“ gimė tiesiog todėl, kad tam buvo metas. Tai turėjo įvykti. Atėjus laikui virti dar vieną naujieną, man buvo pasiūlyta prisidėti prie šio proceso kaip kūrėjui (na, žemiškiau matyt skambėtų „kaip technologui“). Kadangi gerai žinau abiejų bravorų esamus asortimentus ir tai, kas dar bręsta brandinimo tankuose, man natūraliai kilo idėja virti porterį. To stiliaus dar nebuvome mėginę, Lietuvoje jis apskritai nėra nei labai verdamas, nei labai parduodamas. Na ir žinoma – buvo žiema. O žiemą norisi pasitraukti į „darksaidą“ ir gerti kažkokius tamsesnius gėrimus. Iš pradžių svarsčiau tarp dūminio ir šokoladinio. Laimėjo pastarasis, taip natūraliai leisdamas mums netolimoje ateityje pristatyti ir dar vieną naujieną, kuri bus nejuokais parūkyta (bet apie tai sužinosite kiek vėliau).

Kokį alų siekei sukurti?

Siekiau sukurti stiliaus parametrus atitinkantį ir kiek šokoladu pankuojantį porterį. Pagal man skirtus limitus, aš nusprendžiau, jog tai turėtų būti kažkoks apgaulingai lyg ir komformistinis alus, tačiau tuo pačiu jis turėtų kažką pasakyti tiems, kurie yra atidūs, kurie jo klausia, kurie nori jį suprasti labiau nei „skanu / neskanu“.
Aš nemeluosiu – norėčiau, kad antrasis virimas būtų kiek tvirtesnis ir didesnio kūno. Taip pat reikėtų daugiau dėmesio skirti šio alaus vandens paruošimui. Dar nežinau tiksliai, tačiau panašu kad darysime antrąjį jo virimą. Labai noriu jo metu kiek pakeisti tam tikrus technologinius parametrus, kad ateityje „Labas vakaras“ neabejotinai vakarą paverstų įsimintinu.

O šiaip, pagal reakcijas, atsiliepimus ir pardavimus – alus pavykęs. Man malonu, kad didelį dėmesį į šį produktą atkreipė ir namų aludarių bendruomenė, kurios dalimi esu ir aš. Aš nedėkoju už tai, nes kažkaip kvailai skamba, bet noriu, kad žinotumėt, jog man labai malonu, kad kažkas, ką sukūriau, ir už ką Jūs mokėjot, Jums patiko. Tai yra didelis atpildas ir aš tai labai vertinu.

Kodėl „Labas vakaras“? Kaip gimė alaus pavadinimas?

Pirmiausia tai norėčiau pamėginti atremti internete pasklidusius kaltinimus neva tai „Dundulis“ nuplagijavo kaimyninėje Lenkijoje gaminamo „Dobry Wieczor“ stauto pavadinimą. Na, taip – šiandien pasigūglinau ir galiu pasakyt, kad pasidarė kiek nejauku pamačius minėto alaus iš Wroclavo butelius. Tačiau tuo pačiu metu jaučiu tarsi pareigą papasakoti, kaip maniškis „Labas vakaras“ gavo savo vardą.
Alus brendo labai ilgai. Vis ragaujant atrodė, kad dar anksti, dar ne metas jį siųsti į lentynas. Tuo pat metu vis galvojome šiam porteriui pavadinimus. Nelipo visiškai niekas. Na, gal kažkiek jau kabinosi jūrinė tema (kažkoks uostas, nešikai, piratai, dėžės), bet niekas neskambėjo taip, lyg tikrai žinotum, kad tai dera ir tinka.
Galiausiai sausį jau buvome patenkinti produktu – nusprendėme jį leisti į prekybą. Vadybininkai buvo informuoti pranešti klientams apie paleidžiamą porterį, bet.. vardo alus dar neturėjo. Iki vieno vakaro, kuomet Panevėžio alaus vadovas Žilvinas paskambino Simonui (mūsų technologui) ir pasakė lemtingą „Labas vakaras, kaip pavadinam alų?“ Netikėtai skambučio prigautas, vakarą leisdamas su šeima (na, pas mus įprasta, jog asmeninis gyvenimas visada persipynęs su darbu ir valandų nelabai kas skaičiuoja), Simonas, nenorėdamas ilgai tempti pokalbio, pusiau juokais pasakė – „taip ir pavadink, pavadink alų „Labas vakaras“.
Paskui susėdę pagalvojome, jog tuo pačiu tai yra puiki proga tarsi man visiems pasakyti – „Labas vakaras, štai prieš Jus stovi pirmasis mano alus“. Apie kaimynų gaminamą „Dobry Wieczor“ nieko nežinojome.

Pasitikrinau tavo virimų logą atvirame aluje. Matau, kad ir toliau verdi namuose. Ar tau vis dar svarbus šis hobis?
Taip, vis dar verdu alų namuose ir neketinu sustoti. Man tai reiškia labai daug. Galėčiau teigti, jog alaus kūrimas man yra saviraiškos būdas. Beje, taip ir aš, ir Simonas („Dundulio“ technologas) ieškome idėjų naujiems „Dundulio“ virimams. Galų gale, aš vis daugiau visko sužinau, plečiu akiratį ir tai man padeda jaustis tvirčiau atsakinėjant į klientų klausimus.

Pernai „Aludarių taurėje“ laimėjai IPA kategoriją, o finale tavo alus buvo trečias (iš 72). Ar planuoji dalyvauti Aludarių taurėje 2014?
Taip – „Aludarių taurė“ yra mano planuose. Esu suplanavęs ir nusipirkęs žaliavas dviems įdomiems virimams. Galiu pasakyti tik tiek, kad vieną iš alų sąmoningai fermentuosiu prie +32 (namų aludarių nugaromis ką tik nubėgo šiurpo bangos, o rankas išmušė „žąsies oda“). Taip pat planuoju prisidėti ir prie šių metų taurės organizavimo.

Praėjusių metų sausį aš ragavau ir aprašiau Fuller’s ESB alų. Tuomet jis man patiko, todėl dabar jo paragavau vėl ir maloniai nudžiugau. Nudžiugau ir tuo, kad dabartiniai pojūčiai ragaujant visiškai sutapo su pojūčiais prieš metus ir tuo, kad lentynoje radau dar kitas dvi šio bravoro alaus rūšis. Man pasidarė įdomu kas tie Fuller’s, kokia jų istorija ir kuo jie gyvena šiandien. O šios kompanijos (ne kaip įmonės, o kaip žmonių grupės) istorija visai įdomi.

Prieš 350 metų Anglijoje buvo toks bravoras, kuris virė alų ir nuolat augo. Augo tol, kol XIX amžiaus paradžioje, šį bravorą valdant broliams Douglas ir Henry Thompson bei Philip Wood, įmonė pristigo pinigėlių. Senos ilgametės tradicijos ir buvusi šlovė sudomino John Fuller, kuris apžiūrėjo bravorą ir nutarė investuoti savo lėšas. Taip 1829m. John tapo šio verslo partneriu. Bendradarbiavimas nebuvo labai draugiškas ir sklandus, todėl kai 1841m. Douglas Thompson pabėgo į Prancūziją, partnerystė subyrėjo. Gana greit ponas Fulleris suprato, kad vienam ir be aludarystės patirties valdyti tokio dydžio verslą yra neįmanoma. 1845m. jis ir jo sūnus John Bird Fuller apjungė savo verslus ir jėgas kartu su Henry Smith, kuris tuo metu valdė Romford Brewery of Ind & Smith ir jo svainiu, aludariu John Turner, sukurdami koncerną Fuller Smith & Turner, kuris ir šiandien yra žinomas šiuo vardu.

Nuo tada Fuller’s vardas tik stiprėjo. 1909m. jie pradėjo supirkinėti ne tik smulkiuosius konkurentus, bet ir barus. Įmonė augo, plėtėsi, todėl 1929m. įmonę reorganizavo į akcinę bendrovę, o pirmųjų įkūrėjų palikuonys iki šiol aktyviai darbuojasi šios įmonės veikloje ir valdyme.

Įdomus faktas yra tai, kad ši bendrovė liko ištikima senosios Anglijos alaus verslo tradicijoms. Kadaise, kai dar nebuvo žinomos pasterizacijos technologijos, alaus transportavimas buvo sudėtingas, bravorai laikėsi ne tik alaus gamybos, bet ir pardavimo verslo – jie turėjo savo PUB’us, kuriuose parduodavo savo išvirtą alų. Vėliau modernėjo ne tik technologijos, bet ir verslo modeliai, todėl alaus gaminimas buvo atskirtas nuo pardavimo ir rinkoje pradėjo tarpti pelningi distribucijos verslai.

Fuller’s bendrovė ne tik nepardavė turėtų barų, bet ir toliau investavo į nekilnojamą turtą, supirkinėdami nedidelius barus ar viešbutukus. 2005m. Fuller’s paskelbė apie didžiausią sandorį įmonės istorijoje ir nusipirko George Gale & Co. ltd. Po šio pirkinio Fuller’s pradėjo valdyti net 362 barus, neskaitant viešbučių. Dabar Fuller’s kompanijai priklauso daugiau nei 380 barų visoje Anglijoje.

Sutikite, verslo modelis nėra tradicinis ir tik todėl aš jums pasakoju nuobodžią šios kompanijos istoriją. Jie sukūrė savitą verslo modelį su tam tikrais standartais ir šiuos standartus taiko savo turimiems barams. Dabar Fuller’s nėra vien kompanija, kuri gamina ir sėkmingai eksportuoja savo alų į daugelį pasaulio šalių. Jie apie save kalba ne kaip apie alaus daryklą, o kaip apie socialinę bendruomenę, kurią suburia ir vienyja alus.

Gaminamos ir eksportuojamos klasikinės, savo vardą turinčios alaus rūšys. Bet tuo jų veikla nesibaigia. Kas mėnesį jie išverda ir pateikia rinkai (dažniausiai – savo valdomiems barams) mėnesio alų. Norit klasikos – prašom, pabodo – šekit naujieną. Kaip gerame restorane, kuris garsėja sezonine virtuve.

Maža to, teikiama visa puokštė ir kitų paslaugų bei pasiūlymų. Nori savo alaus baro? Prašom! Yra visas sąrašas barų su aprašymais ir nuomos kainomis. Barų, kurie yra įrengti ir paruošti verslui. Jeigu jums tinka ir patinka Fuller’s verslo modelis – išsirenkate barą, pasirašote sutartį ir tampate baro savininku. Mokate fiksuotą nuomos mokestį ir darote savo verslą. Tam nereikia šimtatūkstantinių investicijų su abejotinu sėkmės garantu. Gaunate verslą, žaidžiate barą. Nepavyko – nutraukiate sutartį. Smagu.

Jums reikia viešbučio su pokylių sale vestuvėms? Prašom. Alaus degustacijos pramogos? Prašom. Korporatyvinio renginio alaus tematika? Prašom. Ir dar visas pluoštas paslaugų bei idėjų, tarp kurių alus tartum paskęsta, įsilieja, susitapatina.

Štai tokie jie – Fuller’s aludariai. Bet užteks šnekų, ragauju nusipirktą alų.

ESB jau ragavau, man patiko, niekas nepasikeitė, todėl nesikartosiu.

Fuller’s Organic Honey Dew pirmasis ragaujamas šį vakarą.

Alus, išvirtas su medumi. Čia toks tricky reikalas, kaip ir alus su moliūgais – medus yra 90% sudarytas iš visokių fermentuojamų cukrų ir po to, kai mielės medų sukopinėja, jo tiesiog nelieka. Jeigu galvojate, kad „medaus alus“ kvepės močiutės lininiu rankšluosčiu uždengtu koriu, kurį bitininkas išėmė iš avilio – gausite nusivilti. Juolab, kad medaus į alų tradiciškai dedama labai nedidelė dalis.

Pats gamintojas apie alų kalba ganėtinai šykščiai, apibūdindamas jį kaip medus alui suteikia neužmirštamą skonį, kuroi dėka alumi mėgausi net tie, kas alaus nelabai mėgsta. Eilinis marketinginis makaronas, kurį dera versti „darėm nes padarėm, pirkit ir nesiraukykit“.

O aš sau leisiu pasiraukyti. Didelė ir trumpa karbonizacija išnyksta iš kart po to, kai pilnai suardo putą. Alus komerciškai skaidrus, jam suteikta šviesaus gintaro spalva. Neišraiškingame aromate juntami salyklai, tame tarpe karameliniai. Jokių išskirtinių apynių ar kitų prieskonių natų. Skonis yra sausas, nuobodus, neišraiškingas, tipiškas, beveidis, nedžiuginantis ir tiesiog nuvalkiotas. Poskonyje lengvas skrudintos karamelės saldumas, kuris išnyksta kartu su noru paraguti šio alaus vėl. Lietuvoje pilna panašių pavyzdžių ir aš nematau nei vienos priežasties mokėti veik 6Lt. už tai, ką mažieji Lietuvos aludariai sugeba pagaminti be jokių šimtamečių tradicijų. Nyku.

Antrasis į taurę bėga Fuller’s London porter. Alus su aiškiai išreikšta pretenzija: Rich, dark & complex – the world’s finest.

Jeigu nuoširdžiai – mane tokie pareiškimai kaip „geriausias pasaulyje“ neramina. Toks žymus virtuvės šefas Gordon Ramsay yra pasakęs „jeigu pamatysite meniu su nuotraukomis – bėkite iš tokio restorano neatsisukdami“. Aš galėčiau perfrazuoti šį teiginį „jeigu pamatysite, kad ant alaus etiketės parašyta, neva jis pats geriausias – neragaukite šio alaus“.

Pirmoji kritikos strėlė lekia šio alaus išvaizdai. Porteris, nepriklausomai nuo jo porūšio, yra alus su tvirta ir tvaria puta. Šio alaus puta išnyko vos spėjus pamatyti jos rusvą, šokoladinę spalvą. Alus tikrai tamsus ir veik neperšviečiamas, itin tamsios šokoladinės spalvos.

Aromatas už putą geresnis – išraiškingai salykliškas, kupinas kavos, kakavos, šokolado aromatų. Skrudinti salyklai šiame aluje puikiai atliko savo partiją. Ir ne tik aromate – skonis yra aromato tęsinys. Tai gerai. O štai kūno trūksta, alus gana vandeningas, savo stotu tolimas rimtam porteriui. Tai – blogai. Poskonis kremiškas, kiek aitrokas ir gana trumpalaikis. Ar kada ragavot tikrai gerą frappe? Štai šis alus yra toks. Aš jo visai nenoriu žiemą, nes jis visiškai neatitinka porterinių lūkesčių. Graikijoje viename bare mane pamalonino padavėjas, atnešęs bokalą tiesiai iš šadiklio – genialus išradimas, kai oro temperatūra gerokai virš +30C. Tada bet koks alus džiugina. Tai karštą vasaros dieną, atšaldžius bokalą šaldiklyje ir supylus gerai atvėsintą Fuller’s London porter gausite šokoladinę frappe su ABV 5,4%. Štai toks jis, tas the world’s finest.

Sklinda gandas, kad Dundulio vyrai karu su gvolku išvirė porterį „Labas vakaras“ – reiks nusipirkt palyginimui, idant dvasinę pusiausvyrą atgaučiau.