Nors pavasaris šaltas, tačiau su kalendoriumi nepasiginčysi – jis tvirtai įrodinėja, kad artėja šiltasis metų laikas. Artėjant naujam alaus sezonui parduotuvių lentynose atsiranda ir alaus naujienos. Tyliai, nedrąsiai ir su minimalia reklama. Matyt tiekimo kalendorius sau, o reklaminis  planas – sau. Tebūnie. Tai netrukdo apsižvalgyti parduotuvių lentynose ir paragauti naujo ir nelabai naujo lietuviško alaus.

Daugiausiai reklamuojama naujiena šiuo metu yra Kalnapilio „Royal select“

Pirkėjams siūloma versija skardinėje ir stiklo butelyje.

Kai pasirodė „Grand select“ alus aš jo paragavau, bet neaprašinėjau. Tvarkingas, maloniai geriamas, tačiau neišskirtinis alus. Toks, kokį dažniausiai gamina didieji bravorai – įtinkantis daugumai skonių, tačiau didelio įspūdžio nepaliekantis. Vėliau pastebėjau, kad jo kaina lentynose sumažėjo – ir į tai nekreipiau didelio dėmesio. Juk priežasčių gali būti įvairių: gal pardavimai nebuvo tokie dideli, kaip tikėtasi, gal nesezonas ir pirkėją bandoma pervilioti kainos dėka. Dabar galvoju, kad kaina buvo mažinama sąmoningai nuleidžiant „Grand select’ą“ į žemesnę kategoriją – ruošiama rinka „Royal select“ alui.

Dabar man jau tapo įdomu – kas tas „Royal select“ ir kuo jis skiriasi nuo Grand’o. Royal select alaus aromatas yra neryškus, švarus ir komerciškai tvarkingas. Balta, tvari puta. Skaidrus, tamsaus aukso spalvos alus. Gana minkšto ir saikingai saltelėjusio skonio alus, kuriame išlaikytas salyklo / apynių balansas. Galima ilgai rašyti aptakias korektiškas frazes, tačiau viską galima pasakyti vienu sakiniu: nuobodžiai tvarkingas lageris. Tad kame tas rojališkumas? Palyginau:

Jeigu tikėt aprašymu, tai lyginant pastebiu, kad Brewer’s Gold apynius pakeitė El Dorado. Papildomai įdėta Cara Amber salyklo. Sutinku, švelni karamelė juntama. Nežymiai, bet juntama.

Tačiau lyginant šiuos du alaus pavyzdžius aklosios degustacijos metu skirtumai beveik nejuntami. Tą patvirtino ir kiti žmonės, kurie ragavo pavyzdžius. Tik pasakius, kad alus yra skirtingas imta intensyviai ieškoti skirtumų, bet ir jų nebuvo įmanoma aiškiai įvardinti. Panašu, kad pirkėjai bus viliojami ne turiniu, o pakuote. Vieni rinksis kainą, kiti – mandresnį pavadinimą ir placebo efektą. Bus tokių pavienių entuziastų su išlavinta uosle ir skoniu, kurie gebės atskirti šiuos du gėrimus, tačiau ar Kalnapilis taikosi į šią vienetinę auditoriją? Mes visi žinome, kad ne.

„Volfas Engelman“, lygiai prieš metus pristatęs tikrai vykusį alų „Balta pinta“ į šį sezoną žengia su „Dunkel kvietiniu“:

Kaip buvau išmokytas reklamos aš apverčiu butelį, sudrumsčiu alų ir tik tada atkemšu bei pilu į taurę.

Puta aukšta, švelnios pieniško šokolado spalvos, alus saikingai tamsus, saikingai drumstas. Su gana išraiškingu ir taip gerai pamenamu „Baltos pintos“ aromatu. Skonis lengvas, gaivus ir lengvai nuviliantis. Po „Baltos pintos“ sėkmės iš šio alaus aš nuoširdžiai tikėjausi daugiau. Gerbiamieji aludariai, skrudinto miežių salyklo ekstrakto nepakanka tam, kad sukurtumėte išraiškingą tamsų kvietinį alų. Nejaučiu aš šiame aluje to minkšto, kreminio pilnumo pojūčio, kuris privalomas dunkelweizen stiliaus alui. Burnos pojūtis gana skurdus, trūksta kompleksiškumo, kuris sukuria tą turtingo skonio jausmą. Alus geriamas, tačiau didelių komplimentų nenusipelno.

Kad jau perėjom prie kvietinukų, privalau pakalbėti ir apie kitą dunkelweizeną – „Kauno kvietinis tamsusis“:

Tai šiam stiliui nebūdingai skaidrus alus su milžiniška ir ilgai tvaria puta. Aromatas neryškus, uždaras ir tai dar vienas šio alaus trūkumas. Skonis sausas, su išraiškingai dominuojančia karbonizacija, nemalonus. Man tai buvo labai sunkiai geriamas alus. Vienintelė paguoda – ne pats blogiausias iš ragautų. Bet visumoje – nevertas dėmesio. Iš „Kauno alaus“ tikėjausi geresnio rezultato.

Dar vienas alus iš Kauno – „Forto tradicinis“. Nemanau, kad tai naujovė, bet aš jį ragauju pirmą kartą, todėl man šis alus yra naujiena.

Šviesus alus su tradiciniu stiprumu PET taroje – ABV 6%. Aromatas turi kitų „Forto“ aromatų bruožų, tvarkingas minkštas skonis, balansas krypsta link tradicinės karamelės, alkoholis veik nejuntamas. Ragaudamas galvojau – kas galėtų būti šio alaus pirkėjas? Kam gali patikti toks alus? Kažkuriuo momentu pagalvojau, kad šis alus turėtų tikti vidutinio amžiaus vidutines pajamas gaunančiam vyrui, kurio žmona su vaikais išvyko pasisvečiuoti pas gimines ir jis, pagaliau likęs vienas namuose, gali pasižiūrėti filmą, kurio eilinį vakarą nežiūrėtų nei vaikai nei žmona. Jis nespragins popkorno – jis vyriškai atsisės prieš televizorių, pasipjaustys šalto rūkymo skumbrės, atsilauš rupios juodos duonos ir mėgausis žiūrėdamas į ekrane vykstantį geriečių ir blogiečių susišaudymą . Vienos skumbrės ir vieno litro šio alaus kaip tik užteks tam, kad būtų pasotintas skrandis bei asmeninės erdvės poreikis. Nelabai rimta, nelabai subtilu ir nelabai brangu. Bet tai koks skirtumas? Juk niekas nemato ir nepriekaištauja – jis liko vienas ir pagaliau gali pailsėti taip, kaip jam norisi. Gal būt net ir pasiginčyti su televizoriumi. Tai niekam netrukdo.

Dar vienas „Forto“ alus yra  „Nefiltruotas“:

Išraiškingiausiai apie jį kalba užrašas ant etiketės: Dažnas svečias, apsilankęs alaus darykloje ir gavęs paragauti nefiltruoto alaus iš brandinimo talpyklų, girdavo jį už turtingą skonį ir sodrų aromatą. Nefiltruotas alus iš tiesų ypatingas tuo, kad jame išlieka alaus mielių, kurios suteikia savitą skonį ir iš savęs drumstą alaus vaizdą. Butelio dugne susidarančios alaus mielių nuosėdos yra šio alaus skonio privalumas.

Žinot, aš ne kartą lankiausi skirtinguose komerciniuose bravoruose ir ragavau nefiltruoto alaus ir žinau apie ką kalbate, minėdami turtingą skonį ir sodrų aromatą. Be to pats esu išviręs ne vieną toną alaus ir labai aiškiai žinau kokį savitą skonį suteikia alui jame likusios mielės ir kaip jos atrodo, kai nusėda butelio dugne.

Šis alus ypatingas tuo, kad net pastovėjęs parduotuvės lentynose lieka drumstas, o dugnas – švarus. Ir drumstumas tikrai pasiekiamas ne likutinių mielių, o tam specialiai skirtų priedų pagalba. Antraip jis nuskaidrėtų ir nuosėdos susikauptų taros dugne. Ir jis neturi žadėto turtingo skonio ir sodraus aromato. Jo aromatas blyškus, o skonis – gaižus. Alus yra negeriamas. Matyt tai supranta ir patys „Volfas Engelman“ atstovai, nes net nedrįso šio alaus įdėti kaip produkto į interneto svetainę. Manau, kad aludaris, kuris pagamino ir pro vartus išleido šį alų po mirties virs tame pačiame pragaro katile, kuris skirtas „Vilkmergės kriek“ tipo alaus kūrėjui. Dievaži, būtų mano valia – tokiems aludariams aš paskirčiau atskirą katilą ir priversčiau juos gerti savo pagamintą alų.

Dar vienas epic feilas pas mane atkeliavo iš „Rinkuškių“, „Port night“, ABV5,2%

O epic feilas yra tame, kad ką bepagamintų ir kaip beužvadintų – „Rinkuškių“ alus turi tą patį aromatą ir veik tą patį skonį. Ilgainiui ragaujant „Rinkuškių“ alų galvoje įkyriai sukasi senas aenkdotas apie alų, kuriam nereikia keisti išvaizdos, ir alų, kuriam nereikia keisti skonio. Kas žino šį anekdotą supras apie ką aš kalbu.

Kaip nujausdamas negerovę „Raudonų plytų“ alų pasilikau degustacijos pabaigai. Mild elis „Išplautas kadras“:

Alus, kuris buvo sukurtas specialiai „Kino pavasario“ filmų festivaliui. Sesijinis britiško stiliaus elis, kuriame išraiškingai juntamas rudųjų salyklų indėlis į galutinį rezultatą. Tai tas retas alus, kurio aromatas turi malonų tęstinumą skonyje ir lengvai ištirpsta poskonyje. Geras nuo pradžios iki paskutinio gurkšnio. Tikra atgaiva po tų košmarų, kuriuos ragavau (aukščiau). Galėčiau pradėti liaupsinti koks geras šis alus, o jūs galėtumėte pradėti burbėti, kad aš esu šališkas, nes už pinigus, kaip visi blogeriai taip daro ir visa kita. Ne, aš nesuteiksiu jums preteksto abejoti mano nešališkumu.

Todėl pasakysiu, kad alus tiesiog geras. Taip pat savitai geras, koks buvo (yra) „Ryklio kavinukas“, „Zombis tundroje“ ir kiti ankstesni alūs, gimę tarp raudonų plytų sienų.

Prasidėjęs pavasaris, pailgėjusios dienos ir artėjantys šilti orai – džiugina. O lietuviško alaus naujienos – ne. Labiausiai liūdina tai, kad bravorų Lietuvoje tikrai daug. O kai norisi gero ir įdomaus alaus lieka pasirinkimas tik tarp to, ką verda „Dundulis“ ir „Raudonų plytų alaus dirbtuvės“. Na ok, būna išimčių ir iš kitur, bet jos tokios retos. O norisi, kad jos nebūtų išimtimis, o taptų įprastiniu reiškiniu.

Ir jau visai pabaigai, idant nuotaikos nebūtų tokios minorinės – nauja istorija apie alų.

Kalbasi du hipsteriai:
-Aš kardinaliai pakeičiau savo gyvenimo stilių! Atsikračiau fizinių ir mentalinių šlakų. Vietoj kavos geriu žialią arbatą, ryte medituoju su pabundančia saule, nebevalgau mėsos, nešioju tik natūralios vilnos ar medvilnės drabužius, seku proteinų ir vitaminų balans…
-Alaus gersi?
-Taip.

Biržų alus visiems alaus mėgėjams paskelbė, kad investuoja į naują pilstymo įrangą ir keičia kryptį į premium alaus segmentą. Sprendimas toks, švelniai tariant, keistas. Galima pagalvoti, kad tik nuo investicijų į pilstymo įrangą priklauso ar alaus bus premium ar mainstreem. Tiek to. Patikrinti naujieną, kuri turėjo startuoti liepos mėnesį, nutariau tik dabar. Ta proga nutariau paragauti iki šiol neragautų, bet jau senokai gaminamų „Biržo alaus“ rūšių. Apžvalgą pradėsiu nuo jų.

Biržų alus „Širvenos“, nefiltruotas. ABV 6,0%

Balta, aukšta, bet netvari puta, kuriai nusėdus lieka ploni putos likučiai taurėje. Tamsoka aukso spalva, visiškai skaidrus alus. Jeigu nebūtų parašyta – net neįtarčiau, kad šis alus yra nefiltruotas.

Aromatas neryškus, vos juntamos salyklo natos, šviežio lazdyno riešuto branduolio kvapas, šviežio pieno užuominos.

Skonis ramus ir nuoseklus. Tvarkinga seka salyklai priekyje, apyniai – iš paskos. Gana trumpas kartumas poskonyje, pereinantis į skrudintų riešutų skonio natas. Neutraliai malonus, nuosaikus alus. Beje, lyginau jį su Krombacher alumi, pastarojo kartumas buvo dygesnis ir ne toks malonus gerti.

Gomurys: vidutinio kūno, žemos karbonizacijos. Juntamos vandeningumo natos, kurios nėra dominuojančios, tačiau nesmagios.

Bendras pojūtis: Nuoseklus, nepretenzingas bet ir ne stulbinantis. Ryškių trūkumų nėra, išskyrus vandeningumą ir tas klasikines Aukštaitijos regiono pieniškumo natas aluje.  Tas pieniškumas lenda ir pas Rinkuškius, ir pas paskutinį kartą ragautame Dundulio „Ledzūke“. Kas jums ten visiems pasidarė?

Vertinimas: aromatas 5/10, išvaizda 4/5, skonis 7/10, gomurys 4/5 bendras pojūtis 15/20. Viso: 35 iš 50 galimų.

Biržų alus „Radvilų“, ABV 7,0%

Pradėdamas ragauti apžiūriu butelį, perskaitau etiketės turinį. „Poskonyje turi išryškėti vyno užuomina“ skelbiama ant nugarėlės. OK, ieškosim.

Aromatas mažiau ryškus, lyginant su „Širvenos“. Uždaras, mažai išsiskiriantis, gana ryškiai juntamas alkoholis. Skrudintos juodos duonos plutos natos, džiovintos šermukšnio ar aronijos uogos.

Alus tvarkingai skaidrus, su balta ir labai trumpai besilaikančia puta bei lazdyno riešuto spalva.

Skonyje dominuoja salyklai. Poskonyje išryškėja alkoholis, kuris su kitomis poskonio detalėmis sukuria kandų, aitrų, sunkiai geriamą įspūdį. Vyno užuominos? Esu išragavęs daug skirtingo vyno, tiek senojo, tiek naujojo pasaulio pavyzdžių. Tokių užuominų, kokias pajutau aluje nesu radęs nei viename ragautame vyne. Na gal Porto vynas turi kažką panašaus ir tai nevisai. Iš kurio vyno šios užuominos? Gal „Klumpių“, „Krantų“ ar „Monikutės naktų“? Juk techniškai tai irgi vynas, bet aš jo nesu ragavęs todėl man sunku spręsti.

Kūnas pilnesnis, nei vidutinis, karbonizacija žema, vis dar nemaloniai erzina alkoholis.

Bendras pojūtis: tikėjausi daugiau. Alus skurdus, aitrus, nedžiuginantis. Alui atsikvėpus taurėje ryškėja karamelinės natos, kurios pereina į degintą duoną.

Vertinimas: aromatas 4/10, išvaizda 4/5, skonis 5/10, gomurys 3/5 bendras pojūtis 12/20. Viso: 28 iš 50 galimų ir tai su didele skola.

Liūdesys. Einu prie naujojo, premium segmento atstovų.

Biržų alus „Grafo“, ABV 5,2%, american premium lager (sulietuvint rankos nepakilo, ar premium segmentui lietuvybė – nelygis?), kaina – 2,39Lt

Aprašant sudėti pažymima, kad naudojami kukurūzai ir aukščiausios kokybės apyniai. Paburbėsiu: o taip reikia suprasti, kad kitam gaminam alui, kurio ženklinime nenaudojamas šis užrašas, į kokybę žiūrima atlaidžiau?

Alaus aromatas: neryškus, dominuoja salyklas, gilumoje – vaistažoles, viržiai, desertiniai vaisiai.

 

Išvaizda: skaidrus, sodrios vario spalvos (gamintojas rašo, kad gintaro, tačiau galėčiau ginčytis). Balta ir labai nepatvari, greit išnykstanti puta be jokiu likučių taurėje.

 

Skonis: sudėtinga salyklinė bazė, kiek vandeningas kūnas ir gausios karameliniu salyklų vaivorykštės. Kas tai? Panašu į bock stilių? O gal tiesiog ne itin vykęs „lietuviškas pilsneris / karamelė / mažai apynių“ derinys? Saldumas ilgainiui ima viršų, apyniai veik nejuntami. O gal jų čia praktiškai ir nėra, o dėtos specialios žolelės? Sunku pasakyti. Būtų smagiau, jeigu ant butelio arba krizės laikus menančioje interneto svetainėje gamintojai parašytų kodėl jis specialiosios technologijos, kuo tai skiriasi nuo kitų alaus rūšių, ką ypatingo naudojo alaus sudėtyje. Kol kas tai lieka paslaptimi.

 

Ggomurys: lengvas – vidutinis kūnas, be karbonizacijos. Sunku vertinti nežinant stiliaus.

 

Bendras pojūtis: aprašme sakoma, kad yra naudojamos kanapių sėklos, kalendra, ruginis salyklas – oho koks kokteilis! Karamelinis salyklas nepminėtas. Keista. Ruginis salyklas nejuntamas, nėra rugiams būdingo kisieliškumo. Jei nežinociau – sakyčiau, kad dėta viržių. Bet tai nenurodoma. Pikantiškas? Tai jau taip. Šio teiginio nenuginčysi. Visiškas out of the box sprendimas alaus rinkoje. Ar šis alus ras savo pirkėją? Gal. Ar išsiskirs iš nuobodžios eurolagerių minios – tikrai taip? Ar aš jį pirksiu dar – ne. Nesakau, kad prastai. Tiesiog tai „ne mano alus“.

 

Vertinimas: nežinant atitikimo stiliui detalaus vertinimo nebus. Viso: 35 iš 50 galimų

 

Apibendrinant: kartu su žengimu į premium segmentą „Biržų alaus“ produkcijos kokybė ryškiai pagerėjo. Tai maloniai džiugina ir aš nuoširdžiai linkiu kuo greičiau išnaikinti senąsias bjaurastis, kurios tinkamos kaip alternatyva spirituotam vynui. Pradėjote gaminti gerą alų – nesustokite. Ir nepamirškite atsikratyti to seno, gėdingo šleifo „Ai, biržų? Tai čia tas, kurį perka ir geria prie kaimo parduotuvės durų pašalpų mokėjimo dieną?“.

 

Na ir desertui – rimtas pareiškimas iš „Rinkuškių“ stovyklos.

 

Rinkuškiai „Exclusive premium beer“. ABV 15%. Rašoma, kad tai specialiosios technologijos alus. Aš manau, kad tai – barleywine. Kaina – 4,99Lt / 0,33l

 

 

Čia, aš jums pasakysiu, ne koks pilsneriukas prie laužo ant ežero kranto.

 

Aromatas: išraiškingas, kompleksiškas ir ryškus. Džiovinti vaisiai, datulės, figos. Cinamono ir vanilės natos. Primena neprastą vėlyvo skynimo derliaus desertinio vyno puokštę.

 

Išvaizda: tamsi vario spalva, nepriekaištingai skaidrus. Balta, bet labai trumpai išliekanti puta. Jos, tiesa sakant, čia ir nereikia.

 

Skonis: stiprus, sunkus, kupinas detalių ir niunasų. Užgožiantis viską ir kartu tikrai sudėtingas. Visko be galo daug: pieniško šokolado, creme brulee, džiovintos figos ir šiek tiek – slyvos. Kavos natos, degintas cukrus. Razinos ir aitrioji paprika fone. Turtingas skonis su šildančiomis alkoholio natomis finiše. Nauja, įdomu, nepatirta, turtinga.

 

Gomurys: sodrus, tirštas, aksominis, pilnas, šildantis, sunkus. Žema karbonizacija, daug saldumo. Sunkus.

 

Bendras pojūtis: tokio alaus butelaičio užteks keturiems ragautojams. Geriant šį alų norisi minkšto kilimo, patogaus fotelio, židinio, geros knygos ir cigaro. Absoliutus WOW.

 

Vertinimas: aromatas 9/10, išvaizda 4/5, skonis 9/10, gomurys 4/5 bendras pojūtis 18/20. Viso: 44 iš 50 galimų. Ploju atsitojęs.

 

O pabaigai – anekdotas apie alų:

 

Naujai iškeptas verslininkas atidarė savo alaus barą. Klientui paprašius pripila bokalą alaus ir pastato ant baro. Bokalas akivaizdžiai nedapiltas. Nepatenkintas klientas žiūri į bokalą ir burba:

-Kaip tai alaus mažoka…

-Mažoka? Tai pirk iškart antrą bokalą!