„Švyturys“ tęsia tradicijas ir vėl kviečia visus aludarius ir alaus gerbėjus kartu švęsti „Aludarių dieną„.

Oficiali renginio svetainė: facebook.com/events/380886935436211/

Tiems, kas nenaudojat FB:

Liepos 18 dieną kviečiame į mūsų Švyturio daryklą paminėti Aludarių dienos kartu.

#Aludariudiena – tai diena, kurioje privaloma atrasti ką nors nauja!

Maisto atradimai:
Meat Lovers Pub | Jurgis ir Drakonas | Kaštonas/ChestNut | VOYAGER | tapas.lt | Crooked Nose & Coffee Stories | Kūno kultūra ir kiti!

Daryklos atradimai:
Alaus degustacijos | Ekskursijos po daryklą | Daugiau nei 10 rūšių alaus

Muzikos atradimai:
13:00 – 14:00 ARBATA
14:10 – 15:40 Markas Palubenka
15:50 – 17:20 Deeper Upper
17:30 – 19:00 Colours of Bubbles
19:10 – 20:40 Biplan
20:50 – 22:00 LEON SOMOV & JAZZU
22:10 – 23:40 jama&W
23:50 – 01:00 ba.

Renginys – nemokamas.
Asmenys iki 18 metų įleidžiami tik su tėvais.

Aš buvau prieš metus. Buvo labai smagus ir įdomus renginys. Labai gali būti, kad ir šiemet ten nebus liūdna irba nuobodu.
Būsite šeštadienį Klaipėdoje – užsukite į „Švyturio“ alaus daryklą.

——————

Organizuojate ar planuojate su alumi susijusį renginį?
Praneškite apie jį mums ir mes pasistengsime, kad apie būsimą renginį sužinotų dar daugiau alaus gerbėjų.

Per dvejus metus į projektą numatoma investuoti 5 mln. Eur, bendrovė informuoja pranešime spaudai.
Pasak „Švyturio-Utenos alaus“, po rekonstrukcijos dabartinėje daryklos teritorijoje iškils naujas pastatas, kuriame įsikurs „craft“ alaus gamybos linija, lankytojų centras bei restoranas.

Šiuo metu, pasak bendrovės, rengiami daryklos rekonstrukcijos dokumentai, o rudenį prasidės darbai. Jų metu bus nugriautos sovietiniais laikais pastatytos administracijos patalpos, kurių vietoje iškils naujas „pagal senąją Klaipėdos architektūrą projektuojamas“ pastatas.

„Rekonstruota darykla suteiks galimybes nedidelėmis partijomis virti išskirtinės kokybės „craft“ alų, kurio paklausos nespėjame patenkinti dabartine labai sėkmingų „Raudonų plytų“ mikrolinija“, – pranešime teigia  Rolandas Viršilas, „Švyturio-Utenos alaus“ vadovas.

Šaltinis: http://vz.lt/

Liepos 18-oji yra tarptautinė aludarių diena.

Mintis švęsti Tarptautinę aludarių dieną kilo JAV žurnalistui Jay Brooks, kuris rašė apie alų. Pasigavęs jo idėją žurnalas „Beer & Brewer Magazine“ šia proga pradėjo rinkti geriausią vietos aludarį.

Aludarių dienai minėti buvo pasirinkta liepos 18-oji – šv. Arnoldo vardadienis, nes šis šventasis kai kuriuose bažnyčios raštuose minimas kaip aludarių globėjas (šaltinis – day.lt).

„Raudonų plytų alaus dirbtuvių“ ir „Švyturio“ alaus daryklos žmonės pagalvojo: o kodėl Lietuvoje ši diena nėra švenčiama? Ir surengė šventę – aludariams, kurie gamina alų ir mėgėjams, kurie šį alų geria ir aludarius geru žodžiu mini. Todėl praėjusį penktadienį išvalė bravoro kiemą, sukūrė jaukias erdves ir plačiai atvėrę vartus visus pakvietė šią šventę švęsti. Ir aš ten buvau, alų gėriau – per barzdą varvėjo. O kai nevarvėjo – šiek tiek fotografavau. Noriu savo pasakojimu pasidalinti šventės įspūdžiais ir su tais, kam neteko šioje šventėje dalyvauti.

Tai ne eilė prie alaus, tai žmonės norintys patekti į ekskursiją po daryklą.

Įžengus pro vartus pasitiko daryklos kiemas, jaukiai sudalintas atskiromis erdvėmis. Ir daug žmonių… jeigu tikėt statistika – renginį aplankė virš 4000 lankytojų. Vieni gurkšnojo alų, kiti mėgavosi maistu, treti – rikiavosi į eilę, norėdami sudalyvauti ekskursijoje po daryklą ir pamatyti kur ir gaminamas alus.

Jurgis ir Drakonas kepė picas tikrose krosnyse.

Čia užsisakius picos gaminamos tiesiog visų akyse.

Tikra itališka pica keliauja iš pečiaus.

Maisto netrūko ir visas buvo gardus. Kiekvienas galėjo išsirinkti tai, ką labiausiai mėgsta. Ir išragauti visą „Švyturio“ bei „Raudonų plytų alaus dirbtuvių“ gaminamą alų.

Kol šventės svečiai smagiai leido laiką lauke „Raudonų plytų“ dirbtuvėse prasidėjo pasiruošimo darbai.

Štai jos – legendinės dirbtuvės, kuriose gimsta naujos alaus rūšys. Norėčiau tokias turėti

O pasiruošimas vyko finaliniam teisėjavimui – „Raudonų plytų alaus dirbtuvių iššūkio namų aludariams“ laimėtojo rinkimai.

Apie šį konkursą jau rašiau, tad nesiplėsiu. Statistika trumpai: namų aludariai pateikė konkursui 24 skirtingus alus, į finalą buvo atrinkti 8 pavyzdžiai.

Teisėjavimo pradžios belaukiant.

Devyni teisėjai vertino alų. Finale buvo šios rūšys: šviesus lageris, šviesus elis, tamsus elis, kvietinis alus ir eksperimentinis.

Teisėjavimo akimirkos

Išrinkti geriausią alų – atsakingas veiksmas. Juk geriausio alaus autorius bus pakviestas pakartoti savo alų komerciniu kiekiu ir jis bus pateiktas visiems, norintiems jį nusipirkti.

Susirūpinęs Andrius – tai jo idėja buvo surengti konkursą namų aludariams.

Per nepilnas dvi valandas alus buvo įvertintas ir pradėti skaičiuoti vertinimo balai.

O kol buvo skaičiuojami balai – išėjome į lauką atsipūsti ir laukti Džuljetos.

Viena iš kiemo erdvių

Džuljeta prižadėjo asmenišką ekskursiją po „Švyturio“ daryklą, tad kartu su ja pasinėrėme į vingrius bravoro koridorius.

Ekskursijos pradžia – visiems buvo išdalinti balti chalatai, idant neterštume daryklos patalpų.

Po trumpos istorijos apie daryklą žengėme į vidų. Džuljeta pasakojo daug, išsamiai ir nuosekliai, nepamiršdama smulkiausių detalių. Visko atkartoti neįmanoma, o ir nėra prasmės – kam tikrai rūpėjo, tas atvyko ir savo ausimis išgirdo. Aš pateiksiu kelias nuotraukas iš to, ką pamatėme viduje.

Virimo katilo emblema. Nuo tada jie ir darbuojasi, tik yra nuolat tobulinami.

Virimo katilai tokie dideli, kad viskas netilpo į objektyvą. Vietos buvo mažai, žmonių daug – neprifotografuosi. Įdomesnis kitas faktas – niekas ten su kibirais nevaikšto, mentėm nemosuoja, samčiais nesemia. Viską daro automatika:

Alus verdamas ne mentės, o kompiuterinės pelės pagalba. Valdymo salė.

Išvirtas alus kilometrais painių vamzdynų keliauja į fermentavimo salę.

Viskas švaru, blizga, kvepia. Nepriekaištinga tvarka.

Štai čia – fermentavimo salės fragmentas:

CKT tankų dydis pribloškiantis: skersmuo 3,5m ir aukštis – 18m. Į vieną talpą supilama 100 000l išvirto alaus fermentavimui.

Tai ne liftas į dangų. Tai fermenteriai. Nedidukai tokie, 100 tonų talpos.

Viso fermentavimo metu yra nuolat imami mėginiai, atliekami tyrimai ir pagal tai sprendžiama ar alaus fermentavimas vyksta pagal planą ir ar jis baigtas

Po fermentavimo alus vamzdynais keliauja į brandinimo talpas. Tokių brandinimo salių yra 4, o talpų – 100. Įvertinkit kiekius

Visur alus, alus, alus…

Kai alus subręsta – o procesai vyksta kiek kitaip, nei namų aludariams įprasta (pvz. alus tyčia brandinamas su mielėmis ir mielių kiekis kruopščiai paskaičiuojamas) – jis keliauja į pilstymo cechą. Čia irgi pragaro irštva –  tarp įvairiausių mechanizmų ir įrengimų galva svaigsta – nuo painiavos ir greičio.

Jei gerai pamenu – per valandą supilstoma 30.000 butelių. Sakė, kad šiai dienai linijas pristabdė iki 20.000, idant lankytojai bent kažką pamatytų. Dirbant pilnu tempu buteliai skriedami karuselėse susilieja į vientisą vaizdą.

Pilstymo konvejerio fragmentas

Ir štai taip atrodo vienos pilstymo partijos galutinio rezultato dalis – visas kiekis tiesiog netilpo į kadrą:

Supilstytas alus keliauja į sandėlį.

O dabar – dėmesio! Aš atskleisiu jums didžiausią paslaptį. Kadangi man pavyko atitrūkti nuo grupės ir prasmukti pro apsauginius – aš pamačiau ir parodysiu tai, ko niekad niekas nesako ir saugo paslaptyje.

Štai čia yra slapta laboratorija, kurioje (kaip „Breaking bad“) gaminami tie stebuklingi milteliai iš kurių yra gaminamas alus:

Ir tai, kad yra kuriami receptai, renkamas salyklas ir apyniai yra melas! Viskas kur kas paprasčiau: pilamas vanduo, suberiami milteliai ir sėdama prie pulto. Jeigu pasuki vieną rankenėlę – gaunasi lageris, jeigu į kitą pusę – elis. Jeigu pasuki kitą rankenėlę – gaunasi kvietinis alus, jeigu į priešingą pusę – stautas. Skaičiukais sumaigai kokio stiprumo alaus nori. Visa kita yra marketingistų apgaulė ir akių dūmimas. Štai jis, slaptasis pultas, kur viskas vyksta. Dabar jūs žinote viską:

Juokauju! Iš tiesų pirmoji nuotrauka – tai „Švyturio“ kokybės laboratorija, kurioje dirbančios žavingos merginos apie konkretų alaus pavyzdį gali pasakyti daugiau, nei jūsų tėvai apie giminės medį:

O antroji nuotrauka – tai „Raudonų plytų“ dirbtuvių mikrobravoro valdymo pultas

Čia kuriamos ir išbandomos naujos alaus rūšys. Čia prasidėjo „Bocmano ūsai“, „Bėganti kopa“ ir kitas naujas alus.

Autonominiai fermentavimo indai

Sprendžiant pagal užrašus ant talpų galime spėti, kad „Raudonų plytų“ dirbtuvių planuose rezgama stauto idėja.

Beje, šias dirbtuves aprodė ir viską namų aludariams papasakojo jų šeimininkas Andrius:

Lyg tarp kitko, bepasakojant, Andrius suintrigavo namų aludarius, kviesdamas kartu kurti projektus, susijusius su alumi. Turiu tokią nuojautą, kad šių dirbtuvių erdvėse namų aludariai pradės lankytis dažniau, o baruose atsiras tikro craft’o. Sekite naujienas.

Viskas buvo taip įdomu, informacijos buvo taip gausiai, kad laikas bėgo tartum smėlis pro pirštus. Diskusijas teko nutraukti, mat atėjo metas konkurso apdovanojimams.

Kategorijose nugalėjo ir geriausiais tapo:

– Šviesūs eliai: Gabrėlų belgiškasis elis, Gytis Gurklys;
– Šviesūs lageriai: Bavariškas lageris, Regimantas Danys
– Tamsūs eliai: Juodas vasarai, Povilas Žukauskas
– Kvietinis alus: Kalnas, Povilas Žukauskas
– Kitas alus: Keulė Rūkė, Smoked paprika, Keulė Rūkė.

Geriausio alaus autoriumi tapo ir kvietimą išvirti savo alų komerciniu kiekiu gavo Andrius Jučas:

Visiems nugalėtojams kaip prizai buvo įteiktos raudonos plytos su nominacijų įrašais:

Konkurso nugalėtojas Andrius su aludare Džuljeta.

O vėliau prasidėjo neoficialioji dalis – smagūs pokalbiai, koncertas, ir daug geros nuotaikos. Šauni buvo šventė. Nuoširdžiai dėkoju „Švyturio“ žmonėms už šią iniciatyvą ir smagią šventę. Linkiu, kad ji taptų tradicine. Nes dirbti yra gerai, gerai dirbti yra dar geriau, o sugebėti pasidžiaugti savo darbo vaisiais yra būtina. Pastebėkime tas malonias gyvenimo akimirkas ir mokėkime jomis pasidžiaugti – gyvenimas taps kur kas geresnis.

Kas naujo Lietuvos alaus rinkoje? Nekažinkas. Pavasaris prastas. Vasaros pradžia – taip pat. Verkia ne tik ledų pardavėjai ir Palangos verslininkai. Visiems sezoniškumas kerta planus ir rezultatus. Todėl šį kartą rinkos naujienas pateiksiu glaustai ir su nuorodomis – konkretų, jus sudominusį, pranešimą rasite originaliame šaltinyje.

Tad kuo gyveno Lietuvos alaus rinka pastaruosius kelis mėnesius?

„Kauno alus“ krenta žemyn:  Alaus gamybos AB „Kauno alus“ pardavimo pajamos 2013 m. mažėjo 7% ir siekė 15,8 mln. Lt, 2012 m. – 16,9 mln. Lt. Ikimokestinis nuostolis buvo 295.390 Lt, kai 2012 m. uždirbta 299.144 Lt ikimokestinio pelno. 

Visas straipsnis: vz.lt

Tuo tarpu „Švyturys – Utenos alus“ 16mln. litų išleidžia marketingui. Stipraus prekės ženklo neturinčiam gamintojui konkurencinėje kovoje lieka vienas ginklas – kaina, tačiau ją mažinti iki begalybės nėra galimybių, įsitikinęs p. Viršilas. Todėl svarbiausias kiekvienos įmonės tikslas turėtų būti susijęs su prekės ženklų stiprinimu visais įmanomais būdais. 

Vz.lt: Viršilas atskleidžia, kaip naudojamas 16 mln. Lt rinkodaros biudžetas.

Beje, Š-UA sekėsi neblogai: atgaivintas „Utenos Classic“ gavo Europos kulinarijos ekspertų pripažinimą. R. Viršilas džiaugiasi, kad įmonės gaminamas alus pasklido veik po visą pasaulį.

Gal ir po visą, tačiau Baltarusijos rinka užsidarė. Batka įvariais keistais sprendimais glumina pasaulį, vienas iš paskutinių – draudimas importuoti užsieninį alų. Š-UA ten vežė ~15% savo produkcijos. Prasta sezono pradžia ir Baltarusijos rinkos užsidarymas bus juntamas ir rinkos lyderiui – šio fakto nenuslėpsi. Žiūrėsim kaip tai atsilieps įmonės rezultatams, kurie bus skelbiami kitų metų pradžioje.

Kas dar naujo? „Aludario darbas – ne tas, apie kurį svajojau nuo vaikystės, tačiau dabar galiu pasakyti: apie tokį darbą negalėjau net svajoti“, – pripažino „Kalnapilio“ alaus daryklos aludaris Ričardas Barakūnas portalui lrytas.lt. Publikuojamas interviu su aludariu apie jo kelią į aludarystę.

Viena seniausių Lietuvos alaus daryklų „Biržų alus“ išsikėlė ambicingą tikslą pritraukti aukštesnes pajamas turinčius alaus mėgėjus. Įmonė investavo į naują pilstymo įrangą ir jau liepą Lietuvos vartotojams pasiūlys aukščiausios kokybės – „premium“ klasės – alaus stikliniuose buteliuose. Įdomi naujiena, lauksim rezultatų. Daugiau apie tai skaitykite vz.lt

O Delfi.lt aiškinosi kur dingo sidro vartotojai. Sidro vartotojai buvo jauni vartotojai. Ir jei pažiūrėtume, kaip sidro vartojimas atsirado rinkoje, tai jis atsirado per rinkodaros priemones: buvo formuojama pasiūla, nes tokio produkto niekas nežinojo. Buvo sukurti įvairūs alkoholiniai gėrimai – į sultis buvo pridedama alkoholio ir reklamuojama, kad tai yra labai geras gėrimas. Tačiau gyvenimas parodė, kad tai neprigijo. Didelė dalis nebuvo kokybiška ir nepasakyčiau, kad labai skonio savybėmis pasižyminti. Ne visi produktai buvo iš natūralių medžiagų, buvo daug chemijos pridėta.

Taigi, ką pasėjom – tą nupjovėm. Ilgas litas pasirodė trumpesnis nei tikėtasi. Kita vertus, niekas nedraudžia pradėti nuo nulio. Tik ne su „obuolių kvapo gėrimu“ o su tikru ir vartotojams patraukliu sidru.

Štai tiek skurdžių naujienų iš šaltos ir lietingos Lietuvos alaus rinkos. Nieko, sinoptikai žada, kad artimiausiu laiku atšils, orai pasitaisys, o kartu su jais ir pardavimai ūgtels. Gal tada ir naujienų bus džiugesnių?

Liepos 18 diena – Tarptautinė aludarių diena. Šiemet, minėdami ir Klaipėdos „Švyturio“ daryklos 230 metų jubiliejų, turime net dvi progas švęsti. Todėl liepos 18 dieną, penktadienį, iš „Švyturio“ daryklos teritorijos išvažiuos sunkvežimiai, daryklos vartai bus plačiai atverti, o aludariai lauks visų norinčiųjų apsilankyti.

Daryklos vartai bus atkelti jau vidurdienį (12 val.), ir lankytojai turės galimybę sudalyvauti nemokamose ekskursijose po daryklą, jas ves patys aludariai. Ekskursijos bus rengiamos iki vakaro – 18 val. Visą dieną teritorijoje įsikūrę barai siūlys 11 skirtingų alaus rūšių. Visas jas bus galima degustuoti ir klausyti „Gero alaus parduotuvės“ ekspertų pasakojimų apie alų, jo stilius, o labiausiai patikusių nusipirkti taurę ar kelias. Greta barų įsikurs keturi restoranai, kurie siūlys skirtingą kokybišką maistą. Žinoma, su  tinkamiausio alaus rekomendacijomis.

„Raudonų plytų alaus dirbtuvėse“ tą dieną bus nuspręsta, kuriam „Iššūkio namų aludariams“ dalyviui bus įteiktas kvietimas išvirti savo receptą – dar vieną „Raudonų plytų alaus dirbtuvių“ šeimos narį. Tai leidžia tikėtis, kad daryklos kieme turėsime ir namų aludarių gretas, ir šventė taps dar labiau aludariška. Nuo 19.30 val. scenoje koncertuos Suicide DJ’s ir Golden Parazyth, kurie užtikrins, kad tokios progos būtų paminėtos ne per tyliai.

Kviečiame visus, kurie tą dieną bus Klaipėdoje ir galės sudalyvauti. Kviečiame kviesti visus, kuriuos pažįstate. Tai proga pasveikinti aludarius, juk aludariai yra tie, kurie pasveikina jus su kiekviena jums svarbia švente. Tai proga visiems aludariams pasveikinti pačius save.

Renginys, be abejo, nemokamas.

„Švyturio“ alaus darykla
Kūlių Vartų g. 7, Klaipėda

Informacija apie renginį FB

Pastaruoju metu dažnokai rašau apie „Švyturį„. Deja, nieko kito nelieka – „Švyturys“, kaip rinkos lyderis, ir viešumoje pasirodo dažniausiai: organizuoja konkursus, renginius, aktyviai į rinką leidžia naujus gaminius ir apie viską plačiai komunikuoja alumi besidomintiems žmonės. Kiti gamintojai arba nieko įdomaus nedaro, arba – apie tai nekalba ir nekomunikuoja. Ką padarysi – tokia jau jų valia. Kai pradės komunikuoti – tuomet ir bus ką rašyti.

Na o „Švyturys“ pradėjo naują akciją – atrakciją, skirtą vasaros pardavimams didinti. Tokios akcijos jau tampa tradicinėmis: visą vasarą perki alų, registruoji kamštelius ir gauni prizus. Didesnius ir mažesnius.

Šiemet įsteigtas pagrindinis prizas – galimybė laimėti kelionę jachta po Viduržemio jūrą. Ir plakatą reklaminį sukūrė šiai progai – jį matote viršuje (paspaudus paveikslėlis didinasi, parodant detales).

Gražu, romantiška ir … beviltiškai blogai. Taip vizualiai apipavidalinti būsimo (esamo) konkurso negalima. Paaiškinsiu kodėl: plakate matome žmogų, kuris stovi jūra plaukiančios jachtos priekyje, ir viena ranka laikosi už štago*, jis yra be liemenės, be saugos diržų. Už jo ant jachtos denio akivaizdžiai matoma dėžė su alumi. Tai blogiausias jūrinės praktikos pavyzdys, kokį įmanoma sugalvoti.

Visos geros praktikos jūrinės taisyklės yra rašomos krauju – jos kuriamos po to, kai įvyksta praradimai. Plaukiant jachta privaloma dėvėti gelbėjimosi liemenę. Ir alkoholį dera vartoti tik krante. Priešingu atveju romantiški pasiplaukiojimai gali baigtis liūdnai. Sakantiems „ai, nusišneka“ irba „man taip nebus“ noriu jums priminti vieną neseną įvykį: Kuršių mariose nuskendo Visagino atominės elektrinės generalinis direktorius Šarūnas Vasiliauskas. Penktadienio vakarą 21 val. 38 min. Karinių jūrų pajėgų jūrų gelbėjimo koordinavimo centras (JGKC) iš Bendrojo pagalbos centro gavo pranešimą, kad iš jachtos „Svajūnas“ (KL-1824), esančios apie 1,5 jūrmylės nuo Nidos uosto, iškrito žmogus. JGKC budėtojui susisiekus su jachtos kapitonu, jis patvirtino, kad iš jachtos iškrito 50 metų amžiaus vyras, jis su savimi neturėjo gelbėjimosi liemenės.

Tai čia oficiali informacija. O neoficialiai buriuotojai dar metus puse lūpų kalbėjo, kad Š.Vasiliauskas iškrito neblaivus.

Aš suprantu, kad ne „Švyturys“ šią reklamą kūrė – jiems tokį variantą pasiūlė ir vėliau pagamino kuri nors reklamos agentūra. Man nuostabą kelia, kad tokį formatą patvirtino reklamos užsakovai. O juk jie yra „Aludarių gildijos“ nariai ir viešai deklaruoja, kad:

Gildijos nariai laikosi visų etiško verslo normų – veiklą vykdo skaidriai ir sąžiningai, rūpinasi savo darbuotojais, partneriais ir bendruomene, kurioje veikia;

Gildijos nariai propaguoja atsakingą alaus vartojimą;

Liūdna.

Dabar jau galite numoti ranka ir irzliai tarstelti, neva aš kabinėjuosi prie smulkmenų ir nieko čia tokio. O jeigu tai būtų ne gražuolė jachta, bet sportinis kabrioletas, vairuotas būtų be prisegto saugos diržo, o alaus dėžė būtų ant gretimos keleivio sėdynės – kaip atrodytų tada? Ir kuo tai skiriasi nuo dabartinio plakato?

Dievas, sako žmonės, gyvena smulkmenos. Velnias, deja, taip pat.

*Štagas – (ol. stag) -jūr. plieninis lynas, einantis nuo viršutinės stiebo dalies į laivo pirmagalį ir į laivagalį, kad stiebas neišlinktų.

Taip jau sutapo, kad antrą ketvirtadienį iš eilės lankiausi Portobello. Ir vėl Švyturio pakviestas. Praeitą savaitę tai buvo jų crafty šakos „Raudonų plytų alaus dirbtuvių“ naujo alaus „Bocmano ūsai“ pristatymas. Puikus alus, beje. Kvietime į šį renginį buvo pasakyta, kad tai bus renginys apie pilstomo alaus kontrolę baruose ir už baro stos Rolandas Viršilas, kuris, kaip žinia, yra ŠUA vadovas. Tai žinokite liudiju, kad stojo už baro ir R.Viršilas, ir namų aludarių jau pažįstama Džuljeta Armonienė, ir dar vienas jų kokybės komandos narys Jonas Lingys. Titulinėje foto kaip tik juos ir matote.

Šie žmonės pasikeisdami kalbėjo daugelį dalykų, iš kurių atsimenu tik keletą. Kažkuri iš žaviųjų BVRG merginų prieš renginį man įdavė ir porą lapų, kuriuose, kaip dabar matau, surašyti pagrindiniai dalykai iš to, kas buvo pasakyta. Na bet aš vis tiek paminėsiu, tik tai, kas man įstrigo. Kas norite žinoti viską, apsilankykite Švyturio internetuose ar kur nors facebook’e, esu tikras, kad jie įdės tą pranešimą.

Man, žinoma, įdomiausia yra informacija iš rinkos dalyvių. „Calsberg“ grupės duomenimis Lietuvoje HoReCa segmente parduoti tik 4,7% viso parduoto alaus. Prisipažinsiu, kad tikrai būčiau pasakęs didesnį skaičių, jeigu būtų kas nors prieš renginį paklausęs.  Prancūzijoje, Vokietoje šis skaičius yra 28 ir 29 procentai, D.Britanijoje 43%, o Graikijoje net visi 62 procentai. Džuljeta savo kalboje užsiminė, kad Švyturys turi ambicingų planų šiame segmente. Konkrečių skaičių neminėjo, jeigu jau klausiate.

Kitas įdomus faktas yra tas, kad „Portobello“ „šlangai“ nuo kegų iki baro yra 12-13 metrų ilgio. Galiu lažintis, kad žino nežinojote. O dabar žinote, nes skaitote alusalus.lt.

Tų kalbų buvo tikrai daugiau, bet galiu susumuoti vienu sakiniu: ŠUA labai rūpinasi tuo, kaip alus pateikiamas baruose. Važinėja, tikrina, pataria. Mane įtikino.

A, prisiminiau. Jeigu alus sugedęs, turite pilną teisę grąžinti bokalą ir pareikalauti naujo. Jeigu ir antras sugedęs – grąžinkite ir jį. Ir dar – ŠUA tikrino ar barai neskiedžia alaus vandeniu. Sako, kad nei vieno tokio fakto nenustatė. Dabar tai jau viskas apie Švyturio alaus kokybės ketvirtadienį.

Aš ėjau į „Portobello“ ne tiek vedamas didelio žingeidumo sužinoti apie baruose pilstomo alaus kokybę, kiek susitikti su „Aludarių taurės 2014“ organizacinio komiteto nariais Regiu, Arčiu ir Gediminu.

Iš kairės į dešinę: Regis, Artis ir Gediminas

Off-topic’as, bet įsivaizduokite kiek Švyturiui kainavo prisikviesti juos tris į šį renginį. O, vaikeli…

Po Taurės į krūvą susirinkome pirmą kartą, beje. Iš tikrųjų tai net dabar nelabai norėjosi apie buvusį renginį šnekėti – tiek energijos jis išsunkė. Na bet vis tiek aptarėme kai kuriuos praėjusios Taurės aspektus, bei tam tikras gaires ateičiai. Tiesa, nežinau kaip seksis Arčiui su Gedu dviese tai padaryti, nes tiek aš, tiek Regis pasakėme, kad nebenorime tuo užsiimti. Regis iš karto pridėjo, kad per gerai save pažįsta ir po poros mėnesių vėl galės su naujomis jėgomis imtis dar didesnių darbų. Ką čia trinti – negalėsiu ir aš nuošalyje likti. Taip kad planuokite savo alų „Aludarių taurei 2015“ – renginys bus!

Vakar, Vilniaus restorane „Soul & Pepper“ įvyko naujausio „Švyturio tradicinės kolekcijos“ alaus pristatymas visuomenei. „Švyturys“ naujam sezonui išvirė „Korio“ alų, pagardintą medumi ir imbieru. Prieš pradedant prekybą šiuo alumi vyko alaus pristatymas ir degustacija. Nedidelė, bet jauki kompanija susirinkusi į pristatymą – degustaciją ragavo naują alų, klausėsi pasakojimų apie alaus kilmę ir dalinosi įspūdžiais.

Ir aš ten buvau, alų ragavau, tad ir jums papasakosiu apie naujausią „Švyturio“ alų.

Kaip skelbiama informacijoje – alus pagardintas medumi ir imbieru. Man toks derinys šiltąjam sezonui pasirodė kiek keistas. Kada norisi medaus ir imbiero? Teisingai – rudenį. Kai oras bjaurus, lauke šalta, kojos peršlampa o nosis primena, kad reikia nusipirkti nosinių. Tada norisi įsitaisyti šiltuose namuose ir susirasti medaus bei imbiero. Tai guodžiantis ir šildantis derinys, praskaidrinantis subjurusią nuotaiką ir pakeliantis ūpą.

Ragaujant alų nuomonę teko keisti. Maniau, kad alus bus itin pilno kūno, gan sunkus ir nederantis vasaros sezonui. Klydau.

Alus pasirodė vaiskus, lengvas ir visai neapsunkinantis. Tačiau apie viską – iš eilės.

Alus yra nefiltruotas, todėl derėtų butelio nepurtyti ir supilti į taurę palengva. Tuomet alus taurėje bus auksiškai vaiskus, labai skaidrus, dailios, šiek tiek švelniai žalsvų atspalvių turinčios aukso spalvos. Jeigu alų pilstydami vartysite – alus susidrums, o paskutinėje taurėje galite rasti kelias smulkias nuosėdas. Tai nėra šiukšlės, tai – alaus gamybos metu likęs imbieras. Alus saikingai karbonizuotas, jį puošia nedidelė, bet daili balta puta.

Beje, alus buvo pateikiamas gerai atšaldytas ir mano galva tai yra klaida. Jo nederėtų šaldyti tiek, kiek esame pratę šaldyti lagerius. Optimali šio alaus pateikimo temperatūra galėtų būti +10..+12C

Gerai atšaldžius šis alus pasirodys uždaras ir nuobodus, o kiek atšilęs ir pabuvęs taurėje jis atskleidžia išties ryškų ir išraiškingą aromatą. Sakyti, kad alus kvepia medumi ir imbieru yra tas pats, kaip nepasakyti nieko. Ryškus šio alaus aromatas yra kompleksiškas, įdomus ir patrauklus. Kartu šį alų ragavę bičiuliai skundėsi, kad aromatas yra pernelyg intensyvus ir varginantis, tačiau man tai nepasirodė trūkumu.

Alus kvepia visomis vasaros pradžios natomis: tai žydinčios liepos, akacijos, žydinti laukinių gėlių pieva ir giliau viską apibendrinančios imbiero natos. Beje, pievas paminėjau neatsitiktinai. Pokalbio metu alų sukūrusi aludarė Džuljeta prasitarė, kad imbiero aromato balansui ir bendrai puokštei į alų buvo įdėta šiek tiek Citra apynių. Norėjosi garsiai pliaukštelti sau per kaktą ir sušukti „imbieras ir Citra – kaip aš iki šiol apie tai nepagalvojau?!“. Ryškus, intensyvus ir harmoningas aromatas. Degustuojant šį alų akluoju būdu neįmanoma jo neatspėti.

Kūnas vidutinis, karbonizacija saikinga, todėl alus neapsunkina, bet maloniai užpildo burną savo skoniu, palydėdamas apynių ir imbiero natas poskonyje. Aš nemėgstu imbiero, negeriu imbierinių arbatų ir nevalgau tradicinių imbierinių saldainių, kuriais garsėja Skandinavų šalys. Todėl man patiko tai, kad imbieras nėra dominuojantis šio alaus aromate ar skonyje. Alkoholis taip pat nėra ryškus.

Originalus, gaivus ir įdomus alus, kuris džiugina savo aromatu ir neapkrauna skoniu. Tokio derinio Lietuvoje dar nebuvo. Gamintojai teigia, kad tai – ribotos partijos alus. Aš spėju, kad šis alus ras savo gerbėją ir iš ribotos partijos taps nuolat (ar bent – periodiškai) verdamu alumi. ABV 5,3%. Artimiausiu metu turi pasirodyti parduotuvių lentynose.

Beje, „Švyturio“ alaus pristatyme buvau pirmą kartą. Buvo įdomu stebėti kaip vyksta naujos alaus rūšies pristatymas. Supratau, kad nėra namų be dūmų. Oficialiu alaus somelje ir virtuvės šefu pristatytas Donatas Dabrovolskas prie alaus pasiūlė savo sukurtus maisto derinius. Alus su medumi ir imbieru, todėl prie šio alaus dera patiekalai, kurie sukurti su… medumi ir imbieru! – taip net kelis kartus nuo improvizuotos scenos pakartojo Donatas.

Vakaro svečiams buvo pasiūlyta paragauti prie alaus šviežių agurkų lazdelių su medumi paskanintais miško čiobreliais (tiesą sakant buvo ne čiobreliai su medumi, o medus su čiobreliais, na bet ne esmė), brandintos lašišos kąsnelių su raudonųjų paprikų pudra, su imbieru ir medumi marinuotų bei ant žarijų iškeptų kiaulienos kąsnelių. Desertui (ach, koks originalus netikėtumas!) buvo pasiūlytas klasikinis medaus pyragas. Būtų juokinga, jeigu nebūtų liūdna. Ragaujant derinius apėmė svetimos gėdos jausmas. Kaži, ir kituose „Švyturio“ alaus pristatymuose deriniai buvo tokie… chm… beviltiški?

Suprantu, kad kiek nustebote. Pabandysiu perteikti reikalo esmę.

Įsivaizduokite situaciją: tarkim, kad aš apsiskelbiu vieninteliu ir sertifikuotu obuolių sulčių somelje (suprask – gėrimo žinovu, kuris ne tik nusimano, kaip kuriamas gėrimas, bet ir žino kaip jį dera pristatyti, kuo gėrimas savitas, kaip jis pateikiamas ir kokie gėrimo bei maisto deriniai jam yra tinkami ir galiu šiuos derinius rekomenduoti kitiems). Tuomet rudenį aš nuvykstu pas didžiausią Lietuvos sodininką, kuris nuskynė šių metų obuolių derlių, išspaudė sultis ir paprašė manęs sukurti šių metų derliaus obuolių sulčių ir maisto derinius. Sekdamas Donato pavyzdžiu aš turėčiau kurti tokius derinius: užkandžiui – šviežių obuolių skiltelės su žolelėmis, antram užkandžiui – obuolių sūris, kaip karštą patiekalą pasiūlyčiau obuolių sultyse marinuotą ir keptą mėsą ir desertui prie obuolių sulčių aš pasiūlyčiau obuolių pyragą! Nes obuolių sultis, kaip tikras savo srities ekspertas, primygtinai rekomenduočiau derinti su gaminiais iš obuolių. Ar dabar tapo aiškiau? Panašiai toks jausmas neapleido iki pat vakaro pabaigos.

Agurkai su medumi buvo beviltiški. Auksinė vyno ir alaus su saldžias patiekalais derinimo taisyklė: desertas negali būti saldesnis už gėrimą. Jeigu jis yra saldesnis – jis užgožia gėrimą, paversdamas jį aitriu, gaižiu nemaloniu. Taip nutiko ir šiuo atveju. Meldžiu Dievą, kad tai netaptu nauja mada ir honey lager stiliaus alus nebūtų baruose pateikiamas su skiltele agurko taurėje, kaip tai nutiko su hefeweizen’u ir citrina.

Brandinta lašiša buvo šio gurmaniško pasiūlymo tęsinys.

Ši vieno kąsnio užkandėlė buvo itin nemaloni: lašiša gliti ir beskonė, po ja esančios kruopos, primenančios kuskusą, buvo šaltos ir pavandenijusios, o šaukšto gilumoje paslėptas medus su aitriosiomis paprikomis bendrame kontekste derėjo tartum šalmas kiaulei. Originalu, bet nepatrauklu. Antro šaukšto nebesinorėjo.

Karšti kiaulienos vėrinukai taip pat buvo nevykę – mėsa buvo kieta, guminė ir blanki. Aš nežinau ar klaida buvo marinate, ar mėsos paruošime, tačiau man ir nesvarbu. Medaus pyragu nutariau nerizikuoti.

Šiems alaus ir maisto deriniams tinka iš sovietmečio laikų atklydęs žodis: chaltūra. Ir jeigu tai viskas, ką sugeba vienintelis oficialus alaus someljė – mus per anksti priėmė į Europos sąjungą. Švyturio žmonės, mielieji, apsidairykite aplink. Užaugo nauja įdomių ir perspektyvių šefų karta. Tokių, kurie ne tik gražiai atrodo ir kažką pabūrę numeta „tiks ir taip“. Yra žmonių, kurie iš tiesų kuria, myli maistą, domisi juo. Aš tikiu, kad jie gali sukurti tikrai įdomių, paprastų, visiems suprantamų ir lengvai pagaminamų maisto derinių. Tokių, kuriuos nesudėtingai sugebės atkartoti ir jais draugus pavaišinti alaus kultūra besidomintys ir jūsų alų perkantys žmonės. Derinius, kurie neužgoždami alaus jį įdomiai papildys, pabrėždami geriausias šio stiliaus savybes. Jūs esate rinko lyderis, flagmanas, diktuojantis lietuviško alaus rinkos madas ir tendencijas. Jums savo komandoje reikia ne to, kuris dailiai atrodo, o to, kuris dirba su meile, domisi maistu ir alumi.

Alus su agurkais. Jėzusmarija…

P.S. Andriau, jeigu laikaisi viešai duoto pažado – lieki man skolingas dėžę alaus.

Jeigu išeitumėt į gatvę ir praeivio paklaustumėt „ką žinote apie Švyturio alaus daryklą?“ – kokių atsakymų sulauktumėt?

Didžiausia alaus darykla esanti Klaipėdoje, populiariausias lietuviškas alus, krepšinio komandos rėmėja, yra dar arena tokiu pavadinimu. Vargu, ar sužinotumėte ką daugiau. Gaila, mat alaus darykla „Švyturys“, kaip seniausiai Lietuvoje veikianti komercinė alaus darykla, yra Lietuvos aludarystės istorijos dalis. Istorijos, kuria domėtis nebėra madinga. O istorija yra gana įdomi.

Iki „Švyturio“ bravoro atsiradimo Klaipėdos krašte kitų bravorų nebuvo. Vokiškas alus buvo atgabenamas iš Tilžės (dabar Sovetskas, Kaliningrado sritis). Todėl aludarystės rinka buvo tuščia ir bet kuris alaus verslo pradininkas buvo pasmerktas sėkmei.

Šio verslo 1784m. ėmėsi tikras pamario krašto patriotas Klaipėdos pirklys Rainkė (J.W.Reincke). Šis stambaus sudėjimo išvaizdus vyriškis buvo ne koks paprastas prekeivis. Jo sena giminė jau visą šimtmetį plukdė laivus po visą Baltijos jūrą. Jo giminės herbe puikavosi jūrinis erelis – narsios jūreivystės simbolis. Šis simbolis papuošė ir naujos alaus daryklos emblemą. Jis liko „Švyturio“ herbe iki šių dienų.

Klaipėdietiškas Rainkės alus buvo toks populiarus, kad visame pajūryje vienas po kito pradėjo dygti bravorai. Bet jie negalėjo pasiūlyti tokio gero alaus kaip Rainkės. Puikiu skoniu ir kokybe su pirmuoju klaipėdietišku alumi varžytis galėjo nebent kitas iškilus pamario krašto aludaris Teodoras Proisas (Theodor Preuss). Kartą abu vyrai susėdo prie alaus bokalo ir nusprendė, kad nėra reikalo konkuruoti ir kad galima dirbti kartu.

Fridricho priemiestyje veikianti darykla XIX a. susijungė su dvarininko T. Preusso bravoru ir tapo pagrindiniu miesto bravoru, verdančiu tradicinį Bock, bavariškąjį ir porterio alų, už kurį buvo apdovanotas dar 1883 metų Klaipėdos tarptautinėje verslo mugėje.

Klaipėdos akcijinis alaus bravoras buvo viena iš labiausiai įvertintų tarpukario Lietuvos alaus daryklų. Bendrovė turėjo savo mielių fabriką, vyno ir likerių sandėlį, garsėjo lengvu „Audit“ ir „Caramel“ alumi, kuris 1927 metų Lietuvos ūkio parodoje Klaipėdoje įvertintas medaliu.

Po antrojo pasaulinio karo atstatytoje „Švyturio” alaus darykloje alus pradėtas virti 1946 metais. Iš pradžių jis buvo pilstomas tik į statines ir vežamas į Klaipėdos krašto barus. 1950 metais įmonėje buvo įrengta pilstymo į butelius linija, kuri, augant Klaipėdos alaus paklausai, buvo nuolatos keičiama galingesne.
1960 metais „Švyturio” specialistai sukūrė „Baltijos” alaus receptą. Šis alus tapo „Švyturio” gaminamo alaus grupės flagmanu. 1973 metais „Švyturys” vienas pirmųjų Lietuvoje pradėjo gaminti pasterizuotą alų.

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, „Švyturys” buvo reorganizuotas į akcinę bendrovę. Beveik visos akcijos priklausė įmonės darbuotojams, kurie ryžosi įmonės pelną panaudoti jos pertvarkymui. Nuo 1995 metų „Švyturio” alus pradėtas pilstyti į 30 ir 50 litrų statinaites (kegus) ir netrukus tapo vienu populiariausių baruose ir restoranuose pilstomu alumi. 1995 m. aludarė Džuljeta Armonienė Klaipėdoje sukūrė „Švyturio Extra“ alų, tapusį lietuviško alaus standartu ir daugelio tarptautinio alaus konkursu nugalėtoju „Dortmunder / European Export“ klasėje. 1996 metais buvo pastatyta tuo metu alaus pramonėje pati moderniausia filtravimo sistema.

Nors „Švyturys“ yra vadinamas lietuviško alaus lyderiu, tačiau 1999m. lietuviškumas baigėsi – „Švyturio“ akcijas įsigijo Danijos bendrovė „Carlsberg A/S“. Taigi nuo tada „Švyturys“ yra lietuviškas tiek pat , kiek lietuviški yra taip keikiami danų gyvulininkystės kompleksai Lietuvoje. Beje, mažai kas žino, kad 2000 m. „Carlsberg A/S“ susijungė su Norvegijos „Orkla“ ir taip ėmė kontroliuoti tris didžiausias Lietuvos alaus daryklas – „Švyturį“, „Kalnapilį“ ir „Utenos alų“. Oficialiai jas valdė Baltic Beverages Holding (BBH). BBH akcijas lygiomis dalimis (50 % ir 50%) valdo “Carlsberg Breweries” ir Didžiosios Britanijos alaus rinkos lyderis “Scottish & Newcastle”. 2001 m. Lietuvos konkurencijos tarybos pavedimu BBH pardavė „Kalnapilį“ Danijos įmonei „Danish Brewery Group“ (dabar „The Royal Unibrew“). Po kelių restruktūrizacijų nuo 2003m. „Švyturio“ alaus daryklą valdo UAB „Švyturys-Utenos alus“, nors jeigu apsilankytumėte darykloje – jausmas apimtų visai kitoks. Ten iki šiol tebedirba žmonės, kuriems priklausė „Švyturio“ akcijos ir jie iki šiol jaučiasi šio bravoro dalimi, todėl dirba su meile ir atsidavimu.

Šiemet „Švyturio“ alaus darykla švenčia gražų veiklos jubiliejų – 230 metų.

Šiai progai pažymėti Džuljeta Armonienė sukūrė naują alų:

Mes jau įpratome, kad naujos alaus rūšys  „Švyturyje“ gimsta greičiau, nei kas du – tris metus. Be to – visiškai naujo ir įdomaus stiliaus. Slapčia tikėjausi, kad ir šio naujojo alaus stilius nustebins, maniau, kad pirmojo aludario vardiniam alui bus parinktas vienas iš senųjų alau stilių, kurie buvo gaminami nuo bravoro įkūrimo pradžios, na, kad ir Tradicinis bock ar Baltijos porteris. Būtų labai simboliška.

Tačiau pati Džuljeta Armonienė sakė, kad alus buvo kuriamas atsižvelgiant į vartotojų pomėgius, buvo stengiamasi sukurti alų, kuris patiktų daugumai. Taip buvo sukurtas lageris, turintis 22 IBU ir ABV 5%.

Kalbėdama apie šį alų Džuljeta džiaugėsi, kad pavyko aluje suderinti šviesiuosius bei karamelinius salyklus ir kilminguosius „Saaz“ apynius. „Skonyje labai harmoningai dera salyklai ir apynių kartumas, kurį papildo lengvas apynių aromatas. Manau, tai tikrai įdomus ir išskirtinis alus“ – pokalbio metu džiaugėsi aludarė.

Ragavau šio alaus ir aš. Dailus apipavidalinimas ir originalus kamštelis nudžiugins alaus atributikos kolekcionierius. O alus… nors nespoilinsiu. Paragaukit patys

Ši istorija prasidėjo prieš tris mėnesius ir vakar pasiekė kulminaciją: namų aludarystės entuziastai ir „Švyturio“ aludariai susėdo prie vieno stalo. Ne šiaip susėdo pailsėti – vyko namų aludarių virto alaus, kuris buvo fermentuojamas naudojant „Švyturio“ lagerio mieles degustavimas ir vertinimas. Nustebote? Tai gerai, mat toliau bus tik įdomiau.

Istorija prasidėjo dar pernai, kai Gytis tiesiog paprašė „Švyturio“ aludarės Džuljetos pasidalinti kvietinio alaus mielėmis. Visų nuostabai ji sureagavo visai draugiškai ir naminius aludarius „pavaišino“ pramoninėmis mielėmis, kurių šiaip nenusipirksi nei parduotuvėje, nei internete. Naminiai aludariai išsidalino mieles, išvirė alaus, gauto rezultato pavyzdžius pateikė „Švyturiui“ ir gavo detalius savo virto alaus laboratorinius tyrimus.

Tuomet ta istorija taip tyliai ir baigėsi. Tačiau bendravimas nenutrūko. Ir praėjusio rudens pabaigoje Andrius, „Raudonų plytų“ projekto kuratorius, suorganizavo „Švyturio“ lagerio mielių, kurios naudojamos gaminant komercinį alų. Mielėmis susidomėjo keturiolika naminių aludarių, jas išsidalino ir išvirė alaus. Alaus, kuris buvo sufermentuotas su „Švyturio“ mielėmis.

Idant tai nebūtų eilinis alaus virimas, o būtų šioks toks azartas ir iššūkis, aš su Andriumi  nutarėme suorganizuoti nedidelį alaus konkursą ir išrinkti geriausią šio projekto alų. Pagrindinis renginio „vinis“ – alų verda naminiai aludariai, o rezultatus degustuoja ir vertina „Švyturio“ atstovai. Šis vertinimas ir įvyko vakar „Gero alaus parduotuvėje„.

Renginiui buvo pateikta 13 skirtingų alaus rūšių, kuriuos išvirė 9 aludariai. Alų vertino Džuljeta ir Andrius iš „Švyturio“ bei „Gero alaus parduotuvės“ atstovai.

Kol komisija ragavo ir vertino alų, namų aludariai tyliai ragavo savo kolegų rezultatus, pateiktus konkursui ir nekantriai laukė rezultatų.

Alaus buvo nemažai, todėl jo vertinimas šiek tiek užtruko.

Beje ir vertintojai buvo labai susikaupę, stengėsi ir kruopščiai tyrinėjo ragaujamą alų.

Aludariai kantriai laukė naujienų – kuris alus bus geriausias?

Ir pagaliau įvertinus visus 13 alaus pavyzdžių bei susumavus rezultatus buvo išrinktas nugalėtojas. Tiesa, nugalėtoją pavyko nustatyti tik iš antro karto, mat du geriausi alūs surinko vienodą balų skaičių. Tuomet iš abiejų vertinimų buvo anuliuoti geriausi ir blogiausi vertinimai, o likę balai susumuoti. Alaus, užėmusio pirmąją vietą autoriumi tapo aludaris Artūras.

O po apdovanojimų visi šiek tiek atsipalaidavo ir užvirė jauki diskusija. Vertintojams buvo įdomu kaip ir kuo gyvena namudiniai aludariai, kaip jiems sekasi virti alų, kokie pasiekimai ir įgyta patirtis. Aludariai kamantinėjo Džuljetą, stengdamiesi išpešti bent kelias „Švyturio“ gamybines paslaptis. Paslapčių, žinoma, niekas neišdavė, tačiau buvo išgirsta nemažai įdomios medžiagos iš profesionalios aludarės. Visko čia neminėsiu – ne visiems skaitytojams tai bus įdomu. Užsiminsiu tik apie mieles, mat jos ir buvo šio vakaro kaltininkės.

Buvo įdomu išgirsti apie tai, kaip didžiosios daryklos gauna ir naudojasi mielėmis. Pasirodo komercinės mielės iš esmės skiriasi nuo mielių, kurias perka ir naudoja namų aludariai. Namų aludariai naudojasi klasikinėmis, standartinėmis mielėmis, kurios parduodamos mielių gamintojų metai iš metų. Didieji bravorai elgiasi visai kitaip – jie mieles alaus fermentavimui perka mielių banke. Buvo įdomu sužinoti tą faktą, kad tai ką perka didieji – tai nėra klasikinės vienos ar kitos rūšies mielės. Pasirodo dabar mielių banko laboratorijoje galima suformuluoti savo pageidavimus ir bus išvesta specialiai pagal šiuos norus sukurta mielių rūšis. Ji pasižymės savo unikaliomis darbinėmis temperatūromis, kurioms esant sukurs savitą alų, jos sukurs unikalų aromatą, sukurs balansą tarp salyklų ir apynių, trumpiau tariant – sufermentuos tokį alų, kokio niekur kitur nebuvo ir nėra. Užsakytos mielės neperkamos cisternomis – jų gaunama tik šiek tiek. Tada iš gautų mielių bravoro laboratorijoje yra auginamos mielių kolonijos, karta iš kartos, stebima ar jų veikla tikrai atitinka lūkesčius, ar mielės sukuria norimą rezultatą ir tik tada, kai viskas atitinka reikalavimus, mielės keliauja į gamyklą.

Beje, pramoninės mielės yra kur kas „darbingesnės“ ir „agresyvesnės“ už namų aludarių naudojamas mieles. Jos specialiai sukuriamos taip, kad būtų itin gyvybingos ir atvėsintoje misoje imtųsi darbo be jokių pauzių.

Buvo šaunus ir jaukus vakaras, kurio metu iš šono gerai matėsi – nėra jie tokie baisūs, tie didžiųjų bravorų darbuotojai. Žmonės, tokie pat, kaip ir mes. Tiesiog gyvenantys alumi ir kuriantys jį.