Keisti dalykai dedasi lietuviškoje alaus rinkoje. Verčiasi viskas aukštyn kojomis, apie ką prieš kelis metus buvo sunku ir pagalvoti. Pamenu, apie didėjančius alaus akcizus kalbėjome kaip apie pasaulio pabaigą, o šiandien toks tuomet baisus dalykas atrodo kaip visai nekaltas ir logiškas reiškinys… Tad kas gi vyksta?

Didieji alaus rinkos žaidėjai skendi ryškioje depresijoje ir ieško deguonies kaukių išgyvenimui. Kai didžiausias gamintojas ima dešimtimis atleidinėti darbuotojus, prognozuodamas, kad alaus rinka ir pardavimai trauksis daugiau nei 20% – tai jau rimtas signalas, kad kažkas yra negerai. Ir kažką reikia keisti iš esmės. Kita vertus negali visą laiką, nuosekliai, metai iš metų virti tuos pačius eurolagerius ir tikėtis didėjančių pardavimų. Tai tas pats, kaip 20 metų kepti tuos pačius „Kijevo kotletus“ senoje fritiūrinėje ir stebėtis, kad lankytojų kiekvienais metais mažėja. O dar kai kito didelio bravoro vadovas pareiškia, kad alus, kaip kategorija, yra atgyvena – negali tikėtis, kad pardavimai didės. Visų pirma turi tikėti tuo, ką darai, o tik vėliau visa kita. Jei netiki ir kitus bandai tuo įtikinti – gerų rezultatų nesitikėk.

Ypač kai yra nauja valdžia, kuri daro viską, išskyrus tai, ką reikia daryti. Aš iki šiol naiviai maniau, kad sveikatos ministerija turėtų užsiimti užstrigusia sveikatos apsaugos reforma, emigruojančių gydytojų ir paslaugų teikimo problemų sprendimu. Pasirodo, kad ne. Profesionalų vyriausybės atstovai sveikatos apsaugai rūpinasi prekybos alkoholiu ir jo reklamos ribojimais. Sveikatos ministras pagrindine užduotimi laiko reklamos ribojimą, Karlai! Ir tai jau nekalbant apie tai, kad akcizų tvarka buvo eilinį kartą peržiūrėta ir aludariams eilinį kartą buvo įspirta į klyną. Degtindarių naudai.

Ir dar vienas, bet ne paskutinis momentas, yra alaus edukacijos ir vartojimo kultūros atskirtis didmiesčiuose ir regionuose. Ir ji tik didėja. Jeigu miestuose atsiranda išprusęs alaus gėrėjas, kuriam svarbus ne kiekis, o kokybė, tai provincijoje geriama gausiai ir kuo pigiau. Tai labai liūdina.

Aš kartais žiūriu į situaciją rinkoje kaip į košmarišką sapną, kuris tiek neįtikimas, kad net sapnuodamas jauti, kad sapnuoji. Tik štai bėda – pabusti nepavyksta. O tai reiškia, kad dar bent trejus metus turėsime šią neprognozuojamą verslui desperaciją, kuri žlugdys ne vien aludarius, bet ir jų remiamus renginius. Pradedant Kaziuko muge ir baigiant „Mėnuo juodaragis“ festivaliu.

Gerai yra tai, kad ne viskas yra amžina. Valdžia – irgi. Ir tai suteikia vilties. Rinkoje atsiranda nauji, tegul ir maži, bet įdomūs žaidėjai. Jie kuria savitą ir dėmesio vertą alų. Dar kito įdomaus alaus atvežama iš laisvesnių ir liberalesnių šalių. Net tuo metu, kai visi kalba apie alaus sektoriaus žlugimą randasi nauji bravorai.

„Aludarių taurės“ organizatoriai pakalbino renginio teisėjus, užduodami klausimą „Kokios tendencijos vyraus Lietuvos alaus scenoje artimiausiu metu“. Apibendrinant atsakymus aš juntu optimizmą ir prognozuojamą craft’o suklestėjimą. Naujų barų su nemeinstryminiu alumi randasi vienas po kito. Vyrauja optimistinė nuomonė, kad ir įdomaus alaus virėjų daugės.

Čia aš sau pamaniau – ar mūsų laukia amerikietiško craft’o revoliucijos scenarijus? Ko gero ne – mastai ne tie. Bet judame gera linkme. O ko reikėtų revoliucijai? Visų pirma pinigų. Naujas, kad ir nedidelis bravoras yra nemenka investicija. Su tūkstančiu – kitu nepasisuksi, tai ne koks hipsteriškas baras iš palečių. Amerikiečiams bepigu, ten gaji sutelktinio finansavimo, aka crowdfunding’o, tradicija. Lašas po lašo, kaip sako liaudis.

Ar toks modelis galėtų būti sėkmingas pas mus? Nutariau patikrinti ir ekspromtu apklausiau FB draugus, užduodamas paprastą klausimą „Jeigu paskelbčiau, kad ketinu sukurti alaus daryklą – ar investuotum į tai?“. Mano didžiulei nuostabai daugiau kaip pusė nedvejodami atsakė „taip“. Ir štai kame esmė – aš nesakiau, kad darysiu, nesakiau, kokios bus sąlygos ir investicijų dydis. Nesakiau ir nežadėjau nieko konkretaus. Man rūpėjo pats jausmas, žmonių nusiteikimas, emocija. Ir buvo aišku, kad dauguma apklaustųjų į būsimą naują alaus daryklą žiūri pozityviai.  Tai patvirtina tvyrančias nuotaikas ir suteikia vilties, kad anksčiau ar vėliau naujų bravorų, o kartu su jais – ir naujo, įdomaus alaus bus. Tai – guodžia.

O ką daryti, kol bravorų dar nėra, o įdomaus alaus norisi jau dabar? Pabandykite išsivirti alaus patys. O gal patiks? O gal taip įtrauks, kad jūs patikėsite aludarystės idėja ir kviesite mane investuoti į būsimą alaus daryklą?

Nedrąsu, nežinia nuo ko pradėt ir iš kurios pusės samtį paimt? Ir čia aš jums turiu patarimą. Jau šį savaitgalį vyks „Aludarių taurė 2017„. Ateik sekmadienį, balandžio 30d. nuo 13val. į „Beerhouse“, Vokiečių g. 24, Vilnius – ten bus susirinkę ir nekantriai lauks taurės rezultatų didelis būrys namų aludarių. Ateik, susipažink, pabendrauk ir klausk – o tada tik spėk klausytis. Aludariai žmonės šnekūs ir mielai dalinasi savo patirtimi. Paaiškins ir nuo ko pradėt ir kaip tai daryt. Daugiau informacijos apie renginį yra čia. Drąsiau, aktyviau – tikrai sulauksi palaikymo ir gausi norimų žinių apie aludarystę.

]]> https://alusalus.lt/2015/12/kai-sidras-nera-sidras/ https://alusalus.lt/2015/12/kai-sidras-nera-sidras/#comments Fri, 04 Dec 2015 08:20:57 +0000 http://alusalus.lt/?p=4950

Kas yra sidras? Dauguma jį perkančių žmonių galvoja, kad sidras – tai alkoholinis gėrimas, gaminamas fermentuojant obuolių sultis.

Tačiau mažai kas žino vieną esminę detalę – pirkdami sidrą jie dažniausiai perka ne sidrą. Ir tai ką jie perka iš esmės skiriasi nuo, tarkim, vyno arba alaus, kuris yra gretimose lentynose.

Pirkdami net ir patį pigiausią vyną, kuris yra pigus, jo skonis prastas, o pati prekė sudėta apatinėje lentynoje – jūs perkate vyną. Pirkdami pigiausią alų, taip tą patį, kurį pirkti net yra šiek tiek gėda, nes „ką žmonės pagalvos“ – jūs vis tiek perkate alų. Nes tai 100% alus ir 100% vynas.

O pirkdami tai, kas dailiomis etiketėmis padabinta ir sudėta jums prieš nosį su užrašu „sidras“ absoliučia dauguma atvejų apskritai nėra sidras. Ir procentai čia nebeturi jokios reikšmės. Net 2-os rūšies dešra, kurioje apskritai nėra mėsos, yra labiau dešra, nei parduodamas „sidras“ yra sidras.

Norint paaiškinti ką turiu galvoje tai sakydamas, turiu papasakoti istoriją kiek plačiau.

Sidras yra alkoholinis gėrimas, gaunamas fermentuojant obuolių sultis, kuriose esantį cukrų (saldumą) mielės paverčia alkoholiu. Sidras nėra toks sofistikuotas gėrimas kaip vynas.Istoriškai tai daugiau nesudėtingas paprastų žmonių gėrimas, nei elitinis didikų ar turtuolių pasirinkimas. Tačiau visos jo teigiamos savybės: aromatas, skonis, poskonis ir kt. yra išgaunama natūraliai, iš to, ką į obuolį sudėjo motina gamta.

Dėl tos pačios priežasties nebūna vienodo sidro – kiekvienais metais jis skiriasi priklausomai nuo to, kokie buvo metai. Vienais metais medžiai gaus daugiau saulės, kitais – lietaus, ir todėl vaisių kokybė, bei jų sultys skirsis. O tai reiškia, kad ir sidras bus vis kitoks.

Devynioliktame amžiuje sidras buvo gaminamas labai tradiciniu būdu: nuskinami obuoliai, jie smulkinami, spaudžiamos sultys. Sultys fermentuojamos, vėliau – brandinamos ir taip gaunamas obuolių sidras. Tačiau komerciniu požiūriu toks gamybos būdas yra labai brangus. Norint visus metus prekiauti sidru reikia turėti dideles pajėgas jo gamybai rudenį ir dideles talpas bei plotus jo saugojimu. Prasidėjus industrializacijai buvo sumanyta šį procesą optimizuoti. Pramoniniai gudručiai nutarė, kad išspaustas sultis reikia koncentruoti, pašalinant iš jų dalį vandens. Tokiu būdu jų apimtis sumažėja, jas galima saugoti ir vėliau apdoroti ištisus metus. Tereikia vėl atskiesti vandeniu ir gausim tą patį skysčio kiekį.

Sąmoningai parašiau skysčio, mat tai jau nebėra tos pačios sultys, kurios buvo gautos išspaudus jas iš obuolių. Koncentravimo metu prarandama dalis vertingų medžiagų, sultys praranda savo pirmines savybes ir tai ilgainiui atsiliepia galutinio produkto kokybei. Tačiau techniškai tai vis dar tebėra obuolių sultys.

Vėliau stambieji gamintojai pradėjo nukirsdinėti kampus. Jie atrado, kad skiedžiant sultis cukrumi pasaldintu vandeniu galima išgauti tą patį alkoholio kiekį, sunaudojant mažesnę dalį obuolių sulčių koncentrato. Maža to, tai yra galimybė pradėti gaminamo sidro standartizaciją – kiekvienos gaminamos partijos metu turėti panašų skonį ir alkoholio kiekį gėrime. Be to šis sprendimas leido taupyti žaliavą, kuri išgaunama rankomis ir tik kartą per metus. Tokiu būdu iš to paties sulčių kiekio išmokta pagaminti didesnį kiekį gėrimo.

Taip išgaunant beveik vienodą produktą buvo pradėta taupyti ir žaliavų kokybės sąskaita. Jeigu iki industrializacijos obuoliai buvo kruopščiai atrenkami, naudojamos tik tam tikros obuolių rūšys, daromi šių sulčių mišiniai, siekiant sukurti labiau kompleksišką aromatą ir skonį, tai industrializavus sidro gamybą tiko visi obuoliai, iš kurių bėga sultys ir jas galima koncentruoti. Visa tai, kas neturėjo prekinės išvaizdos parduodant vaisius buvo spaudžiama, sumaišoma ir koncentruojama.

Taip, tai labai atpigino galutinį produktą, sumažinant jo savikainą. Tačiau šis pigumas buvo pasiektas kokybės kaina. Toks produktas turėjo prastą skonį, beveik ar visai neturėjo aromato ir buvo nemalonus gerti.

Tada gamintojai į pagalbą pasitelkė „stebuklinguosius miltelius“ – gamybos metu buvo pradėti papildomai naudoti ne tik saldikliai, bet ir dažikliai, skonio korektoriai, dirbtiniai taninai, aromatizatoriai, rūgščių korektoriai ir įvairūs sausieji ekstraktai. Kitaip tariant – buvo pradėtos dėti cheminės medžiagos, kurios negeriamą fermentuotą alkoholinį skystį paverstų kažkuo, kas savo savybėmis primena sidrą. Maža to,  praėjusio amžiaus viduryje pradėjo populiarėti saldieji gėrimai, todėl ir čia gamintojai pridėjo papildomų saldiklių, kurie sukūrė nenatūraliai saldų alkoholinį gėrimą, apgaulingai pavadintą sidru.

Bėgant metams net kartos pasikeitė, gerdamos šį saldintą alkoholinį šamarliaką. Aš nežinau kaip kitaip pavadinti šį gėrimą, kuriame alkoholio gali būti iki ABV10%, o obuolių sulčių dalis mažesnė nei 25%.

Maža to – turtingi gamintojai pravėrė savo pinigines ir lobistinėmis priemonėmis bei (sutikime) ne visada protingai besielgiančių seimo narių pagalba įstatymiškai įtvirtino, kad: Sidras – alkoholinis gėrimas, gaunamas iš dalies arba visiškai fermentuojant šviežias obuolių sultis ar šviežių obuolių ir kriaušių sulčių mišinį, ar koncentruotas obuolių sultis, ar koncentruotų obuolių ir kriaušių sulčių mišinį, ar mišinį iš tokių šviežių ir koncentruotų sulčių, pridedant arba nepridedant cukrų ir/ar geriamojo vandens. (SIDRŲ APIBŪDINIMO, GAMYBOS IR PREKINIO PATEIKIMO TECHNINIS REGLAMENTAS, PATVIRTINTA Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2003 m. balandžio 8 d. įsakymu Nr.3D-146).

Beje, tų pačių lobistų dėka buvo pasiektas leidimas neskelbti ko pridėta į tą alkoholinį Fankenšteiną. Jeigu „mėslitos“ direktorius privalo nurodyti kiek ir kokių ‘E’ pridėjo, kad smulkintos kiaulių odos ir kanopos įgautų dešros skonį ir išvaizdą, tai vartydami gėrimo butelius jūs niekada nesužinosite ko iš tiesų ten primaišyta.

Todėl nenuostabu, kad yra žmonių kurie sako: aš nemėgstu sidro. Jie nemėgsta ne sidro, o to cheminio – sintetinio gazuoto gėrimo, kurį klaidinamai parduoda kaip sidrą. Tokie žmonės renkasi vyną. Arba – alų. Nes, kaip jau minėjau, tai būna geresnis, ar prastenis – tačiau vynas. Arba alus.

Bet juk negali viskas būti taip blogai, ar ne? Negali.

Net ir tamsioje naktyje būna šviesos spindulėlių. Yra entuziastų, kurie importuoja tikrą sidrą ir juo prekiauja. Be to, yra ir barų ar restoranų, kurie specializuojasi vaišindami lankytojus tikru, natūraliai pagamintu sidru.

O dar yra trys beprotiški entuziastai, Theis Klauberg, Mindaugas Marčėnas ir Vytautas Adomaitis, kuriems į galvą šovė idėja pagaminti sidrą Lietuvoje, iš lietuviškų obuolių. Taip gimė tikras sidras „Obela“:

Taip, ant jų gaminių parašyta, kad tai gazuotas obuolių vynas, tačiau šis užrašas gimė tik dėl marazmatiškų alkoholio gamybos kontrolės įstatymų reikalavimų. Faktiškai buteliuose yra sidras.

Jis yra sausas, mat visas sultyse buvęs cukrus  sufermentuotas. Paragaukit, verta. Visų pirma dėl to, kad jis tikras. Antra – dėl to, kad jis lietuviškas. Jeigu jums kils klausimas „kodėl jis kvepia obuoliais?“ arba „kodėl jis rūgštus?“ – aš iš anksto atsakau: todėl, kad jis natūralus ir neturi dirbtinių saldiklių.

Aš turėjau malonumo vakar sudalyvauti šio sidro degustacijoje, kuri vyko „Etnobare„.

Tai pirmas lietuvių amatininkų pastangų vaisius. Ar jis tobulas? Ne. Ar gali būti geriau? Gali.

Ir aš tikiu, kad bus. Nes tai tik pirmoji partija, o jie nesiruošia nuleisti rankų. Šių metų derlius jau bręsta talpose ir gali būti, kad vasarą ar rudenį mes galėsim paragauti „Obela 2015“.

Vyndarių patirtis ir paslaptys perduodamos iš kartos į kartą. O mes, lietuviai, turime daug obuolių, bet neturime patirties gaminti natūralų sidrą. Bet viskam savas laikas, svarbu – nenuleisti rankų.

Užsispyrimo, entuziazmo ir sėkmės šauniam „Obela“, tikro ir natūralaus,  sidro gamintojų kolektyvui! O tau, mano skaitytojau, rekomenduoju šį sidrą paragauti. Jei nepatiks – bent žinosi, koks yra tikro sidro aromatas ir skonis.

„Obela“ internetuose kol kas gyvuoja tik puslapyje FB, web svetainė neveikia, kitų šaltinių neradau.

Šis įrašas, ko gero, bus trumpiausias šiame degustacijų žurnale. Vakar buvau „Alaus bibliotekoje„,  mat norėjau paragauti „Sakiškių alaus„, o medžiokle užsiimti tingėjau.

„Alaus biblioteka“ man tiko todėl, kad čia galima rasti visą „Sakiškių alaus“ produkciją, o ir šiaip vieta padori ir maloni aplankyti.

Paragavau butelinį Saisoną ir Witbierą, iš kranų tekančius APA ir stautą. O įrašas trumpas todėl, kad nėra prasmės daugžodžiauti: alus yra labai geras. Apie jį nereikia kalbėti, jį reikia gerti, mėgautis ir gyvai aptarinėti kartu su bičiuliais.

Vienintelis šio alaus trūkumas – kaina. Mano galva €3,50 už 0,33l buteliuką yra daugiau nei nemažai. Kita vertus – pigių gerų daiktų nebūna. Tegul alaus mėgėjai, balsuodami savo piniginėmis, nutaria ar šis alus brangus, ar kaina tiesiog atitinka jo vertę.

Penktadienis – eikit po darbų ragauti „Sakiškių alaus“ ir padūsauti, kad tik rugpjūtį prasidėjusi vasara beveik baigėsi.

P.S. jei kam įdomu – „Alaus bibliotekoje“ taip pat gerai, kaip ir praėjusio apsilankymo metu.

„Švyturys“ tęsia tradicijas ir vėl kviečia visus aludarius ir alaus gerbėjus kartu švęsti „Aludarių dieną„.

Oficiali renginio svetainė: facebook.com/events/380886935436211/

Tiems, kas nenaudojat FB:

Liepos 18 dieną kviečiame į mūsų Švyturio daryklą paminėti Aludarių dienos kartu.

#Aludariudiena – tai diena, kurioje privaloma atrasti ką nors nauja!

Maisto atradimai:
Meat Lovers Pub | Jurgis ir Drakonas | Kaštonas/ChestNut | VOYAGER | tapas.lt | Crooked Nose & Coffee Stories | Kūno kultūra ir kiti!

Daryklos atradimai:
Alaus degustacijos | Ekskursijos po daryklą | Daugiau nei 10 rūšių alaus

Muzikos atradimai:
13:00 – 14:00 ARBATA
14:10 – 15:40 Markas Palubenka
15:50 – 17:20 Deeper Upper
17:30 – 19:00 Colours of Bubbles
19:10 – 20:40 Biplan
20:50 – 22:00 LEON SOMOV & JAZZU
22:10 – 23:40 jama&W
23:50 – 01:00 ba.

Renginys – nemokamas.
Asmenys iki 18 metų įleidžiami tik su tėvais.

Aš buvau prieš metus. Buvo labai smagus ir įdomus renginys. Labai gali būti, kad ir šiemet ten nebus liūdna irba nuobodu.
Būsite šeštadienį Klaipėdoje – užsukite į „Švyturio“ alaus daryklą.

——————

Organizuojate ar planuojate su alumi susijusį renginį?
Praneškite apie jį mums ir mes pasistengsime, kad apie būsimą renginį sužinotų dar daugiau alaus gerbėjų.

Lietuviška vasara jau įpusėjo. Pasipylė pirmosios sodo, daržo ir miško gėrybės – metas virti sezoninį alų!

Išties, sezoninis alus yra kiek kitoks, savitas, ryškus ir nepabodęs. Klasikinio alaus prisivirsime šaltuoju metų laiku. O dabar, belaukiant jauno derliaus alaus, galim virti sezoninį alų su uogomis, vaisiais ir žolelėmis bei prieskoniais. Juk viskas šviežia, kvepia, varva sultimis – alsuoja vasara. Kelios idėjos kokį alų galima išsivirti tiesiog dabar.

Avietės

Avietės yra dėkinga uoga kvietiniam alui. Esu viręs kelias alaus versijas su šio augalo lapais, šakelėmis, šaldytomis uogomis. Žinoma, geriausias rezultatas – kai uogos šviežios.

Imkite klasikinį kvietinio alaus receptą (50% pilsner salyklo 50% kvietinio salyklo), šiek tiek apynių savo nuožiūra (svarbu, kad IBU neviršytų 15) ir virkite kaip įprasta. Avietes galite naudoti dviem būdais – arba dėti jas į virimo pabaigą arba į antrinę fermentaciją. Pirmu atveju alus turės aviečių spalvos ir aromato, tačiau skonyje dominuos pirminis alaus stilius. Antru atveju skonyje bus daugiau rūgštelės, avietinės išraiškos.

Mėgstate pikantiškumą? Likus 5min. virimo įdėkite į misą aitriosios paprikos ankštį, perdurtą kelis kartus peiliu. Gaminate kvietinę IPA? Tuomet aviečių uogas dėkite į antrinę fermentaciją, kartu su apyniais. Visi galimi variantai yra įdomūs.

Man labiausiai patikęs eksperimentas (23l alaus):

Alus gavosi ryškus, su dailia rožine puta. Man patiko summit apynių ir aviečių derinys.

Nemėgstate kvietinio alaus? Virkite šokoladinį stautą. Su šviežiomis avietėmis. Improvizuokite. Avietė tam labai dėkinga uoga.

Mėlynės

Su šia uoga nesu viręs alaus. Tačiau tikrai nuostabų alų yra išviręs bičiulis Artis. Štai nuoroda į jo receptą.

Beje, šis alus aludarių suvažiavimo „Guobalynas 2011“ eksperimentinio alaus kategorijoje I vieta ir absoliutus laimėtojas.
Geriausias 2011 metų nekomercinis alus. Dabar gera proga pakartoti šio recepto sėkmę.

Juodieji serbentai

Kas kvepia juodaisiais serbentais? Teisingai. IPA ir DIPA. Skinkite juoduosius serbentus, traiškykite ar permalkite su mėsmale. Skinkite ir lapus. Dėkite į virimo pabaigą, dėkite į antrinę fermentaciją.

Tegul jie savo ryškumu nudažo ne tik alaus aromatą, bet ir spalvą. Derinkite apynius ir stebinkite IPA gerbėjus savo alumi. Dar nevėlu, dar yra serbentų – naudokitės proga.

Vyšnios

Dar viena uoga, kurią taip madinga naudoti alaus gamyboje. Apie Kriek’ą jau kalbėjom. Tačiau yra ir kitas vyšnių panaudojimo būdas – tai Saison alus.

Vėl gi, egzistuoja keli vyšnių panaudojimo būdai. Jeigu dėti jas į virimo pabaigą, tuomet jos dezinfekuosis ir paliks tik dalį savo aromato ir skonio. Tačiau mane labiau sudomino dvigubos fermentacijos alus.

O idėja yra tokia: verdame klasikinį saisoną. Pvz. (23l alaus):

Fermentuojame iki pabaigos. Kai fermentacija baigsis – perpilame į kitą fermenterį ir sudedame vyšnias be kauliukų, su visomis jų sultimis. Prasidės antrinė fermentacija, o alus įgaus ne tik gaivios, saison alui būdingos, rūgštelės, tačiau ir laukinių mielių įtakos.

Tokį alų verta supilstyti į butelius ir brandinti bent pusmetį. Arba ir ilgiau. Pamatysite, rezultatas jus maloniai nustebins

Naudokitės vasaros teikiamais privalumais, nepraleiskite progos. Jeigu neturite savų uogų – nueikite į turgavietes. Apsižvalgykite, improvizuokite. Pagaukite vasarą ir užrakinkite ją butelyje. O po reikiamos brandos – atkimškite ir paleiskite tartum džiną. Tegul taip greit prabėganti vasara vėl sužiba savo prisiminimais taurėje.

Ryškiausias lietuviškos blogosferos veikėjas Ričardas Savukynas, dar žinomas kaip Rokiškis Rabinovičius, aka Vistatos Valdovas, apskelbė, kad ši savaitė yra blogerių savireklamos savaitė.

Prisijungiu prieš šios iniciatyvos ir trumpai paskelbsiu savo rekomendacijas. Taip, parašysiu 12 nuorodų apie žmones (tiksliau – jų blog’us), kurie rašo apie alų. Deja, jų nėra tiek daug, kiek rašančių apie politiką, varguolius, maistą ar keliones. Tačiau visi yra mylimi, skaitomi ir gerbiami.

Sąrašą pateiksiu atsitiktine tvarka idant nekiltų manymas, neva vienus mėgstu labiau nei kitus ar panašiai. Tai mano rekomendacinis blog’ų sąrašas tiems, kurie nori sužinoti daugiau apie tai kas yra alus, kas vyksta Lietuvos alaus rinkoje ir kasdieniniame gyvenime.

1. Pingvi.com Tai ne vieno,  o kelių bendraminčių projektas, kuriame jie darniai ir dažnai rašo apie alaus naujoves ir įdomybes. Periodiškai apžvelgia lietuviško alaus rinkos naujienas. Rašo dažnai ir įdomiai.

2. Bread and beer. Nežinau, kas yra šio projekto autorius. Tačiau tai vienas iš nedaugelio blog’ų kurie naujienas skelbia ir anglų kalba, taip prisidėdami prie lietuviško alaus populiarinimo pasaulinei auditorijai.

3. BeerGeek.lt Geriausiai šį projektą apibūdina pačių autorių prisistatymo žodžiai skiltyje „apie“:  Mes esame būrelis alaus mėgėjų, kurie nori su Jumis pasidalinti savo mintimis.  Mums pabodo, klausytis ir matyti koks neįvertintas gėrimas yra alus ir kaip kai kurie pacukai,  nieko nesuprasdami plūstasi ir jį peikia. Šis puslapis yra mūsų jaunatviško entuziazmo ir maksimalizmo išdava. Kol dar nesame seni, susmirdę cinikai, tikimės, kad laikui bėgant mūsų puslapis sulauks vis daugiau lankytojų  jaunimo ir alaus mėgėjų tarpe ir kad Jūs, mūsų lankytojai, sekdami mūsų veiklą, kartu su mumis tobulėsite ir plėsite savo žinias apie alų, taip padėdami klestėti ir Lietuvos alaus kultūrai.

4. Tikrasalus.lt – rašymo apie alų senbuviai, triūsiantys nuo 2008m.

5. Modesto blogas apie alų. Savitas ir unikalus požiūris į alaus pasaulį. Modestas ne kartą teisėjavo Aludarių taurėje, aktyviai domisi alumi ir jo kultūra.

6. PETRASHKA. Tai dar vienas žmogus, plačiai žinomas siauruose alaus sluoksniuose. Tiesa, ankstesnį projektą jis pakeitė rašymu apie craft alų Vilniuje. Dabar kiek sustojo rašęs, mat paniro į komercinio craft alaus gamybą. Tikiuosi, kad ir rašymui vėl ras laiko. O kas neskaitėte – paskaitykite ankstesnius įrašus. Jums patiks.

7. Vidma Alutis. Žmogus, populiarinantis mažuosius alaus gamintojus, prekeivius, rengiantis alaus turizmo renginius ir visaip kitaip siekiantis, kad Lietuvos rinkoje karaliautų ne vien didieji alaus gamintojai.

8. Alaus užrašai. Gana naujas projektas, kuris (tikiuosi) nepritrūks entuziazmo ir noro rašyti apie ragautą alų.

9. Apie alų. Gedimino, aka GiN, namų aludario, tapusio kūrybiniu „Prie Katedros“ bravoro aludariu, pastabos ir užrašai apie alų ir alaus scenos įvykius.

10. Vidmantas Nuolaida. Vidmantas taip pat namų aludaris, ir blogeris, kuris savo blog’e rašo apie tai, kas jam įdomu jį supančiame gyvenime. Kadangi aludaris – dideliame jo bloge yra skiltis, skirta alui.

11. Aluslt. Užrašai apie degustuotą alų.

12. Šią poziciją palieku užpildyti jums. Jeigu žinote blog’ą apie alų ar aludarystę, kurio aš nepaminėjau, parašykite apie tai komentaruose. Populiarinkime tuos, kurie rašo apie alų savo blog’uose. Juk tam ir skirta ši savaitė

Per dvejus metus į projektą numatoma investuoti 5 mln. Eur, bendrovė informuoja pranešime spaudai.
Pasak „Švyturio-Utenos alaus“, po rekonstrukcijos dabartinėje daryklos teritorijoje iškils naujas pastatas, kuriame įsikurs „craft“ alaus gamybos linija, lankytojų centras bei restoranas.

Šiuo metu, pasak bendrovės, rengiami daryklos rekonstrukcijos dokumentai, o rudenį prasidės darbai. Jų metu bus nugriautos sovietiniais laikais pastatytos administracijos patalpos, kurių vietoje iškils naujas „pagal senąją Klaipėdos architektūrą projektuojamas“ pastatas.

„Rekonstruota darykla suteiks galimybes nedidelėmis partijomis virti išskirtinės kokybės „craft“ alų, kurio paklausos nespėjame patenkinti dabartine labai sėkmingų „Raudonų plytų“ mikrolinija“, – pranešime teigia  Rolandas Viršilas, „Švyturio-Utenos alaus“ vadovas.

Šaltinis: http://vz.lt/

Pavasariui garsiai trinktelėjus durimis, pasitikus svaiginamai karštą vasarą Lietuvos alaus rinkoje ir pardavėjų lentynose pasirodančios naujienos šoka prekybinę pasiutpolkę. Jau tradicija tapusios akcijos ir nuolaidos sprogdina kainų patrauklumo bombas. Šėlstanti konkurencija įsuka beprotiškai augančią alaus pardavimo rinką šio trumpojo pajamingumo sezone.

Viskas, klišes išnaudojau. Aš ne toks išradingas klišių naudotojas, kokie išradingi yra lietuvaičiai aludariai vieną po kitos rinkai siūlydami savo naujienas. Na kaip naujienas… man sunku jas pavadinti naujienomis, nes nauja yra tai, kas nėra patirta. O dabar… chm… ai. Eilės tvarka – ragaujam naują irba neragautą alų.

Alaus rinka atsigauna, jai prognozuojamas augimas. Bet lietuviško alaus gamintojai nesistengia konkuruoti alaus išskirtinumu. Jie konkuruoja kainomis. Skundžiasi, bet patys įsukinėja akcijų ir nuolaidų smagratį. Jau tapo įprasta, kad lietuviško alaus lentynose dažniau pamatysi alų su nuolaida, nei be jos. Apėjau vieno didžiojo prekybos centro lentynas ir nusipirkau dar neragauto alaus. Trumpai pasidalinsiu degustavimo įspūdžiais.

Rinkuškių baro. ABV 5,2%

Gamintojas rašo, kad alus išvirtas pagal originalią receptūrą ir technologiją.

Be putos, be aromato, be karbonizacijos. Lengvas saldumas, tradicinis nuobodus nuvalkiotų apynių kartumas. Nuobodus ir lėkštas alus. Ir originalumo čia, švelniai tariant, trūksta.

Seno rūsio. ABV 5.4%

Šiam gamintojas nebenaudoja originalių technologijų. Tai – aludarių šeimos tradicijos butelyje.

Šis alus tamsesnis už prieš tai ragautą, turi baltos putos užuominų, tačiau puta netvari ir laikosi trumpai. Silpnas salyklinis aromatas, skonis pilnesnis, tačiau neišskirtinis. Poskonis trumpas, salsvas, neišraiškingas.

Meister Premium. 

Pernai pasirodžiusį „Meister“ alų nutarta tęsti, pasiūlant dvi naujas šio alaus atmainas. Premium atmaina yra tvarkingas pilsas. Bet tik tiek galima apie jį pasakyti. Galėčiau vardinti savo organoleptinius potyrius ragaujant šį alų, bet nieko nauja nepasakysiu. Panašu, kad bandoma ant senos šluotos iš naujo į dangų nujoti. Tiesa, mieste pastebėjau šio alaus reklamą lauko stenduose. Jį pristatantis šūkis skelbia „Alus be pretenzijų!“. Pritariu, be pretenzijų. Bent čia buvo iškomunikuota sąžiningai.

Vilkmergės citra apynių.

Naujas Vilkmergės alus pasirodė tyliai ir be didelių intrigų ar pompastiškų prezentacijų. Tiesiog atsirado lentynose ir papildęs jau klasikiniu tapusį Vilkmergės asortimentą ėmėm laukti savo pirkėjo.

Citra apynių aromatas tvarkingas ir klasikinis – gaivus, žoliškas, su dominuojančiais citrusais ir juodaisiais serbentais. Lengvas, švelnus alus su nedominuojančiu apynių kartumu. Iš aromato tikėjausi, kad alus bus labiau apyniuotas. Tačiau panašu, kad citra apynių buvo įmesta tik aromatui, kartumas formuojamas naudojant magnum apynius. Gaila, apynių norėjosi daugiau, būtų išlaikytas balansas tarp aromato ir skonio. Kas tai – baimė, kad statistinis pirkėjas atstums šį alų, kaip pernelyg kartų? Sunku pasakyti.

Sausas, trumpas poskonis yra tolygus ir be duobių. Tvarkingas alus, ir turiu pripažinti, kad buvo geriausias iš šio sesijinio ragavimo.

Mane labiau domina kas apskritai darosi su Vilkmergės bravoru. Visų pirma viešoje erdvėje pasirodė informacija, kad Vilkmergė atleido visus darbuotojus. Šią informaciją patvirtino ir įmonės vadovas. Dabar net ant pakuotės neberašo, kur alus gaminamas.

Gamintojas apskritai nebenurodomas. Parašomas tik pakuotojas. Ar galima daryti prielaidą, kad iš Vilkmergės liko tik prekinis ženklas, o produkcijos gamyba perkelta į „Kalnapilį“?

Kas nutiko, ponai? Taip šauniai startavęs projektas turėjo pretenzijų ir galimybių tapti rimtu žaidėju lietuviško craft’o rinkoje. Pritrūko idėjų? Pinigų? Išsikvėpėte? Ar akcininkai pasakė „pažaidėt – užteks“? Eeee…. nekažką. Ne man jums aiškinti, kaip verslą daryti, bet vienok liūdesys apima tokias mintis dėliojant.

Volfas Engelman Bohemijos tamsusis. 

Tamsi, daili rubino spalva, aukšta porėta puta. Aromatas uždaras, neryškus, neišgrynintas. Vidutinio kūno, gana sausas alus, kurio skonis formuotas iš tamsiųjų ir karamelinių salyklų. Poskonis gana trumpas, vandeningas. Bendrame įspūdyje trūksta balanso ir harmonijos. Alus gertinas, tačiau tai nėra „individualiam skoniui meniškai sukurtas, įtiks išskirtinio skonio ieškantiems“. Nebent turima omenyje vartotoją, kuris skiria tris alaus rūšis – šviesų, tamsų ir kvietinį. Gal. Man neįtiko.

Sherlock Holmes angliškas elis.

„Kauno alus“ pasinaudojo finansine parama ir kartu su KTU laboratorijos darbštuoliais per pusmetį sukūrė britišką pale ale. Šis alus turi būti pastebėtas tarp kitų, nes yra vertas dėmesio. Sukūrus įdomią alaus receptūrą ir alaus daryklai pritaikytą technologiją, užsakovai tęsėjo pažadus ir gamyboje ją įdiegė taip, kaip ir ketino – be kompromisų dėl ekonominių sumetimų. Jis ir pramoniniu būdu buvo išvirtas iš originalių kokybiškų angliškų žaliavų ir metodais, atskleidžiančiais geriausias elio savybes“, – džiaugėsi R. H. Kublickas. (KTU Cheminės technologijos fakulteto Maisto mokslo ir technologijos katedros (CTF MMT) docentas).

Dailios riešutmedžio spalvos alus su tvaria vidutinio dydžio balta puta. Aromatas nėra labai ryškus, jame juntama sudėtinga salyklinė bazė.

Vidutinio kūno alus su ilgu, karčiu poskoniu. Gal čia viskas ir gerai, bet mintys kyla įvairios – tinkamiausia sparnuota frazė šiam alui apibūdinti. Nepatrauklus ir neviliojantis. Ir toli gražu nėra „paslaptingo skonio ir ypatingo kartumo“. Nei jis ypatingas, nei paslaptingas. Nesekasi lagerių artojams elius kepti, nesekasi.

Ir dar paburnosiu – jei jau pasirinkote originalų butelį su atsukamu kamšteliu, galėjote tai pažymėti. Bent dviem lenktomis rodiklytėmis. Dabar visai nesmagu, kai atidarytuvu nukeli kamštelį ir tik tada pamatai, kad jis nusukamas rankomis. Jausmas, tartum cepelinus šaukštu valgytum.

Tauro bravoro rinktinis.

Istorijos įkvėptas, ilgametės patirties ištobulintas, aludarių atrinktas lietuviškas alus. Nuo 1860.

Kas čia per marketinginis žingsnis? Bandymas pakartoti „Švyturio“ J.W.Reincke alaus sėkmę? (Šis alus Nielsen agentūros duomenimis yra geriausias lietuviškas product-launch’as 2014m.; 2-oje vietoje „Balta pinta“). Ponai, jūs nepastebėjote esminio momento – „Švyturys“ savo alų kūrė bravoro įkūrėjo ir paties bravoro jubiliejaus paminėjimui. Bravoro, kuris tebeverda alų ir pagal rinkos tyrimų duomenis tai daro sėkmingiau, nei jūs.

Kokia proga tokį alų išvirėte jūs? Kaip in memoria baigiančiam sugriūti vaiduokliui, kuris artimiausiu metu iš istorinio bravoro taps gyvenamųjų namų kvartalu su komercinės paskirties patalpomis? Ar jūs patys suvokiate situacijos tragikomiškumą?

O ir pats alus yra toks pats nykus, kaip ir jo idėja: be aromato, be putos, nuobodžiu skoniu. Užtat išdidaus pintos dydžio. Gal „tikri vyrai“, į kuriuos sukamas Tauro prekės ženklas, ir supras. Aš nesupratau.

Manote, kad tai blogiausia, ką teko ragauti? Tikrai ne. Ištrauksiu dar vieną pasakaitę iš rūsio. Ponios ir ponai:

Taruškų kvietinis.

pingvi.com nuotrauka

Ne, jis nekvepia ant etiketės deklaruojamais vaisiais ir gvazdikėliais. Jis kvepia paplėkusiais pelais ir senais padvisusiais šiaudais. Skonis saldžiai glitus su kaimietiško „molinio alaus“ ekspresija.

Gurkšnis sunkiai nuslysta gomuriu. Ir iš viso šio gaminio vertingiausa dalis yra butelis, kurį išplovus galima naudoti namudiniais tikslais. Norite sužinoti ką aš galvoju apie šį alų – paspauskite šią nuorodą.

Jūs galvojate, kad tuo ir baigsiu blogas naujienas? Ne. Turiu dar vieną, kuri jums nepatiks.

Galim susiriesdami keikti nuobodų ir šablonišką alų, kuris kiekvieno sezono pradžioje, pakeitus etiketę, pristatomas kaip naujiena ir tikėti, kad išprusę pirkėjai balsuos savo piniginėmis, ko pasekoje privers gamintojus pasikeisti. Deja, taip nebus. Nes tik mes patys manome, kad renkamės alų ir bendraudami sakome, kad vieniems patinka vieno gamintojo alus, kitiems – kito.

Deja, ką gersime renkamės ne mes, o mums parenka gamintojas (su visa pardavėjų ir marketingnstų komanda). Šią informaciją gavau iš Nielsen tyrimų agentūros, kurie analizavo statistinio lietuviško pirkėjo veiksmus ir išvedė produkto sėkmės formulę. Ne alaus kokybė ar originalumas lemia pardavimų sėkmę, o tikslinės reklaminės – pardavimų skatinimo priemonės, preciziškai suplanuotos ir skirtos tam tikrai tikslinei auditorijai. Ir tai ne mano išmislas – taip teigia faktai ir skaičiai. Žinot ką tai reiškia? Ogi faktą, kad main-stream’as lentynose nesikeis. Jis bus toks pats – kuo pigiau pagaminamas, iš įprastų potyrių ribų neišlipantis ir iki kaulų smegenų nusibodęs. Konkurencija vyks reklaminėse formose ir lentynų etiketės „ATPIGO!“.

Štai tokios šio sezono naujienos (ir nelabai). Šabloniškos, kaip interneto portalų antraštės. O alus… alus primena seną anekdotą:

Sena močiutė turguje perka žuvį:

-Sūneli, o šita žuvis šviežia?
-Močiute, ji dar gyva!
-Tai ir aš dar gyva…

Jeigu pastebėjote – aš nieko nerašau apie visokius radlerius. Nerašau, nes man ne prie širdies (o ir kepenų) visokie alaus-limonado miksai, gausiai pagardinti sintetiniais skonio / spalvos / aromato priedais. Tačiau ignoruoti, kad jie yra taip pat nėra prasmės. Jie yra, vadinasi juos perka, vadinasi – yra kam jie patinka.

Idant dabar madinga viską pasidaryti pačiam, tad papasakosiu kaip pasigaminti savo radlerių. Skanesnių, originalesnių ir natūralesnių nei tie, kuriuos siūlo prekybininkai.

Radler mada yra kilusi iš Bavarijos 20-ojo amžiaus pradžioje. Ji prasidėjo tuomet, kai žmonės norėjo atsigaivinti, bet nenorėjo apsvaigti. Taip atsirado alaus (dažniausiai šviesaus lagerio) ir limonado miksai, maišomi lygiomis dalimis. Aš siūlau jums kiek įdomesnes alaus kokteilių variacijas, kurios ne tik atgaivins, bet ir paliks įspūdį jūsų svečiams.

Arbūzinis alus

Reikės: šviesaus kvietinio alaus, arbūzo.

Gamyba: alų atvėsinti, arbūzą supjaustyti gabaliukais ir gerai susmulkinti virtuviniame kombaine ar blenderio pagalba. Nukošti arbūzo sultis. Į taurę pilti 2/3 alaus, ant viršaus užpilti sulčių, patiekti nedelsiant. Šaltinis.

Teksaso radleris

Reikės: šviesaus alaus (tiktų IPA), greipfruto, ledukų.

Gamyba: į atvėsintą taurę dedami keli ledo kubeliai, lėtai (stengiantis be putos) supilama 2/3 tūrio alaus, likusi dalis užpildoma šviežiai spaustomis greipfruto sultimis. Puošiama skiltele greipfruto ir pateikiama su šiaudeliu. Šaltinis.

Gyvatės kirtis (The Snakebite)

Reikės: sidro, šviesaus lagerio, grenadino (nebūtinai).

Gamyba: į atvėsintą taurę įpilama 1/2 tūrio dalies sidro, ant viršaus atsargiai (rekomenduojama naudoti šaukštelį kaip piltuvėlį sušvelninimui) supilamas alus. Nemaišoma. Puošiama šlakeliu grenadino. Šaltinis.

Shandy

Reikės: šviesaus lagerio, limonado (tinka imbierinis limonadas, sprite, ar tiesiog gazuotas mineralinis vanduo), citrinų, žaliųjų citrinų arba apelsinų pagal pomėgį.

Gamyba: spaudžiam vaisių sultis, pilame limonadą ir alų lygiomis dalimis (geriausia – į didelį ąsotį), spaustų sulčių paskanininmui ir kelias skilteles pasirinkto citruso. Ledukai ir su taurėmis – ant stalo. Vėsu, gaivu, nenuobodu. Šaltinis.

Braškių – rabarbarų shandy

Reikės: braškių, rabarbaro kotų, witbier arba hefeweizen stiliaus alaus.

Gamyba: braškes ir rabarbarus lygiomis dalimis dedame į blenderį, smulkiname iki tyrelės, nuspaudžiame sultis, kad neliktų sėklyčių ir lastelienos – tik skystis. Pilame atvėsintą alų, paskaniname sultimis, lengvai šmaišome šiaudeliu. Šaltinis.

Kapitono laimo shandy

Reikės: Baltojo  Captain Morgan romo, žaliųjų citrinų, 0,33 buteliuko šviesaus alaus, ledukų, gazuoto vandens ar mėgiamo limonado.

Gamyba: į ąsotį dedame ledo, pilame 50ml romo, 50ml spaustų žaliųjų citrinų sulčių, supilame alų ir užpilame limonadu. Pilstydami į taures puošiame citrinos skiltele. Šaltinis.

Campari shandy

Reikės: Campari, mėgiamo šviesaus ar kvietinio alaus, citrinos papuošimui.

Gamyba: 1 dalį Campari taurėje sumaišome su 6 dalimis alaus. Puošiame citrinos skiltele. Šaltinis.

Gervuogių – citrinų shandy

Reikės: gervuogių, citrinos, pale ale alaus, mėtos šakelės papuošimui.

Gamyba: į taurės dugną įdėti gervuogių, apšlakstyti citrinų sultimis, supilti alų, papuošti mėtos šakele. Šaltinis.

Kaip matote čia viskas labai paprasta ir plati erdvė improvizacijai. Pabandykite kvietinio alaus ir šviežiai spaustų apelsinų derinį, IPA su anansų sultimis, ir gal būt – aitriosios paprikos natomis. Kiekvienas galite atrasti savo mėgiamą gėrimą karštos vasaros dienai ar iškylai gamtoje.

O pabaigai aš papasakosiu kaip „anais gūdžiais laikais“ mes gėrėme alaus kokteilius. Tai buvo vadinami „vairuotojų kokteliai“, kuriuos skirstėme į „benzininius“ ir „dyzelinius“. Benzininis buvo fanta arba sprite su šviesiu alumi, kurio gaudavome bare maišomas lygiomis dalimis. „Dyzelio“ fanai su alumi maišė coca – cola.

Apie Fuller’s alų jau rašiau – jis puikus. Geras, kurią rūšį bepasirinktum. Tačiau ir jie turi išskirtinio alaus, kurio paragauti pavyko ir man. Tai „Limited edition“ serija. Žinoma, ne viską, ką jie parduoda žymėdami šiuo ženklu, bet tik dvi alaus rūšis, nes tik jas pavyko nusipirkti Lietuvoje. Tačiau ir tai, ką ragavau verta alaus snobo, gurmano ar išskirtinio alaus mėgėjo dėmesio.

Fuller’s vintage ale 2014

Metus parašiau tyčia, mat „Vintage ale“ verdamas kiekvienais metais nuo 1997m. Ši partija – 18-ta.

Prabangiai atrodantis alus su asmeniniu butelio numeriu, įpakuotas į solidžią dėžutę. Solidus ir žadantis įdomius potyrius apipavidalinimas. Atkemšu ir ragauju.

Alus yra skaidrios ir sodrios riešutmedžio spalvos su rusva kreminės konsistencijos puta.

Aromatas ryškus, sudėtingas ir daugiaspalvis. Jame juntami gėliniai kvapai, skrudinti riešutai, lengvos aviečių, kokoso ir mango natos.

Tai pilno kūno, sudėtingo skonio alus, kuriame nepaistant turimų ABV 8,5% alkoholis nėra juntamas. Tobulas apynių ir salyklo balansas. Gamintojas rašo, kad angliški apyniai buvo naudojami kartumui, o amerikietiški – aromatui.

Dosnus, desertiškas poskonis su lengva šiluma. Alaus stiprumą pajuntu tik poskonio pabaigoje.

Žinot, man šis alus dvelkia Artūro Konan Doilio laikų Anglija. Ragaujant šį alų aš nesunkiai įsivaizdavau turtingą karininką, kuris savo bibliotekoje sename fotelyje rūko cigarą ir savo svečiams pasakoja prisiminimus iš Indijos.

Tai – išskirtinis, ypatingas ir labai turtingas alus, kurį sunku palyginti su kažkuo kitu. Beje, gamintojas sako, kad alus (pagamintas 2014m.) yra dar labai jaunas ir jį derėtų brandinti bent iki 2024m. Tad tiems, kas turi noro ir galimybių rekomenduoju nusipirkti bent 10 butelių šio alaus ir kasmet atidarant po vieną stebėti kaip keičiasi jo savybės brandos metu. Tai – kolekcinis alus, kurio vis naujas versijas galima pirkti kievienais metais, degustuoti, lyginti ir snobiškai pasakoti bičiuliams, kad antai prieš tris metus išleista partija buvo ypatinga tuo, o štai anų metų versija – šiuo įspūdžių ir potyrių deriniu. Išskirtinis alus ypatingoms progoms.

Tiesa, išskirtinis alus nėra pigus. Jo kaina didesnė už savo brangumu nustebinusį Švyturio „20 statinių“. Tačiau tai – gera investicija. Turintiems lėšų ir kantrybės ji atsidėkos savo branda ir naujais, dar nepatirtais pojūčiais.

Fuller’s imperial stout limited edition

Dar vienas išskirtinis Fuller’s alus, kurį man pavyko atrasti ir paragauti.

Tai rusiškas imperinis stautas. Ne, rusai jo nevirė Anglai virė šį alų rusų ponams ir carams, todėl ir stiliaus pavadinimo kilmė yra dėl anų laikų eksporto krypties.

Visiškai tamsi, juoda spalva. Šokoladinės spalvos vidutinio tvarumo puta.

Aromatas gana uždaras, švelnus, kompleksiškas ir sudėtingas. Be tradicinių stauto aromatų galima pajusti lengvas gėlių užuominas.

Tai pilno kūno ir turtingo skonio alus su išraiškingu poskoniu. Juodas kartusis šokoladas, vyšnių likeris, džiovintos slyvos dominuoja skonyje ir pereina į ilgą ir nuoseklų poskonį, kurio pabaigoje juntamas ir apynių kartumas. Turtingas ir subalansuotas alus, kuris nebūtinai patiks kiekvienam. Tačiau imperinių stautų mėgėjai juo džiaugsis sulig kiekvienu gurkšniu.

Ragaudamas šį alų supratau, kad aš turiu per mažai patirties ir įgūdžių, kad galėčiau tinkamai įvertinti šį alų ir vėliau aprašyti savo potyrius. Sakyti, kad jis išskirtinis ir fantastiškas yra mažiausia, ką galėčiau pasakyti.

Vėlgi, kaip ir ankstesnis ragautas, šis alus tinka ilgam brandinimui. Arba – kaip solidi dovana alaus gerbėjui. Pirkit, ragaukit ar dovanokit. Limited edition serija yra verta to.

Abu alūs pirkti Vynotekoje, Vilniaus Akropolyje.