Lietuviška vasara jau įpusėjo. Pasipylė pirmosios sodo, daržo ir miško gėrybės – metas virti sezoninį alų!

Išties, sezoninis alus yra kiek kitoks, savitas, ryškus ir nepabodęs. Klasikinio alaus prisivirsime šaltuoju metų laiku. O dabar, belaukiant jauno derliaus alaus, galim virti sezoninį alų su uogomis, vaisiais ir žolelėmis bei prieskoniais. Juk viskas šviežia, kvepia, varva sultimis – alsuoja vasara. Kelios idėjos kokį alų galima išsivirti tiesiog dabar.

Avietės

Avietės yra dėkinga uoga kvietiniam alui. Esu viręs kelias alaus versijas su šio augalo lapais, šakelėmis, šaldytomis uogomis. Žinoma, geriausias rezultatas – kai uogos šviežios.

Imkite klasikinį kvietinio alaus receptą (50% pilsner salyklo 50% kvietinio salyklo), šiek tiek apynių savo nuožiūra (svarbu, kad IBU neviršytų 15) ir virkite kaip įprasta. Avietes galite naudoti dviem būdais – arba dėti jas į virimo pabaigą arba į antrinę fermentaciją. Pirmu atveju alus turės aviečių spalvos ir aromato, tačiau skonyje dominuos pirminis alaus stilius. Antru atveju skonyje bus daugiau rūgštelės, avietinės išraiškos.

Mėgstate pikantiškumą? Likus 5min. virimo įdėkite į misą aitriosios paprikos ankštį, perdurtą kelis kartus peiliu. Gaminate kvietinę IPA? Tuomet aviečių uogas dėkite į antrinę fermentaciją, kartu su apyniais. Visi galimi variantai yra įdomūs.

Man labiausiai patikęs eksperimentas (23l alaus):

Alus gavosi ryškus, su dailia rožine puta. Man patiko summit apynių ir aviečių derinys.

Nemėgstate kvietinio alaus? Virkite šokoladinį stautą. Su šviežiomis avietėmis. Improvizuokite. Avietė tam labai dėkinga uoga.

Mėlynės

Su šia uoga nesu viręs alaus. Tačiau tikrai nuostabų alų yra išviręs bičiulis Artis. Štai nuoroda į jo receptą.

Beje, šis alus aludarių suvažiavimo „Guobalynas 2011“ eksperimentinio alaus kategorijoje I vieta ir absoliutus laimėtojas.
Geriausias 2011 metų nekomercinis alus. Dabar gera proga pakartoti šio recepto sėkmę.

Juodieji serbentai

Kas kvepia juodaisiais serbentais? Teisingai. IPA ir DIPA. Skinkite juoduosius serbentus, traiškykite ar permalkite su mėsmale. Skinkite ir lapus. Dėkite į virimo pabaigą, dėkite į antrinę fermentaciją.

Tegul jie savo ryškumu nudažo ne tik alaus aromatą, bet ir spalvą. Derinkite apynius ir stebinkite IPA gerbėjus savo alumi. Dar nevėlu, dar yra serbentų – naudokitės proga.

Vyšnios

Dar viena uoga, kurią taip madinga naudoti alaus gamyboje. Apie Kriek’ą jau kalbėjom. Tačiau yra ir kitas vyšnių panaudojimo būdas – tai Saison alus.

Vėl gi, egzistuoja keli vyšnių panaudojimo būdai. Jeigu dėti jas į virimo pabaigą, tuomet jos dezinfekuosis ir paliks tik dalį savo aromato ir skonio. Tačiau mane labiau sudomino dvigubos fermentacijos alus.

O idėja yra tokia: verdame klasikinį saisoną. Pvz. (23l alaus):

Fermentuojame iki pabaigos. Kai fermentacija baigsis – perpilame į kitą fermenterį ir sudedame vyšnias be kauliukų, su visomis jų sultimis. Prasidės antrinė fermentacija, o alus įgaus ne tik gaivios, saison alui būdingos, rūgštelės, tačiau ir laukinių mielių įtakos.

Tokį alų verta supilstyti į butelius ir brandinti bent pusmetį. Arba ir ilgiau. Pamatysite, rezultatas jus maloniai nustebins

Naudokitės vasaros teikiamais privalumais, nepraleiskite progos. Jeigu neturite savų uogų – nueikite į turgavietes. Apsižvalgykite, improvizuokite. Pagaukite vasarą ir užrakinkite ją butelyje. O po reikiamos brandos – atkimškite ir paleiskite tartum džiną. Tegul taip greit prabėganti vasara vėl sužiba savo prisiminimais taurėje.

Gyvenimas, aš jums pasakysiu, yra gražus. Tačiau net ir jo galime nepastebėti, kai kiekviena diena panaši į prieš tai buvusią. Juk viską vertiname lygindami; neturėdami su kuo palyginti priimame kaip vidutinišką duotybę. Kita vertus kartais nutinka tai, kas sukrečia, supurto iš rutinos dulkių ir suteikia tiek pozityvių emocijų, kad reikia palaukti kelias dienas, kol įspūdžiai šiek tiek priblės ir galėsi konstruktyviai bei realistiškai apibūdinti tai ką patyrei.

Panašus jausmas man nutiko prieš kelias dienas, kai susitikime su Garrett Oliver ragavau jo virtą Brooklin Brewery daryklos alų. Susitikimą organizavimo „Švyturio – Utenos alaus“ bičiuliai restorane „Bistro 1 dublis„. Didelis dėkui jiems už šį neeilinį vakarą.

Vakaro metu nedidelė grupelė žmonių ragavo Brooklin Brewery alų, klausėsi Garret Oliver pasakojimų apie alų ir mėgavosi maisto deriniais, kuriuos kartu kūrė šefas Deivydas Praspaliauskas ir Garret Oliver. Pabandysiu jums perteikti bent dalį to malonaus atradimo, kurį patyriau šios degustacijos metu.

Garret Oliver buvo šio vakaro svečias. Jis veik tris dešimtis metų yra Brooklin brewery aludaris ir vakaro metu pasakojo apie alų ir apie savo verdamą alų. Garret’as yra alaus pasaulio gyvoji legenda. Kelių knygų autorius, aistringas alaus ir maisto derinių kūrėjas, talentingas aludaris ir dar tiek daug unikalių savybių turintis žmogus, apie kurį reiktų papasakoti  atskiru įrašu. Tačiau aš labiau noriu papasakoti apie ragautą alų ir maistą, kuris buvo pateiktas kaip derinys prie alaus.

Brooklyn Brewery alus

Aperityvui paragavome Sorachy Ace alaus, išvirto saison stiliumi. Gaivus, lengvas ir aromatingas alus, kvepiantis ramunelėmis, citrusiniais vaisias ir cukatais buvo lengva ir neįpareigojati vakaro pradžia. Tai buvo pirmas mano ragautas alus su Sorachi ace apyniais. Didžiausias liūdesys buvo sužinoti, kad šio alaus nėra Lietuvoje ir nežinia ar kada bus. O alus tikrai nuostabus. Jei keliaudami užsienyje pamatysite butelį su šia etikete – pirkite nedvejodami. Atvėsinkite tinkamai ir paragaukite. Nepasigailėsite.

Pirmasis alaus ir maisto derinys buvo stiprusis belgiškas „Ghost“ ir ypatingu būdu paruošta lašiša su ridikėliais ir žalumynais.

Alus buvo puikus. Pasirodo jis gaminamas ypatingu būdu: pirminė fermentacija atliekama naudojant laukines sidro mieles, vėliau antrinė – su šampano mielėmis buteliuose. Pasakoju apie šį alų todėl, kad mane sudomino pats dvigubos fermentacijos stipraus belgiško elio gamybos būdas. Rezultatas vertas ieškojimų technologiniam pakartojimui. Ir pagarba aludariams, nebijantiems įsileisti laukinių mielių į komercinį bravorą.

Vienok maisto derinys buvo skanus, tačiau negaliu pasakyti, kad idealus. Aluje po dviejų fermentacijų neliko cukraus, tik gana išraiškinga rūgštelė, kurioje nublanko lašišos skonis. Norėjos ryškesnio, išraiškingesnio lašišos skonio ir tekstūros. Tačiau toks buvo šefo sprendimas ir man buvo įdomu tai paragauti.

Antrajam deriniui buvo pilamas Brooklin lager alus, derinant  su angus jautienos tartu, burokėliais ir morkomis.

Šis maisto ir alaus derinys buvo pritrenkiamai geras ir papildė vienas kitą. Jūs pasakysite – lageris ir jautienos tartas? Kas gi čia tokio ypatinga? O visas žavesys buvo tame, kad ne tik patiekalas buvo paruoštas nepriekaištingai, bet ir lageris buvo išskirtinis.

Brooklin lager yra Vienos lageris, kuriam buvo daromas šaltasis apyniavimas. Taip buvo sukurtas išraiškingas american amber lager stiliaus alus. Tamsaus gintaro spalvos su dailia balta spalva, ryškus ir subtilus aromatas, kurį suteikia Hallertauer Mittelfrueh, Vanguard ir Cascade apyniai. Sodrus ir turtingas skonis su ilgu ir lėtai gestančiu poskoniu. Preciziškai tikslus ir kartu įdomus, originalus alus.

Trečiasis alaus ir maisto derinys buvo Brooklyn Brown ale ir 12 valandų 70C temperatūroje troškinta jautiena, pateikta su obuolių ir svogūnų čatniu.

Dar vienas fantastiškas derinys, kuomet alus deramai papildo ryškų jautienos skonį ir vėliau išryškina mėsos tekstūrą. Čatnis su sultinga, byrančia jautiena, alus ir vėliau – tik mėsa. Džiaugsmas burnos receptoriams ir orgazmas galvoje apdorojant gautą malonumo kiekį.

Net ir be maisto šis Brooklyn dark ale yra įdomus ir vertas paragavimo.

Tamsiai rudos spalvos alus su kremine puta. Šeši salyklai (tame tarpe ir skrudinti) sukuria dosnią riešutinę aromato puokštę, kurią papildo subtilus apynių priedas. Ryškaus ir pilno skonio alus yra (beveik) idealus stiliaus atstovas.

Dar teko malonumo degustuoti Brooklyn East IPA alų.

Tvarkinga ir nekandi IPA su visu jai priklausančiu žolišku – citrusiniu – serbentiniu aromatu, gausiai kutenančiu nosį ir kviečiančiu paragauti. Skonis saikingai apyniuotas, lygiai tiek, kiek pridera šio stiliaus alui be jokių peržengimų į didesnę apynių pusę. Malonus atradimas – tai salyklinis saldumas poskonyje. Man jis buvo netikėtas: IPA, kurios poskonis baigiasi lengvu salyklišku saldumu, nesurakina burnos ir nevaliom kviečia paragauti dar. Ir dar. Patiks tiems, kas mėgsta stipriau apyniuotą alų, tačiau po pirmo „tikros IPA“ buteliuko pastumia bokalą į šoną ir ieško nuosaikesnio skonio. Beje, šis alus tiks kaip gėrimas, kuomet pietūs ar vakarienė buvo itin sotūs ir norisi lengvumo. Jis sėkmingai nuramins nuo maisto apsunkusį pilvą ir nesunkiai paruoš jus deserto laukimui.

Kodėl tiek rašau apie šį alų? Ogi todėl, kad jo galima įsigyti Lietuvoje. Ir aš nuoširdžiai rekomenduoju pasitaikius galimybei paragauti šio alaus. Nes tai geriausia naujiena, ką ragvau šiemet. Žinoma, sezonas tik prasideda ir aš tikiuosi paragauti dar ne vieną įdomų alų. Vienok iki šios dienos tai geriausia, ką esu ragavęs.

Pasibaigus oficialiai renginio daliai aš sėdėjau prie staliuko, žvelgiau pro langą į vakarėjantį Vilnių ir tingiai bandžiau sudėlioti visus potyrius bei mintis: o juk yra, kas moka ir gali nustebinti! Pasirodo įmanomas komercinis lageris, kuris turi aromatą, ir IPA, kurios poskonis baigiasi saldumu, ir saison su dviguba fermentacija ir gaiviu aromatingu rezultatu. Ir tai iš bravoro, kuris per metus išverda 40 skirtingų komercinio alaus rūšių. Juk gali, kai nori! Dar ne mažiau stebino suvokimas, kad pats alus yra preciziškai tikslus: be menkiausių ydų, labai skaidrus (net ir po šaltojo apyniavimo) ir kartu – toks originalus ir nenuobodus…

Smagu ir tai, kad šio gėrio galime paragauti ir mes. Tai nedidelė dalis Amerikos craft’o, apie kurią taip krykštauja viso pasaulio alaus mėgėjai, kuri jau pasiekė ir mus – šalį, kurioje karaliauja beveidžiai eurolageriai. Ne viskas taip blogai. Jau ir mes turime iš ko rinktis, ragauti lyginti. O lyginant suvokti, kad tiesiog gražus gyvenimas būna ir labai gražus. Bent kartais.

Alaus pasaulis dėl apynių ir IPA eina iš proto. Būdamas niurzga galėčiau pasakyti tipišką lietuvio bambeklio frazę: jums nėra nieko šventa!

Kvietinis alus dažniausiai mėgiamas dėl aukštos ir standžios putos, drumstos išvaizdos, specifinių esterių, kurie žaižaruoja bananų, citrusinių ir tropinių vaisių aromatais ir švelnaus, gaivinančio skonio, taip derančio karštą vasaros dieną. Apyniai kvietiniame aluje visada buvo antraplanis, nežymus reiškinys.

Ir še tau boba devintinės – dabar ir kvietinis alus verdamas IPA stiliumi.

Naujausias „Brew Your Own“ žurnalo numeris publikuoja patarimus ir paaiškinimus kaip išsivirti kvietinės IPA.

Jamil Zainasheff rekomenduoja tokį receptą 19L alui, turinčiam 94IBU:

6 kg white wheat malt (2 °L)
250 g biscuit malt (25 °L)
21.25 AAU Columbus pellet hops (60 min.) (1.25 oz./35 g at 17% alpha acids)
1 oz. (28 g) Centennial pellet hops at 10% alpha acids (0 min.)
2 oz. (57 g) Cascade pellet hops at 6% alpha acids (0 min.)
1 oz. (28 g) Centennial pellet hops at 10% alpha acids (dry hop)
2 oz. (57 g) Cascade pellet hops at 6% alpha acids (dry hop)
White Labs WLP001 (California Ale) or Wyeast 1056 (American Ale)

Kvietinis salyklas, biskvitinis – tik kaip nežymus prieskonis ir apyniai, apyniai, apyniai….

Visą receptą su virimo patarimai galite perskaityti čia.

O aš einu ramiai padūmosiu, mat dar nesuprantu ar šia pakraipa džiaugtis ar liūdėt dėl kvietinukų klasikos, į kurią kėsinasi craft’eriai.

“Portabelo” bare saulėtą gegužės ketvirtadienį vyko “Raudonų Plytų” naujojo alaus “Bocmano ūsai” pristatymas. Alaus pristatymas patiko: minimalistinis, be pompastikos, be fejerverkų. Trumpai aludario Andriaus pristatytas: kas, kodėl, kaip. Ragaukite, vertinkite – taip ir turi būti.

Plačiau apie tai skaitykite Gyčio įraše .

Alus IPA stiliaus, 6% ABV

Aromatas

Bare gavau sklidiną taurę alaus. Neišgėrus pusės taurės buvo sunku vertinti, o po pusės taurės aromato vertinimas toks sąlyginis, nes viskas jau gomuryje. Jaučiami spygliai, juodieji serbentai, citrusai. Bet taip blankiai ir gan tolumoje. Lūkesčiai buvo didesni – norisi daugiau intensyvumo. Nesitikiu, šiame aluje net nenorėčiau, aromato bombos, bet aktyvinti aromatą reikia.

5/10.

Išvaizda

Be priekaištų, nes tokia IPA ir turi būti: nedidelė, po truputį nusėdanti puta, lengvas drumstumas, sodri gintaro spalva (tokios spalvos visada tikiuosi iš IPA). Per daug šviesi IPA vizualiai suponuoja lengvumą ir, jei yra gerai apyniuota, gaunasi konfliktas: “žadėjai būti man lengva, o pasirodo esi sunki”. Patinka nedidelė puta. Mano nuomone, puta alaus ekspertų per daug pervertinta. Gerai pagalvojus, aš jos tikiuosi tik kvietiniame aluje ir kažkiek stout’e. Visur kitur ji yra neprivaloma. Savo virtuose IPA erzina didelė, ilgai nesėdanti puta, kuri tampa tarsi barjeru. Ilgai laukti kol nusės – ne sprendimas. Ragavimas kartu su puta išbalansuoja skonį. Nusėdus putai, dingsta pirminė karbonizacija – vėl blogai. “Ūsų” aluje viskas gerai.

5/5.

Taip turi atrodyti IPA.

Skonis

Pirmas gurkšnis labai lengvas. Lengvas kūnas su nežymia karamele, citrusais gomuryje. Viskas labai kokybiška ir šviežia. Tai sesijinis alus apynių megėjams, kuris puikiai tiks karštą vasaros dieną.

Truputį detaliau. Švari fermentacija (spėju US-05), minimalus kūnas. Ir čia išlenda maža bėda – karamelė. Jos nėra per daug, jos bendrai nėra daug, bet jei būtų procentu mažiau, būtų idealu. Dabar lengvas kūnas ją išryškina ir ji iššoka iš bendro balanso.

9/10.

Gomurys

Karbonizacija ideali: nei per daug, nei per mažai. Išliekamas greipfrutinis skonis. Giliai gomuryje jo nesijaučia, bet burnoje ilgai išliekantis greipfruto kartumas pradeda erzinti.

Nesunkiai atpažinau “Chinook” apynius, tai patvirtino ir aludaris Andrius. Sakė, kad dėjo kartumui ir nedaug. Ok, kad nedaug. Bet per daug.

Su “Chinook” apyniu yra taip – jis labai išraiškingas. Pamenu prieš porą vasarų, per Vilniaus aludarių klubo susitikimą visi aludariai degustavo savo virtas VAVSA (vieno apynio, vieno salyklo alus) su “Chinook” apyniu. Įsimintiniausias buvo aludario Žydriaus virtas alus, amerikietiško “Arrogant Bastard Ale” klonas – greipfrutų sultys su laipsniais. Tai vienas įsimintiniausių alų, kiek teko ragauti.

Visgi “Chinook” turi vieną esminę savybę/blogybę – dominuoti. Nesvarbu kokius apynius dėsi kartu, “Chinook” viską užgoš. Čia panašiai kaip vienu metu ragautum greipfruto, mandarino, obuolio skilteles. Po visko jausi tik greipfruto kartumą. Jei toks ir buvo aludario užmanymas, tai sveikinu, pavyko puikiai. Kitu atveju reikia kažką daryti.

“Chinook” apynys gerai išryškina vaisiškumą, ypač citrusinius vaisius. Puikiai dera su amerikietiškais C tipo apyniais (“Citra”, “Cascade”, “Centennial”). Bet jo reikia nedaug ir tikrai ne kartumui. Geriausia virimo gale. Tinka ir sausam apyniavimui. Svarbu nepadauginti ir viskas bus labai gerai.

Šį kartą 2/5.

Bendras įvertinimas

Tai yra antra trečia lietuviška IPA. “Dundulio” IPA’os rinkoje karaliavo porą metų. Tad labai džiugu sulaukti naujo dalyvio alaus scenoje.

Reziumuojant, tai gerai vykusi sesijinė IPA su nežymiais trūkumais, kurie, tikiu, bus pataisyti. Todėl šiam kartu daugiau balų duodu avansu ir pažadu alų dar kartą įvertinti po kurio laiko.

16/20.

Iš viso: 37/50

Alaus derinimas su maistu nuosekliai populiarėja, maisto žinovai šį reiškinį vertina kaip rimtą konkurenciją vyno-maisto deriniams ir spėlioja kaip ilgai išsilaikys ši mada. O kol jie spėlioja aš nuolankiai pažersiu dar kelis patarimus kaip derinti alų su maistu. Šiame įraše pakalbėsiu apie desertus.

Visi esame įpratę, kad prie alaus pateikiami sūroki užkandžiai, arba juo užgeriami karštieji patiekalai. Norėdami nustebinti savo bičiulius laužykite šias tradicijas ir pasiūlykite alaus kartu su desertu. Tiesa, teks kiek paplušėti, kad ši porelė derėtų vienas su kitu.

Pagrindiniai alaus ir desertų derinimo principai yra panašūs į vyno ir deserto derinius. Taisyklė numeris 1 yra tokia: desertas negali būti saldesnis už alų. Itin saldus desertas gali sužlugdyti derinį. Jeigu desertas yra ryškiai saldesnis už alų, tuomet jo saldumas užgožia tikrą alaus skonį ir derinys tampa tragišku. Juk esate ragavę kolos tipo gėrimų. Jie labai saldūs. Ir bent kartą esate užsigėrę kola saldų tortą arba saldainį. Pamenate tą keistą jausmą, kai kolos skonis tapo nemaloniai gaižus ir rūgštokas? Tas pats efektas bus ir tuomet, jei alumi užgersite pernelyg saldų desertą. Alaus kartumas, alkoholis ir rūgštys taps labai agresyviais. Rezultatas primins klasikinį gimtadienį įmonėje, kai kolega savo šventės proga vaišina tortu ir taure sauso putojančio vyno.

Antroji alaus ir maisto derinimo taisyklė galioja ir desertams: derinant maistą su alumi, alų privaloma parinkti intensyvėjančia ir išraiškingumo didėjimo kryptimi. Tai reiškia, kad vieno valgymo metu patiekdami skirtingas alaus rūšis pradėkite nuo lengviausio ir neutraliausio ir pabaikite stipriausiu ir išraiškingiausiu alumi. Taip išvengsite nusivylimo ragaujančiųjų akyse.

Ir trečioji taisyklė skamba labiau kaip patarimas: jeigu nesate tikri dėl rezultato – deriniams rinkite mažiau kartumo ir alkoholio turintį alų, nei manote, kad reikėtų. Tegul aluje dominuoja ne apyniai, o salyklinis saldumas. Tai nebus labai efektinga, tačiau padės išvengti nemalonių klaidų.

Tiek pradžiamokslio. Toliau – keli klasikiniai derinimo pavyzdžiai.

Alaus deriniai su šokolado pagrindu kurtais desertais

Klasikinis derinys: imperinis stout’as ir šokoladinis pyragas. Niekada nenuvilianti pora: riebus, ryškus, intensyvus šokoladinis pyragas tobulai dera su nemažai alkoholio ir kartumo turinčiu imperiniu stout’u. Sėkmės priežastis yra skonyje – kartusis, juodasis šokoladas supina tvirtą kasą su stout’e naudojamais salyklais, užrišdamas tvirtą kreminį mazgą. Ne grietinėlinį – tikrą, šokoladinį kremiškumą sukeliantis skonis, kurį palydi labai panašūs aromatai – tiek desertinėje šakutėje, tiek taurės gilumoje.

Kai norite tiesiog pakramsnoti šokoladinių sausainių – ragaukite juos su porteriu. Lietuvoje yra įdomaus porterio, todėl šį derinį išsibandyti bus nesudėtinga.

Jeigu šokoladas nėra juodas ir deserte yra ne vien jis – rinkitės ir kiek nuosaikesnį alų. Doppelbock yra gera alternatyva šokoladiniam desertui su vaisiais – savo slyviniais ir vynuoginiais – salykliniais aromatais bei saldoku ir kiek skrudintu skoniu šis alaus stilius papildys lengvesnę šokoladinio deserto versiją.

Kai tik turėsite galimybę – nusipirkite Belgiško tamsiojo stipriojo elio. Šis išskirtinis alus gali ramiai gulėti jūsų podėlyje ir laukti savo dienos, kuomet galės sužavėti kaip papildas šokoladiniam desertui. Vaišindami šiuo alumi nekalbėkite apie jo kainą, didesnio populiarumo sulauksite kviesdami įsigilinti į šio alaus aromatą, kuris yra kompleksiškas, slepiantis savyje džiovintas razinas, vyšnias, figas ar džiovintas slyvas. Šio alaus skonis privalomai yra aromato tęsinys ir tas jausmas, kai aromatą pajunti skonyje yra kur kas įdomesnis už stipriuosius gėrimus, tradiciškai pateikiamus prie desertų.

Alaus deriniai su vaisiniais desertais

Kai ieškosite alaus deriniui su vaisiniu desertu – alaus mielės bus Jūsų pagrindinis pagalbininkas. Tiksliau, net ne pačios mielės, o alaus fermentavimo metu mielių sukuriami esteriai, kurie dažniausiai pasižymi savo vaisiškais aromatais. Vaisiniai desertai neretai dėkingi deriniams, mat nėra tokie saldūs (ir tik nepiktnaudžiaukite ledais ar plakta grietinėle!), todėl ir alus gali būti kiek gaivesnis. Vaisinių esterių dažniausiai rasite belgiškuose eliuose, witbier’uose, klasikiniame vokiškame kvietiniame aluje ir kai kuriuose angliškuose eliuose.

Bananų ir citrusinių žievelių aromatų kupini geri hefeweizen’ai ir dunkelweizen’ai. Jeigu keliausite slidinėti į Austriją – būtinai išbandykite unikalų derinį: Austrišką obuolių štrudelį ir Weihenstephan Hefe Weissbier Dunkel. Šio alaus rasite visose didesnėse Austrijos maisto prekių parduotuvėse. Šis šiek tiek saldokas, aromatingas, tinkamai atvėsintas alus puikiai dera kartu su saldžiarūgščiu austrišku obuoliniu štrudeliu.

Desertai su riešutais, bet be karamelės, derės su anglišku ruduoju eliu. Skrudinti riešutai ir savitas britiškas elio salykliškumas yra kitoks, įdomus, intriguojantis. Galimi deriniai su altbier stiliaus alumi.

Pyragui su abrikosais arba mandarinais pabandykite derinį su belgišku blond ale.

Karameliniai ir irisiniai desertai

Su karameliniais ir irisiniais desertais nebus lengva – jie itin saldūs ir išraiškingi iki saldaus aitrumo. Tiesiog alus šiame derinyje netiks, čia reikia rinktis miežių vyną, dar žinomą kaip barley wine. Šis saldus ir stiprokas gėrimas turi giminystės su alumi, tačiau yra savitas ir kitoks, nei tai, ką esame pratę jausti alaus taurėje. Pirkdami miežių vyną rinkitės tokį, kuris yra ilgai brandintas medinėse statinėse.

 Keli netradiciniai deriniai

Visose maisto taisyklėse yra ir išimčių, kelios jų egzistuoja ir desertuose. Antai pilsner stiliaus alus yra visai nedesertinis gėrimas, tačiau su citrinų šerbetu jis derės šiltuoju metų laiku. Vienos lagerį bandykite derinti su nesaldžiu, prieskoningu pyragu su pinijų riešutais. Swarzbier’ą siūloma derinti kartu su imbieriniu kriaušių pyragu. Ir jei norite neatsilikti nuo skoninės mados – ragaukite derinius su šiuo metu vis populiarėjančia IPA.

Šviesi IPA turi derėti su karameliniu obuolių tartu arba karameliniu ryžių pudingu, tuo tarpu tinkamai subrandinta imperinė IPA gali nustebinti jus derinyje su desertų karaliumi crème brûlée.

Tai tik keli pavyzdžiai, kelios gairės derinant desertus su alumi. Nepamirškite – kiekvienas (net ir to paties stiliaus) alus ir kiekvienas desertas turi savitą saldumą, išraiškingumą, aromatą, kas derinimą daro nelengvu užsiėmimu.  Konkretų derinį teks rinktis patiems, ilgai ieškant tos unikalios poros, kuri patiks jums ir sužavės bičiulius. Ragaudami derinius nepamirškite pasižymėti savo įspūdžių ir minčių. Ilgainiui išlavinsite savo skoninę vaizduotę ir deriniai gims patys.

Dundulis ir toliau džiugina nauju alumi. Dabar tai dviguba IPA. Jeigu reikėtų vieno stiliaus, įkūnijančio craft’inį alų, tai turbūt būtų šis alaus stilius. Lietuva savo palydovą kosmose dar tik turės, o dvigubą IPA Dundulio dėka jau turi.  Ponios ir ponai – „Dubults“!

Šitą alų galite pirkti vien dėl etiketės. Aš rimtai – tai kažkoks meno kūrinys. Žanras – portretas. Portreto herojus – reikia manyti tai ir yra Dubultas – laiko du butelius, iš kurių liepsnose išenda du apyngalviai. Dubulto žvilgsnis prikausto ir paralyžuoja. Pradedi jausti, kaip antroji Dubulto akių pora skenuoja tavo smegenis. Negali pasislėpti nuo Dubulto žvilgsnio. Staiga supranti, kad jis jau žino, kad prie Senukų sukau jau užgęsus žaliai rodyklei. O dabar jau ir apie tą lemiamą „Kalėdinį“ įvartį, kurį šeštadienį įsimušiau į savo vartus. Viskas, užteks.

Atkemšamas butelis lengvai sušnypščia.

Aromatas stipresnis už vidutinį, jaučiasi, kad jau kiek „pasėdęs“. Dominuoja spygliuočių kvapai, retkarčiais iš už spyglių išlenda lengvi citrusai. A – 7/10. Alus skaidrus, tanki, balta vidutinio dydžio puta. I – 5/5. Skonyje aiškus balansas į apynius, bet apyniai labai solidūs, ramūs, black tie. Skonyje jaučiama ir salyklų linija, tamsių bazinių salyklų liekamasis saldumas. Vos vos jaučiama alkoholio šiluma. Visi skoniai aiškūs, gerai dera, per keturis mėnesius susidainavę. Skonis tolygiai pereina į poskonį. Poskonyje nėra iššokančio kartumo, tiesiog tvirta pabaiga. S – 8/10.  Kūnas as advertised tikrai tvirtas, bet nesunkus, karbonizacija vidutinė. G – 4/5.  Alus labai solidus. Technine prasme tai turbūt pats geriausias Dundulio craft’inės serijos alus. Nepaisant deklaruojamų 72IBU, tikrai nėra kažkoks ekstremaliai kartus, apynių kartumas ir skonis puikiai subalansuoti. BĮ -18/20. Bendras įvertinimas – 42/50. Būtina paragauti kiekvienam save gerbiančiam alaus žinovui. Labai tikiuosi, kad „Dubultas“ nebus vienkartinis projektas, o bus verdamas nuolat.

Anketiniai duomenys:

• ABV: 7,2%.
• IBU: 72.
• Salyklai: Pilsnerio, Miuncheno, Amber.
• Apyniai: Columbus, Cascade, Summit, Simcoe.
  
• Kaina: 5 LTL už 0,5 ltr butelį Užupio Špunkoje.

Kuo daugiau angliško alaus paragauju – tuo labiau man rodos, kad gausiais tekstais ir skirtingais šriftais apipintos etiketės yra britiškas stilius. Taip ir šiandien nutiko – vartydamas rankose „Shepherd Neame“ alaus butelaičius sukau galvą, ar tikrai dar nesu šio alaus ragavęs. Ne, dar nesu. Todėl šiandien ragauju ir dalinuosi įspūdžiais su Jumis.

„Shepherd Neame“ pristato save kaip seniausią britų bravorą, verdantį alų nuo 1698 metų. Sunku pasakyti kiek tame yra tiesos ir kiek – marketinginių pasakų, mat Anglijoje aludarystė mena Romėnų užkariavimo laikus, o aludarių gildija Anglijoje buvo įkurta 1342m. Tačiau jeigu kalbėsime apie iki šių dienų dirbančius bravorus – tai labai gali būti seniausias bravoras, mat pramoninė aludarystė Anglijoje suklestėjo apytksliai 1700-aisiais. Ir būtent 18-ame amžiuje buvo sukurtos pirmosios dvi alaus rūšys, tinkamos brandinti ir/ar saugoti statinėse ilgesnį laiką. Šios rūšys – porteris ir IPA.

Todėl paragauti vienos seniausių alaus rūšių iš bravoro, tituluojančio save kaip seniausią alaus daryklą – labai smalsu.

Shepherd Neame India Pale Ale – alus, supilstytas į puslitrinius, tamsaus stiklo „britiškos formos“ butelius. Britiškos, mat dauguma britiško alaus pilstomas į panašaus stiliaus butelius – lieknas plonas kaklas (patogiai gulantis delne), platūs butelio pečiai ir gan plati apatinė butelio dalis. Butelis atrodo žemesnis, nei įprasta, tačiau kresnas, tartum tikras jūreivis, menantis kanapines virves, medinius stiebus ir Indijos, kaip kolonijos, krantus.

Butelio etiketė ir kamštelis apipinti įvairiais paveikslėliais, skirtingos formos, dydžio ir spalvos ir šriftais. Tačiau šis stiliukas atrodo vaikiškas ir keliantis šypseną tol, kol neatsuki nugarinės butelio dalies. Ant jos, pagal visas britiškas tradicijas, pateikiama detali informacija apie alaus rūšį ir patį alų. Šimtametės aludarystės tradicijos britų aludarius išmokė gerbti vartotoją, ko nepasakysi apie tautiško alaus gamintojus su iki skausmo nusibodusiu sakiniu „sudėtyje yra miežių salyklo“.

Alus yra turtingo vario / gintaro spalvos su gana didele, netvaria, bet neišnykstančia puta.

Aromate juntami salyklo, šviežiai maltų miltų, mielinės tešlos ir gėliški apynių aromatai. Tartum uostum kvietinės duonos kepalą žydinčiame gėlyne. Aromatas nėra ryškus, bet man jis labai malonus.

Pilno, bet nesunkaus skonio alus burnoje nušvinta vis naujomis savybėmis – pradžia yra maloniai subalansuoto IPA kartumo, kuris vėliau tvyksteli trumpu karameliniu saldumu. Tačiau šis saldumas netrunka ilgai – gomuryje mikliai suspindi naujos apynių kartumo natos, kurios išlieka visame tolygiai gęstančiame poskonyje. Tartum paskutinis spindulys trumpam pasirodo degintos duonos plutos kartėlis ir… ranka vėl siekia naujo gurkšnio. Alus kaip mergužėlė viliokė – blyksteli, sužavi ir išnyksta, versdamas ragauti jį vėl ir vėl.

Visiškai pritariu kitiems degustatoriams, kurie apie šį alų sako „It’s got that indefinable Fuggles-thing which makes it such an interesting hop, a flavour that’s almost impossible to describe but marvellously, massively English and in this beer it’s really showing off.“

Vertinimas: aromatas 8/10, išvaizda 8/10, skonis 8/10, bendras pojūtis 18/20. Viso: 42 iš 50 galimų.

Puikus alus. Ir puiki edukacinė priemonė tiems, kurie klausia „kas ta IPA?“

ABV 6.1%

Antrasis šio gamintojo alus, kurio pavyko nusipirkti – Double stout.

Kas yra stautas (kaip alaus rūšis) aš žinau. Dar žinau, kad stautai skirstomi į saldžius, sausus, avižinius, Rusijos imperinius, amerikietiškus ir ekstra. Tačiau užrašas „double stout“ privertė pasidomėti papildomai.

Pasirodo, Anglijoje sukūrus porterį prasidėjo didelės ir karštos diskusijos apie tai, kas yra porteris ir kas yra stautas, kuo jie skiriasi ir kaip turėtų būti klasifikuojami. Ir pasirodo, kad iki 18-ojo amžiaus pabaigos esminio skirtumo tarp porterio ir stauto nebuvo, todėl alaus daryklos, norėdamos terminu apibūdinti savo gaminamo alaus stiprumą, tamsumą ir kitas savybes naudojo terminus-naujadarus, tokius kaip „extra“, „stout“, „double“ ir pan. Terminas „double stout“ ilgainiui išnyko iš alaus klasifikacijos ir labiau naudojamas birtų aludarių kaip istorinis pavadinimas, mat „The term stout was initially used to indicate a stronger porter than other porters issued by an individual brewery.“ Kitaip tariant „double stout“ yra stiprusis porteris, ko britai, turbūt, niekad nepripažins. Kaip ir sąsiaurio, tarp UK ir Prancūzijos, pavadinimo. Ši vieta dar ilgai turės du pavadinimus, kuriuos derės tarti priklausomai nuo to, kurioje sąsiaurio pusėje esi.

Štai tiek istorijos. Pilkim alų į taurę ir ragaukim.

Alus visiškai juodas ir neperšviečiamas su itin didele, standžia ir ilgai išliekančia rusva puta. Jeigu nematyčiau butelio ir spręsčiau tik pagal putos burbuliukus, sakyčiau, kad taurėje „Guiness“ alus (katras irgi yra stautas) ir burbuliukai apgaulingai leidžiasi žemyn.

Aromatas – kaip ir priklauso šios rūšies alui, itin išraiškingas: malta kava, kakava, karštas šokoladas, laužo dūmas, kakavinis likeris – visa desertų puokštė maloniai kutena nosį. Skonis pilnas, kompleksiškas, maloniai užpildantis burną. Skonyje labai smagiai dera skrudinti salyklai su apynių kartumu. Visko pilna, tačiau niekas neužgožia kitų. Tai tas alus, kurio norėsis kaip deserto po sotaus maisto vėlyvą rudenį arba tokį šaltą pavasarį kaip šis. Gal būt – užkandant gabalėliu juodojo šokolado. Arba – valgant desertui patiektą šokoladinį braunį.

Vertinimas: aromatas 9/10, išvaizda 8/10, skonis 7/10, bendras pojūtis 18/20. Viso: 42 iš 50 galimų.

Abu ragauti alūs puikūs. Kiekvienas savaip. Man jie dar ir kiek sentimentalūs – paskutinį kartą tokį malonumą jaučiau „Špunkoje“ ragaudamas IPA ir Gutstoutą. Dabar, dar kartą pabandęs, galiu pasakyti, kad tai visai smagus derinys – IPA (kad ir valgio metu) ir stautas „desertui“.

Importuotojas: UAB Servaali. Akcijos metu mokėta veik po 6Lt. už kievieną butelį ir drąsiai galiu teigti, kad šis alus vertas kiekvieno sumokėto cento.

Ir tik jau baigęs aprašinėti degustavimą sužinojau, kad šios dvi alaus rūšys yra gaminamos pakankamai nesenai, mat iki šiol šios daryklos „arkliukas“ buvo ESB ir kitos „britiškos“ rūšys. O šias dvi „Shepherd Neame“ pradėjo gaminti tik praėjusiais metais. Puiku! Net konservatyvūs britai rizikuoja, išeidami iš savo tradicinių gaminių paletės ir ieškodami naujų produkcijos rūšių. Gal šia mada pagaliau „užsikrės“ ir Lietuvos aludariai? Būtų smagu.

P.S. „Dunduli“, ar „HumulupuIpa“ ir „Gutstoutas“ gimė pasidomėjus šio bravoro iniciatyvomis? Nes manęs kažkaip įkyriai neapleidžia dejavu jausmas….

Gal reiks kurią dieną padaryti palyginamąją degustaciją…

P.P.S. iliustracijose naudojamos nuotraukos ne mano – pasiskolinau iš gamintojo svetainės ir šiaip interneto be atsiklausimo. Labai nebarkit.

Paragavau ir aš to alaus, apie kurį šurmuliuoja alų mėgstanti bendruomenė.

Pirmasis ragautas – „HumuLupu IPA„, kurį komerciniame bravore virė entuziastai, pasivadinę „Curva piscis“.

Kadangi alus parduodamas ir jo galima įsigyti už pinigus – vadinasi tai komercinis alus.

Spalva kiek drumsta, primenanti tamsų medų. Rusvos spalvos netvari puta. Ryškaus aromato alus, kuriame dominuoja citrusai, džiūstantis šienas, yra cinamono ir kapoto tabako kvapų.

Pirmieji gurkšniai man pasirodo kiek vandeningi. Būdamas priekabus, sakyčiau, kad šiek tiek trūksta kūno. Bet priekabus nebūsiu ir pavadinsiu „lengvesnis, nei tikėjausi“. Nurijus gurkšnį skonis gana greit užgęsta ir po trumpos pauzės grįžta poskonis. Iš kažkur giliau. Keista tokia skoninė duobė. Tačiau tai veikiau nauja patirtis, nei trūkumas.

Skonyje ir poskonyje dominuoja su niekuo nesupainiojami „Summit“ apyniai, kuriuos kiti tik kukliai papildo.

Vertinimas: aromatas 8/10, išvaizda 7/10, skonis 7/10, bendras pojūtis 16/20. Viso: 38 iš 50 galimų.

Rekomenduoju šį alų tiems, kas mėgsta išraiškingą ir kartesnį, nei įprasta, alų. Pirmoji komercinė lietuviška IPA. Sveikinu – blynas neprisvilo.

ABV 5.5% Norintys išsivirti šio alaus namuose receptą ras čia.

Antrasis – „Dundulio Gutstoutas„.

Prisipažinsiu, šį alų ragavau ne pirmą kartą. Tik ankstesnis ragavimas buvo neišraiškingas. Alus buvo jaunas, o stout’ui branda daug reiškia. Ragaujant dabar man praktiškai „nuo bačkos dugno pasėmė“. Alus buvo kur kas brandesnis ir išraiškingesnis.

Alus tamsios karčiojo šokolado spalvos, neperšviečiamas net prieš stiproką šviesą.

Daili kreminė puta bokale susėdo gana greitai, tačiau plona plutele laikėsi bokalo paviršiuje iki paskutinio gurkšnio.

Aromatas kupinas desertinių kvapų – šokoladas, šviežiai malta kava, skrudinti pinijų riešutai. Visas šis viliotinis maloniai glostė nosį.

Skonis taip pat harmoningas ir neišbyrantis atskiromis natomis, kaip tai buvo dar esnat šiam alui jaunam. Neįtikėtinai lengvas, kaip tokiai neperšviečiamai spalvai, kreminis, švelnus, net sakyčiau – grietinėlinis. Kartumas malonus ir nenustelbiantis bendro lengvumo.

Poskonis gęsta gana greit, bet labai tolygiai. Pats finišas ilgas ir labai malonus. Poskonyje dominuoja kavos pupelės kartumas, plakta grietinėlė, ananaso žievelės natos.

Labai malonus netikėtumas! Šį alų gyrė ir mano žmona.

Vertinimas: aromatas 8/10, išvaizda 8/10, skonis 8/10, bendras pojūtis 17/20. Viso: 41 iš 50 galimų.

Abu ragauti alūs yra puikūs – kiekvienas savaip. Didžiausia problema, su kuria susiduria mažieji ir namų aludariai – tai rezultato atkartojimas. Didieji komerciniai bravorai yra nušlifavę savo technologijas ir metodologiją iki smulkmenų ir sėkmingai verda pusėtiną alų, kurio partija nesiskiria viena nuo kitos.

Mažiesiems tai pavyksta ne visada. Ar pavyks šiam alui prigyti rinkoje? Ar pavyks dar ir dar kartą atkartoti tokį patį rezultatą? Tai parodys laikas.

Bet šiai dienai galiu drąsiai teigti, kad ir mūsų „voratinkliais apaugusioje“ alaus rinkoje pasirodo pirmieji gero ir įdomaus alaus pranašai. Sėkmės Jums ir nenuleiskit rankų!

Kai Lietuva, vakarykščių namų aludarių pastangomis, pagaliau viena koja jau yra pirmojo alaus pasaulio šalis ir bare dabar jau galima gauti vietinį pilstomą IPA alų, pradėjau galvoti, kad gal ir man vertėtų susikaupti ir išvirti ipą.  Kolegos ipas verda dažnai – atvirame aluje yra net 95 vieši IPA receptai. Gedimino (GiN) „90 min IPA“ tik per plauką netapo Taurės 2012 nugalėtoju. Turbūt kiekviename VAK’e būna ragaujama ipa. Be savo ipos esu balta varna

Kaip tai daroma mūsuose žinau pakankamai gerai. O kaip jie tai daro? Jie – tai amerikonai, kur craft’inė IPA yra faktiškai nacionalinis tikrųjų alaus žinovų gėrimas.

Making a long story short, Google paieška mane atvedė prie dviejų šaltinių: Mitch Steele atsakymų į homebrewersassociation.org forumo narių klausimus ir Vinnie Cilurzo straipsnio „Brew a Double IPA!“.

Mitch Steele yra brewmaster’is Stone Brewing Co. bravore. Čia tas bravoras, kuris verda „Arogantiškąjį Šiknių“. Be to minėtasis ponas pernai parašė knygelę apie ipas „IPA: Brewing Techniques, Recipes and the Evolution of India Pale Ale“. Vinnie Cilurzo yra Russian River Brewing Co. savininkas ir brewmaster’is. Jo bravore verdama double IPA „Plinijus vyresnysis“ (Pliny the Elder). Tai ką, kad verdamas, paklausite? Nieko, tiesiog „Pliny the Elder“ 2012 metais amerikonai homebreweriai išrinko geriausiu JAV alumi. Ketvirtus metus iš eilės.

Nuorodas turite, skaitykite Pateiksiu tik trumpą apibendrinimą.

Vinnie Cilurzo:

1. Paprasta salyklų sudėtis su nedaug karamelinių salyklų.
2. Žema salinimo temperatūra (66 C).
3. Cukrus į virimo puodą.
4. Fermentacija 18-20C.
5. Mielės be diacetilo.
6. Du sausi apyniavimai.

Mitch Steele:

1. Alus turi būti sausas. Taikyk į 3 °P ar žemiau.
2. Sumažink karamelinių salyklų kiekius arba nenaudok jų visai. Naudok tik šviesius (40 EBC ar mažiau), jeigu jau naudoji.
3. Dėk daug apynių. Dėk dažnai ir dėk daug apynių. Sumažink ilgo virimo apynių kiekį taip sumažindamas aštrumą. Bet nebijok perapyniuoti vėlyvaisias įdėjimais. Žaidimas pasikeitė, nebūk bailus.
4. Naudok teisingų rūšių šviežius apynius. Naudok daug rūšių. Vienas apynys yra puiku, bet geriausiose ipose naudojama daug rūšių.
5. Naudok naujas apynių rūšis. Tegul tai būna įdomu.
6. Naudok švarias, didelės atenuacijos mieles.