Vaje, kad pasipylė alaus naujienos, it iš gausybės rago! Jeigu prieš pusmetį dejavau, kad lentynose nuobodu ir pasigendu naujienų, tai dabar jų tiek, jog nespėju pirkti, nekalbant apie degustavimą. Jau senokai namuose nebuvo taip, kad stovėtų eilė alaus, kurį reikia paragauti ir aprašyti. Matomai visi, kas susiję su alaus verslu, rimtai nusiteikę pakovoti dėl vietos po saule lietuviško alaus rinkoje. Smagu!

Šį kartą kelios, bet tikrai ne paskutinės, lietuviško alaus naujienos.

Biržų alus. Munich helles lager. ABV 4,9%

Biržų alus tęsia tradiciją ir pildo savo „premium“ segmentą, pavadintą 1868. Priminsiu: pernai rašiau apie kelis šios serijos pavyzdžius, šiemet turim dar dvi naujienas.

Munich helles alaus stilius gimė Vokietijoje, kai istoriškai buvo sukurtas alus kaip priemonė konkurencijai su klasikiniu pilsner stiliaus alumi. Pagrindinės šio stiliaus savybės yra išraiškingas pilsner salyklo salykliškumas (koks bjaurus kalambūras, bet neturiu kuo jo pakeisti). Ragautas alus yra gana neblogai atitinkantis stiliaus reikalavimus. Skaidri ir švari gelsva spalva su ją dengiančia balta puta. Aromatas veik nejuntamas, kartais blyksteli metalo natos. Tai keista, nes butelis stiklinis, taurė švari. Iš kur tos metalo natos?

Skonis tvarkingas, plokščias ir kiek nuobodokas. Juntamas tvarkingas salykliškumas. Poskonis trumpas ir neįsimintinas. Tvarkingas, bet nuobodus alus. Paragauti verta, mano mėgiamu jis nebus.

Biržų alus. Munich dunkel lager. ABV 6%

Dar šiek tiek istorijos: Miuncheno dunkelis yra klasikinis rudas Miuncheno stiliaus lageris, kuris buvo sukurtas kaip tamsesnis, labiau salyklą pabrėžiantis alus, dalinai dėl santykinai kieto vandens. Pagal stiliaus reikalavimus tikimasi, kad aluje dominuoja turtingas ir sudėtingas Miuncheno salyklo skonis, dažniausiai su melanodinais ir skrudinta duona. Skonis gali būti saikingai saldus, bet neturi būti viską užgožiantis ir nemalonus. Gali būti jaučiamas lengvas karamelės, šokolado ar riešutų skonis. Degintas ar kartus tamsiųjų salyklų skonis nėra tinkamas, kaip ir labai išreikštas karamelinių salyklų skonis.

Deja su ragautu alumi taip nėra. Skonyje karamelės daug, juntamos ir skrudėsių natos. Ir aš jo tikrai nepavadinčiau sudėtingu ir turtingu. Bent jau man jis tokio įspūdžio nepaliko. Ypač, kai atmintyje lyginu su kitais ragautais šio stiliaus atstovais. Poskonyje dominuoja juoda duona, riešutų natos, razinų natos. Deja, kartu su viską dengiančia karamele. Toks jausmas, kad tai tas pats šviesusis, tik į jį papildomai dosniai įdėta karamelinio salyklo. Skubotas, neišbaigtas gaminys su noru įtikti neišlepintam provincijos segmentui. Taisytinas.

Kita naujiena yra alus, kurį gamina „Mažasis alaus cechas“. Kas tai? Informacijos nei ant buteliukų nei internete nepavyko rasti. Viskas, ką galima sužinoti yra platintojas, 3BS, dar žinomas kaip „Beer barrel“.

Tad kas šis mažasis alaus cechas? Visiškai plikas startuolis ir naujas rinkos žaidėjas? Ar tai partizaninis kažkurio didesnio bravoro bandymas tapti craftininkais su aliuzija į „Raudonas plytas“? Nežinau. Bet tai tik į gerą – nebus išankstinių nuostatų ir ragaujant alų tikiuosi daugiau objektyvumo. Pradėkim.

Mėnulio takas. 14EBC, ABV 5,2%

Pirmas į taurę bėga kvietinukas. Balta, porėta, netvari puta. Drumsta, tamsių šiaudų spalva.

Aromatas gana neryškus, uždaras. Tai nėra tas kvietinis, kurio aromatas pasklinda dar bepilant alų į taurę. Dominuoja lupamo mandarino aromatas, pasistengus galima užuosti kivi, gal kiek kalendros.

Skonis sausas, kupinas gaivios rūgšties, mandarinai dominuoja ir skonyje. Jausmas lyg per Kalėdas, tik tie mandarinai tokie… chm… sintetiniai. Poskonis trumpas, sausokas, su rūgštele, nemaloniai nuteikianti gomurį. Lyginant su kitais lietuviškais kvietinio alaus flagmanais šis alus nedžiugina, yra sunkiai geriamas.

Jūros kranto šviesusis alus. 11EBC, ABV 4,8%

Skaidrus, tamsaus vario spalvos alus su balta, netvaria puta. Karbonizacija vidutinė, link mažos.

Aromatas uždaras, veik nejuntamas, dominuoja pilsnerio salyklo natos. Uostyčiau aklai – sakyčiau eilinis beveidis eurolageris.

Skonis nuobodus, poskonis trumpas, alui trūksta kūno, jis vandeningas. Ką jis man primena? Ragaujant kankina nemalonus dejavu jausmas.

Laužo liepsna. 59EBC, ABV 5,4%

Alus atrodo patraukliai. Kadangi „tamsusis alus“ nėra stilius, todėl vertinu tik bendrą įspūdį. Daili, skaidri tamsaus rubino spalva, kreminė puta.

Deja, aromato ir vėl nėra. Jis toks pats vadeningas, jam trūksta kūno ir sudėtingumo. Toks jausmas, kad į šviesų alų įdėjo karamelinio salyklo ir paleido kaip „tamsų“. Poskonis gana trumpas, saldokas. Nuobodus, beveidis alus.

Pievų rūko. Nefiltruotas. 14EBC, ABV 5,0%

Alus lengvai drumstas, su balta, didele puta. Vėl be aromato. Tai tas pats šviesusis tik su drumstumą sukeliančiomis priemaišomis? Ilgai ir nuosekliai ragauju abu pavyzdžius keldamas tai vieną, tai kitą taurę. Ragauju ir įsitempęs lyginu. Na nesiskiria alus taurėse. Išskyrus išvaizdą daugiau skirtumų nėra. Nykus, nuobodus, beveidis ir neįdomus alus. Štai taip, dabar jau galite (ap)spjaudyti mane komentaruose.

Kas tas „Mažasis alaus cechas“? Informacijos nėra. Su komunikacija ir viešinimu, pristatant naują produktą (įvedant į rinką, jei taip norit) taip pat blogai kaip ir su alumi. FB puslapyje keli neinformatyvūs įrašai. Interneto svetainės apskritai nėra, tik domenas užregistruotas. Nu labai blogai. Viskas kreiva: pradedant etikečių klijavimu ant butelio ir baigiant komunikavimu. Neturit pinigų? Na tai bent intrigą kokią suregzkit, nusipirkit FB laikų iš mokinukų, papasakokit kaip jūs braidėt po pievas pienių rūke ir sėdėdami prie laužo žiūrėjot į jūros krantą. Dabar viskas tylu, liūdna ir tuščia. O gal tai bandymas komunikavimą suderinti su pagaminto alaus stiliumi? Net kamštelių kolekcininkai neapsidžiaugs, mat visi kamšteliai yra vienodai juodi.

Ir kas čia per stilius? Šviesus, tamsus, nefiltruotas ir kvietinis. Ach, kokia išieškota craft’o tendencija. Such wow.

Cecho pameistriai ir meistrai – aš žinau, kad skaitysite šią apžvalgą. Išsiduokit: tai nevykęs „Rinkuškių“ bandymas išstumti savo produkciją naujoje taroje su šleivomis etiketėmis?

Jeigu ne – sveikinu vyrai. Jūs nusileidote iki „Rinkuškių“ lygio. Kur tai yra? Ties grindjuostėmis. Kalbant tiksliau tai kiek aukščiau – per išpiltą alaus bokalą. Liūdna, net pikta. Veltui išmesti pinigai.

Gyvenimas, aš jums pasakysiu, yra gražus. Tačiau net ir jo galime nepastebėti, kai kiekviena diena panaši į prieš tai buvusią. Juk viską vertiname lygindami; neturėdami su kuo palyginti priimame kaip vidutinišką duotybę. Kita vertus kartais nutinka tai, kas sukrečia, supurto iš rutinos dulkių ir suteikia tiek pozityvių emocijų, kad reikia palaukti kelias dienas, kol įspūdžiai šiek tiek priblės ir galėsi konstruktyviai bei realistiškai apibūdinti tai ką patyrei.

Panašus jausmas man nutiko prieš kelias dienas, kai susitikime su Garrett Oliver ragavau jo virtą Brooklin Brewery daryklos alų. Susitikimą organizavimo „Švyturio – Utenos alaus“ bičiuliai restorane „Bistro 1 dublis„. Didelis dėkui jiems už šį neeilinį vakarą.

Vakaro metu nedidelė grupelė žmonių ragavo Brooklin Brewery alų, klausėsi Garret Oliver pasakojimų apie alų ir mėgavosi maisto deriniais, kuriuos kartu kūrė šefas Deivydas Praspaliauskas ir Garret Oliver. Pabandysiu jums perteikti bent dalį to malonaus atradimo, kurį patyriau šios degustacijos metu.

Garret Oliver buvo šio vakaro svečias. Jis veik tris dešimtis metų yra Brooklin brewery aludaris ir vakaro metu pasakojo apie alų ir apie savo verdamą alų. Garret’as yra alaus pasaulio gyvoji legenda. Kelių knygų autorius, aistringas alaus ir maisto derinių kūrėjas, talentingas aludaris ir dar tiek daug unikalių savybių turintis žmogus, apie kurį reiktų papasakoti  atskiru įrašu. Tačiau aš labiau noriu papasakoti apie ragautą alų ir maistą, kuris buvo pateiktas kaip derinys prie alaus.

Brooklyn Brewery alus

Aperityvui paragavome Sorachy Ace alaus, išvirto saison stiliumi. Gaivus, lengvas ir aromatingas alus, kvepiantis ramunelėmis, citrusiniais vaisias ir cukatais buvo lengva ir neįpareigojati vakaro pradžia. Tai buvo pirmas mano ragautas alus su Sorachi ace apyniais. Didžiausias liūdesys buvo sužinoti, kad šio alaus nėra Lietuvoje ir nežinia ar kada bus. O alus tikrai nuostabus. Jei keliaudami užsienyje pamatysite butelį su šia etikete – pirkite nedvejodami. Atvėsinkite tinkamai ir paragaukite. Nepasigailėsite.

Pirmasis alaus ir maisto derinys buvo stiprusis belgiškas „Ghost“ ir ypatingu būdu paruošta lašiša su ridikėliais ir žalumynais.

Alus buvo puikus. Pasirodo jis gaminamas ypatingu būdu: pirminė fermentacija atliekama naudojant laukines sidro mieles, vėliau antrinė – su šampano mielėmis buteliuose. Pasakoju apie šį alų todėl, kad mane sudomino pats dvigubos fermentacijos stipraus belgiško elio gamybos būdas. Rezultatas vertas ieškojimų technologiniam pakartojimui. Ir pagarba aludariams, nebijantiems įsileisti laukinių mielių į komercinį bravorą.

Vienok maisto derinys buvo skanus, tačiau negaliu pasakyti, kad idealus. Aluje po dviejų fermentacijų neliko cukraus, tik gana išraiškinga rūgštelė, kurioje nublanko lašišos skonis. Norėjos ryškesnio, išraiškingesnio lašišos skonio ir tekstūros. Tačiau toks buvo šefo sprendimas ir man buvo įdomu tai paragauti.

Antrajam deriniui buvo pilamas Brooklin lager alus, derinant  su angus jautienos tartu, burokėliais ir morkomis.

Šis maisto ir alaus derinys buvo pritrenkiamai geras ir papildė vienas kitą. Jūs pasakysite – lageris ir jautienos tartas? Kas gi čia tokio ypatinga? O visas žavesys buvo tame, kad ne tik patiekalas buvo paruoštas nepriekaištingai, bet ir lageris buvo išskirtinis.

Brooklin lager yra Vienos lageris, kuriam buvo daromas šaltasis apyniavimas. Taip buvo sukurtas išraiškingas american amber lager stiliaus alus. Tamsaus gintaro spalvos su dailia balta spalva, ryškus ir subtilus aromatas, kurį suteikia Hallertauer Mittelfrueh, Vanguard ir Cascade apyniai. Sodrus ir turtingas skonis su ilgu ir lėtai gestančiu poskoniu. Preciziškai tikslus ir kartu įdomus, originalus alus.

Trečiasis alaus ir maisto derinys buvo Brooklyn Brown ale ir 12 valandų 70C temperatūroje troškinta jautiena, pateikta su obuolių ir svogūnų čatniu.

Dar vienas fantastiškas derinys, kuomet alus deramai papildo ryškų jautienos skonį ir vėliau išryškina mėsos tekstūrą. Čatnis su sultinga, byrančia jautiena, alus ir vėliau – tik mėsa. Džiaugsmas burnos receptoriams ir orgazmas galvoje apdorojant gautą malonumo kiekį.

Net ir be maisto šis Brooklyn dark ale yra įdomus ir vertas paragavimo.

Tamsiai rudos spalvos alus su kremine puta. Šeši salyklai (tame tarpe ir skrudinti) sukuria dosnią riešutinę aromato puokštę, kurią papildo subtilus apynių priedas. Ryškaus ir pilno skonio alus yra (beveik) idealus stiliaus atstovas.

Dar teko malonumo degustuoti Brooklyn East IPA alų.

Tvarkinga ir nekandi IPA su visu jai priklausančiu žolišku – citrusiniu – serbentiniu aromatu, gausiai kutenančiu nosį ir kviečiančiu paragauti. Skonis saikingai apyniuotas, lygiai tiek, kiek pridera šio stiliaus alui be jokių peržengimų į didesnę apynių pusę. Malonus atradimas – tai salyklinis saldumas poskonyje. Man jis buvo netikėtas: IPA, kurios poskonis baigiasi lengvu salyklišku saldumu, nesurakina burnos ir nevaliom kviečia paragauti dar. Ir dar. Patiks tiems, kas mėgsta stipriau apyniuotą alų, tačiau po pirmo „tikros IPA“ buteliuko pastumia bokalą į šoną ir ieško nuosaikesnio skonio. Beje, šis alus tiks kaip gėrimas, kuomet pietūs ar vakarienė buvo itin sotūs ir norisi lengvumo. Jis sėkmingai nuramins nuo maisto apsunkusį pilvą ir nesunkiai paruoš jus deserto laukimui.

Kodėl tiek rašau apie šį alų? Ogi todėl, kad jo galima įsigyti Lietuvoje. Ir aš nuoširdžiai rekomenduoju pasitaikius galimybei paragauti šio alaus. Nes tai geriausia naujiena, ką ragvau šiemet. Žinoma, sezonas tik prasideda ir aš tikiuosi paragauti dar ne vieną įdomų alų. Vienok iki šios dienos tai geriausia, ką esu ragavęs.

Pasibaigus oficialiai renginio daliai aš sėdėjau prie staliuko, žvelgiau pro langą į vakarėjantį Vilnių ir tingiai bandžiau sudėlioti visus potyrius bei mintis: o juk yra, kas moka ir gali nustebinti! Pasirodo įmanomas komercinis lageris, kuris turi aromatą, ir IPA, kurios poskonis baigiasi saldumu, ir saison su dviguba fermentacija ir gaiviu aromatingu rezultatu. Ir tai iš bravoro, kuris per metus išverda 40 skirtingų komercinio alaus rūšių. Juk gali, kai nori! Dar ne mažiau stebino suvokimas, kad pats alus yra preciziškai tikslus: be menkiausių ydų, labai skaidrus (net ir po šaltojo apyniavimo) ir kartu – toks originalus ir nenuobodus…

Smagu ir tai, kad šio gėrio galime paragauti ir mes. Tai nedidelė dalis Amerikos craft’o, apie kurią taip krykštauja viso pasaulio alaus mėgėjai, kuri jau pasiekė ir mus – šalį, kurioje karaliauja beveidžiai eurolageriai. Ne viskas taip blogai. Jau ir mes turime iš ko rinktis, ragauti lyginti. O lyginant suvokti, kad tiesiog gražus gyvenimas būna ir labai gražus. Bent kartais.

Man nepatinka Kaziuko mugė. Mugė, kuri metai iš metų šurmuliuoja sostinės gatvėse. Man nepatinka viskas, kas vyksta šios mugės metu: minios žmonių, kurie stumdosi, mina kitiems ant kojų ir plūsta intymiu srautu, primenančiu keleivius penktojo maršruto troleibuse sovietmečiu prie geležinkelio stoties. Man nepatinka kičinės prekės, kurias apsukrūs pardavėjai bando įpiršti už keleriopai padidintą kainą ir net nesileidžia į jokias kalbas apie derybas. Jie žvelgia į pirkėjus tuo pačiu plėšriu žvilgsniu, kuriuo į atvykėlius žvelgias Palangos bobutės, bandydamos išnuomoti pridvisusį kambarį prie jūros, taip per kelis mėnesius užsidirbdamos visiems metams. Kai aš pasiilgstu kaimiškos romantikos ir rankomis gamintų prekių – važiuoju į provincijos miestelio turgų, kuris dar išlaikė visas turgaus tradicijas: kainos adekvačios, žmonių veidai šviesūs, kalbos neskubrios, o gaminiai padaryti kokybiškai ir su meile. Mat pabandyk įkišti broką – gandas pasklis po visą miestuką ir apylinkes, iš tavęs niekas nieko nebepirks, o sugadintam vardui bus sunku atgauti garbę. Perkant vantą ar medinį šaukštą aš net nesideru, mat man yra gėda bandyti nuderėti kažką nuo prašomų penkių litų. Tai ne dvidešimt už tą patį šaukštą Kaziuko mugėje, kurio pardavėjas išdidžiai aiškina „galiu nuleisti dešimt centų, nedaugiau – viskas taip pabrango“.

Kaziuko mugėje nebuvau ir šiemet. Na, ok – buvau, bet labai trumpai. Taip jau susiklostė, kad penktadienį turėjau kirsti Gedimino prospektą, mugė buvo vos beprasidedanti, žmonių mažai ir aš trumpam kyštelėjau savo smalsią nosį į mugę ieškodamas „kaimiško alaus“ kainų. Alaus kaina yra geriausias mugės indikatorius. Didžioji dauguma mugėje parduodamo mažųjų daryklų alaus yra itin prasti, dažniausiai skirstomi į tris kategorijas: „Pasvalio krašto nouneimas šviesus“, „Pasvalio krašto nouneimas tamsus“ ir „Su medumi“. Apsižvalgau – per metus čia niekas nepakito: už veik negeriamą alų, kuris kaimiškame bare „Guolis“ parduodamas po 2,5-3Lt. už bokalą, mugėje prašoma po 8-10Lt. už litrinę pūslytę. Meh. Kaziuko mugė – ne man.

Todėl labai apsidžiaugiau saulėtą savaitgalį praleisdamas sodyboje, o pakeliui namo užsukau į „Beer barrel“ parduotuvę.

Parduotuvėse „Beer Barrel“ prekiaujama įvairių rūšių importiniu alumi iš Čekijos, Belgijos, Vokietijos, Danijos, Ispanijos, Didžiosios Britanijos, Olandijos, Rusijos ir kitų šalių. Didesnės ir įvairesnės pasiūlos ieškantys alaus mėgėjai bei žinovai čia galės įsigyti ne tik šviesiojo bei tamsiojo, bet ir baltojo alaus – tiek buteliais, tiek pilstomo iš statinių. Perkantieji statinę alaus gali išsinuomoti alaus pilstymo įrangą. Gausus alaus parduotuvės „Beer Barrel“ asortimentas yra papildomas ir anaujinamas atsižvelgus į pirkėjų skonį bei lūkesčius. Dėl didelės gamintojų ir rūšių įvairovės čia rasite ne tik savo pamėgto alaus, bet ir turėsite progų įsigyti dar neragauto. Beerbarrel.lt informacija

Nuo savęs pridėsiu, kad „Beer barrel“ yra ir alaus importuotojai, kurie savo atvežtomis prekėmis ne tik prekiauja penkiose Vilniuje esančiose parduotuvėse, bet ir tiekia jas didiesiems prekybos centrams.

Parduotuvėje maloniai nustebino akcija – net septynių Čekijos alaus daryklų alaus pavyzdžiai, supakuoti į dailią dėžutę už demokratišką 19.99Lt kainą. Štai jie – septyni gražuoliai:

Puikus rinkinys tiems, kas dar nėra susipažinęs su čekišku alumi arba – tai geras pasiūlymas sesijiniam ragavimui, kai vieno vakaro metu su bičiuliais galima išragauti skirtingų vienos šalies daryklų alų ir aptarti jo panašus bei skirtumus. Čekijos alus unikalus. Jo neįmanoma supainioti su jokios kitos šalies skoniu. Mat Čekija turi savitas, tik šiam kraštui būdingas aludarystės tradicijas bei savybes ir jiems pavyksta gaminti tikrai neprastą alų su savo unikaliais, išskirtiniais bruožais. Plačiau apie Čekijos alų nekalbėsiu – apie tai tikrai įdomiai ir išsamiai yra parašę Beergeek’ai, pasiskaitykit. Aš tik pasivogsiu idėją, kuri geriausiai atspindi čekus:

Pabaigiant apie alų – šis rinkinys yra nepalyginamai geresnis pasiūlymas už dviejų pūslyčių kainą iš Kaziuko mugės, nei didžioji dauguma „kaimiško alaus“. Eilinį kartą padūsausiu: na kodėl niekas nepaima provincijos aludarių už kupros ir gerai nepapurto, idant jie pabustų iš molingo letargo miego ir pradėtų ieškoti savito veido aludarystėje? Liūdesys.

Antras malonus atradimas Beer barrel’yje buvo airiškas sidras Magners Irish Cider:

Fantastiškas reikalas, aš jums pasakysiu. Šis sidras yra kompromisas tarp lietuviškų komercinių saldėkų ir britiško stiliaus švitrinio popieriaus pavidalu, kuris slysdamas burna nuvalo kalkes ir nuosėdas iš visų užkampių. Aromatingas, dailios lazdyno riešuto spalvos, itin skaidrus ir saikingai saldus skonis man pasirodė tai, ko jau senai ieškojau. Norėčiau išmokti gaminti būtent tokį sidrą. Šį sidrą gamintojas rekomenduoja pateiktu su ledu. Vasarą taip ir padarysiu. Dabar dar ganėtinai vėsu, ledukų nesinorėjo, todėl sidrą ragavau tiesiog gerai atvėsintą. Nenuvylė. Kas mėgstat sidrą ir šio dar neragavot – pabandykit. Rekomenduoju. Pabaigai – geros nuotaikos reklaminis gamintojų filmukas.

Dažnas lietuvis žiemą važiuoja atostogauti į Austrijos kalnus – čia nemažai slidinėjimo kurortų, kurie garsėja savo trasų kiekiu ir kokybe, geru oru ir kokybiškomis poilsio paslaugomis. Tiesa, kelionė bus kiek tolimesnė ir brangesnė, nei poilsis Čekijoje ar Slovakijoje, bet planuojant atostogas nereikės pergyventi dėl to, ar bus trasose sniego ir ar nereikės gaišti laiko, stovint eilėse prie keltuvų.

Tad važiuojantiems poilsiauti į Austriją – keli patarimai apie tai, kokį alų verta rinktis šioje šalyje.

Kalbant apie alaus pasiūlą Austrijoje dera pastebėti, kad šioje šalyje alaus mėgėjai nėra taip lepinami, kaip Lietuvoje. Todėl jeigu galite, verčiau ragaukite vyną. Austrija garsėja savita vyndaryste, turinčia tikš šiam regionui būdingas vyno rūšis. Vynuogynai Austrijoje užima 51 tūkstantį hektarų šalies rytuose ir pietryčiuose. Baltieji vynai sudaro 70% viso pagaminamo vyno iš 22 vynuogių rūšių. Likusius 30% sudaro raudonasis vynas, gaminamas iš 13 vynuogių rūšių. Daugiau apie Austrijos vyną skaitykite čia ir čia.

Jeigu nesate vyno mėgėjas ir mieliau renkatės alų – trumpai papasakosiu į ką verta atkreipti dėmesį lankantis šioje šalyje. Kalbėdamas apie alaus pasiūlą žvelgsiu eilinio turisto akimis ir pasakosiu apie tą alaus asortimentą, kurį rasite daugumoje vidutinio dydžio prekybos centruose. Važiuojant į tikslingą alaus medžioklę galima rasti ir įdomesnio alaus, tačiau mes važiuojame ne medžioti, o ilsėtis ir perkame tai, ką randame populiarioje pasiūloje.

O šią pasiūlą galima skirstyti į tris kategorijas: įvairių rūšių lageriai, kvietiniai alūs ir radleriai (alaus kokteiliai).  Austrijos aludariai nelepina savo gerbėjų eliais, IPA ar kitais alaus pasiūlymais, kurie dabar populiarėja Lietuvoje. Čia viskas paprasta ir konservatyvu.

Radleriai užima veik ketvirtadalį visų alaus lentynų ir yra populiarūs tarp turistų. Tačiau aš nesu šių gėrimų šalininkas, tad plačiau apie juos nepasakosiu. Nuvažiuosit – paragausit patys. Paminėsiu tik tiek, kad radlerių yra įvairiausių ir kiekvienas pageidaujantis ras savo mėgiamą skonio derinį.

Lageriai yra veik populiariausi, jų pasiūla yra didžiausia. Vieni yra tipiški beveidžiai eurolageriai, išsiskiriantys tik nedideliais skonio niuansais – kartumu, kūno pilnumu ir poskonio sausumu. Tačiau ir tarp jų yra keli įdomesni pavyzdžiai.

Pirmasis, kurį verta rinktis po ilgos, aktyvios dienos ant kalno – Ottakringer Helles:

Paprastas ir lengvas alus be didelių pretenzijų. Jame nereikia ieškoti subtilių niuansų – užtenka tiesiog atsikimšti gerai atvėsintą butelaitį ir malšinti troškulį laukiant vakarienės. Parduodamas nedideliuose buteliukuose už labai demokratišką kainą.

Šviesaus lagerio, kokiu užpildytos lietuviškų parduotuvių lentynos, mėgėjams rekomenduoju šią trijulę:

Klasikiniai šviesūs pilsner alūs, pagaminti Austrijoje. Beje, Kaiser alus yra itin populiarus viešojo maitinimo įstaigose, todėl jeigu per pietus paprašysite tiesiog šviesaus alaus – Jums greičiausiai įpils bokalą Kaiser’io.

Austrai nenuvilia ir Marzen’o mėgėjų.

Per savaitę man pavyko paragauti 6 ar 7 skirtingus marcenus, įdomiausi pasirodė šie trys.

Tamsaus lagerio mėgėjams rekomenduoju rinktis König Ludwig Dunkel alų.

Lietuvoje šio gamintojo alaus yra Weissbier versija. Aš paragavau dunkel’į ir nuoširdžiai rekomenduoju. Pilno kūno, tačiau gana lengvas, aromatingas dailus alus su maloniu, lėtai gęstančiu poskoniu. Tikrai patiks tiems, kas mėgsta Köstritzer Schwarzbier.

Austrijoje nemažai ir kaimyninės Vokietijos alaus. Man labiau rūpėjo austriškas alus, todėl importu iš Vokietijos mažai domėjausi, tačiau nepraleidau progos paragauti vieno iš Vokietijos alaus rinkos lyderių OeTTINGER produkcijos:

Ir pabaigai – dar keli žodžiai apie kvietinį alų. Jo pasirinkimas Austrijoje tikrai platus, austrai moka ir mėgsta virti kvietinį alų. Beveik visi austriški kvietinukai yra nepriekaištingi, tiksliai pataikantys į stilių ir verti dėmesio. Tad jeigu esate kvietinio alaus mėgėjas – Austrija Jums patiks.

Edelweiss alaus yra ir Lietuvoje, apie jį jau esu rašęs. Tiesiog Austrijoje jo pasirinkimas yra platesnis. Šviesaus kvietinio mėgėjams verta rinktis Edelweiss Hofbrau, o tamsiojo – dunkel’į.

Žinoma, yra tikrai nemažai importuojamo alaus. Net ir kalno viršūnėje esančiame bare galite ragauti pilstomą Hoegaarden’ą. Bet šio alaus yra ir čia, Lietuvoje. O Austrai turi savo alų, kuris (lyginant su kai kuriomis kitomis pasaulio šalimis) tikrai nėra prasčiausias. Gerų atostogų keliaujantiems į Austriją!

Visiškai atsitiktinai internete atradau „Raudonų plytų alaus dirbtuves“. Tai buvo kažkas tarp staigmenos ir lengvo šoko. Maniau, kad gana atidžiai seku lietuviško alaus sceną ir žinau beveik visas naujienas. Ir štai – projektas, kuris be fanfarų pradėjo gyvuoti, ir turi kuklius namus internete. Wow.

Tai ne šiaip projektas. Tai atsakymas į visus ore sklandžiusius gandus apie tą mikro bravoro įrangą, kurią įsigijo „Švyturys“, bei klausimus ką ir kada jie su ja darys, bei apskritai kam ji buvo pirkta ir įsigyta. Kadangi mane ėmė erzinti tie gandai ir nežinomybė, tvyranti ore, aš pasinaudojau pažintimis ir įsiprašau pokalbiui apie šį projektą, alų, bei kas čia apskritai yra, kodėl ir kaip.

Taigi – nedidukas interviu su šio projekto kuratoriumi (jeigu taip galima pasakyti), „Švyturio“ alaus kategorijos vystymo vadovu Andriumi.

Nuo ko viskas prasidėjo? Kaip nutiko, kad „Švyturyje“ atsirado mikrobravoro įranga ir gimė pats „Raudonų plytų alaus dirbtuvių“ projektas?

Idėja galvose buvo jau senai. Ne paslaptis, kad mes esame peikiami alaus mėgėjų, neva mes esame nelankstūs, konservatyvūs gamintojai, kurie negamina naujovių, kažkokių radikalesnių alau rūšių, kad mūsų produkcija pagrinde yra lageris ir mes labai pataikaujam alaus mėgėjų skoniui, tačiau mažai prisidedam prie lietuviškos alaus kultūros puoselėjimo. Tad mintys, kad mes galėtumėm gaminti kiek kitokias, nei įprasta, alaus rūšis buvo jau senai. Tam, kad mes tai galėtumėm daryti mums reikėjo specifinės įrangos. Ilgainiui mes tam subrendom ir taip vieną dieną ta mažų partijų alaus gamybos įranga atsidūrė pas mus. O dirbtuvėlės atsirado tam, kad mes galėtumėm be didelių nuostolių (neverdant vienu metu kelių tonų alaus) pradėti ieškojimus ir daryti eksperimentus su naujomis alaus rūšimis be didesnių nuostolių esant nepavykusiam bandymui.

Internetinėje svetainėje skelbiate, kad nuvingiavo ir nauja butelių pilstymo ir etikečių klijavimo juosta, skirta mažoms partijoms išpilstyti. Ar tai reiškia, kad alaus dirbtuvėlės yra nepriklausoma darykla darykloje, kurioje bus gaminamos mikropartijos rinkai?

Ne. Procesas yra toks: yra kūrybinės dirbtuvėlės, kuriose vienu metu išverdama 100L alaus. Čia mes kuriame naujus receptus, juos išsibandome ir vertiname gautą rezultatą. Jeigu mes nutariame, kad rezultatas yra toks, kokio tikėjomės ir jį verta pasiūlyti alaus mėgėjams – mes darome kartotinį virimą pagrindiniuose (didžiuosiuose) katiluose, verdame mažą partiją šio konkretaus alaus ir tada jį ruošiame rinkai. Taigi, tai kas pasiekia lentynas yra alus, kuris išvirtas tame pačiame Klaipėdos katile, kaip ir „Švyturio ekstra“, tik jo partija yra daug mažesnė, praktiškai tokia, kokią minimaliai leidžia virti mūsų įranga.

O kad skaitytojai galėtų suvokti tuos mąstus – maža partija, tai čia kiek? Koks tai alaus kiekis?

Tai yra 15 tonų alaus. Vienas vieno alaus virimas ir kiekis, koks gali būti minimalus, verdant mūsų įranga. Tam net naudojam specialius fementerius, kurių apatinė šaldymo riba yra 15 tonų. Žinoma, tiek nepatenka į butelius – yra gamybos ir linijos nuostoliai, tačiau alaus yra išverdama tiek ir po fermentavimo bei brandinimo yra pilstomas.

Alus buteliuose galios 4 mėnesius, o KEG’ai (metalinės alaus statinės, kuriose alus tiekiamas barams) bus pilami nuolat, pagal poreikį, iš brandinimo talpų kas savaitę ar dvi ir vežami į barus.

Ar tai reiškia, kad perkant šį alų baruose jis bus maksimaliai šviežias? Nepilstysit visko vienu metu, o įpilsit tiek, koks bus rinkos poreikis, palikdami likutį toliau bręsti?

Taip, būtent taip ir bus. Įprastai alaus daryklos turi fermentacijos talpą, kurioje pasibaigus fermentacijai pašalina mieles ir palieka brandinti. „Švyturio“ alaus darykloje mes turime rūsiuose specialias brandinimo talpas, į kurias perpilamas alus iš fermentacijos talpų. Čia yra galimybė jį brandinti neužimant pagrindinių gamybinių įrengimų, o į KEG’us jis bus pilamas toks, koks bus brandinimo talpose: nepasterizuotas ir nefiltruotas. Toks, koks ir turi būti draught alus.

Ar „20 statinių“ receptas irgi buvo šiose dirbtuvėse sukurtas?

Ne. Šios alaus dirbtuvės atsirado tik rugpjūčio mėnesį ir „20 statinių“ projektas faktiškai startavo kur kas anksčiau, nei mes pradėjome naudotis šia nauja įranga dirbtuvėse.

Šio projekto svetainėje skelbiate informaciją apie tris pirmas alaus rūšis, ir ši informacija yra kur kas detalesnė apie alaus sudėtines dalis, nei iki šiol skelbdavote. Ar tai požymis, kad orientuojatės į tuos alaus mėgėjus, kurie labiau domisi alumi ir žino ne vien tai, kad alaus yra lageris, tamsus ir kvietinis?

Taip. Paties šio projekto misija yra skleisti informaciją apie alų ir jo vartojimo kultūrą. Nes Lietuva yra ir alaus šalis ir mes norime šviesti alaus mėgėjus ir kelti alaus varotjimo kultūrą. Norime, kad alų geriantys žmonės daugiau sužinotų apie patį alų, jo sudėtines dalis, kaip jis yra geriamas. Kad tai nebūtų tiesiog alkoholinis gėrimas, o savitas kievienos rūšis tradicijas turintis produktas. Todėl mes pradėjome nuo to, kad ant kiekvieno butelio rašome šio alaus sudėtyje naudojamas žaliavas – salyklus ir apynius, rašome informaciją apie alaus stirpumą, spalvą, kartumą ir kt. Norime, kad apie alaus sandarą sužinotų kuo daugiau žmonių. Tai tam tikra prasme taip pat yra edukacija.

Taigi, alus jau yra. O kas dirba šiose alaus dirbtuvėse? Kas kuria receptus, vertina kokybę, priima sprendimą ar pasirodys alus rinkoje, ar ne? Kas ta dirbtuvių komanda?

Pirmuosius receptus sukūrė Džuljeta (Džuljeta Armonienė – aut. past.) ir tai nėra jokia paslaptis. Bet ištikrųjų šios alaus dirbtuvėlės nebus tik vieno žmogaus laboratorija. Aš  pats, Andrius, esu namų aludaris, esu išviręs namuose ne vieną alaus rūšį, tad ir šiose dirbtuvėse esu viręs kelias alaus partijas, eksperimentavęs su naujais receptais ir stebėjęs rezultatus. Nes tai, ką verdi namuose ir perskaičiuoji į didesnius kiekius neretai skiriasi. Tenka analizuoti rezultatus, taisyti klaidas, vėl bandyti. Galų gale reikia prisijaukintį patį alaus procesą, nes pramoniai procesai nemažai skiriasi nuo to, ką darai namuose virdamas alų.

Taigi, šios trys alaus rūšys yra tik pradžia. Kursim naujus receptus, bandysim kitas alaus rūšis ir stilius. Gali būti, kad kažkurios rūšys išpopuliarės ir bus verdamos periodiškai. Labai paprastai pasakius – šiandien nėra sudėliota aiškaus plano kas ir kada bus kuriama ar bandoma. Tikslas yra pasiekti, kad dirbtuvės nuolat eksperimentuotų, nuolat bandytų, kurtų kažką nauja ir tai, kas pasiteisins – kas turėtų galimybę pasiekti alaus mėgėjus.

Dabar esančio trys rūšys: nefiltruotas lageris, witbier’as ir ąžuolinis dubbel. Lageriai ir kvietiniai alūs „Švyturiui“ nėra naujiena, o kaip su dubbel’iu? Kas tai? Naujas iššūkis? Kaip sekėsi?

Taip, dubbel’is yra pirmas bandymas. Ir aš asmeniškai manau, kad jis yra pasisekęs. Jeigu parduotuvėje žmogus rinksis tarp šių trijų rūšių tik vieną – aš norėčiau, kad jis išeitų pasirinkęs dubbel’į, nes jis savyje turi daug netradicinio saldumo, turi nemažai biskvitinio aromato, yra įdomus ragauti. Ir dar smagus gamybos etapas – mes šį alų brandinome naudodami ąžuolo drožles, kurios prideda jam savitumo ir tvirtumo.

Paskutinis klausimas: jau yra trys skirtingos alaus rūšys, kurios kaip dirbtuvių rezultatas atkeliavo iki parduotuvių lentynų. Kas bus toliau? Kokių artimiausių naujienų galime tikėtis iš „Raudonų plytų alaus dirbtuvių“?

Amerikietiška IPA. Jeigu pasitvirtins mūsų bandomi receptai su ta apynių sudėtimi, kurią naudojame virdami bandomąsias partijas ir naudodami sausam apyniavimui, tai artimiausia naujiena bus IPA.

—-

Šnekos šnekomis, o alus (rezultatas) mane sudomino dar labiau. Šio alaus jau galima įsigyti „Gero alaus parduotuvėse“ ir „Vynotekose“. Andrius minėjo, kad ateityje jį siūlys barams pilstomo alaus pavidalu, tad galima tikėtis, kad artimiausiu metu jis pasirodys ne tik butelinėse, bet ir draught versijose. Šiandien jo yra tik butelinio – tokį ir ragauju.

Buteliukai nedidukai, 0,33L santūriai ir stilingai apipavidalinti. Yra versijos, supakuotos medinėse dėžėse po 4 (viso 12 buteliukų). Paprasta, dailu, stilinga ir be didelių pretenzijų. Alus užkimštas vienodais baltos spalvos kamšteliais su dirbtuvių logotipu. Savo išvaizda jie niekuo neprimena „Švyturio“ alaus daryklos produkcijos ir jeigu nerodyti, kas yra gamintojas – vargu ar kas pasakytų, kad alus išvirtas Klaipėdoje.

Pradedu ragauti nuo nefiltruoto lagerio „Ungurio kojos“

Labai švari ir didelė balta puta. Alus deramai drumstas, blyškios šiaudų spalvos. Kvietinio klasika – jis tokiu ir turi būti. Aromate ryški aromatų puokštė: bananai, džiovinti tropiniai vaisiai, apelsinai, šviežios figos, pasukus taurę ir giliau kyštelėjus nosį atsiskleidžia medaus natos ir tropiniai prieskoniai.

Lengvas, vidutinio kūno (tačiau tai labiau komplimentas nei trūkumas), sauso poskonio, maloniai gaivinantis. Skonyje juntami citrusai, sumišę su simbolišku apynių kartumu. Norisi dar ir dar. Ilgalaikiame poskonyje – bruknės, agrastai, žaliosios prieskoninės daržovės.

Vertinimas: aromatas 7/10, išvaizda 9/10, skonis 8/10, bendras pojūtis 16/20. Viso: 40 iš 50 galimų.

Kvietinis ir miežių salyklai santykiu 60:40. Prieskoniui naudotos kalendros, apelsinų žievelės ir kardamonas.

ABV 4,5%

Spalva 9EBC

Plato 11%

Kartumas 12IBU

Desertui ragauju ąžuolinį dubbel’į „Nežinomas krantas“.

Tamsaus riešuto spalva, labai skaidrus su rubino atspalviais. Plikyto kremo spalvos didelė, tvirta puta.
Aromatas nėra išraiškingas, dominuoja skrudinta karamelė, šiek tiek vanilė, kepti riešutai. Aromatas sumišęs, sunkiai identifikuojamas. Kaip iš dubbel stiliaus alaus tikėjausi daugiau.
Labai lengvai užpildantis burną, vidutinio kūno, neklampus ir nevarginantis. Ryškiai salykliškas, saldokas, primenantis mamos kepta keksą su razinomis. Apynių kartumas labiau primena pridegusio kekso plutą, kurią būdamas vaikas nukrapštydavau nuo kepimo formos.
Poskonyje nežymus apynių kartumas, susijęs su lengvomis ąžuolo taninų natomis. Bus tokių, kurie šį alų peiks, bet aš manau, kad tai yra labai subtilus kūrinys.

Jeigu ne silpnosios aromato vietos, sakyčiau, kad tai gana vykęs dubbel’is.

Miuncheno, CaraAroma, CaraMunich, Pilsner salyklai.
Brandintas su skrudintomis prancūziško ąžuolo žievėmis.

ABV 6%

Spalva 90EBC

Plato 14.7%

Kartumas 23IBU.

Vertinimas: aromatas 5/10, išvaizda 8/10, skonis 6/10, bendras pojūtis 17/20. Viso: 36 iš 50 galimų.

Dažnai ragaudamas alų užsimenu apie maistą. Pirmi du alūs labiau tinkami vasarai – witbier’as kaip aperityvas karštą vasaros dieną, o lageris – kaip ant grotelių keptų burgerių palydovas. Abu savitai gaivinantys, neįkyrūs, o ir buteliukai pikniko metu atrodys labai stilingai.

Dubbel’is tinkamas gerti dabar – kai lauke vėsu, drėgna, vėjuota. Taip ir norisi įsisupti į šiltą kamputį ir paragauti ko nors jaukesnio, šildančio, truputį.

Ar šie alūs patiks jums – spręskite patys. Nežinau jūsų skonio. Tačiau paragauti verta vien dėl originalumo –  visos trys rūšys yra savitos, kitokios, įdomios ir neragautos. Kitokios nei buvo iki šiol ir šio alaus gamintojų niekaip nepavyks apkaltinti plagijavimu. Jos visos skirtingos ir visos turi kažką bendra. Paragaukite.

Rašau šią apžvalgą ir galvoju: kaip turėtų nervintis kitų didžiųjų alaus daryklų vadovai skaitydami šį tekstą. Nes va tai tau – konservatyvus ir alaus mėgėjų už nelankstumą pliekiamas „Švyturys“ mėnesio bėgyje į rinką pateikė net keturias alaus naujienas. Kitokias, netradicines, traukiančias dėmesį.

Aš po pokalbio su Andriumi ilgai dėliojau galvoje mozaiką apie susiklosčiusią situaciją: Lietuvos alaus rinkos lyderio alaus kategorijos vystymo vadovu dirba ne šiaip klasikinis šabloniškas korporatyvinis marketingistas, o žmogus, kuriam patinka alus, jis nusimano ir pats bando virti tai, ką populiarina. Kad rezultatai nebūtų itin ekstraordinarūs – juos globoja žymiausia ir daug patirties turinti aludarė. Alus verdamas darykloje su, Lietuvos mastais lyginant, dideliu gamybos pajėgumu. Kokybę užtikrina profesionali daryklos laboratorija. Yra visos galimybės išpilstyti alų į stiklą, skardą, ar KEG’us ir per savaitę jį išvežioti po visus prekybos taškus. Tam nereikia ateiti kaip vargšui giminaičiui ir nuolankiai minkant keuprę rankose prašytis vidun. Bendradarbiavimo tradicijos tęsiasi ne vienerius metus.

Ką tai reiškia? O gi tai, kad sudėjus visus šiuos komponentus į vieną talpą ir gerai sumaišius galima gauti sprogstamą mišinį, kurį sumaniai naudojant „Švyturys“ gali atsiriekti dar didesnę rinkos dalį. Ir ne šiaip mažųjų aludarių, o tų, kurie šiuo metu yra artimiausi ir didžiausi konkurentai.

Ar taip bus? Ar „Švyturys“ išnaudos šį šansą, kol konkurentai nepradėjo eiti tuo pačiu keliu? O gal prasidės naujų alaus rūšių kovos, panašios į tas, kokiomis dabar žaidžia karą mobilaus ryšio operatoriai? Laikas parodys. O aš visa tai stebėsiu ir būtinai papasakosiu Jums apie tai. Kaip ir apie AIPA, kuri turėtų pasirodyti kaip naujas „Raudonų plytų alaus dirbtuvių“ produktas.

Daugiau apie šias alaus dirbtuves – interneto svetainėje www.raudonuplytu.lt

Alumi prekiaujama „Gero alaus parduotuvėse“ ir „Vynotekose“.

Terminą „Oktoberfest“ girdėjo visi. Ir dauguma pasakytų, kad tai alaus šventė Vokietijoje, turinti gilias tradicijas. Tačiau paklausus kokios tos tradicijos – atsakytų retas. Dauguma, matyt, trukteltų pečiais, nedrįsdami prisipažinti, kad Oktoberfest tradicija – tai rudenį nuvažiuoti į Vokietiją ir gerai palėbauti su draugais, geriant brangų alų. Nes tokia tradicija. Ir jau visai retas pašnekovas pridurtų, kad yra toks alaus stilius -„Oktoberfest“. Dažniausiai vadinamas kaip „Oktoberfest/Marzen“

Tai kas gi tas dvigubas alaus stilius ir kokios jo tradicijos? Juolab, kad pilnas pavadinimas yra “Märzen-Oktoberfest-Vienna”. Kodėl jis toks? Apie tai bus šis įrašas.

Senoji istorija. Kas slypi pavadinime?

Senovės Romoje gyveno toks rašytojas Titus Maccius Plautus, kurio niekas ir neprisimintų, jei ne šiuo metu madinga jo legendinė frazė „Nomen est omen“ (vardas yra ženklas, jei versti pažodžiui). Ši frazė tinkama ir aiškinant alaus stilių, mat jo pavadinime slypi visa šio stiliaus istorija.

Istorija prasidėjo praėjusio tūkstantmečio viduryje, kai Bavarijos krašto aludariai susidūrė su jiems keistu reiškiniu – šaltuoju metų laiku verdamas alus buvo gardus ir noriai geriamas, o atšilus orams verdamas alus buvo gaižus  ir prastas. Tada jie dar nežinojo, kad alaus kokybę sugadindavo šiltuoju metų laiku ore tvyrančios bakterijos, kurios išnykdavo atvėsus orams. Bet stebėdami dėsningumus jie suprato, kad vasarą alaus virti negalima. Tačiau kaip išsiversti be alaus iki naujo rudens? Pasukę galvas jie nutarė įrengti požemines saugyklas, kurios neretai buvo tiesiog iškertamos kalno šlaite ir į kai kurias iš jų dar pridėti kalnuose esančio ledo. Paskutinis rimtas alus buvo verdamas pavasarį, kovo mėnesį, supilamas į statines, kurios buvo patalpinamos saugyklose ir brandinamas, bei po truputį geriamas iki rudens. Taip nuo žodžio kovas alaus stilius gavo savo pavadinimo dalį „Märzen“.

Tiesa, tai nebuvo toks Märzen stiliaus alus, kokį geriame dabar. Alus buvo kur kas stipresnis, jo OG būdavo ne mažiau nei 1,060. Ir siekiant ilgai išlaikyti jis buvo labiau apyniuotas, IBU siekdavo 40 ar net daugiau. Tai buvo išraiškingas, pilno kūno alus, kurio spalva varijavo nuo tamsios vario iki rudos ir pagal dabartinį stilių klasifikavimą labiau priminė altbier ar dunkel stiliaus alų. Šis alus, virtas ir vėsiai fermentuotas žiemos pabaigoje, pavasario pradžioje supiltas į statines buvo geriamas visą vasarą, o rudenį, kai buvo nuimamas visas derlius ir orai atvėsdavo iki reikiamos temperatūros – reikėjo ištuštinti alaus likučius, siekiant atlaisvinti statines naujo alaus (dažniausiai to, kurį dabar vadiname jauno derliaus) virimui. Taip gimė tradicija organizuoti spalio mėnesio šventę, kuri buvo ir derliaus nuėmimo pabaigos šventė. Oktoberfest – štai šio mėnesio dėka alaus stilius gavo antrą žodį pavadinime.

Tiesa, linksmuoliams bavarams vienos šventės per vasarą neužtekdavo, todėl siekiant išgerti alučio jie prisigalvodavo ir kitų švenčių. Tuomet buvo geriamas tiesiog „festbier“ – ir jis buvo skirtas geram paūžimui. Tai buvo tamsokas, stiprus, sodrus ir išraiškingas alus. Tačiau vasarą jis buvo vadinamas tiesiog šventės alumi, mat buvo dar santykinai jaunas. Vėsiose olose, daug alkohlio ir apynių turintis alus brendo lėtai ir tikrų alaus gerbėjų buvo vertinamas rudenį, Oktoberfest’o metu.

Toks šis alus su nedideliais pokyčiais buvo verdamas ilgą laiką. Kievienas aludaris virė savo stiliumi ir visas alus buvo skirtingas. Svarbu buvo jo virimo laikas, stiprumas ir kartumas. Visa kita buvo palikta aludario nuožiūrai.

Pirmoji šio alaus evoliucija prasidėjo 1841m. kai du stambesnių bravorų aludariai, bičiuliai Gabriel Sedlmayr ir Anton Dreher sutarė kartu virti šį alų bandydami laikytis tam tikrų standartų, bei siekiant atkartoti geriausią rezultatą. Vienam šių ponų priklausė Spaten bravoras Miunchene, o kitam Dreher bravoras Vienoje. Šie du aludariai nutarė ne tik standartizuoti, bet ir kiek pašviesinti ir palengvinti verdamą alų, papildant jį šviesiu, lengvai karamelizuotu salyklu, kuris dabartiniais laikais žinomas kaip Vienos salyklas. Be to Dreheris pradėjo naudoti Sedlmayro naudojamas mieles, kurios buvo panašesnės į dabartines lagerio mieles. Buvo naudojama lėta ir vėsi fermentacija, kuria Sedlmayras išbandė savo bravore. Rezultatas greit išpopuliarėjo tarp alaus mėgėjų. Miunchene jis buvo parduodamas kaip Märzen stiliaus alus, tačiau jau su prierašu “gebraut nach Wiener Art” (pagaminta Vienos stiliumi). Taip šio alaus stilius gavo trečią žodį pavadinime, kuris iki šiol (pilnai) vadinamas “Märzen-Oktoberfest-Vienna” vardu.

Stiliaus modernėjimas pramonėje

„Vienos stiliumi“ išvirtas alus buvo kur kas šviesesnis už tradicinį festbier. Tačiau jis ir nebuvo toks blyškus, kaip Pilseno alus, kurį rinkai pasiūlė Burgher bravoras iš Pilseno. Bičiulių Sedlmayro ir Dreherio „Vienos stiliumi“ verdamas alus turėjo daugiau kūno ir specifinio saldumo keliapakopės dekokcijos dėka, naudojant lengvai karamelizuotus salyklus ir lengvesnį apyniavimą išsaugojo ne tik ryškų salykliškumą aluje, bet ir kitus malonius niuansus, kurie buvo pasiekiami ilgo virimo ir ilgo lageriavimo dėka.

Šis alus buvo „rebrandintas“ 1871m., kai be Vienos buvo panaudotas dar ir Miuncheno salyklas ir pristatytas festivalio metu oficialiai ne kaip Märzen o kaip oficialus Oktoberfest alus.

Žinoma, vėliau alaus pramonė tobulėjo, naujų technologinių išradimų dėka tapo lengva ne tik valdyti vienodo salyklo gamybą, bet ir kontroliuoti fermentavimo bei brandinimo temperatūras bet kuriuo metų laiku. Todėl vokiečiai išmoko virti gerą alų bet kuriuo metų laiku. Taip atkrito poreikis virti  Märzen alų pavasarį ir laikyti jį iki rudens. Šio stiliaus alaus buvo galima išvirti kada panorėjus, todėl apsukrūs aludariai sumažino alaus stiprumą, sumažindami OG iki 1,050-1,056 ir sukčiaudami sutrumpino lageriavimo (brandinimo) laiką. Dabartinėse pramoninėse alaus daryklose laikyti alų plieno statinėse ir laukti 6 mėnesius iki jo išpilstymo bei pardavimo yra nesvietiška prabanga. Todėl dabartiniais laikais Märzen stiliaus alus brandinamas nuo 6 iki 8 savaičių. Vokiečiai nebūtų vokiečiais, jeigu neįvestų savo tvarkos ir todėl apribojo minimalią alaus brandinimo trukmę. Jei iki tvarkos įvedimo alus buvo tiekiamas į prekybą tada, kai aludaris nuspręsdavo, kad „jau galima“, tai dabar galioja tvarka, pagal kurią Oktoberfest stiliaus alumi gali būti vadinamas tik tas alus, kuris buvo brandinamas ne trumpiau, nei 12 savaičių. Save ir snobiškus klientus gerbiantys aludariai išdidžiai pristato sezoninį Oktoberfest alų, pabrėždami, kad jis buvo brandinamas net 16 savaičių. Tačiau tokių pavyzdžių yra gana reta.

Trigubo pavadinimo stiliaus identifikavimas

Žvelgiant į istorinę perspektyvą galima išskirti tris šio trigubo pavadinimo alaus postilius:

Vienos lageris – tai vidutinio kūno lageris, kuris verdamas pagrinde naudojant Vienos salyklą, kurio spalva labiau primena gintaro spalvą. Tokio alaus OG neturi viršyti 1,050, ABV 4-5% ir brandinamas jis ne ilgiau kaip 2 mėnesius. Šių išskiritinumų dėka jis dar vadinamas savo atskiru, „Vienos lagerio“ stiliumi.

Märzen stiliaus alus verdamas pagrinde naudojant ne Vienos, o Miuncheno salyklą ir siekiant išgauti pilno kūno alų. Kaip ir Vienos lageris jis brandinamas 2 mėnesius, tačiau yra stipresnis ir jo ABV yra virš 5%, dažnai siekiantis net 6%. Spalva primena tamsų gintarą.

Oktoberfest alaus pradžia yra tokia pati kaip ir Märzen, tačiau jis brandinamas ne trumpiau nei 2 ir ne ilgiau, nei 6 mėnesius. Tai gi praktiškai visi Oktoberfest alūs prasideda kaip Märzen, tačiau ne visi Märzen alūs tampa Oktoberfest alumi. Norėdami išlaikyti istorines tradicijas ir pasimėgauti alaus virsmu brandinimo metu virkite šį alų kovo mėnesį ir dalį jo gerkite kaip Märzen alų, o kitą dalį – kaip Oktoberfest. Maloniai nustebsite kaip keičiasi alus brandinimo metu. Visi aludariai žino, kad kuo didesnis alaus ABV ir IBU, tuo ilgiau galima saugiai brandinti alų ir jo kokybė gerės. Virdami alų, kurį planuojate paversti Oktoberfest alumi stenkitės kurdami receptą laikytis viršutinės stiliaus ribos, kad planuojamas ABV būtų ties 6%, o IBU artimas 30.

Alaus sudėtis ir gamyba

Taigi, nutarėt išsivirti šio stiliaus alaus – nuo ko pradėti? Žinoma, nuo recepto.

Kaip bazinį salyklą naudokite vokišką Pilsner tipo salyklą, tegul recepte jo bus ~85%

Papildomai dėkite tamsaus (SRM20) Miuncheno salyklo ~10 -12% ir karamelinio Crystal salyklo ~3-5%.

Salyklo turi būti tiek, kad planuojamas OG būtų 1,060.

Renkantis apynius naudokite tik tauriuosius, kilminguosius vokiškų veislių apynius, kurie pasižymi santykinai nedideliu alfa rūgščių kiekiu. Populiariausi apyniai šiam stiliui yra Saaz arba Hallertau Mittelfrüh kartumui, bei Tettnager – aromatui. Dar niekas labai nebars, jeigu kartumui ir aromatui pasirinksite Perle apynius, nors jie nėra tokie populiarūs šio stiliaus aluje.

Nors istoriškai šis alus buvo verdamas naudojant dekokciją, tačiau dauguma aludarių sutaria, kad ji nėra būtina. Neprastas efektas gaunamas ir pakopomis keliant temperatūrą. Salinimą pradėkite 50C t ir tegul salyklas pailsi pusvalandį. Vėliau pakelkite t iki 65C ir salinkite 15min, o vėliau dar 15min su 69C misos t. Pasibaigus salinimo laikui lėtai kelkite temperatūrą su beveik verdančiu vandeniu iki +77C ir jai pakilus – pradėkite tekinti.

Vokiečių aludariai akcentuoja tekinimo temperatūrą ir periodinį gravity matavimą. Tekinimo temperatūra neturi viršyti +79C o misa tekinama tol kol gravity nukrenta iki 1,012. Tada galima visą misą sumaišyti ir pradėti virti.

Verdamas alus ilgai – 90min. Tokiu būdu dalis vandens yra nugarinama. Kartumo apyniai dedami likus 60min. virimo, o aromato – 5-10min. iki virimo pabaigos.

Išjungus ugnį rekomenduojama palaukti 15-20min., stengiantis neoksiduoti alaus (uždengus virimo indą) idant nusėstų visos apynių ir stambiųjų baltymų dalys. Tada alus kuo greičiau atvėsinamas iki +15C ir perpilamas fermentacijai misą gerai įaeruojant.

Siekiant išlaikyti visas stiliaus rekomendacijas alus fermentuojamas Wyeast 2206 (Bavarian Lager) arba Wyeast 2308 (Munich Lager) mielėmis.

Fermentacija vykdoma vėsioje, mielių gamintojo nurodomoje, aplinkoje iki visiškos fermentacijos pabaigos. Tai gali trukti ir tris savaites. Pasibaigus fermentacijai alus porai dienų nešamas į šiltesnę aplinką (iki +19C), siekiant pašalinti diacetilą, perpilamas antrinei fermentacijai (lageriavimui), kuri trunka 2 – 4 savaites temperatūroje, artimoje 0C. Po šios procedūros alus jau išpilstomas ir nešamas brandinti. Alaus branda trunka ne mažiau nei 6 savaites, bet ne ilgiau, nei 6 mėnesiai.

Dabar gruodis, visi galvoja apie šventes ir mintys apie pavasarį vėl atgims tada, kai saulė ims kopti aukštyn, pradėdama tirpdyti sniegą ir ilgindama dieną. Kodėl apie tai rašau dabar? Tam, kad turėtumėte laiko pagalvoti, susidėlioti receptą, padaryti bandomąjį virimą ir ištaisyti klaidas. Tada būsite pasiruošę vasario pabaigai ar kovo pradžiai, kuomet galėsite virti tikrą Märzen’ą, kuris (jei viskas pasiseks) gal būt taps tikru Oktoberfest alumi.

Informacija parengta naudojantis BYO medžiaga.

Alaus rinka kaip niekada kupina paradoksų. Štai parduotuvių lentynose jau ne pirmą savaitę vyksta alaus kainų karai. Tiesa, ne viso – tik lietuviško, kurį gamina didžiosios alaus daryklos. Kai žiniasklaida pasidomi šio karo priežastimi – šių daryklų direktoriai pasakoja neįtikėtinas istorijas, siekdami paslėpti savo, kaip alaus verslininkų, neįgalumą.

O istorijos vertos ne vieno alaus bokalo už originalumą. Antai mažėjančių alaus pardavimų priežastis jie vieningai paaiškina kaip besitraukiančios rinkos ir mažėjančios populiacijos pasekmes. Kainų karais isteriškai siekiama padidinti smukusius pardavimus, net ir pelno sąskaita. Dar pasakojama apie tai, kad metas peržiūrėti kokybę ir paklausti ko nori vartotojas.

Klausinėk neklausinėjęs, tačiau jeigu per metus sugebama išstenėti vos vieną naują pusėtino alaus rūšį o vienintelis pardavimų didinimas yra numušant kainą senai verdamam nuobodžiam ir beveidžiam alui – rezultatas liks tas pats. Ir tada, kaip teigia vienos daryklos generalinis, belieka dūsauti, neva alus, kaip gėrimo kategorija, yra pasenusi prekė (!!!). Belieka atsidusti, kad viskas pas mus blogai: pirkėjai vietoj alaus renkasi vyną, seimo nariai „dusina“ alaus gamintojus, alus kaip gėrimas nebemadingas ir reiktų gaminti alkoholinius limonadus.

Tik, va, alaus importuotojai, kažkodėl mažėjančia rinka nesiskundžia. Jie veža vis daugiau ir įvairesnio alaus, jiems nereikia kovoti kainomis ir dūsauti, kad kategorija paseno. Ar gi ne paradoksas?

Bežiūrint dokumentinį serialą apie vieną JAV bravorą išgirdau tokią vadovo frazę „mūsų didieji gamintojai yra nelankstūs, todėl pokyčiai nėra dažni, per metus rinkai jie pasiūlo vos 8-9 naujas alaus rūšis…“ 8-9!!! Ir tai vadinama konservatyviu nelankstumu! Kiek didieji alaus gamintojai pasiūlo naujo alaus rūšių per metus? Naujų etikečių, arba citrinos skonio priedų neskaičiuokim – tai nėra naujos alaus rūšys, tai tik senų rūšių tvirkinimas.

Ir tokių daryklų vadovai pasakoja apie alų, kaip senstančią prekę? Man kyla kitas klausimas – kokie trumparegiai tokius lamerius stato prie įmonių vairo? Va čia yra tikrasis paradoksas. O visa kita, įskaitant kainų karus ir sumažėjusius pelnus, tėra šio paradokso pasekmės.

Keistenybių netrūksta ir importuojamo alaus lentynose.

Yra suprantamo alaus. Pavyzdžiui pigus ir prastas alus. Jis todėl yra toks – pigus, nes prastas. Skirtas tiems, kas nori rezultato už nebrangiai. Tiems, kam svarbesnis alaus skonis ir procesas yra brangesnio alaus. Jis brangesnis, todėl, kad kokybiškesnis. Yra net gana brangaus alaus gurmanams. Tiems, kurie mėgaujasi ne alkoholio poveikiu, o alaus spalva, aromatu ir skonio bei poskonio niuansais. Tiems, kuriems vietoj 5 butelių užtenka vieno, bet gero. Čia viskas aišku. Tačiau keista, kai nepigus alus yra nekoks. Tada imu stebėtis kodėl, o tiksliau – kam (kalbant apie segmentą) importuojamas toks alus?

Štai ne taip senai lentynose pasirodęs „AC/DC“ vardo alus, kurio pavadinimas tapatinamas su kadaise gyvavusios legendinės roko grupės pavadinimu.

Neretai garsenybės, nutraukę savo aktyvią veiklą, imasi gėrimų gamybos. Štai vieni perka vynuogynus ir savo vardo šlovės dėka parduoda savo vyninėse gaminamą vyną. Kiti gamina alų. Tad kaip ir nieko ypatingo. Kaip ir pats alus, kuris yra tipiškas vokiškas lageris – nei prastas, nei kažkuo ypatingas ar įdomus. Tačiau kas yra šio alaus pirkėjas Lietuvoje? Kam jis skirtas? Grupės fanams? Ar tikrai jų čia yra tiek daug? Jau išaugo nauja karta, kuri geria alų, bet nesiklauso šios grupės įrašų. O jų tėvai šios grupės įrašų klausosi tik atsitiktinai išgirdę per kokią snobišką radijo stotį. Ir plakatų su grupės pavadinimu jie jau senai nekabina ant kambario sienų. Tad ar jie pirks šį alų? Gal. Nes vargu bau jaunoji karta mokės 5Lt už skardinę, papuoštą žaibu.

Kita keistenybė yra „Bud“ alus mūsų šalies parduotuvėse. Apie „bud“ alaus skonį ir kokybę yra ne vienas pasakojimas. Ir šio alaus įvaizdžio negelbsti net išdidus užrašas ant etiketės „King of beer“. Net memai yra kuriami apie šį alų:

Jis neturi nei aromato, nei skonio, o spalva primena tą, kuri būna kai išgėrus gero alaus jį gražini iš organizmo lauk. Tad kas yra tas pirkėjas, kuris už šio gėrimo (nesiverčia liežuvis vadinti jo alumi) 0,33L butelaitį moka 3,5Lt? Vienintelis man į galvą ateinantis vaizdas pirkėjo, kuris perka šį alų yra toks: štai vidutinio amžiaus vyras, manantis, esas labai stilingas ir populiarus, pabudęs po audringo vakarėlio lovoje su kelerių dienų barzdele, batais be kojinių, švarkeliu ant baltos maikės ir lankeliu plaukuose staiga prisimena, kad jis vakar buvo pakviestas pas kažką į svečius „pabūti gamtoje, pasigrilinti, išgerti alaus ir pabendrauti“. Alaus toks, braškes putojančiame vyne mirkantis, glamūriukas negeria ir nieko jame nenusimano. Tačiau raktikauliu jaučia, kad savo įvaizdžio susigadinti negali, todėl privalo būti originalus. Ką atsinešti į svečius?

Štai tokio tipo pirkėjas, su tamsiais akiniais nuo saulės (nes iš po vakar dar bijo žmonių) keliauja į prekybos centrą, pamato „Bud“ alų ir kažkur kažką prisiminęs intuityviai čiumpa šio alaus pakuotę. Nes negi pirksi „mėtrą ėkstros„. Dar pirštais užbadys. Va ir perka „Bud“, nes dar ir kaina nevarguoliška. Nepasišiukšlins. Kitokių pirkėjų aš neįsivaizduoju.

Bet ką daryt, jeigu teks svečiuotis su užsieniečiu, dar gal net alaus mėgėju, ir norisi jam įtikti?

Pirkite jam pavaišinti „Samuel Adams Boston lager“.

Kodėl būtent šį alų, ir kuo jis ypatingas jau rašė beergeek’ai. Alus įdomus, netradicinis, dailios spalvos ir malonaus skonio. Jo norėsis dar. Ir dar. Ir svečiui pasiūlyti bus negėda. Nes patiks ir jam. Net jei jis nėra lagerių mėgėjas. Tiesa, už buteliuką teks pakloti 6Lt. Tačiau nesigailėsite – kad ir nedažnai, tačiau verta nusipirkti šio alaus. Jis kitoks, nenusibodęs, turintis savo charakterį ir savo veidą.

Ir paskutinis paradoksas – nepasterizuoto alaus mėgėjams. Ar žinote, kad net ir nevartoję svaiginančių gėrimų iškvepiamame ore galite turėti alkoholio garų? Liaudiškai tariant – net ir negėrus galite „pripūsti“ į matuoklį? Taip nutiko vienam vyrukui ir paaiškėjo, kad dėl to kaltos alaus mielės. Kas kaip ir kodėl galite pasiskaityti čia (anglų kalba). Istorija verta „Dr. House“ serijos.

Taip jau nutiko, kad nuo šių metų turime galimybę patogiai ir nebrangiai iš Kauno nuskristi į Kiprą, salą Viduržemio jūroje. Kaip nepasinaudoti tokia proga? O nuskridus – kaip gi neparagauti vietinio alaus? Visa tai ir padariau. Taigi, įrašas apie Kipre siūlomą alų.

Vietinio alaus pasiūla Kipre gana skurdi. Jeigu tikėti Ratebeer informacija – Kipre verdamos tik trys vietinio alaus rūšys, visa kita yra užsienio bravorų pasiūla. Man teko paragauti dvi alaus rūšis.

Pirmasis ragautas – „LEON beer„.

Leon – tai alus, kuris saloje verdamas nuo 1937m. Kurį laiką šis alus buvo vienintelis verdamas komerciniame bravore ir turėjo (jei tai tinkamas žodis) alaus monopolį. Šis monopolis buvo sugriautas tik 1967m. kai tūlas ponas Photos Photiades nusipirko Carlsberg’o licenziją ir teisę virti alų bei įkūrė naują alaus daryklą, kuri iki šiol verda šio koncerno alų Kipre.

Leon beer yra šviesus lageris, kurį pilsto daugumoje barų. Tai nėra populiariausias vietinis alus ir aš suprantu kodėl. Nors jo spalva yra vaiski ir pats alus nepriekaištingai skaidrus su balta puta, tačiau vadinti šio gėrimo alumi man nesiverčia liežuvis. Tai rūgštus, sausas, kartus skystis, nuo kurio jau po antros stiklinaitės ima skaudėti skrandį. Visiškai jokio aromato, jokios išraiškos skonyje. Nuobodi rūgštis. Toks prastas gėrimas, kuriuo net troškulio malšinti nesinori.

Antrasis, saloje verdamas alus yra KEO

Tai alus – vietinės rinkos lyderis, sudarantis daugiau nei 32% visos alaus rinkos Kipre. Jo yra visur, tiek pilstomo baruose, tiek skardinėse ar buteliuose parduotuvėse. Alus sąlyginai nebrangus – už puslitrinį bokalą restorane Jūsų paprašys 2,5EUR. Palyginimui – tiek pat kainuoja stiklinė sulčių arba puslitrinis buteliukas vandens. Jeigu už šį alų prašo daugiau – vadinasi Jus apiplėšinėja viduryje baltos dienos.

Gintarinės ar net šviežio medaus spalvos alus su didele balta puta, kuri užspaudusi laiko po savimi visą aromatą. Nugėrus putą ir kiek pasukus alų bokale galima pasimėgauti silpnais figų ir medaus aromatais. Pats alus vidutinio kūno, labai sausas su išraiškingu sakų poskoniu.

Tačiau visa tai, ką aš parašiau galioja tik pilstomam alui. Tas pats alus iš skardinės neturi nei aromato, nei išraiškingo poskonio. Komercinis puslageris (skaityti kaip keiksmažodį).

Dar šis bravoras didžiuojasi, kad 1987m. gavo world bottled lager competition Gold Medal apdovanojimą. Matyt tai taip trenkė per savivertė ir aroganciją, kad iki šiol nieko naujo nuveikti nesugebėjo. Matyt tebesimėgauja svaigiu pergalės skoniu.

Dar yra žinių, kad Kipre verdamas Krauzer Bräu Echtes Lagerbier, tačiau man neteko jo ragauti.

Likusią rinkos dalį užima pagal licenziją verdamas „Carslberg“ ir „Tuborg“ alus, bei keli importuojami popsiukai, tokie kaip „Guiness“. Nenuostabu, mat didžiausi turistų srautai yra iš UK ir Rusijos. Guiness siūlomas anglams atsigavėti, o rusai apskritai geria degtinę ir jiems nusispjaut, koks alus siūlomas atvykėliams.

Skamba piktai ir neobjektyviai? Nesutikčiau.

Visų pirma dėl to, kad apimtas atostoginės euforijos turėčiau viską vertinti neobjektyviai gerai, bet net ir naujos šalies įspūdžiai nepataisė šio alaus skonio.

Antra – siekdamas būti objektyvus aš nusipirkau Carlsbergo palyginimui. Ta, kad turėčiau atskaitos tašką. Ir vietinį alų stropiai ragavau kelis kartus skirtingomis dienomis.  Patirtis nepasikeitė.

Ką norėjau šiuo įrašu papasakoti? Du dalykus.

Pirma – Kipras maloni šalis su labai nuoširdžiais ir paslaugiais žmonėmis. Tačiau alaus virti jie nemoka. Man sunku įvardinti priežastis – gal būt todėl, kad ten karšta ir sausa ir subtilūs, turtingi skoniu ir aromatu alūs yra tiesiog neskirti šiai rinkai. Gal būt tam turi ilgametės kitų gėrimų tradicijos ir alus saloje nėra vertinamas, bei neturi ilgamečių tradicijų. Gal. Tai – tik prielaidos.

Ir antra – niekad negalvojau, kad tai parašysiu – visi, kurie keikiat Kalnapilį, Švyturį-Uteną ar kitus lietuviškus komercinius bravorus, mikliai nutilkite, nusižeminę skubėkit prie Aušros vartų, uždekite žvakelę ir padėkokite Dievui ar likimui, kad gimėte Lietuvoje. Mat jei dar burnosite – kitą kartą gimsite Kipre. O ten alus nei iš tolo neprilygsta tam, ką taip išsijuosę peikiame Lietuvoje.

Seni žmonės sako, kad savam krašte ir tvoros žydi. Gal; nemačiau. Bet kad mūsų alus šaunesnis už kiprietišką – tai faktas.

Miuncheno šviesusis (Munich Helles) – tai lageris, kuris buvo sukurtas Miunchene 1895 metais Spaten’o bravore. Bravorius – Gabriel Sedlmayer. Buvo skirtas konkuruoti su Pilsnerio tipo alumi. Aš nudžiugau radęs šio stiliaus Paulaner bravoro alų.

Silpno aromato, labai skaidrus, vidutinės karbonizacijos ir baltos, bet trumpalaikės putos alus. Daili šiaudų spalva ir beveik bekvapio komercinio lagerio aromatas.

Ir jeigu aromatas blankus ir net nekvepia stiliui priklausančiu pilsner salyklo aromatu, tai skonis gana tiksliai atitinka stiliaus reikalavimus. Lengvutis, saldokas, su nepabrėžtu apynių kartumu. Sausas, bet pilno kūno pojūtis su saldžiai gęstančiu poskoniu. Munich Helles Paulaner style – toks būtų tiksliausias šio alaus apibūdinimas.

Vertinimas: aromatas 6/10, išvaizda 9/10, skonis 8/10, bendras pojūtis 17/20. Viso: 40 iš 50 galimų.

Neieškokite šiame aluje stebuklo. Jis patiks tiems, kam patiko Paulanero „Oktoberfest’as“. Puikus lageris karštai vasaros popietei. Derės su aštrokais kiniečių ar tailandiečių patiekalais. Arba tiesiog kaip aperityvas laukiant kepsnių. Gerti gerai atvėsintą.

Šio alaus nusipirkau perskaitęs Regio įvertinimą. Na, ne aš vienas toks: Modestas padarė tą patį. Taigi domėjausi, ragavau, įvertinau, reverse inžinierinau.

Bet tradiciškai apie tuos, kas verda šį alų. Paulaner bravorą 1634 metais Miunchene įkurė pranciškonų vienuoliai iš Neudeck ob der Au vienuolyno. Per tuos beveik 400 metų istorijos kelis kartus keitėsi šeimininkai ir šiuo metu bravoras priklauso Schörghuber Unternehmensgruppe (50,1%) ir Heineken N.V. (49.9%).

Jeigu gyveni Miunchene, tik sniegui nutirpus, žiūrėk, jau ir eini į Biergärten’ą. Biergarten – tai bavariška aludė. Teisingas Biergarten’as yra po kaštonais ir grįstas žvyru. Štai jums 7 taisyklės, kaip reikėtų elgtis Biergarten’e, kad nekristum veidu į šį žvyrą:

1. Aprangos kodas: Lederne odinės kelnės vyrams ir dirndl suknelės moterims.
2. Sėdate kur norite, kur yra laisvos vietos.
3. Geriate alų.
4. Susidaužiate bokalais taip, kad kaimyno alus patektų į jūsų bokalą. Kiekvienas to nedarantis automatiškai yra įtartinas: kodėl jis bijo paragauti mano alaus, gal mano alus užnuodytas?
5. Jeigu jau valgote Weisswürste, valgykite rankomis, nenaudodami peilio ir šakutės ir dažykite dešrelę į saldžias garstyčias, o ne į aštrias, ar – neduok dieve – į ketčupą. Užgerkite Weisswürstę kvietiniu alumi.
6. Užimti stalą tik sau, jeigu prie jo dar yra laisvų vietų, yra šventvagystė ir tikras būdas tapti socialiniu atstumtuoju.
7. Nelaukite padavėjos norėdami užsisakyti alų. Eikite ir užsisakykite.

Aromatas salyklinis, silpnas, apynių neužuodžiu. Auksinės spalvos, puta balta, greitai sėdanti. Ryškus salyklinis skonis, betgi iš karto balansuojamas delikačiu apyniu kartumu (tikrai ne tautinis lietuvių Magnum’as), kūnas tvirtas, ežeras melanoidinų, poskonis salykliškai saldus, bet ne sulipdantis. Aukščiausios kokybės medžiagos, solidus alus, how the hell jie padaro tuos melanoidinus.

Įvertinimas: aromatas 6/10, išvaizda 4/5, skonis 7/10, gomurys 3/5, bendras vertinimas 15/20, iš viso 35/50. Pirkau Vynotekoje, 0,5 l butelis kainavo 4,99 Lt.

Ok, salyklai: 80% vokiškas pilsneris, 10% šviesus Miunchenas, 10% CaraPils. Saliname:50C, iš karto keliame iki 63C, laikome 30 min, keliame iki 68C, laikome 45 min, keliame iki 76C, laikome 10 min, tekiname. Jeigu netingite, mokate ir turite sąlygas daryti dekokciją, ji čia labai labai vietoje. Mentalo pH koreguojame iki 5,35-5,40. Verdame 70 min, apyniai Perle 60 min iki 25-27 IBU. 2,5 gramo kalcio chlorido į puodą. Mielės Wyeast Bavarian Lager. OG 1,056, FG 1,010, ABV 6%, EBC 9, IBU 26. Viel Glück!

P.S. Įtraukiu šitą alų į savo kooperacinių virimų planą.