Šiandien man – senųjų tradicijų vakaras. Visų pirma todėl, kad šiandien yra trečiasis lapkričio ketvirtadienis. O tai reiškia, kad šiandien – Le Beaujolais Nouveau diena… Rašau su nedideliu liūdesiu ir nostalgija. Mat ši tradicija, atkeliavusi iš Prancūzijos,  jau ne pirmi metai prigijo ir Lietuvoje. Šurmuliuojanti draugiška kompanija ragauja jauną vyną ir plepa apie viską ir apie nieką. Tiesiog leidžia laiką, šypsosi, bendrauja. Apie viską, tik ne apie vyną. Nes Beaujolais Nouveau nereikia apatarinėti, ieškoti jame subtilumų ar slaptų aromato natų. Jis geriamas švenčiant derliaus nuėmimo pabaigą. Deja, šeimyniniai įsipareigojimai neleidžia šiandien smagiai praleisti vakaro ragaujant naująjį derlių. Tačiau tai netrukdo tiesiog atsipūsti po besibaigiančios savaitės darbų ir paragauti dar neragauto alaus!

Pirmasis – "Vilkmergės jauno derliaus" alus. Apie jį sužinojau iš "Bambalynės" FB puslapio naujienų. Tiesa, ir alų ten pirkau. Ir ateityje pirksiu. Nes apie tai, kaip yra gera pirkti alų "Bambalynėje" reikia pasakoti atskiru įrašu.

 

Alų pirkau iš smalsumo, kažin ko pernelyg nesitikėdamas. Parsivežiau gerai atvėsusį. Ir tik namie turėjau progos atidžiau jį apžiūrėti. Butelis yra nemažas – savyje talpina kvortą (0.82L) alaus. Tačiau jo dydis suteikia solidumo. Štai Volfo "pinta" solidumo nesuteikia – kažkoks stambaus kalibro šovinys. O šis butelis – solidus. Dailus, elegantiškas ir solidus. Solidumo jam suteikia ir papildomas apipavidalinimas: originali, tik šiam buteliui gaminta etiketė, butelyje įlietas iškilus bravoro pavadinimas, aludario kokybės pažadas, siaura antroji etiketė ant kakliuko apie alų ir ant kanapinės virvelės kabanti reklaminė – informacinė knygutė. Nuo jos ir pradedu alaus "degustaciją". Žodį "knygutė" pavartojau tikslingai, mat nuplėšus popierių nuo virvelės gaunamas mažas lansktomas leidinys, kuriame pasakojam šio alaus istorija. Visi ritualai man kiek primena "Beaujolais Nouveau" lietuviškąjį variantą. Tiesa, mes neturim vynuogynų. Bet mes turim aludarius, "Sambarius" ir kitas gražias alaus tradicijas. Pagarba "Vilkmergei" už jų gaivinimą ir palaikymą. Gerai, kad jie atrado šią nišą – virti riboto kiekio, "teminį" alų. Šaunuoliai! 

Antras pagarbos vertas momentas – nėra melagingos reklamos. Nėra nieko nykesnio, kaip skambiais marketinginiais šūkiais apipinti prasto alaus apibūdinimą ir taip bandyti apgauti pirkėją. Nekenčiu.

O štai čia – kievienas žodis tiesa. Ir nėra jokių pasakų apie nekaltas mergeles, kurios moliniais dubenimis semia tyro šaltinio vandenį ir basomis kojomis per rasotą žolę… brrr…

Lietuviškas salykas, karamelinis salyklas, lietuviški apyniai, grežinio vanduo. Parašytų kurio elio mieles naudojo – tapčiau lojaliu gerbėju.

Įdėmiai skaitot? Gerai. Taip, aš nepamelavau – apyniai auginti Lietuvoje, surinkti iš ūkininkų ir jie naudoti šio alaus virimui. Aš, žinoma, už nugaros nestovėjau, todėl galvos nukirsti neduočiau. Bet taip teigia gamintojas, o aš esu nelinkęs abejoti todėl… todėl, kad  alaus skonis yra visiškai kitoks 😉

Kemšu butelį ir su nerimu pilu alų į taurę.  Spalva primena patamsėjusio aukso arba pradėjusio oksiduotis vario spalvą. Faktiškai alus tamsesnis, nei reklaminėje nuotraukoje. O štai puta tikrai nemaža, vidutinio standumo, bet tamsesnė nei nuotraukoje. Ji nėra balta, turi tokį sodraus kremo atspalvį. Karbonizacija vidutinė.

Maloniai nustebina aromatas, kuris pasklinda dar alui bėgant į taurę. Neramiai pyliau alų, nes dažniausiai alus, į kurio sudėti dedami karameliniai salyklai, jais ir kvepia. Ir apskritai karameliniai dominuoja. Čia taip nėra. Yra karamelinio salyklo natos, tačiau jos nėra viską užgožiančios ar agresyviai dominuojančios. Šalia juntami salykliniai, mieliški, šviežios mielinės tešlos, baltųjų pipirų  aromatai. 

Skonis nėra toks kartokas, kokį aludariai pabrėžia aprašyme. Tačiau jis kompleksiškas ir neužgožtas karamele. Liuks! Pagaliau neliko tos įkyrios klaidos, kurią nuolat kartoja mažieji bravorai. Skonyje juntama švelni karamelė, itin subtilus apynių kartėlis, lazdyno riešuto natos, o poskonyje papildomai blyksteli švelnios geltonosios citrinos žievelės natos, juodųjų serbentų, obuolio žievelės užuominos, ir su apynių dygumu (gerąja to žodžio prasme) susijęs grietinėliškumas. Kalbant paprastai – jausmas, tartum atsikandus pienišku šokoladu aplieto, citrininiu kremu įdaryto eklero. Super…

Kol rašau šį tekstą mėgaujuosi vis kitomis poskonio natomis. Jei būsite kantrūs ir alų degustuosite be maisto – po kelių minučių poskonyje jusite vis kitas ir kitas natas. Poskonis duobėtas, bet nevykime Dievo į medį – alus yra šaunus!

Jeigu užsienietis paprašytų atvežti jam lauktuvių lietuviško alaus – nedvejodamas rinkčiausi šį. Solidi pakuotė ir ją atitinkantis turinys.

ABV 6%. Ribotas tiražas, todėl susidomėję skubėkit įsigyti – jo gali greit nelikt. "Bambalynėje" už jį mokėjau 10Lt ir šis alus vertas kievieno už jį sumokėto cento. Šaunuoliai, Vilkmergiškiai! Nenuleiskite rankų, virkite sezoninį alų, puoselėkite lietuviškas tradicijas ir aš minėsiu jus geru žodžiu.

Antrasis alus ragaujamas mano blog'o skaitytojo prašymu. Tai – "Köstritzer Schwarzbier", juodasis lageris. 

 Alus legendinis. Net Wikipedija pateikia šį alų, kaip Schwarzbier pavyzdį. Atidarau skardinę (butelinės versijos neradau) ir pilu į taurę. Vizualiai alus atitinka visus stiliaus reikalavimus: jis juodas, beveik neperšviečiamas net prieš šviesą. Bet pažiūrėjus prieš ryškią šviesą matosi, kad js švarus ir skaidrus. Puta didžiulė, standi, ilgai išliekanti, rudos / degintos karamelės spalvos. 

Aromatas nėra ryškus, tačiau jis ir neprivalomas. Ir dėl stiliaus reikalavimų ir dėl to, kad geriam pramoninį pavyzdį. 

Ragaujam. Kūnas vidutiniškai lengvas, link lengvo. O tai maloniai nustebina, stebint putą ir spalvą. Apyniai nėra ryškūs, bet juntami juodojo šokolado, kavos pupelių niunansai skonyje, pereinantys į malonius skrudintus poskonius, kurių kartumas subtilus ir harmoningas.

Ryškus alus – savo atitikimu stiliaus reikalavimams, savo puta, savo lengvu, bet nevandeningu ir harmoningu skoniu. Elegentiškas, net sakyčiau – damų alus. 

Beragaujant man šmėkštelėjo mintis, kad prie šio alaus užkandžiui labai norėčiau mažų mielinių bandelių su keptų svogūnų ir džiovintų baravykų įdaru… ir Kalėdų… ir atostogų…

Viskas 🙂 Užtenka čia svajoti. Einu ilsėtis  – darbas rytoj laukia 🙂  

O šio alaus rasite "Norfoje" už labai krikščionišką kainą – mažiau nei 3,5Lt už puslitrį skardoje.