Šis įrašas, ko gero, bus trumpiausias šiame degustacijų žurnale. Vakar buvau „Alaus bibliotekoje„,  mat norėjau paragauti „Sakiškių alaus„, o medžiokle užsiimti tingėjau.

„Alaus biblioteka“ man tiko todėl, kad čia galima rasti visą „Sakiškių alaus“ produkciją, o ir šiaip vieta padori ir maloni aplankyti.

Paragavau butelinį Saisoną ir Witbierą, iš kranų tekančius APA ir stautą. O įrašas trumpas todėl, kad nėra prasmės daugžodžiauti: alus yra labai geras. Apie jį nereikia kalbėti, jį reikia gerti, mėgautis ir gyvai aptarinėti kartu su bičiuliais.

Vienintelis šio alaus trūkumas – kaina. Mano galva €3,50 už 0,33l buteliuką yra daugiau nei nemažai. Kita vertus – pigių gerų daiktų nebūna. Tegul alaus mėgėjai, balsuodami savo piniginėmis, nutaria ar šis alus brangus, ar kaina tiesiog atitinka jo vertę.

Penktadienis – eikit po darbų ragauti „Sakiškių alaus“ ir padūsauti, kad tik rugpjūtį prasidėjusi vasara beveik baigėsi.

P.S. jei kam įdomu – „Alaus bibliotekoje“ taip pat gerai, kaip ir praėjusio apsilankymo metu.

Lietuviška vasara jau įpusėjo. Pasipylė pirmosios sodo, daržo ir miško gėrybės – metas virti sezoninį alų!

Išties, sezoninis alus yra kiek kitoks, savitas, ryškus ir nepabodęs. Klasikinio alaus prisivirsime šaltuoju metų laiku. O dabar, belaukiant jauno derliaus alaus, galim virti sezoninį alų su uogomis, vaisiais ir žolelėmis bei prieskoniais. Juk viskas šviežia, kvepia, varva sultimis – alsuoja vasara. Kelios idėjos kokį alų galima išsivirti tiesiog dabar.

Avietės

Avietės yra dėkinga uoga kvietiniam alui. Esu viręs kelias alaus versijas su šio augalo lapais, šakelėmis, šaldytomis uogomis. Žinoma, geriausias rezultatas – kai uogos šviežios.

Imkite klasikinį kvietinio alaus receptą (50% pilsner salyklo 50% kvietinio salyklo), šiek tiek apynių savo nuožiūra (svarbu, kad IBU neviršytų 15) ir virkite kaip įprasta. Avietes galite naudoti dviem būdais – arba dėti jas į virimo pabaigą arba į antrinę fermentaciją. Pirmu atveju alus turės aviečių spalvos ir aromato, tačiau skonyje dominuos pirminis alaus stilius. Antru atveju skonyje bus daugiau rūgštelės, avietinės išraiškos.

Mėgstate pikantiškumą? Likus 5min. virimo įdėkite į misą aitriosios paprikos ankštį, perdurtą kelis kartus peiliu. Gaminate kvietinę IPA? Tuomet aviečių uogas dėkite į antrinę fermentaciją, kartu su apyniais. Visi galimi variantai yra įdomūs.

Man labiausiai patikęs eksperimentas (23l alaus):

Alus gavosi ryškus, su dailia rožine puta. Man patiko summit apynių ir aviečių derinys.

Nemėgstate kvietinio alaus? Virkite šokoladinį stautą. Su šviežiomis avietėmis. Improvizuokite. Avietė tam labai dėkinga uoga.

Mėlynės

Su šia uoga nesu viręs alaus. Tačiau tikrai nuostabų alų yra išviręs bičiulis Artis. Štai nuoroda į jo receptą.

Beje, šis alus aludarių suvažiavimo „Guobalynas 2011“ eksperimentinio alaus kategorijoje I vieta ir absoliutus laimėtojas.
Geriausias 2011 metų nekomercinis alus. Dabar gera proga pakartoti šio recepto sėkmę.

Juodieji serbentai

Kas kvepia juodaisiais serbentais? Teisingai. IPA ir DIPA. Skinkite juoduosius serbentus, traiškykite ar permalkite su mėsmale. Skinkite ir lapus. Dėkite į virimo pabaigą, dėkite į antrinę fermentaciją.

Tegul jie savo ryškumu nudažo ne tik alaus aromatą, bet ir spalvą. Derinkite apynius ir stebinkite IPA gerbėjus savo alumi. Dar nevėlu, dar yra serbentų – naudokitės proga.

Vyšnios

Dar viena uoga, kurią taip madinga naudoti alaus gamyboje. Apie Kriek’ą jau kalbėjom. Tačiau yra ir kitas vyšnių panaudojimo būdas – tai Saison alus.

Vėl gi, egzistuoja keli vyšnių panaudojimo būdai. Jeigu dėti jas į virimo pabaigą, tuomet jos dezinfekuosis ir paliks tik dalį savo aromato ir skonio. Tačiau mane labiau sudomino dvigubos fermentacijos alus.

O idėja yra tokia: verdame klasikinį saisoną. Pvz. (23l alaus):

Fermentuojame iki pabaigos. Kai fermentacija baigsis – perpilame į kitą fermenterį ir sudedame vyšnias be kauliukų, su visomis jų sultimis. Prasidės antrinė fermentacija, o alus įgaus ne tik gaivios, saison alui būdingos, rūgštelės, tačiau ir laukinių mielių įtakos.

Tokį alų verta supilstyti į butelius ir brandinti bent pusmetį. Arba ir ilgiau. Pamatysite, rezultatas jus maloniai nustebins

Naudokitės vasaros teikiamais privalumais, nepraleiskite progos. Jeigu neturite savų uogų – nueikite į turgavietes. Apsižvalgykite, improvizuokite. Pagaukite vasarą ir užrakinkite ją butelyje. O po reikiamos brandos – atkimškite ir paleiskite tartum džiną. Tegul taip greit prabėganti vasara vėl sužiba savo prisiminimais taurėje.

Vaje, kad pasipylė alaus naujienos, it iš gausybės rago! Jeigu prieš pusmetį dejavau, kad lentynose nuobodu ir pasigendu naujienų, tai dabar jų tiek, jog nespėju pirkti, nekalbant apie degustavimą. Jau senokai namuose nebuvo taip, kad stovėtų eilė alaus, kurį reikia paragauti ir aprašyti. Matomai visi, kas susiję su alaus verslu, rimtai nusiteikę pakovoti dėl vietos po saule lietuviško alaus rinkoje. Smagu!

Šį kartą kelios, bet tikrai ne paskutinės, lietuviško alaus naujienos.

Biržų alus. Munich helles lager. ABV 4,9%

Biržų alus tęsia tradiciją ir pildo savo „premium“ segmentą, pavadintą 1868. Priminsiu: pernai rašiau apie kelis šios serijos pavyzdžius, šiemet turim dar dvi naujienas.

Munich helles alaus stilius gimė Vokietijoje, kai istoriškai buvo sukurtas alus kaip priemonė konkurencijai su klasikiniu pilsner stiliaus alumi. Pagrindinės šio stiliaus savybės yra išraiškingas pilsner salyklo salykliškumas (koks bjaurus kalambūras, bet neturiu kuo jo pakeisti). Ragautas alus yra gana neblogai atitinkantis stiliaus reikalavimus. Skaidri ir švari gelsva spalva su ją dengiančia balta puta. Aromatas veik nejuntamas, kartais blyksteli metalo natos. Tai keista, nes butelis stiklinis, taurė švari. Iš kur tos metalo natos?

Skonis tvarkingas, plokščias ir kiek nuobodokas. Juntamas tvarkingas salykliškumas. Poskonis trumpas ir neįsimintinas. Tvarkingas, bet nuobodus alus. Paragauti verta, mano mėgiamu jis nebus.

Biržų alus. Munich dunkel lager. ABV 6%

Dar šiek tiek istorijos: Miuncheno dunkelis yra klasikinis rudas Miuncheno stiliaus lageris, kuris buvo sukurtas kaip tamsesnis, labiau salyklą pabrėžiantis alus, dalinai dėl santykinai kieto vandens. Pagal stiliaus reikalavimus tikimasi, kad aluje dominuoja turtingas ir sudėtingas Miuncheno salyklo skonis, dažniausiai su melanodinais ir skrudinta duona. Skonis gali būti saikingai saldus, bet neturi būti viską užgožiantis ir nemalonus. Gali būti jaučiamas lengvas karamelės, šokolado ar riešutų skonis. Degintas ar kartus tamsiųjų salyklų skonis nėra tinkamas, kaip ir labai išreikštas karamelinių salyklų skonis.

Deja su ragautu alumi taip nėra. Skonyje karamelės daug, juntamos ir skrudėsių natos. Ir aš jo tikrai nepavadinčiau sudėtingu ir turtingu. Bent jau man jis tokio įspūdžio nepaliko. Ypač, kai atmintyje lyginu su kitais ragautais šio stiliaus atstovais. Poskonyje dominuoja juoda duona, riešutų natos, razinų natos. Deja, kartu su viską dengiančia karamele. Toks jausmas, kad tai tas pats šviesusis, tik į jį papildomai dosniai įdėta karamelinio salyklo. Skubotas, neišbaigtas gaminys su noru įtikti neišlepintam provincijos segmentui. Taisytinas.

Kita naujiena yra alus, kurį gamina „Mažasis alaus cechas“. Kas tai? Informacijos nei ant buteliukų nei internete nepavyko rasti. Viskas, ką galima sužinoti yra platintojas, 3BS, dar žinomas kaip „Beer barrel“.

Tad kas šis mažasis alaus cechas? Visiškai plikas startuolis ir naujas rinkos žaidėjas? Ar tai partizaninis kažkurio didesnio bravoro bandymas tapti craftininkais su aliuzija į „Raudonas plytas“? Nežinau. Bet tai tik į gerą – nebus išankstinių nuostatų ir ragaujant alų tikiuosi daugiau objektyvumo. Pradėkim.

Mėnulio takas. 14EBC, ABV 5,2%

Pirmas į taurę bėga kvietinukas. Balta, porėta, netvari puta. Drumsta, tamsių šiaudų spalva.

Aromatas gana neryškus, uždaras. Tai nėra tas kvietinis, kurio aromatas pasklinda dar bepilant alų į taurę. Dominuoja lupamo mandarino aromatas, pasistengus galima užuosti kivi, gal kiek kalendros.

Skonis sausas, kupinas gaivios rūgšties, mandarinai dominuoja ir skonyje. Jausmas lyg per Kalėdas, tik tie mandarinai tokie… chm… sintetiniai. Poskonis trumpas, sausokas, su rūgštele, nemaloniai nuteikianti gomurį. Lyginant su kitais lietuviškais kvietinio alaus flagmanais šis alus nedžiugina, yra sunkiai geriamas.

Jūros kranto šviesusis alus. 11EBC, ABV 4,8%

Skaidrus, tamsaus vario spalvos alus su balta, netvaria puta. Karbonizacija vidutinė, link mažos.

Aromatas uždaras, veik nejuntamas, dominuoja pilsnerio salyklo natos. Uostyčiau aklai – sakyčiau eilinis beveidis eurolageris.

Skonis nuobodus, poskonis trumpas, alui trūksta kūno, jis vandeningas. Ką jis man primena? Ragaujant kankina nemalonus dejavu jausmas.

Laužo liepsna. 59EBC, ABV 5,4%

Alus atrodo patraukliai. Kadangi „tamsusis alus“ nėra stilius, todėl vertinu tik bendrą įspūdį. Daili, skaidri tamsaus rubino spalva, kreminė puta.

Deja, aromato ir vėl nėra. Jis toks pats vadeningas, jam trūksta kūno ir sudėtingumo. Toks jausmas, kad į šviesų alų įdėjo karamelinio salyklo ir paleido kaip „tamsų“. Poskonis gana trumpas, saldokas. Nuobodus, beveidis alus.

Pievų rūko. Nefiltruotas. 14EBC, ABV 5,0%

Alus lengvai drumstas, su balta, didele puta. Vėl be aromato. Tai tas pats šviesusis tik su drumstumą sukeliančiomis priemaišomis? Ilgai ir nuosekliai ragauju abu pavyzdžius keldamas tai vieną, tai kitą taurę. Ragauju ir įsitempęs lyginu. Na nesiskiria alus taurėse. Išskyrus išvaizdą daugiau skirtumų nėra. Nykus, nuobodus, beveidis ir neįdomus alus. Štai taip, dabar jau galite (ap)spjaudyti mane komentaruose.

Kas tas „Mažasis alaus cechas“? Informacijos nėra. Su komunikacija ir viešinimu, pristatant naują produktą (įvedant į rinką, jei taip norit) taip pat blogai kaip ir su alumi. FB puslapyje keli neinformatyvūs įrašai. Interneto svetainės apskritai nėra, tik domenas užregistruotas. Nu labai blogai. Viskas kreiva: pradedant etikečių klijavimu ant butelio ir baigiant komunikavimu. Neturit pinigų? Na tai bent intrigą kokią suregzkit, nusipirkit FB laikų iš mokinukų, papasakokit kaip jūs braidėt po pievas pienių rūke ir sėdėdami prie laužo žiūrėjot į jūros krantą. Dabar viskas tylu, liūdna ir tuščia. O gal tai bandymas komunikavimą suderinti su pagaminto alaus stiliumi? Net kamštelių kolekcininkai neapsidžiaugs, mat visi kamšteliai yra vienodai juodi.

Ir kas čia per stilius? Šviesus, tamsus, nefiltruotas ir kvietinis. Ach, kokia išieškota craft’o tendencija. Such wow.

Cecho pameistriai ir meistrai – aš žinau, kad skaitysite šią apžvalgą. Išsiduokit: tai nevykęs „Rinkuškių“ bandymas išstumti savo produkciją naujoje taroje su šleivomis etiketėmis?

Jeigu ne – sveikinu vyrai. Jūs nusileidote iki „Rinkuškių“ lygio. Kur tai yra? Ties grindjuostėmis. Kalbant tiksliau tai kiek aukščiau – per išpiltą alaus bokalą. Liūdna, net pikta. Veltui išmesti pinigai.

Alaus pasaulis dėl apynių ir IPA eina iš proto. Būdamas niurzga galėčiau pasakyti tipišką lietuvio bambeklio frazę: jums nėra nieko šventa!

Kvietinis alus dažniausiai mėgiamas dėl aukštos ir standžios putos, drumstos išvaizdos, specifinių esterių, kurie žaižaruoja bananų, citrusinių ir tropinių vaisių aromatais ir švelnaus, gaivinančio skonio, taip derančio karštą vasaros dieną. Apyniai kvietiniame aluje visada buvo antraplanis, nežymus reiškinys.

Ir še tau boba devintinės – dabar ir kvietinis alus verdamas IPA stiliumi.

Naujausias „Brew Your Own“ žurnalo numeris publikuoja patarimus ir paaiškinimus kaip išsivirti kvietinės IPA.

Jamil Zainasheff rekomenduoja tokį receptą 19L alui, turinčiam 94IBU:

6 kg white wheat malt (2 °L)
250 g biscuit malt (25 °L)
21.25 AAU Columbus pellet hops (60 min.) (1.25 oz./35 g at 17% alpha acids)
1 oz. (28 g) Centennial pellet hops at 10% alpha acids (0 min.)
2 oz. (57 g) Cascade pellet hops at 6% alpha acids (0 min.)
1 oz. (28 g) Centennial pellet hops at 10% alpha acids (dry hop)
2 oz. (57 g) Cascade pellet hops at 6% alpha acids (dry hop)
White Labs WLP001 (California Ale) or Wyeast 1056 (American Ale)

Kvietinis salyklas, biskvitinis – tik kaip nežymus prieskonis ir apyniai, apyniai, apyniai….

Visą receptą su virimo patarimai galite perskaityti čia.

O aš einu ramiai padūmosiu, mat dar nesuprantu ar šia pakraipa džiaugtis ar liūdėt dėl kvietinukų klasikos, į kurią kėsinasi craft’eriai.

Su didžiu liūdesiu vakar apžvelgiau savo mėgiamo prekybos centro lentynas; nuo-bo-du. Kaip išlepęs vaikas žvilgsniu naršiau alaus lentynas: nuobodu, neįdomu, nusibodę, tas pats tik etiketė nauja, ragavau – nepatiko.

Ką daryt tokiais atvejais, kai tartum alaus norisi, o viskas pabodę ir vienoda? Štai keli, dėmesio verti, pasiūlymai vasaros pradžiai.

Brakspear Oxford Gold

Apie šį alų rašiau prieš pusantrų metų. Įdomu tai, kad jis pasikeitė. Arba tai alus tuo pačiu pavadinimu (kuo sunku būtų patikėti) tik neturintis pretenzingo „organic beer“ pavadinime, ir pakeitęs jį naujausiu mados šūksniu „craft brewed“. Pilam, ragaujam.

Balta iškili puta, kuri ilgainiui susėda, tačiau lieka iki pat bokalo dugno. Skaidrus, tamsaus vario spalvos alus. Aromatas nėra ryškus ir dominuojantis, tačiau subtilus ir neerzinantis. Tiek kiek reikia pale ale. Nestiprus citrusinis ir prieskonių žolelių aromatas, sumišęs su salyklo natomis. Skonis lengvas, gaivus, gal dalinai vandeningas. Tikėjausi pilnesnio kūno. Poskonis nuo kartoko gęsta iki maloniai švelnaus. Švelniai, tolygiai, nuosekliai. Kartu su salyklais juntamos citrusų žievelių ir skrudintų pinijų riešutų natos. Saikingai karbonizuotas, todėl sausumo daugoka, tikėjausi daugiau salykliškumo.

Bendras įspūdis labai neprastas. Tiesa, tikėjausi daugiau, bet jau baigus vertinti pagalvojau – šis eliukas puikiai tiks dabar vykstančio futbolo šventės gerbėjams. Jis saikingas, nuoseklus, jame nereikia ieškoti subtilybių – galima mėgautis futbolu ir turėti jį šalia. Patiks tiems, kas mėgsta nelabai sudėtingas komercines alaus versijas, bet pavargo nuo eurolagerių.

Vertinimas: aromatas 6/10, išvaizda 4/5, skonis 7/10, gomurys 4/5 bendras pojūtis 16/20. Viso: 37 iš 50 galimų.

Skirtumai nuo ankstesnė versijos: Fuggles, Goldings, Styrian apyniai, pale ale ir crystal salyklas. ABV 4,6%. Importuoja beerbarrel.lt, todėl jo rasite daugumoje didesnių prekybviečių.

Weihenstephaner Hefeweissbier

Apie šį alų sklandančias legendas girdėjau jau senokai. Nutariau įsitikinti savo juslėmis ir pažiūrėti kas gi tai.

Jeigu trumpai – tai grožis ir seksas taurėje. Per daug gerai, kad galėtų būti tikra. Jūs tik pažiūrėkite – vien putos aukštis vertas nuodėmės!

Švelniai drumsta (tikėjausi daugiau) matinė auksaspalvė spalva, kurios galvą puošia balta, didžiulė, kreminė puta. Net ir per šį putos gaubtą sklinda elegantiškas ir solidus aromatas, kuriame su kaupu šiam stiliui būdingų esterių: kalendra, ramunėlės, apelsinų žievelė, mangai, sunokusios kriaušės. Nuo pirmojo gurkšnio burna prisipildo skonių fejerverkais, kurie aidu gęsta poskonyje ir kviečia ragauti dar. Tai turtingas alus – aromatu, skoniu, poskoniu, bendru įspūdžiu. Subtilu, elegantiška, solidu – tai žodžiai, kurie tinkamai apibūdina šį alų.

Ne veltui, oi ne veltui ratebeer.com šis alus turi 98 balus iš 100 ir vadinamas alaus elitu. Aš žemai lenkiu galvą ir drąsiai sakau: tai geriausias hefeweissbier, kurį gali nusipirkti Lietuvoje. Butelio kaina veik 6Lt. ir jis vertas kiekvieno sumokėto cento. Vertinimas: 49/50.

Jeigu mokate ant grotelių tinkamai iškepti šviežią upėtakį su žolelėmis ir patiekti jį su švelniu citrininiu padažu – pasiūlykite kartu šio alaus. Moterys jus ant rankų nešios…

Weihenstephaner Hefeweissbier Dunkel

Tai – tamsusis ankstesniojo alaus brolis. Toks pat sėkmingas, tik papildytas džiovintų tamsiųjų vaisių natomis aromate ir skonyje. Jis labiau drumstas, tamsios lazdyno riešuto kevalo spalvos, kreminė baltai-rusva standi puta. Aromatas panašus, tik kiek intesyvesnis, su papildomomis kmynų natomis. Gomurys kiek sausesnis, matyt dėl karbonizacijos. Arba mano adekvatumo stokos vertinant tokį gėrį – ne kasdien ragauju tokio lygio egzempliorius. Nubrauksiu tašką dėl mažesnio kūno, nei tikėjausi. Dunkelis turėtų skoniu būti išraiškingesnis už šviesiuosius brolius. Tačiau visumoje – tai dar vienas išskirtinis, sakyčiau – etaloninis, pavyzdys.

Vertinimas: 48/50. Šio gėrio rasite GAP’uose. Tinkamas derinti su pieniško šokolado – riešutų desertais.

Tai – geriausia, ką esu ragavęs šiemet ir drąsiai rekomenduoju jums. Nes apie gerus dalykus privaloma skleisti žinią.

Ar jaučiate pavasarį? Ir aš jaučiu. Ir ne tik todėl, kad dienos tapo akivaizdžiai ilgesnės, savaitgaliais ištuštėja naujienų srautas soc. tinkluose ir priemiesčius užlieja kepsnių aromatai. Pavasaris – tai būsimo šiltojo sezono pranašas, o iš pagausėjusių naujienų alaus rinkoje juntama, kad šis sezonas jau ne už kalnų. Visi didieji bravorai rinkai pristato savo naujienas, ne išimtis ir „Volfas Engelman“.

Kulkos formos butelių kolekciją papildė naujas alus „Balta pinta“.

Kvietinukus aš mėgstu, todėl su malonumu ragauju naujieną. Hefeweizen stiliaus alus bėga į taurę – apžiūriu ir ragauju.

Išvaizda. Didelė ir tvari, aukšta balta puta. Komerciškai drumstas, matinės auksinės šiaudų spalvos alus. 7/10

Aromatas. Tikrai ryškus. Ragavau alų uždaroje patalpoje, todėl ryškus aromatas buvo juntamas jau per pusmetrį nuo taurės. Jame dominuoja visa stiliaus klasika: citrusai, curacao, kalendra. Po gerų 15min. sumažėjus putai atsiranda medaus ir ramunėlių natos. 8/10

Skonis: alus saikingai karbonizuotas, karbonizacijos tiek, kiek reikia gaiviam sausoko įspūdžio sukūrimui. Pats skonis yra pakankamai pilnas, poskonis gana trumpas, tačiau gęstantis tolygiai. Poskonyje juntamos citrusų rūgštelės, gvazdikėlių aitrumo natos. 7/10

Bendras pojūtis: gan sausas, vidutinio kūno, maloniai gaivinantis alus. Tikiu, kad jis bus populiarus šiltojo sezono metu. Gal būt jis nėra tobulas, tačiau tikai vykęs. Net žmona, paragavusi šio alaus akluoju būdu, įvertino kategoriškai: Geras. Pirksim dar! 17/20.

VISO: 39/50. Vertas dėmesio. Rasite daugumoje parduotuvių.

O štai antrasis šio bravoro alus atkeliavo pas mane tiesiai iš paties aludario rankų:

Na ar ne miela?

Fortas „Meister“. Ant butelio rašoma „Sukurta naujos kartos aludario“. O nugarinėje dalyje pats aludaris skelbia: „Kai kūrėme šį alų, manęs klausė, kuo Meister bus ypatingas. Atsakymas paprastas – nes daromas kaip sau. Na ir vokiški aromatiniai apyniai puikiai dera su mano mėgstama lietuviško salyklo rūšimi. Tad nešildykite ilgiau rankose – atsikimškite ir ragaukite. Meister aludaris Giedrius Valančius.“ Apie tą Valančių, kuris kovojo su alkoholiu aš žinau. O apie Giedrių, kuris kuria alų – ne. Googlinu:

Giedrius Valančius

Kaunietis, dirba „Volfas Engelman“, mokėsi „VLB Berlin“ alaus akademijoje, profesionalus aludaris, FB dalinasi naujienomis apie alų ir krepšinį. Žinosim.

Alaus nešildau ir pilu į taurę.

Dar kartą paburbėsiu: jeigu aludaris, kuris šio alaus receptą brandino savyje keletą metų, vietoj marketinginio teksto būtų radęs bent vieną eilutę alaus stiliui nurodyti, arba kelias – sudėtinėms dalims, tuomet alų vertinti būtų paprasčiau. Dabar ragavimas šiek tiek panašus į „atspėk kas čia“ ir į kurį stilių buvo taikoma – sunku pasakyti.

Išvaizdai priekaištų neturiu – šviesaus raudonmedžio spalvos skaidrus alus su didele, balta puta. Pažiūrėkit į nuotrauką – fotografuota praėjus kelioms minutėms po to, kai alus atsidūrė taurėje. Šaunu.

O štai su aromatu – liūdesys. Ką aluje veikia aromatiniai apyniai aš nežinau. Matyt buvo padėti šalia, kai alų gamino, nes alus kvepia kaip klasikinis komercinis lageris – niekuo.

Situaciją kiek gelbsti skonis. Alus yra vidutinio kūno, žemos karbonizacijos, tačiau turi gana harmoningą salyklų / apynių santykį ir yra kiek „minkštesnis“ už kitus „Forto“ serijos atstovus, kurių poskonio kartėlis mane kiek erzina. Nors alų ragavau penktadienį, po visų darbų, kiek pavargęs ir suirzęs, tačiau alus man patiko. Jeigu tai pirmasis Giedriaus alus – sveikinu! Neprastas debiutas. Antrą kartą šį alų perragavau vakar ir mano nuomonė nepakito. Jeigu stovint prie lentynos parduotuvėje nežinosit ką pasirinkti – ragaukite šį alų. Nesakau, kad jis taps Jūsų favoritu nuo pat pirmo gurkšnio arba, kad kartą paragavę negalėsite sustoti. Galėsite. Bet paragauti – verta.

Gražaus ir šilto Jums pavasario, mielieji!

Dažnas lietuvis žiemą važiuoja atostogauti į Austrijos kalnus – čia nemažai slidinėjimo kurortų, kurie garsėja savo trasų kiekiu ir kokybe, geru oru ir kokybiškomis poilsio paslaugomis. Tiesa, kelionė bus kiek tolimesnė ir brangesnė, nei poilsis Čekijoje ar Slovakijoje, bet planuojant atostogas nereikės pergyventi dėl to, ar bus trasose sniego ir ar nereikės gaišti laiko, stovint eilėse prie keltuvų.

Tad važiuojantiems poilsiauti į Austriją – keli patarimai apie tai, kokį alų verta rinktis šioje šalyje.

Kalbant apie alaus pasiūlą Austrijoje dera pastebėti, kad šioje šalyje alaus mėgėjai nėra taip lepinami, kaip Lietuvoje. Todėl jeigu galite, verčiau ragaukite vyną. Austrija garsėja savita vyndaryste, turinčia tikš šiam regionui būdingas vyno rūšis. Vynuogynai Austrijoje užima 51 tūkstantį hektarų šalies rytuose ir pietryčiuose. Baltieji vynai sudaro 70% viso pagaminamo vyno iš 22 vynuogių rūšių. Likusius 30% sudaro raudonasis vynas, gaminamas iš 13 vynuogių rūšių. Daugiau apie Austrijos vyną skaitykite čia ir čia.

Jeigu nesate vyno mėgėjas ir mieliau renkatės alų – trumpai papasakosiu į ką verta atkreipti dėmesį lankantis šioje šalyje. Kalbėdamas apie alaus pasiūlą žvelgsiu eilinio turisto akimis ir pasakosiu apie tą alaus asortimentą, kurį rasite daugumoje vidutinio dydžio prekybos centruose. Važiuojant į tikslingą alaus medžioklę galima rasti ir įdomesnio alaus, tačiau mes važiuojame ne medžioti, o ilsėtis ir perkame tai, ką randame populiarioje pasiūloje.

O šią pasiūlą galima skirstyti į tris kategorijas: įvairių rūšių lageriai, kvietiniai alūs ir radleriai (alaus kokteiliai).  Austrijos aludariai nelepina savo gerbėjų eliais, IPA ar kitais alaus pasiūlymais, kurie dabar populiarėja Lietuvoje. Čia viskas paprasta ir konservatyvu.

Radleriai užima veik ketvirtadalį visų alaus lentynų ir yra populiarūs tarp turistų. Tačiau aš nesu šių gėrimų šalininkas, tad plačiau apie juos nepasakosiu. Nuvažiuosit – paragausit patys. Paminėsiu tik tiek, kad radlerių yra įvairiausių ir kiekvienas pageidaujantis ras savo mėgiamą skonio derinį.

Lageriai yra veik populiariausi, jų pasiūla yra didžiausia. Vieni yra tipiški beveidžiai eurolageriai, išsiskiriantys tik nedideliais skonio niuansais – kartumu, kūno pilnumu ir poskonio sausumu. Tačiau ir tarp jų yra keli įdomesni pavyzdžiai.

Pirmasis, kurį verta rinktis po ilgos, aktyvios dienos ant kalno – Ottakringer Helles:

Paprastas ir lengvas alus be didelių pretenzijų. Jame nereikia ieškoti subtilių niuansų – užtenka tiesiog atsikimšti gerai atvėsintą butelaitį ir malšinti troškulį laukiant vakarienės. Parduodamas nedideliuose buteliukuose už labai demokratišką kainą.

Šviesaus lagerio, kokiu užpildytos lietuviškų parduotuvių lentynos, mėgėjams rekomenduoju šią trijulę:

Klasikiniai šviesūs pilsner alūs, pagaminti Austrijoje. Beje, Kaiser alus yra itin populiarus viešojo maitinimo įstaigose, todėl jeigu per pietus paprašysite tiesiog šviesaus alaus – Jums greičiausiai įpils bokalą Kaiser’io.

Austrai nenuvilia ir Marzen’o mėgėjų.

Per savaitę man pavyko paragauti 6 ar 7 skirtingus marcenus, įdomiausi pasirodė šie trys.

Tamsaus lagerio mėgėjams rekomenduoju rinktis König Ludwig Dunkel alų.

Lietuvoje šio gamintojo alaus yra Weissbier versija. Aš paragavau dunkel’į ir nuoširdžiai rekomenduoju. Pilno kūno, tačiau gana lengvas, aromatingas dailus alus su maloniu, lėtai gęstančiu poskoniu. Tikrai patiks tiems, kas mėgsta Köstritzer Schwarzbier.

Austrijoje nemažai ir kaimyninės Vokietijos alaus. Man labiau rūpėjo austriškas alus, todėl importu iš Vokietijos mažai domėjausi, tačiau nepraleidau progos paragauti vieno iš Vokietijos alaus rinkos lyderių OeTTINGER produkcijos:

Ir pabaigai – dar keli žodžiai apie kvietinį alų. Jo pasirinkimas Austrijoje tikrai platus, austrai moka ir mėgsta virti kvietinį alų. Beveik visi austriški kvietinukai yra nepriekaištingi, tiksliai pataikantys į stilių ir verti dėmesio. Tad jeigu esate kvietinio alaus mėgėjas – Austrija Jums patiks.

Edelweiss alaus yra ir Lietuvoje, apie jį jau esu rašęs. Tiesiog Austrijoje jo pasirinkimas yra platesnis. Šviesaus kvietinio mėgėjams verta rinktis Edelweiss Hofbrau, o tamsiojo – dunkel’į.

Žinoma, yra tikrai nemažai importuojamo alaus. Net ir kalno viršūnėje esančiame bare galite ragauti pilstomą Hoegaarden’ą. Bet šio alaus yra ir čia, Lietuvoje. O Austrai turi savo alų, kuris (lyginant su kai kuriomis kitomis pasaulio šalimis) tikrai nėra prasčiausias. Gerų atostogų keliaujantiems į Austriją!

Gera skleisti geras naujienas. Ir šioji – tai dar vieno naminių aludarių dueto bendradarbiavimo su komerciniu alaus bravoru rezultatas.

Atvirasalus.lt bendruomenėje žinomi Artis bei Vajezus sukūrė receptą, sutarė su „Bravaria“ ir išvirė dvi tonas witbier stiliaus alaus, kurį pavadino „Licorne„.

Man teko malonumas vakar ragauti šį alų. Abu aludariai yra išvirę ne vieną partiją alaus, abu gavę ne vieną apdovanojimą ir man buvo labai smalsu, koks bus „komercinis“ debiutas? Nors jie ir ne naujokai, tačiau gana akivaizdžiai jaudinosi pilstydami alų susirinkusiems. Pirmi kartai, matyt, visur tokie – jaudinantys, neraminantys, trikdantys. Kaip bus? Ką pasakys kiti?

Ragautas alus buvo kiek šiltokas, nei derėtų. Gan jaunas – tik poros savaičių brandos. Ir tikrai išraiškingas.

Vos pradėjus uosti nosį užpildė išraiškingi aromatai. Tarp gana ryškių apelsininių ir kalendros aromatų taurėje buvo juntamas šviežių smilgų, vasariškos pievos ir išdžiūvusio šieno derinys.

Ragaujant šį vidutinio kūno, netvarios putos ir vidutinės karbonizacijos alų mėgavausi pojūčių, kai aromatas sklandžiai dera su skoniu, papildydami vienas kitą.

Gal kiek imbiero poskonyje daugoka. Jeigu priekabiauti stiliaus atitikimui, tai sakyčiau, kad alui derėtų būti kiek labiau kremiškam, o poskonis neturėtų būti toks prieskoniškai – išraiškingas. Witbier stiliaus aprašyme teigiama, kad „gaivus, lengvai rūgštus ir mažai kartus pabaigoje. Nėra kartumo ar aitrumo iš apelsinų žievelės karčiosios dalies.“ Gi Licorne alaus finišas abejingų nepaliks – vieni jį girs, kiti (nemėgstantys imbiero) gali ir nosį raukyti.

Mano subjektyvia nuomone šis alus niekam nepasirodys nuobodus, blyškus ar neišraiškingas. Jis kitoks, naujas, neragauto derinio ir įspūdžio alus, kurį vien todėl reikia paragauti.

Vasara alaus bokale – būtent tai man šovė į galvą, ragaujant šį alų. Uoslė pažadino prisiminimus, kai dar būdamas vaikas mėgau tiesiog kristi į didžiulę vasarišką pievą, uosti aplink tvyrančius žoliškus ir gėliškus aromatus, o akimis kristi į begalinį žydrą dangų.

Šaunuoliai vyrai, pirmasis blynas neprsivilo. Nenuleiskite rankų, judėkite pirmyn. Kuo daugiau bus tokių įdomių pavyzdžių, tuo gyvesnė bus alaus rinka, tuo daugiau mes turėsime apie ką kalbėti prie alaus bokalo. Kalbėti net ir apie patį ragaujamą alų, nes jis bus vertas pokalbio.

Vertinimas: 41/50. Ragausiu dar.

Maistas: prie šio alaus norisi kažko lengvo ir kremiškai gaivaus. Gal būt pomidorų salotų su minkštuoju baltu sūriu ir šlakeliu pesto bei braškiniu balzamiko actu. O gal būt – su saldžios ankstyvosios kriaušės skiltele, ant kurios užberti keli trupinėliai feta sūrio.

Autoriai pakuždėjo, kad nuo kitos savaitės šio alaus bus galima rasti pačioje „Barvarijoje“, „Alaus kolonėlėje“, „Parkas Outlet“ esančios „Norfa“ viduje pilstomo alaus skyriuje ir dar kažkur kitur, ko jau nepamenu – tikiuosi komentaruose jie patys papildys prekybos vietas. Paskubėkite – partija nedidelė, vos dvi tonos, o alus įdomus ir paragauti vertas.

Kol tokie visuomenės veikėjai, kaip Užpakalnis socialiniuose tinkluose garsiai giriasi, kad gavo dovanų naujausią ŠUA elį, kuris neva „su chrizantemų kvapu“ (!) – aš ramiai keliauju po parduotuves ir ieškau naujovių. Šiandien mane nudžiugino „Vynoteka“, nuo sausio pradžios pradėjusi prekiauti Edelweiss Hefetrüb Weißbier.

Visų pirma – apie alaus stilių. „Edelweiss“ alus yra retas svečias mūsų krašte, todėl labai apsidžiaugiau galėdamas jo paragauti ne Austrijoje, o čia, Lietuvoje. Taip, tai kvietinis alus. Tačiau šio alaus esmė slypi austriškoje kilmėje. Tai alus, kuris gaminamas tik Austrijoje. Tiesa, vienas emgirantas dar 1860 m. šios rūšies alų pradėjo gaminti ir JAV. Po to, kai kelis kart pasikeitė bravoro savininkai, bravoras suklestėjo. Vėliau sunyko prohibicijos laikais. O visą istoriją rasite Wikipedijoje, kartu su stiliaus aprašymu.

Tačiau ne apie JAV šneka – noriu papasakoti apie ragautą, autentišką, Austrijoje gaminamą Edelweiss’ą. Mat orignalus Edelweisas privalo būti pagamintas iš Austrijoje turimo vandens. Kiek yra naudojamas Alpių šaltinių vanduo, o kiek tai yra marketinginė pompa – aš nežinau. Tačiau būtent šiam stiliui privaloma naudoti Austrijos kalnų vandenį. Kitaip tai – ne Edelweiss.

Labai dailiai apipavidalintas klasikinis rudo stiklo butelis ir kamštelis. Su visomis austriškomis / tirolietiškomis tradicijomis, nepigiai ir skoningai. Neperkraunant dizaino dėmesys išlaikytas net ir smulkiausioms detalėms.

Alus nešlifuoto gintaro spalvos, drumstas – taip, kaip ir priklauso šiam stiliui. Švariai balta puta nėra labai tvari, tačiau net ir susėdus dailiai dengia plačioje taurėje supiltą alų.

Alus labai aromatingas. Tiek aromatingas, kad pirmieji kvapai nosį pasiekia dar pilant alų į taurę, o taurėje nepranyksta iki paskutinio gurkšnio. Aromate dominuoja bananai, pievų gėlių kvapai. Dar juntami šviežiai nupjautos žolės, lengvi citruso, kramtomos gumos ir kvietinio alaus mielių aromatai.

Gaivus, bet kompleksinis skonis pradžioje maloniai užpildo burną sūroku angliarūgštės dygumu, vėliau gaiviais citrusiniais skoniais, kurie nėra rūgštūs, o labiau saldoki (gal būt dėl babaninio prieskonio). Poskonis tolygus, kreminis, su saldžios karamelės natomis pradžioje ir gvazdikėlinėmis – pabaigoje.

Savo aromatais ir skoninėmis savybėmis šis alus mažai tenusileidžia hogiui. Rekomenduoju paragauti visiems kvietinio alaus mėgėjams.

Vertinimas: aromatas 8/10, išvaizda 8/10, skonis 7/10, bendras pojūtis 17/20. Viso: 40 iš 50 galimų.

ABV 5,3%, Kaina: 2,49Lt. Ratebeer.com balas: 74. Gamintojo svetainė: www.edelweissbier.at

P.S. Užpakalni, žinau, kad patyliukais skaitai mano įrašus šiame blog’e. Turiu prašymą: pasakyk „kriu-kriu!“. Tau tai taip tinka… :*

Aš vis dar piktas po ankstesnio įrašo šiame blog’e, todėl didelių gražbyliavimų nebus. Trys alūs, kurių anksčiau nesu ragavęs. Visi – „weizen“ stiliaus atstovai.

Pirmasis – Vokietijos „Licher“ bravoro alus „Weizen“, priklausantis „hefe-weizen“ stiliui. Drumstas gintaro spalvos alus su netvaria, bet aromatinga puta. Kitaip tariant – alaus aromatas juntamas dar nesusėdus putai. Alus pilnas vaisinių – citrusinių aromatų. Juntami bananai, persikai, aštrių prieskonių natos.

Skonis lengvas, bet turtingas, su vidutiniškai ilgu poskoniu, kuris pradžioje gęsta gana greit, ir tik vėliau kiek sulėtėja. Dominuoja obuolių ir (ar) desertinių obuolių sulčių skoniai, juntamas ryškus mieliškumas.

Vertinimas: aromatas 8/10, išvaizda 7/10, skonis 7/10, bendras pojūtis 17/20. Viso: 39 iš 50 galimų.

ABV 5,4% Kaina: 3,49Lt.
Gamintojo svetainė: www.licher.de

Antrasis ragaujamas – „Stephans Brau Hefeweizen“. Va štai su šiuo alum tai nekažką. Balta puta susėda mikliai. Paties alaus spalva yra drumsta, matinė ir … neapetitiška. Panašiausiai atrodo post-sovietinių savitarnos valgyklų, nūnai išdidžiai save vadinančių „kavinėmis“ (nors kavos ten gali net ir nebūti), granionuose stakanuose iš anksto supilstyta gira, su privaloma razinka ar dviem. O ir aromatas nedžiugina – salyklai, kažkokios nuvalkiotos mielės, ir dar keli vaisiniai, tačiau nemalonūs aromatai. Beje, aromatas sklinda netoli ir taurėje greit nyksta.

Skonis už išvaizdą ir aromatą geresnis. Tačiau po pirmo įspūdžio ir jis nesuteikia didelio malonumo. Čia tartum valgyti maistą iš juodos lėkštės. Apibendrinant: labai specifinis alus. Aš tikiu, kad atsiras komentatorių, kurie sakys, kad šis alus jiems patiko. Puiku! Man – nelabai patiko. Be to jis kažkoks vandeningas…

Vertinimas: aromatas 4/10, išvaizda 3/10, skonis 5/10, bendras pojūtis 10/20. Viso: 22 iš 50 galimų.

ABV 5,3% Kaina – 2,19Lt.

Trečiasis ragaujamas alus – „Durlacher Hof Weissbier“. Šis alus priskiriamas tamsaus kvietinio alus kategorijai. Alus iš Vokietijos Pfalz regiono.

Gana skaidrus, kaip kvietinis, alus. Atleiskit, kad nuotraukoje to nesimato – dar tik pradedu (paskubomis) fotografuoti degustuojamą alų. Degintos karamelės spalva. Kreminė, bet netvari porėta puta. Blyškus ir neišraiškingas aromatas. Lengvas, gaivus, nepilnai sunokusio obuolio ir citrusinio vaisiaus skonis. Sūrus poskonis. Man kažkodėl atrodo, kad jeigu šis alus būtų „gyvas“ – jis būtų kur kas geresnis. Būtų smalsu paragauti jo nepasterizuoto. O versija skardinėje – labai jau vidutiniška. Tačiau be ryškių ydų. Toks tipiškas (reikia įtikti visiems) masinės produkcijos, skirtos eksportui, pavyzdys.

Vertinimas: aromatas 5/10, išvaizda 6/10, skonis 5/10, bendras pojūtis 13/20. Viso: 29 iš 50 galimų.

ABV 5,3%, Kaina – 1,69Lt.

Tiesą sakant tik dabar čekyje pamačiau kokia šio alaus kaina. Na… kainos / kokybės santykis yra geras. Tačiau alus nėra išskirtinis.

Tiek „kvietinių“ atradimų iš paskubomis užpildytų lentynų tyrinėjimo. Gražaus savaitgalio, mielieji!