Pastaruoju metu mane itin dažnai pasiekia diskusijos ir klausimai apie IPA.

Taigi trumpai: kas ta magiškoji IPA ir iš kur ji kilusi?

IPA yra India Pale Ale. Verčiant pažodžiui – šviesusis Indijos elis. Kaip žinia, visą alų galima labai grubiai (dar kartą – labai grubiai) suskirstyti į dvi kategorijas: lagerius ir elius. Esminis skirtumas: lageriai fermentuojami žemose temperatūrose apatinės fermentacijos mielėmis. Eliai – šiltesnėse temperatūrose, viršutinės fermentacijos mielėmis.

Pale ale yra šviesusis elis. Tačiau Indian Pale Ale derėtų nepainioti su indišku alumi arba Indijoje gaminamu alumi (kuris dažniausiai yra nelabai koks – bent jau taip teigia jo ragavę liudininkai).

Taigi, IPA – tai elis, fermentuojamas gana greitai ir gana šiltomis temperatūromis, viršutinio fermentavimo mielėmis. Tokį alų virdavo Anglijoje, tuomet, kai Anglija buvo didžioji senojo pasaulio kolonistė ir engėja. Vienintelis transportas, keliaujantis į kolonijas, buvo laivai. Įskaitant ir Indiją. Plaukimas vyko ilgai. Tiek ilgai, kad į Indiją atkeliavusios statinės su eliu buvo tinkamos tik išpylimui – alus, nepažinęs pasterizavimo, plukdomas pusiaujo temperatūrose, buvo senai nurūgęs ir niekam tinkamas.

Apsukrieji Anglijos aludariai, pažinę apynius ne tik kaip skonio, bet ir konservavimo savybių turinčius augalus, nutarė Anglišką elį daryti kiek stipresnį ir labiau apyniuotą. Ir – o stebukle – toks alus nukeliaudavo iki Indijos ir būdavo tinkamas gerti! Taip eksportiniam Anglijos eliui prigijo IPA trumpinys, o šios rūšies alų pamėgo "tikri vyrai", kuriems "sviesto koše ir apyniu alaus nesugadinsi".

Visa tai vyko devynioliktame amžiuje. Ilgainiui kolonijų mažėjo, terminas "India" buvo nubrauktas, tačiau stipriai apyniuotas "Pale Ale" ir toliau buvo sėkmingai eksportuojamas net iki Australijos.

Vėliau šio stiliaus alus labai išpolupliarėjo JAV, tačiau tai – jau atskira istorija.