Nors žadėjau savo lagerių apžvalgą, naujos aplinkybės pakoregavo šį planą. Spalio 8-9 dienomis Kaune botanikos sode vykusiame alaus kultūros simpoziume „Sambariai 2011“ mano alus #28C „c-elis–Sambarių APA“ gavo aukščiausią balą šviesių elių bei absoliučioje kategorijose.

Apie Sambarius 2011 rašė TikrasAlus.lt, rašė Naminis, buvo komentarų facebook’e ir Google+.  Patį renginį organizavo „Tikro alaus“ draugija. Prie organizatorių taip minima ir steigiama „Atviro alaus“ draugija, bet realiais darbais prisidėjo tik Simonas. Jeigu dar kas nors iš mūsiškių irgi kažką darė, parašykite komentaruose. Tiesa, mūsų draugijos nariai pateikė alų konkursui.

Apie patį renginį. Belieka pritarti Ramtynsui – renginys buvo pasmerktas sėkmei. Man asmeniškai didžiausią įspūdį padarė pranešimai (nesitikėjau, kad bus taip įdomu), pasivaikščiojimas Kauno botanikos sode, kuris nebūtų buvęs toks įsimintinas be šmaikščių Kęstučio Obelevičiaus komentarų, belgiškas alus, kurį „užfundijo“ Beer Barrel (mano favoritas buvo Tongerlo blond), nepaprastai skanūs Sūrininkų namų sūriai ir, žinoma, mano alaus sėkmė. Visa tai vyko brolių aludarių kompanijoje. Taigi, galite įsivaizduoti, koks tai nepaprastas įvykis.

Bet palaukite, tai dar ne viskas. Po visų išvardintų džiaugsmų manęs dar laukė vakaronė pas seserį. Lauko krosnyje kepta višta, kepti baklažanai bei cukinijos gausiai užgeriami raudonu vynu. Prieš vakarienę, žinoma, išbandėme ir mano konkursinius alus. Dabar jau viskas.

Alus #28 – c-elis–Sambarių APA

Šis alus buvo kol kas paskutinis bandymas išvirti kiek geresnį šviesųjį alų. Išbandžiau daugybę apynių, mielių ir salyklų. Visi alūs buvo neblogi, kai kurie net visai geri. Bet norėjosi dar geriau. Kai kuriuose nepatiko karameliniai salyklai, kiti buvo per sausi ir per lengvo kūno, dar kituose apynių kombinacija bei kartumo/skonio/aromato balansas nebuvo idealūs. Taigi nusprendžiau, kad karamelės nenaudosiu arba naudosiu minimaliai, o tai kompensuosiu Amber ir CaraAmber salyklais, Windsor mielėmis, kurios jau spėjo pagarsėti savo žema atenuacija ir salinimo režimu. Nusprendžiau, kad tai bus vieno apynio alus. Rinkausi tarp Chinook ir Citros. Citra nugalėjo, nes šių apynių pats dar nebuvau išbandęs. Skonio kiekį padariau kiek mažesnį už aromato kiekį, daugiausia dėl to, kad nesu didelis stipraus apynių skonio mėgėjas.

Ant mielių laikiau 2 savaites, nes Windsor mielės po savaitės sustojo ties 1,020 ir stovėjo beveik be judesio. Dar po savaitės ant mielių, FG nusistovėjo ties 1,017 ir pasiekė savo įprastinę ~66 proc. atenuacijos ribą. Nebebuvo reikalo laukti, todėl išpilsčiau užgazuodamas iki 2,4 tūrio.

Reikia pasakyti, kad tikrasis skonis atsirado tik kelios dienos prieš Sambarius. Savaitės viduryje dar abejojau ar verta pateikti šį alų. Bet penktadienį (10.07) vakare jis jau buvo toks, koks yra dabar.

Žinojau, kad tai geras alus, bet tokia sėkmė buvo labai netikėta. Mano vertinimu, laimėti galėjo bet kuris alus iš pirmojo dešimtuko. Įvairių atsitiktinumų bei aplinkybių visuma lėmė, kad šis mano alus gavo didžiausius balus.

Išmoktos pamokos yra dvi. Pirma, reikia virti ir dalyvauti, sėkmė gali nusišypsoti bet kam. Antra, alui po kelionės reikia pailsėti. Net atrodytų po tokios neilgos kaip iš Vilniaus iki Kauno. Mano 7 mėnesius brandintas šviesusis bock’as prieš kelionę buvęs nepaprastai geras alus, ragaujant viešoje degustacijoje buvo tik apgailėtinas savo šėšėlis. Atsiprašau visų, kuriuos pavaišinau. Tikrai nenorėjau jūsų nunuodyti.

Bet apie lagerius plačiau papasakosiu kitą kartą.