Keisti dalykai dedasi lietuviškoje alaus rinkoje. Verčiasi viskas aukštyn kojomis, apie ką prieš kelis metus buvo sunku ir pagalvoti. Pamenu, apie didėjančius alaus akcizus kalbėjome kaip apie pasaulio pabaigą, o šiandien toks tuomet baisus dalykas atrodo kaip visai nekaltas ir logiškas reiškinys… Tad kas gi vyksta?

Didieji alaus rinkos žaidėjai skendi ryškioje depresijoje ir ieško deguonies kaukių išgyvenimui. Kai didžiausias gamintojas ima dešimtimis atleidinėti darbuotojus, prognozuodamas, kad alaus rinka ir pardavimai trauksis daugiau nei 20% – tai jau rimtas signalas, kad kažkas yra negerai. Ir kažką reikia keisti iš esmės. Kita vertus negali visą laiką, nuosekliai, metai iš metų virti tuos pačius eurolagerius ir tikėtis didėjančių pardavimų. Tai tas pats, kaip 20 metų kepti tuos pačius „Kijevo kotletus“ senoje fritiūrinėje ir stebėtis, kad lankytojų kiekvienais metais mažėja. O dar kai kito didelio bravoro vadovas pareiškia, kad alus, kaip kategorija, yra atgyvena – negali tikėtis, kad pardavimai didės. Visų pirma turi tikėti tuo, ką darai, o tik vėliau visa kita. Jei netiki ir kitus bandai tuo įtikinti – gerų rezultatų nesitikėk.

Ypač kai yra nauja valdžia, kuri daro viską, išskyrus tai, ką reikia daryti. Aš iki šiol naiviai maniau, kad sveikatos ministerija turėtų užsiimti užstrigusia sveikatos apsaugos reforma, emigruojančių gydytojų ir paslaugų teikimo problemų sprendimu. Pasirodo, kad ne. Profesionalų vyriausybės atstovai sveikatos apsaugai rūpinasi prekybos alkoholiu ir jo reklamos ribojimais. Sveikatos ministras pagrindine užduotimi laiko reklamos ribojimą, Karlai! Ir tai jau nekalbant apie tai, kad akcizų tvarka buvo eilinį kartą peržiūrėta ir aludariams eilinį kartą buvo įspirta į klyną. Degtindarių naudai.

Ir dar vienas, bet ne paskutinis momentas, yra alaus edukacijos ir vartojimo kultūros atskirtis didmiesčiuose ir regionuose. Ir ji tik didėja. Jeigu miestuose atsiranda išprusęs alaus gėrėjas, kuriam svarbus ne kiekis, o kokybė, tai provincijoje geriama gausiai ir kuo pigiau. Tai labai liūdina.

Aš kartais žiūriu į situaciją rinkoje kaip į košmarišką sapną, kuris tiek neįtikimas, kad net sapnuodamas jauti, kad sapnuoji. Tik štai bėda – pabusti nepavyksta. O tai reiškia, kad dar bent trejus metus turėsime šią neprognozuojamą verslui desperaciją, kuri žlugdys ne vien aludarius, bet ir jų remiamus renginius. Pradedant Kaziuko muge ir baigiant „Mėnuo juodaragis“ festivaliu.

Gerai yra tai, kad ne viskas yra amžina. Valdžia – irgi. Ir tai suteikia vilties. Rinkoje atsiranda nauji, tegul ir maži, bet įdomūs žaidėjai. Jie kuria savitą ir dėmesio vertą alų. Dar kito įdomaus alaus atvežama iš laisvesnių ir liberalesnių šalių. Net tuo metu, kai visi kalba apie alaus sektoriaus žlugimą randasi nauji bravorai.

„Aludarių taurės“ organizatoriai pakalbino renginio teisėjus, užduodami klausimą „Kokios tendencijos vyraus Lietuvos alaus scenoje artimiausiu metu“. Apibendrinant atsakymus aš juntu optimizmą ir prognozuojamą craft’o suklestėjimą. Naujų barų su nemeinstryminiu alumi randasi vienas po kito. Vyrauja optimistinė nuomonė, kad ir įdomaus alaus virėjų daugės.

Čia aš sau pamaniau – ar mūsų laukia amerikietiško craft’o revoliucijos scenarijus? Ko gero ne – mastai ne tie. Bet judame gera linkme. O ko reikėtų revoliucijai? Visų pirma pinigų. Naujas, kad ir nedidelis bravoras yra nemenka investicija. Su tūkstančiu – kitu nepasisuksi, tai ne koks hipsteriškas baras iš palečių. Amerikiečiams bepigu, ten gaji sutelktinio finansavimo, aka crowdfunding’o, tradicija. Lašas po lašo, kaip sako liaudis.

Ar toks modelis galėtų būti sėkmingas pas mus? Nutariau patikrinti ir ekspromtu apklausiau FB draugus, užduodamas paprastą klausimą „Jeigu paskelbčiau, kad ketinu sukurti alaus daryklą – ar investuotum į tai?“. Mano didžiulei nuostabai daugiau kaip pusė nedvejodami atsakė „taip“. Ir štai kame esmė – aš nesakiau, kad darysiu, nesakiau, kokios bus sąlygos ir investicijų dydis. Nesakiau ir nežadėjau nieko konkretaus. Man rūpėjo pats jausmas, žmonių nusiteikimas, emocija. Ir buvo aišku, kad dauguma apklaustųjų į būsimą naują alaus daryklą žiūri pozityviai.  Tai patvirtina tvyrančias nuotaikas ir suteikia vilties, kad anksčiau ar vėliau naujų bravorų, o kartu su jais – ir naujo, įdomaus alaus bus. Tai – guodžia.

O ką daryti, kol bravorų dar nėra, o įdomaus alaus norisi jau dabar? Pabandykite išsivirti alaus patys. O gal patiks? O gal taip įtrauks, kad jūs patikėsite aludarystės idėja ir kviesite mane investuoti į būsimą alaus daryklą?

Nedrąsu, nežinia nuo ko pradėt ir iš kurios pusės samtį paimt? Ir čia aš jums turiu patarimą. Jau šį savaitgalį vyks „Aludarių taurė 2017„. Ateik sekmadienį, balandžio 30d. nuo 13val. į „Beerhouse“, Vokiečių g. 24, Vilnius – ten bus susirinkę ir nekantriai lauks taurės rezultatų didelis būrys namų aludarių. Ateik, susipažink, pabendrauk ir klausk – o tada tik spėk klausytis. Aludariai žmonės šnekūs ir mielai dalinasi savo patirtimi. Paaiškins ir nuo ko pradėt ir kaip tai daryt. Daugiau informacijos apie renginį yra čia. Drąsiau, aktyviau – tikrai sulauksi palaikymo ir gausi norimų žinių apie aludarystę.