Kaip jūs visi gerai žinote, savo metu Te Ririno waka vadas Potoru kartu su savo pusbroliu Aotea waka vadu Turi keliavo per Moananui a Kiwa. Jau buvo nukeliavę toli į pietus, iki pat Rangi-tahua. Nuplaukti taip toli jie galėjo tik vadovaudamiesi Kupe pasakojimais. Kupe kaip ir Potoru su Turi, buvo kilęs iš Hawaiki salos, kuri, kaip žinia, yra ir visos žmonijos lopšys. Muturangi, pavydėdamas Kupe žvejybos laimikio, paleido savo užaugintą aštuonkojį toje vietoje, kur žvejodavo Kupe. Aštuonkojis surydavo visas žuvis ir Kupe šeima badavo. Kupe nieko neliko, tik nudobti aštuonkojį.  Ir jis, kartu su Ngake plaukdami waka Tāwhirirangi, persekiojo aštuonkojį iki pat Raukawakawa, kur galiausiai jį ir nudobė. Taigi, Kupe buvo pirmasis, kuris iš Hawaiki nuplaukė į salą, kurią europiečiai pavadino Naująja Zelandija.

Taigi, kaip pamenate, Potoru ir Turi jau buvo nukeliavę iki pat Rangi-tahua. Jie jau buvo pakeliui į Aotearoa, kai susiginčijo, kuris iš jų teisingai atsimena Kupe nupasakotą kelią. Turi nuplaukė viena kryptimi ir saugiai pasiekė pietinį Taranakį. Potoru, tuo tarpu, plaukė tolyn į pietus, kai ties ta vieta, kur dabar yra Tasmanijos įlanka, jį užklupo stipri audra, kuri apvertė jo kanoją ir pražudė visus, ja plaukusius. „Waka tu“ – kanoja apvirto – būtų pasakęs Turi, jeigu būtų sužinojęs šią naujieną. – „Waka tu“.

Kaip galbūt jau supratote, šiandien  ragauju dar vieną iš nesibaigiančių Dundulio naujienų – auksinį elį (golden ale) „Wakatu“.

Wakatu

 

Wakatu – apynių rūšis iš Naujosios Zelandijos.  Naujoji apynių rūšis išvesta sukryžminus kilminguosius vokiškus Hallertau Mittelfruh su vietine apynių rūšimi. Naujieji apyniai pasižymi puikiu gėlišku ir citrusiniu aromatu bei didesne alfa rūgščių koncentracija, lyginant su vokiškuoju protėviu.

Aromatas galo kiek silpnesnis, nei tikėjausi, dominuoja citrusinės natos, prasiveržiančios pro man nepažįstamus egzotiškus kvapus.  Alus gražios geltonos spalvos, suformuoja smulkią, baltą putą. Skonyje nuo pat pirmųjų akimirkų į priekį išsiveržia, švelnus citrusinis apynių skonis, silpnėdamas jis tęsiasi iki pat pabaigos. Kiek pasigendu balansuojančio apynių kartumo. Karbonizacija vidutinė, kūnas kiek silpnesnis už vidutinį. Kaip suprantu, didžioji dalis apynių buvo sunaudota virimo pabaigoje, bet mano skoniui arba reikėtų didinti apynių kartumą, po ko alus taptų labiau IPA, nei auksiniu eliu, arba dar labiau trumpinti apynių virimą, didinant aromatą ir mažinant jų įtaką alaus skoniui. Bendras įspūdis neblogas, bet tikiu, kad pavykus padidinti apynių aromatą ir kiek sumažinus apynių įtaką skoniui, alus taptų išties įspūdingu. O jeigu pavyktų pramoninėmis sąlygomis pakartoti tai, ką padarė gvolkas su savo „#18 Galaxy Wakatu Pale Ale“, tai būsiu pirmas, kuris pasiūlys Dundulio bravorius paskelbti Lietuvos nacionaline vertybe. (Beje, etikečių dailininką skelbti galima jau dabar.) Balo šį kartą nerašau, nors jis tikrai nebūtų žemas. Lauksiu tol, kol galėsiu parašyti tiek, kiek potencialo turi šviesus elis su Wakatu apyniais.

Pabaigai, jau tampantis tradiciniu, interviu apie degustuojamą alų. Į klausimus atsakė Dundulio bravorius Simonas Gutautas.

Kodėl sukūrėte šį alų?

Iš tiesų Wakatu elio atsiradimas buvo gan dėsningas. Šį elį sukūrėme norėdami užpildyti spragą Dundulio alaus asortimente. Dunduliui trūko sesijinio lengvai apyniuoto elio. Kuriant šį alų buvo stengtasi labiau akcentuoti apynių aromatą nei kartumą, todėl
praktiškai visi apyniai dėti virimo pabaigoje bei naudoti sausam apyniavimui. N. Zelandijos Wakatu apyniai pasirinkti neatsitiktinai, jie puikiai dera lengvame, šviesiame aluje bei suteikia gėrimui šviežumo pojūtį. Pirmas bandymas išvirti Wakatu nenuvylė, tačiau pastebėjome aluje tam tikrus nedidelius trūkumus kuriuos norėtusi pašalint. Kaip tik prieš porą dienų išvirėme antrą Wakatu partiją su šių metų derliaus apyniais, kurie pasižymėjo ypatingai intensyviu aromatu, tad tikimės, jog antru bandymu su tam tikrais pataisymais pavyks pasiekti tą rezultatą kurio tikėjomės.

Kaip suprantu, apynius dėjote vien virimo pabaigoje. Bet pramoninė įranga pasižymi tuo, kad apynius sunku greitai pašalinti ir todėl jie misoje užsibūna ilgiau, negu pvz gaminant namie. Ar tai kaip nors keičia vėlyvų apynių naudojimą? Ar tokios problemos nėra?

Pramoninė įranga pasižymi didele inercija, todėl reikia labai paskaičiuoti, kada dėti apynius. Paskubėjus prarasi aromatą, izomerizuosis ne tik alfa bet ir beta rūgštys, kurios alui suteiks nemalonų kartumą. Todėl dažnai taikome apyniavimą virpulyje (baltymų nusodinimo talpoje) ir kitokius būdus. Ateityje Dundulis pristatys alų, kuriame apynys iš viso nebus virtas. Bet kolkas dar vyksta eksperimentai.

Ačiū už atsakymus.

O tuo tarpu visi skubėkite į barus, kur gal būt dar galima gauti pirmojo virimo Wakatu. Iki dugno – bottoms up – waka tu!