Mūsų gyvenimas keičiasi. Keičiasi kiekvienais metais, tik mes to nepastebime.
Mes stipriai laisvėjame. Įgauname vis naujos drąsos. Tiesa, turime tokią savybę dejuoti „kaip viskas blogai“, tačiau vertinant objektyviai mes gyvename vis geriau ir geriau.
Antai svetainė (o gal tai portalas?) nuolaidumenuo.lt patalpino straipsnį nekaltu pavadinimu „Gerti alų – sveika!„.
Aš dar praėjusių metų pabaigoje isteriškai pergyvenau, kad neberašysiu blog’o apie alų, nes bijau, kad valstybinės institucijos mane „paturės“. O čia – parašo straipsnį. Ir – nieko.
Manot, pavydžiu ir piktdžiugiškai laukiu, kada juos nubaus? Neatspėjot.
Aš tyliai džiaugiuosi. Džiaugiuosi liberalėjančia Lietuva, sveiko proto apraiškomis ir viltimi. Viltimi, kad išauš ta diena, kai mes imsime skirti kontrabandininkus ir pilstukinikus nuo sveiko požiūrio į tradicijas ir protingus faktus. Ta diena, kai naminiai aludariai nebus pogrindiniai partizanai ir galės pasidalinti savo triūso rezultatais su kitais alaus mėgėjais, nelaužydami dabartinių įstatymų. Įstatymų, kurie vienodi nepriklausomai nuo to, ar per kartą verdi alaus dešimt hektolitrų ar vos dvidešimt litrų.
Nerandu tik vieno atsakymo – kaip įtikinti valdžios atstovus, kad naminė aludarystė nėra tautos girdymo apraiška, o tradicijų tęstinumas, kurio pasekmė yra bendravimo būdas, bet ne priemonė prisigerti.
Ne viską dera mauti ant vieno kurpaliaus. Ir ne visada draudimai yra visų problemų sprendimas.
Bet aš turiu vilties. Tu manai taip pat? Gal burkimės? Kartu eikime, aiškinkime, rodykime, pasakokime. Nesinori tikėti, kad viską Lietuvoje galima pasiekti tik už pinigus. Gal galime išsikovoti daugiau laisvės ir teisių mums, mažiesiems namų aludariams?
Kaip manai?