Gana senokai padrikos mintys sukosi mano galvoje parašyti kažką šia tema. O perskaičius vieną publikaciją rusų kalba – jos beveik susidėliojo į darnią seką, kuria čia ir pasidalinsiu.

Taigi. Klasikinis alumi nepatenkinto(os) tautiečio(ės) puršktelėjimas būna panašiai toks: Vat tada (pradžioje, tik pradėjus gaminti, prieš n metų, etc.) tai buvo alus! O dabar? Myžalas… Viską sugadino.

Dar būna visokių smulkių variacijų šia tema, pvz.: „Kai tik pradėjo pilstyt „Varniukai“ buvo gėris, o dabar nuo jų pilvą suka“, arba „o pameni, kokią tada „Ekstrą“ gamindavo? Tai ne dabar, nuo Blindos skoniu nesiskiria…“ ir pan.

Pakalbėkim kodėl taip yra ir kodėl prie ruso buvo geriau anksčiau gamino gerą alų, o dabar – jau nebe.

Visų pirma dera atskirti du alaus gamintojų tipus: didžiosios alaus daryklos ir smulkieji bravorai. Didžiosiose daryklose alaus gamybos procesas yra automatizuotas ir skoninis rezultatas atidirbtas iki smulkmenų kartotiniam rezultatui. Mažieji bravorai nemažai turi rankinio darbo ir tam tikri procesai gali kisti, priklausomai nuo situacijos, automatiškai gauname rezultato variacijų galimybes.

Tačiau net jeigu alus (nesvarbu – Švyturio, Kalnapilio, ar kito gamintojo) išvirtas pagal griežtai apibrėžtus technologinius procesus – jo skonis gali ryškiai skirtis. Kodėl? Tam yra keletas priežasčių, kurios ne visada net ir priklauso nuo aludarių.

Tarkim nusipirkot butelį įprasto alaus. Ir net jeigu šį alų jau ragavote tūkstantį kartų – tai dar nereiškia, kad jis bus vienodas. Konkrečiai rankose laikomo bokalo alaus skonis priklauso nuo šio konkretaus butelio istorijos.

Jeigu receptas buvo sukurtas ir atkartotas tūkstančius kartų, jūs vis tiek negaunate to paties alaus. Buvo kita salyklo partija, buvo kitoks virimas. Gal net ne tiek kitoks, kiek – kitas. Net ne visas alus pagamintas pagal tą patį receptą atkeliauja iki pirkėjo – būna, kad tonos, net neišpilstytos, keliauja tiesiai į kanalizaciją.

Ir dar, šis konkretus puslitris turi savo kelionės iki jūsų bokalo istoriją.

Kaip alus buvo transportuojamas ir saugomas po to, kai iškeliavo iš daryklos sandėlio? Tai butelis, skardinė ar PET (plastikinė) tara? Ar butelyje esančio alaus neperkaitino, nesušaldė, neperlaikė šviesoje? Tarpiniame sandėlyje, sunkvežimyje, arba parduotuvėje?

Alus sugedo? Gal jis prastovėjo ryškioje šviesoje? Ar prie kokio rimto šilumos šaltinio?

Alų PET taroje apskritai galima pirkti tik tuo atveju, jei norite pilstomą parsinešti namo ir ten jį išgerti. Visais kitais atvejais tai yra netinkama tara alui, mat ji praleidžia į vidų deguonį ir alus oksiduojasi. Ir kuo ilgiau jis būna šioje taroje – tuo daugiau deguonies gauna.

Pirkote alų. Kada paskutinį kartą žiūrėjote į jo pagaminimo datą? Niekad nesistebėjote, kodėl įprastai 4Lt. kainuojantis alus staiga parduodamas po 1.99Lt.?

Todėl jeigu nusipirkote parduotuvėje alaus ir jis jums nebepatinka – neskubėkit kaltinti aludario. Greičiausiai kaltas bus tiekėjas ir pardavėjas. Keli patarimai, kaip išvengti nemalonių pasekmių:

  • net ir pasterizuotą („negyvą“) alų pirkite kuo šviežesnį. Žiūrėkite į etiketes ir skaitykite datas. Nors jo galiojimas ir ilgas, tačiau kuo šviežesnis – tuo bus gardesnis.
  • stenkitės alų buteliuose imti iš tamsių lentynos sričių ar iš uždarytų dėžių. Butelis praleidžia šviesą ir ilgainiui ji gadina alaus skonį. Ypač – bespalviuose (skaidriuose) buteliuose.
  • alų galima „nužudyti“ jį saugant ar transportuojant netinkamose temperatūrose.
  • alaus PET taroje geriau visai nepirkti. Nors reklamose aludariai giriasi, kokia tai nereali pakuotė, tačiau realybė dažnai prasilenkia su reklama. Šis dėsnis galioja ir alaus verslui.

Kas dar gali nutikti? To paties alaus paragavus bare iš bokalo galite labai nusivilti. Tam irgi yra kelios priežastys.

  • alus kaip skiestas myžalas? Gal būti, kad prieš pateikiant buvo praplauta alaus pilstymo sistema – va ir rezultatas.
  • alus rūgštus ir gaižus? Tai taip pat bus tik baro kaltė. KEG’as (metalinė statinėje, kuriose alus tiekiamas barams) yra nuostabi tara tol, kol jos neatidaro. Čia alus gali prabūti nepakitęs veik mėnesį, tačiau po atidarymo (pajungimo prie pilstymo įrangos) tokį alų privaloma išpilstyti per kelias dienas. Arba – išpilti. Tad jei gavote ryškiai nurūgusio alaus – reikalaukite pakeisti geru. Tai ypač dažnai pasitaiko mažuose baruose, prekiaujančiuose mažųjų bravorų alumi. Jeigu didelis baras per dieną gausiam lankytojų būriui parduoda ne vieną KEG’ą alaus, tai mažame bariuke egzotiškas alus gali prastovėti savaitėmis. Nesileiskite mulkinami. Arba – tiesiog nebeikite ten gerti alaus.
  • dar vienas klaikus baro pavyzdys – neatidarytų KEG’ų saugojimas. Pavyzdžiui išvirė bravoras alaus, išpilstė ir atvežė į barą. O baro darbuotojai sukrovė statines prie viryklės. Arba žiemą – nešildomame sandėliuke. Ką gausime? Teisingai – myžalą. Ir dėl tos pačios priežasties „Varniukai – jau nebe tie, kaip anksčiau“.
  • dar jei savaitgalis – būna dar įdomiau. Atnešė bokalą, o jo rankena – karšta. Ne, ne todėl, kad padavėja temperamentinga pasitaikė. Tiesiog bokalas tiesiai iš indaplovės. Nes trūksta bokalų visuose baruose be išimties. Ypač – piko metu (savaitgalio vakarais ir pan.). Štai rankena ir karšta. Gerai, jeigu jį tik vandeniu praskalavo. O gal ištraukė plovimo eigoje ir į jį pripylė alaus. Ir pateikė jums su visomis, ant sienelių likusiomis, plovimo priemonėmis. Aš esu matęs savo akimis, kaip tai vyksta.

Trumpiau tariant priežasčių, kodėl „alus – nebe tas“ yra masė. Ir papasakosiu apie dar vieną – apie jus. Taip, jus – tuos, kurie sako „dabar tai myžalą gamina“. Nemaža dalimi to, kad „va prieš 15 metų tai buvo alus, o dabar myžalą gamina“ kaltas ne bravoras ar aludaris, o – jūs. Taip taip 😉 Ir dėl labai paprastos priežasties: alus liko tas pats, o jūs – pasikeitėt.

Paimkim kaip pavyzdį kokia nuobodžią klasiką – „Švyturio ekstra“ arba „Kalnapilio original“. Prieš 15 metų gėrėt ir lūpomis čepsėjot. Ir aš tame tarpe. O dabar jau nebečepsiu. Visų pirma dėl paprasto fakto: kiek alaus rūšių buvot išragavęs ir iš ko galėjote rinktis prieš 15 metų ir iš ko galite rinktis dabar? Ir kiek rūšių esat išragavę šiandien?

O kokiomis aplinkybėmis gėrėt tą alų prieš 15 metų? Smagioje draugų kompanijoje gamtoje prie laužo, kepant šašlyką, sėdint ant marių kranto vasarą, biliardinėje prie pulo stalo, pas bičiulius „plote“?

O kur geriate „tą neskanų alų“ dabar? Savo namų virtuvėje. Nes susipykote su žmona dėl klausimo kas tvarkys namus ir aprėkę vaikus dėl nesibaigiančio zyzimo irba nepaklusnumo, nes realiai pakantumas kritęs žemiau grindjuosčių dėl per dieną debilo-boso ištampytų nervų ir įtampos dėl nepasiekiamų targetų po forecast’o? Skiriasi skonis? O gal jūs pasikeitėt?

Nemaža dalimi sakantys „duokit man tos Ekstros, kuri buvo gaminama tada“ iš tiesų nori pasakyti „gražinkit man tą smagų ir malonų jausmą, kuris mano gyvenime buvo prieš 15 metų, kai gėriau šį alų“.

Jūs pasikeitėt. Jūs, nepykit, pasenot. Žinoma, lyginant jūsų vaikų akimis. Tų pačių, kurių net nebuvo pasaulyje, kai pirmą kartą gėrėt „Ekstrą“. Pakito jūsų skonis, nuotaika, lūkesčiai ir išaugusi patirtis. Galimybė rinktis, lyginti, ieškoti to, kas priimtiniausia šiandien, čia, dabar. `

Tad prieš keikiant didelį ar mažą aludarį pagalvokite, kad gal vis gi ne dėl jo kaltės Jūs geriate tai, kas jūsų nebedžiugina. Nors… aludaris irgi tik žmogus. O klysti – žmogiška.