Šią savaitę su „Kauno alumi“ susidūriau du kartus. Ir abu kartai buvo gana nemalonūs.
Pirmasis susidūrimas buvo perskaičius straipsnį vz.lt „Pas alaus alchemikę„. Skaitėt? Nesikartosiu. Neskaitėt? Paskaitykit. Verta. Nors straipsnis skystokas ir vienoje publikacijoje apimantis bent tris sritis (sėkmės istorija, kaip studentė tapo direktore, kodėl nesiseka mažų aludarių asociacijai ir kaip gyvena Kauno alus), tačiau net ir jame galima pajusti stagnacijos kvapą. Stangnacija -tai toks žodis, kuriuo sovietmečiu sotūs dėdės iš Maskvos per kineskopinius televizorius eilinius piliečius šiurpino.
Straipsnis prasideda nuo darbo ir šeimos nesugebančios suderinti moters nuotraukos sovietmečio laikus menančių apsilaupiusių cisternų fone.
Bendraujant su vienu rimtu koučeriu jis papasakojo tokią istoriją: į Prancūzijos Alpių kurortą buvo surinktas skirtingų kompanijų top-management’as. Jie buvo perspėti prieš mėnesį ir paimti su sąlyga, kad bus mokomi tik tie, kas moka susitvarkyti su savo darbu. Nemokantys bus tiesiog pašalinti. Šalinimas vyko labai paprastai: tie, kas neišgalėdavo netvarkyti darbinių reikalų mokymo metu buvo tiesiog išvežami atgal į jų darbinę rutiną. Per pirmas dvi dienas buvo pašalinta pusė dalyvių, per dar dvi – dar pusė likusių. Saujelei likusių buvo pasakyta: jūs, kaip įmonių vadovai, jau padarėt gera pradžią – jūsų valdomas verslas gali išsilaikyti be jūsų kelias dienas. Dabar mes mokysim toliau gerinti jūsų vadovavimo įgūdžius.
Kodėl prisiminiau šį pasakojimą? „„Aš dabar turiu biuletenį, ir ką tik dukrytė gimė, bet, žinoma, darbe būnu“. Tai sako moteris, vadovaujanti verslui. Taigi.
Perskaičiau straipsnį. Dar. Ir dar. Kokią žinią komunikuoja šis straipsnis apie „Kauno alaus“ daryklą, kaip įmonę ir kaip bravorą?
Įmonė, kuri giliai įstrigusi savo ankstesniame pavelde ir besikeičianti tik labai simboliškai.
„Nei pakarti, nei paleisti esame, – nusijuokia p. Šileikienė. – Nei dideli, nei mažiukai. Vis dėlto Lietuvoje turėtume būti laikomi maža bendrove, nes nuo didžiųjų skiriamės 10 kartų.“
Pašnekovė tikina, jog jos įmonė neskiria lėšų rinkodarai, nevykdo reklaminių kampanijų, ir žinios apie jos produkciją sklinda iš lūpų į lūpas. Todėl, svarsto ji, sprendimas išlaikyti ir akcentuoti gamybos metodus pasiteisino.
Kiekvienas gamintojas ieško išskirtinumo. Tarkime, „Vilkmergės alus“ antrus metus iš eilės kuria proginį lietuviškų apynių derliaus alų…
…Atsiranda naujų įdomių rūšių, kaip antai alus su viržiais, kadagiais, avietėmis.
„Šis alus – pačių mažiausių gamintojų, verdančių iki 500.000 l per metus, prerogatyva, – paaiškina p. Šileikienė. – Jie gali išsibandyti skirtingus receptus, ir smagu, kad naujienomis domisi ir vartotojai.“ … Anot jos, didesniems gamintojams neapsimoka virti gyvo alaus (ar eksperimentuoti su neįprastais priedais) – per daug žaidimo.
Mes neinvestuojam į reklamą. Mes neeksperimentuojam su naujomis alaus rūšimis. Mes esam maži, bet neišnaudojam jų galimybių, bet negalim būti ir dideli. Nes negalim. Arba – nenorim.
Ir dar tos aprūdiję, apsilaupiusios statinės fone…
Per kavos pertraukėlę vienas iš IBM vadovų man yra sakęs: verslas nėra žvejo plūdė. Negali ilgą laiką plūduriuoti vandens paviršiuje. Jeigu tu nekyli – ilgainiui imsi leistis. Ir rūpintis šiuo faktu reikia pradėti ne tada, kai leidiesi. Tuo rūpintis reikia tada, kai kilimas ima lėtėti.
Aš ne kartą geru žodžiu minėjau „Kauno alų“, neretai su nedideliu „avansu“. Bet šį kartą negaliu pasakyti nieko gero.
Šeštadienį didelio PC lentynoje radau tik dvi „Kauno alaus“ rūšis: Burmistro ir Tvirtovės šviesusis 7.2
Pavarčiau rankose ir įsimečiau jį į krepšį. Pirmą kartą pirkau alų todėl, kad jis yra apgailėtinas. Juoda, auksiukais puošta, etiketė labiau primena provincijos laidotuvių apipavidalinimą, nei solidaus alaus etiketę. O su tiek ABV geras alus turi būti solidus. Antraip tai tiesiog pigi priemonė prisigerti. Butelis šlykščiai apvarvėjęs pilstymo metu išsiliejusiu alumi, kuris pridžiūvo ir ant butelio ir ant etiketės. Beje, visi mano rasti buteliai buvo tokie – nei vieno švaraus. Imant butelį jis šlykščiai limpa prie rankos ir nejučia primena, kad ne aš pirmas šį butelį įmu į rankas.
Ant butelio nugarinės etiketės rašoma, kad tai šviesus, stiprus alus su gerai išreikštu apynių skoniu ir kartumu. Faktiškai alus yra šleikščiai saldus. Ir aš net nežinau, ar šleikštumas yra nuo perdėto karamelinio salyklo kiekio, ar nuo atvirai juntamo alkoholio. Ir jokių apynių. Arba jei jų yra – jie toli gražu nėra nei kartūs, nei išreikšti.
Ir butelis šio gėrimo nekainuoja net dviejų litų.
„Mažieji visuomenei pristatomi kaip stipraus alaus, „šamarleko, kurio neįmanoma gerti“, gamintojai. Tačiau didelę mūsų produkcijos dalį sudaro silpnas alus, ir jis gana brangus, – tikina ji (Lina Šileikienė, AB „Kauno alus“ ir Mažųjų alaus daryklų asociacijos vadovė aut. pastaba.) Pasak jos, daugelis Lietuvos alaus vartotojų – konservatyvūs, kaip ir ji pati, renkasi tradicinį alų.
Būtent tokį – stiprų šamarliaką, kurio neįmanoma gerti – aš ir nusipirkau. Vieną iš dviejų, kuriuos radau PC lentynose. Lietuviškai tradicinis: stiprus, pigus ir su daug karamelės bei mažai apynių.
Štai tokiu, dviprasmišku šūkiu pasidabinusi „Kauno alaus“ FB svetainė (puslapis) su net dviem šimtais ją mėgstančių gerbėjų.
Gali būti taip, kad alaus jūs neskiedžiate. Tačiau skiedžiate pasakodami apie save ir savo produkciją. Jeigu artimiausiu metu nepradėsite ieškoti savo nišos ir nepradėsite sistemingai kurti savo įvaizdžio – gali būti, kad artimiausiu metu gyvensite konkuruodami su „Optima linija“ ir „Cento“ alumi dėl kainos lentynoje ir tikslinio pirkėjo. O tada net praėjusius amžius menantys Žaliakalnio rūsiai nebegelbės jūsų įvaizdžio. Nes tie, kas perka šios kategorijos alų nesidomi pagrindiniu jūsų arkliuku „No high-gravity“.