Šių metų „Aludarių taurę“ laimėjo aludaris iš Baltarusijos. Finale antras liko Vidmanto Rimkaus rudasis porteris. Vidmantas tapo aukščiausią vietą užėmusiu Lietuvos atstovu. Ta proga Vidmantas atsakė į alusalus.lt klausimus.

Papasakok trumpai apie save: kas esi, kur gyveni, kuo užsiimi.

Esu kaunietis, darbas visuomet buvo susijęs su elektronika. Šiuo metu taisau mobilius telefonus. Domiuosi daug kuo po truputį, kaip žinia ir aludaryste.

Kaip pradėjai virti alų?

Su fermentacijos fenomenu susipažinęs jau 20 metų. Gamindavau naminį vyną, tai aludaryste užsikrėsti nebuvo sunku. Tiesiog klaidžiojau po e-parduotuves įsigyti vyno mielių ir laimei ar nelaimei užkliuvau už savasalus.lt .Tiesa, jie tuomet prekiavo tik alaus ingredientais. Visus reikiamus aludario rakandus iš ten ir nusipirkau. Pirmas alus buvo iš ekstrakto. Lageris subrandintas prie 21-23 laipsnio temperatūros ir tai buvo skaniausias arba daugiausia įspūdžių palikęs “savas” alus. Verdantys alų ir skaitydami tikriausia bent jau šyptelės. Vėliau dar buvo kokie 6 “virimai” iš ekstrakto. Ir tik po to perėjau prie “all grain” gamybos. Apie alų tuomet menkai ką supratau, nelabai juo ir žavėjausi. Bet pamažu savas produktas išstūmė alkoholinių gėrimų racione dominavusį viskį ir vyną. Taip jau bėga penkti metai kaip esu praktikuojantis aludaris, man labai patinka terminas „praktikuojantis katalikas“ . Žodžiu nei šioks, nei toks, veikiau progresuojantis alaus snobas. Per tą laiką išviriau apie 60 skirtingų alų. Kalbant apie kiekį, būtų apie 1200-1400 litrų. Nėra daug. Mėgstamiausio stiliaus dar nesuradau. Buvau susižavėjęs belgiškais alumis, šiuo metu vis tik grįžtu prie paprastų europinių elių. 

Papasakok apie savo dalyvavimą taurėje.

Aludarių taurėje dalyvauju berods ketvirti metai, nuo pat pradžių. Ir kaip aludaris, ir kaip teisėjas.  Visuomet pavykdavo kažką atminimui parsivežti. Tiesa, pernai tik kaip teisėjas. Neturėjau nieko, kas mano galva būtų galėjęs sužavėti komisiją.

Kaip ruošeisi šių metų taurei? 

Sunku pasakyti ar ruošiausi šiam  renginiui. Pagrindinis mano arkliukas ilgiau brandinami alūs. Tai virdamas stautą „Juodi vasaros trimitai“ ir galvojau, kad jis galbūt bus tinkamas taurei. Iš jo daugiausia ir tikėjausi, deja pasirodė pusėtinai. Daug dėmesio šiam renginiui neskiriu, nors ir labai laukiu. Visuomet kažkas rūsy bręsta. Kas tuo metu būna geriausia, tą ir pateikiu.

Geriausiai pasirodė tavo porteris, užėmęs antrą vietą finale. Ar tikėjaisi tokio sėkmės būtent su šiuo alumi?

Dėl porterio buvau ramus, kad pateikiau iš ties neblogą alų. Bent jau negalvojau nuvilti komisijos. Sunkiausias manau yra pirmasis etapas. Draugams sakiau: „Jei iškopsiu į antrą turą, į dešimtuką turėčiau pakliūti“. Vadinasi porteriu kažkiek tikėjau. Tuo metu jis buvo sulaukęs 6-7 mėn brandos ir gal šiek tiek per skonio piką perkopęs.

Papasakok apie savo porterį. O gal gali pasidalinti jo receptu ir gamybos procesu?

Receptas visai paprastas. Kažkur internetuose nužiūrėtas ir gal pakoreguotas pagal turimas medžiagas „London Porter“ klonas. Virtas per mano gimtadienį. Niekada jų nešvenčiu, arba bent jau stengiuosi to nedaryti. Tai va, savotiškai įprasminau 🙂 Beje, Sambariuose 2012 taip pat laimėjau antrą vietą su „Gimtadienio bitteriu“. Magija 🙂  

O kas nori pabandyti išsivirti tai prašom:  http://www.aludariuklubas.lt/alus/receptas/2186-52-porteris-uk  Nelabai turiu ką ir pakomentuoti. Viso recepto tiksliai neaprašinėju. Jei tiksliai pamenu, į vandenį salinimui dėjau gipso. Bėriau jo apie arbatinį šaukštelį gal daugiau. Niekada neskaičiavau, nematavau vandens parametrų. O reikėtų. Naudojau „krano“ vandenį. Kaip ir visų kitų mano virimų eiga panaši. Salinu atskirame puode. Ant dujinės viryklės keičiant temperatūrinius režimus. Vėliau viskas verčiama į atskirą kubilą, tekinama apie valandą, verdama ir t.t. Viskas labai primityviai. Visas procesas įskaičiuojant įrangos, virtuvės išplovimą užtrunka apie 8 valandas. Nenaudoju jokių išmaniųjų įmantrybių raspberry’ių ar pan. Bet jau pradedu apie tai galvoti, jau laikas… 

Ačiū už porterio receptą. Gal gali pasidalinti sėkmės „Aludarių taurėje“ receptu? 

Išvirti skanų alų ganėtinai paprasta, tik prognozuoti jo sėkmės indeksą tokiuose renginiuose kaip AT sudėtinga. Aplamai sėkmės recepto nėra ir jo būti negali iš esmės. Bet vis tik, keliomis savo sukurtomis taisyklėmis vadovaujuosi.

Nemanau kad laurus gali nuskinti šviesūs kvietiniai, dunkel, imperial ipa, lambic stiliaus alūs. Su šiais vilčių nepuoselėju. Ne todėl, kad  patinka-nepatinka. Tiesiog taip galvoju. Kaip ir  daugelis neįprasto skonio, eksperimentiniai, saviti, labai ryškūs nors ir labai skanūs ir geri alūs visuomet rizikingi. Daugiausia šansų mano supratimu turi išgryninti, kitaip tariant kertiniai stiliai. Stautai, porteriai, įvairūs lageriai, angliški ar amerikietiški eliai, netgi tvarkingi gruitai. Nes finale teisėjauja tikrai ne skonių ekstremalai, o daugiau pasaulietiškam skonio supratimui atstovaujantys teisėjai.

Kitas niuansas, daugelį ragaujamų alų draugų vakarėliuose, aludarių sueigose  į topus dažnai išveda aludario charizma, pačio alaus pristatymas. Aklos degustacijos metu visa tai išnyksta. Skambūs pavadinimai, egzotiška receprūra, legendos jog išvirtas per pilnatį panaudojus ryto rasos vandenį – viskas dingsta. Lieka tik alus, jo ID ir teisėjas. Tą visuomet reikėtų mesti iš galvos. Bet visokiausias teorijas ir išvedžiojimus  kartais nulemia „Debiutanto sėkmė“ Paprastumas ar netgi padarytos klaidos gamybos procese dėl nežinojimo tampa lemiamu laimės faktoriumi. Ir tas visuomet žavi…

Ačiū už pokalbį.