"Gali virti alų iš ekstrakto, tačiau tik pradėjęs virti alų iš salyklo tapsi tikru profesionalu" (laisvas vertimas iš knygos aludariams).

Sutapo kelios aplinkybės vienu metu. Savasalus.lt baigėsi mano taip mėgiamas salyklo ekstraktas, VAK'o dalyviai draugiškai pradėjo baksnoti man į šoną "metas virti tikrą alų", supratau, kad buitinio 9L puodo dydžio alaus mokyklos kursą jau išmokau ir be to prašančių "išvirk ir man alaus" ratas labai išsiplėtė. Metas alaus gamybos procesą tobulinti ir apimtis – padidinti. Turiu omenyje, kad metas virti alų ne iš ekstrakto, o iš salyklo, be to – bent 30L per kartą.

Verta paminėti faktą, kad esu beviltiškas tinginys. Todėl noriu susikurti įrangą, kurios dėka galėčiau virti "all-grain" didesniais kiekiai su maksimaliu patogumu.

Šiandien padariau bandymą. Mano pirmasis alus iš salyklo. Ir visiškai nauja patirtis, nei verdant iki šiol.

Bepigu pasalinti maišelyje kilogramą salyklo, vėliau supilti ekstraktą ir didžiuotis savo rezultatu VAK susitikimo metu. Su grūdais viskas visiškai kitaip.

Visų pirma – vienam kilogramui grūdo tenka trys litrai vandens. Aš išdidžiai supyliau salyklą į 9L puodą ir… atsidusau. Puodas artipilnis. Ir ką aš sau galvojau???

Perpyliau salyklą į fermentacijos indą ir tuščiame puode užkaičiau vandenį. Supyliau į salyklą, pamaišiau. Chm… kažkokia putra kiaulėms. Kalbant švelniau – tiršta košė, kuri brinksta akyse. Užkaičiau arbatinį, užpyliau dar vandens. Ir dar. Ir dar šiek tiek. Išmaišiau. Jau maišosi – tai gerai.

Suvyniojau kubilą į rankšluostį, matavau temperatūrą, maišiau. Dievaži, sergantis mažametis vaikas namuose reikalaujam mažiau dėmesio nei salinimas.

Praėjo valanda. Filtro tekinimui, aš žinoma, neturiu. Užpyliau verdančio vandens, t pakėliau iki +78C ir pamaišęs ėmiausi "tekinimo". Tekinimu to nepavadinsi – sėmiau kaušu ir filtravau per merlinį filtrą. Kažkokia pornografija, lyginant su tuo, ką esu matęs internetuose esančiose instrukcijose.

Žodžiu "nukošiau". Iškošiau. Nugręžiau. Pusė šiukšliadėžės išbrinkusio salyklo ir lipnios, bet maloniai saldžios rankos (nutekintos misos skonis – dieviškas).

Alus užvirė, sudėjau apynius, vėliau išnešiau į lauką atvėsinimui. Prisėdau, įsipyliau taurę vyno ir pasijutau tartum atidirbęs dieną prie staklių. Ufff….

Alus vis dar vėsta. Bet OG bijau net ir matuoti. Nes rezultatas gali įvaryti man kompleksų.

Tačiau kartu – tai nuostabios, išmoktos pamokos, kurių rezultato neradau niekur kitur. All-grain virimas man pasufleravo nemažai patarimų, kurių dėka aš sutaupysiu nemažai pinigų nedarydamas klaidų įrangoje ir dar tuo pačiu – nemažai nusivylimų.

Taigi:

  • nevirkite salyklinio alaus tam nepasiruošę
  • būtinai turėkite salinimo indą, kuris palaiko nuolatinę t ir patogus maišymui bei tekinimui. Filtras tekinimui – must have
  • salyklas užima daugiau nei trečdalį tūrio. Todėl jei norite išsivirti 30L alaus turėkite nemažesnį nei 50L indą salinimui.
  • Temperatūros valdymas salinimo metu yra kertinis momentas Tačiau nepamirškite, kad banalus pakaitinimas iš apačios tiesiog pridegins salyklą ir sugadins visas pastangas
  • su 9L puodu "tikro" alaus namuose neišsivirsi
  • verdant all-grain alų visada džiaugsis daržininkas(ė) nes gauni nesvietišką kiekį tobulo komposto žaliavos.
  • Alaus virimas, kaip ir juostinė fotografija, turi nemažą kiekį magijos. Ir aš šventai tikiu, kad šios magijos dėka naminio , "tikro" alaus skonis turi tiek gėrio, kiek jo neturi nei vienas gamyklinis alus.

Štai taip. Tobulėjimui reikia erdvės. Atsigavęs eisiu braižytis naminio bravoro ir skaičiuoti investicinio biudžeto.

P.S. kaip atsiprašymą už šį beviltišką dūsavimą išduosiu nedidelę paslaptį norintiems susikonstruoti vadeninį aušintuvą: aliuminio vamzdelis išvirtą alų atvėsina taip pat efektyviai, kaip ir varinis. Tik kainuoja 3x pigiau 😉 O lankstosi taip pat lengvai.