Pernai susidūriau su savo namų bravoro infekcija. Teko iš naujo pergalvoti ir koreguoti gamybinius procesus. Paskutinius keletą mėnesių infekcija nebepasikartojo, tai manau, kad šią kovą tam kartui laimėjau.

Toliau surašiau ką ir kaip darau saugodamasis infekcijos. Gal ši informacija bus kam nors naudinga.

Pagrindinės taisyklės:

1. „Švari“ įranga atskirta nuo „nešvarios“. Švari įranga – viskas, kas liečiasi su misa (ir alumi) po jos atšaldymo. Visa kita įranga laikoma nešvaria. Nešvari įranga net dezinfekuota niekada nenaudojama vietoje švarios. Jeigu kažko negalima patikimai dezinfekuoti, tokios įrangos „švariame“ procese nenaudoju. Kas yra patikima dezinfekcija, nusprendžiu aš pats.

2. Visa švari įranga dezinfekuojama hipochlorito rūgštimi prieš kiekvieną naudojimą.

3. Jokių faking apynių maišelių, nebent 60 min ar ilgesniam virimui. Bet geriau be jų. Daug kartų naudojami apynių maišeliai – svarbus infekcijos šaltinis. Taip, net jeigu jie vartosi verdančioje misoje.

4. Jokių svetimų mielių, sorry guys. Iš kitų neimu, pats nesiūlau (jeigu imate iš manęs, tai darote savo rizika, nesuteikiu jokių garantijų).

Pagal procesą

  1. Fermenterį pirminei fermentacijai mažiausiai 1 parą dezinfekuoju hipochlorito rūgštimi. Užpildau visą fermenterį vandeniu, pilu apie 30 gramų ~23-24 proc. fosforo rūgšties ir ~150-200 gramų „Belyznos“. Kranelį prieš tai dar dezinfekuoju atskirai. Kranelį išrenku, nuplaunu ir dezinfekuoju hipochlorito rūgštimi litriniame stiklainyje. Vienu metu dezinfekuoju keletą kranelių, tai atrodo kaip kokie kranelių konservai.
  2. Šaldymo gyvatuką merkiu į verdančią misą maždaug prieš 20-25 minutes. Na, nesu 100 proc. tikras, kad to pakanka, bet problemų šitoje vietoje mano vertinimu nebuvo.
  3. Prieš pildamas misą, fermenterį praskalauju maždaug 4 litrais verdančio vandens. Nepurškiu bacilolu, nededu chemipro oxi, nors tikrai nepakenktų. Būtų geriau, ta prasme. bet kol kas manau, kad nebūtina.
  4. Antrinei fermentacijai fermenterį ruošiu taip pat kaip pirminei. Perpylimui naudoju žarnelę, kurią įleidžiu dezinfekuotis į fermenterį, užpildytą hipochlorito rūgštimi.
  5. Prieš perpilant į antrinę, pirminio fermenterio kranelį gausiai dezinfekuoju bacilolu.
  6. Antrinės fermenterį praskalauju verdančiu vandeniu.
  7. Pilstymui naudoju atskirą fermenterį, kuris skirtas tik šiam tikslui. Dezinfekuoju hipochlorito rūgštimi, kaip ir kitus fermenterius. Perpylimui į pilstymo fermenterį naudoju atskirą žarnelę, dezinfekuoju fermenteryje.
  8. Pilstymo vamzdelį, nuėmęs antgalius, dezinfekuoju pilstymo fermenteryje. Antgaliai padaryti iš medžiagos, kuriai hipochlorito rūgštis kenkia. Šios žinios man kainavo vieną pilstymo vamzdelį, o su jumis dalinuosi nemokamai. Antgalius dezinfekuoju prieš pilstymą, maždaug 30 minučių užmerkdamas bacilole. Sudedu į nedidelę stiklinę ir užpilu kokiais 20 ml bacilolo. Panaudotą bacilolą pilu į bacilolo purškiklį, neišpilu lauk.
  9. Butelius dezinfekuoju hipochlorito rūgštimi. Prieš pilstymą gausiai perskalauju paprastu vandentiekio vandeniu. Problemų dėl to kol kas nebuvo. Techniškai atrodo taip: statau butelius į fermenterį, užpilu vandeniu, pilu apie 30 gramų fosforo rūgšties ir apie 100-150 (priklauso nuo butelių būklės) gramų baliklio „Belyznos“. Fermenteris po tokios procedūros laikomas „nešvariu“, t.y. be papildomos dezinfekcijos nenaudojamas. Išskyrus misos tekinimo aluteksinį kubilą, kuris vis tiek toliau dalyvauja tik „nešvariame“ procese.
  10. Kamštelių nedezinfekuoju. Na iš tikro tai papurškiu bacilolu, bet tai nėra patikima dezinfekcija. Kamštelius naudoju tik vieną kartą. Problemų dėl kamštelių kol kas neturėjau.

 Hipochlorito rūgštis

Hipochlorito rūgštis yra silpna rūgštis, jos cheminė formulė – HOCl. Susidaro chlorui ištirpus vandenyje. Aš, žinoma, naudoju ne gryną chlorą, natrio hipochloritą, kuris ištirpęs vandenyje skyla į sudedamasias dalis:

Natrio hipochlorito skilimas

Toliau hipochlorito jonas reaguoja su vandenilio jonu ir susidaro hipochlorito rūgštis:

pic_04 2014-01-14

Rodyklės į abi puses rodo, kad ši reakcija gali stumtis tiek į kairę, tiek į dešinę pusę, o kaip elgsis konkrečiu atveju, priklauso nuo tokio tirpalo pH:

pic_05 2014-01-14

Kaip matote, maksimali hipochloritinės rūgšties koncentracija susidaro esant ties maždaug pH=5 riba. Esant pH <4, pradeda išsiskirti labai nuodingos chloro dujos.

 

Jeigu suprantate anglų kalbą ir mėgstate poeziją, paskaitykite apie hipochloritinės rūgšties poveikį ląstelei.

Inhibition of DNA replication, 
Depletion of adenine nucleotides,
Inhibition of glucose oxidation,
Protein unfolding and aggregation.

Laisvas vertimas pagal prasmę:

Iš pradžių padarysime, kad nebegalėtum daugintis,
Paskui numarinsime badu,
Tada jau pasmaugsime, 
O pabaigai dar ir susprogdinsime.

Linkėjimai nuo kapitono Belyznos.

Kapitonas Belyzna

belyznaJis čia pagrindinis herojus. Baliklis chloro pagrindu, kurio sudėtyje yra 5-15 proc. natrio hipochlorito. Parduodamas plastikiniuose buteliuose po 1 litrą. Aš perku Norfoje, 1 vnt. kaina 1,89 LTL. Vienam alui sunaudoju apie 500-600 ml (pirminė, antrinė, pilstymas, buteliai).

Galima naudoti ir „Ace“, ir visus kitus baliklius, kur veiklioji medžiaga yra chloras. Bet „Belyznos“ kainos ir natrio hipochlorito koncentracijos santykis yra geriausias.

Fosforo rūgštį naudoju pH’ui truputį sumažinti, kad padidėtų hipochlorito rūgšties koncentracija.

 

 Neprašyti patarimai™

Kadangi apsilankėte, štai jums keletas neprašytų patarimų™:

  • Jeigu nežinote, iš kur rūgštis jūsų aluje, tada tai infekcija.
  • Jeigu manote, kad žinote iš kur rūgštis jūsų aluje, tada greičiausiai tai infekcija.
  • Du iš eilės nurūgštėję alūs nenaudojant svetimų mielių – sveikinu, turite bravoro infekciją.
  • Infekcija visada šalia.
  • Infekcija pati neišeis, ją reikia išnaikinti.
  • Išpilti alų iš fermenterio lengviau, negu iš butelių. Ir laiko susitaupo.
  • Bravoro infekciją galima nugalėti.