Man nepatinka Kaziuko mugė. Mugė, kuri metai iš metų šurmuliuoja sostinės gatvėse. Man nepatinka viskas, kas vyksta šios mugės metu: minios žmonių, kurie stumdosi, mina kitiems ant kojų ir plūsta intymiu srautu, primenančiu keleivius penktojo maršruto troleibuse sovietmečiu prie geležinkelio stoties. Man nepatinka kičinės prekės, kurias apsukrūs pardavėjai bando įpiršti už keleriopai padidintą kainą ir net nesileidžia į jokias kalbas apie derybas. Jie žvelgia į pirkėjus tuo pačiu plėšriu žvilgsniu, kuriuo į atvykėlius žvelgias Palangos bobutės, bandydamos išnuomoti pridvisusį kambarį prie jūros, taip per kelis mėnesius užsidirbdamos visiems metams. Kai aš pasiilgstu kaimiškos romantikos ir rankomis gamintų prekių – važiuoju į provincijos miestelio turgų, kuris dar išlaikė visas turgaus tradicijas: kainos adekvačios, žmonių veidai šviesūs, kalbos neskubrios, o gaminiai padaryti kokybiškai ir su meile. Mat pabandyk įkišti broką – gandas pasklis po visą miestuką ir apylinkes, iš tavęs niekas nieko nebepirks, o sugadintam vardui bus sunku atgauti garbę. Perkant vantą ar medinį šaukštą aš net nesideru, mat man yra gėda bandyti nuderėti kažką nuo prašomų penkių litų. Tai ne dvidešimt už tą patį šaukštą Kaziuko mugėje, kurio pardavėjas išdidžiai aiškina „galiu nuleisti dešimt centų, nedaugiau – viskas taip pabrango“.

Kaziuko mugėje nebuvau ir šiemet. Na, ok – buvau, bet labai trumpai. Taip jau susiklostė, kad penktadienį turėjau kirsti Gedimino prospektą, mugė buvo vos beprasidedanti, žmonių mažai ir aš trumpam kyštelėjau savo smalsią nosį į mugę ieškodamas „kaimiško alaus“ kainų. Alaus kaina yra geriausias mugės indikatorius. Didžioji dauguma mugėje parduodamo mažųjų daryklų alaus yra itin prasti, dažniausiai skirstomi į tris kategorijas: „Pasvalio krašto nouneimas šviesus“, „Pasvalio krašto nouneimas tamsus“ ir „Su medumi“. Apsižvalgau – per metus čia niekas nepakito: už veik negeriamą alų, kuris kaimiškame bare „Guolis“ parduodamas po 2,5-3Lt. už bokalą, mugėje prašoma po 8-10Lt. už litrinę pūslytę. Meh. Kaziuko mugė – ne man.

Todėl labai apsidžiaugiau saulėtą savaitgalį praleisdamas sodyboje, o pakeliui namo užsukau į „Beer barrel“ parduotuvę.

Parduotuvėse „Beer Barrel“ prekiaujama įvairių rūšių importiniu alumi iš Čekijos, Belgijos, Vokietijos, Danijos, Ispanijos, Didžiosios Britanijos, Olandijos, Rusijos ir kitų šalių. Didesnės ir įvairesnės pasiūlos ieškantys alaus mėgėjai bei žinovai čia galės įsigyti ne tik šviesiojo bei tamsiojo, bet ir baltojo alaus – tiek buteliais, tiek pilstomo iš statinių. Perkantieji statinę alaus gali išsinuomoti alaus pilstymo įrangą. Gausus alaus parduotuvės „Beer Barrel“ asortimentas yra papildomas ir anaujinamas atsižvelgus į pirkėjų skonį bei lūkesčius. Dėl didelės gamintojų ir rūšių įvairovės čia rasite ne tik savo pamėgto alaus, bet ir turėsite progų įsigyti dar neragauto. Beerbarrel.lt informacija

Nuo savęs pridėsiu, kad „Beer barrel“ yra ir alaus importuotojai, kurie savo atvežtomis prekėmis ne tik prekiauja penkiose Vilniuje esančiose parduotuvėse, bet ir tiekia jas didiesiems prekybos centrams.

Parduotuvėje maloniai nustebino akcija – net septynių Čekijos alaus daryklų alaus pavyzdžiai, supakuoti į dailią dėžutę už demokratišką 19.99Lt kainą. Štai jie – septyni gražuoliai:

 

Puikus rinkinys tiems, kas dar nėra susipažinęs su čekišku alumi arba – tai geras pasiūlymas sesijiniam ragavimui, kai vieno vakaro metu su bičiuliais galima išragauti skirtingų vienos šalies daryklų alų ir aptarti jo panašus bei skirtumus. Čekijos alus unikalus. Jo neįmanoma supainioti su jokios kitos šalies skoniu. Mat Čekija turi savitas, tik šiam kraštui būdingas aludarystės tradicijas bei savybes ir jiems pavyksta gaminti tikrai neprastą alų su savo unikaliais, išskirtiniais bruožais. Plačiau apie Čekijos alų nekalbėsiu – apie tai tikrai įdomiai ir išsamiai yra parašę Beergeek’ai, pasiskaitykit. Aš tik pasivogsiu idėją, kuri geriausiai atspindi čekus:

 

Pabaigiant apie alų – šis rinkinys yra nepalyginamai geresnis pasiūlymas už dviejų pūslyčių kainą iš Kaziuko mugės, nei didžioji dauguma „kaimiško alaus“. Eilinį kartą padūsausiu: na kodėl niekas nepaima provincijos aludarių už kupros ir gerai nepapurto, idant jie pabustų iš molingo letargo miego ir pradėtų ieškoti savito veido aludarystėje? Liūdesys.

Antras malonus atradimas Beer barrel’yje buvo airiškas sidras Magners Irish Cider:

 

Fantastiškas reikalas, aš jums pasakysiu. Šis sidras yra kompromisas tarp lietuviškų komercinių saldėkų ir britiško stiliaus švitrinio popieriaus pavidalu, kuris slysdamas burna nuvalo kalkes ir nuosėdas iš visų užkampių. Aromatingas, dailios lazdyno riešuto spalvos, itin skaidrus ir saikingai saldus skonis man pasirodė tai, ko jau senai ieškojau. Norėčiau išmokti gaminti būtent tokį sidrą. Šį sidrą gamintojas rekomenduoja pateiktu su ledu. Vasarą taip ir padarysiu. Dabar dar ganėtinai vėsu, ledukų nesinorėjo, todėl sidrą ragavau tiesiog gerai atvėsintą. Nenuvylė. Kas mėgstat sidrą ir šio dar neragavot – pabandykit. Rekomenduoju. Pabaigai – geros nuotaikos reklaminis gamintojų filmukas.