Ši istorija prasidėjo prieš tris mėnesius ir vakar pasiekė kulminaciją: namų aludarystės entuziastai ir „Švyturio“ aludariai susėdo prie vieno stalo. Ne šiaip susėdo pailsėti – vyko namų aludarių virto alaus, kuris buvo fermentuojamas naudojant „Švyturio“ lagerio mieles degustavimas ir vertinimas. Nustebote? Tai gerai, mat toliau bus tik įdomiau.
Istorija prasidėjo dar pernai, kai Gytis tiesiog paprašė „Švyturio“ aludarės Džuljetos pasidalinti kvietinio alaus mielėmis. Visų nuostabai ji sureagavo visai draugiškai ir naminius aludarius „pavaišino“ pramoninėmis mielėmis, kurių šiaip nenusipirksi nei parduotuvėje, nei internete. Naminiai aludariai išsidalino mieles, išvirė alaus, gauto rezultato pavyzdžius pateikė „Švyturiui“ ir gavo detalius savo virto alaus laboratorinius tyrimus.
Tuomet ta istorija taip tyliai ir baigėsi. Tačiau bendravimas nenutrūko. Ir praėjusio rudens pabaigoje Andrius, „Raudonų plytų“ projekto kuratorius, suorganizavo „Švyturio“ lagerio mielių, kurios naudojamos gaminant komercinį alų. Mielėmis susidomėjo keturiolika naminių aludarių, jas išsidalino ir išvirė alaus. Alaus, kuris buvo sufermentuotas su „Švyturio“ mielėmis.
Idant tai nebūtų eilinis alaus virimas, o būtų šioks toks azartas ir iššūkis, aš su Andriumi nutarėme suorganizuoti nedidelį alaus konkursą ir išrinkti geriausią šio projekto alų. Pagrindinis renginio „vinis“ – alų verda naminiai aludariai, o rezultatus degustuoja ir vertina „Švyturio“ atstovai. Šis vertinimas ir įvyko vakar „Gero alaus parduotuvėje„.
Renginiui buvo pateikta 13 skirtingų alaus rūšių, kuriuos išvirė 9 aludariai. Alų vertino Džuljeta ir Andrius iš „Švyturio“ bei „Gero alaus parduotuvės“ atstovai.
Kol komisija ragavo ir vertino alų, namų aludariai tyliai ragavo savo kolegų rezultatus, pateiktus konkursui ir nekantriai laukė rezultatų.
Alaus buvo nemažai, todėl jo vertinimas šiek tiek užtruko.
Beje ir vertintojai buvo labai susikaupę, stengėsi ir kruopščiai tyrinėjo ragaujamą alų.
Aludariai kantriai laukė naujienų – kuris alus bus geriausias?
Ir pagaliau įvertinus visus 13 alaus pavyzdžių bei susumavus rezultatus buvo išrinktas nugalėtojas. Tiesa, nugalėtoją pavyko nustatyti tik iš antro karto, mat du geriausi alūs surinko vienodą balų skaičių. Tuomet iš abiejų vertinimų buvo anuliuoti geriausi ir blogiausi vertinimai, o likę balai susumuoti. Alaus, užėmusio pirmąją vietą autoriumi tapo aludaris Artūras.
O po apdovanojimų visi šiek tiek atsipalaidavo ir užvirė jauki diskusija. Vertintojams buvo įdomu kaip ir kuo gyvena namudiniai aludariai, kaip jiems sekasi virti alų, kokie pasiekimai ir įgyta patirtis. Aludariai kamantinėjo Džuljetą, stengdamiesi išpešti bent kelias „Švyturio“ gamybines paslaptis. Paslapčių, žinoma, niekas neišdavė, tačiau buvo išgirsta nemažai įdomios medžiagos iš profesionalios aludarės. Visko čia neminėsiu – ne visiems skaitytojams tai bus įdomu. Užsiminsiu tik apie mieles, mat jos ir buvo šio vakaro kaltininkės.
Buvo įdomu išgirsti apie tai, kaip didžiosios daryklos gauna ir naudojasi mielėmis. Pasirodo komercinės mielės iš esmės skiriasi nuo mielių, kurias perka ir naudoja namų aludariai. Namų aludariai naudojasi klasikinėmis, standartinėmis mielėmis, kurios parduodamos mielių gamintojų metai iš metų. Didieji bravorai elgiasi visai kitaip – jie mieles alaus fermentavimui perka mielių banke. Buvo įdomu sužinoti tą faktą, kad tai ką perka didieji – tai nėra klasikinės vienos ar kitos rūšies mielės. Pasirodo dabar mielių banko laboratorijoje galima suformuluoti savo pageidavimus ir bus išvesta specialiai pagal šiuos norus sukurta mielių rūšis. Ji pasižymės savo unikaliomis darbinėmis temperatūromis, kurioms esant sukurs savitą alų, jos sukurs unikalų aromatą, sukurs balansą tarp salyklų ir apynių, trumpiau tariant – sufermentuos tokį alų, kokio niekur kitur nebuvo ir nėra. Užsakytos mielės neperkamos cisternomis – jų gaunama tik šiek tiek. Tada iš gautų mielių bravoro laboratorijoje yra auginamos mielių kolonijos, karta iš kartos, stebima ar jų veikla tikrai atitinka lūkesčius, ar mielės sukuria norimą rezultatą ir tik tada, kai viskas atitinka reikalavimus, mielės keliauja į gamyklą.
Beje, pramoninės mielės yra kur kas „darbingesnės“ ir „agresyvesnės“ už namų aludarių naudojamas mieles. Jos specialiai sukuriamos taip, kad būtų itin gyvybingos ir atvėsintoje misoje imtųsi darbo be jokių pauzių.
Buvo šaunus ir jaukus vakaras, kurio metu iš šono gerai matėsi – nėra jie tokie baisūs, tie didžiųjų bravorų darbuotojai. Žmonės, tokie pat, kaip ir mes. Tiesiog gyvenantys alumi ir kuriantys jį.
Lapkritinis jei ką buvo mano 🙂
Molio nesitikėjau. Kažkodėl galvojau, kad bus daugiau radikalių bandymų su nesalyklinėmis ir netradicinėmis žaliavomis, dideliais IBU, degintais salyklais ir t.t. Tačiau buvo daug gerų ir įdomių šviesių lagerių. O tai džiugina.
Alūs buvo tikrai geri ir jau po ragavimo galvojau, kad laimėtojai yra laimėtojai dėl subjektyvių nuomonių. Man tai buvo pirmas toks alaus vertinimas, ir taip, jis tikrai buvo subjektyvus. Labiausiai įsiminę ir patikę buvo Arčio Labai geras alus ir Runcės Lapkritinis.
Bendrai, tai buvo labai pavykęs ir jaukus vakaras. Man kitą kart būtų įdomiau visus ragauti ir apie juos kalbėti. Galvoju, kad alus yra subjektyvus dalykas ir smagu apie jį girdėti skirtingas nuomones.
Man tai būtų labai įdomu sužinoti Švyturio atstovų nuomonę apie naminį alų. Ar tikėjosi geriau, ar blogiau, nustebino ar nuvylė ir t.t. Kortelėse vertinimai tokie labiau techniški, bent jau mano alaus.
Visai pabaigoje aš trumpai išgirdau nuomonę. Visi liko labai nustebinti alaus skaidrumu ir spalva, bei daugumos alaus įdomumu. Buvo kritinių pastabų keliems pavyzdžiams, bet apskritai atsiliepimai labai geri.
Matyt molio tikėjosi 🙂
Ypatingai smagus renginys buvo, dėkui Regiu už organizaciją