Publikacijos „Naminio alaus gamyba ir vartojimas Šimonių apylinkėje XX a. atroje pusėje – XXI a. pradžioje„ tęsinys. Pirmąją dalį rasite čia.

 

Vartojimas.

Sukoštą alų buvo galima gerti jau kitą dieną, tačiau skaniausias jis būdavo po savaitės. Apskritai, alaus gaminimas trunka tris dienas (be salyklo darymo): viena diena padirbt, kita raugint, trečia sukošt. Alų iš bačkų leisdavo tiesiai į uzboną arba į emaliuotą kibirą. Gerdavo iš stiklinių. Alaus turėdavo pasigaminę visoms šventėms ir darbymečiams. Paminėtinos krikštynos, vestuvės, laidotuvės, iš kalendorinių švenčių – Sekminės (XX a. pirmojoje pusėje), Velykos, Žolinė, Kalėdos, Naujieji Metai, pakermošiai, kermošiai, atlaidai, vardinės ir kt. Iš darbymečių alus gamintas šienapjūtei, rugiapjūtei, kūlimui, mėšlavežiui, bulviakasiui.

Kolūkio laikais taip pat buvo visokių progų. Sakoma, jog geras gaspadorius alaus turėdavęs visuomet – ar šventė, ar paprasta diena. Paprastą alų gerdavo po valgio, darbo atokvėpių metu, o geresnį (pirmoką) duodavo svečiui ir pasilaikydavo artėjančiai šventei. Alų didesnei šventei užsakydavo pas kokį nors žymesnį aludarį. Alus darytas aludario namuose arba reikalingus rakandus nusivežus į vaišių vietą.

Pas žymesnius Šimonių apylinkės aludarius užsakyti alaus atvažiuodavo žmonės iš Ukmergės, iš Žemaitijos ir net iš Latvijos Daugpilio rajono. „Latviai, estai suvažiuoja, kažkokią šventę švenčia, tai ėjo kasmet ruskio laikais. Tai ty daug, apie šimtų viedrų padirbi alaus”. Seniau vestuvėms gamindavo apie 60–-70 kibirų alaus.

Kaip Šimonių aludariai nustatydavo, kiek reikia alaus pokyliui, šventei? Žmogui paskaičiuodavo apie penkis litrus. Jeigu vyrams – neužtenka. Jeigu moteris su vyru, tai jiem tada abiem kibiro užtenka dviem trim dienom. „Vienam vyrui gero viedro reikia. Moterys negeria, vienas mažiau išgeria. Vyrui, jeigu per dvi dienas gert, tai reikia viedro, tai tiek ir dirbi”.47 Kolūkis vienais metais derliaus pabaigtuvėms Liudvikui Triznickui buvo užsakęs net 200 kibirų. Vlada Petrulienė prisimena sesers vaikų vestuvėms alaus dariusi iš septynių centnerių. („Abiejų vaikų iškart vestuvės buvės”). Paskutiniais metais užsakymų beveik nebepriimama dėl ypač mažo užsakomo alaus kiekio – „Trys viedrai tai nėr iš ko dirbt. Kur ty bovysies, tai tiktai gaiši laikų. Nors kokia dešimt, dvidešimt viedriukų jau mažiausia”.

Bačką alui vežtis, jei užsakovas neturėdavo, duodavo aludaris, po šventės reikėdavo grąžinti. Jei turėdavo bačkas, reikėdavo pristatyti iki košimo. Atsiskaitydavo pinigais (rubliais, vagnorkom) arba grūdais, dar pagalba prie ūkio darbų. Aludariai, darydami alų ir atsižvelgdami į progą, dažnai reguliuodavo jo stiprumą. Laidotuvėms dirbdavo silpnesnį, „kad nepradėtų dainuoti”, vestuvėms būdavo visokio alaus, tačiau aludaris, kuris pats pilstydavo alų, reguliuodavo svečių nuotaiką, paduodamas atitinkamai stipresnio ar silpnesnio alaus. Ne visad ir pats aludaris kviestas į vaišes. Nuo alaus, priešingai nei nuo degtinės, nuotaika būdavo gera, linksma, „nepasigeri ir pagirių nėra”. „Ant dainų labai eidavo, anksčiau ant dainų. Išgeri alaus ir dainuoji”.

Alaus turėdavo būti tiek, kad pakaktų iki vaišių pabaigos. Jeigu svečias vėluodavo atvykti, jam būdavo skiriama pabauda arba „eglutė”, t.y. išgerti tris stiklines iš eilės, „tai jeigu jau stipras, tai jis čia jau beveik dainuot pradeda”. „Pabaudą – sudeda pinkias arba tris, sudeda dvi, unt viršaus trėčių – pavėlavai, tau pabauda. Tai geria alaus, o kaip yra štukorių, tai dar ten įpilia degtinės ir žmogus serga išgėrįs. Pabaudą išgeria, tai dar, kai nemato, šliūkšteli iš butelio”.

Jei aludaris pilstydavo alų, jo prašydavo: „Pyvoriau, duok alaus!”. Ant stalų alų su uzbonais nešiodavo „gaspadinės” – „inpylė stiklinėn – alus su puta.” Įsigėrę svečiai tuoj pradėdavo dainuoti, namuose ir lauke šurmuliuodavo svečių būreliai. Tarsi išsidalydavo į mažesnes grupeles. Dainas dažniausiai vesdavo balsingesnis žmogus, „giesminykas”. Pasipildavo įvairiausios kalbos. Seniai nesimatę giminės išsipasakodavo bėdas, vargus, naujienas. Kaimynai taip pat turėdavo kalbos apie nesibaigiančius darbus, jų metu iškilusius sunkumus, padiskutuoti, pasidalyti patirtimi alaus gamybos srity, bernai „apie mergas pašnekėti”, jaunimas tuojau eidavo suktis šokio sūkury, žaisdavo žaidimus, krėsdavo įvairius juokus (geležines akėčias ar vežimą ant stogo užkeldavo). Visiems būdavo linksma. Artėjant sutemoms svečiai taip įsivažiuodavo, kad visa sodyba būdavo panaši į burbuliuojantį, šnypščiantį katilą. Nors dainuodavo daug ir visokių dainų, tačiau dabar pateikėjai teprisimena tik tokių aukštaitiškos tautosakos perlų kaip „Alutį gėriau, gražiai dainavau” ir kt. nuotrupas. Prisimenama tik po vieną du stulpelius iš vaišių metu dainuotų dainų, kaip antai:

Rudas alutis, balta putelė,
Oi graži graži mano mergelė

arba

Alau, alau, aš nuo tavi nubalau,
kad būtų arielkėlės, būtų dar geriau.

Kiti pavyzdžiai:

Gėriau alutį, namie darytą,
ar samagoną, miške varytą.

***

 

Prie alaus svečiams būdavo atnešama džiovinto sūrio, kartais silkės, „silkės užvalgei, norisi užgert”. Geriant užsveikindavo: „Sveikas būk ir gerk”, atsakydavo: „Sveikata” arba
„Nu, sveikatų, išgeriam”, „Nu tai geriam?” – „Geriam”, „Sveikas” – „Į sveikatų”.

Beveik pas kiekvieną iš pateikėjų galima užtikti alaus gaminimo rakandus, sudėtus vienoje ar kitoje patalpoje. Pas vienus tvarkingai, pas kitus išmėtytus po kelias patalpas, dabar jau naudojamus kitiems tikslams. Visa tai liudija, kad alus ten jau seniai bedarytas. Paklausti, kada paskutinį kartą darė alų, atsako įvairiai – vieni nedarė jau 15 metų (paskutinį kartą kolūkio laikais), „mat niekam nereikia – viskų perka”, kiti darė prieš metus („praeitų Žolinį”).

Pateikėjai, atsikėlę iš kitų kraštų, žinojo kitokių „alaus” gaminimo būdų: „Pridžiovindavo burokų cukrinių ir paskui paskrudina juos, ir paskui verda. Saldus saldus yra, bet jisai paskui turi aitrumo tokio. Verda, paskui deda ir apynių. Baltas, skaidrus”. Šimonių aludariai tokį „alų” vadino „gorgeliu”. „Gorgeliu” vadintas ir nenusisekęs alus: „Ne, nu tai sveika būdavo alus, kad ir pasigerdavo vyrai. Tai nuo tokio alaus nesirgdavo niekas – išsipagiriojo ir vėl sveikas, o kai jau gorgelį padirba…, jeigu taip išrūgsta alus, nėr spalvos, baltas toks, kaip ožkos akis”.

Apie šiuo metu parduotuvėse pardavinėjamą alų tie, kas pasidarydavo savo alaus, yra ne kokios nuomonės. „Dabar tas pats yra tas parduotuvėj „Ledo” alus. Tai va, grynai trečiokas alus. Ir aš labai juokiaus, ir šeiminykei, ir savo giminėm sakau: mes už trečioką alų tai nieko neimdavom, nu kai kada kam reikia duot, nu tai ką tu? O parduotuvėn jis nesiskiria kainu nuo gero alaus.Vanduo ir biškį apynių dėta – va toks ten alus”.

Dabartinio alaus visai kitoks skonis ir kartu kitoks girtumas. Visas pirktinis alus, pasak pateikėjų, cukruotas, „dar ne vien cukru cukruotas, cukreliu tokiu, kaip vadinasi, velniu suprasi tenai. Taigi jis toks aitrus, specifinis toks. Pas mane būdavo gi sveikas alus, o dabar čia gi viskas nuodija žmogų”.

Degtinės ir jos pakaitalų klausimu pateikėjai mažai tepasisakė. Iš turimų duomenų susidaro vaizdas, kad degtinė apylinkėje nebuvo labai paplitus: „Čia degtinė buvo nelabai paplitus. Kaip sakydavo, kad mūsų kaime nebuvo nė vieno gėrinčio. Gretimam kaime vienas buvo vyriškis, visada gėrė ir mušas”. Tam įtakos galėjo turėti ir vyskupo Motiejaus Valančiaus skelbta blaivybės idėja. Apylinkių žmones galėjo paveikti vyskupo apsilankymas Kupiškyje. Tad tokį skeptišką požiūrį į degtinę, ypač senesnių gyventojų, galima laikyti to apsilankymo rezultatu arba jo (jei turėsime galvoje XX a. pradžią) „aidus”. „Tai va, kai aš dirbau Vabalnyke, tai ten taip – stalas nukrautas degtine ir alaus atneša. Tai degtinį nusiima visų, niekas nebegeria degtinės, a tik alų. Degtinę kai išgeria, tai vat geria ir nugriūna, o nuo alaus toks apdujįs visą laiką vaikštai”.

Kolūkio laikais degtinės duodavo kai kurių vaišių metu (vestuvės, laidotuvės). Savoms reikmėms samagonas (naminukė) vis dėlto varyta. „Būdavo, silosų šitų atveža kiaulėm bačka šita, kiaulėm turėdavom po 50 kibirų, ferma čia būdavo, tai tokių, būdavo, degtinį varydavo”.

Tačiau pastebėtina, jog net ir dabartiniu metu, kada sparčiai plinta degtinė ir visokie etilo alkoholio surogatai, alus vertinamas labiau. Ričardas Kirlys nurodo, jog Vabalninke gertas daugiau alus, Šimonių apylinkėje, jo pastebėjimu, mišriai – tiek alus, tiek degtinė. Daugelis pateikėjų net kūlimo pabaigtuvių vaišėse nemini degtinės. „Degtinės vis tiek, degtinė buvo brangi, o šitas nu gal ir ne mada buvo pasigert kaip dabar”. Degtinės pastatydavo vieną kitą butelį, bet ne taip daug, o dabar, pasak pateikėjų, geria, kol pasigeria. Jei nepasigėrė, tai nepatenkintas. Tačiau priduria: „Nu matai, seniau gera nuotaika ir žmonės linksmūs, ir arielkos nedaug tereikia, alų gerdavo, bet kad dabar baliuose alų mažai begeria. Daugumoj arielka, gaiva. Gaiva ir arielka”.  „… dar kai mano brolis atvažiuodavo, sako‚ šitos smarvės mes da valiai turim, mum kaimiško alaus, tai negeria, tik alų geria, jeigu naminis alus padarytas skanus. Sako‚ šitos baltos smarvės tai do valiai jos nusipirksi, jos yr”.

Pridurtina, jog seniau jaunimas ne taip gerdavo kaip dabar. Vakarėlių metu, norėdami „nugert”, turėdavo naminės, tačiau „jei kokią merginą pamatydavo išgėrusią, tai apjuokdavo baisiausiai. Tai dabar gi lygios teisės. Seniau gi nebūdavo taip. Būdavo linksma, šoka, armonika groja. O dabar ir šokiai kitoniški”. Į išgėrusias merginas žiūrėta nepagarbiai. Neaišku, kiek šiam požiūriui susiformuoti padėjo žiniasklaidos, ypač televizijos, įtaka, tačiau šiuo atveju galėtume manyti, kad pateikėja nurodo tik į savo kaimo ir apylinkės jaunimą. Seniau muštynių taip pat reta būdavo: ne tokiais tikslais, pasak pateikėjų, jaunimas susieidavo. Jeigu ir būdavo, tai dažniausiai dėl merginų. „Dėl panų gal mušdavos, kurių pašokino ne tų arba nori pamylėt, taigi kai kadu kitas ir mušdavosi”. Palyginti su dabartiniu jaunimu „seniau buvo linksmesni”. „Labai dainuodavo seniau, o dabar kaime tu išgirsk, kad jaunimas dainuotų! O anksčiau, kad kiek išgėrę, tai visi taip dainuodavo, labai labai”.

Įdomesni nutikimai (pasakoja Vlada Petrulienė):

„Aš mokėjau pati pasidaryt salyklų, esu paskolijus salyklo. Neišėjo vieniem – dirbo, ir paskolik paskolik salyklo”, nu ir paskolijau to gėro salyklo. Man dabar reikia atiduot, sūnui buvo išlaistuvės ar kas. Atidavė salyklų – nei spalvos, padirbu, nieko – baltas kaip ožkos akis. Akmenėlių ty laisk nelaisk. Poėmiau aš, patikrinau. Saujytį pajėmjau, išmirkiau ir padiegiau. Ogi salyklo tik dešimta dalia – miežių pripilta, ir viskas.

Miežių paprastų ir, reiškia, atidavė. Kai keli, taip sunkus tas maišas, o salyklas tai lingvas. Jis išdygsta, tai maišų ir aš pakeliu. Jis labai lingvutis, o čia, ko čia taip sunku? Tai va padaryk alų. Pirmiausia pagrindas salyklas. Ar tu moki ar nemoki, be gero salyklo nepadarysi”.

***

„Buvo toks nuotykis Nociūnuos. Narbučiokas žėnijos, tai iš trijų centnerių darė alų ir sumovė baisiausiai. Nuvežė malūnan, sumalė smulkiai – neteka šitas alus. Jėzus Marija, nėr nė kiek alaus, košė pasidirbo, kai bulkas kepi, ir raudok. Ir dar buvo pamočnikas tokis. Kitam kubilan krėtėm, tai kurgi – iš trijų centnerių gol trisdešimt viedrų alaus tepadarėm. Neteka, ir viskas. Reikia labai rupiai sumalt. Viskas raikia žinot.”

Žymesni pateikėjai.

Vienas garsesnių Šimonių apylinkės aludarių buvo Liudvikas Triznickas iš Gaigalių kaimo, gimęs 1913 m., alų daręs be perstojo 20 metų. Alų gaminti išmoko pats. Užsakymų gaudavo daugiausia iš aplinkinių kaimų, taip pat ir iš kitų rajonų. Dirbdavo Šimonių, Skodinio, Juodpėnų ir kitiems kolūkiams, įvairiomis progomis: šventėms, pabaigtuvėms ir t.t. Dirbdavo per savaitę po vieną kartą, o kartais tekdavo dirbti ir tris keturis. Dėl užsakymų gausumo turėjęs specialią knygą, kur užrašydavo visus norinčius.
Kartais vienųkart tekdavo dirbt penkiolikai žmonių – „vienam trijų, kitam dešimt viedrų”. „Jeigu prisirenka, kuriem reikia lig 50 viedrų, tai iš dviejų maišelių padirbu mažiau, o jeigu reikia 100 viedrų, tai dirbi iš daugiau, net iki trijų centnerių. Nu susirašai, kuriem reikia, mašinų grūdų atavežė ir padirbk jiems.” Yra tekę padirbt ir 200 kibirų (kolūkio rugiapjūtės pabaigtuvėms). Aludaris vaišių metu mokėjo alum reguliuoti svečių nuotaiką „Ir aš dalyvaudavau baliuj, ir alų prilaisdavau, ir pildavau, tai žinai, katro kur pilt. Šito įpilt prastojo, kur be cukraus – gers, jiem nepakenkia, a kai užlaidi šito pirmesnio ir su cukrum, tai tadu tuoj pakelia (nuotaiką)”.

Liudvikas Triznickas buvo gana gerai išvystęs „alaus pramonę”. Skirtingai nei kiti aludariai, gamybai naudojo paties dirbtus netradicinius įrengimus. Aprašysime kai kuriuos iš jų.

Džiovykla.

Džiovykla – skardinis, apie 3×4 m apimties pastatėlis. Jis stovėjo šalia tvarto, prie vandens telkinio. Pastatėlio viduryje iš šonų sukrauta plytų eilės, ant kurių buvo
klojamos grotelės. Apačioje buvo įtaisytas radiatorius, į kurį ventiliatorius pūsdavo orą. „Radiatorius visas apvyniotas drateliu. Dabar yra daug geresnių, nu tai šitų palaidi,
tų injungi radiatorių – raudonos tos vielos, o tas ventiliatorius pučia per tas vielas, sytas su skylutėm, o džiovykloj sandaru – oras neišeina kur, tik per tas groteles in salyklų
ir išdžiovina salyklų. Per tris valandas išdžiovinsi, mažiau inpilsi, greičiau išdžius, jei storiau – ilgiau.” Elektra tiek radiatoriui, tiek ventiliatoriui naudota iš kolūkio. Po žeme nutiesto kabelio ilgis apie 100 metrų. Sandėly jungdavo tiesiai prie dėžutės. Kolūkio elektros naudojimas nebuvo skaitomas vogimu, kadangi „visiems reikdavo alaus”.
Skolą atskaitydavo ūkis. Kolūkio pirmininkui alus mažiau kainuodavo.

Alaus šaldymo vonia.

Ištekintam alui Liudvikas Triznickas turėjo specialų įrenginį. Į 200 litrų talpos vonią įstatytas suvytas piršto storumo vamzdelis (gyvatukas), sujungtas su gumine žarna, kuri prijungta prie siurbliuko, pumpuojančio iš šulinio vandenį. Šaltas vanduo, perėjęs gyvatuką, buvo leidžiamas tiesiai į šutintuvą ir kaitinamas užpylimui ar kitiems reikalams. Vienu kart supildavo apie 10 kibirų nutekintos misos.

Pečius vandeniui šutintuve kaitinti.

Pečius sumūrytas iš šamotinių plytų rišant moliu. Jame įmūrytas metalinis šutintuvas, iš kurio padarytas išėjimas (kranas). Užvirus vandeniui prie krano maudavo žarną ir leisdavo kubiluos ar kur kitur.

Liudvikas Triznickas buvo vienas iš dideliais kiekiais alų gaminančių aludarių. Dėl senatvės alaus dabar jau nebedaro.

Išvados

1. Alus Šimonių apylinkėje prisimenamas kaip pagrindinė sudedamoji vaišių dalis. Jis priskirtinas prie tradicinių Šimonių apylinkės gėrimų (pietrytinė „naminio alaus regiono” dalis).
2. Alaus gamyba Šimonių apylinkėje buvo gerai išvystyta ir gaji iki pat XX a. pabaigos.
3. Šimonių apylinkės aludariai savo amatu garsėjo ir kaimyninėje Latvijoje bei Žemaitijoje.
4. Kai kurie ūkininkai dar ir dabar tebedaro alų, tačiau jau tik savo reikmėms. Pagal užsakymus jie nebedirba.
5. Plisdamas gamyklinis alus beveik visiškai pakeitė naminį. Vis dėlto buvę aludariai, pažinę alaus gamybos ir skonio niuansus, nepalankiai žiūri į parduotuvėse pardavinėjamą
alų.
6. Daugelis gyventojų dar ir dabar namuose tebelaiko alaus rakandus, su kuriais nelabai nori išsiskirti.
7. Alų daugiausia darė vyrai, nors būta ir aludarių moterų.
8. Alaus gamybos būdai beveik nesiskyrė nuo kitų Šiaurės Lietuvoje („naminio alaus regione”) žinomų būdų ir beveik nepakito nuo pat XX a. pradžios, tik į salyklą
visai nedėta žirnių, tik vienas pateikėjas nurodė dėjęs kviečių. Netenka kalbėti ir apie rugius ar avižas, kurių dėdavo Kupiškio ir Salamiesčio apylinkių aludariai.
9. Su naujovėmis sietini tam tikri naujoviški įrenginiai alui gaminti (naujo tipo girnos, spec. džiovyklos, vonios ir pan.), taip pat cukraus naudojimas bei medžiagų proporcijų
kaita.
10. „Naminio alaus regione” skiriasi rakandų ir alaus rūšių pavadinimai. Pirmokas kitur dar vadintas pirmašakiu, antrokas – antrašakiu, trečiokas – birbalėliu. Volė vadinta cvikiu
(bačkos dugne) ir špunka (bačkos šone). Taip pat jau išnykęs rakandas yra abrė – gelda misai nutekinti. Ją pakeitė emaliuoti kibirai ir visokios cinkuotos skardos ar nerūdijančio
plieno baleikos (kitaip – geldos). Nalyvotis – indas, skirtas iš katilo semti karštą vandenį. Konstrukcija jis panašus į šimoniečių kaušą, o kituose regionuose kaušu seniau vadintas
į samtį panašus įrankis. Visai neminimi kryžiokai bačkoms pastatyti.
11. Šimonių apylinkėje mažai težinoma apie koštuves. Jos nunyko tuštėjant kaimams, kaimynams išsikėlus į miestus, taip pat ir dėl kitų priežasčių.