Senokai nieko neragavau, nerašiau. Apsileidau. Ne, neapsileidau – pastaruoju metu įkvėpimo trūksta. Gal taip pasireiškia pavasarinis vitaminų ir saulės trūkumas? O gal prie to prisideda ir pastaruoju metu padidėjęs darbų kiekis. Bala nematė. Blog’as skirtas rašymui, tad šį kartą ragauju tris „Kauno alus“ daryklos „naujienas“. Komentaruose mane peiksit, kad šis alus nėra naujas, kad jau senai galėjau paragauti. Galėjau, bet… nespėjau. Todėl ragauju dabar. O nauju jį vadinu todėl, kad ir gamintojo svetainėje jis aprašomas kaip naujiena. Tai tebūnie – naujiena.

„Kauno alaus“ bravorą, kurį mažiau besidomintys alumi tapatina su ex. „Ragučiu“ (aka Volfas Engelman“, aš santūriai gerbiu. Santūriai, nes savo produkcijos kokybe jie nėra pramoninio alaus etalonas, tačiau gerbiu už tai, kad be didelių marketinginių makaronų nuosekliai verda ir parduoda neprastos kainos/kokybės santykio alų. Konservatyvus bravoras, ilgą laiką pilstęs tas pačias alaus rūšis į paprastus, puslitrinius, rudo stiklo butelius.

Dabar šioje darykloje papūtė nauji vėjai. Keičiasi alaus pavadinimas, butelis, forma, tūris. Pažiūrėkim, ar keičiasi turinys.

"Senas Kaunas" šviesusis

Pirmasis ragaujamas „Senas Kaunas“ šviesusis klasikinis alus. Naujoviškas, „mandras“, 0.33L talpos butelaitis su atsukamu kamšteliu. Viskas nauja: pavadinimas, butelis, kamštelis. Etiketės dizainas man keistas. Aš atvirai pasakysiu – nesuprantu to sovietmečio tradicijomis dvelkiančio pomėgio ant etiketės spausdinti nuotraukas. Dar su „sendinimo“ efektu. Na buvo taip apipavidalinamos deficitinių saldainių dėžutės. Bet ar matėt, kad tą darytų alaus gamintojai? Man, prisipažinsiu,  tai tenka retai. Ir apskritai, taip, kaip valgiaraštis su patiekalų nuotraukomis, taip ir etiketė su nuotrauka nieko gero nežada.

Antra etiketės naujiena – užrašas „pagaminta nenaudojant „High gravity“ technologijos“.  Kas čia per akcentas? Chebra, juk Jūs nerimtai…? Pasakykit, prašau, kad ne Jūs tai sugalvojote. Pasakykit, kad pasamdėt įvaizdžio specialistus, jie pasiūlė naują butelį, naują kamštelį, naują etiketę ir naują užrašą. Tada aš bent galėsiu Jus paguosti, kad pasisamdėte diletantus. Ir jei dar nesumokėjote – turite laiko nusiderėti. O jei sumokėjote – nesamdykite jų kitą kartą. Arba jei samdysite – prieš paleidžiant produktą į rinką pasikvieskite žmogelius, bent kiek nusimanančius tame, kas darosi rinkoje, pavaišinkit alumi, paklauskit jų nuomonės ir tik tada tvirtinkite galutinį projektą.

Kodėl putoju? Nes šis akcentas yra epic fail: kas ta „High gravity“ technologija ir kuo tai skiriasi nuo ne-„HG“ žino vienetai. Kitiems tai visiška nežinia. O ko nežino žmonės – to jie bijo. Ir problema ne technologijoje. Problema – visuomenės išprusime alaus srityje.

Ir dar kas čia per užrašas ant etiketės „11.0% sausų medžiagų“? Sudėtyje (beje, labai skurdžioje) rašoma, kad dėtas vanduo, miežių salyklas, apynių produktai ir alaus mielės. Tai kas tos „sausosios medžiagos“, kurių daugiau, nei dešimtadalis ir apie jas nieko neužsimenama? „Stebuklingi lenkiški milteliai“, kurie pastaruoju metu internetuose yra minimi kaip „slaptasis komercinių bravorų ingridientas“?

Su visa pagarba patariu: jeigu norite pateikti informaciją vartotojui – pateikite ją aiškiai ir be išsidirbinėjimų. O jeigu negalite pateikti aiškiai – neteikite visai. Lojalūs Jūsų gerbėjai ir toliau gers tai, ką gaminate. O naujiems pritraukti – samdykite įvaizdžio formavime ir aluje nusimanančius žmones, o ne tuos, kurių savivertė aukštesnė už jų džipą.

O alaus nėra net ko vertinti. Aš nuoširdžiai manau, kad tai senas „Kauno šviesusis“ (ne prasčiausias komercinis .lt lageris už dorovingą kainą) kitoje taroje. Jeigu manote kitaip – pirkite abu, darykite aklą degustaciją ir džiaukitės rezultatais. Nežinau technologinių paslapčių ir alaus sudėties. Gal ji ir skiriasi, ale rezultatas visai ne. Et…

Ką pamiršau paminėti – tai kamštelį. Jis, kaip rašiau, atsukamas. Tačiau apie tai sužinai tik po to, kai butelį atidarai su atidarytuvu. Niekur kitur nėra jokios informacijos apie šią naujieną. Nei ant butelio, nei internete. Na nejau buvo sudėtinga nupiešti ant kamštelio dvi suapvalintas rodykles? Dar vienas naujojo įvaizdžio trūkumas. Žodžiu, mielieji, turit ką taisyti. Aš ne apie nuotraukas, apie likusius apipavidalinimo trūkumus.

ABV 5.0% Tara depozitinė, buteliukas ir 2Lt. nekainuoja. Pirkti šviesaus alaus mėgėjams, kuriems įvaizdis svarbiau už turinį – šie butelaičiai derės vasarą terasoje, sudėti į kibirą su ledukais „American style“. Visi kiti tegul perka klasikinį butelį.

Antrą ragauju „Senas Kaunas“ tamsusis klasikinis. Dabar jau aš gurdrus – atidarysiu butelį ranka.

Senas Kaunas tamsus

Aha, jo. Be rankšluosčio tai nepavyks. Kamštelis taip „sėdi“ ant kakliuko, kad reikia sveikatos, norint atsidaryti butelį. Tai čia todėl niekur nerašėt, kad butelis atsukamu kamšteliu? Ta prasme, kad iš principo atsukamu, bet tik Savickui ir Blekaičiui? Tai jiems visi buteliai atsukamu kamšteliu, nepriklausomai nuo užmanymo.

Apipavidalinimas nuo anksčiau aprašytojo skiriasi tik spalvų deriniu – dominuoja raudona. Visa kita yra „copy-paste“. Dizaineriams taupėt? Gal nebūtų labai nulupę už prierašą, kad sudėtyje dosniai dominuoja karamelinis salyklas… Karamelės daug. Ir ne tik jos, bet dar kiek vanilinių sausainėlių ir keptos duonos plutos. Bet labai trumpai – aromatas greit išnyksta. Kaip ir porėta, rusva puta. Lieka skaidrus, tamsokas, raudonmedžio spalvos alus. Skonis atrodo lengvesnis, nei tikimasi. Subjektyvu, bet man patinko. Poskonyje juntami karameliniai salyklai, lazdyno riešutai, lengvas apynių kartumas ir vandeningos metalinės natos pabaigoje. Tartum burnoje būtų nerūdijančio plieno šaukštelis.

Vertinimas: aromatas 4/10, išvaizda 5/10, skonis 5/10, bendras pojūtis 13/20. Viso: 27 iš 50 galimų. Būna ir geriau.

ABV tie patys 5.0%, bet „sausų medžiagų“ čia jau 12.0% Tai dėl to vieno procento patamsėjo spalva? Keistumas, nors tu ką…

 

Burmistro sodrusis Ir paskutinis ragaujams – visiškas old school’as vertinant iš „Kauno alaus“ asortimento „Burmistro sodrusis juodasis“ alus brandintas rūsiuose. Puslitrinis butelis keramikiniu kamščiu ir etiketė, dvelkianti Smetoninio laikotarpio Kaunu. Dailu ir stilinga. Tačiau stiliukas yra tik paradinis – nugarinė etiketė sumaketuota dabartiniu stiliumi ir už tokį šriftų ir stiliaus išbarstymą dedu riebų minusą. Chaltūra. Minusą dedu ir už sąvoką „juodasis“. Nepasididžiuokit, o jei neramu dėl to, kad pažins – užsidėkit tamsius akinius. Nueikit, nusipirkit ir pažiūrėkit kaip atrodo Dundulio „Gutstautas“. Tai, mano supratimu, yra juodasis alus. O šis „Burmistras“ šiaip… saikingai paskrudintas. Ir vėlg, gi, neapleidžia nuomonė, kad aš jį jau esu ragavęs. Pritarsiu Modestui – alus labai panašus į ankstesnį porterį. Ir kadangi tai „ta pati panelė, tik kita suknelė“ – vertinimo nebus.

ABV 7% ir jokių „sausųjų medžiagų“ (!). Rašau dabar ir rankos iš nevilties svyra – na kodėl, kodėl ? Kodėl nebuvo noro pabandyt išvirt stautą? Nebūtinai premium – tiesiog, stautą? Jis būtų kitoks, nei visi iki šiol, ir derėtų su butelio forma, etikete, dizainu, etc.

Nepirkit šio alaus. Nebent labai reikia nebrangių puslitrinių butelių keramikiniu kamščiu.

Štai toks va tas degustacinis vakaras. „Nedžiugina“ – tai „Mikės pūkuotuko“ filmuko herojaus terminas, geriausiai tinkantis šiai degustacijai.

Prastą kryptį pasirinkote, mielieji „Kauno alus“ aludariai. Apsispręskit – arba būkit konservatyvūs ir nuoseklūs, arba – keiskit ne tik pakuotę, bet ir turinį. Žmonės alų perka tam, kad jį gertų, o ne todėl, kad jo butelis kitoks, nei visi. Jūs neturite plėtros galimybių, bet turite įrangą, patirtį ir visas perspektyvas tapti pramoniniu nišinio, kitokio nei visi, alaus gamintoju. Tam dabartinis momentas yra labai tinkamas – išnaudokite šią progą.